Civilinė byla Nr. 2-510/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02765-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 106.3; 122.4; 126.8

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš:

Artūro Driuko, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties, kuria buvo nustatytas terminas priešieškinio trūkumams pašalinti, civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tikritus“ ieškinį solidariems atsakovams R. M. ir uždarajai akcinei bendrovei „Provisus“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių atleidimą nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kuomet reiškiamas turtinis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei, aiškinimo ir taikymo (CPK 83 str. 1 d. 9 p.). 

Ieškovas B UAB „Tikritus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia 2012 m. rugsėjo 30 d. Pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, priteisiant ieškovui iš atsakovo R. M. 119 022,10 Lt sumą ir iš atsakovo UAB „Provisus“ 39 825,06 Lt sumą.

Atsakovas R. M. pateikė priešieškinį, prašydamas išreikalauti iš ieškovo B UAB „Tikritus“ svetimo neteisėto valdymo atsakovams nuosavybės teise priklausantį turtą – nuspaudėją Runi SK370 Nr. 1347-2010. Atsakovas nurodė, kad priešieškinio suma yra 119 022,10 Lt, tačiau žyminio mokesčio mokėti nereikia, nes reikalavimas reiškiamas bankrutuojančiai įmonei (CPK 83 str. 1 d. 9 p.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 17 d. nutartimi nustatė atsakovui R. M. terminą iki 2013 m. sausio 31 d. priešieškinio trūkumams pašalinti ir 4 166 Lt žyminiam mokesčiui sumokėti bei tai patvirtinantiems įrodymams pateikti. Teismas nurodė, kad atsakovas neįvardino kokia procesinė padėtis pagal priešieškinį yra byloje dalyvaujančio asmens UAB „Provisus“ (CPK 143 str. 3 d.). Teismas nustatė, kad atsakovas pareiškė vindikacinį ieškinį, reikalaudamas turtą grąžinti natūra, todėl ieškinio kaina lygi ginčo turto vertei, nurodytai 2012 m. rugsėjo 30 d. Pirkimo-pardavimo sutartyje (158 278,64 Lt), o mokėtinas žyminis mokestis yra 4 166 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Teismas nutarė, kad atsakovas negali būti atleistas nuo žyminio mokesčio vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nes šiuo atveju yra nagrinėjamas atskiras ieškinys, o ne reikalavimas bankroto byloje.

III. Atskirojo skundo argumentai

              Atsakovas R. M. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties dalį dėl įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį ir priešieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovo teigimu, vadovaujantis teismų praktika jis yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nes atsakovas reiškia priešieškinį bankrutuojančiai įmonei, negalėsiančiai sumokėti atsakovui žyminio mokesčio tuo atveju, jei priešieškinis būtų tenkintas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-559/2011, 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2259/2011). Skundžiama teismo nutartimi buvo paneigtas kreditorių lygiateisiškumo bei teisingumo principai, nes atsakovas atsidūrė nelygiavertėje padėtyje lyginant su kitais kreditoriais vien dėl to, kad pasirinko kitokį teisių gynimo būdą (CPK 87 str. 1 d. 6 p.). Atsakovas pažymi, kad pati bankrutuojanti įmonė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl vadovaujantis lygiateisiškumo principu ir atsakovas turi būti atleistas nuo žyminio mokesčio (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-200/2006).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1-2 d., 338 str.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tikrina neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias šiuo atveju sudaro apelianto argumentai tik dėl tos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies motyvų, kuriais buvo nuspręsta neatleisti atsakovo nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nuo žyminio mokesčio yra atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Minėta teisės norma kartu su kitomis CPK teisės normomis sudaro vientisą teisės normų sistemą, todėl ji turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į kitų teisės normų turinį, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 str. 1 d.).

