Administracinė byla Nr. A756-2913/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02690-2010-3
Procesinio sprendimo
kategorija 16.6.
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (kolegijos
pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant atsakovo atstovui V. Z.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d.
sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą
atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo
panaikinimo ir darbo užmokesčio priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas M. G. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį
teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010
m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-913, grąžinti pareiškėją į profesinę karo
tarnybą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo darbo užmokestį bei kitas išmokas
už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamu
įsakymu buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis su juo. Sutarties
nutraukimas buvo motyvuojamas tuo, kad pertvarkius Karo prievolės
administravimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau
– ir Tarnyba), Lietuvos kariuomenėje ir kitose krašto apsaugos sistemos
institucijose nebuvo laisvų pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją
atitinkančių pareigų. Skundžiamas krašto apsaugos ministro įsakymas buvo
priimtas atsižvelgiant į Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į
pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija)
2010 m. birželio 1 d. protokole Nr. RK-4 pateiktus siūlymus. Pareiškėjo
nuomone, krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. P-913 yra
neteisėtas ir nepagrįstas. Pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos
organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Krašto apsaugos sistemos
įstatymas) 21 straipsnio 1, 3 dalių, 28 straipsnio 1 dalies, 38 straipsnio
2 dalies 2 punkto, 41 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso
(toliau – ir DK) 1 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 2 dalies, 5
straipsnio 1 dalies, 9, 10, 11, 129, 135 straipsnių nuostatas, nagrinėjamu atveju turėjo būti patikrinta,
ar visoje krašto apsaugos sistemoje nėra pareiškėjo karinį laipsnį ir
kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Tačiau nei krašto apsaugos ministras, nei
Patariamoji komisija to nepadarė ir tik formaliai konstatavo, kad krašto
apsaugos sistemoje nėra pareiškėjo laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių
pareigų. Nagrinėjamu atveju nepagrįstai buvo reikalaujama, kad pareiškėjas atitiktų dvi sąlygas, t. y. turėtų tam
tikrą laipsnį ir kvalifikaciją, nes visos minėtos Krašto apsaugos sistemos
organizavimo įstatymo nuostatos reikalauja turėti tik atitinkamą laipsnį. Be
to, pareiškėjo kvalifikacija yra pakankamai aukšta – pareiškėjas turi aukštąjį
išsilavinimą, yra baigęs jaunesniųjų karininkų kursus. Tokia kvalifikacija ir
turimas tarnybos stažas leido suteikti pareiškėjui vyresniojo leitenanto
laipsnį. Todėl pareiškėjas, kol sukaks 40 metų amžiaus, turi teisę eiti krašto
apsaugos sistemoje pareigas, kurioms reikia ne aukštesnio kaip vyresniojo
leitenanto laipsnio, o išimtinais atvejais – ir aukštesnes pareigas. Lietuvos
Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2010 metais, planuojamos
principinės kariuomenės struktūros 2015 metais nustatymo, krašto apsaugos
sistemos karių ribinių skaičių ir statutinių valstybės tarnautojų ribinio
skaičiaus 2010 metais ir 2015 metais patvirtinimo įstatymas, kuris įsigaliojo
2010 m. birželio 10 d., nustato, kad bendras ribinis krašto apsaugos sistemos
karių, tai yra profesinės ir privalomosios pradinės karo tarnybos karių, karių
savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, kariūnų, skaičius 2010 metais
nustatomas nuo 12 650 iki 15 200. Iš to skaičiaus: 1) profesinės karo tarnybos karių – nuo 7 700 iki 8 400, iš jų
generolų ir admirolų – iki 9, pulkininkų ir jūrų kapitonų – iki 30, pulkininkų
leitenantų ir komandorų – iki 130, majorų ir komandorų leitenantų – iki 385; 2) privalomosios pradinės karo tarnybos
karių, dalyvaujančių būtinuosiuose kariniuose mokymuose savanoriškumo pagrindu,
– nuo 300 iki 600; 3) karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių – nuo 4
500 iki 6 000; 4) kariūnų – nuo 150 iki
200. Tai reiškia, kad krašto apsaugos sistemoje profesinės karo tarnybos
karių skaičius dar iki pareiškėjo atleidimo dienos buvo padidintas, todėl
profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju negalėjo būti nutraukta Krašto
apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte
numatytu pagrindu (kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys,
tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų
kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų).
