Civilinė byla Nr. e2A-473-1097/2025

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00035-2025-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.3; 2.6.10.5.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SKYTECH.LT“ dėl sutarties nutraukimo mokesčio ar tiesioginių nuostolių priteisimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Enefit“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB ,,SKYTECH.LT“ dėl sutarties nutraukimo mokesčio arba tiesioginių nuostolių priteisimo, prašydama priteisti iš atsakovės 137 916,41 Eur sutarties nutraukimo mokestį arba, teismui nusprendus netenkinti šio reikalavimo, priteisti iš atsakovės 137 916,41 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl vienašalio pirmalaikio sutarties nutraukimo, taip pat priteisti iš atsakovės 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad šalys 2022 m. rugpjūčio 31 d. sudarė Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. EL2022083119345LT (toliau – Sutartis), kuria buvo susitarta dėl ieškovės (pardavėjos) užtikrinamo elektros energijos tiekimo atsakovės (pirkėjos

3.       Atsakovė UAB „SKYTECH.LT“ prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškiniu reikalaujamas Sutarties nutraukimo mokestis prieštarauja Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui (toliau – EEĮ), nes labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (toliau – SVVPĮ), turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju bei turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, ieškovės verslo sprendimas sudaryti sandorį su savo akcininke Eesti Energia nėra susijęs priežastiniu ryšiu su ginčo šalių sandorio nutraukimu, o ieškovė neįrodė, kad dėl Sutarties nutraukimo patyrė 137 916,41 Eur tiesioginių nuostolių

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. liepos 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 10 070,55 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

5.       Teismas nustatė, kad 2022 m. rugpjūčio 31 d. šalys sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. EL2022083119345LT, kuria ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei 971,12 MWh žaliosios elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių šaltinių, fiksuota kaina po 302,59 Eur/MWh. Atsakovė 2024 m. birželio 17 d. raštu pranešė ieškovei, jog nuo 2024 m. liepos 17 d. vienašališkai nutraukia Sutartį, papildomai nurodydama, kad yra mažoji įmonė, todėl neturi prievolės mokėti sutarties nutraukimo ar kitų su sutarties nutraukimu susijusių mokesčių.

6.       Teismas nurodė, kad elektros energijos veiklos valdymas, reguliavimas ir kontrolė yra viešojo intereso sritis; byloje taikomos specialiojo EEĮ normos, o ne ieškovės nurodytos bendrosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos dėl netesybų mokėjimo. 2021 m. birželio 30 d. buvo priimtas EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2021 m. liepos 15 d., kuriame nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. 2023 m. balandžio 27 d. priimtas EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2023 m. birželio 1 d., kuriame nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę pakeisti nepriklausomą tiekėją, o sutartyse su tokiais subjektais draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą.

7.       Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl Sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo, nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Sutartis sudaryta 2022 m. rugpjūčio 31 d., kai įstatymas ieškovei nedraudė sutartyje nustatyti netesybų. Atsakovė yra maža įmonė (SVVPĮ 3 straipsnio 2 dalis), kuri 2024 m. birželio 17 d. pranešė, kad vienašališkai nutraukia Sutartį nuo 2024 m. liepos 17 d. Teismo vertinimu, atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, nes teisė nutraukti bet kokią elektros energijos tiekimo sutartį, iš jų ir terminuotą fiksuota kaina, yra užtikrinta įstatymu. Draudimas numatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi buitiniams vartotojams, labai mažoms įmonėms ir mažoms įmonėms už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą, įsigaliojo nuo 2023 m. birželio 1 d. Įsigaliojęs draudimas numatyti sutartinę atsakomybę už vienašališką elektros energijos sutarties nutraukimą buitiniams vartotojams, labai mažoms ir mažoms įmonėms reiškia, kad elektros energijos tiekėjai nuo 2023 m. birželio 1 d. neteko teisės reikalauti iš šių vartotojų anksčiau sudarytose sutartyse numatytų sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčių ir (ar)netesybų. Ginčo Sutarties sudarymo metu jau egzistavo mažų įmonių teisė vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti sutartį; ieškovė, sudarydama Sutartį su atsakove, žinojo (turėjo žinoti), kad egzistuoja atsakovės teisė vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti Sutartį. Neatlygintinai reiškia nemokamai, todėl ieškovė prisiėmė riziką, kad ji neteks teisės reikalauti mokesčių, susijusių su Sutarties nutraukimu.

8.       Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo priteisimo, nurodė, kad ieškovės pasirinktos elektros energijos rinkos išvestinės finansinės priemonės ir sutartiniai santykiai su Eesti Energia draudžiant elektros energijos kainą, taip pat nepanaudoto kiekio pardavimo pagal ateities sandorius yra atsakovės ūkinės finansinės veiklos rizika ir šios priemonės buvo skirtos tam, kad ieškovė nepatirtų nuostolių, jeigu ieškovės ir atsakovės elektros energijos pirkimo–pardavimo kaina ieškovei būtų nuostolinga. Apie šias išvestines priemones atsakovė nebuvo informuota sudarant Sutartį ir tokio fakto neatskleidimas pažeidžiamiems klientams – buitiniams vartotojams, labai mažoms įmonėms ir mažoms įmonėms – negali būti pateisinamas būtinybe saugoti komercinę paslaptį. Aplinkybę, kad ieškovė po Sutarties sudarymo kreipėsi į Eesti Energia dėl Sutarčiai įvykdyti reikalingo viso elektros energijos kiekio kainos draudimo, teismas įvertino kaip ieškovės elgesį savo rizika, nes ieškovei, kaip profesionaliai, protingai ir atsakingai verslininkei, tokioje svarbioje šalies ūkio srityje, kaip elektros energijos tiekimas, buvo arba turėjo būti žinoma, kad atsakovė bet kada gali vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Elektros energijos tiekimas yra į vartotojus orientuotas verslas, todėl faktas, kad ieškovė užsiima strateginio, vartotojams kasdien aktualaus ir būtino dalyko tiekimu, nereiškia, jog iš šios veiklos turi būti gautas tik pelnas. Ieškovė, pasirinkdama elektros energijos rinkos išvestines finansines priemones ir sutartinius santykius su Eesti Energia, negalėjo turėti teisėto lūkesčio, jog atsakovė, nutraukdama Sutartį, atlygins jos, iš esmės verslo rizikos, draudimo išlaidas. Teismas konstatavo, kad ieškovės patirti 118 931,46 Eur nuostoliai nėra atsakovės Sutarties nutraukimo pasekmė ir nesusiję su elektros energijos tiekimu atsakovei.

9.       Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog dėl Sutarties nutraukimo patyrė 18 984,95 Eur veiklos sąnaudų. Ieškovė neįrodė prašomos priteisti konkrečios sumos, be to, ieškovės nurodomos dedamosios susijusios su ieškovės prezumpcijomis ir yra negautų pajamų dalis, nėra susijusios su nutrauktos Sutarties administravimo kaštais ar veiklos sąnaudomis, dėl jų naudojimo nebuvo nurodyta šalių Sutartyje. Teismo vertinimu, ieškovė taip pat neįrodė kitų ieškinyje įvardintų išlaidų darbuotojų atlyginimams, IT sistemų palaikymui, elektros energetikos rinkos mokesčiams ir pan.

