Baudžiamoji byla Nr. 1-45-932/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28776-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5.; 1.1.10.1.; 1.2.14.7.2.1.; 1.2.17.13.; 1.2.18.10.;

(S)  

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei ir Jūratei Urbaitienei,   

dalyvaujant prokurorei Renatai Augutavičienei,

kaltinamajam E. Š. ir jo gynėjui advokatui Mindaugui Barkauskui,

viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, išsiskyręs, dirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, 209 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje,

Teismas, išnagrinėjęs bylą,  

n u s t a t ė :

E. Š. sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelę turtinę žalą kreditoriams, o būtent:

jis, nuo 2014 m. spalio 3 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), akcininku ir direktoriumi, iki 2016 m. liepos 13 d. sąmoningai blogai valdydamas įmonę, tai yra būdamas atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą ir žinodamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekonominė padėtis yra sunki ir ji yra nemoki, bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršija turimą turtą ir jo nepakanka bendrovės turto įsipareigojimams apmokėti, tyčia sudarė ekonomiškai nepagrįstus ir nuostolingus sandorius bei vykdė ūkines finansines operacijas, sunkinančias UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekonominę padėtį, mažinančias įmonės mokumą ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais, tai yra:

1)       UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. gruodžio 5 d. sutartimi iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė 21 212,37 Eur vertės ekonomiškai nenaudingus sutartinius įsipareigojimus likutine iš klientų gautina 11 061,19 Eur verte ir 300 Eur vertės turtą – lovą, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ negavo, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ neperdavė iš klientų pagal perimtus įsipareigojimus sumokėtų avansų;

2)       UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. vasario 2 d. sutartimi iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė 1 100 Eur vertės ekonomiškai nenaudingus sutartinius įsipareigojimus likutine iš klientų gautina 660 Eur verte;

3)       UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 24 253,50 Eur (17853,54+6399,96) iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal neįvardintas ir tyrimui pateiktuose dokumentuose nesančias sutartis pirko 37 (35+12) vienetus neįvardintų baldų ir už juos atsiskaitė pagal sąskaitas faktūras už 35 vienetus 17 853,54 Eur pagal 2015 m. sausio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. DI 2015/001 ir už 12 vienetų 6 399,96 Eur pagal sąskaitą faktūrą 2015 m. vasario 26 d. Nr. DI 2015/002, kuriose prekės pavadinimas nurodomas Baldai pagal sutartį, tačiau iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų nėra galimybės nustatyti nei pirktų baldų pavadinimų, nei kada ir kokia kaina realizuoti, o Bendrovės apskaitoje 24 253,50 Eur suma pripažinta sąnaudomis;

4)       UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai pardavėjams sumokėjo 24 246,34 Eur sumą, kuri nepagrįsta turto sunaudojimo apskaitos dokumentais ir pripažinta sąnaudomis, kadangi nei vienu prekių, tai yra baldų pardavimo atveju, pardavimo dokumentuose: žaliavos, dalys, detalės, baldiniai audiniai nebuvo parduoti ir nėra baldų gamybos dokumentų;

5)       taip pat neturėdamas teisėto pagrindo ir nepagrįsdamas jokias buhalterinės apskaitos dokumentais, įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias pinigines lėšas, iš viso 7 307,65 Eur, o būtent: 1 382 Eur 2016 m. gegužės 30 d. likutis kasoje; 5 700,19 Eur Bendrovės lėšų likutis pas atskaitingą asmenį E. Š.; - 1,53 Eur 2016 m. birželio 30 d. likutis sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filiale bei 226,99 Eur 2016 m. birželio 15 d. likutis sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“, dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 55 807,49 Eur nuostolį.

Tokiais savo veiksmais E. Š. nulėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą bei padarė bendrovės kreditoriams didelę – 21 289,60 Eur – turtinę žalą. Šiais savo veiksmais E. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 209 straipsnio 1 dalyje.

Be to, E. Š. iššvaistė svetimą turtą, o būtent:

jis, nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2016 m. liepos 13 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), akcininku ir direktoriumi bei užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą ir visiškai disponuodamas įmonės piniginėmis lėšomis, nepateikdamas išlaidas pateisinančių dokumentų 7 307,65 Eur sumai, taip pat nesant šių pinigų kasoje bei neperdavus bankroto administratoriui, kuriuos sudarė: 1 382 Eur 2016 m. gegužės 30 d. likutis kasoje; 5 700,19 Eur bendrovės lėšų likutis pas atskaitingą asmenį E. Š.; 1,53 Eur 2016 m. birželio 30 d. likutis sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filiale bei 226,99 Eur 2016 m. birželio 15 d. likutis sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“;

tęsdamas nusikalstamą veiką, tyčia už 24 253,50 Eur (17 853,54+6399,96) iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal neįvardintas ir tyrimui pateiktuose dokumentuose nesančias sutartis pirko 37 (35+12) vienetus neįvardintų baldų ir už juos atsiskaitė pagal sąskaitas faktūras už 35 vienetus 17 853,54 Eur pagal 2015 m. sausio 30 d. pagal sąskaitą faktūrą Nr. DI 2015/001 ir už 12 vienetų 6399,96 Eur pagal sąskaitą faktūrą 2015 m. vasario 26 d. Nr. DI 2015/002, kuriose prekės pavadinimas nurodomas Baldai pagal sutartį, tačiau nustatyti nei pirktų baldų pavadinimų, nei kada ir kokia kaina realizuoti, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje nėra patvirtinančių dokumentų, o Bendrovės apskaitoje 24 253,50 Eur suma nepagrįstai pripažinta sąnaudomis;

tęsdamas nusikalstamą veiką, nepagrįstai pardavėjams sumokėjo 24 246,34 Eur sumą, kuri nepagrįsta turto sunaudojimo apskaitos dokumentais ir pripažinta sąnaudomis, kadangi nei vienu prekių, tai yra baldų pardavimo atveju, pardavimo dokumentuose: žaliavos, dalys, detalės, baldiniai audiniai nebuvo parduoti ir baldų gamybos dokumentų nėra.

Tokiu būdu E. Š. iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, didelės vertės – 55 807,49 Eur – turtą. Šiais savo veiksmais E. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje.

Be to, E. Š. apgaulingai tvarkė apskaitą, o būtent:

jis, nuo 2014 m. spalio 3 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), akcininku ir direktoriumi, bei pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 1, 7, 8 dalis ir 12 dalies 1, 2, 6, 11 punktus, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 1 ir 2 dalis (2015 m. gegužės 30 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. redakcija), Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 30 punktą, Bendrovės įstatų 12 dalies 2 punktą ir 13 dalį, Inventorizacijos taisyklių 64 punktą būdamas atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos organizavimą ir tinkamą jos tvarkymą, apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiriamojo laikotarpio veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2015 m. ir 2016 m. liepos 13 d. (2016 m. balandžio 30 d. duomenimis), nes Bendrovė tvarkydama buhalterinę apskaitą nesilaikė:

 Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, nes apskaita tvarkoma taip, kad apskaitos informacija nėra tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, kadangi:

-       atliekant tyrimą nėra galimybės nustatyti už 24 253,50 Eur iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal sąskaitas faktūras pirktų 35 vienetų 2015 m. sausio 30 d. Nr. DI 2015/001 už 17 853,54 Eur ir 12 vienetų 2015 m. vasario 26 d. Nr. DI 2015/002 už 6399,96 Eur baldų pavadinimų, nei kada ir kokia kaina jie realizuoti, tačiau apskaitoje ši suma pripažinta sąnaudomis;

-       2016 m. balandžio 1 d. apskaitos registre Sąskaitų apyvarta balandžio 1-30 d. trumpalaikis turtas 5 745 Eur mažesnis, o įsipareigojimai 13 147,15 Eur didesni nei likučiai 2016 m. kovo 31 d., nes nėra tapatūs trumpalaikio turto ir įsipareigojimų sąskaitų likučiai;

-       sąskaitoje 272 kasa įrašytas 6 813,85 Eur likutis 2016 m. balandžio 1 d. yra teisingas, dėl to trumpalaikis turtas turėjo sudaryti 32 603,69 Eur. Kitose buhalterinėse sąskaitose likučio skirtumo pagrįstumas nenustatytas;

Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, nes į apskaitą neįtrauktos ūkinės operacijas, susijusios su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu ir 12 straipsnio 4 dalies, nes apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys neužregistruoti nei ūkinės operacijos dieną nei vėliau kaip per 4 mėnesius, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2016 m. liepos 13 d. (2016 m. balandžio 30 d. duomenimis), kadangi:

-       1 382 Eur gavimas neįrašytas kasos knygoje, kadangi neįrašyti 2016 m. gegužės 13 d. kasos pajamų orderiai Nr. LV 029/16 812 Eur sumai ir Nr. LV 030/16 570 Eur sumai, dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesilaikė grynųjų pinigų priėmimo ir jų apskaitos tvarkos nustatytos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 punkto, numatančio, kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą, ir 17 punkto, jog kasos knygoje kasininkas įrašo kiekvieną kasos pajamų ir išlaidų orderį ir jų duomenys kasos knygoje ar kituose apskaitos registruose neužregistruoti;

-       1 382 Eur ūkinė operacija pagrįsta 2016 m. gegužės 9 d. E. Š. individualios veiklos sąskaita faktūra Nr. 001 ir 2016 m. gegužės 16 d. kasos pajamų orderio kvitu ED Nr. 2016/01 neįtraukta į apskaitą ir jos duomenys neužregistruoti kasos knygoje ar kituose apskaitos registruose;

Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, nes į apskaitą neįtrauktos ūkinės operacijos, susijusios su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu ir 12 straipsnio 1 dalies, nes ne visos ūkinės operacijos pagrįstos apskaitos dokumentais bei 4 dalies, nes apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys neužregistruoti nei ūkinės operacijos dieną nei vėliau kaip per 4 mėnesius, dėl to negalima iš dalies nustatyti jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2016 m. liepos 13 d. (2016 m. balandžio 30 d. duomenimis), kadangi:

-       1025 Eur (35+590+400) lėšų judėjimo po jų išėmimo iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbankank“ atliekant tyrimą nėra galimybės nustatyti, kadangi bankomatuose išimtų: 35 Eur 2016 m. gegužės 7 d.; 590 Eur 2016 m. gegužės 9 d.; 400 Eur 2016 m. gegužės 16 d. sumų gavimas ir panaudojimas neįtraukti į apskaitą ir nepagrįsti apskaitos dokumentais, nes tyrimui pateiktuose dokumentuose jų nėra;

-       7 307,65 Eur atlikus tyrimą nustatytas tiriamojo laikotarpio pabaigos ir bankroto bylos iškėlimo 2016 m. liepos 13 d. pinigų likutis neįtrauktas į apskaitą nepagrįstas apskaitos dokumentais ir duomenys neužregistruoti apskaitos registruose, nes tyrimui pateiktuose dokumentuose jų nėra;

Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, nes ne visos ūkinės operacijos pagrįstos apskaitos dokumentais, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“:

-       turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2015 m. ir liepos 13 d. (2016 m. balandžio 30 d. duomenimis), kadangi: 13,90 Eur 2015 m. sausio 2 d. atskaitingo asmens gauta suma užregistruota 2435 buhalterinėje sąskaitoje nepagrįsta apskaitos dokumentu, kadangi šios sumos gavimą pagrindžiančio dokumento tyrimui pateiktuose dokumentuose nėra; 222,12 Eur į apskaitą įtrauktos ūkinės operacijos, tai yra 150 Eur įrašytos 2015 m. rugsėjo 30 d. avansinėje apyskaitoje Nr. 02/09/2015 ir 72,12 Eur įrašytų 2015 m. spalio 1 d. avansinėje apyskaitoje Nr. 01/10/2015 nepagrįstos apskaitos dokumentais, nes jų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų tyrimui pateiktuose dokumentuose nėra;

-       veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2015 m. ir 2016 m. liepos 13 d. (2016 m. balandžio 30 d. duomenimis), kadangi 24 246,34 Eur suma nepagrįsta sunaudojimo apskaitos dokumentais pripažinta sąnaudomis, nes nei vienu prekių, tai yra baldų, pardavimo atveju pardavimo sąskaitose faktūrose ar PVM sąskaitose faktūrose nebuvo įvardinta žaliavos, dalys, detalės, baldiniai audiniai ir baldų gamybos dokumentų bei duomenų tyrimui pateiktuose dokumentuose nėra;

Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punkto, nes dokumente nėra privalomų rekvizitų, dėl to galima nustatyti veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, kadangi kasos knygoje įrašytas 2016 m. gegužės 2 d. kasos išlaidų orderis Nr. 075, kuriame vadovo, gavėjo ir kasininko parašų nėra.

Taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesilaikė Inventorizacijos taisyklių, nes neinventorizavo turto ir įsipareigojimų prieš 2014 m. ir 2015 m. metinių finansinių ataskaitų sudarymą, dėl to galima nustatyti veiklą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, kadangi 17 punkte nurodytų inventorizavimo aprašų tyrimui pateiktuose dokumentuose nėra.

Tokiu būdu E. Š. apgaulingai tvarkė apskaitą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiriamojo laikotarpio veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 13 d. Šiais savo veiksmais E. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Bylos nagrinėjimo teisme metu (2021 m. vasario 22 d. teisiamajame posėdyje) apklaustas kaltinamasis E. Š. kaltu nei dėl vieno iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų neprisipažino. Parodė, kad viskas prasidėjo 2008 – 2009 m., tuomet jis vykdė pardavimus transporto srityje ir užsiėmė internetine veikla, o būtent, domenais, google paieška, svetainėmis, visa tai buvo jo hobis. Apie 2009 m. pradėjo savo lėšomis vystyti baldų katalogo puslapį, turėjo nusipirkęs internetinį vardą ,,(duomenys neskelbtini)“. Savo lėšomis užsakė programavimą, paleido minėtą svetainę, vystė google paieškos sistemų optimizaciją. Apie 2010 m. jo svainis M. L. pasiūlė administruoti svetainę ir užsiimti ja jau ne kaip hobiu, o rimčiau. Pradžioje buvo baldų katalogo idėja, kur įmonės skelbiasi apie savo gaminamus ir parduodamus baldus. Vėliau pastarojo (M. L.) valdoma įmonė ,,(duomenys neskelbtini)“ pradėjo vystyti prekybą, pačioje pabaigoje netgi pabandė gaminti baldus, kadangi jų netenkino kitų gamintojų kokybė. Apie 2014 m. kaltinamasis nurodė nusprendęs pakeisti savo specialybę. Kadangi visą laiką dirbo transporto logistikos srityje, buvo nuo to pavargęs, norėjosi naujų iššūkių, visada norėjo turėti savo verslą. Kadangi tuo metu platforma (duomenys neskelbtini) buvo pakankamai gerai surandama paieškoje, sulaukdavo apie 17 000 lankytojų per mėnesį, nusprendė, kad jam (E. Š.) laikas išbandyti save verslo aplinkoje, o, būtent, baldų srityje. Taip jis 2014 m. metė darbą įmonėje ,,(duomenys neskelbtini)“, prisijungė prie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, ten pradirbo keletą mėnesių. Tiksliai savo pareigų įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ nebeatsimena (greičiausiai, vadybininkas arba kažkas iš komercijos), buvo atsakingas už pardavimus. Dirbo būtent prie (duomenys neskelbtini) puslapio; bendraudavo su klientais, norinčiais per minėtą puslapį užsisakyti baldus iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“. Po kelių mėnesių pamatė, kad įmonė „(duomenys neskelbtini)“ turi problemų, nesugeba laiku vykdyti užsakymų klientams, vėluoja. Iš M. L. žinojo, kad kyla sunkumų gaminant baldus; pastarojo netenkino ankstesnių gamintojų kokybė, todėl 2014 m. pradžioje pradėjo gaminti patys. Nors situacija kažkiek pagerėjo, vis dėlto nestandartinių baldų gamyba yra gana ilgas ir pakankamai sudėtingas procesas, nepavyko išvengti klaidų. Anot kaltinamojo, tuo metu M. L. turėjo reikalų statybose, nebuvo susikoncentravęs į baldų sritį, todėl, kaltinamojo teigimu, 2014 m. spalio mėn. jis (E. Š.) nusprendė viską perimti į savo paties rankas, tai yra tiek baldų prekybą, tiek gamybą. Su M. L. sutarė, kad šis, tiksliau pastarojo įmonė „(duomenys neskelbtini)“, nebetenka teisės administruoti (duomenys neskelbtini) puslapį. E. Š. nurodė įkūręs UAB ,(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiėmė baldų gamyba, o UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo prekybinė įmonė. Taip po truputį pradėjo veiklą. Kadangi UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ praktiškai nutraukė visą veiklą, susijusią su baldais, tai beveik visi darbuotojai, kurie tuo metu dirbo minėtoje įmonėje, perėjo į ,,(duomenys neskelbtini)“ bei ,,(duomenys neskelbtini)“, taip pat iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė ir baldų gamybos įrangą. Įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo apie 5 darbuotojus (jis, E. Š., vadybininkai, vairuotojas, baldų surinkėjas, buhalterė). Kaltinamasis buvo vadovas ir vienintelis akcininkas. Įmonė buvo maža, nebuvo kitų akcininkų, dėl ko nerengdavo akcininkų susirinkimų, nebuvo oficialių dokumentų dėl akcininkų susirinkimo, steigimo; įmonės įkūrimą buvo užsakęs per UAB „Teisė“. Visus įmonės grynuosis pinigus tvarkė jis (E. Š.), sprendimus dėl užsakymų priiminėjo taip pat jis. Visi įmonės dokumentai buvo pas jį (kaltinamąjį E. Š.). Ofise dokumentams buvo skirti keli skyreliai, kur atskirai būdavo laikomi atitinkamos rūšies dokumentai (viename pardavimai, kitame – išlaidos, dar kitame – įvairūs administraciniai dokumentai). Buhalterė (ją susirado per skelbimą, pareigas aptarė žodžiu, svarbiausia buvo, kad tvarkingai vestų buhalterinę apskaitą) į ofisą atvažiuodavo kartą į mėnesį, pastarajai paduodavo dokumentus ir ši tvarkė buhalterinę apskaitą. Jeigu jo ofise nebūdavo, dokumentus buhalterei galėjo paduoti vadybininkas (M. L.).

Kas liečia kaltinime inkriminuotą įsipareigojimų perėmimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kategoriškai nesutinka, kad jie buvo ekonomiškai nenaudingi. Apklausiamas kaltinamasis parodė, kad sprendimą perimti įsipareigojimus nulėmė siekis išsaugoti gerą puslapio (duomenys neskelbtini), kuris jau buvo populiarus ir žinomas (kaip minėjo, į mėnesį sulaukdavo 17 000 lankytojų), vardą bei pagrįstas manymas sulaukti klientų, atitinkamai ir pajamų (pagal tuo metu turimus duomenis matė, jog per mėnesį UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarydavo apie 10-15 sutarčių dėl baldų gamybos, todėl tikėjosi, kad ir jo įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pritrauks panašų skaičių). E. Š. pabrėžė, jog puslapis ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo jo kūrinys, suprato, kad jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdys įsipareigojimų klientams, tai neigiamai paveiks puslapio, kuriuo iki tol naudojosi būtent pastaroji įmonė, vardą. Tai būtų reiškę, jog tolimesnė veikla su minėtu puslapiu būtų faktiškai neįmanoma, visk tektų kurti nuo nulio – paieškos sistemos optimizavimą, domeną, kas kainuoja pakankamai daug. Taigi viską paskaičiavęs, nusprendė perimti neįvykdytus UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsakymus. Kaltinamojo teigimu, pelno iš to nesitikėjo gauti, paskaičiavo, kad viskas daugmaž „išeis ant nulio“ (arba su minimaliu minusu), tačiau tokiu būdu išsaugos puslapio (duomenys neskelbtini) reputaciją. Turėjo gauti neturtinę naudą. Kaltinamasis akcentavo, kad buvo prisirišęs prie puslapio (duomenys neskelbtini), kurį pats sukūrė, pastarojo pavadinimas buvo trumpas ir gerai įsimenantis, tuo metu puslapį vertino 40-50 tūkst. eurų. Kaltinimas neteisingai formuluoja, kad perimdama įsipareigojimus įmonė negavo pelno. Pabrėžė, kad negautas pelnas nėra lygus nuostoliui. Ekonominė nauda šioje byloje nebuvo skaičiuojama, viskas formaliai paremta tik skaičiais. Visi, išskyrus vieną, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perimti įsipareigojimai iki bankroto buvo įvykdyti. Supranta, kad dar 2015-01-01 UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės turtas buvo mažesnis už įsipareigojimus, tačiau pati veikla buvo pradėta visai neseniai. Buvo viso ko pati pradžia, atrodė racionalu prisiimti įsipareigojimus, net jei jie ir buvo didesni nei įmonės turtas, kadangi žiūrėjo į ilgalaikę perspektyvą, siekį pritraukti naujus klientus, atnešiančius pelną. Kaltinamasis pažymėjo, kad pagal tuos perimtus įsipareigojimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ kažką jau buvo pradėjusi užsakovams gaminti. Viskas buvo perduota gamybinei įmonei „(duomenys neskelbtini)“; ar buvo sudarytos sutartys, aktai, kokie pradėti baldai perduoti, negali pasakyti, tuo metu tuo nesirūpino, tai neatrodė svarbu (kaltinamasis negalėjo įvardinti, ko ir kiek buvo perduota).

Pasisakydamas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirktų 49 vnt. neįvardintų baldų, už kuriuos atsiskaityta pagal dvi sąskaitas-faktūras ir bendrovės apskaitoje 24 253,50 Eur suma pripažinta sąnaudomis, kaltinamasis E. Š. pažymėjo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pagrindinė įmonės „(duomenys neskelbtini)“ baldų gamintoja (pagamindavo 90-95 proc. užsakymų). Tarp įmonių buvo sudaryta ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis. Sutinka, kad išrašytose sąskaitose nėra detalizuoti baldai, tuo metu išsamiai nežiūrėjo į buhalterinius dokumentus, tačiau kategoriškai tvirtina, kad baldai už nurodytą sumą buvo realiai įsigyti. Neturėjo jokio tikslo kažką nuslėpti, atkreipia dėmesį, kad VMI jam išsakė pastabas dėl kiekvienos sąskaitos detalizavimo reikalingumo, į ką jis atsižvelgė ir vėliau visas sąskaitas pildė jau detalizuodamas. Kaltinamasis pabrėžė, kad iš VMI tyrimo duomenų matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigus gaudavo iš esmės tik iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kaltinime nurodytą sumą gavo sausio – vasario mėn. ir vėliau iki birželio mėn. jokių pajamų nebuvo). Tai, kad įmonė „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ baldus realiai įsigijo, galima patikrinti pagal pardavimo dokumentus (iki birželio mėn.), atitinkamai iš jų būtų matyti, kam buvo sumokėti pinigai (jei „(duomenys neskelbtini)“ pardavė baldus, reiškia juos kažkas turėjo pagaminti).   

Taip pat kaltinamasis tvirtino, jog buvo įsigyti audiniai, furnitūra, detalės, už ką sumokėta 24 246,34 Eur. Teigė, jog tarp užsakovų ir nestandartinių baldų gamintojų yra nerašytas susitarimas, jog dažniausiai pateikiamos visos gamybai reikalingos medžiagos, taigi šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip tik ir pateikė medžiagas, siekiant, jog gamyba būtų kuo efektyvesnė ir pigesnė, kadangi medžiagas perkant iš gamintojo tektų mokėti gamintojo nustatytą antkainį. Pripažįsta, kad nebuvo vedama sandėlio apskaita, nebuvo sudaromi priėmimo – perdavimo aktai, supranta, kad tokių veiksmų neatlikimas yra jo klaida; šiuo metu fiksuoja kiekvieną perdavimą. Apklausiamas kaltinamasis neigė pasisavinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas 7 307,65 Eur sumai. Teigė, jog įmonėje finansinė situacija buvo sudėtinga, tokiais pinigais įmonė nedisponavo ir jų niekaip negalėjo pasisavinti. E. Š. teigimu, vienintelis logiškas paaiškinimas šiuo atveju yra tas, kad, matyt, pasimetė buhalteriniai dokumentai, patvirtinantys, kad tokios sumos jis niekaip neturėjo. Supranta, kad nesant dokumentų, jo nurodyta versija yra sunkiai patikrinama, tačiau pinigų jis tikrai neturėjo ir neiššvaistė. Niekada neturėjo tikslo valdyti įmonę nuostolingai, bankrutuoti bei iššvaistyti lėšas. Priešingai, siekė sukurti pelningą klestintį verslą, gaminantį gerus gaminius. Sunku paaiškinti, kaip buhalteriniai dokumentai galėjo pasimesti, tačiau buhalterija nebuvo pilnai tvarkingai, nors tuo metu jis to ir nesuprato.

Kaltinamojo teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrutavo dėl apyvartinių lėšų trūkumo, susidarė per didelės išlaidos, o pajamos buvo nepakankamos. Yra įsitikinęs, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perimti įsipareigojimai neturėjo įtakos įmonės bankrotui. Puslapis „(duomenys neskelbtini)“ buvo žinomas ir mėgiamas, tačiau vis dėlto trūko klientų, be to, eigoje suprato, jog nestandartinių baldų gamyba yra brangus ir pakankamai ilgas procesas. Nors tą bendrai žinojo jau ir anksčiau, tačiau manė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiks sėkmingiau, kam padės jo teorinės žinios apie procesų valdymą, pardavimus. Kainos, kuriomis pardavinėjo baldus, buvo per mažos, jas reikėjo stipriai didinti, o tai atitinkamai nulėmė klientų sumažėjimą. Pabrėžė vis dėlto tikėjęsis išspęsti finansinius sunkumus, taip pat nurodė, kad bankroto byloje teismas nepripažino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas buvo tyčinis (8 t., b. l. 2-20).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis E. Š. savo kaltės taip pat nepripažino, vėliau teigė pozicijos dėl kaltės pripažinimo/nepripažinimo apskritai negalintis nurodyti, kadangi praėjus daug laiko nebeprisimena inkriminuotų aplinkybių, susijusių su įtarime išvardintų įmonių veikla, konkrečiais sandoriais ir veiksmais. Akcentavo nebeprisimenantis net savo ankstesnių parodymų, kuriuos davė apklausiamas kaip liudytojas, su šiais parodymais prokurorė neleidžia susipažinti, gynėjui duomenys išvis nežinomi, dėl ko, nenorėdamas nevalingai suklysti, parodymų duoti negali. Parodymus duos tada, kai jam bus suteikta teisė susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga ar jos dalimi, kuria grindžiamas įteiktas pranešimas apie įtarimą (7 t., b. l. 7, 15-16, 32-33).

