Civilinė byla Nr. 2A-249-881/2016

Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00575-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.8.3.; 2.5.8.11.1.; 2.5.20.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 12 d.

        Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Etanetas“ apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-48-604/2015 pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovui UAB „Etanetas“ dėl sutarties nutraukimo ir atsakovo UAB „Etanetas“ priešieškinį ieškovei I. P. dėl skolos priteisimo, išvadą byloje teikianti institucija – LR ryšių reguliavimo tarnyba.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

                                  I. Ginčo esmė

   Ieškovė I. P. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti nuo 2013 m. kovo 5 d. interneto paslaugų teikimo sutartį Nr. 2381, sudarytą su atsakovu UAB „Etanetas“ 2011 m. lapkričio 18 d., neskaičiuojant už ją papildomų mokesčių, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad nuo 2004 - 2005 metų kartu su vyru naudojasi atsakovo teikiamomis internetinio ryšio paslaugomis. Dėl prasto internetinio ryšio 2011 metais kreipėsi į atsakovo atstovę, kuri pažadėjo geresnes paslaugas, todėl ieškovė pasirašė naują sutartį. Sutarties pasirašymo metu ieškovė neatkreipė dėmesio, kad sutartis sudaryta 2 metams. Per mėnesį už teikiamas paslaugas mokėjo atsakovui 49 Lt. Jokio paslaugų įvedimo akto nepasirašė, įrenginiai nebuvo pakeisti. Iš pradžių paslaugos buvo geros, tačiau vėliau negalėjo tinkamai jomis naudotis. Kreipėsi į atsakovo atstovę, kuri paaiškino, kad problema yra ieškovės senas kompiuteris. Pakeitus kompiuterį, problema neišnyko. Į atsakovą kreipėsi apie 8 kartus, atsakovo darbuotojai reaguodavo, bet paslauga nepagerėjo. Dėl to kreipėsi į atsakovo atstovę, ketindama nutraukti sutartį. Pastaroji nutraukti sutartį atsisakė, todėl ieškovė parašė prašymą dėl sutarties nutraukimo, kurį įteikė atsakovo atstovei 2013 m. sausio 27 d. Atsakymo dėl sutarties nutraukimo negavo. Bendravo su atsakovo atstovu, šis prašė nenutraukti sutarties, tačiau ji atsisakė, paprašė nutraukti sutartį nuo 2013 m. vasario 1 d. Bendravo ir su atsakovo direktoriumi, tačiau šis teigė, kad sutartis turi tęstis iki termino pabaigos. Įrenginius (anteną, bloką, laidus) grąžino atsakovo atstovui L. D. 2013 m. kovo 5 d., taip pat atsiskaitė su atsakovu, tačiau įrenginio grąžinimo dokumento jai neišdavė. Atsakovo paslaugomis iš esmės nesinaudoja nuo 2013 m. sausio 31 d., nuo 2013 m. vasario 2 d. naudojasi kito tiekėjo paslaugomis.

   Atsakovas UAB „Etanetas“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 441 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad paslaugas teikė tinkamai, laiku reagavo į ieškovės pastabas dėl interneto sutrikimų, gedimus šalindavo. Atsakovo teigimu, ieškovė yra atsakinga už sutarties nevykdymą, todėl privalo sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Ieškovė nebuvo pateikusi prašymo nutraukti sutartį prieš terminą dėl netinkamų paslaugų teikimo. Atsakovas 2013 m. rugsėjo 18 d. raštu yra informavęs ieškovę, kad ši yra skolinga už atsakovo suteiktas paslaugas, kad sutartis nėra nutraukta. Ieškovė į šį raštą nereagavo, nuo 2013 m. kovo 5 d. nemokėjo už suteiktas paslaugas. Prašė priteisti skolą už laikotarpį nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2013 m. lapkričio 18 d.