Atsakovas Lietuvos
Respublikos krašto apsaugos ministerija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip
nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad Karo prievolės administravimo tarnybos prie
Krašto apsaugos ministerijos nuostatus tvirtina, struktūra ir etatus nustato
krašto apsaugos ministras (Karo prievolės įstatymo 159 straipsnis).
Tarnyba yra atskiras juridinis asmuo, kuris turi savo padalinius – regioninius
karo prievolės centrus ir jiems tiesiogiai pavaldžius teritorinius skyrius.
Tarnybos struktūrą, nuostatus ir pareigybių sąrašą tvirtina krašto apsaugos
ministras arba jo įgaliotas asmuo (Tarnybos nuostatų 3-6 punktai). Tarnybos
struktūra buvo pritaikyta karo prievolei įgyvendinti, todėl, perėjus prie
profesinės kariuomenės, ji nebeatitiko poreikių ir reikalavimų. Dėl to,
siekiant sukurti lanksčią, orientuotą į intensyvią profesinės karo tarnybos
agitaciją personalo komplektavimo sistemą ir racionaliai naudoti ribotas
valstybės biudžeto lėšas, buvo nuspręsta peržiūrėti Tarnybos funkcijas,
pertvarkyti Tarnybos struktūrą, sumažinti karių, tarnautojų ir darbuotojų
skaičių. Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1160
buvo patvirtinta nauja Tarnybos struktūra ir nauji Tarnybos nuostatai. Krašto
apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1161 patvirtino naują
Tarnybos pareigybių sąrašą, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 10 d. Lyginant
su ankstesniu pareigybių sąrašu, Tarnyboje vietoje buvusių 260 pareigybių (iš
jų karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53) buvo patvirtintos 88 naujos
pareigybės (iš jų karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Krašto
apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 nuo 2010 m. balandžio
15 d. buvo pakeistas Tarnybos darbo organizavimas, nutraukiant dalies Tarnybos
teritorinių skyrių veiklą ir perduodant jų teises, pareigas bei turtą kitiems
krašto apsaugos sistemos padaliniams. Iš pateiktų duomenų matyti, kad ženkliai sumažėjo
karių skaičius, be to, buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė. Krašto apsaugos
sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad profesinės
karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos
krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės
iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys,
tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų
kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Šios įstatymo
nuostatos suteikia krašto apsaugos ministrui teisę nutraukti profesinės karo
tarnybos sutartį ir karį atleisti iš tarnybos kai sumažinamas karių skaičius
arba pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos
institucija, neatsižvelgiant į tai, ar nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto
nuostata „<...(arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją
atitinkančių pareigų“ laikytina savarankišku kario atleidimo iš tarnybos
pagrindu. Nagrinėjamu atveju Tarnyba buvo pertvarkyta realiai ir karių (karininkų,
puskarininkių, seržantų) skaičius buvo sumažintas. Todėl pareiškėjas
pagrįstai buvo atleistas iš tarnybos vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo
įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Atleidžiant
pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi Krašto apsaugos sistemos organizavimo
įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos. Įstatymo
39 straipsnio 1 dalis numato, kad krašto apsaugos ministerija ar kariuomenės
vadovybė gali nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį šio įstatymo 38
straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu karį įspėjusi ne mažiau kaip prieš du
mėnesius arba neįspėjusi, tačiau išmokėdama kariui 40 straipsnio 3 dalyje
nustatytą papildomą kompensaciją. Pareiškėjas apie galimą profesinės karo
tarnybos sutarties nutraukimą buvo įspėtas du kartus – 2010 m. vasario 10 d. ir
2010 m. balandžio 18 d. Panaikinus pareiškėjo pareigybę, krašto apsaugos
ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 pareiškėjas, vadovaujantis Krašto
apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnio 2 dalies1 punktu, buvo
perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Pareiškėjas
sprendimo perkelti jį į minėtą rezervą neskundė, tokiu būdu pripažindamas, kad
jo teisės nėra pažeistos. Pareiškėjo
paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos. Ši
komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius
reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti
perkeltas (paskirtas) nėra. Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo
21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kario tarnyba reikalauja specialių
ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės
aktai. Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą
reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai ir kad išskyrus
įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos
santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. Krašto apsaugos sistemos
organizavimo įstatyme yra nustatyti profesinės karo tarnybos sutarčių
nutraukimo pagrindai, sąlygos, karių atleidimo sąlygos ir tvarka. Joks įstatymas nenumato, kad tokiu atveju
turi būti taikomas DK. Todėl pareiškėjo minimos DK nuostatos nagrinėjamu atveju
netaikytinos. Atsakovas pažymėjo, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo
9 straipsnio 3 dalies 5 punkto, 10 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 2 dalies
2, 3, 17 punktų ir 42 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia krašto apsaugos ministrui
diskrecinę teisę, atsižvelgus į įstatyme keliamus krašto apsaugos sistemai
uždavinius ir nustatytas funkcijas, sistemos poreikius ir interesus, spręsti
personalo komplektavimo klausimus, nustatyti karinėms pareigybėms reikalavimus ir tuo pačiu nuspręsti kokių kategorijų (pagal
laipsnį, specialybę ir kt. kriterijus)
kariai šiuo metu yra reikalingi. Todėl teismas neturėtų vertinti priimtų
sprendimų dėl personalo komplektavimo tikslingumo ir pagrįstumo. Krašto
apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostatos ir
kiti karo tarnybą reglamentuojantys teisės aktai kario paskyrimą ar perkėlimą į
kitas pareigas ar personalo rezervą sieja tik su vadovybės valia ir tarnybos
interesais, t. y. suteikia atsakovui teisę spręsti kario paskyrimo į
kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ar prašymo. Krašto apsaugos ministras
tvirtina karinių specialybių sąrašą, nustato krašto apsaugos sistemos
institucijų ir jų padalinių struktūrą, tvirtina nuostatus, pareigybių sąrašus ir tuo pačiu nustato pareigybei
keliamus reikalavimus (laipsnio, kvalifikacinius ir kt.). Todėl karys,
skiriamas į tam tikrą patvirtintą pareigybę, turi atitikti ir šiai pareigybei
nustatytus reikalavimus. Todėl pareiškėjo teiginys, kad skiriant karį į
pareigas turi būti atsižvelgta tik į karinį laipsnį, yra nepagrįstas. Pareiškėjas
pagal savo turimą vyresniojo leitenanto laipsnį negali būti paskirtas ir eiti
tokį patį laipsnį atitinkančio karo lakūno, karo mediko, teisininko, ryšininko
ir kt. pareigas vien tik dėl to, kad jis turi tokį patį karinį laipsnį, nors jo
turima kvalifikacija neatitinka pareigybei keliamų reikalavimų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario
7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Teismas sprendime nurodė, jog byloje
nėra ginčo dėl tos aplinkybės, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro
2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 buvo patvirtinta nauja Tarnybos
struktūra žymiai sumažinant pareigybių skaičių, t. y. vietoje buvusių 260
pareigybių buvo patvirtintos 88 pareigybės. Tai patvirtina ir byloje esantys
įrodymai (b. l. 109-113). Todėl darytina išvada, kad Tarnybos sistemoje
tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų mažinimas, kaip ir Tarnybos
teritorinių skyrių mažinimas, buvo realus. Su pareiškėju profesinės karo
tarnybos sutartis buvo nutraukta vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo
įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nustatančiu, kad profesinės karo
tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar)
karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos
ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas
karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos
institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją
atitinkančių pareigų. Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 21
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kario statusą nustato šis ir kiti
kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir
kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus,
darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti
teisės aktai kariams netaikomi. Vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo
įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatomis, darbo ir valstybės tarnybos
santykius reglamentuojantys įstatymai galėtų būti taikomi kariams tik tuo
atveju, jeigu tai būtų aiškiai nustatyta įstatymų. Kitų įstatymų taikymo
galimybė yra numatyta Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 68
straipsnio 1 dalyje, kuri kituose įstatymuose numatytų socialinių garantijų
taikymą sieja su išmokų iš Krašto apsaugos ministerijai skiriamų biudžeto
asignavimų skyrimu. Tačiau DK 135 straipsnyje numatytos garantijos darbuotojams
tęsti darbo santykius nėra susijusios su Krašto apsaugos sistemos organizavimo
įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe taikyti kitų teisės aktų
nuostatas. Todėl nagrinėjamu atveju DK 135 straipsnio nuostatos netaikytinos. Krašto
apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į
kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės
karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti
perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Ši įstatymo
nuostata kario paskyrimą ar perkėlimą į kitas pereigas ar personalo rezervą
sieja tik su vadovybės valia ir tarnybos interesais, t. y. suteikia teisę
pačiam įgaliotam asmeniui spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be
kario sutikimo ir prašymo. Tokiu būdu, krašto apsaugos ministras turi
diskrecinę teisę, atsižvelgiant į įstatyme keliamus krašto apsaugos sistemai
uždavinius ir nustatytas funkcijas, sistemos poreikius ir interesus, spręsti
personalo komplektavimo klausimus, nustatyti karinėms pareigybėms reikalavimus
ir tuo pačiu nuspręsti, kokių karių kategorijų (pagal laipsnį, specialybę ir
kitus kriterijus) kariai yra tuo metu reikalingi. Krašto apsaugos sistemos organizavimo
įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad krašto apsaugos ministras,
atsižvelgdamas į kariuomenės vado pasiūlymus, nustato krašto apsaugos sistemos
institucijų pareigybių sąrašus ir kokius karinius laipsnius turintys kariai
gali būti paskirti į pareigybių sąrašuose nustatytas atitinkamas pareigas. Šio
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kariai skiriami į jų laipsnį atitinkančias
pareigas. Atskirais krašto apsaugos ministro nustatytais atvejais ir sąlygomis
karys gali būti paskirtas eiti vienu laipsniu aukštesnes kario pareigas. Kai
atitinkamo laipsnio laisvų pareigų nėra, krašto apsaugos ministras gali karį
iki vienerių metų paskirti į vienu laipsniu žemesnes pareigas.
Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad profesinės karo
tarnybos karys gali būti perkeliamas į laikinąjį profesinės karo tarnybos
personalo rezervą vykdant rotaciją, perkeliant į kitas pareigas – kol bus
paskirtas į kitas pareigas, tačiau ne ilgiau kaip 2 mėnesiams. Krašto apsaugos
ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu pareiškėjas, įspėjus, buvo perkeltas į
laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (b. l. 92-94). Su šiuo
įsakymu pareiškėjas buvo supažindintas 2010 m. balandžio 18 d., informuojant,
kad pareiškėjas į laikinąjį profesinės karo
tarnybos personalo rezervą perkeliamas iki 2010 m. birželio 19 d. ir kad nesant
laisvų karinį laipsnį ir kvalifikaciją
atitinkančių pareigų, su juo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis gali
būti nutraukta (b. l. 90). Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. posėdžio
protokoliniame nutarime pažymėjo, kad per du mėnesius išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, kurias galėtų eiti
pareiškėjas, neatsirado (b. l. 9-12). Pareiškėjas savo teiginio, kad Patariamosios
komisijos išvada apie laivas pareigybes,
atitinkančias pareiškėjo laipsnį bei
kvalifikaciją, nėra objektyvi, nepagrindė jokiais teisiškai ar faktiškai reikšmingais
argumentais. Iš Patariamosios komisijos 2010m.
birželio 1 d. protokolo Nr. RK-4
matyti, kad buvo nustatytas tam tikras eiliškumas balais, tačiau tai
buvo bendro pobūdžio karių vertinimas. Nepaisant to, kurioje pozicijoje karys
yra nurodytas, esant jo kvalifikaciją
atitinkančioms pareigoms (pvz., lakūno, ryšininko ir kt.), jis gali būti į jas paskirtas.
Todėl pareiškėjo argumentas, kad kai kuriems žemesnius už jį balus turintiems
asmenims nebuvo nutrauktos profesinės karo
tarnybos sutartys, nėra reikšmingas. Skundžiamas krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymas yra
pagrįstas ir teisėtas, todėl jį
naikinti vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.
