Baudžiamoji byla Nr. 2K-157-699/2017
Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00083-2011-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.3; 1.2.14.5.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu A. G. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams, 215 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 25 d. veika) laisvės atėmimu 6 mėnesiams, 215 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 27 d. 10.33 val. veika) laisvės atėmimu 6 mėnesiams, 215 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 27 d. apie 13.14 val. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams, 215 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 27 d. 20.11 val. veika) laisvės atėmimu 10 mėnesių, 182 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 27 d., 10.33 val. veika) laisvės atėmimu 6 mėnesiams, 182 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 27 d., apie 13.14 val. veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams, 182 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 27 d., 20.11 val. veika) laisvės atėmimu 10 mėnesių.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas pagal Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendį.
Priteista iš A. G. „Nordea Bank“, AB, Lietuvoje veikiančiam per AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyrių, 1737,30 Eur turtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu nuteistojo A. G. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. G. pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir dėl šios veikos A. G. išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. G. už nusikaltimus, numatytus BK 215 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 25 d. veika), 215 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 27 d. 10.33 val. veika), 215 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 27 d. apie 13.14 val. veika), 215 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 27 d. 20.11 val. veika), 182 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 27 d. 10.33 val. veika), 182 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 27 d. apie 13.14 val. veika), 182 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 27 d. 20.11 val. veika), paskirtos atskiros bausmės ir galutinė subendrinta bausmė pagal BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatas.
A. G. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuotos kaip viena tęstinė nusikalstama veika į BK 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir paskirtos bausmės: pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas dvejiems metams 6 mėnesiams, 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus jas apimant, A. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas pagal Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendį.
Iš nuosprendžio pašalinta aplinkybė, kad byloje pateikta darbinė, banko aparatais besinaudojančio asmens nuotrauka.
Pakeista nuosprendžio dalis, kuria „Nordea Bank“, AB, civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš A. G. AB „Nordea Bank“ priteista 33,50 Eur (115,66 Lt) turtinei žalai atlyginti.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. A. G. nuteistas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad:
2010 m. birželio 25 d., 22.22 val., Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Gehdofe, tiksliau nenustatytoje vietoje, neteisėtai panaudojęs svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti – S. J. „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyriuje išduotą kreditinę kortelę „Mastercard“ Nr. (duomenys neskelbtini), iš S. J. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) Berlyno Tagelio oro uoste rezervavo automobilio nuomą pagal sutartį, kuriai suteiktas ID Nr. E7861605069;
tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. birželio 27 d., 10.33 val., firmoje „Hertz Autovermietung GmbH“, esančioje Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Ešborne, Ginnheimer Strase 4, neteisėtai panaudojęs tą pačią svetimą mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti, pervesdamas iš S. J. kreditinės kortelės sąskaitos 2485,52 Lt (719,86 Eur), atsiskaitė už automobilio „Volvo XC60“ (valst. Nr. DN-HO 6019) nuomą;
tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. birželio 27 d., apie 13.14 val., firmoje „Avis Autovermietung Gmbh & Co KG“, esančioje Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Berlyne, Zimmersmuhlenweg 21, Oberursel, neteisėtai panaudojęs tą pačią svetimą mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti, pervesdamas iš S. J. kreditinės kortelės sąskaitos 1274,71 Lt (369,18 Eur), atsiskaitė už automobilio „Chevrolet Nubira 5PW“ (valst. Nr. DEWIAD 8012) nuomą;
tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. birželio 27 d., 20.11 val., firmoje „Sixt Gmbh & Co“, esančioje Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Berlyno Centro punkte, adresu Zugspitzstrasse 1, Pullach, neteisėtai panaudojęs tą pačią svetimą mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (PIN kodą), pervesdamas iš S. J. kreditinės kortelės sąskaitos 2238,33 Lt (648,26 Eur), atsiskaitė už automobilio „BMW 318“ (valst. Nr. M-IC 7140) nuomą;
tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. birželio 27 d., 10.33 val., firmoje „Hertz Autovermietung GmbH“, esančioje Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Ešborne, Ginnheimer Strase 4, neteisėtai panaudodamas tą pačią svetimą mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (PIN kodą), pervesdamas iš S. J. kreditinės kortelės sąskaitos 2485,52 Lt ir atsiskaitydamas už automobilio „Volvo XC60“ (valst. Nr. DN-HO 6019) nuomą, apgaule savo naudai įgijo 2485,52 Lt (719,86 Eur);
tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. birželio 27 d., apie 13.14 val., firmoje „Avis Autovermietung Gmbh & Co KG“, esančioje Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Berlyne, Zimmersmuhlenweg 21, Oberursel, neteisėtai panaudodamas tą pačią svetimą mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (PIN kodą), iš S. J. kreditinės kortelės sąskaitos pervesdamas 1274,71 Lt ir atsiskaitydamas už automobilio „Chevrolet Nubira 5PW“ (valst. Nr. DEWIAD 8012) nuomą, apgaule savo naudai įgijo 1274,71 Lt (369,18 Eur);
tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. birželio 27 d., 20.11 val., firmoje „Sixt Gmbh & Co“, esančioje Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Berlyno centro punkte, adresu Zugspitzstrasse 1, Pullach, neteisėtai panaudodamas tą pačią svetimą mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (PIN kodą), pervesdamas iš S. J. kreditinės kortelės sąskaitos 2238,33 Lt ir atsiskaitydamas už automobilio „BMW 318“ (valst. Nr. M-IC 7140) nuomą, apgaule savo naudai įgijo 2238,33 Lt (719,86 Eur).
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies pagrindu.