            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad Interneto paslaugų teikimo sutartyje Nr. 2381 buvo numatyta galimybė paslaugų gavėjui (ieškovei) ar paslaugų teikėjui (atsakovui) nutraukti sutartį prieš terminą apie tai raštu įspėjus kitą šalį prieš 30 dienų. Teismas pažymėjo, kad tai atitinka ir CK 6.718 straipsnio 3 dalies, 6.721 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias paslaugų teikimą pagal sutartį ir vienašalį sutarties nutraukimą.

Teismas nustatė, kad ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovą, prašydama pašalinti teikiamų paslaugų trūkumus, tai patvirtino liudytojai L. D., V. D. ir O. C. bei ieškovės 2014 m. sausio 7 d. prašymas. Iš ieškovės paaiškinimo matyti, kad prašymą nutraukti paslaugų teikimo sutartį ji pateikė atsakovui raštu 2013 m. sausio 27 d., atvykusi į atsakovo buveinę. Pasak ieškovės, prašymas nutraukti sutartį prieš terminą buvo pateiktas dėl nekokybiškų paslaugų teikimo. Apie prašymo pateikimo faktą patvirtino liudytojai Č. S. ir L. D.. Šis taip pat patvirtino aplinkybes, kad prašymas nutraukti sutartį prieš terminą buvo pateiktas dėl nekokybiškų paslaugų teikimo, kad apie prašymo pateikimą buvo informuotas atsakovo vadovas. Atsakovas šiuo atveju neįrodė, kad ieškovė pateikė prašymą dėl kitų aplinkybių. Todėl, teismo vertinimu, ieškovė tinkamai ėmėsi veiksmų įgyvendinti jai Sutarties 7.3 punkte numatytą teisę nutraukti sutartį vienašališkai prieš terminą ir turėjo pagrįstus lūkesčius po 30 dienų nuo prašymo pateikimo dienos baigti su atsakovu susiklosčiusius sutartinius santykius. Į tokį ieškovės prašymą atsakovas nereagavo, per sutartimi nustatytą 30 dienų terminą raštiško atsakymo į pateiktą prašymą ieškovei nepateikė. Teismas sprendė, kad šie atsakovo neaktyvūs veiksmai suteikia pakankamą pagrindą teigti, kad atsakovas netinkamai vykdė sutarties sąlygas dėl jos nutraukimo. Liudytojas L. D. taip pat patvirtino ieškovės teiginį, kad 2013 m. kovo 5 d. ieškovė grąžino atsakovei įrangą, skirtą paslaugoms teikti, įranga buvo nesugadinta, tinkama eksploatuoti. Be to, ieškovė tą pačią dieną sumokėjo atsakovui už teikiamas paslaugas paskutinę įmoką (49 Lt). Šie ieškovės veiksmai, anot teismo, rodo, kad ji neketino naudotis atsakovo teikiamomis paslaugomis pagal sutartį, pareiškė savo valią sutartinius teisinius santykius nutraukti.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovė sutarties nutraukimo prieš terminą procedūros nepažeidė, o paslaugų teikimas ieškovei faktiškai nutrūko 2013 m. kovo 5 d., todėl ieškovės reikalavimą dėl sutarties nutraukimo nuo 2013 m. kovo 5 d. tenkino, o atsakovo priešieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „Etanetas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą ir civilinę bylą nutraukti, netenkinus prašymo dėl bylos nutraukimo, priimti naują sprendimą priešieškinio ribose. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Dėl vienašališko sutarties nutraukimo. Sutartis jos šalims turi įstatymo galią, ir kilus nesutarimams jie pirmiausia turi būti sprendžiami derybomis (Sutarties 8.3. p.), pasinaudojant kitais teisių gynybos būdais, o sutartis nutraukiama tik išimtiniais atvejais. Tai reiškia, kad vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai, nustatyti CK 6.217 straipsnyje, taikytini sistemiškai su specialiosiomis teisės normomis ir šalių pasirašytos sutarties bendrosiomis sąlygomis. Be to, teismų praktikoje pažymėta, kad sutarties nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Ieškovė kreipdavosi į atsakovą skųsdamasi interneto greičiu ir smulkiais paslaugų teikimo sutrikimais. Kiekvienas ieškovės kreipimasis buvo registruojamas, į juos tinkamai reaguojama, interneto nežymūs trikdžiai nedelsiant šalinami, be to, išmatavus interneto greitį pagal ieškovei teikiamą planą, nustatyta, kad paslauga teikiama tinkamai, t. y. interneto greitis atitinka su ieškove suderintą ir plane numatytą greitį. Nei iš ieškovės, nei iš jos vyro jokių nusiskundimų ar pretenzijų nebuvo. Nors teismas šias aplinkybes nustatė, tačiau jų tinkamai neįvertino ir nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovui, nors ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad teikiamos paslaugos buvo nekokybiškos, kas, ieškovės teigimu, ir lėmė sutarties vienašališką nutraukimą. Teismas visiškai nevertino faktinių aplinkybių eigos, jų sąsajos, kas atspindi tikrąjį ieškovės siekį nutraukti sutartį su atsakovu. Ieškovės teigimu, dėl sutarties nutraukimo į atsakovą ji kreipėsi 2013 m. sausio 27 d., tačiau atsiliepime į priešieškinį ji teigia, kad prašymą nutraukti sutartį parašė 2013 m. lapkričio 27 d., kai baigiasi minimalus naudojimosi paslaugomis laikotarpis. Atsižvelgiant į Sutarties 7.3. punktą, ieškovė apie savo sprendimą nutraukti sutartį privalėjo informuoti atsakovą raštu. Pagal liudytojų parodymus, ieškovė pranešimą apie sutarties nutraukimą pateikė rusų kalba, ir tuo pagrindu ieškovės pranešimas nebuvo registruojamas. Be to, nei ieškovės, nei liudytojų parodymai nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, nėra ieškovės valios nutraukti sutartį, išreikštos raštu. Tokią išvadą padarė ir Ryšių reguliavimo tarnyba, išanalizavusi pateiktus duomenis, t. y. kad ieškovė neinformavo atsakovo norinti nutraukti paslaugų teikimą pagal sutartį. Nors ieškovė teikiamomis paslaugomis, jos teigimu, nesinaudojo nuo 2013 m. sausio 31 d., tai nereiškia, kad atsakovas jų neteikė; naudotis teikiamomis paslaugomis yra ieškovės teisė, o ne pareiga, todėl ieškovė turi pareigą sumokėti atsakovui už suteiktas paslaugas viso sutarties galiojimo metu. Tokios pozicijos Ryšių reguliavimo tarnyba nuosekliai laikėsi ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Paslaugų teikimo sutartis buvo nutraukta nesant realaus pagrindo, t. y. ieškovei neįrodžius, kad teiktos interneto paslaugos buvo netinkamos, šis pagrindas laikomas fiktyviu, dengiančiu tikrąją ieškovės valią pereiti pas apelianto konkurentą, kurio siūlomos paslaugos vos keliais litais pigesnės. Tokią išvadą pagrindžia faktinių aplinkybių seka: 2013 m. sausio 27 d. netinkamai, t. y. nesilaikant 30 dienų įspėjimo termino, formos reikalavimų, išreikšta ieškovės valia dėl sutarties nutraukimo; 2013 m. sausio 28 d. sudaryta sutartis su nauju tiekėju; nereagavimas į atsakovo 2013 m. rugsėjo 18 d. raštą dėl susidariusios skolos. Taigi ieškovė, vienašališkai nutraukdama sutartį, piktnaudžiavo savo, kaip vartotojos ir paslaugų gavėjos, padėtimi, todėl neturėtų išvengti kilusių pasekmių.