Kaip teisingai nurodo atskirajame skunde atsakovas, nors nagrinėjamu atveju jo priešieškinis nėra reiškiamas ieškovo bankroto byloje, tačiau jis yra betarpiškai susijęs su ieškovo teisminiu bankroto procesu. Priešieškinio turtinis reikalavimas yra nukreiptas į bankrutuojančios įmonės turtą, prašant jį išreikalauti iš bankrutuojančios įmonės neteisėto valdymo, kas reiškia, jog pagal priešieškinio reikalavimus priimtas teismo sprendimas sukels tiesiogines teisines pasekmes bankrutuojančiai įmonei. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad atsakovo priešieškiniu reiškiamas turtinis reikalavimas bankrutuojančios įmonės atžvilgiu laikytinas atveju, atitinkančiu CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte reglamentuoto atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindą. Pastarąją išvadą patvirtina ir kitos CPK nuostatos, iš kurių matyti, kad įstatymo leidėjo tikslas yra tiek bankrutuojančią įmonę, tiek jos esamus ar potencialius kreditorius atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, reiškiant turtinius reikalavimus, ir tokiu būdu nebedidinti ir taip jau dėl bankroto bylos iškėlimo nukentėjusių kreditorių patirtų nuostolių bei užtikrinti tokiose bylose dalyvaujančių asmenų – bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių procesinį lygiateisiškumą (CPK 3 str. 1 d., 17 str., 83 str. 1 d., 8 p., 2 d., 87 str. 1 d. 6 p.). Pažymėtina, kad besiformuojančioje šiuo klausimu teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei bankrutuojančios įmonės atžvilgiu pareikšti turtiniai reikalavimai yra betarpiškai susiję su tokios įmonės bankroto procesu, pareiškėjai turi būti atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nepaisant to, kad tokie turtiniai reikalavimai nagrinėjami ne pačioje bankroto byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2348/2013, 2013 m. spalio 3 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2283/2013, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-1063/2013, 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1857/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovo R. M. atskirojo skundo argumentai dėl netinkamai pritaikytų teisės normų, reglamentuojančių atleidimą nuo žyminio mokesčio mokėjimo, yra pagrįsti (CPK 12 str. ir 178 str.).

Apeliacine tvarka išnagrinėjus atsakovo R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties dalies, kuria atsakovui buvo nustatytas terminas sumokėti už priešieškinį žyminį mokestį, darytina išvada, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo atvejį, kuomet reiškiamas turtinis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei. Dėl šios priežasties ieškovo R. M. atskirasis skundas tenkinamas ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis keičiama, naikinant atskiruoju skundu apskųstą nutarties dalį (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

Pažymėtina, kad atsakovo atskirasis skundas dalyje dėl reikalavimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo priešieškinio priėmimo klausimą atmestinas kaip perteklinis. Atsakovui apskundus tik dalį pirmosios instancijos teismo nutarties dėl nustatytų priešieškinio trūkumo, būtent pastarasis teismas (nepaisant to kaip pasibaigs šis apeliacinis procesas) iš naujo turės spręsti, ar atsakovas tinkamai pašalino tuos priešieškinio trūkumus, kurių teisėtumo atsakovas atskiruoju skundu neginčijo.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje ir rezoliucinėse dalyse padaryti rašymo apsirikimai nurodant „2013 m.“, o ne „2014 m.“ nekeičia nutarties esmės bei atitinkamai nėra kliūtis pakeisti tokią nutartį, jos teisėtumą ir pagrįstumą patikrinus apeliacine tvarka (CPK 276 str.).

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

              pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį.

              Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties dalį, kuria atsakovui R. M. buvo nustatytas terminas iki 2014 m. (dėl rašymo apsirikimo nurodant „2013 m.“) sausio 31 d. sumokėti 4 166 Lt dydžio žyminį mokestį už priešieškinį ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

              Kitą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

              Teisėjai                                                         Artūras Driukas

                                                                                    Egidija Tamošiūnienė

                                                                                    Egidijus Žironas