Administracinė byla Nr. A-20-146/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04933-2013-8
Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2; 6.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėja I. G. (toliau – ir pareiškėja) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 37–41), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, atsakovas)2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6133 (toliau – ir VSDFV sprendimas Nr. (11.1) I-6133); 2) įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl 2010 m. liepos 29 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) sprendimo Nr. 6-26-2721(toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius sprendimas Nr. 6-26-2721); 3) atnaujinti skundo padavimo Fondo valdybai terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimui Nr. 6-26-2721 apskųsti.
Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovo Fondo valdybos su administracinės bylos nagrinėjimu teisme susijusias išlaidas – 947,00 Lt(b. l. 51).
Pareiškėja paaiškino, kad jai nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 6-24-20805 visam vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui buvo apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa: pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais – 5888,10 Lt per mėnesį (atskaičius mokesčius), antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais – 5006,46 Lt per mėnesį (atskaičius mokesčius). 2010 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjai vietoj paskirtos 5006,46 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos buvo išmokėta 2780,40 Lt (atskaičius mokesčiu) pašalpa. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažino, kad teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta, jog motinystės (tėvystės) pašalpų, teisė į kurias įgyta iki Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) įsigaliojimo (2010 m. sausio 1 d.) perskaičiavimas nustatant, kad perskaičiuota paskirta pašalpa iki vaikui sukaks vieneri metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, o laikotarpiu nuo vaiko vienerių metų iki dvejų metų – negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, yra neteisėtas. Pareiškėja dėl sumažintos motinystės pašalpos kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, iš kurio 2013 m. rugpjūčio 19 d. gavo 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721, kuriuo jai nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perskaičiuota motinystės pašalpa ir paskirta 3510 Lt per mėnesį pašalpa (atskaičius mokesčius – 2780,40 Lt). Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721, pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama priimti sprendimą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą. Fondo valdyba atsisakė nagrinėti skundą, motyvuodama tuo, esą pareiškėja praleido terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 paduoti. Pareiškėja teigė, kad Fondo valdyba šio sprendimo apskundimo terminą nepagrįstai sieja su sieja su 2011 m. birželio mėnesio motinystės pašalpos išmokėjimo momentu, nes pareiškėja2011 metų liepos mėnesį gavusi motinystės pašalpą ji negalėjo žinoti, jog jai mokama motinystės pašalpa už antruosius vaiko metus buvo sumažinta VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721. Apie šio sprendimo priėmimą pareiškėja sužinojo 2013 m. rugpjūčio 19 d., t. y. šio sprendimo gavimo dieną. Remdamasi šiais argumentais, pareiškėja teigė, kad skundą Fondo valdybai dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-26-2721 ji padavė nepraleisdama Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 20 dienų termino, todėl Fondo valdyba turėjo nagrinėti jos skundą. VSDFV 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Nr. (11.1) I-6133 neteisėtas ir dėl to, kad priimtas pažeidus Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisykles, patvirtintas Fondo valdybos direktoriaus 2011 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. V-247 (toliau – ir Taisyklės), nes VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą nenustačiusi termino paaiškinimams ir įrodymams dėl termino praleidimo priežasčių pateikti (IGN taisyklių 20, 31 punktai).
