Baudžiamoji byla Nr. 1A-409-891/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05238-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.4.6.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Kolyčienės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės,

sekretoriaujant Gabijai Alsytei,

dalyvaujant prokurorei Jūratei Semėnienei,

nuteistajam A. V. P., jo gynėjui advokatui Sauliui Zakarevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. P. gynėjo advokato S. Zakarevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, įpareigojant jį per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ar rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, o per visą bausmės laiką – dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, bei uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiuoju R. D.. Į bausmės laiką įskaitytas A. V. P. laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. vasario 7 d. iki 2019 m. vasario 8 d., vieną laikiname sulaikyme išbūtą dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Nukentėjusiojo R. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. V. P. nukentėjusiajam R. D. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       A. V. P. nuteistas už tai, kad tyčia sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą, o būtent už tai, kad jis, 2019 m. vasario 7 d., apie 12.55 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia nežymiai sutrikdė sveikatą R. D., t. y. priėjęs prie R. D. dešine ranka sugriebė R. D. už kaklo kairės pusės ir taip jį laikydamas kairės rankos kumščiu sudavė R. D. ne mažiau kaip vieną smūgį į pasmakrės dešinę pusę. Po to, dešine ranka laikydamas R. D. už kaklo kairės pusės, R. D. į kaklo dešinę pusę įrėmė kairėje rankoje laikomą peilį ir jį spausdamas įpjovė R. D. kaklą. Tokiais veiksmais nukentėjusiajam R. D. padarė odos įbrėžimus kaklo kairėje, pasmakrės sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, pjautinę žaizdą kaklo dešinėje ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam R. D. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniu skundu A. V. P. gynėjas advokatas S. Zakarevičius prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. vasario 17 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-26-269/2022 ir A. V. P. išteisinti kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

2.1.        Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai, paviršutiniškai, subjektyviai vertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje neišdėstė ir byloje surinktais įrodymais nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių duomenų. Skunde nurodoma, kad subjektyvias pirmosios instancijos teismo išvadas akivaizdžiai atskleidžia nuosprendžio dalyje „Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas“ (nuosprendžio 19 lapas) pateiktos išvados. Pasak gynėjo, teismas net nesigilino į faktines aplinkybes, nes nuosprendyje nurodyta klaidinga aplinkybė, jog kaltinamasis (A. V. P.) vairavo automobilį. Be to, nuosprendyje formaliai įvertinta jame konstatuota „galimo chuliganiško“ vairavimo aplinkybė, nors ji turėtų būti vertinama ne galimo administracinio nusižengimo, o nukentėjusiojo R. D. parodymų patikimumo, jo elgesio adekvatumo kontekste. Pasak gynėjo, šiuo atveju teismas lyg ir galimo chuliganiško vairavimo faktą pabrėžia siekdamas išryškinti liudytojų K. P., K. P. bei nuteistojo netinkamą, pavojingą elgesį, tačiau toliau pabrėžia, kad toks faktas nereikšmingas ir taip subjektyviai užmaskuoja galimai pavojingą ir provokuojantį nukentėjusiojo R. D. elgesį.