2.1. Kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje įrašė žinomai melagingą teiginį esą jis buvo teistas 1999 m. lapkričio 11 d. Šis faktas, pasak kasatoriaus, aiškiai rodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė atmestinai. Jis nebuvo nei teisiamas, nei nuteistas 1999 metais, o iki 2009 m. lapkričio 6 d., sutinkamai su BK 97 straipsnio 6 dalimi, apskritai buvo laikomas neteistu. Teisiamojo posėdžio metu jis informavo pirmosios instancijos teismą, kad kaltintojas pateikė teismui tikrovės neatitinkančius duomenis ir tai pažeidžia jo teises. Pirmosios instancijos teismas šį jo pareiškimą ignoravo, taip nusižengdamas privalomoms nuosprendžio surašymo taisyklėms. Kaltinamojo pareiškimų ignoravimas ir atmestinas bylos nagrinėjimas yra nesuderinami su piliečio teise į teisingą teismą, šiurkščiai pažeidžia jo teises ir yra deliktas, todėl mano, kad apeliacinės instancijos teismas byloje turėjo vadovautis bendruoju teisės principu ex iniuria ius non orutur (neteisėtu pagrindu teisė nesukuriama). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neturėjo būti priimamas jo teises šiurkščiai pažeidžiančio, t. y. neteisėto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrindu, byla turėjo būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai). Šį jo skundo argumentą apeliacinės instancijos teismas ignoravo, o šis jo konstitucinių ir žmogaus teisių pažeidimas yra deliktas ir BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatyta aplinkybė, pakankama skundžiamam nuosprendžiui panaikinti.
2.2. Kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodęs, jog, pažeidžiant jo teises, pirmosios instancijos teismas į nuosprendį įrašė netikslius duomenis, neva jis su sugyventine J. T. turi tris vaikus. Tokie nuosprendžio netikslumai rodo, kad pirmosios instancijos teismas arba visiškai nesidomėjo byloje pateikta medžiaga ir bylą nagrinėjo atmestinai, arba nuosprendį surašė ne teismas (teisėjas), o su bylos medžiaga nesusipažinę techniniai teismo darbuotojai. Abiem atvejais tai yra šiurkštus jo konstitucinės ir žmogaus teisės į teisingą teismą pažeidimas ir absoliutus nuosprendžio negaliojimo pagrindas. Todėl kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neturėjo būti priimamas jo teises šiurkščiai pažeidžiančio (neteisėto) pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrindu, o byla tokiu atveju turėjo būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai). Apeliacinės instancijos teismas šį jo apeliacinio skundo argumentą ignoravo, taip sąmoningai tyčia nesiekė teisingo nuosprendžio priėmimo. Šis jo konstitucinių ir žmogaus teisių pažeidimas yra deliktas ir BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatyta aplinkybė, pakankama skundžiamam nuosprendžiui panaikinti.
2.3. Pasak kasatoriaus, apeliaciniame skunde jis buvo nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė non bis in idem principą, pagal kurį niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą du kartus. Apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma išaiškinti, ar BK 215 straipsnyje numatytos veikos, nesudarančios nusikalstamų veikų recidyvo, gali būti kvalifikuojamos kaip veikų daugetas. Lingvistiškai aiškinant BK 215 straipsnio dispoziciją, šis straipsnis veikų daugeto galimybės nenumato, galimas yra tik recidyvas. Iš veikos aprašymo matyti, kad, nepriklausomai nuo to, kiek asmeniui yra inkriminuojama finansinių operacijų inicijavimų, atlikimų ar pripažinimų, nepriklausomai nuo to, kiek asmeniui yra inkriminuojama mokėjimo priemonių arba mokėjimo priemonių duomenų panaudojimų, jeigu visos šios veikos yra atliktos iki pirmo apkaltinamojo nuosprendžio pagal BK 215 straipsnį priėmimo, visos šios veikos turi būti kvalifikuojamos kaip viena veika. BK 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė. Apeliacinės instancijos teismas, vengdamas pateikti aktualų teisės aiškinimą, nuėjo lengviausiu keliu – inkriminuotas veikas perkvalifikavo kaip vieną tęstinę veiką. Tačiau taip buvo nusižengta logikai – jam inkriminuota 2010 m. birželio 25 d. veika iškrenta iš bendro konteksto, nes ši veika nėra finansinė operacija, ji atlikta kitoje vietoje, kitu laiku ir kitomis (nenustatytomis) aplinkybėmis. Be to, jis jau atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal BK 215 straipsnį, todėl pakartotinis nuteisimas pagal šį straipsnį ir bausmių bendrinimas dalinio sudėjimo būdu pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo bylos išsamiai ir teisingai.
2.4. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis grįstas spėjimais ir prielaidomis. Pasak nuteistojo, priimant nuosprendį, byloje nebuvo duomenų apie finansines operacijas, atliktas banko ATM, jis (nuteistasis) nebuvo nufotografuotas banko ATM aparatu ir jo nuotrauka niekam nebuvo nei pateikta atpažinti, nei atpažinta. Iš apeliacinės instancijos teismo papildomai surinktų duomenų matyti, kad jo nuotrauka buvo padaryta kitu laiku, kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinime, taip pat kad jo nuotrauka nebuvo pateikta atpažinti ir nebuvo atpažinta. Be to, iš naujų duomenų matyti ir tai, kad, atliekant nuosprendyje nurodytas finansines operacijas, nebuvo padaryta dokumentų kopijų, neišsaugotos sutartys, neatlikti atpažinimai ar nuomos kompanijų darbuotojų apklausos. Taigi, kasatoriaus teigimu, byloje nėra nieko, kas leistų susieti jo asmenį su byloje nagrinėjamomis veikomis. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šie apeliacinės instancijos teismo naujai surinkti duomenys nėra įrodymai BPK 20 straipsnio prasme, nes negali būti patikrinti BPK nustatyta tvarka. Kadangi kasatorius dėl svetimos kortelės mokėjimo priemonės ar jos duomenų įgijimo yra išteisintas, taip pat yra paneigtas ryšys tarp jo asmens ir byloje nagrinėjamų veikų, apeliacinės instancijos teismas, nesant jokių asmens dalyvavimo nusikalstamoje veikoje įrodymų, privalėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 369 straipsnio 2 dalis).
