Baudžiamoji byla Nr. 1A-118-519/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57249-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.10.5.; 1.2.27.1.; 2.1.7.4.1.; 2.3.6.4.5.1.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 26 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant Dijanai Drizgienei, Ievai Rimdeikienei,

dalyvaujant prokurorei Irenai Zgierskytei-Strumilaitei,

gynėjai advokatei Vidai Povilaitienei,

nuteistajam S. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 286 straipsnį ir nuteistas 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 9 dalimis, bausmė subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m balandžio 21 d. nuosprendžiu paskirta ir subendrinta bausme, jas iš dalies sudedant ir S. J. paskirta 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo  2017 m. balandžio 21 d. nuosprendį.

Bausmės pradžią S. J. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, suimant jį teismo posėdžio salėje.

Priteista iš  S. J. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. K. 300 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

1. S. J. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. gruodžio 9 d. apie 00.00 val., (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 3,49 promilių girtumas), Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiajam patruliui E. K., atvykusiam į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių padėti dėl agresyvaus S. J. elgesio, pagrasino, kad panaudos fizinį smurtą, sakydamas „dabar tave pakirsiu“, atsistojo ir pradėjo eiti link pareigūno, E. K. bandant pasodinti jį į neįgaliojo vežimėlį, pradėjo priešintis stangrindamas rankas, įsikibo patruliui į uniformą, vėliau paleidęs patrulio rūbus, atsitraukė ir trenkė iš kairės rankos patruliui E. K. į veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą, pradėjo artėti prie pareigūno ir pagrasino, kad panaudos fizinį smurtą, sakydamas „tuoj gausi į snukį“, todėl buvo panaudotas impulsinis prietaisas „Tazer“ ir koviniai imtynių veiksmai, taip grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodamas, pasipriešino valstybės tarnautojui.

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. J. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. sausio 16 d. nuosprendį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

2.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neaptarė jam skirtinos bausmės dydžio ir rūšies, nepateikė motyvų, kuriais remiantis jam buvo paskirta bausmė. Taip pat nurodo, kad nuosprendyje nenurodyta, kodėl bendrinant bausmes buvo parinktas būtent toks bendrinimo būdas. Teigia, kad teismas nenurodė BK straipsnio, kuriame numatyta jo pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nenurodė aplinkybių, kodėl jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta, jog jis buvo neblaivus. Nurodo, kad nuosprendžiu neišspręstas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

2.2. Teigia, kad nuosprendyje neišdėstyti jo kaltės ir bausmės skyrimo motyvai, todėl buvo pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 ir 305 straipsnių nuostatos. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs jo atžvilgiu nemotyvuotą nuosprendį, buvo šališkas.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis S. J. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo S. J. apeliacinis skundas atmestinas

4. Apeliaciniu skundu S. J. nesutinka su jo atžvilgiu priimtu nuosprendžiu ir teigia, kad nuosprendis yra nemotyvuotas, jame nėra išdėstyti jo kaltės ir bausmės skyrimo motyvai, jog teismas jo atžvilgiu priėmęs nemotyvuotą nuosprendį buvo šališkas.

5. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

5.1. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad bylą nagrinėjęs teismas anksčiau minėtų taisyklių laikėsi, esminių BPK pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus, paveikusių nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta. Teismas išvadas dėl S. J. kaltumo padarius BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką pagrindė konkrečiais nuosprendyje aptartais ir išanalizuotais, teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais (nukentėjusiojo E. K., liudytojų A. J., D. M., R. L., paties apelianto parodymais bei rašytiniais įrodymais), kurie buvo įvertinti ne tik atskirai, bet ir kaip visuma. Skundžiamame nuosprendyje be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl apelianto kaltės, pateikta išsami ir nuosekli visų byloje surinktų įrodymų teisinė analizė, kuriai apeliacinės instancijos teismas pritaria ir nekartoja.

5.1.1. Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia nuteistasis, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo S. J. kaltę. Kolegijos nuomone, visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).

5.2. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, todėl reikėtų bylą perduoti iš naujo nagrinėti apylinkės teisme, tačiau apeliacinės instancijos teismas apylinkės teismo šališkumo nenustatė. Bylą nagrinėjantis teismas turi būti nešališkas tiek subjektyviai, tiek objektyviai. Minėti požymiai išsamiai išaiškinti tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas (subjektyvusis kriterijus), teismo procesas turi būti organizuojamas, proceso veiksmai atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (objektyvusis kriterijus). Tokių duomenų, jog bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjanti teisėja vienai iš proceso šalių būtų išreiškusi išankstinį priešiškumą ar palankumą, teisėjų kolegija nenustatė. Kaip jau buvo pažymėta, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. O tai, kad priimtas galutinis procesinis sprendimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra pagrindas teismo šališkumui konstatuoti. Kitų pagrindų perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme nenustatyta (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl šis apelianto prašymas atmetamas.

6. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neaptarė jam skirtinos bausmės dydžio ir rūšies, nepateikė motyvų, kuriais remiantis jam buvo paskirta bausmė.