2.2.        Skunde teigiama, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai, o selektyviai tyrė bylos įrodymus, nevertino Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pateiktos vaizdo medžiagos, nebandė nustatyti chuliganiško vairavimo aplinkybių. Teismas, gynėjo prašymu, posėdyje ištyrė minėtus duomenis, o ištyrus, akivaizdu, kad duomenys turėtų būti įvertinti. Pasak gynėjo, būtent šių duomenų įvertinimas svarbus nukentėjusiojo R. D. parodymų patikimumo vertinimo kontekste, nes, jeigu nukentėjusysis, gretinant jo parodymus sistemiškai su kitais duomenimis, akivaizdžiai sau palankia linkme, prieštaringai, klaidingai liudijo apie situaciją Molėtų plente, pakeliui iki (duomenys neskelbtini), tai galimai taip pat tendencingai liudijo ir apie įvykius prie namo (duomenys neskelbtini) gatvėje, jau dalyvaujant nuteistajam. Anot apelianto, vertinant 2020 m. kovo 19 d. kitų objektų apžiūros protokole fiksuotus duomenis (duomenys iš Kelių direkcijos administruojamų vaizdo stebėjimo kamerų kelyje) su R. D. parodymais, akivaizdu, jog dauguma R. D. nurodytų aplinkybių yra nerealios. Skunde nurodoma, kad keista, jog pirmosios instancijos teismas kaip absoliučiai teisingais rėmėsi nukentėjusiojo R. D. parodymais, visas byloje tirtas aplinkybes ir įrodymus vertino lygindamas su R. D. nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Visgi, pasak gynėjo, teismas, asmenų, kurių santykiai procese akivaizdžiai yra konfliktiški, priešiški, parodymus privalo vertinti itin įdėmiai, atsargiai, sugretinti su kitais objektyviais duomenimis, turi įvertinti galimus nukentėjusiojo savanaudiškus motyvus ar interesus. Nukentėjusiojo R. D. elgesys nuo pat byloje aprašytų įvykių pradžios, apelianto vertinimu, buvo aktyvus, agresyvus, rizikingas, neadekvatus, sukėlė abejonių dėl jo psichologinės būklės, tai reikšminga vertinant jo parodymų teisingumą ir patikimumą.

2.3.        Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje nėra analizuoti liudytojų parodymai, jų turinio kaita, reikšmingos faktinės aplinkybės, o faktiškai visas parodymų turinys nukopijuotas iš kaltinamojo akto, nors, pavyzdžiui, teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. J. į klausimą, ar nukentėjęs asmuo nurodė, jog buvo sumuštas, tai yra suduoti smūgiai, atsakė, kad „ne, nesakė“, taip pat šio liudytojo teigimu, nukentėjęs asmuo nurodė, jog smurtas pasireiškė peilio panaudojimu, apie mušimą, smūgių sudavimą nieko nesakė, galvos skausmu nesiskundė; liudytojo J. P. abiejuose proceso dokumentuose parodymų turinys yra analogiškas; liudytojos V. M. parodymų turinys, kuris aprašytas nuosprendyje, taip pat nukopijuotas iš kaltinamojo akto, tokiu pačiu būdu išdėstyti ir liudytojo B. J. parodymai. Apelianto vertinimu, toks atmestinas, subjektyvus paminėtų liudytojų parodymų pateikimas nulėmė klaidingą situacijos vertinimą, nes nei vienas iš šių paminėtų liudytojų teisme nepatvirtino, jog nukentėjęs R. D. būtų nurodęs apie A. V. P. jam suduotus smūgius, išmuštą peilį, bandymą smūgiuoti peiliu 20 kartų, akivaizdžius R. D. sužalojimus, kokį nors neadekvatų nuteistojo A. V. P. elgesį. Skunde taip pat pažymima, kad peilis, kaip nusikaltimo įrankis, net nebuvo ieškomas, o tai kelia pagrįstas abejones, ar tik atvykę policijos pareigūnai R. D. papasakotos istorijos apie peilio panaudojimą net nevertino kaip realios. Be to, aplinkybę apie galimai išmuštą peilį R. D. nurodė tik apklausiamas tyrėjos J. P., kuri šiame procese apklausta kaip liudytoja nurodė, jog bendraudama su pareiškėju R. D. ji nepastebėjo ant jo kūno akivaizdžių sužalojimų, taip pat nematė jokio kraujo, pareiškėjas neprašė medicininės pagalbos. Apelianto įsitikinimu, liudytojų A. J., J. P., V. M., B. J., J. P. parodymai nepagrindžia A. V. P. kaltės, nes nei vienas iš jų tiesiogiai nematė R. D. nurodytų aplinkybių, jų parodymų turinys faktiškai yra R. D. pasakojimo apie įvykį interpretacija.