2016 m. rugpjūčio 18 d. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 82 straipsnio 3 dalies tvarka kaip liudytojas E. Š. parodė, kad 2014 m. spalio 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įkurta jo iniciatyva, vienintelis akcininkas ir direktorius buvo jis. Įmonė įkurta siekiant gauti pelną iš nestandartinių ir standartinių baldų gamybos bei prekybos. UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą vykdė nuo 2014 m. lapkričio mėn.  Iki 2015 m. pabaigos buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė G. A., o vėliau – buhalterė N. M. bei vadybininkas M. L.. Jis (E. Š.) iš pradžių turėjo dvi įmones: viena buvo gamybinė įmonė – UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri iš pradžių ir gamino baldus, bet 2015 m. lapkričio mėn. bankrutavo (buvo minėtos įmonės akcininkas ir direktorius) ir kita prekybinė įmonė – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Bankrutavus UAB „(duomenys neskelbtini)“, baldus gamino kitos baldų įmonės pagal sutartis. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pati baldų negamino, tik priimdavo užsakymus iš klientų ir pagal sutartis su kitomis baldų gamybos įmonėmis pagamintus baldus parduodavo klientams. Priimant užsakymus iš klientų visada būdavo imamas avansinis mokestis, kurio dydis priklausydavo nuo užsakymo, perkamų baldų. E. Š. taip pat parodė, kad jam, kaip fiziniam asmeniui, priklauso internetinis puslapis „(duomenys neskelbtini)“, kurio pagalba būdavo randami klientai. Su vadybininku M. L. buvo sutarę, kad abu turi teisę sudaryti su klientais sutartis bei imti avansą. Rašytinis įgaliojimas M. L. nebuvo išduotas, sutarta žodžiu. Pradžioje įmonė dirbo be didelių finansinių sunkumų, buvo sudaromos sutartys su klientais, įvykdomi sutartyse numatyti įsipareigojimai, nors veikla ir nebuvo pelninga. Visada buvo gana sunku rasti klientų, įvykdyti įsipareigojimus, įmonės veiklos pradžioje buvo ir nedidelių nesklandumų, be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansiniai sunkumai atsiliepė šios įmonės padėčiai. Pagrindinis baldų gamintojas, su kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudariusi rašytinę sutartį – UAB „Mobili grupė“. Buvo sudaromos sutartys ir su užsienio įmonėmis (Lenkijoje), taip pat žodinės sutartys su privačia veikla užsiimančiais asmenimis, kurie pagamindavo baldus. Vykdant įmonės veiklą, visada atsirasdavo vienokių ar kitokių nesusipratimų su klientais, jų užsakymais: kartais užtrukdavo gamyba kitose įmonėse (nes baldus ne patys gamindavo), užtrukdavo terminai, pasitaikydavo, jog klientai dėl broko nebuvo patenkinti jau pagamintais baldais, tekdavo daryti nuolaidas. Įmonė iki pat pabaigos, kol kreipėsi dėl bankroto procedūros, vykdė ir bandė vykdyti sutartyse numatytus įsipareigojimus. Paskutiniai baldai buvo pateikti klientams galimai 2016 m. gegužės 16 d. Neneigia, kad liko neįvykdyti maždaug 30-ies klientų įsipareigojimai. Su klientais visą laiką būdavo bendraujama, nuo jų nesislapstoma, klientams buvo siūloma palaukti, kai kurie užsakymai buvo įvykdomi, bet klientai kartais būdavo nepatenkinti pagamintais baldais, todėl tekdavo viską perdaryti. Situacija negerėjo. Atsakydamas į klausimą, kodėl buvo sudaromos sutartys ir imamas avansinis mokestis, nors buvo galima numanyti, kad įmonė nepajėgs įvykdyti savo įsipareigojimų, E. Š. nurodė tikėjęsis, kad vis dar bus galima pataisyti įmonės finansinę padėtį, be to, įmonės veikla nebuvo visiškai sustojusi, kai kuriuos užsakymus įmonei pavykdavo įvykdyti. Iš klientų paimti avansai būdavo įnešami į įmonės kasą ir panaudojami įmonės veikloje, mokesčiams sumokėti, atlyginimams, patalpų nuomos mokesčiams, baldų medžiagoms pirkti. Nors užsakymų UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo pakankamai, tačiau sunku buvo įvertinti gamybos kaštus, darbų atlikimo terminus, prasidėjo įmonės išlaikymo mokesčiai, įmonėje atsirado didelių finansinių sunkumų, todėl galiausiai, pamatęs, kad įmonės padėtis prasta, 2016 m. birželio 6 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto. UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki 2015 m. vasario mėn. iš UAB „Gurmanita“ nuomojo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur buvo įmonės biuras. Kadangi įmonė turėjo finansinių sunkumų, nepajėgė minėtai įmonei mokėti nuomos mokesčio (1 331 Eur per mėnesį), ši įmonė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo priteista mokėti 3 594,38 Eur skolos ir 170 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vėliau įmonės biuras išsikėlė į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Nuo klientų nesislapstė, tiesiog nepatenkinti dėl užtrukusių užsakymų klientai pradėjo skambinėti, netgi grasinti, ir būtent tais atvejais stengėsi į tokių klientų skambučius nebeatsakinėti. Visiems klientams buvo išsiųsti pranešimai apie tai, kad įmonė turi finansinių sunkumų, ruošiami dokumentai bankroto procedūrai, buvo deramasi dėl užsakymų užbaigimo ir tik po to, kai suprato, jog įmonė nepajėgs įvykdyti visų įsipareigojimų, nusprendė kreiptis į teismą dėl bankroto procedūros. Iš nuomojamų patalpų išsikėlė ne dėl slapstymosi, o nebegalint sumokėti nuomos mokesčio. E. Š. teigimu, jis niekaip nėra susijęs su  UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pastarosios įmonės direktorius yra M. L., kuris matydamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrutuos, įkūrė savo įmonę. Žino, jog ta įmonė užsiima panašia veikla. Apklausos metu E. Š. nurodė visą įmonės buhalteriją, dokumentus, kilnojamą turtą (keletą baldų) ir klientų skolas perdavęs teismo paskirtam bankroto administratoriui (UAB „Vista Business Solutions“ (atstovui J. R.). Akcentavo neturėjęs jokio tikslo apgaule įgyti svetimą turtą, tiesiog įmonėje atsiradus finansiniams sunkumams, nebesugebėjo įvykdyti sutartyse numatytų įsipareigojimų, dėl ko buvo kreiptasi dėl įmonės bankroto (3 t., b. l. 160-162). 2018 m. sausio 23 d. apklausos, atliktos BPK 82 straipsnio 3 dalies tvarka, apklaustas kaip liudytojas E. Š. papildomai parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku buvo nuo 2014 m. spalio 14 d. Įmonės buhalterinę apskaitą iki 2015 m. rugpjūčio 4 d. tvarkė buhalterė G. A., nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. buvo įdarbinta N. M. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo saugojami UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofise, esančiame (duomenys neskelbtini). G. A. dirbdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofise įmonės kompiuteriu, o N. M. dirbo savo namuose, naudojo savo kompiuterį. Išeidama iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, G. A. visus buhalterinės apskaitos dokumentus ( pirminius ir suvestinius) paliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofise. Įdarbintai N. M. buhalterinės apskaitos dokumentus pateikė, kad pastaroji galėtų toliau tvarkyti apskaitą. N. M. atvažiuodavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofisą, iš jo paimdavo naujus buhalterinės apskaitos dokumentus, juos nusiveždavo į namus, suregistruodavo ir atveždavo dokumentus atgal į biurą, taip pat atveždavo ir sudarytus atspausdintus bei pasirašytus registrus. Visi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo saugojami UAB „(duomenys neskelbtini)“ biure. Prasidėjus UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrai, bankroto administratoriaus UAB „Vista Business Solutions“ įgaliotam asmeniui J. R., UAB „Vista Business Solutions“ biure, esančiame Laisvės prospekte, Vilniuje, perdavė visus turimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus. 2016 m. rugpjūčio 1 d. UAB „Vista Business Solutions“ ofise buvo surašytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ bylų (dokumentų) perdavimo aktas, kurį pasirašė jis (E. Š.) ir J. R.. Buhalterinės apskaitos dokumentai buvo susegti segtuvuose, nesurišti, segtuvai buvo su pavadinimais. Ar patys dokumentai buvo sunumeruoti, neatsimena (tikriausiai ne). Priimdamas iš jo UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, J. R. neišsakė jam jokių pastabų dėl galimai trūkstamų įmonės dokumentų. Po mėnesio paskambinęs J. R. nurodė, kad trūksta darbo laiko apskaitos tabelių. Suradęs savo el. pašte UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų darbo laiko apskaitos tabelius (juos anksčiau jam buvo atsiuntusi N. M.), persiuntė J. R.. Neatsimena, ar J. R. minėjo, kad trūksta Didžiosios knygos, kokių nors sutarčių ar kitų registrų. E. Š. teigimu, atstovui buvo perduoti visi turimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai, buvo surašytas dokumentų perdavimo aktas (3 t., b. l. 163-164). 

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas J. R. parodė, kad pareiškimas dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 209 straipsnyje ir 182 straipsnyje, buvo pateiktas ikiteisminio tyrimo pareigūnui 2017 m. balandžio 21 d., tame pareiškime buvo detaliai išdėstytos visos UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimo metu nustatytos aplinkybės. Tikrinant įmonės dokumentus, sandorius, nustatyti pažeidimai, kurie, bankroto administratoriaus (J. R.) manymu, lėmė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas E. Š., kuris buvo ir vienintelis šitos įmonės akcininkas, įmonę prie bankroto privedė sistemingai, tyčia, siekiant išvengti įsipareigojimų vykdymo kreditoriams. Tai, J. R. manymu, pasireiškė tuo, kad pirmiausia buvo sudaryti įmonei visiškai nenaudingi sandoriai su UAB „(duomenys neskelbtini)“, tai yra prisiimti įsipareigojimai atlikti baldų gamybą, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau buvo gavusi dalinį apmokėjimą už baldų pagaminimą, tačiau gautų avansų kartu su įsipareigojimais neperdavė. Tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ prisiėmė įsipareigojimus, kurie finansiškai buvo aiškiai nenaudingi, nulėmė nuostolingą įmonės veiklą, kas apsunkino galimybę kitiems jos kreditoriams (esamiems ar būsimiems) atgauti savo reikalavimą arba jo dalį. Taip pat buvo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu buvo įsigytas didelis kiekis įvairių baldų gamybos detalių, kuris bankroto metu bankroto administratoriui taip pat nebuvo perduotas, jų buvimas yra nežinomas (nei kam tie daiktai/jų dalys buvo panaudojami, ar buvo panaudoti, kur jie yra). Bankroto bylos metu pateikta bendra kreditorinių reikalavimų suma apie 36 000 ar 37 000 Eur. Jeigu tas turtas būtų buvęs perduotas nemokumo administratoriui, galimai jo pakaktų patenkinti didžiąją dalį kreditorinių reikalavimų, bet turtas nebuvo perduotas (past. paprašytas patikslinti, kuo remdamasis daro tokią išvadą, liudytojas teigė konkrečių priežasčių apklausos metu negalintis įvardinti, jos turi nurodytos pareiškime). Buvo nustatyta ir tai, kad dalis UAB „(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų buvo išimama iš kaltinamojo E. Š. įmonės sąskaitos. Paskui dalis tų lėšų buvo apskaityta kaip pas atskaitingą asmenį, dėl dar kitos dalies lėšų nebeatsimena, viskas yra išdėstyta pareiškime. Liudytojo manymu, pareiškime nurodytos lėšos buvo pasisavintos, dėl tų lėšų panaudojo nebuvo jokių atitinkamų dokumentų. Nenaudingi sandoriai, sistemingai neefektyvi veikla, perleidžiant iš vienos įmonės įsipareigojimus kitai įmonei, tai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri pati niekada nevykdė baldų gamybos (baldus gamino UAB „(duomenys neskelbtini)“) ir pradžioje UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikė kaip tarpininkas (tų baldų pardavėjas) ir būtent tokių turtinių įsipareigojimų prisiėmimas, kai dalis avanso ar didžioji dalis už baldus asmenų buvo sumokėta UAB „(duomenys neskelbtini)“, o bankrutavusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ visiems įsipareigojo kažkokiu būdu juos pagaminti ir paskui pagal tas pačias sutartis jie turėjo tas lėšas vėl pervesti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi iš sutarčių negalima įžvelgti jokios ekonominės naudos UAB „(duomenys neskelbtini)“, matomas tik galimas nuostolis. Visa tai lėmė, kad įmonė kryptingai buvo vedama prie bankroto, žinant, kad jis dėl šių veikų anksčiau ar vėliau įvyks.

Atsakydamas į užduodamus klausimus, liudytojas J. R. parodė, kad E. Š. perdavė dokumentus; kartu buvo atvykęs ir M. L.. Dokumentai buvo perduoti sąlyginai greitai – nutartis įsiteisėjo 2016 m. liepos mėn. pabaigoje, o dokumentus pristatė rugpjūčio pradžioje; patys dokumentai nebuvo sunumeruoti, surišti, tiesiog atėjęs padėjo ir tiek. Didžioji knyga, balanso, pelno ataskaita nebuvo perduoti. Iškėlus bankroto bylą, buvo reikalaujama perduoti Didžiąją knygą. Iki bankroto bylos iškėlimo jau vyko ikiteisminis tyrimas. Dalis dokumentų buvo pas tyrėją, kuri kreipėsi į jį (bankroto administratorių J. R.) ir jis perdavė jai dokumentus, bet nebuvo perduota didžioji knyga, balanso, pelno, nuostolių ataskaitos. Neperduotos visos sutartys su klientais, tų sutarčių buvo labai mažai. Buvo kreiptasi į buhalterinę apskaitą teikusį asmenį, buhalterė sutiko duoti paaiškinimus darant garso įrašą, ji nurodė, kad pati nėra gavusi visų dokumentų iš E. Š., tą patį turėjo parodyti ir ikiteisminio tyrimo medžiaga, nes buvo pateiktas tarp E. Š. ir buhalterės el. paštu vykęs susirašinėjimas, kuriame nurodoma, kad trūksta tam tikrų dokumentų. Liudytojas pažymėjo, kad nebuvo vedama „sandėlio“ apskaita, nekeltas klausimas, kaip turėtų būti apskaitytos prekės. Nemažai sutarčių ir dokumentų gavo iš pačių nukentėjusiųjų (dalyvavo ir kitoje byloje), bet, liudytojo tvirtinimu, didžiosios dalies dokumentų jis tikrai nėra gavęs. Privalėjo nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokumą. Nors jam ir nebuvo perduoti dokumentai (balansai ir pelno, nuostolių ataskaitos), kurie privalėjo būti perduoti bankroto bylos iškėlimo dienai, tačiau iš ankstesnių dokumentų buvo matyti, kad įmonė faktiškai buvo nemoki ir tas buvo nustatyta ženkliai anksčiau negu iškelta bankroto byla. Domėjosi sandorių sudarymo aplinkybėmis ir motyvais, ir, anot liudytojo, jam sutartys su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirodė keistos, todėl 2017 m. balandžio 26 d. raštu kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl informacijos pateikimo. Tame rašte buvo nurodyti prašymai paaiškinti, kokios yra tų sandorių sudarymo priežastys, t. y. teikti išsamius paaiškinimus dėl tų sandorių sudarymo, bet atsakymo negavo (sugrįžo laiškas su žyma, kad neatsiėmė per nurodytą laikotarpį). Kitų sandorių (su UAB „(duomenys neskelbtini)“) sudarymo aplinkybių jau nebeatsimena, viską nurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu.

Bankroto procesas pasibaigė 2018 m., įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. ĮBĮ nuostatos nenumato pareigos ar galimybės stabdyti bankroto bylą dėl to, kad vyksta baudžiamoji byla. Įmonės išregistravimas iš Juridinių asmenų registro neturi įtakos atsakomybės pagal BK atsiradimui arba panaikinimui; jei šioje byloje bus nustatytos atitinkamos aplinkybės, įmonės kreditoriai įgis teisę reikšti tiesioginius ieškinius įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo. Apklausiamas liudytojas J. R. ne kartą pažymėjo, kad viską detaliai yra nurodęs ikiteisminio tyrimo metu apklausų metu, tuos savo parodymaus tvirtina ir prašo jais remtis (7 t., b. l. 173-176).

Ikiteisminio tyrimo metu J. R. kaip liudytojas buvo apklaustas ne kartą, jo parodymai yra užfiksuoti 2016 m. rugpjūčio 23 d., 2017 m. spalio 30 d., 2018 m. sausio 3 d., 2017 m. spalio 26 d. ir 2019 m. sausio 15 d. apklausų protokoluose (3 t., b. l. 166-182, 227-230, 232-233, 227-230; 5 t., b. l. 2-4). Itin detalius parodymus J. R. davė apklausiamas 2017 m. spalio 26 d., o būtent: Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4971-794/2016 iškėlė bankroto bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“ (nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2016 m. liepos 26 d.). Bankroto administratoriumi paskirta UAB „Vista Business Solutions“, jis (J. R.) yra bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo. 2016 m. liepos 13 d. nutartimi bankroto bylą nagrinėjantis teismas įpareigojo įmonės valdymo organus perduoti bankroto administratoriui visą įmonės turtą ir dokumentus. 2016 m. rugpjūčio 1 d. E. Š. perdavė bankroto administratoriui dalį bendrovės dokumentų. Vykdydamas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nurodytą pareigą patikrinti įmonės dokumentus, nustatė, kad yra perduoti ne visi įmonės dokumentai. Iš į bylą pateiktų kreditorinių reikalavimų ir juos grindžiančių įrodymų, taip pat patikrinus Sodros ir VMI registrus nustatė, kad bankroto administratoriui neperduota didžioji dalis įmonės sudarytų sutarčių, taip pat dauguma darbo sutarčių su darbuotojais, darbo laiko apskaitos registrai, darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščiai. Bankroto bylos iškėlimo dienai nebuvo sudaryti balansas, pelno ir nuostolių ataskaitos, neperduoti įmonės debitorių sąrašai. Taip pat neperduota įmonės didžioji knyga, sintetinės ir analitinės apskaitos registrai. Atlikęs turimų dokumentų patikrinimą, liudytojas J. R. nurodė manantis, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ praktiškai per visą jos veiklos laikotarpį buvo netinkamai (galimai apgaulingai) vykdoma įmonės vykdytos ūkinės – komercinės veiklos buhalterinė apskaita; buvo sudarinėjami įmonei ypatingai nenaudingi ir jos kreditoriams žalingi sandoriai; įmonės veikla buvo vykdoma nepaisant įmonės ir jos kreditorių teisėtų interesų; atsiskaitinėjant su kreditoriais buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytas eiliškumas, nepagrįstai teikiant pirmenybę susijusioms įmonėms ir svainystės ryšiais susijusiems asmenims; galimai buvo padaryta nusikalstama veika; teismui teikti procesiniai dokumentai ir juose nurodyta informacija neatitiko tikrovės ir realių įmonės finansinių rodiklių. 2016 m. birželio 6 d. E. Š., būdamas vieninteliu įmonės akcininku, valdančiu 100 procentų įmonės paprastųjų vardinių akcijų, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškime E. Š. nurodė, kad apyvartinių lėšų stoka labai išbalansavo finansinę padėtį, iš esmės ir privedė prie nemokumo (nesant apyvartinių lėšų atsakovė negali įsigyti baldinių medžiagų ir pagaminti baldų). UAB „(duomenys neskelbtini)“ išnaudojo visas įmanomas priemones (siekdama atstatyti nepagrįstai iškelto bankroto pasekmes, pritraukti klientus, skelbė akcijas, siūlė nuolaidas), tačiau tokios pastangos teigiamo rezultato nedavė. Matydamas, kad situacija negerėja, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ negali atsiskaityti su kreditoriais, E. Š. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat E. Š. nurodė, kad pridedamas kreditorių (fizinių asmenų) sąrašas nėra tikslus, nes nebaigtos derybos dėl sutarčių perleidimo tretiesiems asmenims. Kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš klientų yra gavusi avansus, tačiau nepagamino baldų, ieško partnerių (įmonės užsiimančios didmenine baldų gamyba), kurie sutiktų perimti ir klientams už likutinę kainą pagaminti baldus. Iš esmės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius nurodė, kad įmonė susidūrė su nepakeliamais finansiniais sunkumais tik 2016 m. kovo mėn., po to, kai UAB „Gurmanita“ bandė inicijuoti įmonei bankroto procesą, dėl ko nukentėjo bendrovės reputacija, ji nebeįstengė toliau tinkamai vykdyti veiklos. J. R. nurodė nesutinkantis su tokia UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pozicija. Mano, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo iš esmės nemoki beveik nuo pat veiklos pradžios, kadangi jos sudaryti sandoriai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat netinkamas iš klientų gautų lėšų (avansų) panaudojimas ūkinėje veikloje lėmė įmonės nemokumą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 10 d. nutartimi konstatavo, kad ieškovas nepateikė teismui jokių dokumentų ir kitų įrodymų, kuriais ieškovas grindžia prašymą iškelti bankroto bylą atsakovui (nustatančių įmonės finansinę būklę, įsipareigojimų dydį ir kt.), tai yra jis neįvykdė ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų, todėl teismas nutarė nustatyti ieškovui 7 dienų terminą nuo nutarties kopijos gavimo dienos pašalinti nutarties motyvuojamoje dalyje nurodytus trūkumus. 2016 m. birželio 12 d. E. Š. pateikė teismui buhalterinius dokumentus, reikšmingus bankroto bylai. Pateiktus dokumentus sudarė 2016 m. balandžio 24 d. patvirtintas Aiškinamasis raštas prie 2015 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašas, 2015 m. balanso ir pelno nuostolių ataskaita, 2015 m. nuosavo kapitalo pokyčio ataskaita, sąskaitų apyvartos žiniaraštis už 2016 m. balandžio mėn. E. Š. nei bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, nei jam (J. R.), kaip bankroto administratoriui, nepateikė balanso ir pelno nuostolių ataskaitos su nuosavo kapitalo pokyčio ataskaita, sudaryto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo dienai. Išanalizavęs turimus dokumentus, nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsteigta 2014 m. spalio 8 d. Nuo 2014 m. spalio 10 d. iki bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelių įmonės vadovu ir akcininku, valdančiu 100 procentų įmonės akcijų, buvo E. Š.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė baldų, namų ūkio reikmenų, metalo ir geležies dirbinių pardavimo veiklą. Jokios veiklos, susijusios su baldų gamyba, įmonė nevykdė. Kadangi BUAB „(duomenys neskelbtini)“ buvęs direktorius E. Š. neperdavė bankroto administratoriui bendrovės įstatų, įmonės vardu su pirkėjais sudarytų baldų pirkimo pardavimo sutarčių, pirkėjams išrašytų išankstinių sąskaitų, liudytojas J. R. pabrėžė, jog remiasi tik tais duomenimis, kurie yra jo žinioje. Pradėjus vykdyti veiklą, 2014 m. spalio 10 d. kasos perdavimo aktu buvusi įmonės vadovė J. L. perdavė naujam direktoriui E. Š. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą su 9 993 Lt (2894,17 Eur). Laikotarpiu nuo įmonės veiklos pradžios, tai yra nuo 2014 m. spalio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą (sąskaita 272 Kasa) buvo gauta 18 146,10 Lt (5 255,47 Eur) pajamų grynais pinigais. Nurodytoje sąskaitoje ties kai kuriomis pozicijomis pieštuku buvo pažymėta, kad nėra KPO (kasos pajamų orderio) arba KIO (kasos išlaidų orderio). Atlikus pirminių kasos dokumentų patikrinimą, nustatyta, kad dalis buhalterinėje apskaitoje apskaitytų operacijų grynais pinigais nėra patvirtintos atitinkamais pirminiais dokumentais (KIO ir KPO), tai yra nėra šias operacijas pagrindžiančių dokumentų. Visi jie apskaitomi, kaip direktoriaus E. Š. atlikti grynųjų pinigų įnešimai į kasą. Atlikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos, esančios banke AB Swedbank, nuo 2014 m. spalio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. išrašo patikrinimą buvo nustatyta, kad 272 sąskaitoje už atitinkamą laikotarpį nurodytos neva gautos pajamos, kurios nėra patvirtintos jokiais pirminiais dokumentais, atitinka direktoriaus E. Š. atitinkamomis dienomis AB Swedbank bankomatuose išgrynintų piniginių lėšų sumas. Bendra AB Swedbank išgrynintų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje apskaitytų kaip gautų, tačiau jokiais pirminiais dokumentais neapskaityta lėšų suma už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., sudaro 7 370,10 Lt (2 134,53 Eur). Taip pat buvo nustatyta, kad minėtu laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. gruodžio 11 d. KIO 07/14 ir 2014 m. gruodžio 30 d. KIO 13/14 sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas 302338181) atitinkamai 4 800 Lt (1 390,17 Eur) ir 4 500 Lt (1 303,29 Eur) sumas (bendra suma 9 300 Lt (2 693,47 Eur). Kaip mokėjimo pagrindas KIO 07/14 nurodyta „Pagal sutartį 2014.11.15“, atitinkamai KIO 13/14 – „Pagal sutartį 2014.12.15“. Nei minėtų sutarčių, nei jų pagrindų išrašytų sąskaitų faktūrų nustatyta nebuvo. Kadangi nėra pagrindo konstatuoti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo pareigą mokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 9 300 Lt (2 693,47 Eur), yra pagrindas teigti, kad tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ be teisėto pagrindo praturtėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaita. Tarp bankroto administratoriui perduotų dokumentų buvo aptiktos dvi Įsipareigojimų perleidimo-priėmimo sutartys (toliau – ĮPPS) (2014 m. gruodžio 5 d. ir 2014 m. vasario 2 d.), sudarytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiomis sutartimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastarosios turėtus įsipareigojimus klientams dėl baldų pagaminimo ir su šiais įsipareigojimais susijusių kitų įsipareigojimų vykdymą. Kaip matyti iš 2014 m. gruodžio 5 d. sudarytos ĮPPS, UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimus pagaminti UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientams baldus, už kuriuos jie dalinai ar visiškai jau buvo atsiskaitę su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Visų šia sutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ perduotų įsipareigojimų vertė yra 73 242,07 Lt (21 212,37 Eur), likutinė suma gautina iš klientų – 38 192,07 Lt (11 061,19 Eur), sandorio vertė 39 227,91 Lt (11 361,19 Eur), iš kurių 38 192,07 Lt (11 061,19 Eur) užskaitoma už likutinę mokėtiną sumą iš klientų, ir 1 035,84 Lt (300 Eur) užskaitoma už lovą „Mafi“, kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ perleidžia UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kitaip tariant, UAB „(duomenys neskelbtini)“, pati nebūdama baldų gamintoja, o tik perpardavinėtoja, įsipareigojo savo lėšomis ir sąnaudomis pagaminti UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientams baldus, už kuriuos jie dalinai ar pilnai buvo atsiskaitę su UAB „(duomenys neskelbtini)“, o šių klientų gautinas sumas 38 192,07 Lt (11 061,19 Eur) turėtų atiduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Analogiška situacija ir su 2015 m. vasario 2 d. ĮPPS sutartimi. Kaip pažymėjo J. R., abu šie sandoriai buvo aiškiai nuostolingi UAB „(duomenys neskelbtini)“, prieštaravo šio juridinio asmens įstatuose nurodytiems tikslams – pelno siekimui, ir nepagrįstai ne tik apsunkino pačios įmonės finansinę padėtį, bet ir sąžiningų įmonės kreditorių galimybes laikų gauti prievolių įvykdymą. Taip pat pažymėjo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi sandorių sudarymo dieną ir iki šiol yra M. L., kuris nuo 2015 m. liepos 10 d. iki bankroto bylos iškėlimo dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku ir kuris, J. R. žiniomis, yra E. Š. sesers vyras. Tokiu būdu yra pagrindas manyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra susijusios įmonės per jos dalyvius ir valdymo organus. Iš 2014 – 2016 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinių dokumentų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne tik sudarė su susijusia įmone UAB „(duomenys neskelbtini)“ jai nenaudingus susitarimus (taip vadinamą „Feniksą“, kuomet visi įmonės aktyvai paliekami vienoje įmonėje, o pasyvai ir skolos perkeliami į kitą), bet per visą veiklos laikotarpį net nebandė atgauti iš šios įmonės skolos, o tik įtraukė šią skolą į ilgalaikį turtą, kas vėl lėmė, kad realiai neatgautina suma buhalterinėje apskaitos pavaizduojama kaip realus įmonės ilgalaikis turtas. Liudytojo įsitikinimu, E. Š. veiksmai, nepagrįstai prisiimant UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimus, o vėliau nebandant šio sandorio pagrindu išreikalauti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodomą skolą, lėmė, kad įmonė negali atsiskaityti su kitais kreditoriais, kas privedė įmonę prie bankroto. Taip pat nustatė, kad per visą bendrovės veiklos laikotarpį įmonė įsigijo įvairių baldų sudedamųjų dalių, furnitūros ne mažesnei kaip 29 000 Eur sumai, tačiau jokių dokumentų (detalių, medžiagų panaudojimo, pardavimo ar kitokio pobūdžio panaudojimo), patvirtinančių šio turto panaudojimą, nėra. Kadangi įmonė baldų negamino, šis turtas turėjo būti perduotas bankroto administratoriui, tačiau to padaryta nebuvo. Iš BUAB „(duomenys neskelbtini)“ paties direktoriaus į bylą pateiktų įmonės finansinių dokumentų matyti, kad pareiškimo pateikimo dienai UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo ilgalaikio turto už 20 196,85 Eur, trumpalaikio turto deklaruojama už 15 828,18 Eur, tuo tarpu bankroto administratoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius jokio įmonės turto neperdavė. Tokiu būdu yra pagrindas konstatuoti, kad didelė dalis UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto buvo galimai iššvaistyta, dėl ko įmonė tapo nemoki ir buvo privesta prie bankroto. Bendrovės dokumentų analizė parodė, kad nuo 2015 m. ketvirtojo ketvirčio iki bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau buvo nemoki, kadangi pradelstų įsipareigojimų suma buvo didesnė už realaus turto vertę (bendrovės nurodomo ilgalaikio turto vertė, kuri susideda iš butaforinės UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolos, negali ir neturi būti vertinama kaip realus turtas). Be to, šiuo laikotarpiu apie 80 procentų iš naujų klientų gaunamų avansų baldams pagaminti būdavo naudojami ne jų užsakymams vykdyti, o tokioms išlaidoms kaip automobilių nuomos mokesčio susijusiems asmenims apmokėjimui, direktorius prieš pat bankroto iškėlimą pats sau išsimokėjo lėšas už neva suteiktas reklamos paslaugas, nors jokios sutarties dėl šio sandorio nėra. Tad, liudytojo J. R. įsitikinimu, įmonės finansiniuose dokumentuose nurodomi skaičiai ir rodikliai neatitiko tikrovės, neatspindėjo realios įmonės finansinės padėties, bendrovė galimai apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir šį turtą nuslėpė nuo bendrovės kreditorių bei nesiėmė jokių veiksmų, kad susijusių pirkėjų (UAB „(duomenys neskelbtini)“) skolos būtų bendrovei sumokėtos. Kadangi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, registrai ir finansinės atskaitomybės turi ypatingą reikšmę bendrovės finansinės veiklos teisėtumui ir rezultatams įvertinti, netinkamas šių dokumentų saugojimas ar neišsaugojimas yra siejamas su įmonės vadovo atsakomybe ir žalos įmonės kreditoriams padarymu, nes nesant pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto ar įsipareigojimų. Nepaisant to, kad įsiskolinimai daugeliui kreditorių atsirado 2015-2016 metais, bendrovės atsiskaitymai su kitais kreditoriais, pavyzdžiui, su UAB „Mobili grupė“, įmonės vadovu E. Š., darbuotoju M. L. už automobilio nuomą, iki pat bankroto bylos iškėlimo, kurių reikalavimai atsirado vėliau, arba buvo pradelsti, arba buvo atliekami suteikiant pirmenybę susijusiems asmenims, buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, dėl ko kiti kreditoriai prarado galimybę pilnai ar iš dalies patenkinti savo finansinius reikalavimus (t. 5, b. l. 2-4). Kitų apklausų metu kaip liudytojas apklaustas J. R. parodė, jog kaip bankroto administratorius turėjo patikrinti visus įmonės sandorius už trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas E. Š. buhalterinę dokumentaciją pateikė nesugrupuotą, netvarkingą, buhalterinės apskaitos dokumentai buvo susegti aštuoniuose nesunumeruotuose segtuvuose. Dalyvaujant E. Š. jis (J. R.) kompiuteriu surašė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bylų (dokumentų) perdavimo aktą ir antspaudo perdavimo – priėmimo aktą. Kai E. Š. perdavė įmonės dokumentus (jam dalyvaujant dokumentai nebuvo nagrinėjami ir numeruojami) ir išvyko, pastebėjo, kad trūksta dalies UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų, t. y. nebuvo sutarčių su BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriais, darbo laiko, užmokesčio, darbo sutarčių apskaitos registrų, nebuvo didžiosios knygos už visą laikotarpį nuo 2014 m. spalio 10 d. iki 2016 m. liepos 27 d. Didžioji dalis perduotų dokumentų registrų buvo nepasirašyti vadovo. Vėliau dėl trūkstamų dokumentų kreipėsi į buhalterę N. M., kuri nurodė, jog visą buhalterinę apskaitą  tvarkė savo asmeniniame kompiuteryje, tačiau kompiuteris sugedo ir visi jos suvesti UAB „(duomenys neskelbtini)“ registrai dingo, todėl negalėjo pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ registrų, didžiosios knygos. Iš tų dokumentų, kurie buvo pateikti, padarė pagrįstą prielaidą esant nusikalstamo bankroto požymių, dėl to, kad įmonės vadovas E. Š. galimai tyčia, BUAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, prisiėmė įmonei finansiškai nuostolingus įsipareigojimus tretiesiems asmenims už UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdytus įsipareigojimus, žinodamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, būdama faktiškai nemoki, negalės ateityje įvykdyti savo įsipareigojimų pagal minėtas sutartis.  

Teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas M. L. parodė, jog nuo 2013 m. pabaigos ar 2014 m. iki 2015 m. balandžio mėn. dirbo vadybininku UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonė bankrutavo 2015 m.). Įmonė pardavinėjo baldus, kuriuos gamino pagal individualius užsakymus. Jis ieškojo klientų, viską aptardavo, pasirašydavo sutartį, gaudavo avansą ir toliau perduodavo projektą gamybai. Kai viską pagamindavo, turėjo nuvažiuoti į gamybą, patikrinti kokybę ir, jei viskas tvarkoje, pristatyti baldą klientui. Neatsimena, ar buvo priimtos pareiginės instrukcijos (galimai buvo ir pasirašė jas), tačiau darbų užduotis jam žodžiu pavesdavo E. Š. – ieškoti klientų, sudarinėti sutartis su jais, prižiūrėti gamybą ir organizuoti baldų pristatymą. Su direktoriumi dalyvaudavo darbo organizavimo susirinkimuose, kartą per savaitę aptardavo padėtį (susirinkimai nebūdavo raštu forminami, juose buhalterė nedalyvaudavo). Jo darbo planas buvo per mėnesį pasirašyti apie 15-20 sutarčių su klientais. Iš klientų pinigus imdavo tiek jis (M. L.), tiek ir E. Š. Pastarasis buvo direktorius, tačiau faktiškai veikė kaip vadybininkas. Apklausos metu liudytojas M. L. davė parodymus apie internetinį puslapį (duomenys neskelbtini); tai buvo internetinis katalogas, kuriame klientas rasdavo siūlomą produkciją. Pats puslapis priklausė asmeniškai E. Š., tai nebuvo būtent įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ puslapis. Jame buvo talpinamos baldų nuotraukos (daugiausia minkštų baldų ir tam tikra dalis korpusinių). Asmuo, ketinantis įsigyti baldus, užeidavo į tą internetinį puslapį ir išsirinkdavo kažkokį baldą; prie to baldo būdavo trumpas aprašymas, adresas, telefonas (telefonas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“). Kiek atsimena, puslapyje nebuvo skelbiamos kitos įmonės, tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ (atsakydamas į klausimus, liudytojas patikslino, jog kitos įmonės iš esmės galėjo skelbti savo produkciją, atsimena, jog buvo lenkiškas gamintojas „Modalto“, tačiau klientas vis tiek privalėjo susisiekti su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip tarpininku; priešingas veikimo modelis nebūtų buvęs naudingas įmonei). Pagrindinis baldų gamintojas pradžioje buvo įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (kita E. Š. įmonė), taip pat lenkų įmonė – UAB „Modalto“, UAB „Vegas“ (tik dėl čiužinių). UAB „(duomenys neskelbtini)“ tekdavo 95 procentai baldų gamybos, apie 5 procentai – „Modalto“. UAB „Modalto“ baldus gamino Lenkijoje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ tik pardavinėdavo. Įmonė „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsikūrusi (duomenys neskelbtini), biuro neturėjo, tik gamybines patalpas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsikūrusi (duomenys neskelbtini). Ten buvo nuomojamos patalpos, kuriose dirbo dviese: jis (M. L.) ir E. Š. Tose patalpose buvo biuras, stovėjo kelių baldų, taip pat audinių pavyzdžiai, iš kurių klientas galėjo pasirinkti. Ten atvykdavo klientai ir būdavo sudaromos sutartys. Pačioje pradžioje dar turėjo patalpas (duomenys neskelbtini), bet po trijų mėnesių užsidarė. Sutartys buvo sudaromos ir klientų namuose. Kadangi savo paslaugas stengėsi teikti visoje Lietuvoje, klientams iš kitų miestų būdavo netikslinga važiuoti į Vilnių, todėl jis arba E. Š. stengdavosi nuvažiuoti pas klientą į namus. Be jų dviejų įmonėje dirbo buhalterė. Užsakymas vykdavo taip: būdavo pasirašoma sutartis, klientas sumokėdavo avansą, dažniausiai 20-30 procentų; avansą galėjo mokėti arba bankiniu pavedimu, arba iš karto pagal kasos orderį grynais. Grynuosius pinigus duodavo E. Š., pinigai buvo laikomi stalčiuje, seifo įmonėje nebuvo. Liudytojo teigimu, faktiškai kas antras užsakymas būdavo grynais apmokamas. Pasirašius sutartį, stengdavosi iš karto gauti apmokėjimą, kadangi būdavo atvejų, kai pasirašę sutartį asmenys vėliau neatsiskaitydavo. Sutartis oficialiai įsigaliodavo tada, kai žmogus sumokėdavo avansą. Kasos pajamų orderyje buvo rašoma suma, kiek paimama pinigų iš kliento (iš kliento niekada neimdavo pinigų daugiau, nei nurodyta orderyje). Kadangi neturėjo kortelių skaitytuvo, tai buvo stengiamasi avansą iš karto gauti grynais. Kai baldas buvo priduodamas, vėl būdavo prašoma iš karto atsiskaityti, kadangi būdavo atvejų, kai sumontavus baldus, klientas neapmokėdavo. Nežino, ar E. Š. pasižymėdavo, kokia pinigų suma jam būdavo perduota, liudytojas nurodė nefiksuodavęs, kai perduodavo E. Š. konkrečią iš kliento gautą sumą. Tuo pačiu liudytojas M. L. pažymėjo, kad E. Š. buvo įmonės kasininkas, pastarasis pasirašydavo kasos orderius. Pinigus atiduoti E. Š. buvo privalu, nes jis buvo įmonės kasininkas. E. Š., prisijungęs prie banko sąskaitos, tikrindavo, ar padaryti pavedimai. Jis (M. L.) turėjo banko kortelę, galėjo įnešti ir išgryninti pinigus; jei reikdavo, atsiskaityti už kažką. Prie įmonės banko sąskaitų prieiti negalėjo, generatorius buvo tik pas E. Š. Tos aplinkybės, kad baldus gamins ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, klientams nesakė. Laikėsi tokios nuomonės, kad klientui nebūtina žinoti, kas gamina baldą. Tiems, kurie to konkrečiai klausdavo, nurodydavo, ar tai bus lenkiška, ar lietuviška gamyba. Liudytojo M. L. parodymais, visus sprendimus priimdavo E. Š. Įmonei pačioje pradžioje (2014 m.) sekėsi neblogai. Tuo pačiu iškildavo ir nemažai problemų su gamyba. Kadangi gamino nestandartinius baldus, trūko patirties, tai ne vieną baldą tekdavo perdaryti, vėluodavo su terminais, todėl tekdavo pritaikyti nuolaidas, o nuo 2015 m. pavasario pradžios pradėjo stigti pinigų apyvartai. Užsakymų pagaminimo vėlavimai kildavo dėl patirties stokos, dėl žmogiškų klaidų (pavyzdžiui, sumaišydavo kažkurias detales, antai, audinį ar kojeles). Tos klaidos turėjo įtakos įmonės finansinei padėčiai. Gamybos terminas sutartyje būdavo numatytas apie 6 savaites. Jei vėluodavo iki 3 mėnesių, sutartyje būdavo numatytos baudos už vėlavimą ir, paskaičiavus už baldus, visas įmonės pelnas virsdavo nuostoliu. UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrutavo anksčiau nei „(duomenys neskelbtini)“, galimai 2014 m. pabaigoje. Po to iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ keli darbuotojai įkūrė savo įmonę UAB „Mobili grupė“ ir veiklos pabaigoje įmonė „(duomenys neskelbtini)“ baldus užsakinėjo iš jų (E. Š. su UAB „Mobili grupė“ nėra niekaip susijęs). UAB „Mobili grupė“ buvo pagrindinis gamintojas po UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kai bankrutavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, baldus veždavo į Klaipėdą, kur buvo keli gamintojai (UAB „Delux baldai“, mažoji bendrija „Baldomanija“). Kadangi žiemos metu dar vis pasirodydavo naujų klientų, tam tikra apyvarta buvo, tačiau pavasarį baigėsi darbymečio sezonas baldų gamintojams, labai sumažėjo naujų klientų, įmonei teko verstis su senais klientais. E. Š. pasakė, kad daugiau naujų klientų nepriima. Tikslas buvo pabaigti įvykdyti sudarytus užsakymus ir tik, jei tai pavyks, sudaryti naujus, bet vis dėlto tas nepavyko, teko skelbti bankrotą. Tuo metu, kai jau nutarė nebepriimti naujų klientų, suprato, kad situacija sunki, turėjo apie 40 klientų, apie 10-15 užsakymų padarė, o 25-30 užsakymų liko neįvykdyti. E. Š. skambindavo klientams, bandė tartis, kad jo užsakymas būtų perduotas tiesiogiai UAB „Mobili grupė“, nes pagal likutinę pinigų sumą įmonė „Mobili grupė“ galėjo užsakymą užbaigti (pavyzdžiui, lova kainavo apie 1 000 Eur, pasiėmus 30 procentų avansą, 700 Eur likučio užtekdavo baldą užbaigti). Dalis klientų sutiko ir perėjo į UAB „Mobili grupė“. Pastaroji įmonė buvo įsikūrusi Kalvarijų gatvėje, šalia „(duomenys neskelbtini)“ patalpų (tik kitoje pusėje). Įmonė dirbo, stengėsi viską pagaminti, tačiau klientai buvo nepatenkinti, nes užsakymai vėlavo. Anot liudytojo, E. Š. klientams buvo išsiuntęs pranešimą apie tai, kad įmonės „(duomenys neskelbtini)“ situacija sunki, įmonė užsidaro (pranešimas galėjo būti siųstas pavasarį, balandžio mėn.). Apklausiamas liudytojas davė parodymus ir apie UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nurodyta įmonė buvo jo, jis turėjo 100 procentų akcijų. Vienu momentu UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė įmonės „(duomenys neskelbtini)“ klientus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ su baldais dirbo dvejus metus, lygiagrečiai dar vystė veiklą statybų srityje, tačiau prasidėjo problemos, buvo daug neapmokėtų sąskaitų iš klientų pusės, kilo grėsmė, kad įmonė gali bankrutuoti, dėl ko su E. Š. sutarė, jog, siekiant, kad nenukentėtų puslapis (duomenys neskelbtini) (šį puslapį buvo įkūręs būtent E. Š.; puslapis buvo kaip prekinis ženklas), įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ perims įmonės „(duomenys neskelbtini)“ klientus. Liudytojo M. L. teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo sutartį su E. Š., ta sutartimi pastarasis leido UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudoti puslapį. Iki UAB „(duomenys neskelbtini)“ įkūrimo, puslapį administravo ir su juo dirbo būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kaip minėjo, tikrasis puslapio (duomenys neskelbtini)  savininkas buvo E. Š., bet realiai su tuo puslapiu dirbo įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (dėjo baldus, prekiavo jais), todėl ilgainiui minimas internetinis puslapis buvo užpildytas, išreklamuotas, visą šį darbą padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“. M. L. pabrėžė, kad toks pasiekimas yra jų (įmonės „(duomenys neskelbtini)“) nuopelnas; reikdavo kiekvieną baldą aprašyti, įdėti nuotrauką, nurodyti visą informaciją. Visgi įkūrus UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonė „(duomenys neskelbtini)“ su puslapiu dirbti nustojo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė visus klientus, perėmė įsipareigojimus, sutartis, o taip pat ir likučius – medžiagas, furnitūrą, kojeles baldams. Iš klientų avansus gavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, šie avansai įmonei „(duomenys neskelbtini)“ kartu su įsipareigojimų perėmimo sutartimis perduoti nebuvo. Anot M. L., UAB „(duomenys neskelbtini)“ tuo pačiu metu vykdė ir kitą veiklą (statybų), visi avansai buvo naudojami vienoje buhalterijoje, tai yra nebuvo skirstoma, kad iš kliento gautas avansas bus naudojamas konkrečiai tik kliento medžiagoms supirkti, už tuos pinigus pirkdavo viską, nebūtinai buvo nukreipiami to kliento baldo gaminimui. Neatsimena, kokiai konkrečiai sumai buvo perimti medžiagų likučiai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ norėjo perimti gautus avansus, bet tų avansų įmonė „(duomenys neskelbtini)“ perduoti negalėjo, todėl sutarė, kad perims tai, kas įmanoma (pradėtus gamintis baldus, baldų dalis, audinius ir kt.). Su E. Š. paskaičiavo, kad perimti įsipareigojimai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuostolio nesukels, galbūt duos truputį pelno (svarbiausia, kad neturėjo būti nuostolingi). Neatsimena, kodėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo perduotos konkrečios su klientais sudarytos sutartys. Perėmusi įsipareigojimus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ baldų gamybą tęsė su UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „Modalto“ ir kitais gamintojais. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pardavėjas, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ – gamintojas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavinėjo, sudarinėjo sutartis su klientais, o visa gamyba buvo atiduodama UAB „(duomenys neskelbtini)“. Liudytojas M. L. teigė, kad po to, kai bankrutavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, jis iš karto įkūrė kitą įmonę – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Bandė toliau dirbti su klientais, sudaryti užsakymus, įmonei baldus gamino UAB „Mobili grupė“. Per (duomenys neskelbtini) puslapį UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavinėjo savo produkciją beveik dvejus. Iš esmės visi UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientai būdavo iš minėto internetinio puslapio. Per tuos dvejus metus įvykdė apie 1 000 sutarčių dėl baldų. Kaip nurodė anksčiau, kartu su įsipareigojimų perdavimo sutartimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo perduoti įmonės „(duomenys neskelbtini)“ klientų jau sumokėti avansai, tačiau, kaip pabrėžė liudytojas M. L., už tuos avansus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo jau nupirkusi furnitūrą, užsakiusi audinį, tai yra nebuvo taip, kad sumokėtas avansas išvis nebuvo panaudotas užsakymui. Kartu su įsipareigojimais UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir medžiagų likučius, kuriuos už avansus buvo nupirkusi UAB „(duomenys neskelbtini)“. Baldus toliau gamino ir medžiagų reikėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“, visi audiniai nukeliavo į šią įmonę. Neprisimena, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmus įsipareigojimus iš „(duomenys neskelbtini)“ pagaminti konkretų baldą, būdavo perrašomos sutartys su klientais, kad įsipareigojimus vykdo nebe įmonė „(duomenys neskelbtini)“, o kita įmonė (galimai sutartys nebuvo perrašomos). Nors baldus gamino ir ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau būdavo atvejai, kai ši įmonė rūpindavosi furnitūros, medžiagų pirkimu baldų gamybai. Kai baldą gamindavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, medžiagos pereidavo įmonei „(duomenys neskelbtini)“ ir atitinkamai buvo sumokama mažesnė suma atsiskaitant už paslaugas. Jei kaip gamintojas būdavo parinkta UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekiant greičiau įvykdyti užsakymą, pati UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastarajai nupirkdavo kliento pasirinktą audinį, furnitūrą ir pan. Užsakymai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ būdavo formuojami ruošiant brėžinius, kuriuos atiduodavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ cechą ir pagal kuriuos buvo gaminami baldai. Kainą, už kiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagamins baldą, nustatydavo E. Š. Negali atsakyti, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš baldo gamybos likdavo pelnas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ likdavo pelno nuo skirtumo tarp užsakymo ir gamybos. Kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinė ir ūkinė padėtis prastėjo, buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės perduoti neįvykdytus arba sunkiai vykdomus įsipareigojimus tiesiogiai gamintojui. Informavo visus klientus ir pasiūlė bendrauti tiesiogiai su gamintoju, o sutikus būdavo duodami paties gamintojo kontaktai ir toliau jie jau patys tarpusavyje derindavo. Klientas jau buvo informuotas, koks yra jo likutis, kiek jis turi sumokėti (taip pat buvo informuotas ir gamintojas), už kokią pinigų sumą jis turi pagaminti baldus. Ieškodavo gamintojo, kuris klientui daiktą pagamintų už likutinę jo mokėtiną kainą. Dėl tokių atvejų daugiausia viską aiškindavosi E. Š. Net ir iškėlus UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą, toliau bendravo su klientais dėl užsakymų įvykdymo. Neatsimena, kuris konkrečiai surado įmonę „Modalto“ ir susitarė dėl baldų gamybos. Su šia įmone liudytojas nurodė asmeniškai nebendravęs, joje nesilankė, su įmone daugiausia bendravo E. Š. Baldai iš Lenkijos atkeliaudavo transportu – apmokėdavo už baldus, surasdavo transportą ir juo atveždavo į Lietuvą. Už baldus mokėdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jis (M. L.) asmeniškai bendravo su Klaipėdos įmonės „Baldai Delux“ direktoriumi. Atlyginimą dažniausiai gaudavo grynais, pasirašydavo kasos išlaidų orderyje. Atlyginimą jam išmokėdavo E. Š.; darbo užmokestis vėluodavo, o paskutiniųjų trijų mėnesių atlyginimo išvis negavo (susidarė virš 1 000 Eur skola). Dėl to tarp jo ir E. Š. jautėsi įtampa; skolingas liko konkrečiai ne E. Š., o įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pastarosios buhalteriją tvarkė samdyta buhalterė; ji dirbo iš namų nuotoliniu būdu, ateidavo į biurą kartą į savaitę, gal dažniau. Jos pareiga buvo apskaitos vedimas. Sutartys su klientais buvo laikomos biure, o buhalterinius dokumentus buhalterė pasiimdavo su savimi. Po to, kai nutrūko jo (liudytojo M. L.) darbo santykiai su UAB „(duomenys neskelbtini)“, su E. Š. nebeturėjo nieko bendro. E. Š. jo naujai įsteigtoje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo. Paklaustas, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo žinoti apie pagal 2014 m. gruodžio 5 d. sutartį perduotų 14 įsipareigojimų įvykdymo terminą, M. L. parodė, kad buvo darbų grafikas, kuriame buvo sužymėta, kada ir koks baldas turi būti pagamintas, grafikas buvo perduotas kartu su įsipareigojimais. Minėti 14 įsipareigojimų buvo pradėti vykdyti, gamyba nebuvo nutrūkusi. Baldo pagaminimui mažiausiai reikia trijų savaičių. Kas dar buvo perduota prie tos sutarties, nebeprisimena. Tiksliai nepamena, kokiame dokumente buvo užfiksuotas audinių ar baldų dalių perdavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ arba „(duomenys neskelbtini)“. Buvo perdavimo aktas, jį pasirašė jis (M. L.), kaip perduodančios įmonės direktorius, ir E. Š., kuris buvo abiejų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Daiktai buvo perduoti fiziškai, tai yra apie 30 audinių rulonų, dvi ar trys dėžės kojelių ir pakėlimo mechanizmai pernešti į cechą. Vieno rulono dažniausiai pakakdavo 1-2 baldams. Liudytojas patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini),“ prisiimdama įsipareigojimus už daugiau kaip 21 000 Eur, turėjo galimybę baldus pagaminti už 21 000 Eur, nes perdavė visą paketą, kuriame vieni užsakymai buvo nuostolingi, kiti pelningi, taigi galutiniame variante skirtumai turėjo išsilyginti. Siekiant, kad nenukentėtų puslapis (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ prisiėmė įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimus, tokiu būdu gelbėjo puslapį.         Apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. sausio 30 d. ir 2015 m. vasario 26 d. sandorius su UAB „(duomenys neskelbtini)“, liudytojas M. L. nieko konkrečiai parodyti negalėjo. Nurodė, kad kiekvienam baldui atskirai sąskaitos neišrašydavo; bendrai žino, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsigyti minkšti baldai, tik nepamena, kokie būtent. Tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ greičiausiai buvo kažkokia sutartis, pagal kurį UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamino baldus pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsakymą. Jis pats tokios susitarimo nematė, nežino, ar jis buvo rašytinis, ar žodinis. Asmeniškai, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ fiziškai sąskaitų faktūrų nėra gavęs (7 t., b. l. 178-187).

