Baudžiamoji byla Nr. 2K-196/2011

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-59-1-00414-2009-6

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                         1.2.3.2.9. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

gynėjui advokatui Aurimui Mieželaičiui, 

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. gynėjo advokato Aurimo Mieželaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą keturiolikai metų.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis, kuria nuteistojo N. B. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

N. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 15 d., apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo V. Š. namuose, būdamas neblaivus, veikdamas kartu su mažamečiu K. Š., gimusiu 1995 m. gruodžio 18 d., dėl savanaudiškų paskatų nužudė V. Š.. N. B., sužinojęs, kad V. Š. nedavė K. Š. cigarečių, turėdamas su juo bendrą tikslą užvaldyti V. Š. cigaretes bei pinigus, nurodė K. Š. pagalve suduoti kambaryje ant lovos sėdinčiam V. Š. K. Š. pagalve sudavus šešis smūgius į įvairias V. Š. kūno vietas reikalaujant atiduoti cigaretes bei pinigus, N. B. nurodė jam uždengti pagalve ant lovos nukritusio V. Š. veidą. K. Š. įvykdžius šį reikalavimą, N. B. kumščiais tyčia sudavė dešimt smūgių V. Š. į kairįjį šoną bei kitas kūno vietas ir taip padarė jam kraujosruvas nosyje, abiejose plaštakose, kairiojo kelio sąnaryje, nugaroje, krūtinės kairėje pusėje, sulaužė kairės pusės šonkaulius. Nukentėjusysis V. Š. nuo bukos krūtinės traumos, dėl kurios lūžo jo kairės pusės šonkauliai bei plyšo kairysis plautis, ventilinio pneumotorakso, masyvios poodinės emfizemos, ūmaus kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimo 2009 m. lapkričio 15 d., 18.20 val. mirė ligoninėje.

Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus pakeisti ir jo ginamojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 132 straipsnį arba į 129 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jo ginamojo baudžiamojoje byloje netinkamai pritaikė BK 15 straipsnio 3 dalies normas, nes nepagrįstai konstatavo, jog jo ginamasis veikė netiesiogine tyčia. Kasatoriaus teigimu, tai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, nes iš jo ginamojo veiksmų matyti, kad jis arba nenumatė tokių padarinių, nors ir galėjo juos numatyti, arba, jei ir numatė padarinius, tai lengvabūdiškai tikėjosi išvengti. Kasatoriaus nuomone, tai, kad jo ginamasis nenorėjo, jog jį pastebėtų bei atpažintų V. Š., ir tai, kad jis nukentėjusiajam sudavė ranka ir ne į gyvybiškai svarbias vietas, neduoda pagrindo teigti, jog jo ginamasis numatė V. Š. mirtį ir sąmoningai leido jam mirti. Priešingai, liudytojų parodymai apie tai, kad jo ginamasis nenorėjo pasirodyti V. Š., pasak kasatoriaus, patvirtina tai, kad jis nenorėjo sukelti tokių sunkių padarinių. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiajam smūgiai buvo suduoti ne į gyvybiškai svarbias sritis ar organus, ir, vertinant jo ginamojo asmenybę, gyvenimišką patirtį, išsilavinimą bei kitas aplinkybes, matyti, jog jis negalėjo numatyti galimų padarinių, o jei ir suvokė juos, tai lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Kasatoriaus nuomone, taip pat nėra pagrindo teigti, kad jo ginamasis nukentėjusįjį nužudė dėl savanaudiškų paskatų, nes iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis nedarė kliūčių pasisavinti kokį nors jo turtą ir nebuvo jokios kitos aiškios priežasties žudyti kaimyną. Kasatoriaus teigimu, byloje esant jo ginamojo ir liudytojo L. G. parodymams apie tai, kad smurtą prieš V. Š. naudojo ir kiti asmenys, šių aplinkybių neištyrus nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, negalima vienareikšmiškai teigti, kad padariniai kilo tik dėl jo ginamojo veiksmų, dėl to jo ginamasis turėtų atsakyti tik už įrodytą jo veiką, o ne už padarinius, kuriuos galėjo sukelti ir kiti asmenys, ir kitu laiku. Kasatoriaus tvirtinimu, iš nusikaltimo mechanizmo, asmenų elgesio po nusikaltimo padarymo, jų parodymų matyti, kad jo ginamojo tyčia buvo neapibrėžta arba galėjo būti nukreipta tik į skausmo sukėlimą, todėl kilus sunkesniems padariniams – mirus nukentėjusiajam – jo padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal kilusius padarinius kaip neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 straipsnis), o ne pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą kaip tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų paskatų.

Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nebuvo paneigta jo ginamojo versija, jog jis nukentėjusįjį mušė be aiškios priežasties, nes teismai savo sprendimuose nepagrindė savanaudiškumo požymio buvimo jo ginamojo veikoje ir apsiribojo tik suinteresuotų liudytojų prieštaringų parodymų citavimu. Kasatoriaus tvirtinimu, byloje nėra įrodymų, kad jo ginamasis nukentėjusiajam sudavė smūgius dėl savanaudiškų paskatų. Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo ginamasis savo nusikalstamą sumanymą – prasimanyti cigarečių arba gauti iš nukentėjusiojo pinigų – įvykdė. Pasak kasatoriaus, ir K. Š., ir A. S. apklausiami teigė, kad jie patys prasimanė gauti cigarečių iš nukentėjusiojo, vieni atėjo pas jį, o N. B. atėjo vėliau. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad K. Š. akistatos metu patikslino, jog po V. Š. sumušimo jo ginamasis neliepė jam paklausti nukentėjusiojo, ar vakare bus cigarečių. Kasatorius taip pat teigia, kad liudytojo L. G. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose minimas nukentėjusiojo cigaretes ir 80 Lt ar 90 Lt, jei juos kažkas iš tiesų paėmė iš nukentėjusiojo V. Š., buvo galima pasisavinti ir nenaudojant smurto prieš nukentėjusįjį. 

            Nuteistojo N. B. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

            1. Esminis nuteistojo N. B. gynėjo kasacinio skundo argumentas yra tas, kad, pasak kasatoriaus, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, neteisingai konstatavę, jog jo ginamasis veikė netiesiogine tyčia ir V. Š. nužudė dėl savanaudiškų paskatų, nepagrįstai jo ginamojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

            2. Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko ir abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, kaltininko elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (pavyzdžiui, kasacinės bylos Nr. 2K-109/2009, 2K-446/2010).

            Pirmiausia pažymėtina, kad teismų praktikoje smūgių sudavimas nukentėjusiajam į šonus vertinamas kaip smūgių sudavimas į žmogaus gyvybei svarbią kūno sritį (pavyzdžiui, kasacinės bylos Nr. 2K-598/2010, 2K-117/2011). Normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, kad suduodamas smūgį kitam žmogui į gyvybei svarbią kūno sritį – šoną, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, nuo kurių jis gali mirti. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl N. B. kaltės formos ir rūšies, teisingai nurodė, kad nuteistasis, suduodamas smūgius, daugumą jų gulėjusiam nukentėjusiajam į kairįjį šoną – nedidelę žmogaus gyvybei svarbią kūno sritį, negalėjo nesuprasti, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad N. B., nors ir nenorėjo nukentėjusiojo mirties, tačiau buvo abejingas nukentėjusiojo V. Š. mirčiai, panaudoto fizinio smurto pobūdis ir intensyvumas suduodant ne mažiau kaip dešimt stiprių smūgių kumščiais, taip sulaužant nukentėjusiajam daug kairės pusės šonkaulių ir praduriant kairįjį plautį, nuteistojo nenoras išvengti sunkesnių padarinių – pagalbos neiškvietimas sunkiai sužalotam nukentėjusiajam, jo vieno palikimas – liudija apie netiesioginę tyčią nužudyti, todėl jo nusikalstamos veikos negalima kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnį kaip neatsargus gyvybės atėmimo.

3. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (pavyzdžiui, kasacinės bylos Nr. 2K-361/2006, 2K-7-576/2006). Savanaudišku laikomas nužudymas tiek siekiant turtinės naudos sau, tiek kitam asmeniui, kurio padėtimi kaltininkas suinteresuotas. Tai, kad kaltininkas ar asmuo, kurio turtiniais interesais padarytas nusikaltimas, tos naudos negauna arba ja nepasinaudoja ar jos atsisako, nusikaltimo kvalifikavimui neturi įtakos.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo N. B. gynėjo skundą ir patikrinęs nuteistojo N. B. baudžiamąją bylą faktų bei teisės taikymo aspektais, visapusiškai išanalizavę byloje esančius įrodymus, įvertinę jų visetą, nustatė, kad V. Š. buvo nužudytas turint tikslą užvaldyti jo turimas cigaretes bei pinigus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad sumanymas užvaldyti V. Š. cigaretes bei pinigus, t. y. savanaudiškos paskatos, susiformavo iki V. Š. nužudymo. Vadinasi, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje motyvuotai konstatavo, kad V. Š. buvo nužudytas dėl savanaudiškų paskatų.

4. Taigi, kolegijos nuomone, nuteistojo N. B. nusikalstama veika šioje baudžiamojoje byloje teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą kaip tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų paskatų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

            Nuteistojo N. B. gynėjo advokato Aurimo Mieželaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                            Benediktas Stakauskas                                                                                                                                              

                                                                                                                        Albinas Sirvydis

                                                                                                                        Jonas Prapiestis