Administracinė byla Nr. A-2206-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00237-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. (I. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. K. (I. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 5–6, 11–16).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2012 metų atliko bausmę perpildytose kamerose. Tualetai nebuvo tinkamai atitverti, neužtikrintas privatumas. Prausyklos ir tualetai buvo nešvarūs. Patalpose buvo didelė drėgmė, pelėsis, netinkama ventiliacija, grindys medinės, nelygios, netinkamas apšvietimas, buvo šalta. Spintelės senos, sulūžusios. Po sporto maudytis galėjo tik po šaltu dušu, kadangi šiltas dušas buvo tik vieną kartą per savaitę. Gyvendamas darbo zonoje 13 būryje 4 gyvenamojoje patalpoje nuolat girdėjo staklių ūžimą iš pirmo aukšto, kur buvo įrengtos dirbtuvės (nuo 8.30 val. iki 16 val.), buvo jaučiamas dūmų kvapas. Lovos, patalynė ir čiužiniai buvo netinkami. Ilgą laiką teko praleisti kamerų tipo patalpose, negalėjo pirkti parduotuvėje prekių. Pastatas yra kritinės būklės. Su skundais kreipėsi į Alytaus PN administraciją, tačiau buvo perspėtas dėl sąlygų pabloginimo. Skundai nebuvo priimami. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė daug nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, pablogėjo sveikata.
3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 23–30).
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog skundo reikalavimams už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2014 m. vasario 2 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Dėl pareiškėjo netinkamų laikymo sąlygų už kalinimo laikotarpį nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 17 d. priėmė sprendimą, kuris yra apskųstas apeliacine tvarka. Alytaus PN visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo. Nuteistiesiems yra suteikta judėjimo laisvė dienotvarkėje nustatytu laiku – gali sportuoti įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse, dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti ir lankytis koplyčioje, bibliotekoje ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas. Taigi santykinai mažą patalpų plotą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė. Prausti po karštu vandeniu pareiškėjas galėjo vieną kartą per savaitę, o savo būryje esančioje prausykloje šaltu vandeniu galėjo nusiprausti kiekvieną dieną. Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Alytaus visuomenės sveikatos centras higienos normų pažeidimų nenustatė. Patalpose yra tinkama, higienos normų reikalavimus, atitinkanti temperatūra, ventiliacija. Pareiškėjas su prašymu perkelti gyventi į kitus būrius dėl, jo manymu, netinkamų laikymo sąlygų į pataisos namų administraciją nesikreipė. Nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo sveikatos pablogėjimo ir Alytaus PN veiksmų. Pareiškėjas neįrodė, kaip konkrečiai yra apskaičiuotas ir kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu              pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą tualeto patalpose, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią teismas įvertino 150 Eur suma. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 88–97).
6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, 1.131 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ieškinio senaties taikymo klausimu bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2017 m. vasario 2 d., pareiškėjo reikalavimams iki 2014 m. vasario 1 d. taikė ieškinio senatį ir bylą nagrinėjo skundo dalyje už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 2 d. iki 2017 m. vasario 2 d. Be to, teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-350-554/2017 pasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d., todėl skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už nurodytą laikotarpį paliko nenagrinėtą.
7. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 111.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma. Teisės aktai nenumatė, kad į įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
8. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojančių Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015-11-01, toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimų dėl patalpų vedinimo, temperatūros atsakovas nepažeidė. Pažeidimų nebuvimą patvirtina ir byloje esantys Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai.
9. Teismas akcentavo Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nurodytus reikalavimus, keliamus pataisos namų kameros sanitarinio mazgo įrengimui bei atsakovui nepateikus duomenų apie sanitarinių mazgų tinkamą įrengimą, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika sprendė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, kas ne tik ribojo jo privatumą, bet sukėlė jam ir kitokius nemalonius išgyvenimus. Teismas konstatavo, kad atsakovas dėl nurodyto pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Vertino, kad pažeidimo pripažinimas negali būti pakankama satisfakcija, todėl įvertinęs nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais dėl nustatyto pažeidimo priteisė pareiškėjui 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
10. Teismas pareiškėjo argumentus dėl inventoriaus trūkumo, dėl staklių keliamo triukšmo atmetė kaip nenustatytus ir nepagrįstus. Pažymėjo, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas skundų administracijai neteikė. Įrodinėdamas šias aplinkybes pareiškėjas nenurodė, kokie konkretūs pareigūnai, kada ir kam adresuotus prašymus nepriėmė, kurie pareigūnai grasino. Pareiškėjo argumentai yra hipotetinio pobūdžio.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teisė pagal Higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 30.6 punktą prie sporto salės turi būti dušas, tačiau ar turi būti įrengta karšto vandens sistema teisės aktai nenumato. Higienos norma HN 134:2015 reikalavimų dėl sporto salės įrengimo nereglamentuoja. Todėl pareiškėjo argumentus, jog po sporto jis negalėjo pasinaudoti šiltu dušu, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
12. Teismas akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išplėtotą išaiškinimą, jog įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą. Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, teismas vertino įrodymų visumą, susijusią su skundo dalyku. Likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.
13. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

III.

14. Alytaus PN, atstovaujantys atsakovui Lietuvos valstybei, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas 150 Eur neturtinės žalos atlyginimas (b. l. 100–102).
15. Alytaus PN nurodo, kad visa bylos medžiaga nebuvo objektyviai įvertinta. Pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių objektyvių įrodymų nepateikė, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.
16. Alytaus PN akcentuoja, kad teismų praktikoje neturtine žala yra pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis; neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atsakovo teigimu, teismų praktikoje pabrėžiama, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui; neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas; sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.
17. Alytaus PN nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kurio negalima vertinti abstrakčiai, nes priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti, todėl veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų, buvo tęstinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-95/2009; 2012 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų; jis yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.
18. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į Alytaus PN apeliacinį skundą (skundą), kuriuo išreiškia nesutikimą su Alytaus PN apeliaciniu skundu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pareiškėjas prašo jo skundą tenkinti visiškai ir išreikalauti iš Alytaus PN visus įrodymus, reikalingus objektyviam bylos išnagrinėjimui (b. l. 106–107). 
19. Pareiškėjas nurodo, kad teismas skunde nurodytas aplinkybes išnagrinėjo neobjektyviai, abstrakčiai, vadovaudamasis Alytaus PN į bylą pateiktais klaidingais duomenimis apie kalinių skaičių gyvenamosiose patalpose. Alytaus PN pateiktų duomenų apie patalpose esančių kalinių skaičių neatitikimą tikrovei patvirtina su apeliaciniu skundu pateikiami kitų kalinių liudijimai. Pareiškėjas atkartoja pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes dėl jam tenkančio gyvenamojo-laisvojo judėjimo ploto, kuris, pareiškėjo teigimu, turi būti vertinamas neįskaitant patalpoje esančio inventoriaus užimamo ploto, inventoriaus trūkumo, patalpų neatitikimo higienos normoms, privatumo sanitariniame mazge neužtikrinimo, sveikatos sutrikimo. Pažymi, kad ilgą laiką gyvenamosiose patalpose nebuvo veidrodėlio, virdulio, nebuvo skalbiama jo asmeninė patalynė. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl senaties taikymo. Atkreipia dėmesį, kad apie nuo 2012 m. sausio 26 d. jo atžvilgiu darytus pažeidimus sužinojo 2015 metais iš nuogirdų. Be to, dėl administracijos spaudimo ir grasinimų apribotos jo galimybės domėtis teisės aktais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus PN.
21. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą – pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas laikymo sąlygas, o būtent į privatumo sanitariniame mazge užtikrinimą, buvo pažeista, dėl ko priteisė pareiškėjui 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
22. Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad bylos medžiaga nebuvo objektyviai įvertinta, o pareiga įrodyti padarytą žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, tenka pareiškėjui, kuris to nepadarė, todėl nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.
24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.).
25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, konstatavo pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu – tualetu pažeidimą (nutarties 9 punktas). Iš atsakovo apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas iš esmės neginčija Alytaus PN neteisėtų veiksmų, susijusių su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu – tualetu, neužtikrinimu.
26. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į tokio pobūdžio bylose nustatytas įrodinėjimo taisykles, yra įrodyta pareiškėją patyrus neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais: šio vertinimo nepaneigia atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos teismų praktikoje dėl žalos atlyginimo suformuotos taisyklės, nes atsakovas jų nesusiejo su individualia byla, t. y. atsakovo nurodoma teismų praktika nepaneigia fakto, jog pareiškėjas, kalėdamas Alytaus PN, neįrodžius, kad buvo laikomasi nustatytų reikalavimų sanitarinių mazgų įrengimui, patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra priežastinis ryšys tarp nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos.