2. Dėl skolos priteisimo. Šalių sudaryta sutartis galiojo visą sulygtą dvejų metų laikotarpį, t. y. nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d.; ieškovei savavališkai nustojus mokėti atsakovui jau nuo 2013 m. kovo 5 d., susikaupė 441 Lt skola. Civilinės teisės normos bei sutarčių laisvės principas suteikia teisę elektroninių ryšių paslaugų teikėjams su abonentais sudaromose elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartyse nustatyti netesybas. Sutarties 5.2 punkte buvo sulygta, kad sustabdžius paslaugų teikimą sutarties 5.1. punkto pagrindu, paslaugos gavėjas neatleidžiamas nuo paslaugų mokesčių mokėjimo ir tai laikoma paslaugos tiekėjo nuostolių atlyginimu. Sutarties 7.4 punkte įtvirtinta, kad jei sutartis paslaugos gavėjo iniciatyva yra nutraukiama nepraėjus minimaliam naudojimosi paslaugomis laikotarpiui (24 mėn. nuo paslaugų įdiegimo), jis sumoka paslaugos tiekėjui kompensaciją, lygią paslaugų mokesčių nuo atsisakymo dienos iki minimalaus naudojimosi paslaugomis laikotarpio pabaigos sumai. Nagrinėjamos situacijos pasekmės tiesiogiai išdėstytos nurodytose nuostatose. Be to, teismų praktikoje pažymėta, kad nors teisėtas sutarties nutraukimas atleidžia šalis nuo tolesnio sutarties vykdymo, net ir jis gali turėti teisinių pasekmių. Šalis gali reikalauti atlyginti negautas pajamas, kurių iš tikrųjų negavo ir kurių pagrįstai galėjo tikėtis, jei sutartis nebūtų buvusi nutraukta, o vykdoma iki sutarties termino pabaigos.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė I. P. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas elgiasi nesąžiningai vertindamas, kad nėra ieškovės valios nutraukti sutartį, išreikštos raštu. Prašymo nutraukti sutartį prieš terminą pateikimo apeliantui faktą patvirtino pats apeliantas ir liudytojai L. D. bei S. S..

