Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-756-2913-11].doc
Bylos nr.: A-756-2913-11
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
LR Krašto apsaugos ministerija 188602751 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl valstybės tarnybos
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Valstybės tarnyba
Valstybės tarnautojų atleidimas iš pareigų

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-2913/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02690-2010-3

                                                Procesinio sprendimo kategorija 16.6.

 (S)

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. birželio 2 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovui V. Z.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir darbo užmokesčio priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

 

Pareiškėjas M. G. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-913, grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo darbo užmokestį bei kitas išmokas už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamu įsakymu buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis su juo. Sutarties nutraukimas buvo motyvuojamas tuo, kad pertvarkius Karo prievolės administravimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba), Lietuvos kariuomenėje ir kitose krašto apsaugos sistemos institucijose nebuvo laisvų pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Skundžiamas krašto apsaugos ministro įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) 2010 m. birželio 1 d. protokole Nr. RK-4 pateiktus siūlymus. Pareiškėjo nuomone, krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. P-913 yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Krašto apsaugos sistemos įstatymas) 21 straipsnio 1, 3 dalių, 28 straipsnio 1 dalies, 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 41 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 1 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 9,  10, 11, 129, 135 straipsnių nuostatas, nagrinėjamu atveju turėjo būti patikrinta, ar visoje krašto apsaugos sistemoje nėra pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Tačiau nei krašto apsaugos ministras, nei Patariamoji komisija to nepadarė ir tik formaliai konstatavo, kad krašto apsaugos sistemoje nėra pareiškėjo laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Nagrinėjamu atveju nepagrįstai buvo reikalaujama, kad pareiškėjas atitiktų dvi sąlygas, t. y. turėtų tam tikrą laipsnį ir kvalifikaciją, nes visos minėtos Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo nuostatos reikalauja turėti tik atitinkamą laipsnį. Be to, pareiškėjo kvalifikacija yra pakankamai aukšta – pareiškėjas turi aukštąjį išsilavinimą, yra baigęs jaunesniųjų karininkų kursus. Tokia kvalifikacija ir turimas tarnybos stažas leido suteikti pareiškėjui vyresniojo leitenanto laipsnį. Todėl pareiškėjas, kol sukaks 40 metų amžiaus, turi teisę eiti krašto apsaugos sistemoje pareigas, kurioms reikia ne aukštesnio kaip vyresniojo leitenanto laipsnio, o išimtinais atvejais – ir aukštesnes pareigas. Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2010 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2015 metais nustatymo, krašto apsaugos sistemos karių ribinių skaičių ir statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus 2010 metais ir 2015 metais patvirtinimo įstatymas, kuris įsigaliojo 2010 m. birželio 10 d., nustato, kad bendras ribinis krašto apsaugos sistemos karių, tai yra profesinės ir privalomosios pradinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, kariūnų, skaičius 2010 metais nustatomas nuo 12 650 iki 15 200. Iš to skaičiaus: 1) profesinės karo tarnybos karių – nuo 7 700 iki 8 400, iš jų generolų ir admirolų – iki 9, pulkininkų ir jūrų kapitonų – iki 30, pulkininkų leitenantų ir komandorų – iki 130, majorų ir komandorų leitenantų – iki 385; 2)   privalomosios pradinės karo tarnybos karių, dalyvaujančių būtinuosiuose kariniuose mokymuose savanoriškumo pagrindu, – nuo 300 iki 600; 3) karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių – nuo 4 500 iki 6 000; 4) kariūnų – nuo 150 iki 200. Tai reiškia, kad krašto apsaugos sistemoje profesinės karo tarnybos karių skaičius dar iki pareiškėjo atleidimo dienos buvo padidintas, todėl profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju negalėjo būti nutraukta Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu (kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų).

