Civilinė byla Nr. e2S-473-372/2015

                                                                      Teisminio proceso Nr. 2-23-3-00871-2014-3

                                                                      Procesinio sprendimo kategorija 122.4.;128.12.

(S)

                                               ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                                             LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                                   2015 m. kovo 23 d. 

                                                                                    Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. Ž. atskirąjį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-47-496/2015 pagal pareiškėjos G. Ž. skundą dėl  Kelmės r. 2-ojo notaro biuro notaro A. A. veiksmų (atsisakymo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą), suinteresuotas asmuo byloje J. Ž..

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja G. Ž. kreipėsi į teismą su skundu dėl notaro veiksmų, prašydama panaikinti Kelmės r. 2-ojo notaro biuro notaro A. A. 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimą Nr. S-044 „Dėl atsisakymo atliti notarinį veiksmą“ bei įpareigoti notarą išduoti G. Ž. paveldėjimo teisės liudijimą į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 0,3000 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei transporto priemonę (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad, atsisakydamas išduoti pareiškėjai paveldėjimo teisės liudijimą į nurodytą turtą, notaras nepagrįstai nurodė, kad šis turtas palikėjo J. Ž. ir jo buvusios sutuoktinės J. Ž. buvo įgytas santuokos metu, o ją nutraukiant nebuvo padalintas, todėl bendroji nuosavybė nepasibaigė. Pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo J. Ž. nėra pareiškusi reikalavimo dėl minėto turto padalijimo, todėl dėl nekilnojamojo turto padalijimo taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas, t. y. 10 metų. Palikėjo ir J. Ž. santuoka nutraukta daugiau kaip prieš dvylika metų, vadinasi, reikalavimui dėl šio turto padalinimo yra suėjęs senaties terminas ir jis turi būti taikomas. Kadangi turtas registruotas palikėjo vardu, pareiškėja yra vienintelė paveldėtoja, J. Ž. nereiškė reikalavimo padalinti šį turtą, todėl pareiškėjai turėtų būti išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į visą palikėjo turtą. 

Notaras A. A. nesutiko su pareiškėjos G. Ž. skundu, nurodė, kad jo motyvai yra išdėstyti nutarime atsisakyti atlikti notarinį veiksmą.

Suinteresuotas asmuo J. Ž. nurodė, kad ginčo namų valdos žemės sklypas liko nepadalintas tarp jos ir buvusio sutuoktinio J. Ž., nes šis jai pamelavo, kad tai yra jo asmeninis turtas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kelmės rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario3 d. nutartimi pareiškėjos G. Ž. skundą  patenkino iš dalies – panaikino 2014 m. rugsėjo 3 d. Kelmės rajono 2-ojo notaro biuro notaro A. A. nutarimo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą dalį dėl  atsisakymo išduoti pareiškėjai G. Ž. paveldėjimo teisės liudijimą į transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“.

Teismas nustatė, kad palikėjas J. Ž., miręs (duomenys neskelbtini), būdamas susituokęs su pirmąja žmona J. Ž. (1967-12-16 – 2002-06-19) įsigijo 1993-12-29 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-2403 pagrindu žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o 1998 m. kovo 21 d. įsigijo transporto priemonę (duomenys neskelbtini). Nors šis turtas įregistruotas J. Ž. vardu, šis turtas įsigytas galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau SŠK), todėl priklausė abiems sutuoktiniams – J. Ž. ir J. Ž.. 2000-11-20 buvo priimtas sprendimas nutraukti J. Ž. ir J. Ž. santuoką. Pagal tuo metu galiojusias SŠK, o taip pat ir 1964 m. redakcijos Civilinio proceso kodekso normas, nutraukiant santuoką, nebuvo reikalaujama  pasidalinti santuokoje įgytą turtą,  tai ir nebuvo padaryta. 2002-06-19 buvo išduotas ištuokos liudijimas, t. y. po 2000 metų civilinio kodekso įsigaliojimo. Teismas pažymėjo, kad nutraukus santuoką, turtas, kuris pagal šeimos teisės normas buvo priskirtinas bendrajai jungtinei nuosavybei ir jis nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, toliau valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, jog yra suėję ieškinio senaties terminai reikšti reikalavimus dėl turto padalijimo, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, jog CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad J. Ž. ir J. Ž. ištuoka įregistruota įsigaliojus 2000 m. CK, tai šių buvusių sutuoktinių reikalavimams padalyti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą turi būti taikomi CK nustatyti ieškinio senaties terminai. CK 3.129 str. įtvirtinta, kad reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais, nurodė, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. S. R., bylos Nr. 3K-3-449/2003; 2006 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-551/2006; 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. Z. G., bylos Nr. 3K-3-292/2008). Todėl teismas konstatavo, kad notaro nutarimas atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, dalyje dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), yra pagrįstas ir teisėtas.