2. Apeliantas nepateikė ieškovei pasirašyti Paslaugų įdiegimo akto, kas, atsižvelgiant į sutarties 7.1. punktą, nustatantį, kad sutartis įsigalioja tik pasirašius Paslaugų įdiegimo aktą, taip pat vertintina kaip esminis sutarties pažeidimas.

3. Darytina išvada, kad apelianto bendrovėje visiškai aplaidžiai tvarkoma įrangos ir sutarčių bei kitų dokumentų apskaita: apeliantas kurį laiką nerado originalios interneto paslaugų teikimo sutarties; prie bendrovės sudarytos sutarties originalo nepasirašytas Paslaugų įdiegimo aktas; nebuvo perduota ir sumontuota bendrovės įranga; tinkamai ir laiku neužregistruotas ieškovės 2013 m. sausio 27 d. prašymas.

4. Priešingai nei teigia apeliantas, ieškovė veikė gana aktyviai, kadangi jai buvo reikalingas greitas ir geras interneto ryšys. Be to, ieškovės atstovė net du kartus skambino ir kalbėjo su apelianto direktoriumi dėl konflikto išsprendimo taikiai, tačiau paskutinio pokalbio metu direktorius numetė ragelį. Bylą nagrinėjant teisme pastarasis taip pat atsisakė pasiūlytomis sąlygomis bylą baigti taikiai.

5. Ryšių reguliavimo tarnyba, nagrinėdama ieškovės prašymą dėl sutarties nutraukimo, neturėjo visų reikiamų įrodymų ir nežinojo visų aplinkybių, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

6. Dėl blogo interneto ryšio ieškovei beveik kas mėnesį užblokuodavo elektroninės bankininkystės liniją, kas sukeldavo daug nepatogumų.

7. Apeliantas nesilaikė visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, susijusių su vartotojų teisių apsauga, pažeidė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 6 straipsnį (sąžiningos verslo praktikos principą). Kada ieškovė skambindavo dėl blogo interneto veikimo, bendrovės specialistai kartais ateidavo tik po 2 dienų, nors ieškovė gyvena vos už 250 metrų nuo bendrovės buveinės. CK 6.721 straipsnio 1 dalyje numatyta paslaugų gavėjo teisė bet kada nutraukti atlygintinų paslaugų sutartį, t. y. klientas neprivalo įrodinėti sutarties pažeidimo fakto, o pats gali nuspręsti, kada jam atsisakyti teikiamų paslaugų ir sutartį nutraukti. Apeliantas teisiškai neįsigilino į susiklosčiusią situaciją, todėl turi prisiimti visišką atsakomybę ir sutartį su ieškove nutraukti be jokių papildomų mokesčių bei atlyginti jai patirtus nuostolius.  