27. Teisės aktai nustato sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus, taip užtikrinant laisvės apribojimo bausmę atliekantiems asmenims galimybę naudotis tualetu žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju šie reikalavimai buvo pažeisti, todėl preziumuojama, kad nustatytas pažeidimas sukėlė pareiškėjui jo nurodomą neturtinę žalą.
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus bei skundžiamo sprendimo turinį, neturi pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad bylos medžiaga nebuvo objektyviai įvertinta. Pažymėtina, kad Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, be kita ko, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į kalinimo sąlygas, pažeidimo trukmę ir kitas byloje nustatytas aplinkybes. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir objektyviai įvertino byloje pateiktus įrodymus, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atsižvelgė į pažeidimo trukmę, nustatyto pažeidimo pobūdį, neteisėtus veiksmus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad byloje pateikta medžiaga nebuvo objektyviai įvertinta.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama (nutarties 9 punktas), papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 150 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Akcentuotina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nepatvirtina jo neteisėtumo.
30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius dėl ieškinio senaties taikymo negalimumo, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad daliai pareiškėjo reikalavimų taikytinas senaties terminas (nutarties 6 punktas). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Alytaus PN administracijos. Akcentuotina ir tai, jog teisės aktai nenumato pareigos Alytaus PN supažindinti jame laikomų asmenų su viešai skelbiamais teisės aktais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo laikotarpiu pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos, kurią galimai jis patyrė, iki 2014 m. vasario 1 d. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
31. Vertinant pareiškėjo teiginį, kad jis buvo laikomas patalpose, kurios buvo perpildytos, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas pateikė į bylą duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“ bei nuteistojo perkėlimo lapus (b. l. 31–52), kurie patvirtina, jog pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais oficialiais duomenimis, kurie paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus dėl patalpų perpildymo.
32. Dėl pareiškėjo argumentų, jog vertinant jam tenkantį plotą, svarbu atsižvelgti į patalpoje esančio inventoriaus užimamą plotą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m arba 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
33. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas nepažeidė Taisyklių 111.1. ir 111.2. punkto nuostatų, kuriose numatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. vienam žmogui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktais paskaičiavimais dėl pareiškėjui tenkančios ploto normos, paskaičiavimai yra teisingi, atlikti remiantis oficialiais duomenimis. Nustatytos aplinkybės reiškia pripažinimą, jog atsakovo atstovas, užtikrindamas pareiškėjui teisės aktuose nustatytą ploto normą, veikė taip, kaip pagal teisės aktus įpareigotas veikti.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, atkartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus motyvus dėl inventoriaus trūkumo, patalpų neatitikimo higienos normoms. Taigi, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardama ginčijamo sprendimo motyvams (nutarties 8, 10, 11 punktai), jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisako.
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks teisės normos aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-442/2017 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. ilgą laiką gyvenamosiose patalpose nebuvo veidrodėlio, virdulio, nebuvo skalbiama jo asmeninė patalynė. Nei vienas iš šių argumentų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, paminėti pareiškėjo argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.
36. Pareiškėjas prašo vadovautis su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiamais Alytaus PN kalinčių asmenų liudijimais-paaiškinimais. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija nenustatė ir pareiškėjas nenurodė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų Alytaus PN kalinčių asmenų liudijimų-paaiškinimų vėlesnio pateikimo objektyvių priežasčių, todėl jie nevertinami.
37. Pareiškėjo prašymas dėl objektyviam bylos nagrinėjimui reikalingų įrodymų išreikalavimo yra abstraktus, jis šiuo prašymo nepagrindžia jokiais argumentais, nedetalizuoja, kokie dokumentai išreikalautini iš Alytaus PN ir kaip jie susiję su ginčo dalyku. Nėra aišku, kokią reikšmę išreikalautini įrodymai turėtų šios bylos išnagrinėjimo rezultatui, t. y. kokias aplinkybes, reikšmingas šiai bylai, gali patvirtinti ar paneigti. Atsižvelgusi į  tai, kas išdėstytą, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus įrodymus netenkina.
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų, susijusių su netinkamomis laikymo Alytaus PN sąlygomis, ir juos įvertino. Todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas remiantis tik atsakovo paaiškinimais, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Stasys Gagys

              Gintaras Kryževičius

              Ramutė Ruškytė