Civilinė byla Nr. e3K-3-170-823/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01277-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.4.8.; 2.4.3.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ir uždarosios akcinės bendrovės „EGTO energija“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų likviduojamos dėl bankroto valstybės įmonės „Mūsų amatai“ nemokumo administratoriaus Arūno Kumpaičio, uždarosios akcinės bendrovės „EGTO energija“, uždarosios akcinės bendrovės „R & R consulting“ ir akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Lietuvos kalėjimų tarnyba, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditorių reikalavimų tenkinimą ir bankroto proceso išlaidų dengimą iš valstybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto, aiškinimo ir taikymo.

2.       Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama likviduojamos dėl bankroto VĮ „Mūsų amatai“ (toliau – ir įmonė) bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas A. Kumpaitis (toliau – ir nemokumo administratorius). 2022 m. liepos 27 d. nutartimi įmonė pripažinta likviduojama dėl bankroto.

3.       2023 m. rugpjūčio 22 d. įvyko įmonės kreditorių susirinkimas. Jo metu 5-uoju darbotvarkės klausimu buvo nuspręsta įmonės patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą ((duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sandėlis) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Garažas)) perduoti patikėjimo teise valdyti, naudotis ir disponuoti VĮ Turto bankui. Taip pat šio kreditorių susirinkimo darbotvarkės 8-uoju klausimu buvo svarstytas atlygio nemokumo administratoriui už nuomos ir jungtinės veiklos sutarčių vykdymą klausimas, tačiau joks nutarimas šiuo klausimu nebuvo priimtas.

4.       Nemokumo administratorius pateikė teismui skundą dėl 2023 m. rugpjūčio 22 d. įmonės kreditorių susirinkimo nutarimų (sprendimų) 5-uoju ir 8-uoju darbotvarkės klausimais.

5.       Kreditorės UAB „R & R consulting“, AB „Energijos skirstymo operatorius“, UAB „EGTO energija“ pateikė skundus dėl 2023 m. rugpjūčio 22 d. įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo (sprendimo) 5-uoju darbotvarkės klausimu. 

6.       Tiek kreditorės, tiek nemokumo administratorius, apskundę nutarimą (sprendimą) 5-uoju darbotvarkės klausimu, nurodė, jog, atsižvelgiant į įmonės bankroto proceso prasmę ir tikslą maksimaliai patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, bankrutuojančios valstybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto nėra galima perduoti nei valstybės įmonės savininkui, nei savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai, nei jokiems kitiems subjektams, o įmonės turtas gali būti valdomas, naudojamas ir juo gali būti disponuojama tik Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nustatyta tvarka.

7.       Suinteresuoti asmenys Lietuvos kalėjimų tarnyba, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, VĮ Turto bankas su skundais nesutiko. Jie nurodė, kad galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės bankroto procese nukreipti išieškojimą į valstybei nuosavybės teise priklausantį ir įmonės patikėjimo teise valdomą turtą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 31 d. nutartimi nemokumo administratoriaus skundą patenkino iš dalies – nustatė likviduojamos dėl bankroto VĮ „Mūsų amatai“ nemokumo administratoriui A. Kumpaičiui atlygį už jungtinės veiklos sutarčių ir nuomos sutarčių vykdymą per visą veiklos vykdymo laikotarpį, kitą skundo dalį, taip pat pareiškėjų UAB „R & R consulting“, AB „Energijos skirstymo operatorius“, UAB „EGTO energija“ skundus atmetė.

9.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad įmonės patikėjimo teise valdomas turtas (nuosavybės teise priklausantis valstybei) turi būti grąžintas šio turto savininkui – valstybei. Teismas nurodė, kad JANĮ 93 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata nesuteikia teisės kreditorių reikalavimus tenkinti iš patikėjimo teise valdomo turto. Šioje teisės normoje aiškiai nustatyta, kad kreditorių reikalavimai tenkinami tik iš juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausančio turto. Tuo tarpu patikėjimo teisė nepakeičia nuosavybės teisės, o tokio turto savininku išlieka patikėtojas, t. y. valstybė.

10.       Spręsdamas dėl JANĮ ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) kolizijos, teismas nurodė, kad tuo atveju, kai įmonei yra iškelta bankroto byla, JANĮ normos tampa specialiosiomis normomis CK normų atžvilgiu, todėl atitinkamai JANĮ 93 straipsnio 2 dalies nuostata yra specialioji bendrosios CK 2.50 straipsnio 1 dalies normos atžvilgiu.

11.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad valstybės politikos formavimas valstybės turto valdymo ir nemokumo srityje yra pavestas Lietuvos Respublikos finansų ministerijai (toliau – Ministerija), vadovavosi Ministerijos atsakymu į nemokumo administratoriaus raštą dėl galimybės parduoti įmonės patikėjimo teise valdomą turtą iš viešųjų varžytynių JANĮ nustatyta tvarka. Rašte Ministerija nurodė, kad teisės aktai nesuteikia teisės nukreipti išieškojimą į valstybei nuosavybės teise priklausantį ir įmonės patikėjimo teise valdomą turtą, todėl patikėjimo teise valdomu nekilnojamuoju turtu neturėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai.

12.       Teismas atskirai atkreipė dėmesį į tai, kad restruktūrizavimo byloje įmonės patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą (Sandėlį ir Garažą) jau buvo nuspręsta perduoti VĮ Turto bankui.