Ikiteisminiame tyrime, apklaustas kaip liudytojas BPK 82 straipsnio 3 dalies tvarka, M. L. parodė 2015 m. kovo mėn. pradėjęs dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai vadovavo E. Š. (jo sesers vyras); jis (M. L.) ėjo pardavimų vadybininko pareigas, buvo atsakingas už naujų klientų paiešką ir aptarnavimą. Įmonė veikė nuo 2014 m. E. Š. priklausė internetinis puslapis „(duomenys neskelbtini)“, kuris buvo plačiai reklamuojamas internetinėje erdvėje, taip pat buvo dirbama su dizaineriais. Įmonės buveinė – (duomenys neskelbtini), kur įmonė nuomojosi patalpas, nurodytu adresu atvykdavo klientai, norintys sudaryti su įmone sudaryti sutartį. Taip pat buvo salonas Kaune (nuomojosi patalpas baldų centre). Jeigu klientas negalėdavo atvykti į biurą, tada jis arba E. Š. važiuodavo pagal kliento gyvenamąją vietą ar iš anksto sutartą vietą. Už įmonės kasą buvo atsakingas direktorius, tuo tarpu jis (M. L.) direktoriaus įgaliojimu turėjo teisę sudarinėti sutartis su klientais, imti grynuosius pinigus, kuriuos perduodavo direktoriui. Stengdavosi iš klientų imti grynuosius pinigus, kadangi negavus bankinio pavedimo sutartis buvo anuliuojama; kartais klientai apsigalvodavo, rasdavo kita įmonę. Visi važiavimai vyko tik tada, kai klientas norėdavo apžiūrėti jų siūlomus gaminius, iš kurių būtų gaminami baldai. Pas klientus dažniausiai vykdavo su savimi turėdami iš anksto paruoštą sutartį, kasos pajamų orderį ir kitus būtinus dokumentus. Ta, kad užsakytas baldas butų pradėtas gaminti, klientas turėdavo pervesti arba pagal kasos pajamų orderį sumokėti 30 procentų gaminio sumos. Klientai galėjo atsiskaityti su įmone tiesiogiai grynais pinigais pagal kasos pajamų orderį arba pavedimu į įmonės sąskaitą. Nuo 2014 m. gruodžio mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė savo veiklą ir turėjo apie 600 klientų, tačiau nuo 2016 m. kovo mėn. pradėjo aiškėti, kad įmonė turi problemų su apyvartinėmis lėšomis. E. Š. mėgino ieškoti investicijų, kurių pagalba norėjo atgaivinti veiklą. Dėl klientų, kurie negavo savo užsakytų baldų, nurodė, kad įmonei atsirado finansinių sunkumų, negalėjo sumokėti gamintojams avansinių įmokų už prekių gamybą, dėl ko atsirado daug nusiskundimų iš klientų. Nuo 2016 m. balandžio mėn. įmonė atsisakydavo naujų klientų, nes žinojo, kad klientai gali likti be savo užsakytų prekių, todėl, siekiant išvengti interesų konfliktų, naujos sutartys nebuvo sudaromos. E. Š. pranešė visiems klientams apie įmonės finansinę padėtį ir planuojamą bankroto bylą. Klientams, kurie nesulaukė savo gaminių, buvo pasiūlyta  susisiekti su gamintojais ir aptarti baldo užbaigimą. Įmonė visus projektus atidavė baldų gamintojui UAB „Mobili grupė“, kad galėtų užbaigti užsakymus. 2016 m. gegužes mėn. įmonėje buvo mokestinis patikrinimas, kurio metų jokių pažeidimų nenustatyta. Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ M. L. parodė, jog jis yra jos steigėjas ir vykdo joje veiklą vienas, be kitų pagalbos; E. Š. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi nieko bendro. Kai įmonėje prasidėjo finansiniai sunkumai, klientai laukdavo užsakymo, skambindavo, teiraudavosi, jie dar tikėjosi, kad gamintojas pagamins gaminį. Pradžioje klientai sutiko laukti, bet po to jie pradėjo kreiptis į teismus civilinio proceso tvarka. Akcentuoja, kad nuo 2016 m. balandžio pabaigos – gegužės pradžios sutarčių nebesudarinėjo. Jokio tikslo apgauti įgyti svetimą turtą neturėjo nei jis, nei įmonės direktorius, nes prasidėjo finansiniai sunkumai – sumažėjo klientų skaičius, pradėjo trūkti apyvartinių lėšų. Buhalterija tvarkė pasamdyta buhalterė (3 t., b. l. 143).

Teisiamajame posėdyje apklausta kaip liudytoja N. M. parodė nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. rudens tvarkiusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, minėtoje įmonėje buvo įdarbinta pagal darbo sutartį. Bendrovės vadovas buvo E. Š., dar atsimena pastarojo padėjėją ar vairuotoją M. L., kuris dažnai būdavo su direktoriumi. Pagal dokumentus buvo ir kitų darbuotojų, tačiau jų neatsimena. Įmonės veiklos sritis buvo baldų pardavimas, pati bendrovė buvo įsikūrusi Šiaurės miestelyje, gyvenamojo daugiaaukščio namo pirmame aukšte. Ofisas buvo nedidelis, jame buvo demonstruojami baldų pavyzdžiai (jų nebuvo daug), medžiagos. Tikslių įsidarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ aplinkybių nebeatsimena, atrodo, įsidarbino pagal skelbimą (internete buvo patalpinusi skelbimą, kad ieško darbo, matyt, E. Š. jai paskambino). Pradėjusi dirbti jokių specialių nurodymų iš direktoriaus negavo, reikėjo tiesiog tvarkyti įmonės buhalteriją (specialūs rašytiniai įsakymai dėl jos darbo funkcijų nebuvo priimti, kas neatrodė keista, nes įmonė buvo nedidelė; su pinigas nedirbo, materialinės atsakomybės sutartis nebuvo reikalinga; buvo sudaryta tik darbo sutartis). Direktoriui buvo svarbu, kad buhalterinė apskaita būtų tvarkoma, nekiltų problemų dėl mokesčių, būtų žinoma informacija dėl skolų ir pan. Taigi kaip buhalterė tvarkė visą buhalteriją, nuo pirminių dokumentų iki balanso; teikė deklaracijas VMI (deklaracijas pasirašydavo elektroniniu parašu); su prekėmis ir pinigais nedirbo. Kur buvo įmonės kasa, nežino, tačiau greičiausiai pas direktorių; prisijungimo prie banko sąskaitų duomenų neturėjo. Realiai dirbdavo iš namų, į ofisą paprastai atvažiuodavo kartą į mėnesį (mėnesio pradžioje). Direktorius perduodavo visus reikalingus dokumentus (galimai kokį kartą dokumentus galėjo perduoti ir E. Š. padėjėjas M. L.). Atsimena, kad dokumentai būdavo ant direktoriaus stalo, E. Š. viską sudėdavo ir paduodavo. Sutvarkiusi viską elektroniniu paštu siųsdavo direktoriui; tiksliau siųsdavo informaciją apie skolas (tiekėjus/pirkėjus), gautus/sumokėtus avansus, o tuos dokumentus, kuriuose daugiau buhalterijos (pirkėjų, tiekėjų apyvarta), spausdindavo, segdavo prie visų to mėnesio dokumentų ir perduodavo. Nebepamena, ar įmonės kasoje buvo trūkumas ar perteklius; jai buvo pateikti kasos pajamų, išlaidų orderiai ir ji viską suvesdavo. Kas liečia kasą, matė tik dokumentus; pati su pinigais nedirbo, į kasą pinigų nepriiminėjo, pavedimų nedarė; nežino, ar įmonė turėjo seifą. Į klausimą, ar buvo forminami visi avansai, liudytoja N. M. atsakė tvarkiusi viską, kas jai buvo pateikta (avansus fiksavo pagal banko išrašus, kasos pajamų orderius); jei avansas būdavo sumokėtas pagal sutartį (be jokių kitų dokumentų), ji to negalėjo patikrinti ir užfiksuoti apskaitoje. Dėl atsiskaitymų pavedimu ir grynaisiais, liudytoja pažymėjo, kad abu atsiskaitymo būdai yra tinkami (nebent jai asmeniškai patikimesnis atrodo bankinis pavedimas, tačiau apmokėjus grynais yra išrašomas orderis, be to, yra sutartis, taigi, viskas fiksuojama dokumentuose). Iki jos bendrovėje dirbo kita buhalterė, bet jos nė karto nėra mačiusi. Tos buhalterės tvarkytus dokumentus jai (N. M.) perdavė E. Š. Ar tuose dokumentuose ji rado kokių trūkumų, dabar nebeatsimena, bet paprastai jų būna; pamena, kad buvo netvarkingi įmonės likučiai. Išeidama iš darbo, visus dokumentus perdavė E. Š., dokumentų perdavimo aktas nebuvo surašytas; taip pat jokių aktų nerašydavo ir tada, kai kas mėnesį perduodavo dokumentus direktoriui. Iš darbo išėjo, nes direktorius nebemokėjo jai atlyginimo (iki tol atlyginimas buvo pervedamas per banką arba direktorius sumokėdavo pagal kasos išlaidų orderį), aiškino, kad reikia palaukti (vėliau gavo išmoką iš garantinio fondo). Kodėl kilo sunkumai dėl atlyginimo išmokėjimo, nežino; direktorius apie sunkumus įmonėje jai nieko nepasakojo (ar jos darbo laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikė pelningai ar nuotolingai, to nebeatsimena; pati jokių bankrutavimo požymių nematė). Mano įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusi tinkamai. Viską fiksavo pagal direktoriaus pateiktus dokumentus. Pabrėžė pati inventorizijose nedalyvavusi, matydavo tik iš dokumentų. Negali atsakyti, kiek per jos darbo laikotarpį minimoje įmonėje buvo išrašyta kasos pajamų ir išlaidų orderių (ne vienas, vidutiniškai gal po 10 – 20 vnt.).

Apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ perimtus įsipareigojimus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsimena tik bendrai, detalių negali nurodyti. Kiek žino, įmonė „(duomenys neskelbtini)“ lyg bankrutavo, buvo sąrašas pirkėjų, iš kurių jau buvo paimti avansai už užsakymus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimus, tačiau, atrodo, neperėmė jau sumokėtų avansų. Nėra tikra, ar perimdama įsipareigojimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ medžiagas, audinius, detales (tokių dokumentų liudytoja teigė nemačiusi). Liudytojos manymu, tokių įsipareigojimų perėmimas galimai buvo nulemtas įmonės noro įgyti naujų klientų, plėstis, kas ateityje būtų teikę didesnes pajamas. Kiek žino, UAB „(duomenys neskelbtini)“ perimtus įsipareigojimus vykdė (po truputį, ne visus, bet vykdė). Perimtam klientui sąskaita buvo išrašoma visai sumai. Įvykdžius įsipareigojimą, sudenginėjo įsiskolinimą. Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (užsiėmė baldų gamyba) žino, kad buvo baldų pirkimai, tačiau ji užsakymų nematė. PVM sąskaitose-faktūrose baldai buvo nurodomi bendrai, jų konkrečiai nedetalizuojant. Liudytojos teigimu, sąskaitoje-faktūroje galima atskirai ir neišvadinti baldų, o nurodyti tik bendrą jų skaičių ir tai nebus pažeidimas, jei prie tokios sąskaitos-faktūros yra aktas, sutartis, kuriuose konkrečiai bus nurodomi visi baldai, jų kainos ir pan. Pagal tokius dokumentus sandoris yra užpajamuojamas (kiek ir kokių baldų įsigyta, kokia kiekvieno atskirai kaina). Liudytojos teigimu, nagrinėjamu atveju jai nebuvo reikalingi dokumentai dėl baldų įsigijimo, kadangi ji tvarkė tik suminį sandėlį, atskirai baldų nepajamavo. Tuo pačiu liudytoja N. M. pabrėžė, kad ji netikrindavo sąskaitų teisingumo. Mano, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo parduoti įmonei „(duomenys neskelbtini)“ medžiagas, tačiau tik spėja, konkrečiai nieko neprisimena. Nežino, ar jos darbo įmonėje metu direktorius E. Š., kaip atskaitingas asmuo, gavo iš įmonės kasos grynųjų pinigų. Teismui perskaičius liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, N. M. tuos parodymus iš esmės patvirtino (8 t., b. l. 2-20).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja N. M. parodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere dirbusi nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. rudens. Iki jos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere dirbo moteris, vardu G., kurios nėra mačiusi. Pradėjusi dirbti su E. Š. susitarė, kad atvažiuos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ biurą, esantį Vilniuje, Šiaurės miestelyje, paims einamuosius buhalterinės apskaitos dokumentus ir juos tvarkys, suves į registrus savo namuose, dirbs asmeniniu kompiuteriu. Sutvarkiusi pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus ji atveždavo atgal į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofisą, kuriame buvo saugojami visi UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai. Ji turėdavo tik einamuosius buhalterinės apskaitos dokumentus. El. paštu siųsdavo E. Š. informaciją, ataskaitą apie įmonės skolas, pelną. Jau pradėjusi dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, suprato, kad buvusi buhalterė netvarkingai vedė buhalterinę apskaitą. (N. M.) teko tikslinti PVM deklaracijas, reikėjo ieškoti skolų, kadangi  tiekėjai ir pirkėjai buvo nurodyti krūvoje, juos reikėjo atskirti. Savo kompiuteryje esančioje kompiuterinėje programoje „Elit“ suvedinėjo visas ataskaitas, pagal kurias būtų sudaromas įmonės balansą. Kartą per mėnesį iš minėtos kompiuterinės programos atspausdindavo didžiąją knygą ir nuveždavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofisą, kuriame segtuve buvo susegta ir saugojama didžioji knyga. Taip pat PDF formatu el. paštu išsiųsdavo didžiąją knygą E. Š. Visi buhalterinės apskaitos registrai buvo saugomi UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofise. UAB „(duomenys neskelbtini)“ baldų negamino, ji prekiavo jais.  Baldus, kuriais prekiavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, gamino UAB „(duomenys neskelbtini)“. Bankrutavus įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimus pagaminti klientams užsakytus baldus. Perėmus įsipareigojimus, baldus turėjo pagaminti UAB „(duomenys neskelbtini)“, o jau pagamintus baldus parduoti – įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Su UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientais, kurie buvo pasirašę baldų pagaminimo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kuriuos vėliau perėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonei „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitydavo likusį skirtumą už baldus, nes avansus buvo jau sumokėję įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2016 m. gegužės – birželio mėn. ji (N. M.) iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ visus turimus buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė E. Š., tik nesurašė dokumentų perdavimo akto. Liudytoja pažymėjo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ su ja neatsiskaitė, nesumokėjo atlyginimo už 2016 m. Paskutinį kartą atlyginimą sumokėjo 2016 m. sausio mėn. (mokėtas darbo užmokestis už 2015 m. gruodžio mėn.). 2016 m. birželio mėn. dėl gedimo pakeitė kompiuterio operacinę sistemą, dėl ko dingo visa kompiuteryje buvusi informacija. Paskutinius UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus buvo suvedusi 2016 m. gegužės mėn. Daugiau pirminių dokumentų nevedė, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofise nieko nebebūdavo, telefonu E. Š. neatsakinėjo, todėl nebeturėjo daugiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų (t. 3, b. l. 232-233).

Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja R. K. parodė, jog, kiek pamena, 2014 m. iš įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ internetu užsisakė fotelį, kurio pagaminimo ilgai nesulaukė. Atsisakius užsakymo, jai buvo grąžinti pinigai, sumokėti kaip avansas. Prekę turėjo pristatyti per kelis mėnesius. Priežasčių, dėl kurių nebuvo įvykdytas užsakymas, neprisimena. Dėl prekės susirašinėjo elektroniniu paštu, tačiau jau nebeatsimena, konkrečiai su kuo. Kadangi pinigus atgavo, pretenzijų neturi. Pinigų grąžinimas vyko sklandžiai. Atsimena, kad įmonės salonas buvo už prekybos centro „Domus galerija“. Salonas buvo nedidelis, jame buvo maža pavienių baldų ekspozicija. Atrodo, jog pinigus sumokėjo pavedimu įmonei „(duomenys neskelbtini)“, nors baldą buvo užsakiusi iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Internete matė puslapį (duomenys neskelbtini), kuriame rado norimą baldą; kas yra pardavėjas, nekreipė dėmesio. Jai nežinomos aplinkybės dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perimtų įsipareigojimų, taip pat nežinoma įmonė ,,(duomenys neskelbtini)“. Tvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (7 t., b. l. 121-123).

Išsamesni liudytojos R. K. parodymai buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu, jie užfiksuoti 2018 m. spalio 2 d. liudytojos apklausos protokole (6 t., b. l. 46-47). Parodė, kad 2014 m. spalio 24 d. el. paštu gavo 2014 m. spalio 24 d. išankstinę sąskaitą faktūrą Nr. PP0819, kurioje buvo nurodyta, kad paslaugų teikėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, nurodyta 1 800 Lt (521,31 Eur) fotelio kaina, baldo pristatymas – per 8-12 savaičių, avansas – 800 Lt (231,69 Eur), sąskaitą išrašė K. B. Avansą 800 Lt (231,69 Eur) pavedimu sumokėjo 2014 m. spalio 24 d. į išankstinėje sąskaitoje faktūroje nurodytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Kadangi iki 2015 m. balandžio 10 d. fotelis nebuvo pristatytas ir iš įmonės negavo jokių žinių apie fotelio pristatymą, minėtu el. paštu parašė prašymą grąžinti sumokėtą avansą. 2015 m. balandžio 18 d. iš „(duomenys neskelbtini)“ el. paštu gavo laišką, kad avanso grąžinimas užtruko (dėl to, kad užtruko avanso grąžinimas iš tiekėjo), 231,70 Eur planuoja pervesti iki 2015 m. balandžio 24 d. Iki nurodytos datos nesulaukusi pinigų, 2015 m. balandžio 25 ir 28 dienomis el. paštu kreipėsi dėl avanso grąžinimo ir 2015 m. balandžio 28 d. gavo el. laišką iš „(duomenys neskelbtini)“, kad 2015 m. balandžio 29 d. bus buhalterė ir padarys pavedimą. Pinigų negavo, todėl vėl el. paštu priminė apie grąžinimą. 2015 m. balandžio 30 d. gavo elektroninį laišką iš „(duomenys neskelbtini)“, kad padarytas pavedimas. Pastebėjo, kad sumokėto avanso jai grąžino tik 200 Eur, o ne 231,70 Eur, dėl ko elektroniniu paštu teiravosi, kodėl jai grąžinta mažesnė suma, tačiau atsakymo negavo ir ji daugiau nebesikreipė (6 t., b. l. 46-47).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas D. K. (D. K.) parodė, kad 2016 m. gruodžio ar sausio mėn. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsakė kampą, sumokėjo 400 Eur avansą. Baldus pažadėjo pagaminti per 2-3 mėnesius, tačiau užsakymo laiku neįvykdė ir vis atidėjo terminą, aiškino, jog reikia dar palaukti, daug užsakymų, gamintojas laiku nespėja ir pan.; galiausiai buvo sutarta, kad užsakymas bus pabaigtas gegužės 26 d., tačiau baldų ir iki tos datos nepristatė. Eigoje buvo atvežtas kampas, tačiau jis buvo kitokių matmenų, audinio, dėl ko tokio gaminio nepriėmė ir prašė perdaryti. Matant visas aplinkybes, norėjo atgauti avansą ir nutraukti užsakymą su įmone, tačiau avanso nepavyko atgauti. Įmonės telefonas buvo išjungtas, nuvažiavus į ofisą, nieko neberado. Po kurio laiko sužinojo, kad įmonei iškelta bankroto byla. Liudytojo teigimu, įmonę, kurioje užsisakė kampą, surado per tinklapį, kuriame, pardavėjų aiškinimu, jie reklamavo savo produkciją, tai yra užsiėmė minkštų ir kitokių baldų gamyba, ir buvo galima išsirinkti gaminį bei jį užsakyti. Jie priimdavo užsakymus, o iš kur gabendavo produkciją, liudytojui nežinoma. Įmonę rado internetu, tinklalapyje (duomenys neskelbtini). Baldus užsakė gyvai, tai yra nuvyko į Šiaurės mietelyje esantį įmonės biurą, kur parodė medžiagas. Biure buvo E. Š. ir M. L., kurie priėmė užsakymą. Užsakymą sudarė su E. Š., pasirašė sutartį, buvo numatytas 8 savaičių baldų pristatymo terminas. Sutartį sudarė su įmone ,,(duomenys neskelbtini)“. Ofise buvo skirtingų medžiagų pavyzdžiai, stovėjo keletas lovų, čiužinių pavyzdžiai, pora kėdžių, užpildų pavyzdžiai. Buvo susisiekęs tiesiogiai su gamintoju, tai yra Lenkijos įmone „Modalto“, tačiau suprato, kad prekės pagaminimas net nebuvo užsakytas. Vėliau sužinojo, kad jis toks yra ne vienas, kiti klientai taip pat yra sumokėję nemažai pinigų. Gegužės mėnesį bandė paskambinti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau telefonas buvo išjungtas. Tą pačią dieną nuvažiavo į ofisą ir pamatė, kad jis yra uždarytas. Tada rašė įmonei bendruoju paštu klausdamas, kodėl šie priiminėja užsakymus, žinodami, kad jų negalės įvykdyti, tačiau iš ,,(duomenys neskelbtini)‘‘ ar „(duomenys neskelbtini)“ gavo tik pranešimą, kuriame nurodyta, jog iškelta bankroto byla ir įmonė neturi lėšų. Apie tai, kad įmonei gresia bankrotas, iki tol nebuvo informuotas. Avanso neatgavo, žala neatlyginta. Kartu su kitais nukentėjusiais rašė bendrą kolektyvinę pretenziją, greičiausiai yra kreditorių sąraše. Įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pavadinimas yra girdėtas; kas liečia UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandorį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, žino tik tiek, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo santykius su įmone, kuriai priklausė tinklapis (duomenys neskelbtini), kur jie reklamuodavo savo produkciją. Užsakydamas baldus nesidomėjo, kam priklauso tinklalapis. Tvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (7 t., b. l. 121-128).

Apklaustas ikiteisminiame tyrime liudytojas D. K. parodė, kad 2015 m. gruodžio 23 d. sudarė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartį Nr. VP 017, pagal kurią iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsakė pagaminti ir pateikti sutartyje aptartą minkštąjį baldą – kampą sofą. Šią sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudarė įmonės direktorius E. Š.. Sutartis sudaryta UAB „(duomenys neskelbtini)“ biure, esančiame (duomenys neskelbtini). Visų prekių kainą – 1 050 Eur. Pagal sutartį sumokėjo avansą 400 Eur grynais pinigais, jam E. Š. davė tai patvirtinantį dokumentą. Šią įmonę susirado internete, per tinklapį „(duomenys neskelbtini)“. Išsirinko baldo modelį ir medžiagas, su E. Š. pasirašė sutartį. Paklausus, kaip sumokėti avansą, E. Š. atsakė, kad geriau grynaisiais pinigais. Su M. L. teko bendrauti telefonu, vėliau jį taip pat matė, bendravo. Sakė, kad jo baldą gamins lenkų firma „Modalto“, su kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė sutartį dėl baldų gamybos. Baldus turėjo pagaminti per 8 savaites. Praėjus terminui, paskambinęs klausė ir jam atsakė, kad dar nežino, kokiame gamybos etape yra baldai, pasitikslins ir jam perskambins. Po kelių dienų paskambinus, nurodė, kad baldas nepagamintas ir planuoja jį gauti maždaug po 2 savaičių. Dar po poros savaičių gavo pranešimą el. paštu, kad planuojama baldą gauti 2016 m. kovo 18 d. Vėl paskambinus nurodė, kad ieško, kas galėtų pagaminti baldą. 2016 m. balandžio mėn. jam pristatė baldą, bet buvo pagamintas ne toks baldas, kokį užsisakė, dėl ko atsisakė jį priimti. Žadėjo pristatyti naują baldą po mėnesio. Teko nuvažiuoti į biurą, kuriame rado E. Š. ir M. L.. Jie nurodė, kad nieko neperdarinės, todėl jam pasiūlė nutraukti sutartį arba užsakyti tiesiogiai iš gamintojo „Modalto“, o, nutraukus sutartį, reikės laukti mėnesį, kol grąžins avansą. Sutarties nenutraukė, jie atsiuntė patvirtinimą, kad baldą, pagamins „Modalto“ 2016 m. gegužės 16-20 dienomis. Negavęs skambino E. Š., M. L., tačiau šiems neatsiliepus į skambučius, nuvažiavo į biurą ir pamatė, kad jame nieko nebėra. Paklausus Lenkijos įmonės „Modalto“, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsakė jo gaminį, jam nurodė, kad pastaroji įmonė domėjosi, bet užsakymų nedarė. Baldo negavo, tik buvo pranešta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrutuoja. „www.rekvizitai.lt“ pamatė skelbimą, kad M. L. siūlo padėti klientams gauti savo užsakytus baldus. Buvo nurodytas M. L. numeris, paskambinus pastarasis pasakė, kad nukreips tiesiogiai tartis su tiekėju „Modalto“. Skaitydamas komentarus sužinojo, kad ir kiti klientai negavo prekių (2 t., b. l. 20-21).