2.4.        Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įžvelgiamas akivaizdžiai subjektyvus tiriamame įvykyje tiesiogiai dalyvavusių liudytojų (K. P. ir K. P.) ir nukentėjusiųjų (mažamečių I. D. ir M. D., apklaustų pas ikiteisminio tyrimo teisėją) parodymų vertinimas. Anot gynėjo, pirmosios instancijos teismas, aprašydamas įrodymų vertinimą, konstatavo, jog I. ir M. D. parodymai yra visiškai patikimi, nors pasisakė tik apie formalią apklausos procedūrą, visiškai nesigilindamas į parodymuose nurodytas prieštaringas aplinkybes, o liudytojų K. P. ir K. P. parodymus vertino kritiškai, nes jų paaiškinimuose dėl įvykio taip pat yra nesutapimų ir prieštaravimų, jie yra kaltinamojo vaikai, o vienas iš jų teismui pateikė nevientisus vaizdo įrašus, sprendė, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Pasak gynėjo, toks vertinimas subjektyvus, be to, nuosprendyje neaprašyti „nesutapimai ir prieštaravimai“ dėl įvykio, vienu atveju (dėl A. V. P. veiksmų) kaip parodymų patikimumo vertinimo kriterijus akcentuojamas šeimos ryšys, kitu atveju, vertinant R. D. veiksmus ir parodymus, šeimos ryšys yra ignoruojamas. Visgi, apelianto vertinimu, prieštaravimų I. ir M. D. parodymuose apstu, o teismas į tai neatsižvelgė. Apklaustos kaip liudytojos mažametės R. D. dukros I. ir M. D. paaiškino, kad matė, kaip vyresnio amžiaus vyriškis griebė tėčiui už kaklo, išsitraukė iš kišenės peilį ir juo įbrėžė tėčiui kaklą, tėtis ranka nusmūgiavo užpuoliko ranką ir taip išmušė peilį, užpuolikas „maskatavo“ peiliu, bet, pasisakant dėl šių liudytojų parodymų patikimumo, anot apelianto, svarbu ne tik parodymų turinys, bet ir jų davimo aplinkybės, kurios neleidžia pripažinti jų parodymų patikimais. Apeliantas pažymi, kad D. amžius nėra toks, jog būtų galima pripažinti jų parodymus, kaip labai patikimus, taip pat, nekalbant apie artimą šeimos ryšį su nukentėjusiuoju, akivaizdu, kad dukros emociškai ir psichologiškai bus tėvo pusėje. Be to, abi R. D. dukros per apklausas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad prieš šį tyrimo veiksmą su jomis buvo bendraujama apie apklausos dalyką sudarančias aplinkybes (M. D. paaiškino, kad prieš atvažiuodama į teismą liudyti, paskutinį kartą apie šį įvykį kalbėjo šiandien su tėvais, tėtis papasakojo tiksliai, kaip viskas buvo, nes vis tiek užmiršo, ji nelabai užmiršo, I. labiau užsimiršusi buvo, tėtis priminė, kaip buvo, I. D. paaiškino, kad prieš atvykstant čia su ja kalbėjo apie šį įvykį, tėtis pravežė tuo maršrutu, kuriuo važiavo tą dieną, tėtis papasakojo, ką prisimena, kad jai būtų truputį lengviau, ją pasodino į priekį, kad geriau matytų, ji po pusės metų nelabai ką ir atsimena). Skunde nurodoma, kad apie konkrečias įvykio aplinkybes M. D. parodė: „tėtį užspaudė šalia mašinos, kadangi tėtis lanko karatė, nusiėmė žieminę striukę, nebijodamas išmušė peilį iš rankų. Mes su I. užsirakinome. Suaugęs vyras pasiėmė peilį, atsitraukė nuo tėčio, tėtis lėtai grįžo į mašiną...“. Pasak gynėjo, tai, jog pasakojimas yra rišlus, nereiškia, kad aplinkybės teisingos, nes gretinant kitus bylos duomenis su šių liudytojų parodymais, ištirtus vaizdo įrašus, nukentėjusiojo parodymus, kitų liudytojų parodymus, kelia abejonių tokios nurodytos faktinės aplinkybės: striukės nusivilkimas / apsivilkimas, nes R. D. nefiksuotas kaip nusivilkęs striukę, pats tokios aplinkybės neminėjo, dar po minimo peilio išmušimo A. V. P. matomai turėjo vėl paimti peilį, bandyti smogti 20 kartų. Anot apelianto, akivaizdu, kad smogiant 20 kartų, asmenys negalėjo likti stovėti vienoje vietoje, todėl arba tie tariami smūgiai būtų pavykę, arba R. D. būtų apsigynęs atimant peilį, traukiantis, pabėgant. Gynėjo manymu, nereikia specialių žinių, kad suprasti, jog net per, kaip buvo teigiama, trūkstamas apie 40 sekundžių vientiso įrašo, tiek veiksmų atlikti neįmanoma. Skunde taip pat nurodoma, kad apie įvykius prie (duomenys neskelbtini) gatvės namo Nr. 8 I. D. parodė: „paauglys tėčiui nieko nedarė, tiesiog stovėjo prie durelių ir sakė, kad padarys mums blogai, kiek iš tėčio pasakojimų žinau ir kiek prisimenu. Jis stovėjo prie durelių ir grasino...Tėtis pasakojo, kad mums grasino, mes buvome susitelkusios į tėtį, todėl jo nematėme“. Apelianto vertinimu, R. D. įtaka formuojant dukroms tam tikrą aplinkybių vertinimą yra akivaizdi. Todėl, pasak apelianto, I. ir M. D. parodymų įrodomoji reikšmė ir galimybė jais vadovautis grindžiant A. V. P. kaltę kelia pagrįstų abejonių, nes neaišku, ar šių liudytojų parodymų pagrindą sudaro autentiški prisiminimai, ar prieš atvykstant į apklausą trečiųjų asmenų perteikta informacija. Anot apelianto, analogiškai vertintinas ir byloje R. D. prie A. V. P. namų padarytas ir pateiktas 2019 m. vasario 7 d. vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kaip iš karto po įvykusio konflikto viena iš R. D. dukterų klausia jo, ar jam tikrai neskauda, nes R. D. ir Bendrojo pagalbos centro operatoriaus pokalbis, kurio metu nukentėjusysis pasakė, jog jam buvo suduotas smūgis ir įpjauta peiliu, vyko R. D. sėdint automobilio salone ir girdint abiem jo dukroms. Dėl to, apelianto vertinimu, taip pat neįmanoma be abejonės atsakyti, ar užfiksuotas kažkurios dukters klausimas buvo sąlygotas jos matytų įvykių, ar iš R. D. telefoninio pokalbio metu išgirstos informacijos.

