Adm. nusiž. byla Nr. AN2-304-211/2019

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00935-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.25; 21.11.10

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 19 d.   

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laureta Ulbienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarimo, kuriuo S. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 134 straipsnio 4 dalį ir, pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalį, jam paskirta 2 500 eurų (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) bauda. Administracinio nusižengimo byla pagal ANK 198 straipsnio 1 dalį S. D. atžvilgiu nutraukta, kadangi nepadaryta veika, turinti administracinio nusižengimo požymių.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       S. D. skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarimu nubaustas už tai, kad jis, eidamas UAB „L“ (toliau – ir Bendrovė) klientų aptarnavimo komandos vadovo pareigas, veikdamas pagal 2016 m. spalio 14 d. darbo sutartį Nr. 377, būdamas atsakingas už prašymų išmokėti pinigines lėšas iš lošėjų lošimų paskyrų bendrovės tinklapyje (duomenys neskelbtini) patvirtinimą, 2018 m. liepos 19 d., apie 20.12 val., atsisakydamas išmokėti lošėjui A. J. (su kuriuo bendrovė 2016 m. birželio 11 d. sudarė nuotolinio lošimo sutartį Nr. TB052870) 365,88 eurų sumą į SEB banko sąskaitą ir keldamas A. J. papildomus reikalavimus prieš laimėjimo išmokėjimą pateikti elektroninių pinigų įstaigos „Paysera“ ekrano nuotraukos kopiją, pažeidė Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo (toliau – ALĮ) 18 straipsnio 1 dalį („Lošimai organizuojami pagal lošimo reglamentą“), 205 straipsnio 2 dalį („Nuotolinių lošimų organizatorius nuotolinių lošimų laimėjimus perveda į nuotolinių lošimų organizatoriaus tvarkomą lošėjo lošimų sąskaitą arba lošėjo pageidavimu – į lošėjo nurodytą jam priklausančią mokėjimo sąskaitą“) ir Bendrovės nuotolinio lošimo reglamento, patvirtinto Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. DI-32, 206 punktą („Lošėjas gali bet kada pervesti iš savo lošėjo lošimų sąskaitos į lošėjo mokėjimo sąskaitą, iš kurios, vadovaudamasis šio reglamento 23 punktu, prieš tai papildė lošėjo lošimų sąskaitą arba į kitą jam priklausančią lošėjo mokėjimo sąskaitą, nurodytą nuotolinio lošimo sutartyje“). Šiais savo veiksmais S. D. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 134 straipsnio 4 dalyje.

2.       S. D. buvo kaltinamas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 198 straipsnio 1 dalyje, o būtent, kad jis, eidamas UAB „L“ klientų aptarnavimo komandos vadovo pareigas, veikdamas pagal 2016 m. spalio 14 d. darbo sutartį Nr. 377, būdamas atsakingas už lošėjų asmens tapatybės Bendrovės tinklapyje (duomenys neskelbtini) nustatymą bei patvirtinimą (Bendrovės 2019 m. sausio 21 d. raštas „Dėl atsakingo darbuotojo nurodymo“, S. D. 2019 m. vasario 14 d. paaiškinimas ir bendrovės generalinio direktoriaus 2017 m. kovo 1 d. įsakymas Nr. V-2017/1 „Dėl nuolaidos taikymo“), prieš A. J. 2018 m. birželio 20 d., apie 18.12 val., atliekant savo lošėjo lošimų sąskaitos papildymą 100 euro suma interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) nenustatydamas lošėjo A. J. tapatybės pagal Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – PPTFPĮ) 11 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnio 18 ir 23 dalies nuostatas, tačiau administracinio nusižengimo teisena nutraukta, nepadarius veikos, turinčios administracinio nusižengimo požymių.

II.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3.       Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarimą dalyje dėl administracinio nusižengimo bylos teisenos pagal ANK 198 straipsnio 1 dalies  nutraukimo ir priimti naują nutarimą – S. D. pripažinti kaltu, padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 198 straipsnio 1 dalyje, paskiriant jam baudą.

