Civilinė byla Nr. 3K-3-208/2011
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-11099-2009-7
Procesinio sprendimo
kategorija 30.4.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės,
Birutės Janavičiūtės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. S. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovės J. N. P. ieškinį atsakovei J. S. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2001 m. birželio 6 d. pareiškime, patvirtintame
notaro, nurodyta, kad ieškovė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą atsisako jos tėvams priklausiusio
nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savo sesers
(atsakovės) naudai. Byloje taip pat pateiktas 2001 m. liepos 20 d. rašytinis
šalių susitarimas dėl kompensacijos sumokėjimo už perleistą teisę, kuriame nurodyta,
kad šiuo susitarimu šalys pripažįsta ir sutinka, jog perleidėja (ieškovė)
notaro patvirtintu 2001 m. birželio 6 d. pareiškimu perleido gavėjai
(atsakovei) visas savo turimas teises atsiimti pagal Piliečių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą tėvų turėtą nekilnojamąjį turtą,
išlikusį (duomenys neskelbtini); atsakovė įsipareigoja už jos naudai
perleistą teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį tėvų nekilnojamąjį turtą sumokėti
ieškovei ne vėliau kaip iki 2006 m. liepos 20 d. kompensaciją – 60 000 Lt.
Ieškovė, teigdama, kad atsakovė
šio susitarimo iki šiol neįvykdė, prašė priteisti iš atsakovės
60 000 Lt skolos, 8750 Lt delspinigių ir 5 proc. dydžio
metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovė tvirtino, kad Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio
3 dalies reikalavimus atitinkanti jos ir ieškovės sutartis dėl teisės atkurti
nuosavybės teises į išlikusį tėvų nekilnojamąjį turtą perleidimo nebuvo
sudaryta, taip pat ginčijo 2001 m. liepos 20 d. susitarimo buvimo faktą,
nurodydama, jog šis dokumentas yra niekinis, nes sudarytas paprasta rašytine
forma ir nepatvirtintas notaro, be to, suklastotas, nes ji jo nepasirašė.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010
m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės
60 000 Lt skolos, 8750 Lt delspinigių bei 5 proc. dydžio metines
palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. liepos
8-osios) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas pripažino šalių 2001 m. liepos 20 d.
susitarimą atitinkančiu CK 6.189, 6.192, 6.196 straipsnių reikalavimus, nurodydamas,
kad pagal 2001 m. birželio 6 d. galiojusį teisinį reglamentavimą (Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio
3 dalį) notarinė forma buvo privaloma tik teisės atkurti nuosavybės teises į
išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sandoriui, o iš 2001 m. liepos 20 d.
susitarimo pavadinimo ir turinio matyti, jog šalys juo susitarė dėl
kompensacijos už perleistą teisę. Tokiam susitarimui nebuvo nustatyta notarinės
formos reikalavimo. Teismo vertinimu, susitarimas yra logiškas, nuoseklus, jame
aiškiai išreikšta šalių suderinta valia. Atsižvelgdamas į tai, teismas
konstatavo rašytinio šalių susitarimo pagrindu atsiradusią atsakovės prievolę
sumokėti ieškovei 60 000 Lt. Kadangi atsakovė nepateikė duomenų, kad
įvykdė prievolę, tai teismas pripažino ieškovės reikalavimus tenkintinais. Dėl
atsakovės atsikirtimo, kad 2001 liepos 20 d. susitarimas suklastotas, teismas
sprendė, jog šį atsakovės tvirtinimą paneigia baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-00382-09 atliktas
kompleksinis rašysenos ir dokumento tyrimas, kurį atlikus, pripažinta, kad
susitarimą pasirašė atsakovė. Tai konstatavęs, teismas atmetė kaip nepagrįstus
įrodymais atsakovės argumentus, kuriais ji teigė, kad 2001 liepos 20 d. susitarimas
niekinis.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės
apeliacinį skundą, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo
apylinkės teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija
pažymėjo, kad notariškai patvirtintas ieškovės 2001 m. birželio 6 d. pareiškimas
yra galiojantis, ir, priešingai nei teigiama atsakovės apeliaciniame skunde,
sukėlė teisinius padarinius. Teisėjų kolegijos nuomone, šią aplinkybę
patvirtina Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo
departamento Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus raštas atsakovei, kuriame
nurodyta, kad Vaišniūnų į vienkiemius neišskirstyto (rėžinio) kaimo žemės
reformos žemėtvarkos projekte, parengtame 2008–2009 m., atsakovei suprojektuoti
du 2,18 ha bendro ploto miško sklypai; atliekamos projekto tikrinimo ir
derinimo procedūros. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė aktyviais veiksmais
nėra atsisakiusi perleidžiamos teisės, jai nuosavybės teisė atkuriama ir į tą
išlikusio nekilnojamojo turto dalį, kurios atsakovės naudai atsisakė ieškovė.