Teismas konstatavo, kad dėl atsisakymo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į  transporto priemonę (duomenys neskelbtini) notaras yra neteisus. Remiantis CK 3.129 str., nuo J. Ž. ir J. Ž. ištuokos įregistravimo 2002 metais yra praėję daug daugiau nei penkeri metai, visą šį laiką buvę sutuoktiniai gyveno atskirai, kitas sutuoktinių turtas buvo padalintas 2008 metais, J. Ž. nepareiškė reikalavimo padalinti šią transporto priemonę, ja nesinaudojo, todėl teismas pripažino, kad yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas dalinti šį turtą buvusiems sutuoktiniams. Todėl šioje dalyje, dėl notaro A. A. atsisakymo išduoti pareiškėjai G. Ž. paveldėjimo teisės liudijimą į transporto priemonę „Tom 650“, skundą patenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja G. Ž. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį, dalyje, kurioje jos skundas buvo atmestas, ir priimti naują nutartį, kuria skundą visiškai patenkinti.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias senaties terminą. Sprendžiant taikytinos teisės klausimą šioje byloje, būtina įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, nes, priešingai nei 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Civilinio kodekso 3.129 str., kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, SŠK 23 str. 2 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje 3K-3-292/2008).

2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 str.). Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje J. J. v. R. J., Nr. 3K-3-280/2000, 2001 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje N.K. v. A. M., Nr. 3K-3-488/200, 2006 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje A. G. v. K. G., Nr. 3K-3-551/2006). Teismas, skundžiama nutarties dalimi atmesdamas skundą, netgi neįvertino (nepasisakė), kada buvęs sutuoktinis, t. y. suinteresuotas asmuo J. Ž. sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeista jos subjektinė teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę (ginčo žemės sklypą), t. y. teisė naudotis, valdyti ar disponuoti šiuo turtu. Iš byloje esančių VĮ Registrų centras išrašų matyti, jog ginčo žemės sklypas įgytas dar 1993-12-29, t. y. sutuoktiniams gyvenant santuokoje. Todėl akivaizdu, jog suinteresuotas asmuo J. Ž. jau nuo 1998-04-20, kai pradėjo gyventi skyriumi nuo palikėjo (tuo metu sutuoktinio) J. Ž., turėjo ir galėjo žinoti, jog yra pažeista jos subjektinė teisė į žemės sklypą. Darytina išvada, jog suinteresuotas asmuo J. Ž., nesidomėdama savo teisėmis, negindama savo teisių, elgėsi nerūpestingai, ir jos paaiškinimas, jog ji buvo apgauta, nežinojo apie žemės sklypą, laikytini prielaidomis, kurių nepatvirtina jokie įrodymai. Apeliantė teigia, kad SŠK 23 str. 2 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, šiuo atveju ginčo žemės sklypą, turtą pasibaigė dar iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, t. y. 2001-04-21.

3. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 str. teigiama, jog iki CK įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus. Todėl teismas nutartimi neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir neteisingai pritaikė LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. nuostatas, teikdamas, jog senaties terminas šioje byloje turi būti taikomas pagal CK nuostatas, nes santuokos nutraukimas įregistruotas įsigaliojus CK.

4. Mano, jog aplinkybę, kad suinteresuotas asmuo J. Ž. nepretendavo į ginčo žemės sklypą, patvirtina ir 2008-03-07 Kelmės rajono apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-7-496/2008, kurioje ji nereiškė jokio reikalavimo dėl minėto turto padalinimo, tokiais savo veiksmais pripažindama faktą, jog ji nepretenduoja į šį žemės sklypą ir laiko (laikė) jį palikėjo J. Ž. asmenine nuosavybe.

Atsiliepimai į atskirąjį skundą nepateikti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

Pagal Notariato įstatymo 26 str. 1 d. 2 p. paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas yra vienas iš notarų atliekamų notarinių veiksmų.

Nagrinėjamu atveju notaras 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. S-044 „Dėl atsisakymo atlikti notarinį veiksmą“ be kito ko, atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pareiškėjai G. Ž. į namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 0,3000 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad šis turtas palikėjo J. Ž. ir jo buvusios sutuoktinės J. Ž. buvo įgytas santuokos metu, o ją nutraukiant nebuvo padalintas, todėl bendroji nuosavybė nepasibaigė, o buvusi palikėjo sutuoktinė J. Ž. yra minėto žemės sklypo bendraturtė, todėl, išdavus įpėdinei paveldėjimo teisės liudijimą, galimai būtų pažeisti buvusios palikėjo sutuoktinės turtinei interesai. 

Skųsdama notaro veiksmus, pareiškėja prašė panaikinti pirmiau nurodytą notaro nutarimą ir įpareigoti notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą.