Teisiamojo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja B. S. parodė, kad užėjusi į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ saloną išsirinko lovą, sudarė sutartį, paliko avansą – pradžioje 200 Eur, kitą dieną dar 400 Eur, tai yra iš viso 600 Eur. Kadangi pardavė savo senus baldus ir naujų reikėjo greitai, buvo pažadėta, kad padarys kuo skubiau, užsakymas nesudėtingas. Po poros savaičių skambino, klausė, kaip užsakymas, buvo paaiškinta, jog sandėlyje yra atvežtas čiužinys, taigi gali jį pristatyti, tačiau liudytoja nurodė nutarusi laukti viso komplekto. Po savaitės pravažiuodamas pro saloną vyras pamatė, kad jame nieko nebebuvo, viskas buvo išvežta, iš ko suprato, jog kažkas negerai. Pradėjo skambinti ir gavo pasiūlymą sumokėti dar papildomai pinigų (visa suma sudarė 1 350 Eur), tam kad užsakymas būtų įvykdytas. Nesutiko, kreipėsi į policiją, vėliau atsirado daugiau nukentėjusiųjų, pradėjo bendrauti ir parašė pareiškimą. Atsakydama į papildomai užduodamus klausimus, liudytoja B. S. parodė, kad bendravo ir sutartį sudarė su M. L. Įmonės savininko E. Š. nematė, tik išrašytuose pajamų orderiuose buvo pastarojo pavardė. Suprato, kad lovą turėjo gaminti ,,(duomenys neskelbtini)“, kuri ir pažadėjo pagaminti per du mėnesius. Nurodė mačiusi internetinį puslapį (duomenys neskelbtini), kuris, kaip suprato, ir priklausė minėtai įmonei. Dėl neatliekamo užsakymo jiems nieko neaiškino, M. L. tiesiogiai nepasakė, kad įmonė bankrutuoja, aiškino, kad savininkas bankrutuoja, o M. L. paskui atidarė kitą įmonę ,,(duomenys neskelbtini)“. Biuras buvo tuščias, viskas išvežta, uždaryta jau po dviejų ar trijų savaičių nuo sutarties sudarymo. Iki tol, kol patys nesužinojo, kad nėra likusio ofiso, apie įmonės bankrotą, sunkumus nebuvo pranešta. Įmonės internetinis puslapis buvo likęs dar ilgą laiką. Su M. L. bandė susisiekti, kai jis jau buvo kitoje įmonėje; į UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesikreipė (t. 7, b. l. 134-141).

Ikiteisminiame tyrime apklausta kaip liudytoja B. S. parodė, kad 2016 m. kovo mėn. 19 d. sudarė su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sutartį Nr. VP 0462, pagal kurią iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ užsakė pagaminti baldus – lovą „Dana“, 2 vnt. naktinių staliukų, čiužinį. Šią sutartį UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vardu sudarė atstovas M. L. Visų prekių kainą – 1 350 Eur. Sutartyje buvo nurodyta prievolė sumokėti 600 Eur dydžio avansą. Įmonę susirado atsitiktinai, važiuojant pamatė iškabą UAB „(duomenys neskelbtini)“ adresu (duomenys neskelbtini). Įmonės patalpose buvo laikomi baldų, čiužinių, medžiagų pavyzdžiai. Išsirinkus baldų modelius ir medžiagas, su M. L. sudarė sutartį. Liudytoja nurodė siūliusi avansą sumokėti pavedimu, bet M. L. primygtinai reikalavo mokėti grynaisiais pinigais. Pradžioje manė bendraujanti su E. Š., nes kasos pajamų orderiuose buvo įrašytas būtent E. Š. vardas. Visgi su pastaruoju jai neteko bendrauti,        nėra jo        mačiusi. Avansą (600 Eur) sumokėjo M. L. grynais pinigais per du kartus, o kasos pajamų orderį, kaip vadovas ir kasininkas, pasirašė E. Š.. Baldus turėjo pagaminti per 2 mėnesius. Praėjus mėnesiui mėgino pasiteirauti, ar jau pagaminta užsakyta lova. Patikino, kad bus greitai pagaminta. Paskambinus dar po dviejų savaičių, M. L. sakė, kad čiužinį turi, tačiau lovą atveš vėliau. Nurodė, kad visą komplektą kartu atveš pirmadienį. Žadėtą pirmadienį baldai nebuvo atvežti, niekas neskambino. Po poros dienų į skambučius neatsiliepė. Suėjus terminui, baldai nebuvo atvežti. 2016 m. gegužės 23 d. el. paštu kreipėsi į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, tačiau atsakymo negavo. 2016 m. gegužės mėn. pabaigoje internetiniame puslapyje (duomenys neskelbtini) buvo paskelbtas naujas telefono numeris, kuriuo galima buvo susisiekti su M. L. Jis siūlė palaukti keletą savaičių, sudaryti naują sutartį, tačiau ji nesutiko. Su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nepavykus susisiekti telefonu ir el. paštu, nuvažiavo į jų biurą, tačiau jame nieko neberado (visi baldai buvo išnešti, nebuvo nė vieno žmogaus). Apie tai nebuvo informuota. Pastebėjo, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini) internetiniame puslapyje liko pateiktas tik el. pašto adresas, o visi kiti kontaktiniai duomenys buvo pašalinti. Pasidomėjusi apie M. L. bei E. Š., išsiaiškino, kad jie jau yra siejami su kita įmone UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri vykdo analogišką veiklą pagal analogišką veiklos modelį. Paskaičiusi komentarus, sužinojo, kad ir kiti klientai negavo prekių. Bendrovei ,,(duomenys neskelbtini)“ už užsakytas prekes yra sumokėjusi 600 Eur sumą, tačiau nei avansinės įmokos, nei užsakytų prekių negavo. Bendraudama su kitais klientais sužinojo, kad jiems taip pat būdavo žadama įvykdyti įsipareigojimus, tačiau jų nevykdydavo. Akcentavo, kad jau nuo 2015 m. lapkričio mėn. vienas užsakymas nebuvo įvykdytas, nors įmonė priiminėjo užsakymus ir ėmė pinigus, nors galimai neketino gaminti baldų ir grąžinti avanso (1 t., b. l. 148-150).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas T. P. parodė į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreipęsis dėl virtuvės kampo gamybos. Įmonę išsirinko internetu, kur buvo pakankamai geras internetinis katalogas, sudomino įmonės gaminami virtuvės kampai. Tiksliai nepamena, tačiau internetinis puslapis galimai vadinosi (duomenys neskelbtini). Kartu su žmona ir uošviene nuvyko į įmonės ofisą, jame buvo vadovas E. Š., kuris juos konsultavo. Suprato, kad pastarasis išmano savo sritį, žino, ką pardavinėja, užsakymą jiems detalizavo, nes reikėjo suprojektuoti virtuvės kampą, pritaikyti dydį. Kiek atsimena, tai buvo maždaug 600 Eur vertės užsakymas. Pasiūlė atsiskaityti bankine kortele, padaryti bankinį pavedimą, nes grynųjų pinigų nebuvo pasiėmę, tačiau pardavėjai nurodė, kad tokios galimybės nėra, norėjo, jog atsiskaitymas vyktų grynaisiais pinigais. Sutuoktinė su motina nuėjo nuimti pinigų, o jis (T. P.) liko su E. Š. ofise; pamena, kad direktorius nerimavo, kodėl moterys išėjusios užtruko, klausė, ar nereikia padėti, jei jos neranda bankomato. Grįžus avansas (200 Eur) sumokėtas grynaisiais, buvo išrašytas dokumentas (su parašu ir antspaudu) dėl paimtų pinigų. Baldus turėjo pagaminti per 8 savaites, taigi iki tol neskambino ir nesiteiravo. Po 8 savaičių paskambino, tačiau vadovas telefonu neatsiliepė, rado vadybininką M. L., kuris patikino, jog reikės dar palaukti. Po pokalbio praėjus dar kažkiek laiko, pradėjo domėtis aktyviau, nes su žmona rado įvairių komentarų apie tą įmonę. Suprato, kad situacija buvo pakrikusi. Įmonei el. paštu siuntė laišką, kuriame akcentavo, kad pagal sutarties sąlygas pradedami skaičiuoti delspinigiai. Gavo atsakymą, kad įmonėje pradėtas restruktūrizavimas ar bankrotas, tada suprato, kad yra ne vienas toks. Daugiau nebekontaktavo, ėmė bendrauti su kitais klientais, kurie irgi nesulaukė užsakytų baldų. Yra pripažintas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreditoriumi dėl 200 Eur kreditorinį reikalavimą (7 t., b. l. 134-141).

Iš esmės analogiškus parodymus liudytojas T. P. davė ir 2016 m. spalio 21 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausos metu, parodymų turinys užfiksuotas apklausos protokole (2 t., b. l. 41-42).

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja E. S. parodė, kad jai buvo reikalingas virtuvinis kampas, kurį užsisakė iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“, buvo pažadėta kampą pristatyti po mėnesio. Po nurodyto laiko pradėjo skambinti, tačiau jai buvo nurodoma pristatyti vėliau, galiausiai ėmė neatsiliepinėti į skambučius. Suėjus terminui buvo nuvykusi į ofisą, siekdama pasidomėti apie užsakymo eigą; matė, kad ofise baldai sukrauti, ruošiamasis užsidaryti. Įmonę rinkosi, kadangi norėjo gražaus kampo, o parduotuvėse nebuvo. Įmonę rado internete, puslapyje „(duomenys neskelbtini)“. Paskambino, nurodė, kur ir kaip surasti ofisą Šiaurės miestelyje. Ofisas buvo prie didelės parduotuvės, ant jo buvo parašyta UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. Biuras buvo mažas, baldų nedaug. Biure bendravo su M. L., su juo susitarė, kad pirks kampą, derino kampo maketą, pastarasis pateikė sutartį. Sumokėjo 300 Eur avansą grynais, kadangi tokiu atveju buvo pažadėta nuolaida. Pinigų paėmimas buvo įformintas kasos pajamų orderiu. Neprisimena, ar dokumente matė E. Š. pavardę (aplinkybes geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu). Kampas turėjo būti pagamintas per 2 mėnesius. Skambino pasibaigiant terminui, apie tai, kad gali būti kažkokių nesklandumų, vėlavimų, jai niekas neminėjo. Atvažiavusi biure matė ir kaltinamąjį, ir buhalterę, klausė, kada bus įvykdytas užsakymas, jai buvo nurodyta, kad tuoj pasibaigs sutartyje numatytas terminas ir bus atvežtas kampas. Skambinant vėliau vėl tikino, kad baldai bus atvežti, o dar vėliau į skambučius niekas nebeatsiliepė. El. paštu prašė M. L. gražinti pinigus, jai buvo pasakyta palaukti, kadangi tokiu atveju pinigai bus grąžinti, o jei nelauks – pinigų neatgaus. Nei direktorius, nei M. L. nenurodė, kad baldų išvis nebebus, įmonė turi sunkumų ar bankrutuoja. Skambindama į kitą įmonę „(duomenys neskelbtini)“, paskambino tam pačiam M. L., suprato bendraujanti su tuo pačiu asmeniu, kuris ją tikino, jog kampas bus pagamintas. Sumokėtas avansas jai nebuvo grąžintas. Prieš sudarydama sutartį, nesidomėjo, ar įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pati gamins kampą (7 t., b. l. 134-141).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja E. S. parodė, kad interneto svetainėje „(duomenys neskelbtini)“ radusi baldus gaminančią įmonę, 2016 m. kovo 5 d. nuvyko ir sudarė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartį Nr.VP0455, pagal kurią įmonė įsipareigojo pagaminti virtuvės kampą už 700 Eur. Sutartis buvo sudaryta šios įmonės biure, esančiame (duomenys neskelbtini). Pasirašant sutartį dalyvavo M. L., nors dokumentus pasirašė E. Š.. Pagal sutartį sumokėjo 300 Eur avansą. Jai buvo nurodyta, kad tuo atveju, jeigu mokės grynais, tai padarys 100 Eur nuolaidą. Pinigus paėmė ir kasos pajamų orderio kvitą išrašė E. Š.. Baldai turėjo būti pagaminti po 2 mėnesių. Pradėjo domėtis anksčiau, tačiau niekas neatsiliepė į skambučius. Susirašinėjo el. paštu, žadėjo vėliau pagaminti, atskaičiuoti delspinigius. Baldai nebuvo pagaminti, o grąžinti pinigus atsisakė. Jai nurodė, kad baldus kas nors pagamins, o įmonė bankrutuoja. Supratusi, kad užsakymo neįvykdys, internete rado įmonę „(duomenys neskelbtini)“, kuri gamina panašius baldus. Paskambinusi nustebo, kad atsiliepė tas pats M. L. Po to, sužinojo, kad yra ir daugiau tokių nukentėjusių asmenų (1 t., b. l. 181-182).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas J. M. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius) aplinkybes dėl baldų užsakymo atsiminė tik bendrai. Nurodė, kad įmonė „(duomenys neskelbtini)“ užsakė baldus (lovą) iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, sumokėjo avansą. Užsakymo vykdymo eigoje buvo gauta informacija, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą perima kita įmonė, baldai buvo pristatyti, likusią pinigų sumą sumokėjo užsakymą perėmusiai įmonei. Kiek pamena, naujoji įmonė, perėmusi iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsakymą, buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kaip iš pradžių buvo susirasta įmonė „(duomenys neskelbtini)“, negali pasakyti; jo vadovaujamoje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ dirba apie 40 žmonių, vadybininkai savarankiškai parenka produktus (kartais klientų iniciatyva, kartais patys suranda internetu). Greičiausiai įmonė buvo atrasta internete. Nežino, kokie santykiai siejo įmones „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“; tas jam nebuvo svarbu. Apie veiklos perėmimą buvo informuotas per buhalteriją arba vadybininką. Svarbiausia, kad užsakymas buvo įvykdytas, baldai pristatyti, likutį apmokėjo kitai įmonei. Nekilo jokių įtarimų, kad vyksta kažkas nelegalaus. Su kokiais asmenimis buvo kontaktuojama, liudytojui nurodė nežinantis, E. Š. pavardė jam negirdėta, įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ nežinoma (7 t., b. l. 148-155).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas J. M. parodė iš dokumentų matantis, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. užsakė pagaminti lovą įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“. Dėl lovos pagaminimo buvo bendrauta el. paštu, susirašinėjimas neišsaugotas. Sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepasirašė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ el. paštu atsiuntė 2014 m. rugsėjo 8 d. išankstinę sąskaitą Nr. AL 083, 5 000 Lt (1 448,10 Eur) sumai, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavedimu 2014 m. rugsėjo 11 d. sumokėjo 2 500 Lt (724,05 Eur) avansą įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2015 m. vasario mėn. el. paštu buvo atsiųsta 2015 m. vasario 3 d. sąskaita faktūra Nr. LOV0035 už pagamintą lovą, 1 448,10 Eur sumai. 2015 m. vasario 5 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavedimu sumokėjo likutį 724,05 Eur, įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kodėl išankstinėje sąskaitoje faktūroje yra nurodyta lova, o galutinėje sąskaitoje faktūroje nurodytos plokštės ruošiniai, paaiškinti negali, nes neatsimena. Po galutinio atsiskaitymo, lova buvo pristatyta į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį. Kas pristatė baldą, duomenų neturi, gaminio pristatymo važtaraščio įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra. Kodėl avansas buvo sumokėtas įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, o galutinis atsiskaitymas su UAB „(duomenys neskelbtini)“, paaiškinti negali, nes tai buvo seniai ir jis neatsimena aplinkybių. Neatsimena, su kokiu fiziniu asmeniu buvo bendraujama iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ (6 t., b. l. 29-30).

        Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja A. G. parodė 2015 m. lapkričio mėn. įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ sudarė individualų užsakymą dėl baldų (dviejų sofų, dvivietės ir trivietės) pagaminimo. Kadangi norėjo geresnio audinio, jai buvo paaiškinta, kad tokiam audiniui įmonė neturi investicijų pirkti, paprašė sumokėti ne tik avansą už baldus, bet ir už audinius, todėl įmokėjo visą sumą, tai yra avansą už baldus ir pilnai už audinį. Už audinį, kurio buvo paskaičiuota 36 m, mokėjo atskirai. Pasibaigus pristatymo terminams, kreipėsi į įmonę, bet tuomet prasidėjo išsisukinėjimai, nuolatiniai pažadai. Tai tęsėsi kelis mėnesius, o po to pradėjo nebeatsakinėti nei į skambučius, nei į laiškus. Nuvažiavo į jų biurą Šiaurės miestelyje, kur viską buvo užsakę; surado E. Š. vietoje, bandė išsiaiškinti situaciją. E. Š. aiškino, jog pagaminimas nepavyko, modelis sudėtingas, sugadino audinį, sakė, kad reikia dar laiko. Liudytojos teigimu, ji tokius E. Š. paaiškinimus suprato kaip melą, todėl paprašė parodyti sugadintą audinį. Tas padaryta nebuvo, pradėjo meluoti, aiškino esą reikia papildomų pinigų, tada galėtų užsakyti iš naujo audinį. A. G. teigimu, buvo aišku, kad įmonė neturi pinigų; siūlė, jog tuo atveju, jei baldą iš tikrųjų gali pagaminti, laiduoti už sumokėtą sumą asmeniškai, o už medžiagas būtų atskirai sumokėję. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesutiko, vežė į kitą įmonę, kur siūlė pasirašyti trišalę sutartį. Nuvažiavus pasižiūrėti tą kitą įmonę, paaiškėjo, kad pastaroji apie tai nieko nežino, iš ko liudytoja nurodė supratusi, kad taip UAB „(duomenys neskelbtini)“ bandė nesąžiningai perleisti savo įsipareigojimus. Supratę apgaulę, kreipėsi į teismą su ieškiniu atlyginti patirtą žalą. Tuo tarpu minėta įmonė ir toliau priiminėjo užsakymus, toliau internete platino skelbimus, siūlė klientams užsisakinėti ir mokėti avansą. Atsakydama į klausimus, liudytoja A. G. nurodė įmonę „(duomenys neskelbtini)“ radusi internetu, suprato, kad ji gali pagaminti pagal individualų užsakymą. Nuvykus į saloną abejonių nesukėlė, tai buvo įprastinis biuras, jame rado E. Š. ir M. L. Pradžioje pastarieji kartu gilinosi į brėžinius, kartu dalyvavo. Liudytoja nurodė daugiau bendravusi su E. Š., kadangi su juo buvo pasirašę sutartį; M. L. buvo daugiau nuošalyje, tačiau taip pat įsitraukdavo į pokalbį. Sutartį pasirašė E. Š., taip pat turi kasos pajamų orderio kvitą (jį pasirašė taip pat E. Š.; dokumente nurodyta, jog pinigus gavo kasininkas). Pavedimu už dvi sofas buvo sumokėtas 900 Eur avansinis mokėjimas. Avansas sumokėtas grynais pinigais, tačiau nepamena, kodėl likusios dalies nemokėjo grynaisiais. Baldai pagal sutartį turėjo būti pagaminti per 8 savaites. Už audinį buvo sumokėta 1 871,99 Eur. „(duomenys neskelbtini)“ turėjo būti patys gamintojai, o audinį turėjo pirkti iš kažkur kitur. Suėjus nustatytam terminui, įmonė patikino viską pristatysianti, tačiau netrukus pradėjo slapstytis, neatsakinėti į skambučius, el. laiškus. Visgi pavykus rasti biure, pasirašė susitarimą (sutartį) dėl vėlavimo, tuo pačiu įmonė pažadėjo papildomai pagaminti du foteliukus, tačiau ir jų negavo. Apie tai, kad įmonė turi finansinių sunkumų, buvo paminėtą tik paskutinį kartą. Laiku nesulaukus užsakytų baldų, bandė įtraukti trečią šalį, sakė, kad turi sunkumų, bet vis tiek užsakymą įvykdys ir neva rado sprendimą, kad yra kita įmonė, kuri perima visus jų įsipareigojimus, nors, kaip paaiškėjo vėliau, ta įmonė, realiai apie tai nieko nežinojo. Kita įmonė, kurią jie surado, buvo Kalvarijų gatvėje, senuose kiemuose, ten kur „Sigma“ patalpose. Tai įmonei nurodė, kad jie kreipiasi nuo įmonės „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pastarieji nors ir nurodė gaminantys baldus, tačiau jokių sutarčių su „(duomenys neskelbtini)“ neturi, apie jų gaminį nieko nežino. Dėl visų nurodytų aplinkybių parašė pareiškimą, pateikė ieškinį teismui civiline tvarka. Apylinkės teisme gavo informaciją, kad byla nutraukta ir pridėta prie kito ieškinio, kur yra didesnis skaičius nukentėjusiųjų. Civiliniame procese buvo priimtas sprendimas nutraukti bylą ir pridėti prie baudžiamosios bylos. Bendravo tik su „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pradėjus domėtis išsiaiškino, kad yra ir daugiau dalyvaujančių įmonių, kurių pavadinimų neatsimena. Įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ nėra žinomos. Apklausiama liudytoja pažymėjo, kad minėtas užsakymas iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buvo ne pirmas. Pirmą kartą įmonėje (ne internetu) užsakė dvi vaikų lovas, kurios taip pat buvo pagamintos vėluojant, bet tuo metu jos atrodė kokybiškos. Už vėlavimą pažadėjo du sėdmaišius, iš kurių vieną pagamino, kito – ne, nes jį jau turėjo gaminti eigoje, kai gamino sofą. Kadangi užsakė vaikų lovas, ir jos buvo pagamintos, nebuvo kliūčių sudaryti ir antrą užsakymų. Kiek pamena, to pirmojo užsakymo klausimais bendravo su M. L. ir E. Š., pastarieji dažnai būdavo dviese (7 t., b. l. 148-155).

2016 m. spalio 31 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja A. G. parodė, kad 2015 m. lapkričio 16 d., (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose sudarė sutartį su minėta įmone dėl baldų gamybos ir sumokėjo 2 771,99 Eur avansą. Sutartį pasirašė E. Š.. Sumokėjo per du kartus: 2015 m. spalio 28 d. buvo sumokėta 900 Eur grynais pinigais, 2015 m. lapkričio 17 d. buvo pervesti pinigai pavedimu iš jos vyro T. G. sąskaitos už audinį – 1 871,99 Eur, nes už jį reikėjo visos sumos. Baldai turėjo būti pagaminti per 8 savaites. Suėjus sutarties įvykdymo terminui M. (M. L.) ir E. Š. pranešė, kad įmonė vėluos įvykdyti sutartį. Daug kartų skambino, tačiau į skambučius niekas neatsakė. Pavykus prisiskambinti M. nurodė, kad jie atidavė gamybą kitai įmonei, o ta įmonė sugadino audinį. Sutiko su įmonės pasiūlymu palaukti dar mėnesį, todėl pasirašė priedą prie sutarties, kuriuo įmonė įsipareigojo baldus pagaminti iki 2016 m. gegužės 16 d. ir vietoje sutartyje numatytų delspinigių pagaminti du krėsliukus. Suėjus šiam terminui ir susisiekus su M., šis paaiškino, kad niekas nepagaminta, įmonė turi finansinių sunkumų. Kai atvažiavo į biurą, buvo pranešta, kad įmonė ruošiasi bankrutuoti, bet baldus norėtų pagaminti. Įmonė pasiūlė pasirašyti trišalę sutartį su jų kita partnerių įmone, kuriai perduos savo įsipareigojimus. Nuvykus susitikti su ta įmone, paaiškėjo, kad su jais nėra nieko suderinta, įmonė nemačiusi sofų brėžinių. Kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai aiškino, kad už sumokėtą avansą buvo nupirkti audiniai, jie negalėjo grąžinti pinigų. Paprašius grąžinti bent audinį, jie atsisakė. Šiuo atveju patikrinus įmonės buhalteriją, galima išsiaiškinti, ar iš viso audinys jų užsakytiems baldams buvo pirktas (turėjo būti apie 36 metrai baldinio audinio). Padaryta turtinė žala 2 771,99 Eur ir paskaičiuoti 1 034,88 Eur delspinigiai (nuo kreipimosi į teismą dienos) (3 t., b. l. 38-39).

        Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas S. S. parodė įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ užsisakęs baldus, tai yra minkštą kampą, tačiau jo taip ir negavo. Iki paskutinės dienos buvo žadama, kad jau veža baldus, kitą dieną nuo paskutinio pažadėjimo turėjo būti baldai, tačiau gavo iš jų laišką, kad įmonei iškelta bankroto byla. Nuvažiavusi į įmonės būstinę, joje nieko neberado. Tą pačią dieną įdėjo skelbimą į „skundai.lt“, nurodydami „(duomenys neskelbtini)“ situaciją, kur po kelių dienų pradėjo atsiliepti visi nukentėję žmonės. Taip pat atsiliepė asmenys, kurie jau buvo pradėję daryti užsakymus kitoje jų įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Minkštąjį kampą turėjo įsigyti iš ,,(duomenys neskelbtini)“, kurią surado internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini). Kampą turėjo pagaminti „(duomenys neskelbtini)“, kuri, kaip aiškino, buvo ir pardavėjas, ir gamintojas. Audinius baldams įmonė iš kažkur pirko, tačiau baldus gamino patys. Dėl užsakymo bendravo su M. L. Įmonė „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsikūrusi Šiaurės miestelyje, ten rodė pavyzdžius, priėmė užsakymą, pasirašė sutartį bei avanso priėmimo kvitą. Pirmą kartą bendravo tik su M. L., o kai atvažiavo pasirašyti sutartį buvo ir viršininkas bei vyriškis, kuris galimai ten dirbo. Sutartį formino, derybas vedė ir viską tvarkė M. L.; kas konkrečiai pasirašė sutartyje – neatsimena. Apmokėjimas vyko grynais (neatsimena, ar būtent tokia forma buvo prašoma sumokėti). Išdavė kasos pajamų orderį. Su E. Š. bendrauti neteko, tačiau vėliau suprato, kad tai pastarasis, o ne M. L. buvo įmonės direktorius. Liudytoja akcentavo, kad jai esminis faktorius buvo pristatymo terminas; tuo tikslu net keitė sutarties sąlygas, tai yra prašė numatyti didesnes sankcijas, jei laiku nebus pagamintas baldas. Įmonė dėl to neprieštaravo, padidino procentą, tačiau, kai atėjo laikas gauti baldus, M. L. nurodė, kad gamyba šiek tiek stringa, aiškino, kad vis dėlto baldas bus netrukus pagamintas. Pakartotinai skambino M. L., šis tikino, kad baldas pagamintas, reikia tik jį pristatyti, paskutinio pokalbio metu taip pat teigė, kad prekė bus atvežta, tačiau jau kitą dieną gavo informacinį laišką apie iškeltą bankroto bylą. Iki tol nebuvo užsiminta, kad įmonė susiduria su finansiniais sunkumais, net ir pačioje bendravimo pabaigoje buvo aiškinama, jog baldas bus pagamintas. Taigi baldo taip ir negavo; suprato, kad užsakymų neatgauna ir daugiau asmenų. Nesidomėjo, iš kur „(duomenys neskelbtini)“ atveš baldus. Įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ liudytojui nėra žinomos. Patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (7 t., b. l. 148-155).