2001 m. birželio 6 d. galiojusioje Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nebuvo nustatyta, kokia
konkrečia sutartimi gali būti perleidžiama teisė atkurti nuosavybės teises, taip
pat nenustatyta, kad nurodytos teisės perleidimas turi būti atlygintinis, todėl
perleisti ją kitam asmeniui buvo galima atlygintinai arba neatlygintinai.
Konstatavusi, kad teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį
turtą perleidimo sutartis šalių sudaryta notarine forma, kartu atkreipusi
dėmesį į tai, jog atsakovė tvirtina, kad ši sutartis – neatlygintinė, o ieškovė
teigia priešingai – kad atlygintinė, teisėjų kolegija sprendė, jog byloje iš
esmės keliama įrodinėjimo problema. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos
teismas pagrįstai pripažino rašytinį šalių 2001 m. liepos 20 d. susitarimą dėl
kompensacijos sumokėjimo už perleistą teisę atitinkančiu CK 6.189, 6.192, 6.196
straipsnių reikalavimus, nes įstatyme buvo reikalaujama notarinės formos tik
dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo. Teisėjų kolegija nekonstatavo
pagrindo pripažinti 2001 m. liepos 20 d. susitarimą niekiniu, nurodydama, kad
nėra jokių teisinių kliūčių susitarti dėl kompensacijos už perleidžiamą teisę į
išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą, nustatant tokią pareigą kitu susitarimu.
Teisėjų kolegija nurodė, kad 2001 m. liepos 20 d. susitarime išdėstytos
aplinkybės dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo reikšmingos tiek,
kiek pagrindžia kompensacijos kilmę, o teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
perleidimo padariniai kyla iš ieškovės valios pareiškimo 2001 m. birželio 6 d.
pareiškime, kuris patvirtintas notaro. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios
instancijos teismo išvadai, kad atsakovės parašo 2001 m. liepos 20 d. susitarime
tikrumą patvirtina baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-00382-09 specialisto
atliktas kompleksinis rašysenos ir dokumento tyrimas. Dėl atsakovės apeliacinio
skundo teiginio, kad galėjo būti pasinaudota jos parašu tuščiame lape, teisėjų
kolegija pažymėjo, jog tai nauja aplinkybė, kuria atsakovė negrindė savo
atsikirtimų pirmosios instancijos teisme, be to, byloje nėra šį faktą
patvirtinančių įrodymų. Spręsdama dėl atsakovės prašymo sustabdyti šios
civilinės bylos nagrinėjimą tol, kol ikiteisminio tyrimo metu bus nustatyti ir patraukti
baudžiamojon atsakomybėn susitarimą suklastoję asmenys, teisėjų kolegija
atkreipė dėmesį į tai, kad, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro
2010 m. gruodžio 6 d. rašto Nr. 1.2-13475 duomenimis, vyksta tyrimas
ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-2-382-09, be kita ko, ir dėl galimo 2001
m. liepos 20 d. susitarimo suklastojimo bei suklastoto dokumento pateikimo
teismui, tačiau kartu pažymėjo, jog į civilinės bylos nagrinėjimą neįtraukti
asmenys, kurie, kaip įtariama, galėjo panaudoti atsakovės pasirašytą lapą ir
suklastoti susitarimą. Teisėjų kolegijos nuomone, ikiteisminio tyrimo metu
nustatyti faktai bus reikšmingi sprendžiant tiek dėl šių asmenų baudžiamosios
atsakomybės, tiek dėl jų galimais nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės
žalos atlyginimo nukentėjusiems asmenims. Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje
civilinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovės turtinės atsakomybės,
kuri, jeigu patirtų nuostolių dėl kitų asmenų nusikalstamų veikų, turėtų teisę reikalauti
nuostolių atlyginimo baudžiamojoje byloje. Jeigu būtų nustatytas dokumento
suklastojimo faktas ir paaiškėtų, kad susitarime neišreikta atsakovės valia, ji
galėtų, remdamasi nuosprendžiu, prašyti atnaujinti civilinės bylos procesą (CPK
366 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija
nekonstatavo pagrindo stabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą
bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Šis kasatorės
prašymas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję
teismai, kvalifikavę notarės patvirtintą ieškovės 2001 m. birželio 6 d.