Konstatavus, kad šiuo įsakymu profesinės
karo tarnybos sutartis su pareiškėju buvo nutraukta pagrįstai ir teisėtai, pareiškėjo reikalavimai dėl jo grąžinimo
į profesinę karo tarnybą bei darbo
užmokesčio ir kitų išmokų už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką
priteisimo atmestini. Be to, 2007 m. spalio 31 d. profesinės karo tarnybos
sutartis su pareiškėju buvo sudaryta trejų metų laikotarpiui, todėl ši sutartis
galėjo būti vykdoma tik iki 2010 m.
spalio 31 d. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl jo grąžinimo į profesinę karo
tarnybą negalėtų būti tenkinamas ir dėl šios aplinkybės.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas
M. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo
skundą patenkinti. Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos
48 straipsnis nustato, kad kiekvienas žmogus turi teisę į darbą ir tinkamas
darbo sąlygas. DK 5 straipsnyje nustatyta, kad darbo įstatymai taikomi darbo
santykiams Lietuvos Respublikos teritorijoje. DK 9 straipsnyje nustatyta, kad
kai teisės aktuose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį,
taikomos darbo teisės normos, reglamentuojančios panašų santykį. DK 11 straipsnyje nustatyta, kad jeigu tarp DK normos
ir kito įstatymo yra prieštaravimų, taikoma DK norma. Jeigu tarp darbo teisės
aktų yra prieštaravimų, taikoma darbuotojui naudingesnė norma. Krašto apsaugos
sistemos organizavimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbo ir
valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai
kariams taikomi, kai toks taikymas yra nustatytas teisės aktais. Krašto
apsaugos sistemos organizavimo įstatymas nenustato tikslių profesinės karo
tarnybos kario atleidimo nuostatų, todėl, vadovaujantis aukščiau nurodytomis Konstitucijos
48 straipsnio ir DK 5, 9, 11 straipsnių nuostatomis, atleidžiant pareiškėją iš
tarnybos turėjo būti taikomi bendri darbo santykius reglamentuojantys teisės
aktai. Šiuo atveju nėra reikšminga ta
aplinkybė, kad pareiškėjas turėjo kario statusą, – svarbu tai, kad su pareiškėju
buvo sudaryta tarnybos sutartis, kuri pagal savo paskirtį yra analogiška
darbo sutarčiai. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui turėjo būti siūlomos
kitos laisvų pareigos ir turėjo būti vertinama, ar pareiškėjas neturi
pirmenybės likti dirbti. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Krašto apsaugos
sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 42 straipsnio
1 dalį. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo prašymą išreikalauti iš atsakovo
informaciją apie pareiškėjo atleidimo metu buvusias laisvas krašto apsaugos
sistemos institucijų pareigybes ir vertino tik atsakovo pateiktą informaciją
apie laisvas pareigybes Tarnyboje, kuri yra
tik viena iš daugelio krašto apsaugos sistemos įstaigų. Tuo tarpu Krašto
apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos reikalauja, kad būtų vertinama,
ar nėra laisvų pareigų visoje krašto apsaugos sistemoje. Pareiškėjo nuomone,
nagrinėjamu atveju turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003
m. gruodžio 29 d. nutarimo nuostatomis. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu
atveju nepagrįstai buvo reikalaujama, kad pareiškėjas atitiktų dvi sąlygas, t. y. turėtų tam tikrą laipsnį ir kvalifikaciją,
nes visos minėtos Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo nuostatos
reikalauja turėti tik atitinkamą laipsnį. Be to, pareiškėjo kvalifikacija yra
pakankamai aukšta – pareiškėjas turi aukštąjį išsilavinimą, yra baigęs
jaunesniųjų karininkų ir anglų kalbos kursus. Tokia kvalifikacija ir turimas
tarnybos stažas leido suteikti pareiškėjui vyresniojo leitenanto laipsnį. Todėl
pareiškėjas, kol sukaks 40 metų amžiaus, turi teisę eiti krašto apsaugos
sistemoje pareigas, kurioms reikia ne aukštesnio kaip vyresniojo leitenanto
laipsnio, o išimtinais atvejais – ir aukštesnes pareigas. Pareiškėjo nuomone, vertinant
Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. protokolo Nr. RK-4 teisėtumą ir
pagrįstumą reikėtų atsižvelgti į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010
m. gruodžio 23 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr.