2016 m. birželio 28 d. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas S. S. parodė, kad 2016 m. vasario 26 d. jis sudarė sutartį Nr. VP0453 su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl minkšto kampo „Moderna“ įsigijimo. Tą pačią dieną M. L. pateikė 1 500 Eur avansą, kvite buvo pasirašęs įmonės vadovas E. Š. Po sutarties pasirašymo M. L. pareiškė, kad po savaites susisieks elektroniniu būdu ir aptars minkšto kampo projektą. Praėjus nustatytam laiko tarpui, niekas nesusisiekė, nors ir turėjo visus kontaktus; tada jis pats pamėgino susisiekti su minėta įmone, bet jam nuolatos žadėjo, kad projektas daromas, nukeldavo projekto derinimą. Pirmą el. laišką gavo iš įmonės 2016 m. kovo 16 d.; jame buvo aiškinama, kad projektas derinamas, nors prieš tai telefonu reikalavo atsiųsti suderintą projektą. 2016 m. balandžio 22 d. galiausiai buvo patvirtintas galutinis projektas, tačiau pareikšta, kad bus pradėta gamyba. 2016 m. gegužės 25 d. gavo E. Š. vardu el. laišką iš įmonės (duomenys neskelbtini); laišku pranešta apie sunkią įmonės finansinę padėtį, ruošimąsi bankrotui. Po laiško gavimo patikrino elektroninėje erdvėje esančius atsiliepimus, aptiko nemažai nusiskundimų minėta įmone, o paviešinus telefono numerį su juo susisiekė asmenys, kurie atsidūrę identiškoje situacijoje. 2016 m. gegužės 25 d. įmonės tinklalapyje „(duomenys neskelbtini)“ buvo pateikti kitos įmonės rekvizitai, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenys. Patikrinęs minėtą įmonę viešojoje erdvėje, išsiaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas yra tas pats žmogus M. L. (1 t., b. l. 145).

        Teisiamajame posėdyje apklausta kaip liudytoja Z. B. parodė ieškojusi virtuvės kampo, susirado internetiniame puslapyje „(duomenys neskelbtini)“, paskambino į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir susitarė dėl kampo pagaminimo. Atvažiavo E. Š. ir pasirašė sutartį. Tai buvo 2015 m. rugsėjo 15 d. dieną, kiek pamena, už 610 Eur buvo užsakyti virtuvės kampas ir du pufai. Avansu grynais sumokėjo 200 Eur, baldai turėjo būti pagaminti per mėnesį. Pilnos kainos iki pagaminimo nebuvo prašoma sumokėti. Praėjus mėnesiui, skambino dėl baldų, buvo žadama juos pagaminti vėliau. Anot liudytojos, baldų gamyba buvo vilkinama keletą mėnesių, aiškino, jog baldai perduoti gaminti Klaipėdos mieste, dėl ko vėl reikėjo laukti. Galiausiai nebegalėjo prisiskambinti telefonu, niekas nebekėlė ragelio, pačios įmonės nebebuvo. Joks įspėjamasis pranešimas jai nebuvo atsiųstas. Neatgavo nei baldų, nei pinigų, įmonė dingo, su niekuo negalėjo susisiekti. Paskui su ja internetu susisiekė R. Z., paragino rašyti pareiškimą, ką liudytoja Z. B. nurodė ir padariusi. Vėliau gavo pranešimą, kad įmonei „(duomenys neskelbtini)“ bus keliama bankroto byla. Liudytoja pažymėjo, kad iš nurodytos įmonės bendravo tik su kaltinamuoju E. Š. (M. L. nėra mačiusi). Pastarasis pats atvažiavo pas ją į namus, pasirašė sutartį, jam sumokėjo avansą, E. Š. atitinkamai išdavė kasos pajamų kvitą su savo parašu. Dėl laiku nepagamintų baldų kaltinamasis teisinosi dideliu darbų kiekiu, neaiškino, ar užsakymo vykdymą kažkam perdavė, konkrečių aplinkybių pastarasis nevardino. E. Š. niekada nebuvo užsiminęs apie įmonės finansinius sunkumus, visą laiką žadėjo, kad baldus pagamins, kol galiausiai nebepavyko susisiekti. Patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje tiksliai nurodė internetinio puslapio pavadinimą (7 t., b. l. 159-161).

Ikiteisminiame tyrime apklausta liudytoja Z. B. parodė, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. sudarė sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią ši įmonė įsipareigojo pagaminti virtuvės kampą ir du pufus, o ji sumokėjo 200 Eur avansą. Tą pačią dieną, apie 12 val., E. Š. pats atvyko pas ją į namus, kur aptarė sąlygas ir pasirašė sutartį. Šią įmonę susirado internetiniame „(duomenys neskelbtini)“ puslapyje. E. Š. sumokėjo avansinį mokestį grynaisiais pinigais 200 Eur ir jis išrašė kasos pajamų orderio kvitą LV117/15. Nurodė, kad dviejų mėnesių laikotarpyje baldai bus pagaminti, po nurodyto laiko telefonu teiravosi dėl pagaminimo, tačiau E. Š. pasakė, kad baldai dar nepagaminti, vėliau nurodė, jog jie gamybai perduoti į Klaipėdą. Prašė grąžinti pinigus, bet E. Š. vis tikino, kad baldai bus padaryti. Iki pavasario nesulaukė baldų, o susisiekti su E. Š. telefonu nebepavyko (maždaug nuo 2016 m. gegužės mėn.), paprašė giminaitės nuvykti į įmonės buveinę (duomenys neskelbtini) gatvėje, pastarajai nuvažiavus, pamatė, kad ten tokios firmos nebėra. Internete pradėjo domėtis UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla, pavyko susisiekti su kita UAB „(duomenys neskelbtini)“ kliente, nukentėjusia R. Z., kuri taip pat nukentėjo nuo tos pačios įmonės (1 t., b. l. 198-199).

        Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas V. D. parodė daugmaž prieš porą metų pirkęs lovą. Pačiame pirkime dalyvavo ribotai, kadangi tuo užsiėmė jo žmona, o jis darė tik mokėjimus. Lovos pagaminimas vėlavo, vėliau baldas buvo pagamintas ir pristatytas. Avansą mokėjo vienai įmonei, o likusią dalį – kitai. Tiksliai nepamena, iš kokios įmonės pirko, pavadinime buvo minimas žodis „lova“. Buvo nuvykę pasižiūrėti audinio medžiagos (kažkur Žirmūnuose, netoli prekybos centro „Senukai“ esantį biurą – saloną, jame buvo minimali baldų ekspozicija), su kuo bendravo – nebeprisimena. Nesidomėjo, koks konkrečiai juridinis asmuo gamins ir pristatys baldą, svarbiausia buvo gauti kokybišką gaminį. Atsiskaitė pavedimais, mokėjo avansą, o vėliau likusią dalį. Už vėlavimą buvo pritaikyta nuolaida. Vėlavo dėl kažkokios priežasties, susijusios su gamyba ar medžiagomis, tačiau baldą gavo. Dėl kokių priežasčių atsirado kita įmonė, tiksliai neatsimena, tačiau buvo pranešta, jog kažkas blogai su gamintoju ar tiekėju, patikino, jog užsakymą pabaigs kita įmonė. Neatsimena, ar teko bendrauti su kaltinamuoju. Aplinkybių, kaip surado įmonę, negali nurodyti. Kodėl paskutinę sąskaitą išrašė ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, nesigilino. Jam, kaip klientui, svarbiausia buvo neprarasti pinigų ir sulaukti baldo (7 t., b. l. 176-177).

Ikiteisminiame tyrime atliktos apklausos metu liudytojas V. D. parodė, kad 2014 m. architektė pasiūlė įsigyti minkštą kampą iš baldų salono „(duomenys neskelbtini)“. 2014 m. rugsėjo 1 d. K. B. el. paštu iš „(duomenys neskelbtini)“ atsiuntė sutartį, priedą, sąskaitą ir nuotrauką. 2014 m. rugsėjo 1 d. sutartis Nr. VP0149 buvo sudaryta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos K. B., ir jo (liudytojo V. D.). 2014 m. rugsėjo 1 d. išankstinę sąskaitą faktūrą Nr. PP0784 6 500 Lt (1 882,53 Eur) sumai už kampą pasirašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktorius K. B. 2014 m. rugsėjo 3 d. jis pavedimu sumokėjo 3 000 Lt (868,86 Eur) avansą į nurodytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. 2014 m. rugsėjo 4 d. el. paštu gavo laišką iš „(duomenys neskelbtini)“, kad jai architektė atsiuntė baldo išmatavimus ir jie yra tinkami. Jis su žmona E. D. buvo nuvykę į baldų saloną „(duomenys neskelbtini)“, kur rinkosi audinį minėtam baldui. Baldas jiems turėjo būti pristatytas 2015 m. birželio 15 d. Kadangi laiku nepristatė, teiravosi telefonu (jis buvo nurodytas šalia K. B. pavardės) dėl vėlavimo priežasties, jam buvo nurodyta, jog užtruko gamyba. 2015 m. rugsėjo 5 d. el. paštu gavo laišką iš „(duomenys neskelbtini)“, kad iš Portugalijos nepavyko gauti  audinio. Pareikalavus oficialaus rašto, 2015 m. lapkričio 14 d. iš „(duomenys neskelbtini)“ gavo oficialų raštą, kuriuo E. Š. informavo, kad baldo gamyba perduota partneriams Klaipėdoje. Kada buvo pristatytas pagamintas baldas, tiksliai neprisimena, bet tai buvo iki 2016 m. vasario 15 d., nes 2016 m. vasario 15 d. el. paštu gavo iš „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą faktūrą, pagal kurią turėjo sumokėti likusią sumą už baldą. Likusią sumą – 700 Eur už baldą apmokėjo 2016 m. vasario 22 d. pavedimu į sąskaitoje faktūroje nurodytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Kadangi vėlavo baldas, jam buvo padaryta apie 1 000 Lt (289,62 Eur) nuolaida (6 t., b. l. 62-63).

        Teisminio nagrinėjimo metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, balsu buvo perskaityti ikiteisminiame tyrime 2016 m. rugpjūčio 29 d. apklaustos liudytojos R. Z. parodymai, kuriuose užfiksuota, kad ji 2016 m. pradžioje, tai yra sausio mėn., išsirinkusi įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ internetinėje svetainėje norimus baldus, paskambino telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Jos manymu, atsiliepė M. L., su kuriuo sutarė dėl komplekto. Pakartotinai susisiekus su UAB „(duomenys neskelbtini)“, M. L. paprašė rekvizitų, nurodė, kad reiks sumokėti 350 Eur avanso mokestį, o baldai bus padaryti po 2-3 mėnesių. Kitą dieną, tai yra 2016 m. sausio 29 d., vėlai vakare atvyko UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, pateikė sutartį, kurią ji pasirašė. Kas pasirašė sutartyje iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, nepamena. Vyriškis išdavė kasos pajamų orderį, išrašytą E. Š.. Pinigus (350 Eur) padavė grynais pinigais UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui. Liudytojos manymu, tas pats asmuo, kuris su ja kalbėjo telefonu. Vyriškis buvo neaukšto ūgio, tai yra apie 170 cm, tamsaus gymio, stambaus kūno sudėjimo, trumpų plaukų, greitakalbis, su akcentu. Po mėnesio nuo užsakymo paskambino į UAB „(duomenys neskelbtini)“, pasiteirauti, ar pradėta virtuvinio komplekto gamyba. Su UAB „(duomenys neskelbtini)“ susirašinėjo el. paštu, skambindavosi telefonu, atsiliepdavo tas pats asmuo; nors, liudytojos teigimu, pastarasis apsimesdavo kitais asmenimis, tačiau iš balso tikrai atpažindavo tą patį asmenį. 2016 m. vasario 26 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiuntė el. paštu eskizus, tačiau jie neatitiko užsakymų. Žodžiu pranešė, kad nori nutraukti sutartį ir prašė grąžinti sumokėtą avansą. 2016 m. balandžio 6 d. gavo pranešimą, kad negali nutraukti sutarties, taigi 2016 m. gegužės 16 d. ji išsiuntė prašymą nutraukti sutartį, pareikalaudama grąžinti pinigus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešė, kad per 2-3 savaites sumokės pinigus. Pastebėjo, kad sutartyje buvo nurodytas vienas adresas ((duomenys neskelbtini)), o pranešimuose jau kitas ((duomenys neskelbtini)). Patyrė 350 Eur žalą. 2016 m. gegužės 24 d. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (tai buvo pirmas UAB „(duomenys neskelbtini)“ telefono numeris) gavo SMS žinutes, kuriose M. L. teigė, kad nori grąžinti pinigus. Gegužės mėn. pabaigoje pastebėjo, kad (duomenys neskelbtini) tinklalapyje UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavinėja tuos pačius baldus kaip ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Paskambinus, jos manymu, atsiliepė svetainės savininkas M. L., kuris nurodė, kad reikia stoti į skolininkų eilę. Viešai paskelbė savo rekvizitus, pradėjo gauti pranešimus iš asmenų, kurie nukentėjo nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2016 m. gegužės 27 d. gavo M. L. el. laiškus, kuriuose šis neigia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi kažką bendro, nors yra priešingai – abi įmones valdo M. L. (1 t., b. l. 156-158).

Teisminio nagrinėjimo metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, balsu perskaityti ikiteisminiame tyrime 2016 m. spalio 6 d. apklaustos liudytojos K. J.-R. parodymai, kuriuose užfiksuota, kad ji 2015 m. lapkričio 26 d. savo namuose sudarė sutartį Nr. VP0399, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo pagaminti minkštą baldą, o ji grynaisiais sumokėjo 1 885 Eur avansą. Sutartis buvo sudaryta su įmonės darbuotoju M. L., pačią sutartį iš anksto buvo pasirašęs E. Š. Bendraujant tiek telefonu, tiek ir el. paštu, įmonės direktorius vis žadėjo iki tam tikros datos pagaminti baldus ir nei karto neužsiminė apie įmonėje esančias finansines problemas. Direktorius minėjo, kad besiuvant audinį šis buvo sugadintas. Praėjus kiek laiko, ji nutraukė su įmone sudarytą sutartį ir paprašė grąžinti avansą, tačiau avansas negrąžintas, jai buvo pranešta, jog įmonė bankrutuoja ir ji turi laukti, kol susisieks bankroto administratorius. Kai jai buvo pranešta apie įmonės bankrotą, prašė pristatyti bent sugadintą baldą arba jo rėmą, tačiau negavo jokio atsakymo (3 t., b. l. 61-62).

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, teisme balsu perskaityti ir ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo M. K. parodymai, kuriuose nurodyta, jog patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ išnuomavo 2015 m. vasario 10 d. nuomos sutartį sudarė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi E. Š.; sutartis sudaryta (duomenys neskelbtini). Sutarties sudarymo metu buvo jis, jo žmona V. K. ir E. Š.. Sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė dvejų metų laikotarpiui (iki 2017 m. vasario 9 d.), kas mėnesį UAB „(duomenys neskelbtini)“  įforminant 567,71 Eur mėnesinį nuomos mokestį, iš kurios UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi pati sumokėti 15 procentų nuo minėtos sumos gyventojų pajamų mokestį. Sutartyje numatyta, kad nuomininkas, tai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, savo vardu pagal pateiktas sąskaitas moka už komunalines paslaugas. Maždaug pusę metų su įmone nebuvo jokių finansinių problemų, bendrovė mokėjo nuomos mokestį, atsiskaitydavo su komunalinių paslaugų tiekėjais, tačiau paskui pradėjo vėluoti mokėti tiek nuomos mokestį, tiek atsiskaityti su komunalinių paslaugų tiekėjais. 2016 m. kovo 24 d. jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ įspėjimu raštiškai informavo, kad tuo atveju, jeigu toliau bus nemokamas nuomos mokestis, taip pat neatsiskaitoma su komunalinių paslaugų tiekėjais pagal nuomos sutarties sąlygas, sutartis bus nutraukta. Telefonu bendraujant su E. Š., šis nuolat ramindavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis pagerės nuo 2016 m. balandžio mėn. 2016 m. gegužės 25 d. iš E. Š. buvo gautas raštiškas pranešimas, kad dėl sunkios finansinės įmonės padėties nuomos sutartis vienašališkai nutraukiama. 2016 m. gegužės 31 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė susitarimą dėl nuomos sutarties nutraukimo tokiomis sąlygomis, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi atsiskaityti su komunalinių paslaugų tiekėjais, taip pat sumokėti nuomos mokestį už 2016 m. gegužės mėn., taip pat pagal sutartį sumokėti nuomotojui dviejų mėnesių nuomos dydžio baudą dėl vienašališko sutarties nutraukimo. 2016 m. gegužės 31 d. taip pat pasirašytas patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), priėmimo-perdavimo aktas. Nors buvo pasirašytos nutraukimo sutartys, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsiskaitė su komunalinių paslaugų tiekėjais, nepervedė jam nei nuomos mokesčio, nei baudos. Jam UAB „(duomenys neskelbtini)“ liko skolinga 1 447,65 Eur už nuomą, taip pat nepadengta bauda, be to, pats turėjo atsiskaityti už komunalines paslaugas, kurios sudarė 326,29 Eur (3 t., b. l. 91-93).

2016 m. rugsėjo 5 d. Valstybinė mokesčių inspekcija ikiteisminiam tyrimui pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ operatyvaus patikrinimo pažymos kopiją (3 t., b. l. 184-188).

2017 m. balandžio 3 d., vadovaujantis BPK 97 straipsniu, J. R. ikiteisminiam tyrimui pateikė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus (3 t., b. l. 197-198).

2017 m. balandžio 4 d., vadovaujantis BPK 97 straipsniu, J. R. ikiteisminiam tyrimui pateikė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus (3 t., b. l. 199). 2018 m. kovo 12 d. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai grąžinti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ banktoro administratoriaus UAB „Vista Business Solutions“ įgaliotam asmeniui J. R. (3 t., b. l. 200).

2017 m. lapkričio 24 d. savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu J. R. ikiteisminiam tyrimui pateikė dokumentų kopijas, kompiuterinę laikmeną DVD (5 t., b. l. 6-7).

2017 m. gruodžio 8 d. – 2017 m. gruodžio 10 d. apžiūrėta 2017 m. lapkričio 24 d. savanoriškų daiktų, dokumentų protokolu J. R. pateikta kompiuterinė laikmena DVD, surašyta garso įrašo suvestinė (5 t., b. l. 31-36).

2018 m. gegužės 21 d., vadovaujantis BPK 97 straipsniu, N. M. ikiteisminiam tyrimui pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus (5 t., b. l. 90-185).

2018 m. kovo 12 d. savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu J. R. ikiteisminiam tyrimui pateikė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus (5 t., b. l. 186-187).

2017 m. rugsėjo 4 d., vadovaujantis BPK 97 straipsniu, VĮ Registrų centras ikiteisminiam tyrimui pateikė duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ (4 t., b. l. 2-38).

2017 m. rugsėjo 11 d., vadovaujantis BPK 97 straipsniu, Valstybinė mokesčių inspekcija ikiteisminiam tyrimui pateikė duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ (4 t., b. l. 40-47).

2017 m. rugsėjo 4 d., vadovaujantis BPK 97 straipsniu, VĮ Registrų centras ikiteisminiam tyrimui pateikė duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ (4 t., b. l. 49-95).

2017 m. rugsėjo 12 d., vadovaujantis BPK 97 straipsniu, Valstybinė mokesčių inspekcija ikiteisminiam tyrimui pateikė duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ (4 t., b. l. 97-100).

2017 m. rugsėjo 4 d., vadovaujantis BPK 97 straipsniu, VĮ Registrų centras ikiteisminiam tyrimui pateikė duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ (4 t., b. l. 102-125).

2017 m. rugsėjo 11 d., vadovaujantis BPK 97 straipsniu, Valstybinė mokesčių inspekcija ikiteisminiam tyrimui pateikė duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ (4 t., b. l. 127-132).

2019 m. vasario 26 d., vadovaujantis BPK 97 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės Personalo departamento archyvo archyvare J. B. ikiteisminiam tyrimui pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus (6 t., b. l. 98-101).

2019 m. kovo 7 d., vadovaujantis BPK 97 straipsniu, UAB „Mobili grupė“ ikiteisminiam tyrimui pateikė dokumentų kopijas (6 t., b. l. 107-110).

2019 m. kovo 12 d., vadovaujantis BPK 97 straipsniu, UAB „Mobili grupė“ ikiteisminiam tyrimui pateikė dokumentų kopijas (6 t., b. l. 111-119).

2017 m. lapkričio 7 d. surašyta specialisto konsultacija dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės ūkinės veiklos tyrimo (5 t., b. l. 82-83).

2017 m. lapkričio 23 d. paskirta UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės ūkinės veiklos tyrimo užduotis (5 t., b. l. 84-86).

2019 m. balandžio 1 d. surašyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės ūkinės veiklos tyrimo specialisto išvada Nr. 140-(7042)-ISl-1722 (6 t., b. l. 122-193).

2019 m. gegužės 23 d. specialisto M. D. paaiškinimuose nurodyta, kad 72 637,15 Eur nuostolį patyrė UAB „(duomenys neskelbtini)“, tai yra 11 721,19 Eur dėl iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perimtų įsipareigojimų; 3 996,76 Eur dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus negrąžintų lėšų; 1 111,71 Eur dėl UAB „Fargotex“ už UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervestų ir negrąžintų lėšų; 24 253,50 Eur dėl iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirktų baldų, kurių pavadinimų ir kada bei kokia kaina jie realizuoti atliekant tyrimą nėra galimybės nustatyti; 24 246,34 Eur dėl įsigyto turto, tai yra žaliavų, briketų, dalių, detalių, baldinių audinių, nevykdant gamybos be sunaudojimą pagrindžiančių apskaitos dokumentų pripažinimo sąnaudomis; 7 307,65 Eur dėl atlikus tyrimą nustatyto tiriamojo laikotarpio pabaigos 2016 m. liepos 13 d. pinigų likučio nebuvimo. Paaiškino, kad 11 721,19 Eur suma, dėl iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perimtų įsipareigojimų, yra gautina suma, kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo gauti už baldus, kuriuos turėjo pagaminti užsakovams, pagal perimtus įsipareigojimus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. gruodžio 5 d. sutartimi iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė 21 212,37 Eur vertės sutartinius įsipareigojimus likutine iš klientų gautina 11 061,19 Eur verte ir 300 Eur vertės turtą lovą, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ negavo, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ neperdavė, jeigu buvo gavusi iš klientų pagal perimtus įsipareigojimus avansu. Taip pat nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. vasario 2 d. sutartimi iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėmė 1 100 Eur vertės sutartinius įsipareigojimus likutine iš klientų gautina 660 Eur verte. Pagal turimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus nėra dokumentų, patvirtinančių įsipareigojimų įvykdymą ir likutinės 11 721,19 Eur sumos už baldus gavimą. Šių įsipareigojimų perėmimas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nuostolingas įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, bloginantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę padėtį. Galutinė įsipareigojimų vertė 21 212,37 Eur + 1 100 Eur, viso 22 312,37 Eur. Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus negrąžintų 3 996,76 Eur lėšų, paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ grynaisiais pinigais UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui M. L. išmokėjo 13 800 Lt (3 996,76 Eur) sumą: 4 500 Lt (1 303,29 Eur) kasos išlaidų orderiu Nr. 001/14 2014 m. lapkričio 28 d. ir 4 800 Lt (1390,18 Eur) 2014 m. gruodžio 11 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 07/14 mokėjimo pagrindas 2014 m. lapkričio 15 d. sutartis bei 4 500 Lt (1 303,29 Eur) 2014 m. gruodžio 30 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 13/14 mokėjimo pagrindas 2014 m. gruodžio 15 d. sutartis. Kasos išlaidų orderiuose nurodytų sutarčių tyrimui pateiktuose dokumentuose nėra. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius M. L. šios sumos UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiriamuoju laikotarpiu negrąžino, nes tyrimui pateiktuose dokumentuose jos grąžinimą pagrindžiančių dokumentų nėra. Dėl 1 111,71 Eur dėl UAB „Fargotex“ už UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervestų ir negrąžintų lėšų paaiškina, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ išrašo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1 111,71 Eur (34,96+232,74+ 428,13+221,28) sumą už UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. iš šios sąskaitos 34,96 Eur vasario 27 dieną; 232,74 Eur kovo 12 dieną; 428,13 Eur kovo 17 dieną ir 221,28 Eur kovo 27 dieną pervedė UAB „Fargotex“ ir į apskaitą įtraukė į ilgalaikį nematerialų turtą Prekybos skolas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1 111,71 Eur įmonei UAB „Lova Lt“ negrąžino. Dėl iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirktų baldų už 24 253,50 Eur paaiškinta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 24 253,50 Eur (17 853,54+6 399,96) iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal neįvardintas ir tyrimui pateiktuose dokumentuose nesančias sutartis pirko 37 (35+12) vienetus neįvardintų baldų ir už juos atsiskaitė pagal sąskaitas faktūras už 35 vienetus 17 853,54 Eur pagal 2015 m. sausio 30 d. pagal sąskaitą faktūrą Nr. DI 2015/001 ir už 12 vienetų 6399,96 Eur pagal sąskaitą faktūrą 2015 m. vasario 26 d. Nr. DI 2015/002, kuriose prekės pavadinimas nurodomas „Baldai pagal sutartį“, dėl to atliekant tyrimą nėra galimybės nustatyti nei pirktų baldų pavadinimų, nei kada ir kokia kaina realizuoti. Apskaitoje 24 253,50 Eur suma pripažinta sąnaudomis. Dėl už 24 246,34 Eur įsigyto turto, tai yra žaliavų, briketų, dalių, detalių, baldinių audinių nevykdant gamybos be sunaudojimą pagrindžiančių apskaitos dokumentų pripažinimo sąnaudomis specialistas paaiškino, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiriamojo laikotarpio turto, t. y. žaliavų, briketų, dalių, detalių, baldinių audinių įsigijimo sąskaitų faktūrų ir PVM sąskaitų faktūrų duomenų užregistruotų apskaitos registruose 4431 ir 4433 Apyvarta pagal klientus nustatyta, kad pardavėjams sumokėta 24 246,34 Eur suma nepagrįsta turto sunaudojimo apskaitos dokumentais pripažinta sąnaudomis, tačiau nei vienų prekių, tai yra baldų pardavimo atveju pardavimo dokumentuose žaliavos, dalys, detalės, baldiniai audiniai nebuvo parduoti ir baldų gamybos dokumentų bei duomenų tyrimui pateiktuose dokumentuose nėra. Nėra dokumentų patvirtinančių minėtų dalių ir medžiagų panaudojimą.