pareiškimą ginčo šalių susitarimu dėl teisės atkurti nuosavybės teises į
išlikusį tėvų nekilnojamąjį turtą perleidimo, netinkamai aiškino ir taikė
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo
(1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija) 2 straipsnio
3 dalies, CK 1.63 straipsnio 6 dalies, 6.154 straipsnio 1 dalies,
6.181 straipsnio 4 dalies nuostatas. Pagal šias CK normas sutartis yra
dvišalis arba daugiašalis sandoris, o vienašalis sandoris nėra sutartis. Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio
3 dalyje buvo įsakmiai reikalaujama, kad dėl teisės atkurti nuosavybės
teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo būtų sudaryta būtent sutartis,
be to, rašytinė ir patvirtinta notaro. Tai reiškia, kad aptariamos teisės
perleidimas vienašalio sandorio pagrindu pagal tuo metu galiojusį
reglamentavimą nebuvo galimas. Byloje nėra notariškai patvirtintos sutarties,
kuria ieškovė būtų perleidusi kasatorei teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį
ieškovės ir kasatorės tėvams priklausiusį nekilnojamąjį turtą (CPK 176,
186 straipsniai). Ginčo 2001 m. birželio 6 d. pareiškimas pasirašytas tik
ieškovės, jame nurodyta, kad ieškovė pagal Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą atsisako nuo jos tėvui ir
motinai priklausiusio turto savo sesers (kasatorės) naudai. Kasatorės
vertinimu, akivaizdu, kad šis pareiškimas nei pagal formą, nei pagal turinį
negali būti pripažįstamas sutartimi, apie kurią nurodoma Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3
dalyje, todėl jis negali sukelti kasatorei tokių padarinių, kurių galėtų kilti
šioje įstatymo normoje nurodytos sutarties sudarymo atveju. Apeliacinės
instancijos teismo aiškinimas, kad 2001 m. birželio 6 d. susitarimas yra
galiojantis ir sukėlė teisinių padarinių, prieštarauja materialiosios teisės
normų reikalavimams (CK 1.93 straipsnio 3 dalis, 6.181 straipsnio 4 dalis)
dėl notarinės formos sutarčių sudarymo. Pagal bylos duomenis nebuvo jokio
pagrindo pripažinti, kad ieškovė sutartimi perleido kasatorei savo teisę
atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kartu – konstatuoti
atsakovės prievolę sumokėti ieškovei kompensaciją už perleidžiamą (perleistą)
teisę.