2.5. Kasatorius pažymi, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi būti nešališkas arbitras tarp kaltinimo ir gynybos šalių, o šių šalių teisės ir galimybės baudžiamajame procese turi būti vienodos (BK 7 straipsnis). Taigi įrodymų rinkimas nėra teismo funkcija – pradėjęs rinkti įrodymus, teismas nebėra nešališkas, įrodymus teismui teikia kaltinimo ir gynybos šalys, o teismas, vykdydamas teisingumą, šiuos įrodymus vertina nešališkai, laikydamasis rungimosi principo. Baudžiamuoju procesu nesiekiama apkaltinamojo nuosprendžio bet kokia kaina – jei ikiteisminis tyrimas atliktas atmestinai, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis arba byla grąžinama prokurorui. Nagrinėjamu atveju kaltintojas nesistengė įrodymais pagrįsti loginio ryšio tarp kasatoriaus ir jam inkriminuotų veikų, pirmosios instancijos teismas (kaip pripažino apeliacinės instancijos teismas) apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir spėlionėmis, o apeliacinės instancijos teismas ėmė rinkti byloje naujus duomenis, siekdamas jais bet kokia kaina pateisinti priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Iš pradžių apeliacinės instancijos teismas net kelis kartus pats kreipėsi į Vokietijos teisėsaugos institucijas dėl papildomų duomenų pateikimo, kelis kartus stabdė ir atidėliojo bylos nagrinėjimą, taip pažeisdamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą nuteistojo teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiko tarpą. Prašomų duomenų taip ir negavęs, teismas tokius duomenis surinkti pavedė prokurorui. Taigi apeliacinės instancijos teismas nebuvo nešališkas arbitras tarp kaltinamojo ir gynybos šalių, nes ėmėsi vykdyti kaltintojo funkciją rinkti apkaltinamojo nuosprendžio pateisinimui reikalingus duomenis. Taip veikdamas teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, nes gynybos šalis atsidūrė nelygiateisėje padėtyje.
2.6. Pasak nuteistojo, nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis grįstas prielaidomis ir spėlionėmis, pats, remdamasis vien tik prielaidomis ir spėlionėmis, vėl jį pripažino kaltu, savo nuosprendyje nepateikdamas nuoseklaus įrodymų vertinimo, nenurodydamas, kuo remdamasis padarė tokias išvadas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodomi įrodymai, tarp jų S. J. ir G. J. parodymai, tačiau čia pat teigiama, kad šių liudytojų parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Taigi, nuteistojo nuomone, šio teismo nuosprendis nenuoseklus ir prieštaringas, pažeisti nuosprendžio aiškumo ir argumentavimo racionalumo reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime. Iš esmės teismas vertino ne įrodymų turinį, o faktą, kad byloje yra įrodymais pripažįstamų duomenų. Tačiau didesnės dalies šių duomenų leistinumas neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes S. J. ir G. J. nėra apklausti teismo posėdyje ar ikiteisminio tyrimo teisėjo, iš Vokietijos gauti rašytiniai duomenys negali būti patikrinti proceso veiksmais. Teismas pripažino, kad G. J. nenurodo jokių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant A. G. kaltės klausimą. S. J., M. O., banko atstovo parodymai taip pat neturi nieko bendro su kasatoriumi. Taigi duomenų, kurie pripažįstami įrodymais ir kuriais grindžiamas nuosprendis, turinys niekaip nesuformuoja loginio ryšio tarp jo ir byloje nagrinėjamų veikų, nepatvirtina teismo daromų išvadų dėl jo kaltės, todėl yra nusižengta įrodymų leistinumo reikalavimui (BPK 20 straipsnio 3 dalis).
2.7. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, paneigus kaltinimą pagal BK 214 straipsnį dėl elektroninės mokėjimo priemonės ir jos duomenų įgijimo, kaltinimai atlikus finansines operacijas tokia mokėjimo priemone prarado loginį pagrindą – asmuo negali atlikti operacijų su objektu, kuriuo nedisponuoja. Naujos prielaidos, kuriomis apeliacinės instancijos teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį, nėra aiškiai įvardytos, taip pažeidžiant racionalaus motyvuotumo reikalavimą ir draudimą vadovautis nepaskelbtais argumentais. Kasatorius, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis grįstas prielaidomis ir spėlionėmis, analizuoja Vokietijos policijos pareigūno P. L. (Lewerenz) parodymų turinį ir daro išvadą, kad nebuvo įrodyta, jog dokumentai buvo suklastoti, nurodo, kad pridedamos nuotraukos nepatvirtina fakto, jog Kylio policija konfiskavo asmens tapatybės dokumentus, nes nuotraukose užfiksuoti objektai nėra asmens tapatybės dokumentai. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad yra teigiama, jog policijos konfiskuota kreditinė kortelė yra netikra ir, nors ši aplinkybė turi esminę reikšmę byloje, niekas jos nenagrinėjo, tokia kortelė, jos nuotraukos ir kiti reikšmingi duomenys nebuvo pateikti, todėl kasatoriui kyla pagrįstų abejonių, ar tokia kortelė apskritai egzistavo, ar tikrai Kylio policija ją konfiskavo. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad policijos pareigūnas P. L. nebuvo apklaustas teisme, todėl jo parodymai negali būti laikomi įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Apskritai, kasatoriaus teigimu, policijos pareigūnų išsakytos nuomonės, teiginiai bei liudijimai yra pripažįstami turinčiais mažesnę įrodomąją vertę nei nešališkų asmenų. Taigi apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė vien tik prielaidomis ir spėlionėmis, kurios nėra logiškai nuoseklios ir nėra įrodymai BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių prasme.
2.8. Nuteistasis pažymi, kad abiejų instancijų teismai apkaltinamąjį nuosprendį grindė nepatvirtinta prielaida, jog galbūt operacijos kaltinime nurodyta elektronine mokėjimo priemone buvo neteisėtos. Tačiau byloje nepaneigta AB „Nordea Bank“ atstovo raštu pateikta ir teisme išsakyta oficiali pozicija, kad jeigu finansinės operacijos elektronine mokėjimo priemone ir (ar) jos duomenimis atliktos iki oficialaus pranešimo apie mokėjimo priemonės praradimą, preziumuojama, kad šias operacijas atliko teisėtas mokėjimo kortelės naudotojas (šiuo atveju S. J.) ir jos laikomos teisėtomis. Tokiu atveju visi kasatoriui pateikti kaltinimai tampa nepagrįsti, nes atsakomybė pagal BK 215 ir 182 straipsnius kyla tik už tokias finansines operacijas, kurios yra neteisėtos. Neteisėtumas, kaip kaltės sudėtinė dalis, negali būti preziumuojamas, o privalo būti įrodinėjamas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis).