Išvadą byloje teikianti institucija LR ryšių reguliavimo tarnyba pranešė, kad palaiko atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją, t. y. kad šalių ginčą ikiteismine tvarka išnagrinėjo tinkamai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

   Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vienašalio paslaugų sutarties nutraukimo teisėtumo ir skolos pagal paslaugų sutartį priteisimo.

Byloje nustatyta, kad šalys 2011 m. lapkričio 18 d. sudarė interneto paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią atsakovas (apeliantas) įsipareigojo teikti ieškovei interneto paslaugas, o ieškovė įsipareigojo atsiskaityti už jas sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip paslaugų sutartis (CK 6.716 str. 1 d.).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vienas paslaugų sutarčių ypatumų yra tas, jog paslaugos teikėjo ir kliento santykiai grindžiami pasitikėjimu. Tokia išvada kyla iš to, kad paslaugos teikėjas paprastai yra profesionalas, veikiantis srityje, kurią gerai išmano ir kurios klientas negali visiškai kontroliuoti. Toks santykių pobūdis lemia paslaugos teikėjo pareigą veikti kliento interesais. CK 6.718 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis kriterijus, kuriuo visada privalo vadovautis paslaugų teikėjas: teikdamas paslaugas jis privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Taigi įstatyme įtvirtintas kliento interesų prioriteto principas. Paslaugų teikėjas, kurio interesai dėl jo turimų žinių ir patirties yra apsaugoti geriau nei kliento, visada turi teikti pirmumą kliento interesams, veikti jo naudai. Į šiuos paslaugų sutarties ypatumus būtina atsižvelgti sprendžiant dėl paslaugų sutarties nutraukimo sąlygų ir jų vykdymo. Be to, taip pat būtina vadovautis bendrosiomis prievolių ir sutarčių teisės nuostatomis, įpareigojančiomis sutartinių teisinių santykių dalyvius elgtis sąžiningai, vykdant prievoles bendradarbiauti ir kooperuotis su kita šalimi (CK 6.38, 6.158, 6.200 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2012).

CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti; šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Anksčiau minėtoje civilinėje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad ši norma patvirtina kliento interesų prioriteto principą ir vertintina kaip tam tikra sutarčių laisvės principo išraiška paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose: paslauga negali būti teikiama per prievartą, prieš asmens valią. Kita vertus, apie sutarties nutraukimą paslaugos teikėjas turi būti informuotas, priešingu atveju, suteikęs paslaugą laikydamasis sutarties sąlygų, jis turi teisę į atlyginimą.

Paslaugų gavėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį negali būti laikoma netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu, taip pat sutarties pažeidimu, jei yra laikomasi CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos – klientas praneša paslaugų teikėjui, kad sutartis yra nutraukiama; įstatyme pranešimo forma nereglamentuota, todėl tinkamu pranešimu gali būti pripažinti ir paslaugų gavėjo veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2007).

Šalių sudarytos sutarties 7.3. punkte buvo numatyta, kad kiekviena šalis turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai, įspėjusi kitą šalį raštu ne vėliau kaip prieš 30 dienų.