Pareiškėja prašė, tuo atveju, jei teismas manytų, jog ji praleido skundo padavimo Fondo valdybai terminą, atnaujinti šį terminą, nes jis buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių. Šį prašymą grindė argumentais, kad apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 (jo turinį, priėmimo datą) sužinojo 2013 m. rugpjūčio 19 d., t. y. gavusi šį sprendimą. Pasak pareiškėjos, ji nežinojo, jog į jos sąskaitą banke pervedama sumažinta motinystės pašalpa, nes neprivalėjo kiekvieną mėnesį tikrinti, kokio dydžio motinystės pašalpa jai pervedama. Be to, pareiškėja neturi teisinio išsilavinimo.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (b. l. 21–24, 44–46) paaiškino, kad pareiškėjai motinystės pašalpa buvo paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 ir mokėta iki 2011 m. birželio 18 d. (kol vaikui sueis dveji metai). Motinystės (tėvystės) pašalpos mokamos už praėjusį mėnesį. Apie sumažintą nuo 2010 m. liepos 1 d. motinystės pašalpą pareiškėja turėjo ir galėjo sužinoti 2010 m. rugpjūčio mėnesi, t. y. gavusi sumažintą pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį. Pareiškėja dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų (motinystės pašalpos sumažinimo) nesikreipė ilgiau nė dvejus metus po motinystės pašalpos mokėjimo pabaigos (paskutinė motinystės pašalpa pareiškėjai buvo išmokėta 2011 metų liepos mėnesį). Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentais, esą apie savo pažeistas teises ji sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo priėmimo, ir pažymėjo, kad asmuo, manydamas, jog viešojo administravimo subjektas galbūt pažeidžia jo teises, visada (net ir neturint sprendimo) gali kreiptis ne tik į viešojo administravimo subjektą, bet ir teisminės gynybos. Todėl pareiškėjos teiginiai, esą apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d., nelaikytina priežastimi, dėl kurios pareiškėja negalėjo kreiptis dėl motinystės pašalpos sumažinimo anksčiau. Dėl pareiškėjo argumento, kad ji neprivalėjo domėtis į sąskaitą pervedamais pinigais, atsakovas pažymėjo, kad kiekvienas atsakingas asmuo yra suinteresuotas domėtis į jo sąskaitą pervedamų motinystė (tėvystės) pašalpų pokyčiais ir turėtų kreiptis į pašalpą mokančią instituciją nedelsdamas, prašydamas paaiškinti sumažinimo priežastis.
Pagal teismų praktiką skundo pateikimo terminas gali būti atnaujinamas tik išimtinais atvejais, nustačius objektyvias ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančias aplinkybes, apribojusias jam galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų (2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721) padavė praleidusi terminą skundui paduoti, o pareiškėjos nurodytos termino praleidimo aplinkybės negali būti pripažįstamos svarbiomis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 12 d. sprendimu (b. l. 86–89) pareiškėjos I. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 6-24-20805 paskyrė pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą kol vaikui sukaks dveji metai (b. l. 16–17). VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai), 58, 74 punktais bei taikydamas Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, perskaičiavo nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 18 d. pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą ir ją sumažino (b. l. 14–15). Pareiškėja 2013 m. liepos 22 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama pateikti sprendimą, kuriuo buvo mokėta sumažinta motinystės pašalpa (b. l. 9). VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. (9.2)3-97634 pateikė pareiškėjai dokumentus, susijusius su motinystės pašalpos mokėjimu (b. l. 7). Pareiškėja su 2013 m. rugpjūčio 22 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 ir 2011 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 6-26-52 bei priimti sprendimą išmokėti neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą (b. l. 12–13).VSDFV 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendime Nr. (11.1) I-6133 nurodė, kad pareiškėja praleido skundo padavimo Fondo valdybai terminą, todėl jos skundas nenagrinėtinas (b. l. 10).
Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (11.1) I-6133 teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėdamas ginčą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės įstatymas) 25 straipsniu, kuriame nustatyta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 priėmimo metu galiojusio VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalies redakciją, skundai Fondo valdybai dėl VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą.
Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 buvo įteiktas anksčiau nė su VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 12 d. raštu. Pareiškėja skunde nurodė, kad apie VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. 6-26-2721 ji sužinojo po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo pradėjusi domėtis, ar buvo atliktas jai paskirtos ir mokėtos motinystės pašalpos sumažinimas nuo 2010 m. liepos 1 d., todėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas Nr. 6-26-2721 jai buvo įteiktas po jos kreipimosi į VSDFV Vilniaus skyrių, t. y. su 2013 m. rugpjūčio 12 d. raštu. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja apie motinystės pašalpos sumažinimą vėliausiai turėjo sužinoti 2011 m. liepos mėnesį, t. y. kai motinystės pašalpa jai buvo išmokėta už paskutinį vaiko priežiūros atostogų mėnesį (2011 m. birželio mėn.).
Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje yra pažymėta, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Sužinojęs apie priimtą aktą, asmuo kartu sužino apie šiuo aktu pažeidžiamas jo teises (LVAT 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-658/2013, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012). Teismas konstatavo, kad pareiškėja, 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavusi sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį, sužinojo (turėjo sužinoti) apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 ir juo apskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpos dydį (LVAT 2014 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-396/2014).
Taisyklių 31 punkte nustatyta, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Nustatęs, kad pareiškėja skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-24-2721 ir 2011 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 6-26-52 padavė praleidusi terminą skundui paduoti, teismas konstatavo, kad atsakovas, atsisakydamas nagrinėti pareiškėjos skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Spręsdamas pareiškėjos prašymą atnaujinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 padavimo terminą, teismas vadovavosi VSD įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija VSDFV teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimams ir veiksmams (neveikimui), jos sprendimas, priimtas išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, gali lemti asmeniui skirtingas teisines pasekmes vėliau ginant savo teises teisme. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti nagrinėti pareiškėjos skundą, nes pareiškėja praleido skundo pateikimo Fondo valdybai terminą. Minėti teisės aktai nustato šios kategorijos byloms išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarką, kuria dar galima pasinaudoti, todėl teismas išaiškino pareiškėjai, kad ji su prašymu, kartu pateikdama termino praleidimą pagrindžiančias aplinkybes dėl praleisto termino atnaujinimo, turi kreiptis į Fondo valdybą, ir tik Fondo valdybai priėmus sprendimą dėl praleisto termino atnaujinimo / neatnaujinimo VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimui Nr. 6-26-2721apskųsti, pareiškėja galės reikšti tokį prašymą ar reikalavimą (dėl termino atnaujinimo) teismui. Šiuo aspektu teismas taip pat pažymėjo, kad reikalavimą dėl termino atnaujinimo reiškiant tiesiogiai teismui (prieš tai nesikreipus į Fondo valdybą), iš esmės prašoma teismo atlikti viešojo administravimo institucijos veiksmus (funkcijas), nes VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad praleistas terminas tokiems skundams paduoti gali būti atnaujintas Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu.
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, nustatęs, kad pareiškėjos skundas atsakovui buvo pateiktas praleidus skundo padavimo terminą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl skundo reikalavimą dėl šio sprendimo panaikinimo atmetė.
Atsižvelgdamas į tai, kad šio pobūdžio ginčams spręsti yra nustatyta privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, kuria pareiškėja dar gali pasinaudoti (pareiškėja, nurodydama aplinkybes dėl termino atnaujinimo ir prašydama terminą atnaujinti, su prašymu pirmiausia turėtų kreiptis į Fondo valdybą), teismas netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo Fondo valdybai terminą, taip pat reikalavimo įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl 2010 m. liepos 29 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-26-2721.
Nepatenkinęs pareiškėjos skundo, teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo. vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu.
III.
Pareiškėja I. G. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 96–99) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1.Teismas neatsižvelgė į tai, kad termino skundui pateikti pradžios momentas priklauso nuo to, ar skundas teikiamas dėl konkretaus administracinio sprendimo, ar viešojo administravimo subjekto veiksmų. Remiantis VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, skundai dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Apeliantė pabrėžia, kad dėl jai paskirtos ir mokėtos motinystės pašalpos sumažinimo nuo 2010 m. liepos 1 d. yra priimtas 2010 m. liepos 29 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas Nr. 6-26-2721, dėl kurio ji teikė skundą Fondo valdybai. Todėl termino skundui dėl šio administracinio akto pateikimo pradžios momentu turi būti laikomas ne sumažintos motinystės pašalpos išmokėjimo apeliantei laikas (2010 m. rugpjūčio mėnuo), o diena, kada ji sužinojo apie jos atžvilgiu priimtą VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimą Nr. 6-26-2721. Apeliantės nuomone, terminas paduoti skundą Fondo valdybai turi būti skaičiuojamas nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d.(sprendimo įteikimo dienos).
2. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos skundo argumentus, kad ji neprivalėjo nuolat tikrinti savo sąskaitą banke, siekdama nustatyti, ar jai paskirta motinystės pašalpą nėra mokama sumažinta, taip pat neįvertino ir nepasisakė dėl skundo argumentų, kad Fondo valdybos sprendimas priimtas pažeidžiant Taisyklių 20 ir 31 punktų reikalavimus.
3. Apeliantės manymu, teismui nėra kliūčių nustačius, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl termino praleidimo laikytinos svarbiomis, įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti jos skundą.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 110–113) atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos jis buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui pateiktuose atsiliepimuose į pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje yra pasisakęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Teisė į teisminę gynybą sprendžiant administracinius ginčus įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norinis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis šiame įstatyme numatytų procesinių reikalavimų, numatytų ABTĮ 23, 24, 25, 39 ir kituose straipsniuose. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymu nustatytais atvejais - turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje akcentuota, kad teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reikalauja, jog privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka būtų aiškiai numatyta aukščiausios teisinės galios teisės akte – įstatyme (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS17-296/2007; LVAT 2007 m. spalio 18 d. nutartį Nr. AS8-486/2007; LVAT 2006 m. spalio 26 d. nutartį Nr. AS5-434/2006; LVAT 2010 m. kovo 26 d. nutartį Nr. AS858-209/2010 ir kt.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja siekia iškelti administracinį ginčą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos, susidariusios 2010 m. liepos – 2011 m. birželio mėn. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Tokio pobūdžio ginčams specialusis įstatymas numato privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnyje nurodyta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Ši blanketinė įstatymo norma nukreipia į Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, pagal kurį ligos ir motinystės socialinis draudimas, kai draudžiama ligos ir motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės), yra viena iš socialinio draudimo rūšių (VSDĮ 3 straipsnio 2 punktas), o socialinio draudimo išmokos – tai Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme bei Nedarbo socialinio draudimo įstatyme numatytos išmokos (VSDĮ 11 straipsnis). Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis reglamentuoja Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo tvarką, kurios privalo laikytis visų socialinio draudimo išmokų gavėjai, tarp jų ir motinystės (tėvystės) pašalpų gavėjai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.
Pareiškėja nagrinėjamu atveju kreipėsi į administracinį teismą, prašydama panaikinti Fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6133, kuriuo ši išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka institucija nusprendė nenagrinėti 2013 m. rugpjūčio 23 d. gauto pareiškėjos skundo, kuriame prašoma panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 bei 2011 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 6-26-5 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 31 punktu, motyvuodama tuo, kad skundas pateiktas praleidus įstatymu nustatytą skundo padavimo terminą, nes pareiškėja apie skundžiamus veiksmus turėjo ir galėjo sužinoti vėliausiai 2011 m. liepos mėnesį (paskutinį pašalpos išmokėjimo mėnesį). Be to, pareiškėja prašė teismo atnaujinti terminą paduoti skundą Fondo valdybai dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 ir įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti jos skundą, kurį išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka institucija atsisakė nagrinėti 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. (11.1) I-6133.
Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jos skundas buvo atmestas visiškai, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas, sprendime nepasisakė dėl kai kurių jos skundo argumentų.
Iš pareiškėjos skundo reikalavimų matyti, kad šioje byloje iškeltas administracinis ginčas yra tik dėl pasinaudojimo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka procedūros, kurios neužbaigus (ja nepasinaudojus) pareiškėjai yra procesinė kliūtis iškelti administracinį ginčą teisme dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos priteisimo.
Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą ir mokėjimo laikotarpiu) 2 dalį skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Pareiškėja kreipėsi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją galiojant 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcijos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniui, pagal kurį teisinis reguliavimą nagrinėjama ginčui aktualiu aspektu buvo analogiškas kaip ir motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo ir mokėjimo laikotarpiu.