2.9. Pasak kasatoriaus, elektroninės mokėjimo priemonės (mokėjimo kortelės) yra laikomos jas išleidusio banko nuosavybe. Taigi prerogatyva įvardyti, kurios (ar nuo kurio momento) kaltinime nurodytos finansinės operacijos yra neteisėtos, priklauso mokėjimo priemonės savininkui AB „Nordea Bank“ ir mokėjimo priemonės naudotojui S. J.. Bankas yra saistomas kliento valios ir negali, neturėdamas kliento pareiškimo, kokios nors finansinės operacijos savarankiškai paskelbti neteisėta. Taigi tik po to, kai elektroninės mokėjimo priemonės naudotojas informuoja banką apie mokėjimo priemonės pametimą, bankas įgyja teisę po šio momento įvykdytas finansines operacijas skelbti neteisėtomis. Ankstesnės (iki pranešimo apie mokėjimo priemonės praradimą) finansinės operacijos paskelbtos neteisėtomis gali būti tik S. J. pareiškime nurodžius, jog šios operacijos buvo atliktos prieš mokėjimo priemonės naudotojo valią. Tačiau tokio pareiškimo S. J. nepateikė nei bankui, nei teisėsaugos institucijoms, nei teismui.
2.10. Nuteistojo teigimu, iš bylos medžiagos matyti, jog gavęs kliento (S. J.) raštišką pranešimą apie mokėjimo priemonės pametimą, bankas elektroninę mokėjimo priemonę įtraukė į blokuojamų kortelių sąrašą ir ilgą laiką jokios finansinės operacijos šia mokėjimo priemone atliekamos nebuvo. Tik po to, kai bankas neapdairiai išbraukė mokėjimo priemonę iš blokuojamų kortelių sąrašo, šia mokėjimo priemone buvo atliktos neteisėtos finansinės operacijos ir tik dėl šių operacijų bankas kreipėsi dėl baudžiamosios bylos iškėlimo. Kadangi banko klientas S. J. savo pozicijos dėl anksčiau atliktų finansinių operacijų nėra išreiškęs, visos finansinės operacijos elektronine mokėjimo priemone atliktos iki to momento, kai bankas savavališkai ir itin neapdairiai išbraukė pamestą mokėjimo priemonę iš blokuojamų kortelių sąrašo, turėtų būti laikomos teisėtomis. Taigi, nuteistojo nuomone, apkaltinamasis nuosprendis priimtas ignoruojant banko prerogatyvą finansines operacijas laikyti teisėtomis ir teigiant, kad neva mokėjimo priemonės naudotojas ankstesnes (iki pranešimo apie mokėjimo priemonės praradimą) finansines operacijas gali laikyti neteisėtomis. Tokių duomenų ir tokių įgaliojimų kaltintojui ar teismui S. J. nesuteikė. Apskritai, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu S. J. gynėsi nuo įtarimų, kuriuos suponavo jo apklausos (tarp jų ir apklausa kaip specialiojo liudytojo).
2.11. Kasatorius teigia, kad bankas pareiškė civilinį ieškinį byloje siekdamas susigrąžinti ir tas pinigų sumas, kurios buvo pervestos atlikus, kaip pats pripažino, teisėtas finansines operacijas. Tokia banko pozicija, nuteistojo įsitikinimu, yra prieštaringa ir nesąžininga, vertinant banko reikalavimų neteisėtumą reikėjo vadovautis principu falsus in uno – falsus in omnibus (apgaulė viename, apgaulė visuose). Pirmosios instancijos teismas į šį banko pozicijos prieštaringumą neatsižvelgė, taip pažeisdamas kasatoriaus teisę į kompetentingą teismą.
2.12. Kadangi elektroninės mokėjimo priemonės yra laikomos jas išleidusio banko nuosavybe, nei prokuratūra, nei teismai negali ignoruoti banko prerogatyvos skirstyti finansines operacijas į teisėtas ir neteisėtas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl civilinio ieškinio, teisėtomis laiko visas byloje nagrinėjamas finansines operacijas (išskyrus vieną dėl 33,50 Eur sumos), o pasisakydamas dėl bausmės – visas finansines operacijas (ir netgi veiksmus, kurie nėra finansinė operacija) jau laiko neteisėtomis. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas.
2.13. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad BK 215 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai inicijavo ar atliko finansinę operaciją, tačiau jis pripažintas kaltu rezervavęs automobilio nuomą. Abiejų instancijų teismai nesiaiškino, ką reiškia sąvoka „rezervavo“ ir ar tai yra finansinė operacija ar jos inicijavimas. Šį klausimą kasatorius kėlė apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šio skundo argumento nepasisakė, taip neišnagrinėdamas apeliacinio skundo. Kasatoriaus manymu, sąvoka „rezervavo“ šios bylos kontekste galėtų reikšti ketinimą, pasižadėjimą ar įsipareigojimą atlikti finansinę operaciją, bet pati savaime finansinės operacijos nereiškia. Taigi sąvoka „rezervavimas“ negali būti aiškinama plečiamai, kaip BK 215 straipsnyje apibrėžtas finansinės operacijos inicijavimas ar atlikimas; baudžiamojo įstatymo prasme „rezervavimą“ galima būtų traktuoti arba kaip ketinimą (BK 21 straipsnis), arba kaip pasikėsinimą (BK 22 straipsnis) inicijuoti ar atlikti finansinę operaciją ateityje, priklausomai nuo veikos įvykdymo stadijos ir priežasčių, dėl kurių tokia finansinė operacija nebuvo inicijuota ar atlikta. Taigi teismai, inkriminuodami kasatoriui baigtą veiką, kuri apskritai nebuvo atliekama, netinkamai taikė įstatymą ir priėmė neteisingą nuosprendį.