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos nuostatus tvirtina, struktūra ir etatus nustato krašto apsaugos ministras (Karo prievolės įstatymo 159 straipsnis). Tarnyba yra atskiras juridinis asmuo, kuris turi savo padalinius – regioninius karo prievolės centrus ir jiems tiesiogiai pavaldžius teritorinius skyrius. Tarnybos struktūrą, nuostatus ir pareigybių sąrašą tvirtina krašto apsaugos ministras arba jo įgaliotas asmuo (Tarnybos nuostatų 3-6 punktai). Tarnybos struktūra buvo pritaikyta karo prievolei įgyvendinti, todėl, perėjus prie profesinės kariuomenės, ji nebeatitiko poreikių ir reikalavimų. Dėl to, siekiant sukurti lanksčią, orientuotą į intensyvią profesinės karo tarnybos agitaciją personalo komplektavimo  sistemą ir racionaliai naudoti ribotas valstybės biudžeto  lėšas, buvo nuspręsta peržiūrėti Tarnybos funkcijas, pertvarkyti Tarnybos struktūrą, sumažinti karių, tarnautojų ir darbuotojų skaičių. Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1160 buvo patvirtinta nauja Tarnybos struktūra ir nauji Tarnybos nuostatai. Krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1161 patvirtino naują Tarnybos pareigybių sąrašą, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 10 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Tarnyboje vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53) buvo patvirtintos 88 naujos pareigybės (iš jų karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo pakeistas Tarnybos darbo organizavimas, nutraukiant dalies Tarnybos teritorinių skyrių veiklą ir perduodant jų teises, pareigas bei turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams. Iš pateiktų duomenų matyti, kad ženkliai sumažėjo karių skaičius, be to, buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė. Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Šios įstatymo nuostatos suteikia krašto apsaugos ministrui teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir karį atleisti iš tarnybos kai sumažinamas karių skaičius arba pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, neatsižvelgiant į tai, ar nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata „<...(arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų“ laikytina savarankišku kario atleidimo iš tarnybos pagrindu. Nagrinėjamu atveju Tarnyba buvo pertvarkyta realiai ir karių (karininkų, puskarininkių, seržantų) skaičius buvo sumažintas. Todėl pareiškėjas pagrįstai buvo atleistas iš tarnybos vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos. Įstatymo 39 straipsnio 1 dalis numato, kad krašto apsaugos ministerija ar kariuomenės vadovybė gali nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu karį įspėjusi ne mažiau kaip prieš du mėnesius arba neįspėjusi, tačiau išmokėdama kariui 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą papildomą kompensaciją. Pareiškėjas apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą buvo įspėtas du kartus – 2010 m. vasario 10 d. ir 2010 m. balandžio 18 d. Panaikinus pareiškėjo pareigybę, krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 pareiškėjas, vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnio 2 dalies1 punktu, buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Pareiškėjas sprendimo perkelti jį į minėtą rezervą neskundė, tokiu būdu pripažindamas, kad jo teisės nėra pažeistos. Pareiškėjo paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos. Ši komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas) nėra. Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai ir kad išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatyme yra nustatyti profesinės karo tarnybos sutarčių nutraukimo pagrindai, sąlygos, karių atleidimo sąlygos ir tvarka. Joks įstatymas nenumato, kad tokiu atveju turi būti taikomas DK. Todėl pareiškėjo minimos DK nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos. Atsakovas pažymėjo, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 5 punkto, 10 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 2 dalies 2, 3, 17 punktų ir 42 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia krašto apsaugos ministrui diskrecinę teisę, atsižvelgus į įstatyme keliamus krašto apsaugos sistemai uždavinius ir nustatytas funkcijas, sistemos poreikius ir interesus, spręsti personalo komplektavimo klausimus, nustatyti karinėms pareigybėms reikalavimus ir tuo pačiu nuspręsti kokių kategorijų (pagal laipsnį, specialybę ir kt. kriterijus) kariai šiuo metu yra reikalingi. Todėl teismas neturėtų vertinti priimtų sprendimų dėl personalo komplektavimo tikslingumo ir pagrįstumo. Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostatos ir kiti karo tarnybą reglamentuojantys teisės aktai kario paskyrimą ar perkėlimą į kitas pareigas ar personalo rezervą sieja tik su vadovybės valia ir tarnybos interesais, t. y. suteikia atsakovui teisę spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ar prašymo. Krašto apsaugos ministras tvirtina karinių specialybių sąrašą, nustato krašto apsaugos sistemos institucijų ir jų padalinių struktūrą, tvirtina nuostatus, pareigybių sąrašus ir tuo pačiu nustato pareigybei keliamus reikalavimus (laipsnio, kvalifikacinius ir kt.). Todėl karys, skiriamas į tam tikrą patvirtintą pareigybę, turi atitikti ir šiai pareigybei nustatytus reikalavimus. Todėl pareiškėjo teiginys, kad skiriant karį į pareigas turi būti atsižvelgta tik į karinį laipsnį, yra nepagrįstas. Pareiškėjas pagal savo turimą vyresniojo leitenanto laipsnį negali būti paskirtas ir eiti tokį patį laipsnį atitinkančio karo lakūno, karo mediko, teisininko, ryšininko ir kt. pareigas vien tik dėl to, kad jis turi tokį patį karinį laipsnį, nors jo turima kvalifikacija neatitinka pareigybei keliamų reikalavimų.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Teismas sprendime nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl tos aplinkybės, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 buvo patvirtinta nauja Tarnybos struktūra žymiai sumažinant pareigybių skaičių, t. y. vietoje buvusių 260 pareigybių buvo patvirtintos 88 pareigybės. Tai patvirtina ir byloje esantys įrodymai (b. l. 109-113). Todėl darytina išvada, kad Tarnybos sistemoje tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų mažinimas, kaip ir Tarnybos teritorinių skyrių mažinimas, buvo realus. Su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nustatančiu, kad profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. Vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatomis, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai galėtų būti taikomi kariams tik tuo atveju, jeigu tai būtų aiškiai nustatyta įstatymų. Kitų įstatymų taikymo galimybė yra numatyta Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje, kuri kituose įstatymuose numatytų socialinių garantijų taikymą sieja su išmokų iš Krašto apsaugos ministerijai skiriamų biudžeto asignavimų skyrimu. Tačiau DK 135 straipsnyje numatytos garantijos darbuotojams tęsti darbo santykius nėra susijusios su Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe taikyti kitų teisės aktų nuostatas. Todėl nagrinėjamu atveju DK 135 straipsnio nuostatos netaikytinos. Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Ši įstatymo nuostata kario paskyrimą ar perkėlimą į kitas pereigas ar personalo rezervą sieja tik su vadovybės valia ir tarnybos interesais, t. y. suteikia teisę pačiam įgaliotam asmeniui spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ir prašymo. Tokiu būdu, krašto apsaugos ministras turi diskrecinę teisę, atsižvelgiant į įstatyme keliamus krašto apsaugos sistemai uždavinius ir nustatytas funkcijas, sistemos poreikius ir interesus, spręsti personalo komplektavimo klausimus, nustatyti karinėms pareigybėms reikalavimus ir tuo pačiu nuspręsti, kokių karių kategorijų (pagal laipsnį, specialybę ir kitus kriterijus) kariai yra tuo metu reikalingi. Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad krašto apsaugos ministras, atsižvelgdamas į kariuomenės vado pasiūlymus, nustato krašto apsaugos sistemos institucijų pareigybių sąrašus ir kokius karinius laipsnius turintys kariai gali būti paskirti į pareigybių sąrašuose nustatytas atitinkamas pareigas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kariai skiriami į jų laipsnį atitinkančias pareigas. Atskirais krašto apsaugos ministro nustatytais atvejais ir sąlygomis karys gali būti paskirtas eiti vienu laipsniu aukštesnes kario pareigas. Kai atitinkamo laipsnio laisvų pareigų nėra, krašto apsaugos ministras gali karį iki vienerių metų paskirti į vienu laipsniu žemesnes pareigas.

Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą vykdant rotaciją, perkeliant į kitas pareigas – kol bus paskirtas į kitas pareigas, tačiau ne ilgiau kaip 2 mėnesiams. Krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu pareiškėjas, įspėjus, buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (b. l. 92-94). Su šiuo įsakymu pareiškėjas buvo supažindintas 2010 m. balandžio 18 d., informuojant, kad pareiškėjas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą perkeliamas iki 2010 m. birželio 19 d. ir kad nesant laisvų karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, su juo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta (b. l. 90). Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokoliniame nutarime pažymėjo, kad per du mėnesius išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, kurias galėtų eiti pareiškėjas, neatsirado (b. l. 9-12). Pareiškėjas savo teiginio, kad Patariamosios komisijos išvada apie laivas pareigybes, atitinkančias pareiškėjo laipsnį bei kvalifikaciją, nėra objektyvi, nepagrindė jokiais teisiškai ar faktiškai reikšmingais argumentais. Iš Patariamosios komisijos 2010m. birželio 1 d. protokolo Nr. RK-4 matyti, kad buvo nustatytas tam tikras eiliškumas balais, tačiau tai buvo bendro pobūdžio karių vertinimas. Nepaisant to, kurioje pozicijoje karys yra nurodytas, esant jo kvalifikaciją atitinkančioms pareigoms (pvz., lakūno, ryšininko ir kt.), jis gali būti į jas paskirtas. Todėl pareiškėjo argumentas, kad kai kuriems žemesnius už jį balus turintiems asmenims nebuvo nutrauktos profesinės karo tarnybos sutartys, nėra reikšmingas. Skundžiamas krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Konstatavus, kad šiuo įsakymu profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju buvo nutraukta pagrįstai ir teisėtai, pareiškėjo reikalavimai dėl jo grąžinimo į profesinę karo tarnybą bei darbo užmokesčio ir kitų išmokų už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką priteisimo atmestini. Be to, 2007 m. spalio 31 d. profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju buvo sudaryta trejų metų laikotarpiui, todėl ši sutartis galėjo būti vykdoma tik iki 2010 m. spalio 31 d. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl jo grąžinimo į profesinę karo tarnybą negalėtų būti tenkinamas ir dėl šios aplinkybės.