10.       Teismas konstatavo, kad atsakovė neteisėtų veiksmų nepadarė, nes, kaip mažoji įmonė, turėjo teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turėjo teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Be to, atsakovė tinkamai įvykdė savo pareigą kooperuotis, bendradarbiauti, siekė išsaugoti sutartinius santykius, siekdama pakeisti (sumažinti) Sutartimi nustatytą fiksuotą kainą, padidinti objektų, kuriems teikiama elektros energija, skaičių, ir tik šalims nesusitarus priėmė sprendimą nutraukti Sutartį ir pakeisti elektros energijos tiekėją.

11.       Teismas nurodė, kad nėra priežastinio ieškovės nurodytų tiesioginių nuostolių ir atsakovės veiksmų ryšio, nes faktas, kad atsakovė nepateisino ieškovės lūkesčių išsaugoti elektros energijos tiekimo sutartį visam sutartam terminui ir dėl to ieškovė turėjo su verslo rizika susijusių išlaidų ir negavo planuotų gauti veiklos sąnaudų, nėra atsakovės veiklos rezultatas; atsakovė realizavo savo teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros tiekimo sutartį. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovės veikloje nėra kaltės, nes atsakovė realizavo įstatymo numatytą teisę neatlygintinai vienašališkai nutraukti elektros energijos tiekimo sutartį, laiku ir tinkamai pateikė įspėjimą, elgėsi apdairiai ir rūpestingai, prieš Sutarties nutraukimą ieškojo kompromisų, siekė bendradarbiauti, išsaugoti Sutartį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Enefit“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. liepos 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „SKYTECH.LT“ 137 916,41 Eur sutarties nutraukimo mokestį, arba, teismui nusprendus netenkinti šio reikalavimo, priteisti ieškovei iš atsakovės 137 916,41 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl vienašalio pirmalaikio sutarties nutraukimo; priteisti iš atsakovės 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Teismas nepagrįstai ir klaidingai kvalifikavo Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies taikymą iš Sutarties kylantiems teisiniams santykiams, pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą. Sutarties sudarymo metu galiojo 2021 birželio 31 d. EEĮ pakeitimu Nr. XIV-4832 įtvirtinta EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija, kuri jokia apimtimi nedraudė vartotojui ir nepriklausomam elektros energijos tiekėjui elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje susitarti dėl sutarties nutraukimo sukeltų nuostolių atlyginimo, įskaitant netesybas. Toks draudimas įsigaliojo tik 2023 m. birželio 1 d. Teismas nepagrįstai subendrino šias dvi įstatymo redakcijas ir pažeidė konstitucinius teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus. Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad įstatymų leidėjas imperatyviai įtvirtino, jog nauja EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija, nustatanti draudimą susitarti dėl netesybų, galioja išimtinai nuo 2023 m. birželio 1 d. sudarytoms elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartims. Įstatymo pakeitimas negali būti taikomas Sutarčiai dėl konstitucinio teisės normų negaliojimo atgal principo.

12.2.                      Sutarties nutraukimo mokesčio (netesybų) taikymas neprieštarauja aktualioms Europos Sąjungos teisės aktų ir EEĮ nuostatoms. Sutarties nutraukimo mokestis nėra baudinės netesybos, o kompensacija už ieškovės faktiškai patirtus nuostolius dėl atsakovės vienašalio atsisakymo tinkamai vykdyti Sutartį joje nustatytomis sąlygomis. 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (toliau – ir Direktyva) įtvirtinta, kad draudžiama susitarti dėl baudinių netesybų ir (ar) mokesčio, kurie būtų taikomi tik tuo pagrindu, jog vartotojas nusprendė pakeisti elektros energijos tiekėją ir nutraukti galiojančią elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau tokiu reguliavimu nėra draudžiama iš anksto susitarti dėl tiekėjo nuostolių, kylančių dėl vartotojo atsisakymo toliau vykdyti sutartį, atlyginimo. Taigi, Sutarties sudarymo metu nebuvo jokių ribojimų šalims susitarti dėl netesybų, skirtų atlyginti ieškovės nuostolius, patiriamus Sutarties pirmalaikio nutraukimo atveju. Net tuo atveju, jeigu Sutarčiai būtų taikoma EEĮ 2023 m. birželio 1 d. redakcija, tai neriboja šalių teisės susitarti dėl ieškovės tiesioginių nuostolių atlyginimo. Vienintelis civilinės atsakomybės ribojimas yra numatytas Sutartyje, t. y. šalių sutartinė atsakomybė ribojama tik patirtais tiesioginiais nuostoliais.

12.3.                      Teismas pažeidė visiško nuostolių atlyginimo principą ir tinkamai neįvertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų bei paaiškinimų dėl ieškovės patirtų tiesioginių nuostolių, kuriuos lėmė atsakovės vienašališkai inicijuotas Sutarties nutraukimas iki jos galiojimo termino pabaigos. Atsakovė, vienašališkai nutraukusi Sutartį, turi prisiimti pareigą sumokėti 137 916,41 Eur Sutarties nutraukimo mokestį, kuris atitinka iš anksto numatytus tiesioginius ieškovės nuostolius. Atsakovė, valdydama savo verslo riziką, 2022 m. rugpjūčio 31 d. sudarė Sutartį, kuria fiksavo įsigyjamą elektros energijos kiekį ir kainą atitinkamam laikotarpiui. Ieškovė, tam, kad galėtų įvykdyti atitinkamus savo įsipareigojimus, kylančius iš Sutarties, Sutarties pagrindu su Eesti Energia sulygo dėl ateities sandorio atsakovei tiekiamos elektros energijos kainos svyravimams kompensuoti. Ieškovė, siekdama tinkamai įvykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus dėl elektros energijos tiekimo atsakovei 5 metų laikotarpiu už fiksuotą kainą, privalėjo apsidrausti nuo elektros energijos rinkos kainos svyravimų. Visas fiksuotos kainos Sutartyje numatytas elektros energijos kiekis buvo apdraustas sudarant ateities sandorį tą dieną galiojusiomis sąlygomis, įskaitant kainą, ir ieškovė neturi teisės atsisakyti vykdyti elektros energijos kainos apsidraudimo sąlygas. Atsakovei vienašališkai nutraukus Sutartį 2024 m. birželio 30 d., ieškovė liko įsipareigojusi Eesti Energia už atsakovės naudai apdraustą elektros energijos kainą sumokėti 179 323,39 Eur sumą (t. y. 759,644 MWh * 236,0624 Eur / MWh), nepadengtą jokiais atsakovės mokėjimais. Ieškovė Sutarties tinkamam įvykdymui užtikrinti būtiną elektros energijos kainos draudimo ateities sandorį 2022 m. rugpjūčio 31 d. iš Eesti Energia įsigijo už 236,0624 Eur/MWh kainą, o 2024 m. liepos 25 d. nepanaudotą ateities sandorio dalį, lygią dėl Sutarties pirmalaikio nutraukimo atsakovės nebenupirktam elektros energijos kiekiui, pardavė atgal Eesti Energia tik už 79,5003 Eur/MWh kainą. Vien elektros energijos rinkos išvestinės finansinės priemonės, skirtos Sutartyje šalių sulygtai elektros energijos kainai apdrausti, įsigijimo ir nepanaudoto kiekio pardavimo pagal ateities sandorius su Eesti Energia nuostoliai, kuriuos patyrė ieškovė, pagal nurodytą formulę yra 118 931,46 Eur. Ieškovė neturi teisės atsisakyti vykdyti elektros energijos kainos apsidraudimo sąlygas, negali nutraukti ir (ar) atšaukti sudaryto ateities sandorio, todėl šio sandorio vykdymo finansinės pasekmės yra tiesioginiai ieškovės nuostoliai, o Sutarties nutraukimo mokestis yra skirtas būtent kompensuoti ieškovės patiriamus šiuos tiesioginius nuostolius.