2. Bylą
nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovės 2001 m. birželio 6 d. pareiškimo bei 2001 m.
liepos 20 d. susitarimo ir kartu ginčo teisinio santykio kvalifikavimo,
netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas bei Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles, nes
ieškovės pareiškimą ir šalių susitarimą aiškino atskirai vieną nuo kito, be to,
neatsižvelgdami į jų esmę ir dalyką. Pripažinus ieškovės 2001 m. birželio 6 d.
pareiškimą, patvirtintą notaro, ieškovės ir atsakovės susitarimu dėl teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo, šalių 2001 m. liepos 20 d. susitarimas
teismų nuosekliai turėjo būti vertinamas kaip sandoris, pakeičiantis ir
papildantis notariškai patvirtintą sandorį, nes 2001 m. liepos 20 d. susitarime
buvo įtvirtintas teisės perleidimo sandorio atlygintinumas (kasatorės piniginė
prievolė sumokėti ieškovei 60 000 Lt kompensaciją) ir šios sumokėjimo
terminas (ne vėliau kaip iki 2006 m. liepos 20 d.). Kasatorės nuomone, bylą
nagrinėję teismai 2001 m. liepos 20 d. susitarimo sąlygas siejo su
notariškai patvirtintu ieškovės 2001 m. birželio 6 d. pareiškimu. Dėl to, pripažinę
2001 m. birželio 6 d. pareiškimą tinkama forma ieškovės ir kasatorės sudarytu
sandoriu dėl ieškovės teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo kasatorei,
teismai privalėjo konstatuoti, kad notarine forma turėjo būti sudarytas ir 2001
m. liepos 20 d. susitarimas (CK 6.183 straipsnio 3 dalis, 6.192 straipsnio
4 dalis), o šiam neatitinkant įstatymų reikalaujamos notarinės formos,
pripažinti jį niekiniu pagal CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalių, 1.93 straipsnio 3
dalies nuostatas.
3. Kasatorės
vertinimu, iš bylos duomenų, susijusių su jos atsikirtimams į pareikštą ieškinį
pagrįsti nurodyta aplinkybe dėl 2001 m. liepos 20 d. susitarimo suklastojimo, akivaizdu,
kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-2-00382-09 specialisto atliktas
kompleksinis rašysenos ir dokumento tyrimas nepagrįstai teismų buvo pripažintas
pakankamu įrodymu atsakovės parašo 2001 m. liepos 20 d. susitarime tikrumui
patvirtinti. Kasatorė, teigdama, kad nepasirašė 2001 m. liepos 20 d.
susitarimo, prašė skirti ekspertizę jo suklastojimo faktui nustatyti, sutiko
apmokėti ekspertizės atlikimo išvadas, pateikė ekspertui formuluotinus
klausimus. Ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-2-00382-09 atliktas tik
rašysenos ir neatliktas dokumento tyrimas neatsakė į visus kasatorės iškeltus
klausimus, reikšmingus nuspręsti dėl 2001 m. liepos 20 d. susitarimo buvimo ar
nebuvimo. Be to, ikiteisminio tyrimo byloje atliktas rašysenos tyrimas
įformintas tik specialisto išvados forma, tai reiškia, kad byloje nėra eksperto
išvados aptariamu klausimu, nes specialisto išvada nėra eksperto išvada nei CPK
218 straipsnio, nei BPK prasme. Dėl to byloje nepagrįstai atsisakyta skirti
ekspertizę, kuri, kasatorės įsitikinimu, ieškovei neigiant 2001 m. liepos 20 d.
susitarimo suklastojimo faktą, buvo vienintelė procesinė priemonė, galėjusi
padėti teisingai įvertinti kasatorės atsikirtimų į ieškinį pagrįstumą, nes
dokumento suklastojimo ar tikrumo fakto nustatymas reikalauja specialių mokslo
ir technikos žinių (CPK 212 straipsnis). Tokiomis aplinkybėmis byla buvo
išnagrinėta nesant tinkamo ir pakankamo įrodymo, galinčio patvirtinti
2001 m. liepos 20 d. susitarimo, kuriuo ieškovė grindžia savo
reikalavimus, tikrumą ar, priešingai, kasatorės nurodomą suklastojimą. Taip
teismai pažeidė CPK 176, 179, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodymų
rinkimo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, taip pat nepagrįstai
suvaržė kasatorės teisę rinkti bei teikti teismui įrodymus (CPK 42 straipsnio
1 dalis).