2.14. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prieštarauja bendriesiems teisės principams tantum devolutum quantum appelatum (bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas nustato apeliacinis teismas) ir non reformatio in peius (situacija, kai kasacinės instancijos teismo sprendimu kasatoriui sudaroma mažiau palanki teisinė padėtis, lyginant su apeliacinės instancijos teismo sprendimu). Nuteistasis teigia, kad byla buvo nagrinėjama tik pagal jo apeliacinį skundą, kuriuo neprašė sugriežtinti jam paskirtos bausmės. Nors apeliacinės instancijos teismas gerokai sumažino jam inkriminuotų veikų apimtį, tačiau skirtą bausmę sugriežtino. Didžiausia bausmė pagal kaltinimus, numatytus BK 215 straipsnyje, pirmosios instancijos teismo buvo paskirtas laisvės atėmimas 10 mėnesių, o apeliacinės instancijos teismas pagal šį straipsnį skyrė dvejus metus ir 6 mėnesius laisvės atėmimo. Didžiausia bausmė pagal BK 182 straipsnį pirmosios instancijos teismo buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė 10 mėnesių, o apeliacinės instancijos teismas skyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.
2.15. Pasak kasatoriaus, visi pirmiau kasaciniame skunde nurodyti baudžiamojo proceso pažeidimai yra pakankamas pagrindas nuosprendžiui panaikinti (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys).
3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokuroro teigimu, nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kad apkaltinamasis nuosprendis grįstas prielaidomis, neteisėtai gautais įrodymais, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė jo parodymus, yra deklaratyvūs ir neatitinka tiesos. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, savo nuosprendyje atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius tiek su įrodymų vertinimu, tiek ir su baudžiamojo įstatymo taikymu. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas buvo nešališkas, iš dalies tenkindamas nuteistojo prašymą, atliko papildomą įrodymų tyrimą ir, išsamiai įvertinęs bylos įrodymus, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, panaikindamas jo dalį, kuria A. G. buvo pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, taip pat nuteistojo septynias atskiras veikas, numatytas BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavo kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką bei sumažino iš nuteistojo priteistos atlyginti turtinės žalos dydį. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis, nesutikdamas su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir teigdamas, jog vertindami įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, pats siūlo bylos įrodymus vertinti atskirai vieną nuo kito, kasaciniame skunde nurodydamas tik tuos faktinius duomenis, kurie, atskirai paėmus, nepatvirtina jo kaltės, o kitus nuteistajam nenaudingus – sąmoningai nutylėdamas. Prokuroro įsitikinimu, taip elgdamasis kasatorius bando suklaidinti teismą.
3.2. Pasak prokuroro, teismai nuteistojo nusikalstamų veikų, numatytų BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes nustatė kruopščiai ir visapusiškai įvertinę liudytojos M. O., ikiteisminio tyrimo metu duotus ir teisiamajame posėdyje balsu perskaitytus liudytojų S. J. ir G. J. parodymus (iš kurių matyti, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu S. J. niekada nebuvo išvykęs į užsienį, jam išduota kreditine kortele nėra naudojęsis nei Lietuvos Respublikoje, nei užsienyje), civilinio ieškovo AB „Nordea Bank“ atstovo paaiškinimus, S. J. išduotos kreditinės kortelės banko sąskaitos duomenis, rašytinius bylos duomenis, gautus vykdant teisinės pagalbos prašymą Vokietijos Federacinėje Respublikoje (iš kurių matyti, kad vykdant teisinės pagalbos prašymą Vokietijos teisėsaugos pareigūnai iš firmos „Avis Autovermietung Gmbh & Co KG“, esančios Berlyne, paėmė, pasinaudojant S. J. kreditine kortele automobilį išsinuomojusio asmens nuotrauką, kad ši nuotrauka buvo padaryta po A. G. sulaikymo Kylyje, ji nežinomu būdu buvo išsiųsta automobilių nuomos kompanijai AVIS ir po to perduota į Lietuvą su kitais dokumentais), specialisto išvadą Nr. 140-(3257)-IS1-4409 (kurioje nurodyta, kad tyrimui pateiktoje iš Vokietijos Federacinės Respublikos prokuratūros atsiųstoje nuotraukoje ir lyginamosiose A. G. nuotraukose yra pavaizduotas vienas ir tas pats asmuo, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai buvo gauti teisėtais būdais, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad būtent A. G., neteisėtai pasinaudodamas svetima S. J. vardu išduota elektroninio mokėjimo priemone (kreditine kortele) ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis (PIN kodu), inicijavo ir atliko nuosprendyje nurodytas neteisėtas finansines operacijas ir apgaule užvaldė svetimą turtą. Jo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį. Tai, kad ši kredito kortelė dėl banko darbuotojų kaltės laikinai nebuvo užblokuota, jo kaltės nepaneigia. Priešingai negu teigia kasatorius, jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir dėl neteisėto svetimos elektroninio mokėjimo priemonės (S. J. kreditinės kortelės) panaudojimo 2010 m. birželio 25 d., 22.22 val., Berlyno Tegelio oro uoste rezervuojant automobilio nuomą pagal sutartį Nr. E7861605069, nes ši mokėjimo priemonė priklausė ne A. G., o S. J., ji buvo panaudota be teisėto kreditinės kortelės naudotojo žinios ir sutikimo.