2.5.        Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė K. P. 2019 m. spalio 25 d. savanoriškai pateiktus 15 vaizdo įrašų iš lauko stebėjimo kamerų, kurios įrengtos (duomenys neskelbtini), ir skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad minėtų vaizdo įrašų patikimumas kelia rimtas abejones, nes vaizdo įrašai nėra vientisi, padaryti su pauzėmis, todėl juose neužfiksuoti visi kaltinamojo veiksmai įvykio metu, taip pat išsakė kritišką požiūrį į įrašų gavimo byloje būdą, nes juos pateikė vienas iš nuteistojo sūnų. Anot gynėjo, toks teismo vertinimas yra ganėtinai neobjektyvus, nes teiginys, kad „neužfiksuoti visi kaltinamojo veiksmai“, gali būti suprantamas vienareikšmiai – kaip išankstinis nusistatymas, jog turėjo būti fiksuota R. D. nurodyta įvykių versija. Tačiau surinkti įrodymus, tinkamu laiku organizuoti tyrimo veiksmus yra ne įtariamojo, o prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūno pareiga, nuteistasis A. V. P. neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, tyrimo eigoje, net ir įvykio dieną, nebuvo jokios problemos paimti vaizdo įrašus ir net visą įrašymo įrangą, tačiau tai nebuvo atlikta. Apelianto įsitikinimu, vertinant vaizdo įrašus logine prasme nėra jokio pagrindo tikėti nukentėjusiojo pateikiama įvykio versija. Kaip konstatuota specialisto išvadoje, loginės sekos eiliškumo prasme kiekviena atskira vaizdo byla yra ištisinė. Skaitmeninių vaizdo bylų Camera01avi, Camera02avi, Camera03avi, Camera04avi duomenyse yra duomenų apie vaizdo bylų redagavimą. Kokio pobūdžio buvo redagavimas, specialistas nenustatė, todėl, pasak gynėjo, galima tik kelti prielaidas, ar tai susiję su sąmoningu veikimu, ar tai problema, susidariusi perkeliant įrašus iš vieno įrenginio į kitą, tačiau kategoriškai teigti, jog panaikinta dalis įrašų, nėra pagrindo, nes jų trynimo, koregavimo pėdsakai nenustatyti. Specialisto teigimu, nustatyti, ar tyrimui pateiktos skaitmeninės bylos sudarė ištisinį, laiko prasme, vaizdo įrašą, pagal pateiktą medžiagą nėra galimybės. Apeliaciniame skunde, detaliai analizuojant vaizdo įrašuose užfiksuotą informaciją, taip pat teigiama, kad analizuojant ir gretinant nukentėjusiojo parodymus ir vaizdo įrašuose užfiksuotus įvykius, gali būti keliamos tik versijos apie tariamą smurtą. 