12.4.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė patyrė 18 984,95 Eur su elektros energijos tiekimo veikla, skirta Sutarčiai tinkamai įvykdyti, susijusių sąnaudų, kurios, jei nebėra kompensuojamos atsakovės mokėjimais už perkamą elektros energiją, taip pat tampa ieškovės tiesioginiais nuostoliais. Sudarydama Sutartį, visus su jos administravimu ir vykdymu susijusius kaštus (darbuotojų atlyginimus, IT sistemų palaikymą, elektros energijos rinkos mokesčius ir pan.) ieškovė išdalijo visam 5 metų laikotarpiui ir nuo Sutarties nutraukimo dienos visos šios išlaidos negalės būtų apmokėtos iš pagal Sutartį gautų mokėjimų. Dėl to jos turi būti atlygintos pritaikius Sutarties nutraukimo mokestį.

12.5.                      Teismas tinkamai neįvertino atsakovės pareigos vykdyti ilgalaike fiksuotos kainos Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su elektros energijos fiksuoto kiekio pirkimu už fiksuotą kainą visą Sutartyje sulygtą elektros energijos pardavimo laikotarpį, bei iš šios pareigos kylančios atsakovės atsakomybės už Sutarties vienašalį ir pirmalaikį nutraukimą. Atsakovės sprendimas vienašališkai nutraukti Sutartį ir atsisakymas atlyginti dėl tokio Sutarties nutraukimo ieškovės patirtus tiesioginius nuostolius kvalifikuotini kaip atsakovės nepagrįstas ir neteisėtas atsisakymas vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. neteisėti veiksmai pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį. Bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis.

12.6.                      Teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 nėra tinkama ir pakankama spręsti šalių ginčą. Kasaciniam teismui išaiškinus, kad netesybų taikymas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų su mažomis ar labai mažomis įmonėmis, pagrindu nebuvo leidžiamas jau 2021 m. liepos 15 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pagrindu, buvo paneigta daugiau kaip dvejus metus taikyta elektros energijos tiekimo veiklos reguliacinė praktika. Kasacinis teismas neatsižvelgė į įstatymų leidėjo valią pakeitimu įtvirtinti naujo netesybų draudimo taikymą tik naujai sudaromoms elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartims.

13.       Atsiliepime atsakovė UAB „SKYTECH.LT“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.                      Sutarties sudarymo metu galiojo EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija (nuo 2021 m. liepos 15 d. iki 2023 m. birželio 1 d.), pagal kurią labai mažos ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turėjo teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Įvertinus abi EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijas, nekyla abejonių, kad 2022 m. rugsėjo mėn. teikdama atsakovei komercinį pasiūlymą, ieškovė turėjo suprasti, jog atsakovė turės teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti su ja sudarytą sutartį.

13.2.                      Ieškovės teiginį, kad EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimas, įsigaliojęs 2023 m. birželio 1 d., negali būti taikomas kilusiam ginčui spręsti dėl konstitucinio teisės normų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principo, paneigia suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nurodoma, jog sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyvias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant, o ne sudarant sutartį. Tokia išvada neprieštarauja principui lex retro non agit ir teisės normoms, kuriose yra išreikštas šis principas, įskaitant CK 6.157 straipsnio 2 dalį, nes pripažįstamas perspektyvus (nukreiptas į ateitį) teisinio reguliavimo galiojimas tai sutartinių teisinių santykių stadijai, kuri trunka nuo reguliavimo įsigaliojimo.

13.3.                      Nepagrįsti ieškovės teiginiai dėl jos tiesioginių nuostolių atlyginimo CK 6.251 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad esant EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai garantijai ir teisei vienašališkai neatlygintinai nutraukti sutartį, ieškovės nuostoliai neturi teisinės reikšmės galutiniam bylos rezultatui. Privaloma sąlyga civilinei atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, kurių nagrinėjamu atveju nėra.

13.4.                      Ieškovės įsigyta draudimo paslauga bendrąja prasme yra ieškovės pasirinktas verslo sprendimas, kurio rizikingumą, reikalingumą ir, galiausiai, apsidraudimo kainą, gali įvertinti ir daryti įtaką tik pati ieškovė. Atsakovė nesutiko ir nebuvo informuota apie draudimo paslaugos pirkimą iš Eesti Energia bei su tuo siejamą būsimą pareigą atlyginti nuostolius, jeigu tokie atsirastų iš šių dvišalių ieškovės ir Eesti Energia sandorių.

13.5.                      Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji privalėjo 2024 m. sausio 18 d. parduoti ateities sandorius ir neturėjo galimybės įsigytą elektros energijos kiekį perskirstyti esamiems ir naujai ateinantiems klientams, kaip ir neįrodė, jog viso elektros energijos kiekio pardavimas už 63,9853 Eur/MWh buvo ekonomiškai pagrįstas, įvertinus faktą, kad elektros energijos kaina yra nuolat kintanti. Atsakovės pateikti biržos „Nord pool“ duomenys įrodo, kad parduodama ateities sandorius vieną 2024 m. liepos 25 d. dieną ieškovė elgėsi neapdairiai ir pati prisidėjo prie nuostolių atsiradimo.

13.6.                      Nesutiktina su ieškovės argumentais, kad Direktyvos nuostatų aiškinimas ir jų perkėlimas į nacionalinę teisę nagrinėjamoje byloje turi esminę reikšmę siekiant išspręsti Sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo klausimą. Perkeliant Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies nuostatą į nacionalinę teisę nereikėjo ir neturėjo būti nurodytas konkretus draudimas dėl netesybų taikymo, nes pati formuluotė „vienašališkai, neatlygintinai“ racionaliam ir protingam asmeniui leidžia suvokti, kad žodis ,,neatlygintinai“ reiškia, jog jis neturės sumokėti jokių piniginių kompensacijų. Byloje nėra iškilęs Europos Sąjungos teisės išaiškinimo klausimas, nes atsakovė teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti Sutartį grindžia EEĮ 47 straipsnio 3 dalimi. Nacionalinę teisę aiškina Lietuvos teismai, todėl bylą nagrinėjančiam teismui nėra teisinio pagrindo ieškovės prašymu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15.       Nagrinėjamu atveju absoliučių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą peržengti apeliaciniame skunde, atsiliepime į jį nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

16.       Byloje nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 30 d. ieškovė UAB „Enefit“ ir Eesti Energia sudarė Finansinę energijos pagrindinę sutartį, kuria susitarė dėl elektros energijos ateities sandorių sudarymo tvarkos ir mokėjimų skaičiavimo taisyklių. Sutartimi nustatytos išvestinių finansinių priemonių sutarčių sudarymo procedūros, patvirtinimai, skaičiavimai, premijų mokėjimai, išankstinės sąlygos, mokėjimo ir sąskaitų duomenų nurodymai, įskaitymo sąlygos, mokesčiai ir kt. (2 t., b. l. 70–96). Šios sutarties nustatyta tvarka ir sąlygomis ieškovė iš Eesti Energia įsigijo elektros energijos rinkos išvestines finansines priemones, tarp jų – elektros energijos kainos draudimą pagal ilgalaikes fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis.