3.3. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje remdamasis teisiamajame posėdyje neapklaustų liudytojų S. J. ir G. J. parodymais, baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė. Teismas pažymėjo, kad BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantamas tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus bylos įrodymus, tačiau jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje tiesiogiai tiriamų įrodymų patikimumą. Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių apklausti S. J. ir G. J., tačiau to padaryti nepavyko. Išnaudojus visas galimybes iškviesti liudytojus į posėdį, teismas, proceso dalyviams neprieštaraujant, nutarė bylą nagrinėti be jų ir BPK 276 straipsnio pagrindu balsu perskaityti jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. S. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes dėl kreditinės kortelės praradimo ir banko informavimo patvirtino teismo posėdyje apklausta liudytoja M. O., todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. G. kaltės, pagrįstai vertino ir tuos duomenis, kurie buvo gauti ikiteisminio tyrimo metu ir neprieštaravo duomenims, tiesiogiai ištirtiems nagrinėjant bylą teisme (liudytojos M. O. parodymams, banko pateiktiems duomenims dėl informavimo apie pamestą kreditinę kortelę). Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento, kad, neapklausus liudytojų S. J. ir G. J., buvo pažeista A. G. teisė užduoti jiems klausimus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl to nebuvo suvaržytos nuteistojo gynybos teisės. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426-507/2016 pasisakyta, kad tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi. Tokiose situacijose būtina vertinti, ar liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis yra svarbi ir ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Nagrinėjamu atveju S. J. ir G. J. teismo posėdyje nebuvo apklausti dėl to, kad nebuvo tokios galimybės (nepavyko jų atvesdinti), tačiau jų parodymai buvo balsu perskaityti BPK nustatyta tvarka. S. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės neprieštaravo duomenims, gautiems bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Kita vertus, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad, S. J. ir G. J. neatvykus į teismo posėdį, A. G. neprieštaravo, jog byla būtų nagrinėjama be jų, savo poziciją motyvuodamas tuo, kad šie asmenys neduoda jokių bylai reikšmingų parodymų. Prokuroras pažymi ir tai, kad teigdamas, jog jo teisė užduoti klausimus liudytojams buvo pažeista, A. G. nenurodė ir nenurodo kasaciniame skunde, kokius konkrečius klausimus liudytojams norėtų užduoti ir kokias dar šiai bylai reikšmingas faktines aplinkybes norėtų išsiaiškinti. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras mano, kad kasaciniame skunde nuteistojo nurodytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų pažeidimas yra deklaratyvus, nes iš nustatytų aplinkybių visumos akivaizdu, kad jo procesinės teisės iš esmės nebuvo suvaržytos.
3.4. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistasis nepagrįstai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs atlikti papildomą įrodymų tyrimą ir savo iniciatyva rinkdamas jo kaltės įrodymus, pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Prokuroras pažymi, kad papildomas įrodymų tyrimas šioje byloje buvo atliekamas ne siekiant surinkti papildomus A. G. kaltės įrodymus, o priešingai – siekiant patikrinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir taip užtikrinti, kad neįsigaliotų neteisėtas nuosprendis. Siekdamas šių tikslų, teismas pats privalo būti iniciatyvus, t. y. išnaudoti visas galimybes išsamiai nustatyti bylos aplinkybes.
3.5. Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad, pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir kvalifikavus A. G. nusikalstamas veikas, numatytas BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, kaip tęstines, jam už šias nusikalstamas veikas buvo paskirtos griežtesnės bausmės negu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir taip neteisėtai pabloginta jo teisinė padėtis. Iš tiesų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kvalifikuojant A. G. nusikalstamas veikas buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, tačiau dėl to nei jo padarytų nusikalstamų veikų apimtis, nei jų pavojingumas nesumažėjo. Atsižvelgęs į šias ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas už skundžiamu nuosprendžiu nustatytas dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, A. G. paskyrė savo dydžiu tokią pačią, kaip ir pirmosios instancijos teismas subendrintą dvejų metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė buvo subendrinta su bausme, paskirta Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu, ir A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams, kuri savo dydžiu tokia pati, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė. Taigi, priešingai negu teigia nuteistasis, jo teisinė padėtis nebuvo pabloginta, paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, nėra aiškiai per griežta, todėl jos švelninti nėra pagrindo.
4. Nuteistojo A. G. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir BPK nuostatų taikymo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka
5. Kasatorius prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 dalyje nustatytu pagrindu. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 368 straipsnį kasatorius gali prašyti priimti BPK 382 straipsnio 2–6 punktuose numatytą sprendimą, nurodydamas konkrečią tokio sprendimo formuluotę. Kasatoriaus suformuluotas prašymas neatitinka šių reikalavimų, nes kasacinės instancijos teismas išteisinamųjų nuosprendžių nepriima.
5.1. Iš kasacinio skundo turinio galima spręsti, kad kasatorius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti, nes, pasak jo, apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, kad jo kaltumas padarius nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, neįrodytas.
5.2. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, pagrindžiant minėtą kasatoriaus prašymą, didžioji dalis skunde dėstomų argumentų skirti nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti, įrodymų vertinimui ir jų nepakankamumui šio teismo padarytoms išvadoms pagrįsti. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Taigi ir nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pasisako tik teisės taikymo aspektu.
5.3. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
5.4. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtai, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014 ir kt.) Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
5.5. Kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje įrašė žinomai melagingą teiginį, neva jis esąs teistas 1999 m. lapkričio 11 d., o šis faktas aiškiai rodo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė atmestinai; kad jis nebuvo nei teisiamas, nei nuteistas 1999 metais, o iki „2009 m. lapkričio 6 d., sutinkamai su BK 97 straipsnio 6 dalimi, apskritai buvo laikomas neteistu“; kad teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismą informavo, jog kaltintojas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tai pažeidžia jo teises, tačiau teismas tai ignoravo, nuosprendyje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, taip pažeisdamas privalomas nuosprendžio surašymo taisykles. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neturėjo būti priimamas „jo teises pažeidžiančio, t. y. neteisėto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrindu, byla turėjo būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai)“. Taip pat kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė netikslius duomenis, neva jis su sugyventine J. T. turi tris vaikus. Kasatoriaus vertinimu, toks netikslumas (nes jie su J. T. turi tik vieną bendrą vaiką) taip pat vertintinas jo teisės į teisingą teismą pažeidimu ir „absoliučiu nuosprendžio negaliojimo pagrindu“, kad „apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neturėjo būti priimamas jo teises šiurkščiai pažeidžiančio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrindu, o byla tokiu atveju turėjo būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai)“. Apibendrindamas šiuos argumentus, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas „sąmoninga tyčia nesiekė teisingo nuosprendžio priėmimo, šie jo konstitucinių ir žmogaus teisių pažeidimai yra deliktas ir BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatyta aplinkybė, pakankama skundžiamam nuosprendžiui panaikinti“.