4. Apeliacinės
instancijos teismas, pažeisdamas CPK 164 straipsnio 4 punktą, nepagrįstai
netenkino kasatorės prašymo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, nes joje buvo
pakankamai nurodytos proceso teisės normos taikymo sąlygų. Dėl to apeliacinės
instancijos teismo argumentai (dėl asmenų, kurie, kaip įtariama, galėjo
panaudoti atsakovės pasirašytą lapą ir suklastoti susitarimą, neįtraukimo šios
civilinės bylos dalyviais; dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktų galimos
reikšmės šių asmenų baudžiamosios ir (ar) deliktinės atsakomybės klausimams
išspręsti; taip pat dėl galimybės prašyti atnaujinti civilinės bylos procesą
(CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punktas) tuo atveju, jeigu būtų nustatytas
dokumento suklastojimo faktas ir paaiškėtų, kad susitarime neišreikta kasatorės
valia, buvimo), kuriais atsisakyta tenkinti prašymą sustabdyti bylos apeliacinį
nagrinėjimą, negali būti pripažinti pakankamais šiam apeliacinės instancijos
teismo atsisakymui pagrįsti.
5. Bylos
duomenimis, ieškovei atstovavęs advokatas V. Paulauskas nesugebėjo
atsakyti į kasatorės atstovo užduotus klausimus, susijusius su 2001 m. liepos
20 d. susitarimo sudarymo aplinkybėmis ir jo šalių tikraisiais ketinimais,
paaiškindamas teismui, jog jis nežino tų aplinkybių. Dėl to pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatorės prašymą pripažinti ieškovės
dalyvavimą byloje būtinu ir taip pažeidė CPK 12 straipsnyje įtvirtintą
rungimosi civiliniame procese principą, suvaržė kasatorei (jos atstovui) CPK 42
straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę rinkti ir pateikti teismui atsikirtimus į
ieškinį pagrindžiančius įrodymus, kartu nesudarė sąlygų išnagrinėti bylą
visapusiškai ir objektyviai, kaip to reikalaujama pagal CPK 176, 185, 263
straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo
padarytų proceso teisės normų pažeidimų neištaisė. Atsižvelgiant į tai,
darytina išvada, kad byloje nebuvo išsiaiškintos šalių ginčui išspręsti
reikšmingos faktinės aplinkybės. Dėl to teismų sprendimas ir nutartis negali
būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais.
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį
palikti nepakeistus, nurodo šiuos nesutikimo su atsakovės kasaciniu skundu
argumentus:
1. Priešingai nei
teigiama kasaciniame skunde, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nenustatyta
imperatyviojo reikalavimo teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį
nekilnojamąjį turtą perleisti dvišaliu sandoriu. Kasaciniame skunde nepagrįstai
teigiama, kad ieškovės 2001 m. birželio 6 d. pareiškimas, kaip vienašalis
sandoris, teisinių padarinių sukėlė tik jį pasirašiusiai ieškovei. Pagal CK
1.63 straipsnio 4 dalį kitiems asmenims pareigos iš vienašalio sandorio atsiranda,
be kita ko, ir tuo atveju, kai jie su tuo sutinka. Ieškovės teigimu, bylos faktiniai
duomenys (vienas jų – 2001 m. liepos 20 d. susitarimas) patvirtina, kad
kasatorė sutiko, jog jai 2001 m. birželio 6 d. pareiškimo pagrindu kiltų teisių
ir pareigų.
2. Kasatorė,
teigdama, kad 2001 m. liepos 20 d. susitarimu buvo keičiamas ir (ar) pildomas
ieškovės 2001 m. birželio 6 d. pareiškimas, neteisingai kvalifikuoja 2001 m.
liepos 20 d. susitarimą. Šis, ieškovės teigimu, yra visiškai savarankiškas
susitarimas, kuriuo šalys susitarė, kad kasatorė sumokės ieškovei
60 000 Lt kompensacijos už perleistą teisę atkurti nuosavybės teises
į išlikusį tėvų nekilnojamąjį turtą. Susitarimo dalykas – tik piniginės
prievolės įvykdymo klausimas, dėl teisės perleidimo juo nesitarta. Būtent taip
nurodytą susitarimą viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai vertino ieškovė, tuo
tarpu kasatorė, viena vertus, tvirtino, kad susitarimo nepasirašė, tačiau kartu
teigė, jog 2001 m. liepos 20 d. susitarime buvo susitarta ne tik dėl
kompensacijos, bet ir dėl teisės perleidimo.