17.       2022 m. rugpjūčio 31 d. apeliantė (ieškovė) UAB ,,Enefit“ ir atsakovė UAB ,,SKYTECH.LT“ sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. EL2022083119345LT, kuria ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei 971,12 MWh žaliosios elektros energijos fiksuota kaina po 302,59 Eur/MWh laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2027 m. rugsėjo 30 d. (1 t., b. l. 9–18).

18.       2024 m. birželio 17 d. atsakovė raštu pranešė ieškovei, kad nuo 2024 m. liepos 17 d. nutraukia elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, papildomai nurodydama, kad yra mažoji įmonė, todėl, vadovaujantis EEĮ 47 straipsnio 3 dalimi, neturi prievolės mokėti sutarties nutraukimo ar kitų su sutarties nutraukimu susijusių mokesčių (t. 1, b. l. 25).

19.       2024 m. liepos 22 d. ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. ELE12921986 dėl 137 916,41 Eur netesybų už pirmalaikį sutarties nutraukimą; netesybos apskaičiuotos kaip skirtumas tarp sutartimi nustatyto fiksuoto (971,12 MWh) ir suvartoto elektros energijos kiekio už laikotarpį nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2024 m. birželio mėn. (211,476 MWh), padauginto iš vidutinės 302,59 Eur kainos ir koeficiento 0,6 (1 t., b. l. 26–28). Atsakovė šios sąskaitos neapmokėjo.

20.       Kilo ieškovės (apeliantės) ir atsakovės ginčas dėl sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą padarinių. Apeliantės įsitikinimu, tiek pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas, tiek pagal šios sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, atsakovė turi pareigą sumokėti sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuotą sutarties nutraukimo prieš terminą mokestį arba atlyginti apeliantės dėl sutarties nutraukimo prieš terminą patirtus tiesioginius nuostolius. 

21.       Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. liepos 23 d. sprendimu apeliantės ieškinį atsakovei dėl sutarties nutraukimo mokesčio arba tiesioginių nuostolių priteisimo atmetė. Teismas, pripažinęs, kad atsakovė priklauso mažų įmonių kategorijai, šalių ginčui dėl atsakovės įvykdyto vienašalio sutarties nutraukimo prieš terminą pasekmių išspręsti taikė EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatas ir, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 pateiktais išaiškinimais, padarė išvadą, jog ginčo sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas draudė iš atsakovės reikalauti sutarties nutraukimo mokesčių ir (ar) netesybų. Taip pat teismas atmetė apeliantės reikalavimą dėl tiesioginių nuostolių priteisimo, nenustatęs atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų ir pripažinęs, jog nuostolių dydis nebuvo įrodytas. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. 

Dėl reikalavimo priteisti sutarties nutraukimo mokestį nepagrįstumo

22.       Apeliaciniu skundu ieškovė, ginčydama teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo, remiasi tokiais pagrindiniais argumentais: 1) netesybų draudimas su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis sudaromose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse, nustatytas imperatyviąja įstatymo norma, įsigaliojo tik 2023 m. birželio 1 d., t. y. jau po 2022 m. rugpjūčio 31 d. sutarties su atsakove sudarymo, todėl apeliantė turi teisę reikalauti sutartyje sulygto sutarties nutraukimo mokesčio; nusprendęs priešingai, teismas pažeidė apeliantės teisėtų lūkesčių apsaugos principą, teisinės valstybės principą, lex retro non agit (įstatymas negalioja atgaline tvarka) principą; 2) teismas neteisingai aiškino EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimus ir nepagrįstai pripažino, jog nuo 2023 m. birželio 1 d. taikomas sutarties nutraukimo mokesčių (netesybų) draudimas yra privalomas šalių sutartiniams teisiniams santykiams pagal 2022 m. rugpjūčio 31 d. sudarytą sutartį; 3) teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 pateiktais išaiškinimais, nes ši kasacinio teismo nutartis dėl joje padarytų šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų turi esminių trūkumų ir galimų prieštaravimų Europos Sąjungos teisei. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, teismo sprendimo turinį ir šalių procesinių dokumentų argumentus, nenustatė pagrindo sutikti su šiais apeliantės skunde dėstomais argumentais.

23.       Pirma, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai rėmęsis precedentinę reikšmę šioje byloje turinčia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

24.       Teismo išaiškinimas yra privalomas žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008; 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019 28 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad precedento galią turi tokie ankštesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, šioms byloms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011). CPK 4 straipsnyje įtvirtinta, jog vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina būtent Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

25.       Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 išnagrinėjo bylą, kurios nagrinėjimo dalykas buvo (yra) identiškų, kaip ir šioje byloje, ieškovės parengtų elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių bei Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio teisėtumo ir galiojimo klausimai, ieškovei pareiškus reikalavimą mažai įmonei, kaip tai apibrėžta SVVPĮ, sumokėti sutarties, sudarytos iki 2023 m. gegužės 31 d., nutraukimo mokestį. Tokios pat (analogiškos) bylos vėliau buvo išnagrinėtos ir Lietuvos apeliaciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-469-464/2024; 2024 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-492-567; 2025 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-190-467/2025; 2025 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-260-854/2025; 2025 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-379-553/2025; 2025 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-399-910/2025), nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį nuosekliai laikant precedentine. Atsižvelgiant į tai, kad nurodyta teismų praktika suformuota tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis, neseniai ir yra aktuali, nuosekli ir argumentuota, teisėjų kolegija pripažįsta, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 laikytina turinčia precedento reikšmę ir šioje byloje. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais vadovavosi pagrįstai, o apeliantės argumentai, kad jos neįtikina kasacinio teismo argumentai, pagrindo daryti priešingą išvadą nesudaro.

26.       Antra, atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog sutartis buvo sudaryta 2022 m. rugpjūčio 31 d., pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi po 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusia EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija, o apeliantė turi teisę reikalauti sutartyje sulygto sutarties nutraukimo mokesčio. Šie apeliantės argumentai formuluojami netiksliai nurodant pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir neatitinka teisinio reglamentavimo, galiojusio sutarties sudarymo metu.  