            Remdamasis ieškovės bei liudytojų (apelianto darbuotojų) Č. S. ir L. D. parodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė prašymą nutraukti sutartį apeliantui pateikė raštu 2013 m. sausio 27 d., atvykusi į apelianto buveinę. Apelianto darbuotoja Č. S. ieškovės prašymą perdavė apelianto direktoriui; prašymas nebuvo registruotas, kaip teigia apeliantas, dėl to, kad buvo surašytas nevalstybine kalba. Nors apeliantas tvirtina, kad liudytojų parodymai nėra patvirtinti rašytiniais įrodymais, teismas neturi pagrindo abejoti jų patikimumu, juo labiau, kad pats apeliantas iš esmės neneigia buvus 2013 m. sausio 27 d. prašymo pateikimo faktą. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal kasacinio teismo praktiką, sutarties nuostata, įpareigojanti apie sutarties nutraukimą pranešti raštu, negali būti suabsoliutinta, nes, atsižvelgiant į paslaugų teikimo sutarčių ypatumus ir kliento interesų prioriteto bei šalių bendradarbiavimo ir sąžiningo elgesio principus, turi būti įvertintos visos nagrinėjamo konkretaus atvejo aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2012). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė valią nutraukti sutartį išreiškė 2013 m. sausio 27 d., o 2013 m. kovo 5 d. grąžino apeliantui paslaugų teikimo įrangą. Taigi apeliantas buvo informuotas apie tai, kad ieškovė neketina toliau naudotis apelianto teikiamomis paslaugomis ir sutartį nutraukia. Kaip teisingai pažymi ieškovė, priešingai nusprendusi Ryšių reguliavimo tarnyba nedisponavo visais įrodymais, kuriuos surinko ir įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl remtis šios tarnybos išvadomis dėl ieškovės prašymo nutraukti sutartį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad ieškovė, pagrįsdama sutarties nutraukimo teisėtumą, turėjo įrodyti nekokybiškų paslaugų teikimo faktą. CK 6.721 straipsnyje, reglamentuojančiame vienašalį paslaugų sutarties nutraukimą, kliento teisė vienašališkai nutraukti sutartį nėra ribojama kokiomis nors papildomomis sąlygomis (pvz., teikiamų paslaugų kokybe), išskyrus nustatytą sutarties nutraukimo tvarką. Kaip minėta, ši norma patvirtina kliento interesų prioriteto principą ir vertintina kaip sutarčių laisvės principo išraiška paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose: paslauga negali būti teikiama per prievartą, prieš asmens valią, todėl klientas gali nutraukti sutartį dėl bet kokių priežasčių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kliento teisė vienašališkai nutraukti sutartį nebuvo ribojama kokiais nors pagrindais ir šalių sudarytoje sutartyje (7.3. p.).

Minėta, kad pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį, vienašališkai nutraukdamas paslaugų sutartį klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Taigi, šalių sudarytos sutarties nuostata, įpareigojanti sutartį nutraukiantį klientą sumokėti paslaugų teikėjui kompensaciją, lygią paslaugų mokesčių nuo atsisakymo dienos iki minimalaus naudojimosi paslaugomis laikotarpio pabaigos sumai (sutarties 7.4. p.), net jei ši suma viršytų CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nurodytas paslaugų teikėjo faktiškai patirtas išlaidas, šiuo aspektu yra nesąžininga ir todėl netaikoma (CK 6.2284 str. 8, 9 d.).

Kitas apelianto minimas sutarties punktas, kuriuo remdamasis apeliantas prašo priteisti iš ieškovės skolą, reglamentuoja paslaugų mokesčių mokėjimą paslaugų teikimo sustabdymo atveju (5.2. p.). Kadangi nagrinėjamu atveju sutartis buvo vienašališkai nutraukta (o ne sustabdytas jos vykdymas), nurodytas punktas taip pat netaikytinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė paslaugų teikimo įrangą apeliantui grąžino 2013 m. kovo 5 d. Taigi apelianto reikalavimas priteisti iš ieškovės skolą už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. (sutarties galiojimo termino pabaigos), t. y. už laikotarpį, kai paslaugos faktiškai jau nebuvo teikiamos, yra nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo teisingai atmestas.

            Dėl kitų šalių argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes laiko juos teisiškai nereikšmingais vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimų pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

Ieškovė pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Prašoma priteisti suma neviršija LR teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio, todėl pripažintina pagrįsta (CPK 98 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

            n u t a r i a:

            Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

            Priteisti ieškovei I. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Etanetas“ (į. k. 175036260) 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

            Teisėjai                                                                                                                    Rūta Burdulienė

                                             Vilija Mikuckienė

                                                                      Vaclovas Paulikas