3. Ekspertizės
skyrimas civilinėje byloje yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismai pagrįstai
neskyrė šioje byloje kasatorės prašomos ekspertizės, nes ši, byloje esant
pakankamai duomenų, paneigiančių jos tvirtinimą dėl 2001 m. liepos 20 d.
susitarimo suklastojimo, nebuvo tikslinga ir reikalinga. Tas faktas, kad
ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-2-00382-09 esanti 2009 m. gruodžio 3 d.
specialisto išvada turi ne teismo ekspertizės, o rašytinio įrodymo galią, nėra
teisiškai reikšminga aplinkybė. Svarbu tai, kad specialisto išvada surašyta
ekspertų, t. y. specialių žinių turinčių asmenų. Be to, kasatorė nepateikė
jokių duomenų, leidžiančių abejoti specialisto išvados pagrįstumu ir išsamumu
(CPK 178 straipsnis).
4. Bylos sustabdymas
CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu yra bylą nagrinėjančio teismo teisė,
o ne pareiga. Be to, šis bylos sustabdymo pagrindas susijęs su konkrečių
faktinių aplinkybių vertinimu. Dėl to kasatorės subjektyvaus pobūdžio
samprotavimai dėl nepagrįsto atsisakymo sustabdyti bylos nagrinėjimą atmestini
kaip teisiškai nepagrįsti.
5. Kasaciniame skunde
vardijamos su 2001 m. liepos 20 d. susitarimo sudarymu (jo tikrumu) susijusios
aplinkybės, kurių, kasatorės teigimu, pažeisdami proceso teisės normas,
nepagrįstai nesiaiškino bylą nagrinėję teismai, nereikšmingos šiai bylai
išspręsti, nes joje neginčijamas 2001 m. liepos 20 d. susitarimas kaip
sudarytas kasatorės valiai buvus su trūkumais. Bylos nagrinėjimo ribas faktiniu
ieškinio pagrindu, kuriuo grindžiamas materialinis teisinis reikalavimas,
apibrėžia ieškovas. Byloje nebuvo jokio pagrindo teismams ex officio
aiškintis į ginčo nagrinėjimo ribas nepatenkančių aplinkybių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl sandorio
formai keliamų imperatyviųjų reikalavimų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje
byloje
Sutartis yra dviejų
ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius
teisinius santykius (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties formai taikomos CK
1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą (CK 6.192
straipsnio 1 dalis). Sandorio forma – tai sandorį sudarančių šalių valios
išraiška tam tikru būdu. Įstatymo nustatytus reikalavimus sandorio formai lemia
sandorio sudėtingumas, reikšmė, sandorio dalyko pobūdis. Priklausomai nuo
sudėtingumo ir kitų aptartų kriterijų, sandoriai sudaromi konkliudentiniais
veiksmais, žodžiu ar paprasta rašytine (CK 1.71–1.73 straipsniai), o įstatymo
nustatytais atvejais – notarine forma (CK 1.74 straipsnis). Tačiau, jeigu
sandorių, kuriems nenustatyta privalomo notarinio tvirtinimo, formos
nesilaikymas nedaro jų negaliojančių, išskyrus atvejus, kada toks negaliojimas
įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), bei sukuria tam tikrus
šalių siekiamus teisinius padarinius ir tik kilus ginčui pasunkina tokio
sandorio sudarymo ar jo vykdymo fakto įrodinėjimą (CK 1.93 straipsnio 2
dalis), tai įstatymo nustatytos notarinės formos nesilaikymas visais atvejais daro
sandorį negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis); kita vertus, CK 1.93
straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė sandorio šaliai teismine tvarka
reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, jeigu antroji šalis vengia įforminti
sandorį notarine tvarka. Tokios taisyklės dėl sandorio formos nesilaikymo
teisinių padarinių buvo nustatytos ir 1964 m. CK 58 straipsnyje.