2.6.        Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių dėl galimų A. V. P. kaltės įrodymų ir suformulavo savo galutinę išvadą ganėtinai deklaratyviais argumentais.

3.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis R. D. prašo atmesti nuteistojo A. V. P. gynėjo advokato S. Zakarevičiaus apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. vasario 17 d. nuosprendį. Pažymi, kad su skundžiamu nuosprendžiu visiškai sutinka, jį palaiko, nes jis visiškai atspindi jo, kaip nukentėjusiojo, argumentus.

4.       Teismo posėdžio metu nuteistasis A. V. P. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais ir panaikinti skundžiamą nuosprendį bei išteisinti A. V. P.. Prokurorė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą nuosprendį, nešališkai tyrė visus byloje esančius duomenis, juos įvertino ir pripažino įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, visi surinkti įrodymai yra pagrįsti, logiški, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, prokurorė prašė atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. V. P. gynėjo advokato S. Zakarevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

5.       Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nepripažįsta savo kaltės, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai, paviršutiniškai, subjektyviai vertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje neišdėstė ir byloje surinktais įrodymais nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių duomenų, nuosprendį grindė prielaidomis. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. vasario 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu. 

Dėl įrodymų vertinimo

6.       Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), aiškindamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuosekliai pabrėžia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.).

7.       Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

8.       Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

9.       Tokios kasacinio teismo praktikos kontekste, apygardos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė ne tik nukentėjusiojo R. D. ir jo mažamečių dukterų I. D. ir M. D. parodymais, tačiau ir kitų bylos duomenų išsamia bei nešališka analize. A. V. P. savo kaltę neigia, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė nežymiai sutrikdžius nukentėjusiajam R. D. sveikatą neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu, o būtent jau minėtais nukentėjusiojo, jo mažamečių dukterų, apklaustų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymais, taip pat policijos pareigūnų parodymais, apžiūros protokolais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadomis Nr. G501/2019(01), Nr. G2864/2019(01), taip pat ekspertės Rasos Gaidienės parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, ir kitaip vertina tam tikras aplinkybes, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas.