27.       Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 2019 m. birželio 5 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES. Įgyvendinant Direktyvos tikslus, nagrinėjamai bylai aktualioje Direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių. Tiekėjo pakeitimo mokesčio sąvoka yra įtvirtinta Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 17 punkte, kuriame nustatyta, kad tai mokestis arba sankcija už tiekėjo arba telkimu užsiimančio rinkos dalyvio pakeitimą, įskaitant sutarties nutraukimo mokestį, kuriuos tiekėjai, telkimu užsiimantys rinkos dalyviai arba sistemos operatoriai tiesiogiai ar netiesiogiai nustato vartotojams. Sutarties nutraukimo mokesčio sąvoka įtvirtinta Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 16 punkte, kuriame nurodyta, jog tai mokestis arba sankcija, kuriuos tiekėjai arba telkimu užsiimantys rinkos dalyviai nustato vartotojams už elektros energijos tiekimo arba paslaugų sutarties nutraukimą. Perkeliant Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, 2021 m. birželio 30 d. buvo priimtas EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimas, kuriuo tiesiogiai siekiama Direktyvos tikslų įgyvendinimo. Įstatymų leidėjas žodį „neatlygintinai“ susiejo su Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies formuluote – nemokant tiekėjo pakeitimo mokesčių. Įstatymų leidėjas laikė, kad žodis „neatlygintinai“ yra pakankamas tam, jog buitiniai vartotojai, mažos ir labai mažos įmonės būtų apsaugoti nuo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir tiekėjo pakeitimo mokesčių.

28.       Kasacinis teismas nurodė, kad, nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar jai įsigaliojus, sutartyse šalys negalėjo sulygti dėl sąlygos, kad nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos, nes tokia sąlyga prieštaravo iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse, taip pat neatitiko Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies nuostatų. Taigi, abiem atvejais buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024).

29.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 išaiškino, kad Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta valstybių teisė nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendros taisyklės, įtvirtintos Direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje, ir leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams. Tačiau perkeliant Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę EEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projekte nebuvo nustatytos išimtys iš Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies nuostatų, o 2 dalis buvo įgyvendinta visa apimtimi. Tai reiškia, kad Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, t. y. Lietuva nepasinaudojo teise nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendros taisyklės, įtvirtintos Direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje, leidžiant tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius buitiniams vartotojams, labai mažomis įmonėms ir mažomis įmonėms. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad tokiame ginče netaikytinos CK 6.71–6.75 ir 6.258 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios netesybas, nes šalių teisinius santykius reglamentuoja ne bendrosios teisės normos, o specialiosios, būtent – EEĮ 47 straipsnio 3 dalis. Specialiosios teisės normos, skirtos konkrečiai santykių grupei reglamentuoti, taikomos prioritetiškai bendrųjų, taikomų platesniam santykių ratui, normų atžvilgiu. 

30.       Taigi, kasacinis teismas yra pasisakęs ir išsprendęs šioje byloje apeliantės keliamus klausimus dėl EEĮ 47 straipsnio 3 dalies taikymo bylos šalių sudarytai sutarčiai, nustatant, kad, pirma, ir iki 2023 m. birželio 1 d. EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijos įsigaliojimo buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse, o tokios sutarčių nuostatos, kuriose nustatyti nurodyti mokėjimai, yra niekinės ir negalioja. Antra, Lietuvos įstatymų leidėjas yra nusprendęs nepasinaudoti Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtimi iš šio straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės – įstatymų leidėjas neperkėlė Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatų į nacionalinę teisę. Tai reiškia, kad leidimas tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, savanoriškai nutraukiantiems terminuotas elektros tiekimo fiksuota kaina sutartis, nesuteiktas. Teisė reikalauti mokesčių ar kitų mokėjimų, išskyrus atsiskaitymą už suteiktas paslaugas ir gautą elektros energiją, dėl sutarties nutraukimo buvo uždrausta ir pagal iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, ners, minėta, tokio pobūdžio vienašalis sutarties nutraukimas buvo nustatytas kaip neatlygintinis. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas tinkamai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais ir, priešingai nei nurodo apeliantė, ieškinio reikalavimą dėl sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo atmetė ne pritaikęs po 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusią naują EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakciją, o išaiškinęs, kad ginčo sutarties sąlygos dėl tokio mokesčio prieštaravo ir ginčo sutarties sudarymo metu, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d., galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nepriklausomai nuo to, buvo ar ne šalys sutartyje susitarusios dėl sutarties nutraukimo mokesčio taikymo ir jo apskaičiavimo tvarkos, tokios nuostatos negalėjo būti taikomos, nes atsakovė, patekdama į mažų įmonių kategoriją, turėjo teisę neatlygintinai (nemokamai) nutraukti sutartį prieš terminą. Priešingai nei argumentuoja apeliantė, toks aiškinimas nereiškia, jog teismas ginčo situacijai pritaiko EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakciją, įsigaliojusią po 2023 m. birželio 1 d. Tai, kad pastaruoju pakeitimu buvo expressis verbis įtvirtinta, jog elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, savaime nereiškia, kad toks draudimas neišplaukė ir iš ankstesnio reguliavimo. Kaip išaiškino ir kasacinis teismas, nagrinėjamu atveju ir iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalis įtvirtino, kad atitinkamas sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai.

31.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ji, sudarydama sutartį su atsakove ir taikydama atsakovei sutarties nutraukimo mokestį (netesybas), vadovavosi sutarties sudarymo metu galiojusiu elektros energijos tiekimo veiklos teisiniu reglamentavimu. Jau nurodyta, kad ir pagal sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį prieš terminą nutraukusiai pirkėjai – mažai įmonei – negalėjo būti taikomos tokio pobūdžio turtinės sankcijos.

32.       Atitinkamai, sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktis, kuriame buvo įtvirtinta elektros energijos pardavėjos (apeliantės) teisė reikalauti iš pirkėjos (atsakovės) sutarties nutraukimo mokesčio, taip pat 6.9 papunktis, apibrėžiantis sutarties nutraukimo mokesčio mokėjimo tvarką, ir Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktis, nustatantis sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarką, prieštarauja sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies imperatyvioms nuostatoms. Teismas, nustatęs, kad atsakovė neturi mokėti sutarties nutraukimo mokesčio, nes toks reikalavimas prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 daliai, turi ex officio (liet. pagal pareigas) atitinkamas sutarties nuostatas pripažinti negaliojančiomis (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sutarties priedų – elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių, Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio nuostatų nepripažino negaliojančiomis. Atsižvelgiant į tai, ištaisant pirmosios instancijos teismo procesinę klaidą, nurodytos sutarties nuostatos pripažintinos negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento kaip prieštaraujančios EEĮ 47 straipsnio 3 daliai (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis). Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-469-464/2024). 

33.       Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes ir motyvus, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisinės valstybės ir lex retro non agit principus. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė apeliantės lūkesčių ir (ar) teisinio saugumo principų, nes apeliantė (ieškovė) negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių pagal neteisėtas sutarties sąlygas. 