I-3134-437/2010. Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad Krašto
apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis suteikia
vadovybei teisę spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario
sutikimo ar prašymo. Tokia teismo padaryta išvada neatitinka Lietuvos
Respublikos Konstitucijos ir Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38
straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Lietuvos
Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2010 metais, planuojamos
principinės kariuomenės struktūros 2015 metais nustatymo, krašto apsaugos
sistemos karių ribinių skaičių ir statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus
2010 metais ir 2015 metais patvirtinimo įstatymas, kuris įsigaliojo 2010 m.
birželio 10 d., nustato, kad bendras ribinis krašto apsaugos sistemos karių,
tai yra profesinės ir privalomosios pradinės karo tarnybos karių, karių
savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, kariūnų, skaičius 2010 metais
nustatomas nuo 12 650 iki 15 200. Iš to skaičiaus: 1) profesinės karo tarnybos karių – nuo 7 700 iki 8 400, iš jų
generolų ir admirolų – iki 9, pulkininkų ir jūrų kapitonų – iki 30, pulkininkų
leitenantų ir komandorų – iki 130, majorų ir komandorų leitenantų – iki 385; 2) privalomosios pradinės karo tarnybos
karių, dalyvaujančių būtinuosiuose kariniuose mokymuose savanoriškumo pagrindu,
– nuo 300 iki 600; 3) karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių – nuo 4
500 iki 6 000; 4) kariūnų – nuo 150 iki
200. Tai reiškia, kad krašto apsaugos sistemoje profesinės karo tarnybos
karių skaičius dar iki pareiškėjo atleidimo dienos buvo padidintas, todėl
profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju negalėjo būti nutraukta Krašto
apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte
numatytu pagrindu. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Konstitucijoje
įtvirtintas teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas.
Atsiliepimu į
pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos
Respublikos krašto apsaugos ministerija prašo palikti Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo
apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais
pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo
skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovas pažymi, kad
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą dėl kario atleidimo Krašto
apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte
numatytu pagrindu, 2000 m. rugsėjo 13 d. nutartyje padarė išvadą, jog Krašto
apsaugos sistemos organizavimo įstatymas, reglamentuojantis profesinės karo
tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos pagrindus bei tvarką,
nenumato sąlygos, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta ir
karys atleistas iš tarnybos tik tuo atveju, kai nėra galimybės jį perkelti į
kitas pareigas, kitą dalinį ar pan. (civilinė byla Nr. Nr. 3K-3-825/2000).
Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat padarė išvadą, kad Krašto
apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnis reguliuoja ne profesinės
karo tarnybos sutarties nutraukimo ir kario atleidimo iš tarnybos tvarką, o
kitus teisinius santykius. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jis turėjo būti
perkeltas į kitas pareigas, atsakovo nuomone, yra nepagrįstas. Atsakovas taip
pat pažymi, kad teismo 2011 m. sausio 26 d. posėdžio metu pareiškėjo atstovas atsisakė
prašymo dėl laisvų pareigybių sąrašo pateikimo. Atsakovas visus bylai
reikšmingus dokumentus, susijusius su bylos dalyku, buvo pateikęs teismui. Pareiškėjas,
manydamas, kad buvo reikalingi dar kokie nors papildomi dokumentai, galėjo teisės
aktų nustatyta tvarka išreikalauti juos iš atsakovo tiesiogiai arba per teismą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas M.
G. buvo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos
laikinojo profesinės karo tarnybos personalo rezervo karys. Pareiškėjo pareigybė
buvo panaikinta, vykdant Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro
2009 m. gruodžio 10 d. įsakymą Nr. V-1161, kuriuo nuo 2010 m. balandžio 15 d.
buvo patvirtina nauja Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto
apsaugos ministerijos institucijos struktūra ir pareigybių sąrašas, vietoje
buvusių 260 pareigybių, nustatant 88 naujas pareigybes (b. l. 109-113). Lietuvos
Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104
patvirtintame Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos
krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų
apraše buvo nustatyti vertinimo kriterijai, pagal kuriuos, esant konkurencijai
į laisvą pareigybę, yra atrenkami tinkamiausi kariai (b. l. 118-119).
Pareiškėjas
ginčija Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-913,
kuriuo su pareiškėju buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis pagal Krašto
apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies
2 punktą ir jis išleistas į atsargą.
Krašto
apsaugos sistemos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte (2004 m. lapkričio
11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija) nurodyta, kad ,,profesinės karo tarnybos
ar kario savanorio tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys
atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos
ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai: <...> sumažinamas karių
skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija
ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų“.