Aptartos teisės
normos dėl sandorio formai keliamų reikalavimų aktualios nagrinėjamoje byloje
dėl to, kad ieškovė 2001 m. birželio 6 d. sudarė pareiškimą, kuriuo atsisakė nuo
jos tėvams pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymą priklausiusio nekilnojamojo turto savo sesers (kasatorės)
naudai, vėliau 2001 m. liepos 20 d. susitarimu perleido kasatorei visas teises
atsiimti tėvų turėtą nekilnojamąjį turtą, o ši už tai įsipareigojo sumokėti
ieškovei 60 000 Lt kompensaciją. Šių dokumentų sudarymo forma ir
teisinis jų kvalifikavimas turi esminę reikšmę nagrinėjamam ginčui išspręsti.
Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2001 m. galiojusios
redakcijos) 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad piliečiai, turintys teisę
atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali šią teisę
perleisti notariškai patvirtinta sutartimi kitiems piliečiams. Taigi įstatyme
įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas sandorio (sutarties) formai. Pagal jį sutartis
dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo privalo būti sudaryta
notarine tvarka. Taip ši teisės norma aiškinama ir teismų praktikoje (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 16
d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras v.
S. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2005), o nuo 2001 m. liepos 1 d.
toks formos reikalavimas CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas
visiems sandoriams dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo. Tai
reiškia, kad sutarties dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo
notarinės formos nesilaikymas tokią sutartį daro negaliojančią ir tokia
sutartis nesukuria teisinių padarinių (1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis,
2000 m. CK 1.93 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamoje byloje
teismai ieškovės 2001 m. birželio 6 d. pareiškimą pripažino notaro patvirtinta
sutartimi dėl teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą
perleidimo, t. y. nurodyto įstatymo reikalavimus atitinkančiu sandoriu,
sukūrusiu ieškovei ir kasatorei teisinius padarinius, o 2001 m. liepos 20 d.
susitarimą – sutartimi dėl kompensacijos už perleistą teisę.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad notaro atliekami veiksmai apibrėžti Notariato įstatymo
26 straipsnio nuostatų. Jose, be kita ko, nustatyta, kad notaras tvirtina
sandorius (Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir liudija
parašo dokumentuose tikrumą (Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 5
punktas). Pagal šio įstatymo normas (Notariato įstatymo 30 straipsnis) ir ginčo
pareiškimo bei susitarimo sudarymo metu galiojusias Laikinąsias notarinių
veiksmų atlikimo metodines taisykles notaras, liudydamas parašo dokumente
tikrumą, nustato asmens, pasirašiusio dokumentą, tapatybę ir liudija parašą,
netvirtindamas dokumente išdėstytų faktų. Tuo tarpu, tvirtindamas sandorį,
notaras ne tik nustato jį sudarančių asmenų tapatybę. Jis taip pat nustato, kad
perleidžiama teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą,
priklauso jos perleidėjui, išaiškina sandorį sudarantiems asmenims jo prasmę, teisinius
padarinius ir atlieka kitus tokiam sandoriui sudaryti reikšmingus veiksmus.
Įstatymo reglamentuoti notaro veiksmai tvirtinant sandorius užtikrina jų
atitiktį įstatymo reikalavimams, kartu sandorio patikimumą ir jo pagrindu
atsirandančių teisinių santykių stabilumą. Dėl to įstatyme ir įtvirtintas
didesnę reikšmę turinčių sandorių notarinės formos reikalavimas. Remdamasi
aptartomis teisės normų nuostatomis, teisėjų kolegija nurodo, kad sandorio
tvirtinimas ir parašo tikrumo liudijimas yra skirtingi notariniai veiksmai, sukeliantys
skirtingus teisinius padarinius.