3.1.       Institucija, vadovaudamasi Lietuvos teismų suformuota praktika, nurodo, kad nagrinėjama byla buvo išnagrinėta neišsamiai, nevisiškai ištyrus visus byloje pateiktus įrodymus, taip pat pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino PPTFPĮ 9 straipsnio 23 dalies nuostatą.

3.2.       Skunde nurodoma, kad įsigaliojus PPTFPĮ pakeitimams, visiems įpareigotiesiems subjektams atsirado pareiga prieš pradedant ar tęsiant dalykinius santykius klientui fiziškai nedalyvaujant, nustatyti kliento tapatybę. Institucija, remdamasi PPTFPĮ 9 straipsnio 23 dalies nuostatomis, pažymi, kad UAB „L“ neturėjo teisės tęsti dalykinių santykių su klientu A. J., kol jo tapatybė nebuvo nustatyta vienu iš PPTFPĮ 11 straipsnyje nustatytų būdų. Skunde atkreipiamas dėmesys į minėtą nuostatą, kurioje nustatyta, kad kiti įpareigotieji subjektai kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemones privalo taikyti ne tik naujiems, bet ir esamiems klientams, atsižvelgdami į rizikos lygį, iškilus naujos aplinkybėms ar atsiradus naujai informacijai, susijusiai su kliento, naudos gavėjo rizikos lygio nustatymu, jų tapatybės informacija, jų veikla ir kitomis reikšmingomis aplinkybėmis. Institucija pabrėžia sąvokos „esamas“ reikšmę nurodydamas, jog ši sąvoka negali būti suprantama kaip esamas klientas, kurio tapatybės identifikavimui nebuvo taikyti jokie PPTFPĮ 11 straipsnyje nustatyti reikalavimai.

3.3.       Nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra prieštaringi, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad bendrovė teigia, jog A. J. tapatybė buvo nustatyta 2014 m., tačiau neplaninio patikrinimo metu, bendrovė pateiktu raštu nurodė, kad A. J. tapatybė buvo nustatyta jam fiziškai nedalyvaujant. Pažymėtina, kad S. D. negalėjo nurodyti, kokiu būdu A. J. pateikė asmens tapatybės kortelę lažybų punkte, nes pagal tuometinį teisinį reglamentavimą bendrovė nebuvo įpareigota ir nevedė apskaitos, kokiu būdu asmuo patvirtina savo tapatybę – fiziškai dalyvaujant ar nedalyvaujant. Todėl darytina išvada, kad bendrovė nežino, kokiu būdu gautas A. J. asmens tapatybės dokumentas, taip pat, net jei ir žinotų, tai toks tapatybės nustatyto procesas akivaizdžiai neatitinka nei vieno PPTFPĮ 11 straipsnyje nustatytų klientų tapatybės nustatymo būdų.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Skundas atmetamas.

4.       Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. ANK 569 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.

5.       Išnagrinėjus teismui pateiktą administracinio nusižengimo bylą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir motyvuotą nutarimą dėl S. D. atžvilgiu administracinio nusižengimo teisenos nutraukimo pagal ANK 198 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, jog ginčo dėl S. D. nubaudimo pagal ANK 134 straipsnio 4 dalį nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas neišeidamas už skundo ribų, patikrina administracinio nusižengimo bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6.       Matyti, kad apeliaciniame skunde ginčijama, jog UAB „L“ nenustatė kliento A. J. tapatybės pagal PPTFPĮ 11 straipsnyje įvardintus būdus. Aukštesnės instancijos teismas negali sutikti su tokiais Institucijos argumentais.

7.       2017-07-13 įsigaliojo nauja PPTFPĮ redakcija, kuria perkeliama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849. Įstatymas patikslina reikalavimus kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui, nustatoma atskira tvarka, kaip kliento tapatybė nustatoma jam fiziškai nedalyvaujant bei praplečia nuotolinio kliento tapatybės nustatymo galimybes.

