Administracinė byla Nr. I-3225-243/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00100-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3

(S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 18 d.

Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Vida Stonkuvienė,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Vidai Rutkauskienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A.  patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. A. patikslintu skundu prašo priteisti 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Nurodo, jog Marijampolės pataisos namuose (toliau – Pataisos namai) jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos religinėms apeigoms atlikti. Teigia, jog Pataisos namų administracija į visus jo  prašymus atsakydavo formaliai, nurodydavo, kad kreipiasi į kapelioną, tačiau patvirtinančių įrodymų nepateikė.  Argumentuoja, jog Pataisos namų administracija, įvertinusi dvasininkų rekomendacijas, turi įrengti atitinkamas patalpas religinėms apeigoms atlikti, tačiau tai nepadarė.  Skundo reikalavimą grindžia tuo, jog  kad nesudarytų tinkamų sąlygų religinėms apeigoms atlikti, jis patyrė didelius vidinius išgyvenimus, suvaržymus, dvasinį skausmą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad atsakovė  atsisako sudaryti tinkamas sąlygas atlikti religines apeigas, t. y. nedetalizuoja kas yra tinkamos sąlygos, kada pareiškėjui buvo atsisakyta leisti atlikti religines apeigas ir kt. Atsakovės atstovo teigimu,  kapelionui, vargonininkei, bažnyčios „Gyvenimo šviesa“ pastorei, misijos „Aušra“ pirmininkui ir narei yra išduoti leidimai atvykti į Pataisos namus. Nurodo, jog visi šie asmenys Pataisos namuose lankosi sistemingai, tačiau pareiškėjas nebuvo pateikęs nei vieno prašymo dėl nuvedimo į Pataisos namuose esančią koplytėlę. Nuteistiesiems paprašius, jie vedami į Pataisos namuose esančią koplyčią, kurioje nuolat lankosi dvasininkai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – neturtinės žalos padarymo pareiškėjui A. A. atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, veiksmais Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio pagrindu pagrįstumo nustatymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą taip pat yra konstatavęs, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, todėl įrodinėjimo našta tenka abiem bylos proceso dalyviams.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. 

Pareiškėjas neturtinės žalos padarymą ir atlyginimą  kildina iš to, kad jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos religinėms apeigoms atlikti.

Religijos laisvės kontekste  teisę į ją įtvirtina tiek Europos Žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija), tiek Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK). Pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 9 straipsnio 2 dalis). Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (Konstitucijos 26 straipsnio 4 dalis).

Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnio 1 dalyje laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. BVK 106 straipsnio 4 dalis nustato, jog religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Taisyklių 186 punkte numatyta, jog pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai. Dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 184 punkte numatyta, jog atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą. Pagal Taisyklių 186 punktą, pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai. Dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku.

Iš Pataisos namų Veiklos organizavimo skyriaus 2019 m. kovo 14 d. pažymos Nr. 52/08-155 matyti, jog nuteistųjų koplytėlės kapelionui, nuteistųjų koplytėlės vargonininkei, bažnyčios „Gyvenimo šviesa“ pastorei, misijos „Aušra“ narei, misijos „Aušra“ pirmininkui yra išduoti nuolatiniai leidimai įeiti į Pataisos namų uždarą teritoriją (b. l. 34). Pataisos namų Resocializacijos skyriaus 2019 m. kovo 14 d. pažymoje nurodyta, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pataisos namų 11 būryje laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2019 m. vasario 25 d., dėl nesuteiktos teisės atlikti religines apeigas nesikreipė  (b. l. 40). Tačiau iš į bylą pateikto pareiškėjo 2018 m. spalio 22 d. prašymo matyti, jog jis kreipėsi į Pataisos namų direktorių, prašydamas leisti jam nuolat pagal nustatytą tvarką lankytis nuteistųjų koplytėlėje (b. l. 35). Į prašymą pareiškėjui 2018 m. lapkričio 8 d. raštu buvo atsakyta, kad jo pageidavimas susitikti su dvasininku yra perduotas Pataisos namų kapelionui, kuris lankosi pirmadieniais (b. l. 6). Pataisos namų atsakymą pareiškėjas buvo apskundęs Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Atsakovės atstovo pateiktoje 2019 m. kovo 14 d. pažymoje ir atsiliepime nurodyti teiginiai, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs nei vieno prašymo lankytis koplytėlėje ar atlikti religines apeigas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2019 m. vasario 25 d., laikytini nepagrįstais.  Atsakovės atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo 2018 m. spalio 22 d. prašymas dėl lankymosi koplytėlėje buvo patenkintas ir jam buvo suteikta teisė pagal nustatytą tvarką lankytis nuteistųjų koplytėlėje ar, kad pas pareiškėją buvo atvykęs kapelionas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nepaneigus pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje Nr. A-979-556/2017 ir kt.).

Įvertinus nurodytas įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, pripažintina, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie nesudarytas tinkamas sąlygas religinėms apeigoms atlikti, todėl spręstina, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Pareiškėjas patikslintame skunde nenurodo laikotarpio, kuriuo nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos religinėms apeigoms atlikti, tačiau įvertinus, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą lankytis nuteistųjų koplytėlėje 2018 m. spalio 22 d. ir nesant duomenų apie tokio prašymo tenkinimą, spręstina, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos nuo 2018 m. spalio 22 d. iki skundo pateikimo teismui dienos (2019 m. sausio 10 d.).

Pareiškėjas  skundo reikalavimą grindžia tuo, kad dėl šio pažeidimo patyrė dvasinius išgyvenimus, suvaržymus, dvasinį skausmą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo.  Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015) ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl nesudarymo galimybės išpažinti religiją, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustačius kitų pažeidimų, atsižvelgiant į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-442/19, 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-929-520/2019 ir kt.) priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį, spręstina, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 150 Eur. Pareiškėjo patikslintas skundas tenkintinas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu. Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteistinas 150 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Patikslintas skundas kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -88 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

Patenkinti iš dalies pareiškėjo A. A.  patikslintą skundą dėl 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

priteisti pareiškėjui A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 150 Eur (šimtas penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų,

atmesti pareiškėjo patikslintą skundą kitoje dalyje.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.

Teisėja                              Vida Stonkuvienė