Iš ieškovės 2001 m.
birželio 6 d. sudaryto pareiškimo matyti, kad notaras ne tvirtino jį kaip
sandorį, o paliudijo jame esančio ieškovės parašo tikrumą, t. y. neatliko
pirmiau aptartų notarinių veiksmų, kurie būtini tvirtinant sandorį. Teismai,
aiškindami pareiškimą, šios aplinkybės neįvertino, todėl nepagrįstai
kvalifikavo jį kaip notarine tvarka patvirtintą sandorį dėl turtinių teisių
perleidimo, sukūrusį bylos šalims teisinius padarinius. Atsižvelgdama į tai,
teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės 2001 m. birželio 6 d. pareiškimas dėl
atsisakymo turtinių teisių (teisių perleidimo atsakovei) neatitinka Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio
3 dalyje teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą
perleidimo sutarčiai nustatyto formos reikalavimo – privalomos notarinės
formos, todėl negalioja nuo jo sudarymo momento ir nesukūrė bylos šalims
teisinių padarinių (1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis). Šalių 2001 m.
liepos 20 d. sudarytas susitarimas dėl turtinių teisių perleidimo ir piniginės
kompensacijos taip pat nepatvirtintas notaro, todėl, kaip ir pareiškimas,
neatitinka įstatymo reikalaujamos formos bei tuo pačiu pagrindu pripažintinas
negaliojančiu ir nesukūrusiu jo šalims teisinių padarinių (CK 1.93 straipsnio 3
dalis). Dėl to ieškovė, įstatymo nustatyta tvarka nereikalaudama pripažinti
sandorių (sandorio) galiojančiais (galiojančiu), neturi teisinio pagrindo,
remdamasi šiais dokumentais, reikalauti, kad kasatorė sumokėtų negaliojančiame
2001 m. liepos 20 d. susitarime nurodytą kompensaciją.
Apibendrindama
išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję
teismai, klaidingai aiškindami notaro atliktą veiksmą ir jo įrašą 2001 m.
birželio 6 d. pareiškime, nesant teisinio pagrindo kvalifikavo šį pareiškimą
sandoriu, sukėlusiu teisinius padarinius. Tai lėmė neteisingą 2001 m. liepos 20
d. susitarimo teisinį įvertinimą ir kartu nepagrįstą teismų sprendimą tenkinti
ieškinį. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau aptartais argumentais, naikina
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą bei nutartį ir priima
naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmeta.
Atmesdama ieškinį
nurodytais pagrindais, teisėjų kolegija nepasisako dėl šios bylos sustabdymo ir
kitų kasacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų šalių ginčui
išspręsti.
Dėl bylinėjimosi
išlaidų
Kadangi kasacinis
teismas priima naują sprendimą, tai, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi,
atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atmetus ieškinį,
kasatoriaus patirtos bylinėjimosi išlaidos ir valstybės išlaidos, susijusios su
bylos nagrinėjimu, priteistinos iš ieškovės. Pagal pateiktus mokėjimo
dokumentus kasatorė patyrė 6545 Lt bylinėjimosi išlaidų – po 2062,50 Lt
žyminio mokesčio už apeliacinį ir kasacinį skundus (b. l. 90, 140)
bei 2420 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme
(b. l. 108–110). Valstybei priteistina 5,80 Lt pašto išlaidų
apeliacinės instancijos teisme (b. l. 107) ir 24,05 Lt išlaidų,
susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2011 m. balandžio 26 d. pažyma; CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8
punktai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362
straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto
1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį
panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti
atsakovei J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš
ieškovės J. N. P. (a. k. (duomenys neskelbtini))
6545 (šešis tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt penkis litus) Lt
bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti
valstybei iš ieškovės J. N. P. (a. k. (duomenys
neskelbtini)) 29,85 Lt (dvidešimt devynis litus 85 ct) procesinių
dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme išlaidų
atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina
Davidonienė
Birutė
Janavičiūtė
Vincas
Verseckas