34.       Teisėjų kolegija nelaiko, kad ginčo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių, Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio nuostatų pripažinimas negaliojančiomis, patikslinant pirmosios instancijos teismo sprendimą, galėtų reikšti siurprizinio teismo sprendimo priėmimą, atsižvelgdama į tai, kad, šalys savo procesiniuose dokumentuose plačiai pasisakė dėl aktualių ginčo sutarties sąlygų atitikties įstatymo nuostatoms, o teismas, kaip minėta, nustatęs, jog sutartyje įtvirtintas reikalavimas mokėti sutarties nutraukimo mokestį prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 daliai, turi ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą bei pasekmes (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas to nepadarė, todėl tokiu konstatavimu šioje nutartyje tik pašalinamas pirmosios instancijos teismo padarytas procesinis pažeidimas, kurio pašalinimas nesukelia papildomų teisinių pasekmių šalių teisėms bei pareigoms, nes ginčo sutartis jau yra nutraukta. 

Dėl reikalavimo priteisti tiesioginių nuostolių atlyginimą nepagrįstumo

35.       Ieškiniu apeliantė pareiškė alternatyvų reikalavimą priteisti iš atsakovės 137 916,41 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl vienašalio pirmalaikio sutarties nutraukimo. Prašoma priteisti tiesioginių nuostolių suma grindžiama faktiškai patirtomis sutarties vykdymo sąnaudomis, kurios, apeliantės teigimu, sutarties nutraukimo atveju nebėra kompensuojamos atsakovės mokėjimais už suvartotą elektros energiją ir tampa ieškovės patiriamais tiesioginiais nuostoliais. Ieškovė nurodė, kad 118 931,46 Eur tiesioginių nuostolių dalis yra elektros energijos rinkos išvestinės finansinės priemonės, skirtos sutartyje šalių sulygtai fiksuotai elektros energijos kainai apdrausti, įsigijimo ir nepanaudoto kiekio pardavimo pagal ateities sandorius su Eesti Energia kainų skirtumo lemiami nuostoliai, o 18 984,95 Eur dalis skirta padengti apeliantės elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudas, susijusias su sutarties vykdymu.

36.       Atmesdamas šį ieškinio reikalavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246–6.249 straipsniai). Teismas argumentavo, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, nes, kaip mažoji įmonė, turėjo teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turėjo teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, be to, atsakovė tinkamai įvykdė savo pareigą kooperuotis, bendradarbiauti, siekė išsaugoti sutartinius santykius, siekdama pakeisti (sumažinti) sutartimi nustatytą fiksuotą kainą, padidinti objektų, kuriems teikiama elektros energija, skaičių, ir sprendimą nutraukti sutartį ir pakeisti elektros energijos tiekėją priėmė tik šalims nesusitarus. Teismas sprendė, jog apeliantės patirti 118 931,46 Eur nuostoliai nėra atsakovės sutarties nutraukimo pasekmė ir nesusiję su elektros energijos tiekimu atsakovei, nes apeliantė, pasirinkdama elektros energijos rinkos išvestines finansines priemones ir sutartinius santykius su Eesti Energia, negalėjo turėti teisėto lūkesčio, jog atsakovė, nutraukdama sutartį, atlygins jos verslo rizikos draudimo išlaidas. Apie šias išvestines priemones atsakovė nebuvo informuota sudarant elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir tokio fakto neatskleidimas pažeidžiamiems klientams – buitiniams vartotojams, labai mažoms įmonėms ir mažoms įmonėms – negali būti pateisinamas būtinybe saugoti komercinę paslaptį. Teismas konstatavo, kad apeliantė nepateikė įrodymų, kad dėl sutarties nutraukimo patyrė 18 984,95 Eur veiklos sąnaudų. Faktas, kad atsakovė nepateisino apeliantės lūkesčių išsaugoti elektros energijos tiekimo sutartį visam sutartam penkerių metų terminui ir dėl to apeliantė turėjo su verslo rizika susijusių išlaidų ir negavo planuotų gauti veiklos sąnaudų, nėra atsakovės veiklos rezultatas, nes atsakovė realizavo savo teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros tiekimo sutartį, todėl, teismo vertinimu, nėra ir priežastinio apeliantės nurodytų 137 916,41 Eur tiesioginių nuostolių ir atsakovės veiksmų rezultato ryšio. 

37.       Grįsdama apeliacinį skundą, apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertinto apeliantės ir Eesti Energia sudaryto ateities sandorio, skirto apdrausti ginčo sutarties pagrindu atsakovei tiekiamos elektros energijos kainą, vykdymo mechanizmo ir šio sandorio reikšmės, taikant atsakovei civilinę atsakomybę. Apeliantės teigimu, teismas tinkamai neįvertino apeliantės pateiktų įrodymų ir paaiškinimų dėl jos patirtų tiesioginių nuostolių atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį prieš terminą ir taip pažeidė visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnis). Apeliantė argumentuoja, kad sutarties nutraukimo mokestis atitinka ir tiesioginius ieškovės nuostolius, patiriamus dėl sutarties pirmalaikio nutraukimo. Teismas tinkamai neįvertino ieškovės pateiktų įrodymų ir paaiškinimų dėl to, kad, nepriklausomai nuo sutarties nutraukimo fakto, ieškovė ir toliau patiria su sutarties vykdymu susijusias elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudas, kurios buvo planuojamos ir į sutarties kainodarą įtraukiamos visam šalių sulygtam 5 metų elektros energijos pardavimo laikotarpiui (18 984,95 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.

38.       Pirma, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, atsakovė nutraukė sutartį pasinaudojusi įstatyme įtvirtinta teise tai padaryti (EEĮ 47 straipsnio 3 dalis), taigi, tuo nepažeidė sutarties ir neteisėtų veiksmų neatliko. Pagal sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalį atsakovei, kaip mažai įmonei, nebuvo numatyta apribojimų vienašališkai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį prieš terminą, taip pat nebuvo nustatyta, jog, mažai įmonei nutrauktus sutartį prieš terminą, jai gali tekti neigiami sutarties nutraukimo turtiniai padariniai. Priešingai, tuo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje buvo aiškiai įtvirtinta, kad mažos įmonės turi teisę neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, atsiskaitydamos tik už faktiškai suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas. Atsakovė pasinaudojo sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 papunktyje nustatyta teise vienašališkai nutraukti sutartį, o pagal imperatyvų sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą už vienašališką sutarties nutraukimą prieš terminą atsakovei negalėjo būti taikomos netesybos ar kiti panašaus pobūdžio mokesčiai. Taigi, atsakovei neatlikus neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovei civilinė atsakomybė negali kilti.

39.       Antra, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė ir kitos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal įstatymą nuostolių buvimas nepreziumuojamas, todėl tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Nagrinėjamu atveju apeliantė, prašydama priteisti iš atsakovės tiesioginių nuostolių atlyginimą, turėjo įrodyti tokių tiesioginių nuostolių faktą bei dydį (CPK 178 straipsnis).