Vykdant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įstatymų leidėjo pavedimą dėl skundų nagrinėjimo tvarkos Fondo valdyboje nustatymo, Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 buvo patvirtintos Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės (bylai aktuali 2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. V-28 redakcija). Į šių Taisyklių II skyrių „Skundui keliami reikalavimai, pateikimo terminai, būdai, registravimas ir perdavimas nagrinėti“ yra perkeltos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taisyklių 6 punkte nurodyta, kad skundai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ar kitų Fondo įstaigų sprendimų (išskyrus šio punkto antrojoje ir trečiojoje pastraipose nurodytus sprendimus) ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti Fondo valdybai per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą.
Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo „ skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, <...>“ teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šioje įstatymo normoje įtvirtintas termino paduoti skundą pradžios momento nustatymas (sužinojimas arba turėjimas sužinoti) yra siejamas su suinteresuoto asmens sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie kurį nors iš jo teises ar įstatymų saugomus interesus galimai pažeidžiančių viešojo administravimo subjekto veikimo variantų, t.y. atitinkamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas sprendimų, kurie gali būti priimami šiuo įstatymu numatytų išmokų gavėjams, priėmimo tvarkos nereglamentuoja. Socialinio draudimo pašalpų skyrimo ir mokėjimo pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą tvarką reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai. Pagal Nuostatus pašalpų perskaičiavimo sprendimai nėra priskirti prie administracinių aktų, kuriuos Fondo valdybos teritorinis skyrius privalo įteikti suinteresuotam asmeniui, jei jis to neprašo. Todėl skirtingai nė tais atvejais, kai norminiai teisės aktai viešojo administravimo subjektui nustato pareigą per atitinkamą terminą išsiųsti suinteresuotam asmeniui priimtą administracinį aktą, ar jį paskelbti teisės aktų numatytu būdu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie jos teises galimai pažeidžiantį Fondo valdybos teritorinio skyriaus veikimo variantą dėl kurio sumažėjo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa laikytina ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iš kurios pareiškėja gavo (turėjo gauti) informaciją apie šios pašalpos sumažėjimą. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pareiškėjos sužinojimą (turėjimą sužinoti) apie jai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimą ir sumažinimą nuo 2010 m. liepos 1 d. pagrįstai susiejo su šios išmokos pervedimu į pareiškėjos nurodytą sąskaitą banke. Taigi, pareiškėja apie motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimą (sumažinimą) sužinojo (turėjo sužinoti) pirmąjį perskaičiuotos pašalpos pervedimo į jos nurodytą sąskaitą mėnesį, t.y. 2010 m. rugpjūčio mėnesį.
Pagal pateiktus į bylą įrodymus nėra pagrindo nesutikti su apeliante, kad ji apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-272 ir jo turinį sužinojo 2013 m. rugpjūčio mėnesį. Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad 2013 m. liepos 22 d. prašymu pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama pateikti sprendimus, kurių pagrindu jai buvo mokėta (nemokėta ar sumažinta) motinystės (tėvystės) pašalpa už (duomenys neskelbtini) gimusio vaiko priežiūros atostogas iki 2011 m. birželio 18 d. Iš byloje esančio VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugpjūčio 12 d. rašto Nr. (9.2)3-97634 matyti, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2013 m. liepos 22 d. prašymą, pateikė jai dokumentų, susijusių su motinystės (tėvystės) pašalpa už vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini) priežiūros atostogas iki 2011 m. birželio 18 d., kopijas. Pagal registruotos pašto siuntos įteikimo dokumentus, VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugpjūčio 12 d. raštas Nr. (9.2)3-97634 pareiškėjai buvo įteiktas 2013 m. rugpjūčio 19 d. Taigi, byloje nustatyta, kad pareiškėja apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. priimtą sprendimą Nr. 6-26-2721 ir šio sprendimo turinį sužinojo 2013 m. rugpjūčio 19 d., tačiau pagal bylos aplinkybes terminas paduoti skundą Fondo valdybai (VSDĮ 37 straipsnio 2 dalis) turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio, t. y. nuo pirmojo mėnesio, kurį pareiškėja gavo pirmą sumažintą motinystės (tėvystės pašalpą). Gavus pirmą sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, pareiškėjai pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus atsirado pagrindas tą patį mėnesį ar per kitą protingą laiko tarpą kreiptis į pašalpos mokėtoją reikalaujant atitinkamos informacijos apie šio veiksmo atlikimo priežastis ir pagrindą, taip pat reikalauti pateikti atitinkamus administracinius aktus, o nesutinkant su Fondo valdybos veiksmais ar sprendimais, neatidėliojant kreiptis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka į Fondo valdybą (VSDĮ 37 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į minėtas bylos faktines aplinkybes nėra pagrindo sutikti su pareiškėja, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas skundo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai padavimo terminas nagrinėjamu atveju turėtų būti skaičiuojamas nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d.