 

III.

 

Apeliaciniu skundu pareiškėjas M. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis nustato, kad kiekvienas žmogus turi teisę į darbą ir tinkamas darbo sąlygas. DK 5 straipsnyje nustatyta, kad darbo įstatymai taikomi darbo santykiams Lietuvos Respublikos teritorijoje. DK 9 straipsnyje nustatyta, kad kai teisės aktuose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, taikomos darbo teisės normos, reglamentuojančios panašų santykį. DK 11 straipsnyje nustatyta, kad jeigu tarp DK normos ir kito įstatymo yra prieštaravimų, taikoma DK norma. Jeigu tarp darbo teisės aktų yra prieštaravimų, taikoma darbuotojui naudingesnė norma. Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams taikomi, kai toks taikymas yra nustatytas teisės aktais. Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymas nenustato tikslių profesinės karo tarnybos kario atleidimo nuostatų, todėl, vadovaujantis aukščiau nurodytomis Konstitucijos 48 straipsnio ir DK 5, 9, 11 straipsnių nuostatomis, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos turėjo būti taikomi bendri darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Šiuo atveju nėra reikšminga ta aplinkybė, kad pareiškėjas turėjo kario statusą, – svarbu tai, kad  su pareiškėju buvo sudaryta tarnybos sutartis, kuri pagal savo paskirtį yra analogiška darbo sutarčiai. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui turėjo būti siūlomos kitos laisvų pareigos ir turėjo būti vertinama, ar pareiškėjas neturi pirmenybės likti dirbti. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 42 straipsnio 1 dalį. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo prašymą išreikalauti iš atsakovo informaciją apie pareiškėjo atleidimo metu buvusias laisvas krašto apsaugos sistemos institucijų pareigybes ir vertino tik atsakovo pateiktą informaciją apie laisvas pareigybes Tarnyboje, kuri yra tik viena iš daugelio krašto apsaugos sistemos įstaigų. Tuo tarpu Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos reikalauja, kad būtų vertinama, ar nėra laisvų pareigų visoje krašto apsaugos sistemoje. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo nuostatomis. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nepagrįstai buvo reikalaujama, kad pareiškėjas atitiktų dvi sąlygas, t. y. turėtų tam tikrą laipsnį ir kvalifikaciją, nes visos minėtos Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo nuostatos reikalauja turėti tik atitinkamą laipsnį. Be to, pareiškėjo kvalifikacija yra pakankamai aukšta – pareiškėjas turi aukštąjį išsilavinimą, yra baigęs jaunesniųjų karininkų ir anglų kalbos kursus. Tokia kvalifikacija ir turimas tarnybos stažas leido suteikti pareiškėjui vyresniojo leitenanto laipsnį. Todėl pareiškėjas, kol sukaks 40 metų amžiaus, turi teisę eiti krašto apsaugos sistemoje pareigas, kurioms reikia ne aukštesnio kaip vyresniojo leitenanto laipsnio, o išimtinais atvejais – ir aukštesnes pareigas. Pareiškėjo nuomone, vertinant Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. protokolo Nr. RK-4 teisėtumą ir pagrįstumą reikėtų atsižvelgti į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I-3134-437/2010. Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis suteikia vadovybei teisę spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ar prašymo. Tokia teismo padaryta išvada neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2010 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2015 metais nustatymo, krašto apsaugos sistemos karių ribinių skaičių ir statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus 2010 metais ir 2015 metais patvirtinimo įstatymas, kuris įsigaliojo 2010 m. birželio 10 d., nustato, kad bendras ribinis krašto apsaugos sistemos karių, tai yra profesinės ir privalomosios pradinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, kariūnų, skaičius 2010 metais nustatomas nuo 12 650 iki 15 200. Iš to skaičiaus: 1) profesinės karo tarnybos karių – nuo 7 700 iki 8 400, iš jų generolų ir admirolų – iki 9, pulkininkų ir jūrų kapitonų – iki 30, pulkininkų leitenantų ir komandorų – iki 130, majorų ir komandorų leitenantų – iki 385; 2) privalomosios pradinės karo tarnybos karių, dalyvaujančių būtinuosiuose kariniuose mokymuose savanoriškumo pagrindu, – nuo 300 iki 600; 3) karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių – nuo 4 500 iki 6 000; 4) kariūnų – nuo 150 iki 200. Tai reiškia, kad krašto apsaugos sistemoje profesinės karo tarnybos karių skaičius dar iki pareiškėjo atleidimo dienos buvo padidintas, todėl profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju negalėjo būti nutraukta Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas.

Atsiliepimu į pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą dėl kario atleidimo Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, 2000 m. rugsėjo 13 d. nutartyje padarė išvadą, jog Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymas, reglamentuojantis profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos pagrindus bei tvarką, nenumato sąlygos, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta ir karys atleistas iš tarnybos tik tuo atveju, kai nėra galimybės jį perkelti į kitas pareigas, kitą dalinį ar pan. (civilinė byla Nr. Nr. 3K-3-825/2000). Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat padarė išvadą, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnis reguliuoja ne profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir kario atleidimo iš tarnybos tvarką, o kitus teisinius santykius. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jis turėjo būti perkeltas į kitas pareigas, atsakovo nuomone, yra nepagrįstas. Atsakovas taip pat pažymi, kad teismo 2011 m. sausio 26 d. posėdžio metu pareiškėjo atstovas atsisakė prašymo dėl laisvų pareigybių sąrašo pateikimo. Atsakovas visus bylai reikšmingus dokumentus, susijusius su bylos dalyku, buvo pateikęs teismui. Pareiškėjas, manydamas, kad buvo reikalingi dar kokie nors papildomi dokumentai, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka išreikalauti juos iš atsakovo tiesiogiai arba per teismą.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

            Apeliacinis skundas atmestinas.

            Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas M. G. buvo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos laikinojo profesinės karo tarnybos personalo rezervo karys. Pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta, vykdant  Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymą Nr. V-1161, kuriuo nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo patvirtina nauja Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos institucijos struktūra ir pareigybių sąrašas, vietoje buvusių 260 pareigybių, nustatant 88 naujas pareigybes (b. l. 109-113). Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų apraše buvo nustatyti vertinimo kriterijai, pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami tinkamiausi kariai (b. l. 118-119).

            Pareiškėjas ginčija Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-913, kuriuo su  pareiškėju buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jis išleistas į atsargą.

            Krašto apsaugos sistemos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija) nurodyta, kad ,,profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai: <...> sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų“.

            Pareiškėjo teigimu pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Krašto apsaugos sistemos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 42 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir nepagrįstai netaikė bendrų darbo santykius reglamentuojančių teisės normų, t. y. Darbo kodekso normų. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai reikalavo, kad pareiškėjas atitiktų dvi sąlygas, t. y. turėtų tam tikrą laipsnį ir kvalifikaciją.

            Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Krašto apsaugos sistemos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, ne kartą konstatavo, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Dėl antrosios sąlygos taikymo išaiškinta, kad pagal Krašto apsaugos sistemos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. Krašto apsaugos sistemos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Taigi Krašto apsaugos sistemos įstatymas numato kitokią karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Padaryta išvada, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi Karo tarnybos įstatymas tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Tačiau pagal Krašto apsaugos sistemos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus (žr. pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. A261-2681/2011; Nr. A261-2711/2011; A438-2914/2011).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

            Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje,  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Kaip jau buvo minėta    , pagal Krašto apsaugos sistemos įstatymo nuostatas teisė nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujantis atrenkami tinkamiausi kariai į laisvas pareigybes, yra suteikta krašto apsaugos vadovybei. Taigi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. V-104, kuriuo patvirtintas Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašas, yra tas teisės aktas, kurio nuostatos apsprendžia konkretaus kario pirmenybę būti paskirtam į konkrečią laisvą pareigybę.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad karių, kurių pareigybės naikinamos, tinkamumo į laisvas pareigybes klausimas, pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro nustatytus kriterijus, buvo svarstytas 2010 m. birželio 1 d. Patariamosios  komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti posėdyje. Šios komisijos posėdžio protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 esanti vertinimo lentelė duoda pagrindą išvadai, kad visų kandidatų atžvilgiu buvo taikomi vienodi vertinimo kriterijai bei kad pagal šiuos vertinimo kriterijus buvo padaryta išvada, jog pareiškėjo turima kvalifikacija bei išsilavinimas neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti likusioms laisvoms pareigybėms užimti (b. l. 9-21). Duomenų, kad pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, byloje nėra, jų nepateikė ir pareiškėjas. Pagrindo pripažinti, kad minėti vertinimo kriterijai pareiškėjo atžvilgiu, lyginant su kitais kariais, užėmusiais laisvas pareigybes, buvo taikyti pažeidžiant lygiateisiškumo principus, nėra. Atsakovas pagrįstai nurodė, kad skiriant karį į laisvas pareigas turėjo būti atsižvelgta tiek į jo turimą laipsnį, tiek ir į kvalifikaciją, nes to reikalauja įstatymas (Krašto apsaugos sistemos įstatymo 38 str. 2 d. 2 p.).

Pareiškėjo argumentai, kurie yra grindžiami ne aptartomis teisės normomis, o teisės normomis, reglamentuojančiomis darbo teisnius santykius, atmestini kaip nepagrįsti, nes kaip jau buvo minėta, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi, išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus (Krašto apsaugos sistemos įstatymo 21 str. 2 d.). Atleidžiant pareiškėją iš tarnybos įstatyme numatyta procedūra ir tvarka pažeista nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Tenkinti  apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

 

 n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atmesti.

            Nutartis neskundžiama.

 

            Teisėjai                                                             Antanas Ablingis

 

                                                                                                Anatolijus Baranovas

 

                                                                                                Vaida Urmonaitė-Maculevičienė