40.       Grįsdama reikalavimą dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo, apeliantė nurodė, kad 2014 m. gruodžio 30 d. apeliantė ir Eesti Energia yra sudariusios Energijos finansinių priemonių pagrindinę sutartį, kuria susitarė dėl elektros energijos ateities sandorių sudarymo tvarkos ir mokėjimų skaičiavimo taisyklių. Apeliantė argumentuoja dėl tokios sutarties būtinybės užtikrinant tinkamą ginčo sutarties su atsakove sutarties vykdymą ir pasekmių apeliantei, kylančių atsakovei nutraukus ginčo sutartį. Vis dėlto, civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonėmis apeliantė nepagrindė ieškinyje nurodytų tiesioginių nuostolių atsiradimo fakto ir dydžio (CPK 12, 178 straipsniai). Nors apeliantė į bylą pateikė tam tikrus duomenis iš Eesti Energia apeliantei parduodamų ir perkamų finansinių sandorių vidaus apskaitos sistemos, Eesti Energia paaiškinimus ir kitus dokumentus, tačiau šie duomenys savaime nesuponuoja išvados, kad apeliantė yra patyrusi jos nurodyto dydžio (118 931,46 Eur) tiesiogines išlaidas, susijusias su atsakovės atliktu sutarties nutraukimu. Iš šių duomenų nėra galimybės nustatyti, kurie konkretūs apeliantės atlikti mokėjimai buvo įvykdyti kaip apeliantės sutartiniai įsipareigojimai Eesti Energia būtent pagal atsakovės naudai sudarytą ateities sandorį (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Remiantis sutartyje įtvirtintu nuostolių dydžio apskaičiavimo modeliu neįmanoma apskaičiuoti realių (ne baudinių) nuostolių, todėl nustatant tiesioginių nuostolių dydį nėra pagrindo remtis sutartyje įtvirtinta nuostolių dydžio apskaičiavimo formule.

41.       Be to, nagrinėjamu atveju byloje taip pat nėra ginčo, kad atsakovė nebuvo informuota apie apeliantės sudarytą draudimo sutartį. Pagal CK 6.258 straipsnio 3 dalį neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę, taigi, apeliantės nurodomi praradimai, susiję su išlaidomis rizikos draudimui, nagrinėjamu atveju negalėtų būti vertinami kaip susiję pakankamu priežastiniu ryšiu su atsakovės veiksmais, net jei būtų nustatytas atsakovės veiksmų neteisėtumas sutarties pažeidimo prasme (kas nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nebuvo nustatyta). Vien tai, jog, apeliantės teigimu, ji tik apdraudusi elektros kainos pirkimo kitimo riziką galėjo pasiūlyti atsakovei sąlygas, kuriomis buvo sudaryta sutartis, nesudaro pagrindo perkelti draudimo sutarties rizikos (ir) atsakovei. Apeliantė argumentuoja, kad neapdraudusi savo rizikos nebūtų galiojusi pasiūlyti atsakovei sąlygų, kuriomis buvo sudaryta sutartis, tačiau aptariamos rizikos draudimu apeliantė, visų pirma, didino savo konkurencingumą. Galiojantis teisinis reguliavimas elektros energijos tiekimo srityje nenumato prievolių elektros energijos tiekėjui privalomai naudoti išvestines finansines priemones savo veikloje; elektros energijos kainų riziką galima valdyti įvairiais būdais, todėl bendrąja prasme elektros energijos tiekėjo rizikos valdymas ir valdymo būdo, priemonės pasirinkimas yra šio subjekto priimtas verslo sprendimas, kurio rizikingumą, reikalingumą ir, galiausiai, apsidraudimo kainą, gali įvertinti ir daryti įtaką pati ieškovė (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-280-407/2024). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė, pasirinkdama elektros energijos rinkos išvestines finansines priemones ir sutartinius santykius su Eesti Energia, negalėjo turėti teisėto lūkesčio, jog atsakovė, nutraukdama sutartį, atlygins apeliantės verslo rizikos ir (ar) draudimo išlaidas.

42.       Įvertinus bylos medžiagą, taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė neįrodė prašomų priteisti 18 984,95 Eur nuostolių, kildinamų iš veiklos sąnaudų administruojant ginčo sutartį. Šis reikalavimas grindžiamas abstrakčiais argumentais ir bendro pobūdžio aplinkybėmis, tačiau nepateikta šią prašomą priteisti sumą, kaip tiesioginius patirtus apeliantės nuostolius būtent dėl atsakovės sutarties nutraukimo, patvirtinančių įrodymų (CPK 178, 185 straipsnis). Įvardindama dedamąsias, kuriomis remdamasi skaičiuoja nurodytus nuostolius, apeliantė nepaaiškina konkrečiai, kokiomis sumomis nurodytų dedamųjų dydžiai sudaro prašomą priteisti sumą, taip pat nepateikia skaičiavimus pagrindžiančių įrodymų. Sutiktina ir su atsakovės teiginiais, kad apeliantė, teigdama, jog nurodyti nuostoliai kildinami iš sutarties administravimo visu sutartu laikotarpiu, nepaneigė, kad, nutraukus sutartį, tokio pobūdžio išlaidos nebepatiriamos. Be to, apeliantė neįrodė konkrečių išlaidų, siejamų su ginčo sutarties vykdymu, skirtų darbuotojų atlyginimams, IT sistemų palaikymui, rinkos mokesčiams ir kt. Kaip buvo minėta pirmiau šioje nutartyje, apeliantei, kaip verslo srities profesionalei, turėjo būti žinoma ir suprantama atsakovės, kaip mažos įmonės, teisė neatlygintinai nutraukti sutartį nepasibaigus jos terminui. Atitinkamai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aplinkybė, jog atsakovė nepateisino apeliantės lūkesčių išsaugoti elektros energijos tiekimo sutartį visam sutartam 5 metų terminui ir dėl to apeliantė turėjo su verslo rizika ir veiklos vykdymu susijusių išlaidų, nesudaro pagrindo spręsti dėl atsakovės, pasinaudojusios įstatyme nustatyta teise nutraukti sutartį, civilinės atsakomybės.  

43.       Nagrinėjamu atveju, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos, kaip būtinųjų atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, objektyviai negali egzistuoti ir kitos jos sutartinei civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos – priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys (CK 6.247 straipsnis) bei kaltė, kuri galėtų būti nustatyta tik esant atsakovėms neteisėtiems veiksmams (CK 6.248 straipsnis).

44.       Pažymėtina ir tai, kad apeliantės nurodyta jos tiesioginių nuostolių suma (137 916,41 Eur) yra tapati ieškinyje nurodytai prašomai priteisti 137 916,41 Eur netesybų (sutarties nutraukimo mokesčio) sumai. Taigi, nepriklausomai nuo to, kaip savo reikalavimą įvardija apeliantė, jo esmė nesikeičia – apeliantė faktiškai reikalauja dėl atsakovės atlikto vienašališko sutarties nutraukimo iš atsakovės priteisti 137 916,41 Eur. Tokiu reikalavimu apeliantė siekia atsakovei pritaikyti analogiškas teisines pasekmes, įtvirtintoms sutarties 6.9, 6.12 papunkčiuose bei Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktyje, kurie, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, kaip prieštaraujantys imperatyviai įstatymo nuostatai.

Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą 

45.       Apeliaciniame skunde apeliantė prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šiais klausimais: 1) Ar terminas bauda (angl. penalty), įtvirtintas Direktyvos 2 straipsnio 16 dalyje apima ir iš anksto šalių sutartyje numatytus minimalius nuostolius (netesybas), skirtus kompensuoti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo, ar tik baudines netesybas (angl. punitive penalties), kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius?; 2) Ar Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad šios Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos atveju – EEĮ 47 straipsnio, CK 6.71, 6.245 straipsnių nuostatos)? 

46.       Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju Europos Sąjungos nuostatų aiškinimas yra neaiškus, nes valstybės institucijos per mažesnį nei metų laikotarpį kardinaliai pakeitė savo poziciją, nesant jokių ESTT, Lietuvos Respublikos ir (ar) užsienio valstybių teismų sprendimų. Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatos pažodinis neperkėlimas į nacionalinę teisę nereiškia ir negali reikšti, jog tokiu būdu valstybė narė nesuteikę nepriklausomiems elektros energijos tiekėjams teisės reikalauti vartotojų sumokėti sutarčių nutraukimo mokesčius, kaip kompensuojančius tiekėjų patirtus minimalius nuostolius. Atsakymai į formuluojamus klausimus padės nustatyti: 1) Direktyvos tikrąjį tikslą, siekiant apriboti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų teisę prašyti vartotojų sumokėti sutarčių nutraukimo mokesčius; 2) ar Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies pažodinis neperkėlimas į EEĮ, esant jau galiojančioms bendrosioms civilinės atsakomybės nuostatoms, įtvirtintoms CK, lemia, jog nepriklausomi elektros energijos tiekėjai visais atvejais negalėjo iš anksto susitarti dėl realių patirtų nuostolių atlyginimo netesybų forma, vartotojams iš anksto nutraukus elektros energijos pirkimo pardavimo sutartis. Apeliantės teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d., nutartyje į šiuos klausimus neatsakė ir paliko kritinį teisinį neaiškumą, kuris yra svarbus bylos teisingam bei objektyviam išnagrinėjimui.

47.       CPK 3 straipsnio

48.       Nagrinėjamu atveju precedentinėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, kurioje priimta 2024 m. spalio 31 d. nutartis, tos bylos ieškovė (UAB „Enefit“) taip pat prašė kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą iš esmės analogiškais šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamais klausimais.

49.       Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodytoje nutartyje nustatė, kad, įgyvendinant Direktyvos tikslus ir perkeliant jos nuostatas į nacionalinę teisę, 2021 m. birželio 30 d. buvo priimtas EEĮ Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 15 d. Šiuo įstatymu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją; jiems nustatyta pareiga visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas. Jokių kitų atsiskaitymų, sumokant tam tikrus mokesčius, kitus mokėjimus (sankcijas, netesybas ir pan.), įstatymo leidėjas nenustatė. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusio EEĮ Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1914 2 straipsniu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas už vienašališką tokios sutarties nutraukimą. Tiek iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos, tiek jai įsigaliojus buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse, o tokios sutarčių nuostatos, kuriose nustatyti nurodyti mokėjimai, yra niekinės ir negalioja. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatavo, kad Direktyvos 2 straipsnio 16, 17 dalyse reglamentuotų sutarties nutraukimo mokesčio ir tiekėjo pakeitimo mokesčio sąvokų aiškinimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai. Nacionalinės teisės normos, į kurias buvo perkeltos šios Direktyvos nuostatos, aiškiai reglamentuoja bylos šalių teisinius santykius, atsižvelgiant į Direktyvoje nustatytus tikslus sudaryti sąlygas nurodytiems vartotojams nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, nepatiriant jokių su sutarties nutraukimu susijusių mokėjimų (baudų, mokesčių ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 65 punktas).

50.       Kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisakė ir dėl Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies perkėlimo būdo, nurodydama, kad Lietuvos įstatymų leidėjas yra nusprendęs nepasinaudoti Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtimi iš šio straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės. Įstatymų leidėjas neperkėlė Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatų į nacionalinę teisę, būtent – į šalių ginčo teisinius santykius reglamentuojančią specialiąją teisės normą – EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, turinčią pirmenybę prieš ieškovės nurodomas bendrąsias teisės normas, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos. Tai reiškia, kad leidimas tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, savanoriškai nutraukiantiems terminuotas elektros tiekimo fiksuota kaina sutartis, nesuteiktas. Kadangi Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo perkeltos į nacionalinę teisę, tai klausimų dėl jų taikymo nekyla. Teisėjų kolegija konstatavo, kad kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, siekiant išspręsti bylą, atitinkamai nekyla ir kasacinio teismo pareiga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Ieškovės prašymo kreiptis į ESTT suformuluotais klausimais kasacinis teismas netenkino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 66–67 punktai).

51.       Atsižvelgdama į bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija nenustatė teisinio pagrindo ir (ar) poreikio kreiptis dėl prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimais. Apeliantė nepagrindė priežasčių kitaip vertinti apeliaciniame skunde pateikto prašymo dėl kreipimosi į ESTT ir jame nurodytų argumentų, nei tą padarė kasacinis teismas iš esmės analogišku atveju.

Dėl procesinės bylos baigties

52.       Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą nesudaro. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir pritaikė aktualią EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, pagrįstai konstatavo, kad apeliantė neturi teisės reikalauti iš atsakovės sutarties nutraukimo mokesčio; taip pat tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai nusprendė, jog apeliantė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų ir reikalavimo priteisti sutarties nutraukimo mokesčio dydžio tiesioginius nuostolius. Kita vertus, nustatęs, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių, Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio nuostatos prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 daliai, nors ir tinkamai atmetė jomis grįstą apeliantės reikalavimą dėl sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo, tačiau nepripažino šių sąlygų negaliojančiomis ab initio. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas, papildomai pripažįstant nurodytas sutarties nuostatas negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalys, 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

53.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinį skundą atmetus, atsakovei iš apeliantės priteistinos atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, o ieškovės (apeliantės) bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

54.       Atsakovė nurodė ir pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 904 Eur išlaidų teisinėms paslaugoms parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į bylos pobūdį, apimtį, keltų ir nagrinėtų klausimų sudėtingumą, atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija dydžių, nustatytų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, taigi, gali būti priteisiamos. Dėl to atsakovei iš ieškovės priteistinas 2 904 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. liepos 23 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, papildomai pripažįstant niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Enefit“ (juridinio asmens kodas 300649187) ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SKYTECH.LT“ (juridinio asmens kodas 302419473) 2022 m. rugpjūčio 31 d. sudarytos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. EL2022083119345LT bendrųjų sąlygų 6.9 papunkčio dalį, kad pirkėjas turi teisę bet kuriuo metu nutraukti sutartį, <...> ,,sumokėdamas sutarties nutraukimo mokestį. <...> Sutarties nutraukimo mokestis turi būti pirkėjo sumokėtas pardavėjui iki sutarties nutraukimo, kitu atveju sutartis tęsiasi, iki kol sumokamas sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į 30 kalendorinių dienų įspėjimo terminą)“; 6.12 papunktį bei Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktį.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SKYTECH.LT“ (juridinio asmens kodas 302419473) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Enefit“ (juridinio asmens kodas 300649187) 2 904 Eur (du tūkstančius devynis šimtus keturis eurus) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.