Sprendžiant dėl notaro veiksmų teisėtumo būtina atsižvelgti į notaro veiklos specifiką. Pagal Notariato įstatymo 1 straipsnį notarams suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 str. 1 d.). Tokie notaro veiklos ypatumai lemia, kad jam taikomi didesnio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, savo funkcijas jis turi atlikti, tiksliai laikydamasis notaro veiklą ir teisinius santykius, su kuriais susijęs atliekamas notarinis veiksmas, reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, o jeigu notarinio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų – atsisakyti atlikti tokį veiksmą (Notariato įstatymo 40 str. 1 d.). Kasacinio teismo pasisakyta, kad tokia notaro funkcijų samprata suponuoja išvadą, jog notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustatinėja ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011). Taigi, notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių. Ši nuostata taikytina ir išduodant paveldėjimo teisės liudijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė, konstatuodamas, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma. Pažymėjo, kad, nutraukus santuoką, turtas, kuris pagal šeimos teisės normas buvo priskirtinas bendrajai jungtinei nuosavybei ir jis nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, toliau valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais. Teismas padarė išvadą, kad notaro nutarimas atsisakyti atlikti notarinį veiksmą (išduoti pareiškėjai paveldėjimo teisės liudijimą), dalyje dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), yra pagrįstas ir teisėtas.

Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas klausimas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių senaties terminą, taikymo. Pareiškėja G. Ž. atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. nuostatas, nuspręsdamas, jog senaties terminas šioje byloje turi būti taikomas pagal CK nuostatas, nes santuokos nutraukimas įregistruotas įsigaliojus CK. Apeliantė teigia, kad SŠK 23 str. 2 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, šiuo atveju ginčo žemės sklypą, turtą pasibaigė dar iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, t. y. 2001-04-21.

Atskirojo skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstais.

Byloje nustatyta, kad ginčo turtas – žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), palikėjo J. Ž. buvo įgytas 1993-12-29 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, t. y. būnant santuokoje su suinteresuotu asmeniu J. Ž., santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), o nutraukta Kelmės rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 20 d. sprendimu, ištuoka įregistruota 2002-06-19 (b. l. 44-47, 51). Buvę sutuoktiniai (duomenys neskelbtini) nutraukdami santuoką, santuokoje įgyto turto nepasidalijo, tai buvo padaryta tik 2008 m. kovo 7 d., kai Kelmės rajono apylinkės teismo nutartimi buvo patvirtinta J. Ž. ir J. Ž. sudaryta taikos sutartis, kuria buvę sutuoktiniai pasidalijo santuokoje įgytą turtą, tačiau ginčo turtas tarp buvusių sutuoktinių liko padalintas (b. l. 46-47). Todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčo turto bendroji nuosavybė nepasibaigė, o buvusi palikėjo sutuoktinė J. Ž. yra minėto žemės sklypo bendraturtė.

Kaip jau minėta, palikėjo J. Ž. ir suinteresuoto asmens J. Ž. santuoka buvo nutraukta Kelmės rajono apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 20 d. sprendimu, tačiau ištuoka įregistruota tik 2002-06-19 (b. l. 51). Palikėjo J. Ž. ir suinteresuoto asmens J. Ž. santuokos nutraukimo metu galiojo Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau – SŠK), kurio 40 str. buvo numatyta, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Tai reiškia, kad palikėjo J. Ž. ir suinteresuoto asmens J. Ž. santuoka pasibaigė 2002 m. birželio 19 d. (b. l. 51), t. y. jau įsigaliojus 2001 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso nuostatoms. Be to, vadovaujantis SŠK 23 str. 4 d., reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Todėl atsižvelgiant į tai, kad palikėjo J. Ž. ir suinteresuoto asmens J. Ž. santuoka pasibaigė 2002 m. birželio 19 d. (SŠK 40 str.), ieškinio senaties terminas reikalavimui padalyti ištuoktų sutuoktinių nuosavybę prasidėjo įsigaliojus CK.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d., nurodyta, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. CK 3.129 str. nurodyta, kad reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Kas reiškia, jog CK normos nebenumato ieškinio senaties terminų reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo.  Todėl išdavus pareiškėjai G. Ž. paveldėjimo teisės liudijimą į ginčo žemės sklypą, kurio bendraturtė yra ir suinteresuotas asmuo J. Ž., būtų pažeisti pastarosios turtiniai interesai.

Kaip jau minėta, 2008 m. kovo 7 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nutartimi buvo patvirtinta J. Ž. ir J. Ž. sudaryta taikos sutartis, kuria buvę sutuoktiniai pasidalijo santuokoje įgytą turtą (b. l. 46-47), todėl šiame kontekste apeliantės argumentai, kad reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą, ieškinio senaties terminas pasibaigė dar iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, t. y. 2001-04-21, prieštarauja įsiteisėjusia teismo nutartimi padarytoms išvadoms ir nustatytoms aplinkybėms (CPK 182 str. 2 p.).

Dėl išdėstyto, Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartis paliktina nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                Birutė Simonaitienė