Analogiškos pozicijos dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino paduoti skundą Fondo valdybai skaičiavimo skundžiant motinytės (tėvystės) pašalpų perskaičiavimą laikytasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apeliacine tvarka išnagrinėtose bylose, kurių aplinkybės skundo padavimo termino aspektu yra panašios kaip ir nagrinėjamoje byloje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 30 d. Nr. A502-396/2014, 2014 m. balandžio 29 d. Nr. A143-790/2014, 2014 m. gegužės 6 d. Nr. A502-976/2014).
Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Fondo valdyba turėjo teisinį pagrindą atsisakyti nagrinėti pareiškėjos skundą (VSDĮ 37 straipsnio 2 dalis), kuris pateiktas akivaizdžiai praleidus skundo padavimo terminą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 22 d. skundas Fondo valdybai paduotas praėjus daugiau nė dviem metams po to, kai ji Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme sužinojo (turėjo sužinoti) apie pirmą sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpos išmoką, taip pat į šio skundo turinį, kuriame terminas kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją nepagrįstai siejamas su vėliau įvykusia aplinkybe (perskaičiavimo sprendimo gavimu dėl kurio pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybos teritorinį skyrių praėjus daugiau nė dviem metams po to, kai sužinojo (turėjo sužinoti) apie pašalpos sumažinimą), atsižvelgiant į minėtoje įstatymo normoje nustatytą teisinį reguliavimą, nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad atsakovas privalėjo jai nustatyti terminą pateikti termino praleidimo priežasčių įrodymus ir spręsti dėl termino paduoti skundą atnaujinimo. Dėl apeliantės nurodyto Taisyklių 20 punkto atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši poįstatyminio akto norma yra Taisyklių III skyriuje „Skundo nagrinėjimas“ ir ji yra taikoma, kai skundas priimamas nagrinėti ir jo nagrinėjimo metu paaiškėja, jog yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti. Nagrinėjamu atveju Fondo valdyba nutarė nenagrinėti pareiškėjos skundo (skundas nebuvo priimtas nagrinėti) vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, sprendime papildomai nurodydama ir Taisyklių 31 punktą, kuris, teisėjų kolegijos nuomone, pagal bylos aplinkybes yra perteklinis, nes termino atnaujinimo klausimas nebuvo sprendžiamas.
Dėl apeliantės argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kai kurių jos argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (pvz. EŽTT bylos Ruiz Torija prieš Ispaniją; Hiro Balani prieš Ispaniją). Todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., EŽTT byla Van de Hurk prieš Nyderlandus). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas į pareiškėjos skundo esminius argumentus atsakė, išsprendė visus pareiškėjos skundo baigiamojoje dalyje suformuluotus reikalavimus, taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylai aktualias aplinkybes vertino tinkamai, tesiės normas taikė iš esmės teisingai, netenkindamas pareiškėjos skundo reikalavimų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Naikinti šį sprendimą, remiantis pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjos I. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Anatolijus Baranovas
Irmantas Jarukaitis