10.       Pirmiausia, teismas neįžvelgia pagrindo abejoti nukentėjusiojo R. D. parodymų patikimumu: jie viso baudžiamojo proceso metu iš esmės išliko nepakitę ir buvo pakankamai nuoseklūs. Nors apeliantas siekia pagrįsti jų netikslumą, prieštaringumą bei kaitą atskirose dalyse (pvz. dėl jo parodymų apie situaciją (konfliktą vairuojant automobilį) Molėtų plente, pakeliui iki (duomenys neskelbtini), suduotų smūgių skaičių, išmuštą peilį, bandymą smūgiuoti peiliu 20 kartų), visgi nurodomi parodymų aspektai, esminių bylos aplinkybių kontekste, nekeičia teismo išvados dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, juolab, kad R. D. viso proceso metu iš esmės nurodė tuos pačius A. V. P. jo atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus – ranka suduotą smūgį į apatinę veido dalį ir kaklo įpjovimą peiliu (jo nenuoseklumas šiuo atveju iš esmės lėmė tik tai, kad tikslus smurtinių veiksmų kiekis liko nenustatytas), o jo parodymus patvirtina liudytojų parodymai bei kiti pirmosios instancijos teismo ištirti ir tinkamai įvertinti įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nukentėjusiojo pozicijos nepatikimumas grindžiamas ne išsamia visų bylos aplinkybių analize, o selektyviai atrinkta bylos duomenų dalimi. 

11.       Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliaciniame skunde, siekiant pagrįsti nukentėjusiojo parodymų netikslumą ir nepatikimumą, ypač akcentuojama galimai chuliganiško vairavimo situacija kelyje, įvykusi prieš nukentėjusiojo R. D. konfliktą su A. V. P. prie šio namų, tai yra kuomet R. D. Molėtų plente vairavo automobilį „Mazda“, o A. V. P. sūnus K. P., kuris važiavo kartu su broliu K. P., – automobilį „Mercedes Benz“ ir tarp jų vairuojant kelyje vyko konfliktas. Skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje ši situacija nepagrįstai buvo įvertinta tik formaliai, nevertinant Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pateiktos vaizdo medžiagos ir nevertinant šios situacijos nukentėjusiojo R. D. parodymų patikimumo, jo elgesio adekvatumo kontekste. Teisėjų kolegija sutinka, jog A. V. P. konfliktas su R. D. buvo minėtos situacijos kelyje pasekmė. Vis tik, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai detaliai nevertino minėtos situacijos kelyje, tai yra, nenustatinėjo, ar buvo chuliganiškas vairavimas, ar buvo padaryti kokie nors kiti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, kas kaltas dėl susidariusios situacijos – R. D. ar K. P., kurio parodymai apie konflikto aplinkybes yra teisingi, ir panašiai, kadangi šios aplinkybės ir tikslus minėtos situacijos įvertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi reikšmės A. V. P., kuris, beje, kaip teisingai nurodoma ir apeliaciniame skunde, automobilio nevairavo ir nedalyvavo įvykiuose Molėtų plente ir kelyje iki gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) (pažymėtina, kad skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodyta klaidinga aplinkybė, jog transporto priemone važiavo kaltinamasis, o ne nukentėjusysis, tačiau tai laikytina rašymo apsirikimu, kuris nekeičia apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių), pareikšto kaltinimo vertinimui. Taigi, ir nukentėjusiojo R. D. parodymai, duoti apie minėtą situaciją kelyje, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra aktualūs vertinant jo parodymų apie konflikto su A. V. P. aplinkybes teisingumą ir patikimumą. Juo labiau, kad esminių prieštaravimų jo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotuose parodymuose apie situaciją kelyje ir nenustatyta. Konkrečių prieštaravimų nenurodoma ir apeliaciniame skunde. O tai, kad nukentėjusiojo parodymai prieštarauja liudytojų K. P. ir K. P., kurie yra nuteistojo A. V. P. sūnūs, parodymams, nereiškia, kad jo parodymai yra neteisingi ir nepatikimi.