13.       Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės valdomo nekilnojamojo turto savininkė yra Lietuvos Respublika, o valstybei priklausantį turtą administruoja VĮ Turto bankas, teismas nusprendė, jog ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas 5-uoju darbotvarkės klausimu yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

14.       Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjų nemokumo administratoriaus, UAB „EGTO energija“, UAB „R & R consulting“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ atskiruosius skundus, 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

15.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad, valstybės įmonei iškėlus bankroto bylą, pradeda veikti specialus juridinio asmens nemokumo procesą ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką reglamentuojantis įstatymas, kuriame nėra nustatytų išimčių, leidžiančių juridinio asmens patikėjimo teise valdomą turtą realizuoti pagal JANĮ.

16.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-259/2009 ir joje pateikti išaiškinimai nagrinėjamam ginčui netaikytini, nes minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 674 straipsnio 1 dalies, priskirtinos vykdymo procesą reglamentuojančioms CPK normoms, taikymo bankroto procese, galiojant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymui (toliau – ĮBĮ). Pagal tuo metu galiojusio ĮBĮ 33 straipsnio nuostatas, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės nekilnojamojo turto realizavimas buvo vykdomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir galiojo minėtą teisės normą įgyvendinantys Vyriausybės norminiai teisės aktai.

17.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įstatymų leidėjo valią nustatant kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką JANĮ, nusprendė, kad įstatymų leidėjas, teisėkūros procese tikslindamas JANĮ 93 straipsnio 2 dalies 1 punktą, aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino, jog kreditorių reikalavimai tenkinami tik iš juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausančio turto, todėl nėra pagrindo šios teisės normos aiškinti plačiai, kaip apimančios ir juridinio asmens patikėjimo teise valdomą turtą.

18.       Pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (toliau –VSĮĮ) 24 straipsnio 10 dalies, kurioje įtvirtinta, kad, patenkinus visus likviduojamos valstybės įmonės kreditorių reikalavimus, likęs turtas perduodamas valstybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai, jeigu Vyriausybė nenutaria kitaip, teismas nusprendė, jog ši norma neaktuali įmonės likvidavimą vykdant JANĮ nustatyta tvarka.

19.       Apeliacinės instancijos teismas nevertino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-94-661/2023, kuria netenkinti pareiškėjų skundai panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą dėl turto perdavimo VĮ Turto bankui, teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi šioje byloje minima nutartis nėra apeliacijos dalykas.

20.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad JANĮ 55 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo pagrindų ir esminių CPK pažeidimų, priimant skundžiamą nutartį, byloje nenustatyta.

21.       Įvertinęs pareiškėjos AB „Energijos skirstymo operatorius“ prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar JANĮ 93 straipsnis, kiek jame nenustatyta teisė patenkinti kreditorių reikalavimus bankroto procese iš valstybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto, neprieštarauja iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančiam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1 ir 3 dalims, bendriesiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė aplinkybių, dėl kurių teismui kiltų pagrįstų abejonių dėl JANĮ 93 straipsnio atitikties Konstitucijai ir atsirastų būtinybė dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą. Dėl to prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestas.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

22.       Kasaciniu skundu pareiškėja UAB „EGTO energija“ prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                      CK 2.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam patikėjimo teise priklausančiu turtu. Ši nuostata yra galiojanti ir aiškiai išreiškianti įstatymo leidėjo bendrąjį principą, kad juridinis asmuo pagal savo prievoles atsako patikėjimo teise priklausančiu turtu. Teisės aktų hierarchijoje CK yra aukštesnės teisinės galios dokumentas nei JANĮ arba VSĮĮ.

22.2.                      JANĮ 1 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog juridinių asmenų veiklą reguliuojančiuose įstatymuose gali būti nustatyti juridinių asmenų restruktūrizavimo proceso ir bankroto proceso ypatumai. Vadovaujantis VSĮĮ 24 straipsnio 10 dalimi, likviduojamos VĮ „Mūsų amatai“ kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami iš likviduojamos VĮ „Mūsų amatai“ patikėjimo teise valdomo turto, o valstybei grąžinamas (perduodamas) tik likęs turtas.

22.3.                      Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 25 straipsnio 9 dalis yra iš esmės tapati VSĮĮ 24 straipsnio 10 daliai, tačiau JANĮ, vadovaujantis 1 straipsnio 3 dalimi, biudžetinėms įstaigoms netaikomas. Dėl to kyla abejonė, ar įstatymų leidėjas, privilegijuodamas (išskirdamas) valstybės įmones, nesiekia nepagrįstai apsaugoti valstybės turto sąžiningų kreditorių atžvilgiu.

23.       Kasaciniu skundu pareiškėja AB „Energijos skirstymo operatorius“ prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1.                      Lietuvos apeliacinis teismas padarė JANĮ 44 straipsnio ir 93 straipsnio 3 dalies bei VSĮĮ 24 straipsnio 10 dalies taikymo klaidą, taip pat pažeidė JANĮ 55 straipsnio 4 dalį, reglamentuojančią kreditorių susirinkimų nutarimų panaikinimo pagrindus.

23.2.                      Kreditorių susirinkimas neturėjo kompetencijos spręsti dėl įmonės valdomo turto perdavimo VĮ Turto bankui (JANĮ 44 straipsnis), o Sandėlis ir Garažas negalėjo būti perduoti įmonės savininkui, kol nebuvo padengtos bankroto proceso išlaidos ir patenkinti kreditorių reikalavimai.