8.       Teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas teisingai aiškino PPTFPĮ 9 straipsnio 23 dalies nuostatų prasmę. Sistemiškai analizuojant aukščiau nurodytas nuostatas, darytina išvada, jog naujiems klientams po šio PPTFPĮ įsigaliojimo privaloma taikyti asmens tapatybės nustatymo priemones. Tuo tarpu jau esamiems klientams, kurių tapatybė buvo nustatyta iki naujo įstatymo redakcijos, asmens tapatybės nustatymo priemonės turi būti taikomos tik tam tikrais atvejais. Įstatymų leidėjas reglamentavo, jog iškilus naujoms aplinkybėms ar atsiradus naujai informacijai, susijusiai su kliento, naudos gavėjo rizikos lygio nustatymu, jų tapatybės informacija, jų veikla ir kitomis reikšmingomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į jo rizikos lygį, turi būti taikomos asmens tapatybės nustatymo priemonės esamiems klientams. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, apygardos teismas konstatuoja, jog asmens tapatybės nustatymo priemonės nėra taikomos automatiškai visiems azartinių lošimų bendrovių klientams.

9.       Iš pateiktos bylos negalima aiškiai nustatyti, kuomet ir kokiu būdu buvo nustatyta kliento A. J. tapatybė. Iš duomenų bazės, kurioje užfiksuota kliento A. J. turima paskyra, matyti, kad jo tapatybė buvo patikrinta 2014 m. birželio 17 d. 23 val. 34 min, pateikiant asmens tapatybės kortelę (t. 1, b. l. 51-52). UAB „L“ pateiktame 2018 m. spalio 12 d. rašte nurodyta, kad kliento tapatybė buvo nustatyta 2014 m. birželio 17 d., pateikiant galiojančią asmens tapatybės kortelę (t. 1, b. l. 89). Visgi, kitame UAB „L“ pateiktame 2018 m. lapkričio 6 d. rašte pažymėta, jog kliento tapatybė buvo nustatyta jam fiziškai nedalyvaujant, tačiau nurodyta, kad tapatybės nustatymo metu klientas pateikė tapatybės kortelės kopiją (t. 1, b. l. 93-94). Pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu S. D. negalėjo nurodyti, kokiu būdu A. J. pateikė asmens tapatybės kortelę lažybų punkte, esančiame (duomenys neskelbtini). Remiantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis teismas nurodo, jog pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra aišku, ar kliento A. J. tapatybė buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant ar ne. Kaip matyti UAB „L“ pateiktuose raštuose nurodo prieštaringa informaciją. Visgi, kaip ir pažymėta skundžiamame nutarime, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Nagrinėjamu atveju konstatuojama, kad kliento A. J. tapatybė buvo nustatyta 2014 m. birželio 17 d. 23 val. 34 min. lažybų punkte, esančiame (duomenys neskelbtini).

10.       Konstatuotina, kad A. J. tapatybė buvo patikrinta iki PPTFPĮ naujos redakcijos įsigaliojimo (iki 2017 m. liepos 13 d.), o būtent UAB „L“ pagal 2014 m. galiojusius įstatymus nustatė kliento tapatybę. Remiantis įstatymo leidėjo PPTFPĮ 9 straipsnio 23 dalyje nurodytais atvejais, kuomet esamiems klientams gali būti netaikomos asmens tapatybės nustatymo priemonės, galima teigti, jog byloje nėra duomenų, nurodančių naujas aplinkybes ar informaciją, susijusią su klientu, jo tapatybę ar veiklą, todėl bendrovei nekilo pareiga iš naujo nustatyti kliento tapatybės.

11.       Taigi, visuma aptartų aplinkybių paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad S. D. atžvilgiu nepagrįstai nutraukta administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 198 straipsnio 1 dalį. Įvertinus byloje esančią medžiagą, konstatuojama, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir Lošimų priežiūros tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėja                                                      Laureta Ulbienė