12.       Bylos medžiagoje yra užfiksuoti trys nukentėjusiojo R. D. telefoniniai pokalbiai su Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) darbuotoju. Iš 2019 m. kovo 3 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad pirmą kartą R. D. į BPC paskambino 2019 m. vasario 7 d., 12:58:11 val. (1 t., b. l. 166–169), tai yra iš karto po aptariamo įvykio, niekur neišvažiavęs, būdamas šalia A. V. P. namų vartų, nepraėjus net minutei po to, kai išsiskirstė visi konflikto dalyviai. Šią aplinkybę patvirtina ir į bylą K. P. pateikti vaizdo įrašai (2019 m. birželio 6 d. pateikė 7 vaizdo įrašus, o 2019 m. spalio 25 d. – 15 vaizdo įrašų), kurie buvo apžiūrėti 2019 m. rugpjūčio 2 d. ir 2020 m. balandžio 2 d. (2 t., b. l. 25–27, 45–47), nes iš vaizdo įrašo, kuriame fiksuojamas veiksmas nuo 12:57:14 iki 12:57:27 val., matyti, kad konfliktas ir artimas asmenų kontaktas jau yra pasibaigęs, „Mercedes Benz“, vairuojamas K. P., įvažinėja į kiemo vidų, A. V. P. ir K. P. eina link kiemo vartų, o R. D. nuo automobilio „Mazda“ kairės pusės galinių durelių eina link vairuotojo durelių ir jas atidaro. Paskambinęs į BPC R. D. pranešė, kad jį (duomenys neskelbtini) g. peiliu užpuolė suaugęs žmogus, pristatė peilį prie kaklo, įpjovė šiek tiek, prie vaikų pradėjo grasinti peiliu, įstatė į gerklę peilį, įrėmė, įpjovė kaklą, dar vieną kartą smūgiavo į veidą, į barzdą (1 t., b. l. 166–169), tai yra iš karto nurodė visas esmines aplinkybes apie prieš jį panaudotą smurtą, kurias vėliau patvirtino ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme. 

13.       Byloje yra ir kitų duomenų, kurie ne tik patvirtina tai, kad R. D. parodymai yra patikimi, tačiau kartu su minėtais parodymais laikytini pakankamais bei sudarančiais nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę išvadai dėl A. V. P. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

14.       Kaip matyti, byloje yra pateiktos dvi, iš esmės identiškos, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados, kurias patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta šias išvadas pateikusi ekspertė R. Gaidienė, ir kuriose konstatuota, jog R. D. padaryta pjautinė žaizda kaklo dešinėje, pasmakrės sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, odos įbrėžimai kaklo kairėje. Pjautinė žaizda padaryta aštrią briauną ar smailumą turinčiu daiktu, odos įbrėžimai – kietu buku, mažą kontaktuojantį paviršių ar briauną turinčiu daiktu (daiktais), pasmakrės sumušimas – kietu buku daiktu. Sužalojimai padaryti 1–2 parų laikotarpyje iki apžiūros. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir būdu. Sužalojimai padaryti mažiausiai 4 trauminiais poveikiais. Sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui ar griuvimui ant lygaus paviršiaus (1 t., b. l. 60–61, 79–80). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiose specialisto išvadose konstatuoti nukentėjusiajam R. D. padaryti sužalojimai, kurie pagrįsti įvertintais medicinos dokumentais ir nukentėjusiojo apžiūra, atlikta kitą dieną po nagrinėjamo įvykio, pagal savo pobūdį, lokalizaciją, atsiradimo laiką ir kitus požymius visiškai atitinka nukentėjusiojo paaiškinimus, kad 2019 m. vasario 7 d., apie 12.55 val., tarp jo ir A. V. P. įvykusio konflikto metu nuteistasis A. V. P. sugriebė dešine ranka už kairės pusės kaklo ir kaire ranka sudavė smūgį R. D. į pasmakrės dešinę pusę, po to, dešine ranka laikydamas už R. D. kaklo kairės pusės, šiam į kaklo dešinę pusę įrėmė kairėje rankoje laikomą peilį ir jį spausdamas įpjovė į kaklą. 