23.3.                      Nors JANĮ eksplicitiškai neįtvirtinta, kad kreditorių reikalavimai tenkinami iš patikėjimo teise valdomo turto, tačiau, sistemiškai aiškinant JANĮ 93 straipsnio nuostatas su įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės įmonių veiklą, jų atsakomybę pagal prievoles (VSĮĮ 13 straipsnio 1, 6 ir 7 dalimis, 24 straipsnio 6 ir 10 dalimis, CK 2.48 straipsnio 2 dalimi, 2.50 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDĮ) 2 straipsnio 12 dalimi), taip pat atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-259/2009), darytina išvada, jog bankroto atveju bankroto proceso išlaidos dengiamos ir kreditorių reikalavimai tenkinami ir iš likviduojamos valstybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto, kuriuo valstybės įmonė disponuoja ir atsako pagal savo prievoles kreditoriams.

23.4.                      JANĮ 93 straipsnio nuostatų nevertinant sistemiškai, būtų paneigta kreditorių reikalavimo teisė į skolininką, nes pagal teisinį reguliavimą iš viso nebūtų įmanoma patenkinti kreditorių reikalavimų iš valstybės įmonės turto, nors jo įmonė ir turėtų. Be to, bankrutavusios likviduojamos valstybės įmonės kreditoriai, kurių veiklai garantuojama ūkinės veiklos laisvė, akivaizdžiai be jokio pateisinamo pagrindo būtų diskriminuojami, palyginti su kitų juridinių asmenų kreditoriais, iš kurių turto būtų galima patenkinti kreditorių reikalavimus.

23.5.                      Įprastiniuose civiliniuose santykiuose patikėjimo teise perduotas valstybės ir savivaldybės turtas naudojamas kreditorių reikalavimams patenkinti (pagal CPK 674 straipsnio 1 dalį). Jei būtų sprendžiama, kad, valstybės įmonei ar savivaldybės įmonei iškėlus bankroto bylą, patikėjimo teise valdomas turtas taptų neliečiamas, tai būtų nesuderinama su Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pagal kurią valstybė negali praturtėti privačių asmenų sąskaita.

23.6.                      Kreditorių susirinkimui nutarus Sandėlį ir Garažą, kurie įvertinti 987 600 Eur suma, perduoti VĮ Turto bankui, kreditoriams užkertama galimybė patenkinti savo kaip kreditorių reikalavimus, kurių bendra suma siekia 1 483 956,88 Eur. Toks sprendimas pažeidžia kreditorių ir nemokumo administratoriaus teises ir teisėtus interesus. Sprendimu apribojamos galimybės nemokumo administratoriui vykdyti savo funkcijas, jo veiklai finansuoti ir patiriamoms išlaidoms padengti iš esmės nėra jokių kitų šaltinių, tik VĮ „Mūsų amatai“ valstybės patikėjimo teise valdomas, naudojamas ir disponuojamas turtas.

23.7.                      Jei būtų laikomasi pozicijos, kad JANĮ 93 straipsnio negalima aiškinti ir taikyti taip, kad nemokumo (bankroto) procese bankroto proceso išlaidas padengti ir kreditoriaus reikalavimus patenkinti galima ir iš valstybės įmonės valstybės patikėjimo teise valdomo, naudojamo ir disponuojamo turto, pareiškėja AB „Energijos skirstymo operatorius“ prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar JANĮ 93 straipsnis neprieštarauja iš Konstitucijos kylančiam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės teisės apsaugos (neliečiamumo) principui, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės (nediskriminavimo) principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės principui ir 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ši tarnautų bendrai tautos gerovei, bendriesiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, kurie taip pat yra iš Konstitucijos išplaukiantys pricipai, taip pat Konstitucijai dėl šiuo atveju esančios legislatyvinės omisijos.

24.       Nemokumo administratorius pateikė prisidėjimą prie AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir UAB „EGTO energija“ kasacinių skundų, prašydamas tenkinti kasacinius skundus.

25.       Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atsiliepime į kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti. Atsiliepimas į kasacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:

25.1.                      VSĮĮ 24 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nukreipiančioji norma, kurioje aiškiai nurodyta, kad jeigu įmonės likvidavimo pagrindas yra teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas, įmonė likviduojama ĮBĮ (nuo 2020 m. sausio 1 d. – JANĮ) nustatyta tvarka. Šiuo atveju VĮ „Mūsų amatai“ yra likviduojama pagal teismo priimtą sprendimą, todėl, esant nurodytam teisiniam reglamentavimui, jos likvidavimas yra vykdomas pagal specialaus teisės akto (JANĮ) nuostatas.

25.2.                      JANĮ 93 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra įtvirtinta, kad juridinio asmens turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai, sudaro: juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną, bankroto proceso metu iš juridinio asmens skolininkų išieškotas turtas ir kitas teisėtai bankroto proceso metu įgytas turtas. Taigi, nurodytas teisinis reglamentavimas nesuteikia teisės patenkinti įmonės kreditorių reikalavimus iš teismo sprendimu likviduojamos įmonės turto, kurį įmonė valdo ne nuosavybės, o tik patikėjimo teise. Šiuo atveju ginčo turtas yra valdomas tik patikėjimo teise ir įmonei nuosavybės teise nepriklauso.