Dėl 7307,65 Eur, atlikus tyrimą nustatyto tiriamojo laikotarpio pabaigos 2016 m. liepos 13 d., pinigų likučio nebuvimo, specialistas M. D. nurodė, kad atlikus tyrimą pagal gautus dokumentus nustatė, jog 2016 m. liepos 13 d. pinigų likutis sudarė 7 307,65 Eur (399 713,28-392 406,63) sumą, kurią sudarė: 1 382 Eur 2016 m. gegužės 30 d. likutis kasoje; 5 700,19 Eur bendrovės lėšų likutis pas atskaitingą asmenį E. Š.; – 1,53 Eur 2016 m. birželio 30 d. likutis sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filiale bei 226,99 Eur 2016 m. birželio 15 d. likutis sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“. Atliekant tyrimą nenustatytas piniginių lėšų perdavimas bankroto administratoriui nuo bankroto bylos iškėlimo 2016 m. liepos 13 d. iki įsiteisėjimo – liepos 26 d. (6 t., b. l. 194-195).

Nusikalstamų veikų kvalifikavimas ir teismo išvados

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pasitvirtino E. Š. kaltė padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Dėl BK 209 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje T. Š. pirmiausia kaltinamas tuo, kad sąmoningai blogai valdydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelę žalą kreditoriams.

Šis kaltinamajam inkriminuotas BK 209 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, kai dėl to padaryta didelė turtinė žala kreditoriams. Taikant BK 209 straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio požymiai. Veika šios nusikalstamos veikos sudėtyje apibūdinama žodžiais ,,blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą“. Blogu įmonės valdymu laikomas ūkinės, komercinės ar finansinės veiklos vykdymas pažeidžiant elementarius protingam ir rūpestingam šeimininkui keliamus reikalavimus, kai tokia veikla lemia kaltininko įmonės visišką nemokumą ir turimo turto praradimą, tuo sukeliant pavojų kaltininko kreditorių turtiniams interesams. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu, tai gali būti per didelis išlaidavimas, sąmoningai atliekamos labai rizikingos operacijos, sąmoningai nesilaikoma elementarių ir visuotinai pripažintų atsargumo civilinėje apyvartoje priemonių, sąmoningai neplėtojama įmonės veikla ir pan. Blogas įmonės valdymas – tai neefektyvus, nerentabilus, nuostolingas ūkininkavimas. Tokio ūkininkavimo natūralūs padariniai – nuostoliai, nemokumas, dalykinės reputacijos kritimas ir pan. Blogai ūkininkauja tas, kuris blogai organizuoja įmonės darbą, įsitraukia į nuostolingus sandorius, nepagrįstai rizikuoja rinkoje, nesilaiko sutarčių sąlygų, dėl to patraukiamas civilinėn atsakomybėn, blogai tvarko apskaitą ar netvarkingai moka mokesčius. Pažymėtina tai, kad blogo įmonės valdymo pagrindą sudaro įmonės interesų nepaisymas, atsakingų asmenų nuosavų interesų iškėlimas aukščiau įmonės interesų. Šios nusikalstamos veikos neteisėtumas pasireiškia tuo, kad skolininkas nesilaiko įstatymo nustatytos tvarkos užtikrindamas kreditorių reikalavimus. Turi būti nustatyta ir tai, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, tai yra suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia). Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą bankrotą siejama su tokios veikos mastu, jos padarymo būdu, padariniais, veikos tikslais ir motyvais. Tad pagal BK 209 straipsnį žalos kreditoriams turinį sudaro dėl prievolių neįvykdymo atsiradę tiesioginiai turtiniai praradimai, taip pat negautos pajamos.

Kaltinamasis E. Š. savo kaltės nepripažino, neigė sąmoningai blogai valdęs įmonę, nulėmęs jos bankrotą ir taip padaręs didelę žalą kreditoriams. Kaltinamojo parodymai yra detaliai užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokole (8 t., b. l. 2-20), dalį parodymų pastarasis yra davęs ikiteisminio tyrimo metu, kas atsispindi tiek įtariamojo, tiek liudytojo (apklausto BPK 82 straipsnio tvarka) apklausų protokoluose (3 t., b. l. 160-162, 163-164; 7 t., b. l. 15-1632-33), galiausiai išdėstyti ir šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje, todėl iš naujo pilnai nekartotini. Kaltinamojo pozicijos esmė yra ta, kad E. Š., kuris iš esmės neneigia kaltinime inkriminuotų sandorių, tvirtina visus veiksmus atlikęs, turėdamas tikslą išsaugoti savo sukurtos baldų platformos (duomenys neskelbtini) reputaciją. Būtent minėtam internetiniam puslapiui kaltinamojo parodymuose tenka nemažas dėmesys. E. Š. akcentavo, jog minimas puslapis jam asmeniškai buvo itin svarbus, tai buvo jo sukurta platforma, kuria tam tikrą laiką leido naudotis įmonei „(duomenys neskelbtini)“ (įmonę valdė kaltinamojo svainis M. L.). Anot E. Š., pastaroji įmonė beveik visus užsakymus gaudavo būtent iš nurodytos internetinės baldų platformos, kuri buvo žinoma ir populiari, per mėnesį joje apsilankydavo vidutiniškai 17 000 unikalių lankytojų. 2014 m. nusprendęs save išbandyti baldų gamybos bei pardavimo srityje, nutraukė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ susitarimą dėl internetinio puslapio administravimo ir viską perėmė į savo rankas. Iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimus perėmė, siekdamas išsaugoti baldų platformos reputaciją. Nesutinka, kad perimti įsipareigojimai buvo ekonomiškai nenaudingi; nors įvykdę perimtas sutartis pelno ir nebūtų gavę, tačiau nepatirtų ir nuostolio arba jis būti visiškai minimalus (kaltinamojo žodžiais, buvo paskaičiavę, kad pagaminę baldus „išeis daugiau mažiau ant nulio“). Esmė ta, kad vertino ilgalaikę perspektyvą, tai yra puslapio reputacijos išsaugojimą ir galimybę baldų platformos pagalba sulaukti klientų. Visus perimtus įsipareigojimus (išskyrus, vieną) įvykdė iki įmonės bankroto, jie niekaip neprisidėjo prie bendrovės sunkios finansinės padėties, ją nulėmė apyvartinių lėšų trūkumas (nepakankamos pajamos, pernelyg didelės išlaidos) (8 t., b. l. 2-20).

Nors, kaip matyti, kaltinamasis ir neigia iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perimtų sutartinių įsipareigojimų ekonominį nenaudingumą įmonei „(duomenys neskelbtini)“, vis dėlto teismas neturi pagrindo sutikti su tokia pozicija ir kaltinamojo parodymus vertina kritiškai. Esminiai argumentai, kuriuo E. Š. teisina 2014 m. gruodžio 5 d. ir 2015 m. vasario 2 d. sutarčių sudarymą ir jų pagrindu perimtus įsipareigojimus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra susiję su jo sukurtu internetinio puslapio (duomenys neskelbtini) išsaugojimu. Nepaneigtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsidūrus sudėtingoje finansinėje situacijoje, kaltinamasis išties norėjo išvengti baldų platformos, kuria, kaip nurodė E. Š. ir M. L., pakankamą laiką abipusiu susitarimu naudojosi būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“, neigiamų vertinimų, kilsiančių abejonių dėl patikimumo ir pan., vis dėlto toks siekis pirmiausia turėjo būti derinamas su įmonės („(duomenys neskelbtini)“) interesais – tinkamu veiklos organizavimu ir bendrovės tikslų įgyvendinimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įkurta 2014 m. spalio 8 d., vienintelis jos akcininkas ir direktorius buvo E. Š.. Pirmoji kaltinime inkriminuota sutartis dėl iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perimtų 21 212,7 Eur vertės įsipareigojimų sudaryta jau tų pačių metų gruodžio mėn., tai yra praėjus vos dviem mėnesiams nuo įmonės įkūrimo. Akivaizdu, kad sudarydamas tokią sutartį, iš anksto žinodamas, kad kartu su įsipareigojimais iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebus perduoti klientų sumokėti avansai, kaltinamasis turėjo numatyti ir numatė, kad tai neigiamai paveiks UAB „(duomenys neskelbtini)“ padėtį. Perimtų įsipareigojimų pasekmės pasimatė netrukus. Antai, specialisto išvadoje konstatuota, kad jau 2015 m. sausio 1 d. (nepraėjus nė mėnesiui nuo sudarytos sutarties) bendrovės finansinė būklė buvo sunki, nes jau tuo metu ėmė trūkti lėšų įsipareigojimams vykdyti (lėšų trūkumas nustatytas iki pat bankroto bylos iškėlimo), kadangi trumpalaikis turtas buvo mažesnis už trumpalaikius įsipareigojimus (16 987,00 Eur ir trumpalaikiame turte pinigai sudarė 6 255,79 Eur). Pagal 2014 m. balanse nurodomus ūkinės – finansinės veiklos duomenis ir apskaičiuotus finansinius rodiklius (einamojo mokumo koeficientą, kritinio mokumo koeficientą, taip pat bendrąjį skolos koeficientą) matyti, kad bendrovė negeba trumpalaikėmis priemonėmis padengti trumpalaikių įsipareigojimų, nedisponuoja greitai likvidžiu turtu grąžinti visas trumpalaikes skolas, o visas bendrovės turtas finansuotas skolintomis turtą viršijančiomis lėšomis. Nepaisant tokios sudėtingos situacijos, kaltinamasis E. Š. 2015 m. vasario 5 d. sudaro dar vieną sutartį, pagal kurią iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perima 1 100,00 Eur vertės sutartinius įsipareigojimus likutine iš klientų gautina 660,00 Eur verte. Nors pagal šią sutartį perimtų įsipareigojimų vertė yra nepalyginamai mažesnė nei ankstesnės sutarties atveju, tačiau šis sandoris taip pat nebuvo ekonomiškai naudingas ir tik dar labiau prisidėjo prie įmonės finansinės padėties apsunkinimo. Apklausiamas teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis E. Š. aiškino, kad įmonė tuo metu buvo tik pradėjusi savo veiklą ir jis negalėjo numatyti, kad suplanuota baldų pardavimo veikla klostysis sudėtingai; priešingai, jis tikėjo išsaugoti gerą baldų platformos vardą ir šios virtualios svetainės pagalba sulaukti pakankamai užsakymų. Atitinkamai gynėjas pabrėžė, kad iš esmės nė viena bendrovė nėra išsyk pelninga, pateikė pavydžių, kaip net ir visuotinai žinomi ir stiprūs verslo subjektai patiria didžiulius (milijardinius) nuostolius. Teiginiai dėl to, kad verslo pelningumas neatsiranda vos tik įkūrus įmonę, suprantama, yra teisingi, tačiau E. Š. ir nėra kaltinamas tuo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininku ir direktoriumi pastarasis buvo, nuo veiklos pradžios nenešė pelno. Nagrinėjamu atveju kaltinamasis, sudarydamas anksčiau aptartus sandorius, žinojo, kad įmonės ekonominė padėtis yra sunki, pati įmonė yra nemoki ir, priešingai nei bando įtikinti, nebuvo jokių objektyvių priežasčių tikėtis, kad įmonės finansinė situacija kis ženkliai teigiama linkme. Kaltinamojo parodymai apie tai, kad išsaugojęs baldų platformos reputaciją, jis tikėjosi sudaryti nemažą skaičių sutarčių su klientais, kas būtų užtikrinę įmonei pelną, nėra pagrįsti ir laikytini daugiau subjektyviais kaltinamo asmens pasvarstymais. Antai, iš teisme duotų kaltinamojo parodymų matyti, jog E. Š. iki UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimo dirbo svainio vadovaujamoje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, tai yra toje pačioje, iš kurios vėliau perėmė sutartinius įsipareigojimus (dirbo ne kelis mėnesius, kaip tvirtino posėdžio metu, o beveik pusmetį, kas matyti iš SODRA pateiktų duomenų apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus) (7 t., b. l. 12). Kaltinamasis neslėpė, jog jam buvo žinomi sunkumai, su kuriais susidūrė įmonė „(duomenys neskelbtini)“ gamindama baldus (apie tai pasakojo tiek M. L., tiek dirbdamas toje įmonėje matė ir pats). E. Š. parodė, jog daug problemų kildavo dėl kokybės, kadangi tekdavo arba perdaryti užsakytą baldą, arba jį gaminti išvis iš naujo, kas, be abejo, reikšdavo nuostolius. Siekiant išvengti gamintojų klaidų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ baldus ėmė gaminti patys, tačiau situacija nors ir pagerėjo, tačiau problemos nedingo. Kaltinamasis akcentavo, kad nestandartinių baldų, būtent kokius gamino UAB „(duomenys neskelbtini)“, gamybos procesas yra pakankamai ilgas, pati gamyba sudėtinga, būdavo daug klaidų, kurias neretai tekdavo šalinti. Taigi E. Š. nusprendus užsiimti baldų gamyba (per įmonę „(duomenys neskelbtini)“) ir prekyba (per įmonę „(duomenys neskelbtini)“), pastarasis buvo pakankamai susipažinęs su šios srities ypatumais. Žinojo ir tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš esmės nebesugebėjo tęsti tokios veiklos. Nors pastaroji bendrovė, kaip parodė M. L., veiklą vystė ir statybų srityje, kur ilgainiui taip pat kilo nemažai problemų, tačiau baldų gamyba taip pat sekėsi sudėtingai, įmonė nebepajėgė įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų pagaminti klientams baldus. Nors apklausiamas kaltinamasis akcentavo internetinio puslapio svarbą ir naudą, pabrėžė didelį lankytojų lankomumą ir tai, kad klientus ir užsakymus UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš esmės įgydavo būtent šios baldų platformos dėka, tačiau, kaip matyti, užsakymai negarantavo bendrovei įsitvirtinimo baldų gamyboje, neapsaugojo nei nuo gamybos nesklandumų, nei galiausiai nuo veiklos nutrūkimo.

Taigi tokių anksčiau aptartų aplinkybių kontekste kaip nepagrįsti atmestini kaltinamojo parodymai neva jis, perimdamas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartinius įsipareigojimus, negalėjo numatyti, kad tokie įsipareigojimai yra ekonomiškai nenaudingi ir nuostolingi. Teiginiai apie tai, kad išvystytas internetinis baldų platformos puslapis būtų garantavęs klientus, kurių, kaip tvirtina kaltinamasis, to paties puslapio dėka netrūko ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, nereiškia, jog kaltinamasis netrukus po įmonės veiklos pradžios prisiėmęs daugiau nei dvidešimties tūkstančių sutartinius įsipareigojimus bendra likutine iš klientų gautina 11 721 Eur verte, nepaisant to, jog visi finansiniai rodikliai rodė, kad įmonės finansinė padėtis iš pat pradžių yra nepatenkinama (tokia liko ir vėliau), turėjo pagrindą 2014 m. gruodžio 5 d. ir 2015 m. vasario 2 d. pasirašytas sutartis vertinti kitaip nei ekonomiškai nenaudingas. Įsivaizduojama neturtinė nauda dėl išsaugoto puslapio, kurį kaltinamasis nurodė vertinęs 40 000 – 50 000 Eur suma, nepateisina aptariamų sandorių sudarymo. Nustatyta, kad kartu su perimtais įsipareigojimais UAB „(duomenys neskelbtini)“ negavo, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ neperdavė, jeigu buvo gavusi, iš klientų pagal perimtus įsipareigojimus avansų. Apklausiamas kaltinamasis E. Š. pažymėjo, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo būti perimti užsakytiems baldams jau supirkti audiniai, gal kažkokios baldų dalys (iš esmės pastarasis tokių aplinkybių konkrečiai neatsiminė, tačiau neatmetė galimybės dėl jų buvimo), o kaip liudytojas apklaustas M. L. tvirtino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ perdavė supirktas medžiagas, furnitūrą, kojeles baldams, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų.

Atsižvelgdamas į išdėstytų aplinkybių visetą, teismas sprendžia, kad kaltinamojo, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko ir direktoriaus, sudaryti sandoriai (dėl įsipareigojimų priėmimo – perleidimo sutarčių) yra ekonomiškai nepagrįsti ir nuostolingi, būtent kas konstatuota ir specialisto išvadoje Nr. 140-(7042)-IS1-1722, taip pat patvirtinta tyrimą atlikusios specialistės paaiškinimuose.

Kaltinime pagal BK 209 straipsnio 1 dalį inkriminuoti ir kiti sandoriai – UAB „(duomenys neskelbtini)“ baldų – 49 vienetų – pirkimas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavėjams sumokėta 24 246,34 Eur suma, nepagrįsta turto sunaudojimo apskaitos dokumentais ir pripažinta sąnaudomis.

Pirmojo inkriminuoto sandorio aplinkybės pasireiškia tuo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 24 253,50 Eur (17853,54+6399,96) iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal neįvardintas ir tyrimui pateiktuose dokumentuose nesančias sutartis pirko 37 (35+12) vienetus neįvardintų baldų, už kuriuos atsiskaitė pagal sąskaitas faktūras, tai yra už 35 vienetus baldų pagal 2015 m. sausio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. DI 2015/001 sumokėta 17 853,54 Eur ir už 12 vienetų baldų pagal sąskaitą faktūrą 2015 m. vasario 26 d. Nr. DI 2015/002 sumokėta 6 399,96 Eur, tačiau nurodytose sąskaitose faktūrose prekės pavadinimas nurodomas Baldai pagal sutartį, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų nėra galimybės nustatyti nei pirktų baldų pavadinimų, nei kada ir kokia kaina realizuoti, o Bendrovės apskaitoje 24 253,50 Eur suma pripažinta sąnaudomis.

Kaltinamasis E. Š. pripažino, kad sąskaitose faktūrose nebuvo detalizuoti pirkti baldai, tačiau kategoriškai tvirtino, kad baldai buvo realiai įsigyti ir būtent už juos apmokėta 24 253,50 Eur suma. Kaltinamasis pabrėžė, kad kita jo įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pagrindinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ baldų gamintojas (pagamindavo 95-99 proc. baldų), tarp įmonių buvo sudaryta generalinė paslaugų sutartis, užsakant naujus baldus atskirų sutarčių nebesudarinėdavo. Baldus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo ir pagal kaltinime nurodytas sutartis Nr. DI 2015/001 (35 vienetus už 17 853,54 Eur sumą) ir Nr. DI 2015/002 (12 vienetų už 6 399,96 Eur), sąskaitose faktūrose baldų nedetalizavo, sutinka, kad tai yra klaida, tačiau jokiu būdu ne tyčinis veiksmas, ir tokių klaidų po VMI pastabų daugiau nebekartojo. Pasisakant dėl tokių kaltinamojo parodymų, iš esmės galima sutikti, jog vien tai, kad nurodytose dviejose sąskaitose faktūrose nebuvo įvardinti konkretūs baldai, savaime nereiškia, kad sandoris buvo nuostolingas, ekonomiškai nepagrįstas, o finansinės ūkinės operacijos vykdytos, sunkinant UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekonominę padėtį, mažinant įmonės mokumą bei galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Svarbiausia yra tai, kad šiuo konkrečiu atveju į sąskaitas faktūras ne tik nebuvo įrašyti baldų pavadinimai (vien toks trūkumas savaime nebūtų pažeidimas, rodantis ekonomiškai nepagrįsto ir nenaudingo sandorio sudarymą), tačiau nagrinėjamu atveju nėra jokių dokumentų ar kitų duomenų, iš kurių būtų galima patikrinti minėtų sąskaitų faktūrų turinį, tai yra, kokie konkrečiai baldai buvo pirkti, kokie jų pavadinimai, modeliai, kam ir kokia kaina jie realizuoti. Vadinasi, nei atliekant UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nei specialistei, taip pat šiuo metu baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui nėra galimybės nustatyti pirktų baldų pavadinimų, nei kada ir kokia kaina jie realizuoti. Pabrėžtina, kad apklausta liudytoja N. M., ėjusi UAB „(duomenys neskelbtini)‘ buhalterės pareigas, parodė, kad ji baldų pagal sąskaitas faktūras asmeniškai nematė, tvarkė tik suminį sandėlį, tuo pačiu pažymėjo, kad sąskaitose faktūrose nenurodžius duomenų apie įsigyjamas prekes, prie nurodyto pobūdžio dokumentų turi būti pridėta sutartis (8 t., b. l. 2-19). Nagrinėjamu atveju jokių dokumentų, kuriuose atsispindėtų pagal kaltinime nurodytas sąskaitas faktūras įgytas turtas (baldai), nėra. Tai, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta generalinė paslaugų teikimo sutartis, ką būtent akcentavo gynyba, taip pat niekaip nesudaro galimybės patikrinti sąskaitų faktūrų Nr. DI 2015/001 ir Nr. DI 2015/002 turinio.

Gynėjo išsakyta pastaba, kad atlikusi mokestinį tyrimą VMI nenustatė pažeidimo ir tik rekomendavo ateityje detalizuoti sąskaitų faktūrų turinį, nesumenkina specialisto išvadų reikšmės. Pabrėžtina, kad sprendžiant dėl nusikalstamo bankroto padarymo yra vertinama sandorių ir ūkinių finansinių operacijų visuma, be to, kaip nurodyta anksčiau, pasisakant dėl aptariamo pirkimo sąskaitose faktūrose neįrašant baldų pavadinimų, esminė aplinkybė yra ta, kad ne tik sąskaitos faktūros yra neinformatyvios, prie jų nėra įvardintų konkrečių sutarčių, tačiau svarbiausia, kad nė jokiais buhalterinės apskaitos dokumentais, o taip pat bet kokiais kitais duomenimis negalima nustatyti pirktų baldų pavadinimų, kada ir kokia kaina jie realizuoti, o bendrovės apskaitoje 24 253,50 Eur suma pripažinta sąnaudomis.

Iš esmės analogiška situacija yra ir dėl kito sandorio, tai yra pareikšto kaltinimo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai pardavėjams sumokėjo 24 246,34 Eur, kas nėra pagrįsta turto sunaudojimo apskaitos dokumentais bei pripažinta sąnaudomis. Apklausiamas kaltinamasis parodė, kad visos medžiagos buvo nupirktos ir pateiktos baldų gamintojui. Medžiagos buvo perkamos, kad gamyba būtų kuo efektyvesnė ir pigesnė, patiems nuperkant medžiagas ir detales buvo galima išvengti gamintojo antkainio, be to, taip buvo sumažinama gamybinės klaidos tikimybė bei pagreitinamas gamybos procesas (8 t., b. l. 2-20). Siekiant patikrinti tokias kaltinamojo nurodytas aplinkybes, vėlgi turi būti pateikti bent kokie objektyvūs duomenys apie pardavimo dokumentuose nurodytų objektų (audinių, žaliavų, dalių ir detalių) realizavimą, tačiau ir šiuo atveju tokių duomenų nėra, kas reiškia nesant galimybės remtis kaltinamojo parodymais ir daryti išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrįstai pardavėjams sumokėjo kaltinime nurodytą sumą ir prekės faktiškai buvo perduotos.

Paskutinė kaltinimo pagal BK 209 straipsnio 1 dalis apima piniginių lėšų įgijimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (iš viso bendrai 7 307,19 Eur sumai). Kaltinamasis neigė įgijęs bent kokias UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšas, tvirtino, kad visi pinigai buvo panaudoti pagal paskirtį, greičiausiai pasimetė buhalteriniai dokumentai, pagrindžiantys pinigų panaudojimą. Kaip ir ankstesniais atvejais, taip ir šiuo, kaltinamasis tik išsako kaltinimą neigiančią poziciją, tačiau nepateikia jokių duomenų apie pinigų panaudojimą. Vien tokie kaltinamojo parodymai, kurių negalima patikrinti jokiais būdais, neleidžia niekaip spręsti, kad E. Š. neįgijo specialisto išvadoje nustatyto pinigų likučio, tai yra 7 307,65 Eur. Atlikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą nustatyta, kad 2016 m. gegužės 30 d. įmonės kasoje buvo 1 382 Eur  likutis; pas atskaitingą asmenį E. Š. buvo 5 700,19 Eur; 2016 m. birželio 30 d. likutis sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filiale – 1,53 Eur bei 2016 m. birželio 15 d. likutis sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ – 226,99 Eur. Kaltinamasis nepateikė nė vieno buhalterinio dokumento, patvirtinančio piniginių lėšų panaudojimą įmonės reikmėms. Pažymėtina, kad galimos situacijos, kai dalies aplinkybių negalima pagrįsti vien buhalterinės apskaitos dokumentais, tačiau tokiais atvejais, vadovaujantis protingumo, logikos ir pagrįstumo principais, būtina atsižvelgti į kitus bylos duomenis. Tokiais atvejais išvadai duoti specialistas gali pasitelkti ir tokius duomenis kaip liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ikiteisminio tyrimo metu paimtų užrašų duomenis ir kt. Pabrėžtina, kad specialistas negali atlikti šių duomenų procesinio įrodomojo vertinimo. Šių duomenų tikrumą ir patikimumą turi įvertinti teismas. Nagrinėjamoje byloje gi nėra net ir kitų duomenų, kurie leistų spręsti ir vertinti, kad nustatytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšų likutis buvo panaudotas įmonei, todėl vien deklaratyvus kaltinamojo tvirtinimas, kad jis įmonės lėšų neįgijo, nėra pagrindas remtis tokiais parodymais.