Pareiškėjo
teigimu pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Krašto apsaugos
sistemos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 42 straipsnio 1 dalies
nuostatas, ir nepagrįstai netaikė bendrų darbo santykius reglamentuojančių
teisės normų, t. y. Darbo kodekso normų. Pareiškėjo nuomone, atsakovas
nepagrįstai reikalavo, kad pareiškėjas atitiktų dvi sąlygas, t. y. turėtų tam
tikrą laipsnį ir kvalifikaciją.
Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas, aiškindamas Krašto apsaugos sistemos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2
punkto nuostatas, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, ne kartą konstatavo,
kad šioje teisės normoje yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos:
1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto
apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją
atitinkančių pareigų. Dėl antrosios sąlygos taikymo išaiškinta, kad pagal
Krašto apsaugos sistemos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį kario statusą nustato
šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai,
statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus
atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir
kiti teisės aktai kariams netaikomi. Krašto apsaugos sistemos įstatymo 42
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar
vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės
karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo
įgalioto vado sprendimu. Taigi Krašto apsaugos sistemos įstatymas numato kitokią karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas
tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Padaryta išvada, kad vadovybė neturi prievolės
kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas
pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi Karo tarnybos įstatymas tokios
pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Tačiau pagal Krašto apsaugos
sistemos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto
reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir
kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę
jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo
kriterijus (žr. pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas
Nr. A261-2681/2011; Nr. A261-2711/2011;
A438-2914/2011).
Pagal
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo
Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų
bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių,
suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų
praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės
aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti
kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Teisėjų kolegijos
nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo,
leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą
ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo praktikos.
Kaip jau buvo minėta , pagal Krašto
apsaugos sistemos įstatymo nuostatas teisė nustatyti kriterijus, kuriais
vadovaujantis atrenkami tinkamiausi kariai į laisvas pareigybes, yra suteikta
krašto apsaugos vadovybei. Taigi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro
2010 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. V-104, kuriuo patvirtintas Karo prievolės
administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos
personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašas, yra tas teisės
aktas, kurio nuostatos apsprendžia konkretaus kario pirmenybę būti paskirtam į
konkrečią laisvą pareigybę.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad karių, kurių
pareigybės naikinamos, tinkamumo į laisvas pareigybes klausimas, pagal Lietuvos
Respublikos krašto apsaugos ministro nustatytus kriterijus, buvo svarstytas
2010 m. birželio 1 d. Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į
pareigas karių kandidatūroms siūlyti posėdyje. Šios komisijos posėdžio
protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 esanti vertinimo lentelė duoda pagrindą išvadai,
kad visų kandidatų atžvilgiu buvo taikomi vienodi vertinimo kriterijai bei kad
pagal šiuos vertinimo kriterijus buvo padaryta išvada, jog pareiškėjo turima
kvalifikacija bei išsilavinimas neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti
likusioms laisvoms pareigybėms užimti (b. l. 9-21). Duomenų, kad pareiškėjas
turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo
paskirti į laisvas pareigas, byloje nėra, jų nepateikė ir pareiškėjas. Pagrindo
pripažinti, kad minėti vertinimo kriterijai pareiškėjo atžvilgiu, lyginant su
kitais kariais, užėmusiais laisvas pareigybes, buvo taikyti pažeidžiant
lygiateisiškumo principus, nėra. Atsakovas pagrįstai nurodė, kad skiriant karį
į laisvas pareigas turėjo būti atsižvelgta tiek į jo turimą laipsnį, tiek ir į
kvalifikaciją, nes to reikalauja įstatymas (Krašto apsaugos sistemos įstatymo
38 str. 2 d. 2 p.).
Pareiškėjo argumentai, kurie yra grindžiami ne
aptartomis teisės normomis, o teisės normomis, reglamentuojančiomis darbo
teisnius santykius, atmestini kaip nepagrįsti, nes kaip jau buvo minėta, darbo
ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės
aktai kariams netaikomi, išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus
atvejus (Krašto apsaugos sistemos įstatymo 21 str. 2 d.). Atleidžiant
pareiškėją iš tarnybos įstatyme numatyta procedūra ir tvarka pažeista nebuvo.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai
reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės
normas. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais
motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1
punktu, teisėjų kolegija,
n
u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario
7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. G. apeliacinį
skundą atmesti.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai Antanas
Ablingis
Anatolijus
Baranovas
Vaida
Urmonaitė-Maculevičienė