25.3.                      Byloje kilęs ginčas iš teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja specialus teisės aktas visam įmonės nemokumo (likvidavimo) procesui, t. y. JANĮ, todėl CK normos gali būti taikomos tik tiek, kiek atitinkami santykiai nėra reglamentuoti specialiojo įstatymo normomis. Tokį aiškinimą atitinka ir CK 1.1 straipsnio 2 dalis. Todėl teiginiai, kad šiuo atveju teisės aktų hierarchijoje CK yra aukštesnės teisinės galios aktas nei JANĮ ir šiam ginčui išspręsti turi būti taikomos CK 2.50 straipsnio 1 dalies nuostatos, yra teisiškai nepagrįsti.

26.       Suinteresuotas asmuo Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti. Atsiliepimas į kasacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:

26.1.                      Kreditorių teisė leisti parduoti turtą (JANĮ 44 straipsnio 8 punktas) turi būti suprantama plačiai, todėl kreditoriai gali kreditorių susirinkimo metu pritarti nemokumo administratoriaus siūlymui įmonės patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą perduoti VĮ Turto bankui.

26.2.                      Įmonės likvidavimo procedūra vykdoma JANĮ nustatyta tvarka (VSĮĮ 24 straipsnio 6 dalis). Valstybės įmonei iškėlus bankroto bylą, pradeda veikti specialus juridinio asmens nemokumo procesą ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką reglamentuojantis įstatymas, kuriame nėra nustatytų išimčių, leidžiančių juridinio asmens patikėjimo teise valdomą turtą realizuoti pagal JANĮ.

26.3.                      Kasacinio teismo praktikoje dėl ĮBĮ nuostatų taikymo yra nurodyta, kad subsidiarioji atsakomybė savivaldybei ir išieškojimas iš patikėjimo teise valdomo turto netaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2008).

27.       Suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime į kasacinius skundus prašo sprendimą šioje byloje priimti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į byloje esančius dokumentus ir pateiktus įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl turto, iš kurio valstybės įmonės bankroto procese gali būti dengiamos bankroto proceso išlaidos ir tenkinami kreditorių reikalavimai 

28.       Kasacinėje byloje keliamas teisės klausimas, ar valstybės įmonės bankroto procese gali būti dengiamos bankroto proceso išlaidos ir tenkinami kreditorių reikalavimai iš turto, kurį bankrutavusia pripažinta valstybės įmonė valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise.

29.       Juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus nuo 2020 m. sausio 1 d. reglamentuoja JANĮ, pakeitęs iki tol galiojusius ĮBĮ ir Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymą. JANĮ 1 straipsnio, reglamentuojančio šio įstatymo taikymo sritį, 3 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas biudžetinėms įstaigoms, politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, religinėms bendruomenėms ir bendrijoms. JANĮ nenustatyta, kad šis įstatymas netaikomas valstybės įmonėms. Taigi, valstybės įmonės bankroto procesui taikomos JANĮ normos, reglamentuojančios, be kita ko, juridinio asmens likvidavimą dėl bankroto. 

30.       JANĮ 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso išlaidas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, juridinio asmens turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai, sudaro šis turtas: 1) juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną; 2) bankroto proceso metu iš juridinio asmens skolininkų išieškotas turtas; 3) kitas teisėtai bankroto proceso metu įgytas turtas.

31.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė, kad JANĮ 93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta teisės norma negali būti aiškinama plačiai, kaip apimanti ne tik juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, bet ir turtą, kurį juridinis asmuo valdo patikėjimo teise. Pareiškėjos, nesutikdamos su šia teismų išvada, kasaciniuose skunduose argumentuoja, kad JANĮ 93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta teisės norma, aiškinama sistemiškai su įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės įmonių veiklą ir jų atsakomybę pagal prievoles, aiškintina kaip apimanti ir valstybės įmonės patikėjimo teise valdomą turtą. Pareiškėjų teigimu, teismų pateiktas JANĮ 93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas be pateisinamo pagrindo diskriminuoja valstybės įmonės kreditorius, lyginant su kitų juridinių asmenų kreditoriais, nes, pagal šį aiškinimą, valstybės įmonės bankroto proceso metu apskritai nelieka galimybės patenkinti kreditorių reikalavimų iš šios įmonės turto.

32.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, aiškindamas teisę, taiko įvairius aiškinimo metodus ir taisykles, juos pasirinkdamas ir derindamas pagal tai, kokiame teisės akte įtvirtinta aiškintina teisės norma ar normos, atsižvelgdamas į šio teisės akto reglamentuojamų santykių sritį, poreikio aiškinti konkrečią teisės normą priežastis ir kitas svarbias aplinkybes. Teisės doktrinoje ir praktikoje pripažįstama ir taikoma nemažai skirtingų ir kartu tarpusavyje susijusių teisės aiškinimo metodų – lingvistinis (gramatinis), sisteminis, teleologinis, lyginamasis, istorinis, loginis, bendrųjų teisės principų, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2011). Lingvistiškai aiškinant įstatymo sąvokas, reikia atsižvelgti į jų vartojimo kontekstą, taip pat nepamiršti, kad tie patys žodžiai skirtinguose teisės aktuose gali būti aiškinami skirtingai. Įprastinę, bendrinę žodžio prasmę būtina aiškintis patikrinant to žodžio prasmę taikant kitus teisės aiškinimo metodus – įstatymo tikslo (teleologinio), įstatymų leidėjo ketinimų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/1999).