Taigi anksčiau aptartų sandorių visuma leidžia daryti išvadą, jog kaltinamasis E. Š., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku ir direktoriumi, sąmoningai blogai valdė įmonę. Blogas įmonės valdymas pasireiškė akivaizdžiai nenaudingų ir įmonės tikslams prieštaraujančių sutarčių, kuriomis iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo perimti ekonomiškai nenaudingi įsipareigojimai, sudarymu, taip pat ūkinių finansinių operacijų, kuriomis buvo apsunkinta įmonės finansinė padėtis, mažinamas įmonės mokumas ir galimybė atsiskaityti su kreditoriais, vykdymu. Taigi ne objektyvios aplinkybės, o būtent šių visų išvardintų veiksmų visuma nulėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą, o bendrovės kreditoriams buvo padaryta didelė (21 289,60 Eur) turtinė žala (specialisto išvados 9 priede yra išvardinti konkretūs kreditoriai ir kreditorinių reikalavimų dydžiai). Čia darsyk pažymėtina, kad įmonės finansinė padėtis nuo pat įkūrimo pradžios buvo prasta ir iš esmės tokia išliko visą laikotarpį; iš liudytojų (įmonės klientų) parodymų matyti, kad apie sunkumus nė vienas prieš sudarant sutartis nebuvo informuotas, nustatytais terminais neįvykdžius užsakymų, įmonė nurodydavo vis skirtingas vėlavimo priežastis, tačiau aiškiai vengė informuoti apie tikrąją padėtį ir gresiantį bankrotą, įmonės ofisas buvo uždarytas (dėl įsiskolinimo nutraukta patalpų nuomos sutartis), atvykę liudytojai neberado jokių iškabų, nebebuvo galimybės susisiekti su įmonės atstovais.

 Nėra ginčo, jog kaltinamasis, kuris buvo vienintelis įmonės akcininkas ir direktorius, turėjo visus įgalinimus veikti įmonės vardu. Konstatuotina, jog kaltinamasis veikė tyčia, tai yra suprato blogai valdantis įmonę, numatė bankroto ir žalos atsiradimo galimybę ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti, tai yra veikė netiesiogine tyčia.

Teismo išvadų dėl nusikalstamo bankroto padarymo nekeičia gynybos akcentuota aplinkybė, jog civilinėje byloje, kurioje buvo keliamas klausimas dėl tyčinio UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto, civilinę bylą išnagrinėjęs teismas pripažino, jog įmonės bankrotas nebuvo tyčinis. Šiuo atveju pažymėtina, kad tyčinis bankrotas konstatuojamas teismui išnagrinėjus įmonės bankroto bylą civilinio proceso nustatyta tvarka. Tuo tarpu nusikalstamas bankrotas yra baudžiamosios teisės kategorija. Ta aplinkybė, kad civiline tvarka bankroto bylą nagrinėjęs teismas nenustato tyčinio bankroto požymių, neužkerta kelio vėliau bylą nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka ir pripažinti, jog bankrotas buvo tyčinis. Atkreiptinas dėmesys, kad bankroto procesas civilinėje teisėje ne visais atvejais sudaro galimybes nustatyti visas teisingai šiam klausimui išspręsti bylos aplinkybes, kai tokias galimybes turi teismas, nagrinėjantis bylą baudžiamojo proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju teismas, ištyręs bei įvertinęs kaltinime pagal BK 209 straipsnio 1 dalį, inkriminuotus sandorius bei ūkines finansines operacijas, turi pagrindą išvadai kaltinamojo veiksmus vertinti kaip nulėmusius UAB „(duomenys neskelbtini)“ banrotą, padarant bendrovėms kreditoriams didelę turtinę žalą.

Pažymėtina ir tai, kad sakydamas baigiamąją kalbą gynėjas atkreipė dėmesį į tai, kad BK 209 straipsnio dispozicija yra blanketinio pobūdžio, reikalaujanti nurodyti konkrečias teisės aktų nuostatas, kurios buvo pažeistos kaltinamajam sąmoningai blogai valdant ūkio subjektą. Tokia gynėjo pastaba yra pagrįsta. Kaltinamajam E. Š. inkriminuotame kaltinime išties nėra nurodyti konkretūs teisės aktų nuostatų pažeidimai. Visgi iš kaltinimo turinio galima matyti, jog E. Š. kaltinamas bendrųjų reikalavimų nesilaikymu – būti atsakingu už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą, kreditorių teisių užtikrinimą, kas iš esmės atitinka Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 punkto reikalavimus. Tai, kad tokia įstatymo nuostata nėra konkrečiai įvardinta kaltinime, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog E. Š. kaltinimas buvo neaiškus, pastarasis nežinojo, nuo ko gintis (pabrėžtina, kad pats kaltinamasis proceso metu nė karto nenurodė, jog jam neaišku, kuo yra kaltinamas), kaltinimo turinys atskleidžia, kokių pareigų jis neatliko. Esamų aplinkybių kontekste kaltinimas iš esmės yra aiškus, pabrėžtina, kad teismų praktikoje yra pavyzdžių, kai kaltinimas pagal BK 209 straipsnį yra atskleidžiamas nurodant pareigas ir aprašant veiksmus, tačiau neįvardinant konkrečių teisės aktų reikalavimų (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-648/2017).

Dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnį kyla asmeniui, kuris iššvaistė jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą (turtinę teisę). Teismų praktikoje turto iššvaistymas – tai kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto (turtinės teisės) savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2010, 2K-210/2012, 2K-168/2013, 2K-P-89/2014, 2K-369-303/2017). Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pavyzdžiui, yra ir materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už šį turtą ar turtinę teisę. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Kasacinio teismo praktikoje tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padaryti tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325-895/2018). Iššvaistymo požymių buvimas gali būti konstatuojamas ir tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-895/2017, 2K-234-699/2017, 2K-302-489/2017, 2K-7-648/2019, 2K-254-895/2020).

Nagrinėjamoje byloje E. Š. kaltinamas iššvaistęs jo žinioje buvusį svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, didelės vertės turtą (55 807,49 Eur). Turto iššvaistymas inkriminuotas kaip pasireiškęs tuo, kad: 1) nepateikė išlaidas pateisinančių dokumentų 7 307,65 Eur sumai, neperdavė šių pinigų bankroto administratoriui, taip pat nurodytų lėšų nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje; 2) už 24 253,50 Eur (17 853,54+6399,96) iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal neįvardintas ir tyrimui pateiktuose dokumentuose nesančias sutartis pirko 37 (35+12) vienetus neįvardintų baldų ir už juos atsiskaitė pagal 2015 m. sausio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. DI 2015/001 ir 2015 m. vasario 26 d. sąskaitą faktūrą Nr. DI 2015/002, kuriose prekės pavadinimas nurodomas Baldai pagal sutartį, tačiau nustatyti nei pirktų baldų pavadinimų, nei kada ir kokia kaina realizuoti, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje nėra patvirtinančių dokumentų, o Bendrovės apskaitoje 24 253,50 Eur suma nepagrįstai pripažinta sąnaudomis; 3) nepagrįstai pardavėjams sumokėjo 24 246,34 Eur sumą, kuri nepagrįsta turto sunaudojimo apskaitos dokumentais ir pripažinta sąnaudomis, kadangi nei vienu prekių, tai yra baldų pardavimo atveju, pardavimo dokumentuose: žaliavos, dalys, detalės, baldiniai audiniai nebuvo parduoti ir nėra baldų gamybos dokumentų.

Kaltinamojo pozicija dėl jam pareikšto kaltinimo analogiška – kaltės nepripažino, neigė iššvaistęs įmonės turtą. Jokių įmonės pinigų niekam neperleido bei pats jų neįgijo; baldai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo realiai įsigyti, 24 253,50 Eur buvo skirti jų apmokėjimui, taip pat realiai pardavėjams sumokėjo 24 246,34 Eur už audinius, furnitūrą, detales ir kt. Taigi E. Š. neigia visas kaltinime inkriminuotas aplinkybes, tačiau, kaip galima pastebėti, pasirinkta neigimo pozicija nėra grindžiama jokiais konkrečiais duomenimis. Suprantama, kaltinamasis neturi įrodinėti savo nekaltumo, gali ir apskritai neduoti parodymų, tačiau teismas turi turėti galimybę patikrinti, ar kaltinamo asmens įvardinamos aplinkybės yra pagrįstos, ar išreiškiamas kaltės neigimas nėra deklaratyvus

Tuo tikslu pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, kad vien tai, jog kaltininkas nurodo, kad bendrovės pinigai buvo naudojami bendrovės veikloje, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto iššvaistymo sudėties požymių buvimą kaltininko padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko teiginiai dėl turto panaudojimo įmonės veikloje turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto iššvaistymą, neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios piniginės lėšos buvo naudojamos. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 184 straipsnį kaip turto iššvaistymą, visų pirma turi būti vertinami duomenys apie tai, ar įmonės pinigai buvo panaudoti įmonės, šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikmėms, o ne pats tokių pinigų panaudojimo neteisėtumas. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamas įmonės turtas, savaime nepaneigia turto iššvaistymo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje. Gynybos argumentai, jog visos lėšos buvo panaudotos įmonės naudai, kai to nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, kaltinimo dėl turto iššvaistymo nepaneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-197/2012, 2K-271-719/2019, kuriose aiškinami įrodinėjimui keliami reikalavimai bylose dėl svetimo turto pasisavinimo yra aktualūs ir esmės analogiški šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamai nusikalstamai veikai – turto iššvaistymui).

Nagrinėjamoje byloje būtent ir nėra ne tik buhalterinės apskaitos, tačiau ir bet kokių kitų dokumentų, taip pat kitų duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad E. Š. 24 253,20 Eur sumokėjo būtent už baldus. Tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta generalinė pasaugų teikimo sutartis bei sąskaitos faktūros Nr. DI 2015/001 ir Nr. DI 2015/002 neleidžia nustatyti nei baldų pavadinimų, nei kada ir kokia kaina jie buvo realizuoti, bendrovės buhalterinės apskaitoje nėra tai patvirtinančių dokumentų, o bendrovės apskaitoje nurodyta suma nepagrįstai pripažinta sąnaudomis. Atitinkamai jokiais duomenimis nepatvirtinti kaltinamojo parodymai dėl to, kad už 24 246,36 Eur buvo įsigyti audiniai, žaliavos, dalys ir detalės; tokia suma vėlgi nepagrįsta turto sunaudojimo apskaitos dokumentais, nėra baldų gamybos dokumentų. Kaltinamasis negalėjo nieko konkretaus paaiškinti ir dėl 7 307,65 Eur sumos, nepateikė nei dokumentų, nei nurodė kitokius duomenis, leidžiančius patikrinti ir įsitikinti, kad pinigai, kurie buvo įmonės kasoje (specialisto išvados dalis, kuria nustatytas nurodytas kasos likutis, nėra ginčijama), ir kurie vėliau nebuvo perduoti bankroto administratoriui, buvo sunaudoti įmonės veikloje. Pabrėžtina, kad visi dokumentai, kuriuos bankroto administratoriui J. R. pavyko gauti iš E. Š., buvo pateikti tyrimui, taip pat specialistei, viskas buvo tiriama ir analizuojama, jokie dokumentai po perdavimo negalėjo pasimesti. Spręstina, kad su 7 307,65 Eur suma susijusių dokumentų apskritai nebuvo arba jų neperdavimo aplinkybės žinomos tik vienam kaltinamajam. Tuo pačiu pastebėtina, kad iš J. R. parodymų matyti, kad perduodami dokumentai segtuvuose buvo nesunumeruoti, didelė dalis nepasirašyti vadovo, be to, jau iš karto buvo matyti, kad dalies jų trūksta (7 t., b. l. 173-176; 3 t., b. l. 227-230).

Taigi šiuo atveju bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į tai, jog kaltinamojo teiginių, kad inkriminuota suma (bendrai 55 807,49 Eur) buvo panaudota įmonės „(duomenys neskelbtini)“ reikmėms, kas nėra užfiksuota nei buhalterinėje apskaitoje, nei nepatvirtinta kitais patikimais įrodymais, dėl ko atitinkamai nėra galimybės patikrinti lėšų panaudojimą bendrovės veikloje, daro išvadą, kad E. Š., kuris buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas ir direktorius, turėjo teisę atstovauti įmonei, priimti sprendimus ir kontroliuoti jos veiklą, disponuoti įmonės piniginėmis lėšomis, iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“, didelės vertės turtą.

Kaip išaiškinta teismų praktikoje, patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę perleidžia tretiesiems asmenims, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-895/2017, Nr. 2K-234-699/2017, Nr. 2K-38-788/2019 ir kt.). BK 184 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl kvalifikuojant turto iššvaistymą reikia konstatuoti, ar neteisėtai disponuojant įmonės turtu buvo padaryta turtinė žala turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Turtinė žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis, o nustatoma konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210/2012, Nr. 2K-P-78/2012). Byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo 24 253,50 Eur už baldus (49 vnt.) bei 24 246,34 Eur sumas už baldinius audinius, žaliavas, dalis ir detales (dėl tokių sumų apmokėjimo ginčo nėra), be to, nepateikti jokie išlaidas pateisinantys dokumentai dėl 7 307,65 Eur sumos, kurios dalis buvo įmonės kasoje (1 382 Eur) dalis (5 700,19) – pas atskaitingą asmenį, tai yra E. Š., likusi dalis – bankų sąskaitose, ir visa ši bendra 55 807,49 Eur suma buvo panaudota nenustatytais tikslais bei reikmėms ir byloje nėra duomenų, kad visi anksčiau kaip nurodomi įsigyti objektai, o taip pat lėšos buvo panaudoti bendrovės veikloje ir jos tikslais. Visa tai patvirtina, kad padaryta turtinė žala įmonei „(duomenys neskelbtini)“ buvo reali, iššvaistytas didelės vertės įmonės turtas. Atsižvelgiant į tai, kad E. Š. iššvaistyta lėšų suma viršija 250 MGL dydžio sumą, pastarojo nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jei kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2012, Nr. 2K-202/2006, Nr. 2K-615/2006 ir kt.). Byloje nustatytos aplinkybės, rodančios, kad įmonės lėšų panaudojimas nėra patvirtintas apskaitos dokumentais, turto sunaudojimo ir baldų gamybos dokumentais, o dėl įmonės lėšų, buvusių kasoje, pas atskaitingą asmenį E. Š. ir bankų sąskaitose, nėra išlaidas pateisinančių dokumentų ir tos lėšos (7 307,67 Eur) neperduotos bankroto administratoriui ir jų nerasta kasoje, rodo, kad E. Š. (kuriam visi nurodyti sandoriai ir ūkinės operacijos buvo žinomi, jo paties inicijuoti, aiškiant suvokiant dokumentų nebuvimo faktą) veikė tiesiogine tyčia.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje

Kaltinamasis E. Š. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ir dėl to, kad apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Tokio kaltinimo E. Š. nepripažįsta ir nurodo, kad, vykdydamas pareigą organzuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, tuo tikslu įmonėje įdarbino buhalterę N. M., kuri ir tvarkė buhalterinę apskaitą (iki N. M. buvo kita buhalterė, tai yra G. A.).

Iš tokių teiginių galima suprasti, jog nesutinkama, kad E. Š. yra asmuo, atsakingas pagal BK 222 straipsnį už apgaulingą buhalterinę apskaitą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnį ūkio subjekto apskaitą tvarko: vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo. Ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, išskyrus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytus atvejus, tai yra mažosios bendrijos apskaitą gali tvarkyti tos bendrijos narys, o individualios įmonės apskaitą – tos įmonės savininkas. Įstatymo 11 straipsnis nustato, kad už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas yra ne tas pats. Įmonės vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, kad įmonėje dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taigi, aiškinant BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, darytina išvada, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Įmonės vadovas gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau, jei apgaulingai apskaitai tvarkyti jis panaudoja nekaltą asmenį, tai yra asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo baudžiamosios teisės institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas arba iš viso nepateikia buhalteriui dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-363/2014; 2K-277-696/2017).

Nors kaltinamojo vadovaujamoje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ ir buvo asmuo, tvarkęs buhalterinę apskaitą – buhalterė N. M., tačiau ne ji, o E. Š. yra atsakingas už kaltinime inkriminuotų įstatymo nuostatų pažeidimus, nulėmusius, jog negalima iš dalies nustatyti įmonės tiriamojo laikotarpio veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 13 d. Iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį turinio matyti, jog E. Š. kaltinamas tuo, kad į apskaitą nebuvo įtrauktos ūkinės operacijos, susijusios su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; nustatytais terminais apskaitos registruose nebuvo neužregistruoti ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys; ne visos operacijos pagrįstos apskaitos dokumentais; neužtikrinti dokumento privalomi rekvizitai; neatlikta turto ir įsipareigojimų inventorizacija prieš 2014 – 2015 m. metinių finansinių ataskaitų sudarymą. Tolesnėje kaltinimo dalyje yra išvardintos ir aprašytos konkrečios ūkinės operacijos ir veiksmai, už kuriuos atsakingas būtent E. Š.. Inkriminuotų operacijų turinys ir pobūdis rodo, kad už tinkamą Buhalterinės apskaitos įstatymų nuostatų užtikinimą atsakomybė tenka kaltinamajam. Tik E. Š. buvo žinomi ir būtent jo inicijuoti sandoriai dėl baldų pirkimo iš jo kitos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 24 253,50 Eur, taip pat prekių (baldų, audinių, žaliavų) už 24 246,34 Eur sumą, pripažintos sąnaudomis, nepagrindimo turto apskaitos ir baldų gamybos dokumentais. Būtent pastarasis turėjo pasirūpinti ir užtikrinti, kad iš apskaitos būtų objektyviai galima nustatyti įsigytų baldų pavadinimus, kada ir kokia kaina jie realizuoti, užtikrinti, kad prekių įsigijimas už 24 246,34 Eur būtų pagrįstas apskaitos dokumentais, pateikiant juos buhalterei. Iš liudytojos N. M. parodymų matyti, kad pastaroji dirbo išskirtinai tik su dokumentais, kuriuos pastaroji iš direktoriaus pasiimdavo, kartą į mėnesį atvykdama į įmonės ofisą. Liudytoja pabrėžė, tvarkiusi tik suminį sandėlį, atskirai baldų nepajamavo, sąskaitų teisingumo netikrino (8 t., b. l. 2-20). Atitinkamai ir kiti inkriminuoti veiksmai, susiję su Buhalterinės apskaitos įstatymo konkrečių reikalavimų pažeidimais, yra nulemti to, kad E. Š. neužtikrino dokumentų surašymo ir nepateikė jų buhalterinę apskaitą tvarkiusiai N. M.. Dar kita dalis inkriminuotų operacijų yra susijusi su lėšų išėmimu iš įmonės sąskaitos, pinigų likučio neįtraukimu į apskaitą ir neužregistravimu apskaitos registruose vėlgi išimtinai susiję su E. Š., būtent kuris buvo atskaitingas asmuo, jo žinioje buvo kasa, banko sąskaitos. Apklausiama liudytoja N. M. akcentavo su pinigais nedirbusi, už kasą nebuvo atsakinga, priėjimo prie įmonės banko sąskaitų neturėjo. Dėl kaltinime inkriminuotų Inventorizacijos taisyklių 17 punkto pažeidimo atsakomybė tenka taip pat E. Š., kas numatyta Inventorizacijos taisyklių 64 punkte.

Specialisto išvadoje Nr. 140-(7042)-IS1-1722 (ji patvirtinta ir tyrimą atlikusios specialistės paaiškinimuose) konstatuota, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių, taip pat Inventorizacijos taisyklių pažeidimai (konkrečios nuostatos įvardintos kaltinime) nulėmė tai, kad negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiriamojo laikotarpio veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2015 m. sausio 01 d. iki 2016 m. liepos 13 d., tai yra kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai.

Įstatymas reikalauja tiesioginės ar netiesioginės tyčios dėl BK 222 straipsnyje numatytų buhalterinės apskaitos pažeidimų, tai yra reikalaujama, kad kaltininkas suvoktų, jog jis apgaulingai tvarko buhalterinę apskaitą, numato, kad tai iškreipia buhalterinę apskaitą ir dėl jo veikos bus neįmanoma nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori arba tiesiog yra abejingas dėl jų kilimo. Teismo vertinimu, kaltinamasis E. Š. veikė tiesiogine tyčia. Pastarasis žinojo ir suvokė, kad dėl jo inicijuotų sandorių, kurių apmokėjimui buvo skirtos pakankamai didelės sumos įmonės lėšų (24 253,50 Eur ir 24 24,34 Eur), nėra galimybės išsiaiškinti, kokie baldai buvo įsigyti, kada ir už kokią kainą realizuoti, apskaitoje 49 vnt. baldų kainą pripažįstant sąnaudomis, nėra ūkinę operaciją pagrindžiančių dokumentų. Taip pat kaltinamasis, kuris vienintelis buvo atsakingas už įmonės kasą, nepateikė dokumentų, pagrindžiančių 7 307,65 Eur pinigų likučio panaudojimą, nėra ir apskaitos registrų, kuriuose būtų užregistruoti tokie duomenys. Šie aptarti kaltinamojo veiksmai iš dalies yra susiję su jo padarytomis nusikalstamomis veikomis, numatytomis BK 209 straipsnio 1 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje; kaltinamasis buvo suinteresuotas ūkines operacijas užfiksuoti taip, jog nebūtų galimybės ištirti aplinkybes dėl 24 253,50 Eur ir 24 24,34 Eur sumokėjimo, taip pat nustatytas kasos likučio panaudojimas. Be šių pažeidimų kaltinamasis padarė dar eilę kitų kaltinime nurodytų Buhalterinės apskaitos įstatymo, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių pažeidimų, buvo nesilaikyta ir Inventorizacijos taisyklių 17 punkto nuostatų, kas visumoje buvo nukreipta į siekį iškreipti įmonės buhalterinę apskaitą ir taip sutrukdyti nustatyti įmonės veiklą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį bei struktūrą.

Bausmės skyrimas

Kaltinamojo E. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Kaltinamasis E. Š. padarė tris tyčinius nusikaltimus, kurie pagal savo pavojingumą priskirtini skirtingoms kategorijoms – vienas nesunkus, vienas apysunkis ir vienas sunkus (BK 11 straipsnio 3, 4 ir 5 dalys). Nusikaltimai baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia, atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Vertinant kaltinamojo asmenybę, nustatyta, kad E. Š. teisiamas pirmą kartą (4 t., b. l. 157), administracinėn atsakomybėn buvo traukiamas vieną kartą, už padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą paskirtą baudą sumokėjo, administracinė nuobauda yra seniai nebegaliojanti, taigi, juridine prasme kaltinamasis laikytinas administracine tvarka nebaustu (4 t., b. l. 159), įgijęs aukštąjį išsilavinimą, išsiskyręs, dirbantis, duomenų apie gydymąsi nuo psichikos, psichiatrijos bei priklausomybės ligų valstybinė kaltintoja nepateikė.

Teismas, įvertinęs anksčiau nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaudamasis BK 55 straipsnio, 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam E. Š. jam inkriminuotų straipsnių sankcijose numatytas bausmes, jų dydį nustatant mažesnį nei jų vidurkis (pagal BK 222 straipsnio 1 dalį skirtina sankcijoje numatyta griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas, tačiau jos nustatytinas dydis iš esmės atitinka minimalią ribą).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės bendrintinos, taikant bausmių apėmimo būdą, ir E. Š. skirtina subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams keturiems mėnesiams. Pažymėtina, kad sakydama baigiamąją kalbą prokurorė siūlė bausmes bendrinti taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, visgi, teismo vertinimu, yra pagrindas išvadai, kad visos nusikalstamos veikos padarytos esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, kaltinamajam siekiant bendro nusikalstamo sumanymo (toks bausmių bendrinimo būdas taikytinas ir teismų praktikoje, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nutartimi Nr. 2K-302-489/2017 paliktas galioti bausmių, paskirtų už BK 184 straipsnio 2 dalyje, 209 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, bendrinimas bausmių apėmimo būdu).

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Išnagrinėjus šios bylos aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamas veikas ir kaltininko asmenybę, manytina, kad bausmės tikslai E. Š. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atidedant paskirtos bausmės vykdymą. Nors byloje nustatyta, jog kaltinamasis, be kita ko, padarė ir vieną sunkų nusikaltimą, tačiau nuo nusikalstamų veikų padarymo jau yra praėjęs pakankamas laiko tarpas, duomenų, jog kaltinamajam būtų pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas, jis būtų pripažintas kaltu padaręs naujas nusikalstamas veikas, nėra. Kaltinamasis teisiamas pirmą kartą, yra dirbantis, prieš jį vykęs baudžiamasis procesas truko pakankamai ilgai. Teismo vertinimu, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog šiuo nuosprendžiu E. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti, atidedant jos vykdymą kiek didesniam laikotarpiui nei įstatyme numatytas vidurkis bei skiriant įstatyme numatytus bendrus įpareigojimus.

Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas taikytinas vadovaujantis nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusia BK 75 straipsnio redakcija (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.). Nors nuo 2020 m. liepos 1 d. pasikeitus baudžiamojo kodekso 75 straipsnio redakcijai (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. liepos 1 d.) pakito BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimo instituto teisinis reguliavimas, tačiau kaltinamajam, kaip minėta, taikytinas BK 75 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, galiojęs veikų padarymo metu, kuris yra švelnesnis kaltinamojo teisinei padėčiai.

Dėl kardomosios priemonės ir daiktų, turėjusių reikšmės nusikalstamoms veikos tirti ir nagrinėti

Kaltinamajam E. Š. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (7 t., b. l. 35-38), paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Daiktai, turėję reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti: UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie 2020 m. sausio 30 d. nutarimu perduoti saugojimui į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriaus Turto valdymo poskyrio daiktų saugojimo saugyklą, esančią adresu Buivydiškių g. 20, Vilniuje (pagal 2020 m. sausio 30 d. kvitą serija BBB Nr. LS004654), nuosprendžiui įsiteisėjus, perduotini Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Archyvų skyriui (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 40 straipsniu, 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 – 307 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

E. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam laisvės atėmimo bausmę 1 (vieneriems) metams.

E. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

E. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam laisvės atėmimo bausmę 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti, taikant bausmių apėmimo būdą, ir paskirti E. Š. subendrintą laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktų nuostatomis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant E. Š. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

E. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti: UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie 2020 m. sausio 30 d. nutarimu perduoti saugojimui į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriaus Turto valdymo poskyrio daiktų saugojimo saugyklą, esančią adresu Buivydiškių g. 20, Vilniuje (pagal 2020 m. sausio 30 d. kvitą serija BBB Nr. LS004654), nuosprendžiui įsiteisėjus, perduoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Archyvų skyriui (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Šis nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja                                                                                                                                                  Julita Dabulskytė-Raizgienė