6.1. Pažymėtina, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį,  kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

6.1.1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam S. J., šias įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis S. J. įvykdė nesunkų tyčinį nusikaltimą, nedirba, teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, taip pat atsižvelgė į jo šeiminę padėtį, į įstatymo ginamas vertybes, į kėsinimosi dalyko vertingumą, padarytos žalos dydį ir mastą, nusikaltimo tikslus ir motyvus, nusikaltimo padarymo būdą, laiką ir vietą, žalingų pasekmių turinį ir sunkumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 3,49 promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), t. y. teismas nustatė vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

6.1.2. Ir nors apylinkės teismas nuosprendyje tinkamai nurodė aplinkybes, kurios turi įtakos  paskiriamos bausmės rūšiai ir jos dydžio nustatymui, tačiau visiškai nenurodė skiriamos bausmės individualizavimo motyvų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad S. J. nedirba, yra jauno amžiaus, teistas šešis kartus, daugiausia už smurtinius nusikaltimus, po šio nusikaltimo padarymo, S. J. vėl padarė naują smurtinį nusikaltimą, už kurį nuteistas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu. Jis nusikalto neatlikęs bausmės, teistumui neišnykus, ne kartą baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės nepalankiai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo jo didesnį pavojingumą visuomenei, nenorą taisytis. Be to, šiuo atveju svarbu ir tai, kad, būdamas jauno amžiaus, S. J. teisiamas jau septintą kartą, ankstesniais nuosprendžiais buvo skiriamos švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės, tačiau jis teismų parodyto pasitikėjimo nepateisino, gyvenimo būdo nepakeitė – toliau vartojo alkoholį, darė naujas nusikalstamas veikas bei kitus teisės pažeidimus.

6.1.3. Atsižvelgusi į anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam S. J. paskirtos bausmės teigiamos įtakos nepadarė, nuteistasis ir toliau darė nusikalstamas veikas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, ir bausmės dydį parinko sankcijos ribose (BK 50 straipsnio 2 dalis), t. y. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, paskyrė bausmę, mažesnę nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Todėl nuteistajam už nusikalstamą veiką paskirta laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgus į jo asmenybę, nusikalstamos veikos pobūdį, jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, nėra per griežta. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl bausmės rūšies ir dydžio, nes tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę bus pasiekti bausmės tikslai ir paskirtis, bus galimybė nuteistąjį taisyti ir auklėti izoliuotą, paveikti jį laikytis įstatymų ir vėl nenusikalsti, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

7. BK 63 straipsnyje reglamentuojama bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas tvarka. Šiame įstatyme nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti; pagal tokias pačias taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 straipsnio 1 ir 9 dalys). Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei priėmus nuosprendį teismai nustato, kad asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitą nusikalstamą veiką, paskyrę bausmę už naują nusikalstamą veiką, ją subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos, – su subendrinta bausme. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies, pirmosios instancijos teismas, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, paskirtą bausmę vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrino su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu paskirta ir subendrinta bausme, tačiau skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje taip pat nenurodė jokių atskirais nuosprendžiais paskirtų bausmių bendrinimo motyvų. Nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, S. J. padarė 2016 m. gruodžio 9 d., t. y. iki 2017 m. balandžio 21 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu ir 2017 m. balandžio 21 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrino taikydamas BK 63 straipsnio 9 dalies taisykles. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrindamas skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, pirmosios instancijos teismas taikė nuteistajam S. J. palankesnį bausmių sudėjimo būdą, tai yra prie griežčiausios bausmės, paskirtos skundžiamu nuosprendžiu, pridėjo tik dalį bausmės, paskirtos 2017 m. balandžio 21 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu (BK 63 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas į paskirtą galutinę bausmę pagrįstai įskaitė bausmę, atliktą pagal 2017 m. balandžio 21 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį (BK 63 straipsnio 9 dalis).

8. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalimi ir vadovaujantis BPK 10 straipsniu, teisę į gynybą kaltinamasis gali realizuoti arba gindamasis pats arba gindamasis per gynėją – advokatą. Tuo atveju, jeigu yra pagrindo manyti, kad be gynėjo pagalbos kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebus reikiamai ginami, tačiau gynėjo dalyvavimu nėra pasirūpinęs pats kaltinamasis, užtikrinti gynėjo dalyvavimą yra teismo pareiga. Kaip matyti iš Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutarties, teismas vadovaudamasis BPK 51 straipsniu, t. y. siekdamas, kad būtų užtikrintos ir ginamos kaltinamojo S. J. teisės, taip pat ir tai, kad S. J. yra suimtas, kaltinamajam paskyrė valstybės teisinę pagalbą teikiantį gynėją.

8.1. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam paskyrus valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Kaip matyti iš anksčiau paminėtos 2017 m. gegužės 2 d. nutarties, gynėjas S. J. buvo paskirtas BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (jei kaltinamasis yra suimtas), todėl klausimas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, nuosprendyje nebuvo sprendžiamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

atmesti nuteistojo S. J. apeliacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                             Nijolė Matuzevičienė

  Gražvydas Poškus

                                                                                                                               Virginija Žindulienė