33.       VSĮĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės įmonė yra iš valstybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka valstybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise. Valstybės ir savivaldybės turto patikėjimo teisės sąvokos apibrėžtis yra pateikta VSTVNDĮ 2 straipsnio 12 dalyje, pagal kurią turto patikėjimo teisė – valstybės ar savivaldybių institucijos, Lietuvos banko, valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos teisė savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti valstybės ar savivaldybių perduotą turtą ir disponuoti juo nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų. 

34.       Lietuvoje veikiančių valstybės įmonių teisinis statusas yra ypatingas tuo, kad šios teisinės formos juridiniai asmenys negali turėti jokio turto kaip savo nuosavybės. VSĮĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės įmonei įmonės savininko perduotas ir įmonės įgytas turtas nuosavybės teise priklauso įmonės savininkui. VSĮĮ 4 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybės įmonės savininkė yra valstybė. Taigi, valstybės įmonė visą jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo išimtinai patikėjimo teise – šis turtas nuosavybės teise priklauso valstybei.

35.       Nepaisant to, kad valstybės įmonės negali būti turto savininkės, o turtą gali turėti tik patikėjimo teise, jos gali atsakyti šiuo turtu savo kreditoriams. CK 2.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Ši norma taikytina ir valstybės įmonei, jai perduotą ir įgytą turtą valdančiai, naudojančiai ir disponuojančiai juo patikėjimo teise.

36.       Valstybės įmonės likvidavimą reglamentuoja VSĮĮ 24 straipsnis. Pagal šio straipsnio 10 dalį, likviduojant valstybės įmonę, likviduojamos įmonės kreditorių reikalavimai tenkinami įstatymų nustatyta tvarka. Patenkinus visus likviduojamos valstybės įmonės kreditorių reikalavimus, likęs turtas perduodamas valstybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai, jeigu Vyriausybė nenutaria kitaip. Šio straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad jeigu įmonės likvidavimo pagrindas yra teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusią įmonę, ji likviduojama ĮBĮ nustatyta tvarka.

37.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, nuo 2020 m. sausio 1 d. pasikeitus juridinių asmenų bankroto procesą reglamentuojančiam teisės aktui, VSĮĮ 24 straipsnio 6 dalies norma bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai buvo aiškinama kaip nukreipianti į atitinkamas JANĮ nuostatas, kurios, kaip minėta, taikytinos ir valstybės įmonių bankroto procesui (šios nutarties 29 punktas). Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad ĮBĮ (į kurį nuoroda yra išlikusi aktualioje VSĮĮ 24 straipsnio 6 dalies redakcijoje), kitaip nei JANĮ, tiesiogiai neįtvirtino juridinio asmens turto, iš kurio gali būti dengiamos bankroto proceso išlaidos ir tenkinami kreditorių reikalavimai, sąrašo. Byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad, vykdant bankroto procesą pagal IBĮ, bankrutavusių valstybės įmonių kreditorių reikalavimai galėjo būti tenkinami iš šių įmonių patikėjimo teise valdomo turto, laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos.

38.       Išvadą, kad iš valstybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto negali būti dengiamos bankroto proceso išlaidos ir tenkinami kreditorių reikalavimai, valstybės įmonės bankroto procesui vykstant pagal JANĮ, bylą nagrinėję teismai padarė taikydami lingvistinį ir įstatymų leidėjo ketinimų teisės aiškinimo metodus, atsižvelgdami, be kita ko, į tai, kad įstatymų leidėjas, teisėkūros procese tikslindamas JANĮ 93 straipsnio 2 dalies 1 punktą, aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino, jog kreditorių reikalavimai tenkinami tik iš juridiniam asmeniui nuosavybės, bet ne patikėjimo, teise priklausančio turto (apeliacinės instancijos teismo nutarties 49–50 punktai). Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pareiškėjų kasaciniuose skunduose išdėstytiems argumentams ir vadovaudamasi toliau dėstomais motyvais, šią apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažįsta teisiškai nepagrįsta.

39.       JANĮ, kaip specialiojo įstatymo, normų aiškinimą ir taikymą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis. JANĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo tikslas yra sudaryti sąlygas veiksmingam juridinių asmenų nemokumo procesui, užtikrinant kreditorių ir juridinių asmenų interesų pusiausvyrą. Vieni esminių klausimų, susijusių su veiksmingo įmonių nemokumo (bankroto) proceso tikslo siekiu, yra įmonės turto realizavimas įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022, 45 punktas). Pagal JANĮ 2 straipsnio 4 dalį, juridinio asmens bankroto procesas – visuma įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis teismo arba ne teismo tvarka siekiama likviduoti juridinį asmenį, tenkinant kreditorių reikalavimus juridinio asmens turtu. 

40.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-823/2022, 30 punktas). Bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimas yra galutinis rezultatas, kurio siekiama bankroto procedūromis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-943/2021, 34 punktas). Šis tikslas akivaizdžiai negalėtų būti pasiektas, jei bankroto procesas būtų vykdomas juridiniam asmeniui, kuris pagal nustatytą teisinį reglamentavimą negali turėti jokio turto, iš kurio bankroto proceso metu būtų galima tenkinti kreditorių reikalavimus. 