5.6. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, o pagal minėto straipsnio 1 dalies 5 punktą, – nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.
5.7. Kasatoriaus nurodomi argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, visiškai nepagrįsti. Pagal BPK 304 straipsnio 4 punktą įžanginėje nuosprendžio dalyje nurodoma kaltinamojo vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, asmens kodas, pilietybė, tautybė, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, šeiminė padėtis, duomenys apie teistumą ir kitokie duomenys apie jį, turintys reikšmės bylai. Tai kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodė, jog A. G. su sugyventine J. T. turi tris vaikus, 1999 m. lapkričio 11 d. teistas pagal BK 118 straipsnio 1 dalį, nėra toks baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kurį būtų galima pripažinti esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu ir dėl to naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-560/2014).
5.8. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį ir į tai, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. Vykdant nuosprendį kylančias abejones teismai nagrinėja ir išsprendžia šio Kodekso 362 straipsnyje nustatyta tvarka.
5.9. BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo; kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjime teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas net kelis kartus pats kreipėsi į Vokietijos teisėsaugos institucijas dėl papildomų duomenų pateikimo, o prašomų duomenų negavęs, teismas tokius duomenis surinkti pavedė prokurorui. Taigi, kaip teigia kasatorius, „apeliacinės instancijos teismas nebuvo nešališkas arbitras tarp kaltinimo ir gynybos šalių, nes ėmėsi vykdyti kaltintojo funkciją rinkti apkaltinamojo nuosprendžio pateisinimui reikalingus duomenis; toks teismo veikimas niekaip nesiderina su proceso šalių lygiateisiškumu ir rungimosi principais, nes gynybos šalis atsidūrė nelygiateisėje padėtyje; kad toks akivaizdus lygiateisiškumo pažeidimas yra pakankamas pagrindas skundžiamam nuosprendžiui panaikinti (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys)“.
Tokie kasatoriaus argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.
5.10. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal šio Kodekso XXI skyriuje nustatytas taisykles. Prireikus įrodymų tyrimas gali būti atnaujintas ir baigiamųjų kalbų metu bei priimant nuosprendį ar nutartį. Minėto BPK XXI skyriaus 287 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu teismas turi teisę atlikti bet kokį šio Kodekso XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą. Jeigu šių veiksmų atlikti teisme dėl kokių nors priežasčių neįmanoma arba tai labai apsunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas gali įpareigoti prokurorą organizuoti ar atlikti reikiamus tyrimo veiksmus, pasisakyta ir BPK 324 straipsnio 7 dalyje. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai, kad Konstitucijoje (31 straipsnyje) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalyje ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, papildomas įrodymų tyrimas, įpareigojimas prokurorui atlikti atitinkamus veiksmus, buvo atliekamas ne siekiant surinkti papildomus nuteistąjį kaltinančius įrodymus, o priešingai – siekiant išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą.
5.11. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, nurodytų BK 2 straipsnio 6 dalyje, yra tai, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Draudimas antrą kartą bausti asmenį už tą patį nusikaltimą įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje. Kasatoriaus teiginiai, kad šis principas (non bis in idem) nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas, yra visiškai nepagrįstas ir prieštaraujantis bylos medžiagai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. G. buvo nuteistas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, kaip padaręs ne vieną, o kelias pagal šį straipsnį kvalifikuojamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad buvo padarytos ne atskiros, o viena tęstinė pagal BK 215 straipsnio 1 dalį kvalifikuotina veika, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė. Be to, kasatorius teigia, kad jis jau buvo nuteistas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, todėl skundžiamu nuosprendžiu nuteisimas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį „yra pakartotinis“ nuteisimas, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatas. Toks kasatoriaus argumentas atmestinas, nes iš bylos duomenų matyti, kad A. G. tiek Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu, tiek Kauno rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (taip pat ir sukčiavimą) už nusikalstamas veikas, padarytas 2011 m. atitinkamai spalio ir gegužės mėnesiais ir niekaip nesusijusias su nagrinėjamoje byloje padarytomis veikomis.
5.12. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir spėjimais, nes byloje jokių įrodymų dėl jo dalyvavimo padarant BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas nėra.
5.13. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Tačiau vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje yra priimtas pažeidžiant BPK nuostatas.
5.14. Kasaciniame skunde, iš esmės pakartojant tai, kas buvo nurodoma ir apeliaciniame skunde, kritikuojamas įrodymų vertinimas, ginčijamos nustatytos pripažintos įrodytomis padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus bei atlikęs įrodymų tyrimą, išanalizavęs gautus papildomus duomenis, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvadas dėl A. G. kaltumo padarius BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas patvirtina byloje ištirti ir teisingai įvertinti įrodymai, kad jų pakanka neabejotinoms teismo išvadoms padaryti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad faktines nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes patvirtina visuma byloje ištirtų įrodymų – liudytojos M. O. parodymai, teisiamajame posėdyje balsu perskaityti liudytojų S. J. ir G. J. parodymai (iš kurių matyti, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu S. J. niekada nebuvo išvykęs į užsienį), civilinio ieškovo AB „Nordea Bank“ atstovo paaiškinimai, S. J. išduotos kreditinės kortelės banko sąskaitos duomenys ir kiti šio banko pateikti dokumentai, rašytiniai bylos duomenys, gauti vykdant teisinės pagalbos prašymą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, ir kt.; kad ištirtų įrodymų, gautų teisėtu būdu, visuma sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, leidžiančią padaryti pagrįstą išvadą, jog būtent A. G., neteisėtai pasinaudodamas svetima S. J. vardu išduota elektroninio mokėjimo priemone (kreditine kortele) ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis (PIN kodu), inicijavo ir atliko pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas neteisėtas finansines operacijas bei apgaule užvaldė svetimą turtą.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis.
5.15. Kaip minėta, dauguma kasacinio skundo argumentų sutampa su argumentais, kurie buvo nurodyti kasatoriaus apeliaciniame skunde. Kasatoriaus manymas, kad apeliacinės instancijos teismo išvados yra neteisingos, nereiškia, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pažeistas BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas patikrinti bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniu skundu. BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimu pripažįstami atvejai, kai apeliacinės instancijos teismas neatsako į esminius apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, o ne atvejai, kai proceso dalyvių netenkina apeliacinės instancijos teismo, išsamiai išnagrinėjus apeliacinį skundą, padarytos išvados.