41.       Atsižvelgiant į tai, kad valstybės įmonė neturi kito, nei patikėjimo teise valdomas, turto (šios nutarties 34 punktas), aiškinant JANĮ 93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą teisės normą tokiu būdu, kaip tą padarė bylą nagrinėję teismai, valstybės įmonės likvidavimas pagal JANĮ nuostatas taptų iš esmės netikslingas, nes šios įmonės bankroto procese jokie įmonės kreditorių reikalavimai negalėtų būti tenkinami. Vis dėlto, kaip jau minėta, įstatymų leidėjas valstybės įmonių nepriskyrė prie juridinių asmenų, kuriems JANĮ nuostatos nėra taikomos (šios nutarties 29 punktas). Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad, priešingai nei sprendė bylą nagrinėję teismai, įstatymų leidėjas nesiekė įstatyme įtvirtinti taisyklės, pagal kurią valstybės įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimas iš šios įmonės patikėjimo teise valdomo turto taptų negalimas, valstybės įmonei iškėlus bankroto bylą.

42.       Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pritarti apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad apie aiškiai išreikštą įstatymų leidėjo valią neįtraukti valstybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto į turto, iš kurio gali būti dengiamos bankroto proceso išlaidos ir tenkinami kreditorių reikalavimai, sąrašą galima spręsti iš JANĮ parengiamųjų dokumentų. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas iš esmės grindė Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto Pagrindinio komiteto išvada dėl JANĮ projekto XIIIP-2777. Vis dėlto, kaip matyti iš nurodyto dokumento, JANĮ 93 straipsnio 2 dalies 1 punktas buvo tikslinamas, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2018 m. lapkričio 5 d. pateiktą pastabą, kad nuostata ,,juridiniam asmeniui priklausantis turtas“ nėra pakankamai aiški ir taikant įstatymą gali būti aiškinama kaip apimanti ne tik juridiniam asmeniui nuosavybės ar patikėjimo teise priklausantį turtą, bet ir kitą jo valdomą turtą, pavyzdžiui, nuomos, panaudos teise ir panašiai. Šiai pastabai pritarta be komentarų. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas parengiamasis dokumentas patvirtina tik įstatymų leidėjo ketinimą į turto, iš kurio gali būti dengiamos bankroto proceso išlaidos ir tenkinami kreditorių reikalavimai, sąrašą neįtraukti turto, kurį bankroto bylos iškėlimo dieną juridinis asmuo valdo ne daiktinės (nuosavybės ar patikėjimo) teisės, o prievolių teisės (nuomos, panaudos) pagrindais. Pažymėtina, kad nei JANĮ aiškinamajame rašte, nei kituose JANĮ parengiamuosiuose dokumentuose nėra aiškios nuorodos į tai, kad įstatymų leidėjas būtų siekęs įtvirtinti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį nemokios tapusios valstybės įmonės būtų visiškai atleidžiamos nuo prievolių kreditoriams vykdymo.

43.       Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad patikėjimo teisė ir nuosavybės teisė nėra tapačios sąvokos ir kad šių daiktinių teisių turinys yra skirtingas. Vis dėlto, atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, aiškinant JANĮ 93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą sąvoką „juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas“ negali būti apsiribojama vien lingvistiniu šios sąvokos aiškinimu – taip pat turi būti įvertinti juridinių asmenų bankroto procesui (kuriam reglamentuoti skirtas JANĮ kaip specialusis įstatymas) keliami tikslai ir valstybės įmonių teisinio statuso ypatumai (šios nutarties 32 punktas).

44.       Teisės doktrinoje pažymima, jog valstybės ir savivaldybių turto tvarkymo teisiniai instrumentai kuriami ir tam, kad sudarytų sąlygas viešiesiems, valstybės kontroliuojamiems arba kitiems valstybės ar savivaldybių funkcijas vykdantiems juridiniams asmenims dalyvauti civiliniuose turtiniuose santykiuose, kitaip tariant, užtikrintų šių valstybinių darinių turtinį savarankiškumą. Teisinėje literatūroje turto patikėjimo teisė yra įvardijama kaip nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas (Sakavičius, J. Turto patikėjimo teisės problematika Lietuvoje: daktaro disertacija. Socialiniai mokslai: teisė (01S). Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2011, p. 18). Nors pagal Lietuvoje įtvirtintą teisinio reglamentavimo modelį valstybės įmonės turto nuosavybės teise neturi, pagal prievoles kreditoriams jos atsako patikėjimo teise valdomu turtu iš esmės tokiomis pat sąlygomis, kaip kiti juridiniai asmenys jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu. Todėl bankroto teisės, kurios normos visų pirma yra skirtos kreditorių interesų apsaugai, kontekste sąvoka „juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas“ turi būti aiškinama kaip apimanti ir valstybės įmonės patikėjimo teise valdomą turtą, išskyrus tą valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, kuris pagal galiojančius įstatymus negali būti perleidžiamas kitų asmenų nuosavybėn ir dėl šios priežasties negali būti realizuojamas JANĮ nustatyta tvarka.

45.       Kasaciniuose skunduose pagrįstai pažymima, kad būtent tokį JANĮ 93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos normos aiškinimą patvirtina ir sisteminis teisės aiškinimo metodas. Nors nemokumo procesą reglamentuojančios teisės normos nustato išbaigtą, funkcionuojančią savarankiškai nuo CPK reglamentuoto vykdymo proceso, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistemą (žr. mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-259/2009), teisės doktrinoje pagrįstai akcentuojamas glaudus bankroto proceso ir priverstinio vykdymo proceso ryšys. CPK vykdymo procesą reglamentuojančios normos nėra tiesiogiai taikomos realizuojant skolininko turtą vykstant bankroto procesui, tačiau bankroto proceso ir vykdymo proceso teisinė prigimtis sutampa, nes abiem atvejais siekiama priverstine tvarka patenkinti kreditorių reikalavimus iš skolininko turto. Vykstant abiem procesams – ir bankroto, ir priverstinio vykdymo, realizuojamas skolininko turtas, siekiant patenkinti kreditorių reikalavimus, tačiau įprasta tvarka atliekamas priverstinis vykdymas yra individualus, o esant bankroto procesui vyrauja visuotinio vykdymo principas, nes bankroto procese išieškoma iš viso skolininko turto ir išieškant dalyvauja visi be išimties kreditoriai, tiek turintys teismo ar kitos institucijos išduotą vykdomąjį dokumentą, tiek jo neturintys (Kavalnė, S., Norkus, R. Bankroto teisė. Pirmoji knyga. Vilnius: Justitia, 2009, p. 63–64). Specialiosios normos, reglamentuojančios kreditorių reikalavimų tenkinimą juridinio asmens bankroto atveju, įstatymų leidėjo nustatytos siekiant užtikrinti kreditorių lygiateisiškumą ir tam tikrų grupių kreditorių apsaugą, atsižvelgiant į tai, kad nemokaus juridinio asmens turimo turto paprastai nepakanka visų kreditorių reikalavimams patenkinti.

46.       Pagal CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą, vykdant individualų priverstinį išieškojimą iš valstybės įmonės, išieškotojų reikalavimai visų pirma yra tenkinami iš valstybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto, o nesant turto, iš kurio galima išieškoti (pavyzdžiui, jei valstybės įmonės patikėjimo teise valdomas valstybei priklausantis turtas dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali pereiti kitų asmenų nuosavybėn), subsidiari atsakomybė neviršijant turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertės kyla valstybei (CPK 674 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas yra visiškai suderinamas su įstatymų leidėjo tikslu valstybės, kaip civilinių teisinių santykių dalyvės (šiuo atveju – valstybės įmonės savininkės), santykius su kitais šių santykių dalyviais grįsti bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 2.36 straipsnio 1 dalis) ir bendraisiais valstybės įmonės atsakomybės pagal prievoles principais (šios nutarties 35–36 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į iš esmės tapačią bankroto proceso ir vykdymo proceso teisinę prigimtį, nėra pagrįsta teigti, kad šie principai turėtų būti netaikomi vykdant ne individualų, o kolektyvinį išieškojimą iš valstybės įmonės bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Specifiniai nemokumo procesui keliami tikslai tokio skirtingo traktavimo nepagrindžia.

47.       Kasacinio teismo praktika, kuria remiamasi Lietuvos kalėjimų tarnybos atsiliepime į kasacinį skundą, taip pat nelemia išvados, kad į valstybės įmonės patikėjimo teise valdomą turtą negali būti nukreiptas išieškojimas pagal kreditorių reikalavimus bankroto proceso metu. Nurodytoje kasacinio teismo praktikoje pasisakyta tik dėl savivaldybės subsidiariosios atsakomybės netaikymo savivaldybės įmonės bankroto atveju, tačiau nepaneigta išieškojimo iš savivaldybės (ar valstybės) įmonės patikėjimo teise valdomo turto galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2008; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-259/2009). Be kita ko, 2008 m. sausio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2008 dėl savivaldybės subsidiariosios atsakomybės buvo sprendžiama esant specifinėms aplinkybėms – sudarytai koncesijos sutarčiai.

48.       Apibendrindama išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: JANĮ 93 straipsnio 2 dalies 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį juridinio asmens turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai ir dengiamos bankroto proceso išlaidos, sudaro ir nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną valstybės įmonės patikėjimo teise valdomas turtas, išskyrus turtą, iš kurio negalima išieškoti įstatymų nustatyta tvarka. 

Dėl kreditorių susirinkime priimto nutarimo bankrutavusios valstybės įmonės patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą perduoti VĮ Turto bankui (ne)teisėtumo

49.       JANĮ 55 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimą, jeigu jis priimtas pažeidžiant JANĮ nuostatas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui, taip pat jeigu kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimas prieštarauja įstatymams arba pažeidžia prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių arba kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus. Taigi, kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimai gali būti naikinami dviem alternatyviais pagrindais, t. y. dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo (komiteto) sprendimo priėmimu, padarymo, galėjusių nulemti neteisėtą tokio nutarimo turinį, arba dėl materialiųjų aspektų (turinio) neteisėtumo, kuris pasireiškia imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis) bei kreditorių ir (ar) bankrutuojančios įmonės interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022, 38 punktas).

50.       Skundžiamu VĮ „Mūsų amatai“ kreditorių susirinkimo 2023 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu 5-uoju darbotvarkės klausimu buvo nuspręsta įmonės patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą – Sandėlį ir Garažą (įvertintus 987 600 Eur suma) – neatlygintinai perduoti patikėjimo teise valdyti, naudotis ir disponuoti VĮ Turto bankui. Pareiškėjos AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir UAB „EGTO energija“ balsavo prieš skundžiamo nutarimo priėmimą. Byloje nenustatyta, kad Sandėlis ir (ar) Garažas būtų priskirti turtui, kurio civilinė apyvarta yra apribota.