5.16. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas tinkamai atsakė į esminius apelianto argumentus – dalį jų patenkinęs, A. G. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį išteisino, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (kurios buvo kvalifikuotos kiekviena atskirai, t. y. kaip keturi nusikaltimai, numatyti BK 215 straipsnio 1 dalyje, ir trys – 182 straipsnio 1 dalyje), perkvalifikavo į BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį pripažinęs jas ne kaip atskiras, o tęstines veikas, o kitus argumentus motyvuotai atmetė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėl S. J. ir G. J. parodymų, kurie buvo teisiamajame posėdyje perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka (išnaudojus visas įmanomas priemones apklausti juos teismo posėdyje, to padaryti nepavyko), išsamiai pasisakyta bei teisingai nurodyta, kad esminis BPK pažeidimas nebuvo padarytas, tai kad minėti liudytojai nebuvo surasti ir apklausti teisiamajame posėdyje (to, išnaudojus visas galimybes, nepavyko padaryti ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka), teismui neatima galimybės visus apklausų protokolus BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka naudoti kitiems bylos įrodymams patikrinti. Apeliaciniame skunde taip pat buvo ginčijami byloje esančios A. G. nuotraukos gavimo teisėtumo ir ryšio su byloje nagrinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis klausimai. Apeliacinės instancijos teismas šiais klausimais išsamiai pasisakė. Teismas nurodė, kad A. G. nuotrauka buvo pateikta kartu su kitais duomenimis, gautais vykdant teisinės pagalbos prašymą; Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje nustatyta, kad tyrimui pateiktoje Vokietijos Federacinės Respublikos prokuratūros atsiųstoje nuotraukoje ir lyginamosiose A. G. nuotraukose yra pavaizduotas vienas ir tas pats asmuo, t. y. A. G.. Be to, šis teismas nurodė, kad nuteistojo argumentus, jog nuotraukos gavimo aplinkybės nenustatytos, nuotrauka galėjo būti gauta neteisėtais būdais, paneigia ne tik pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai, bet ir duomenys, gauti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Pagal prokuroro teisinės pagalbos prašymą buvo gauti duomenys iš Vokietijos Federacinės Respublikos, iš kurių matyti, kad asmuo S. J. (tikėtina, A. G.) buvo sulaikytas Kylyje. Prieš šį asmenį buvo iškelta baudžiamoji byla įtariant, kad, pateikdamas suklastotus dokumentus (S. J. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą, nors teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad S. J. vairuotojo pažymėjimas Jungtinėje Karalystėje nebuvo išduotas), jis apgaule išsinuomojo automobilį ,,Mercedes C200“. Dėl dokumentų klastojimo buvo atliktos pirštų atspaudų paėmimo procedūros, taip pat buvo padaryta nuotrauka, kuri nežinomu būdu buvo išsiųsta automobilių nuomos kompanijai AVIS ir po to perduota į Lietuvą kartu su kitais dokumentais. Minėta asmens nuotrauka ir yra pateikta nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje nustatyta, kad nuotraukoje užfiksuotas asmuo yra A. G.. Į kitus apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat yra pakankamai išsamiai atsakyta bei paaiškinta, kodėl jie atmetami. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant nei kasatoriaus nurodomų BPK 20 straipsnio, nei 320 straipsnio 3 dalies nuostatų reikalavimų.
5.17. Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes A. G. baudžiamasis įstatymas – BK 215 straipsnio 1 dalis ir 182 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
6. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta. teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymo nėra pagrindo. BPK 383 straipsnyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas panaikina ir pakeičia nuosprendį ar nutartį vadovaudamasis šio Kodekso 369 straipsnyje nustatytais pagrindais. Nagrinėjamoje byloje priimti kasatoriaus prašomą sprendimą BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų nėra, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Dėl paskirtos bausmės
7. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas gerokai sumažino jam inkriminuotų veikų apimtį, tačiau bausmę sugriežtino. Pagal kaltinimus, numatytus BK 215 straipsnyje, pirmosios instancijos teismo griežčiausia bausmė buvo paskirta laisvės atėmimas 10 mėnesių. Apeliacinės instancijos teismas pagal šį straipsnį jam skyrė dvejų metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę sugriežtino tris kartus. Didžiausia bausmė pagal kaltinimus, numatytus BK 182 straipsnyje, pirmosios instancijos teismo buvo paskirta laisvės atėmimas 10 mėnesių, apeliacinės instancijos teismas pagal šį straipsnį paskyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę sugriežtino penktadaliu. Pasak kasatoriaus, tai yra akivaizdus jo teisių pažeidimas ir pakankamas pagrindas nuosprendžiui panaikinti (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys).
7.1. Kasatoriaus argumentai, kad, pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir kvalifikavus A. G. nusikalstamas veikas, numatytas BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, kaip tęstines, jam už šias nusikalstamas veikas buvo paskirtos griežtesnės negu pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės ir taip neteisėtai pabloginta jo teisinė padėtis, atmestini.
7.2. Visų pirma atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirtos bausmės buvo bendrinamos iš dalies jas sudedant. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, kvalifikuojant A. G. veikas, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, tačiau dėl to nei jo padarytų nusikalstamų veikų apimtis, nei jų pavojingumas nesumažėjo. Atsižvelgęs į šias bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas už skundžiamu nuosprendžiu nustatytas dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, A. G. paskyrė savo dydžiu tokią pačią, kaip ir pirmosios instancijos teismas, subendrintą dvejų metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė buvo subendrinta su bausme, paskirta Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu, ir A. G. paskirta galutinė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, t. y. savo dydžiu tokia pati kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė. Taigi, priešingai negu teigia kasatorius, jo teisinė padėtis nėra pabloginta, BPK 320 straipsnio 4 dalies reikalavimai nepažeisti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. G. kasacinį skundą.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vytautas Piesliakas
Aldona Rakauskienė