51.       Bylą nagrinėję teismai, padarę išvadą, kad pagal JANĮ 93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą patikėjimo teise bankrutavusiai įmonei perduotas turtas (Sandėlis ir Garažas) šios įmonės bankroto procese negali būti realizuotas ir panaudotas kreditorių reikalavimams tenkinti, nusprendė, jog nėra pagrindo šio kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinti pažeidžiančiu prieš jo priėmimą balsavusių kreditorių interesus ir jį panaikinti. Šioje nutartyje padarius išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nusprendė, jog iš valstybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto negali būti tenkinami kreditorių reikalavimai bankroto proceso metu, skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas penktuoju darbotvarkės klausimu pripažintinas pažeidžiančiu tiek prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių, kurie dėl jo priėmimo neteko galimybės patenkinti savo reikalavimus iš nurodyto turto vertės, tiek kitų asmenų (nemokumo administratoriaus) teises ir teisėtus interesus, todėl naikintinu.

52.       Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kuriais grindžiamas 2023 m. rugpjūčio 22 d. VĮ „Mūsų amatai“ kreditorių susirinkimo nutarimo 5-uoju darbotvarkės klausimu neteisėtumas, nes jie neturi teisinės reikšmės šios bylos galutiniam rezultatui.

Dėl bylos procesinės baigties, bylinėjimosi išlaidų ir kitų procesinių klausimų

53.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias galimybę dengti bankroto proceso išlaidas ir tenkinti kreditorių reikalavimus iš valstybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis ir atitinkama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis panaikinamos ir priimamas naujas sprendimas patenkinti pareiškėjų AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir UAB „EGTO energija“ skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimo penktuoju darbotvarkės klausimu pripažinimo negaliojančiu visa apimtimi.

54.       CPK

55.       Pareiškėja AB „Energijos skirstymo operatorius“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš bankrutuojančios VĮ „Mūsų amatai“, t. y. 163,18 Eur už sumokėtus žyminius mokesčius už atskirąjį skundą, kasacinį skundą ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei komisinius mokesčius už žyminių mokesčių banko pavedimus; šioms išlaidoms pagrįsti pateikė 2023 m. lapkričio 7 d. ir 2024 m. kovo 21 d. mokėjimų nurodymus. Taigi, pareiškėjai AB „Energijos skirstymo operatorius“ iš bankrutuojančios VĮ „Mūsų amatai“ iš viso priteistinas 163,18 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

56.       Kiti byloje dalyvaujantys asmenys prašymų atlyginti jų kasaciniame teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas kartu su tokias išlaidas patvirtinančiais dokumentais nepateikė.

57.       Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme nepatirta.

58.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi Nr. DOK-1255 buvo tenkintas pareiškėjos AB „Energijos skirstymo operatorius“ prašymas ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta nemokumo administratoriui ir VĮ Turto bankui įvykdyti 2023 m. rugpjūčio 22 d. įvykusio likviduojamos dėl bankroto VĮ „Mūsų amatai“ kreditorių susirinkimo nutarimą (2023 m. rugpjūčio 25 d. kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 3 5 punktas) ir perduoti VĮ Turto bankui patikėjimo teise valdyti, naudotis ir disponuoti likviduojamos dėl bankroto VĮ „Mūsų amatai“ patikėjimo teise valdomą valstybės turtą (Sandėlį ir Garažą).

59.       Teisėjų kolegijai išnagrinėjus civilinę bylą kasacine tvarka ir nusprendus panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. nutarties dalį bei skundą tenkinti ir panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą penktuoju darbotvarkės klausimu, taikytos laikinosios apsaugos priemonės nebegalioja ir nėra pagrindo šių priemonių taikymą pratęsti (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. nutarties dalį, kuria netenkinti valstybės įmonės „Mūsų amatai“ nemokumo administratoriaus Arūno Kumpaičio, kreditorių akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“, uždarosios akcinės bendrovės „R & R consulting“ ir uždarosios akcinės bendrovės „EGTO energija“ skundai dėl 2023 m. rugpjūčio 22 d. įvykusio valstybės įmonės „Mūsų amatai“ kreditorių susirinkimo nutarimo 5-uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – panaikinti 2023 m. rugpjūčio 22 d. įvykusio valstybės įmonės „Mūsų amatai“ kreditorių susirinkimo nutarimą (užprotokoluotą 2023 m. rugpjūčio 22 d. patikslintame valstybės įmonės „Mūsų amatai“ kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 3 5 punkte), kuriuo nutarta valstybės įmonės „Mūsų amatai“ patikėjimo teise valdomą turtą: (duomenys neskelbtini) perduoti patikėjimo teise valdyti, naudotis ir disponuoti valstybės įmonei Turto bankui.

Priteisti pareiškėjai akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ (j. a. k. 304151376) iš pareiškėjos valstybės įmonės „Mūsų amatai“ (j. a. k. 303316138) 163,18 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt tris Eur 18 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Goda Ambrasaitė-Balynienė

        Virgilijus Grabinskas

        Donatas Šernas