15.       Pažymėtina, kad nors nuteistasis A. V. P. neigia sužalojęs R. D. (neigia sudavęs jam smūgį, turėjęs peilį ir pastarąjį juo sužalojęs), apeliaciniame skunde minėtos specialisto išvados ir juose pateiktų duomenų teisingumas nėra ginčijami, nėra keliamos versijos dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų atsiradimo. Kita vertus, tiek specialisto išvadose užfiksuoti duomenys, tiek nukentėjusiojo R. D. parodymai, tiek ir kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai leidžia pagrįstai teigti, jog ant nukentėjusiojo R. D. kūno buvo nustatyti būtent įvykio dieną A. V. P. peiliu bei suduotu smūgiu padaryti sužalojimai, o ne kitokio tipo ir/ar galimai kitu laiku ir kitoje vietoje padaryti sužeidimai.

16.       Kaip jau buvo minėta, byloje apžiūrėtas BPC garso įrašas patvirtina, jog R. D. iš karto po nagrinėjamo įvykio (2019 m. vasario 7 d., 12:58:11 val.), dar būdamas įvykio vietoje paskambino į BPC ir nurodė, kad jį užpuolė suaugęs žmogus, kuris pristatė peilį prie kaklo ir šiek tiek įpjovė kaklą, taip pat, kad smūgiavo į veidą, į barzdą. R. D. į bylą yra pateikęs jo mobiliuoju telefonu 2019 m. vasario 7 d., 13.08 val., darytą vaizdo ir garso įrašą, kuris buvo apžiūrėtas 2019 m. spalio 3 d. ir papildomai 2020 m. spalio 22 d. (1 t., b. l. 52–56, 3 t., b. l. 28–29), kuriame užfiksuotas automobilyje vykstantis pokalbis tarp R. D. ir jo mažamečių dukterų iš karto po kaltinime nurodyto įvykio. Šiame vaizdo ir garso įraše užfiksuota, kaip viena iš mergaičių klausia: „Tau tikrai neskauda?“, o R. D. į tai atsako, kad „viskas gerai“. Taigi užfiksuotas pokalbis patvirtina, kad R. D. dukros matė įvykį ir R. D. įvykio metu padarytus sužalojimus iš karto po aptariamo įvykio. Nors apeliaciniu skundu R. D. pateikto vaizdo ir garso įrašo patikimumu abejojama, teigiant, jog neįmanoma be abejonės atsakyti, ar užfiksuotas kažkurios dukters klausimas buvo sąlygotas jos matytų įvykių, ar iš R. D. telefoninio pokalbio su BPC darbuotoju, kuris vyko jam sėdint automobilyje ir girdint abiem jo dukroms, metu išgirstos informacijos, tačiau teismas juo taip pat remiasi, nes jame užfiksuotas aplinkybes patvirtina ir kiti abejonių nekeliantys įrodymai.

17.       Vienas iš tokių įrodymų yra ir jau minėti K. P. pateikti vaizdo įrašai, iš kurių matyti, kad R. D. niekur iš įvykio vietos nebuvo išvykęs, sėdėjo savo automobilyje, kol į įvykio vietą, pagal vaizdo įrašą 2019 m. vasario 7 d., apie 13.15 val., atvyko policijos pareigūnai (BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, policijos pareigūnų atvykimo laikas dar ankstesnis – 2019 m. vasario 7 d., 13.10 val. (1 t., b. l. 136–137). Be to, aplinkybes, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent konflikto su A. V. P. metu patvirtina ir liudytojų G. K. bei policijos pareigūnų A. J., J. P., V. M., B. J., J. P. parodymai, kuriais nesiremti nėra pagrindo. Teismo posėdyje apklaustas G. K. nurodė nieko neprisimenantis, tačiau patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tai yra patvirtino, kad matėsi su R. D. įvykio dieną prieš įvykį, tai yra kuomet šis grąžino išsinuomotą transporto priemonę ir pasiėmė savo paliktą automobilį ir jokių smurtinių žymių ant jo kūno tuomet nepastebėjo. Nors nei vienas iš policijos pareigūnų, kaip teisingai nurodoma ir apeliaciniame skunde, paties konflikto tiesiogiai nematė, tačiau visi jie parodė apie tai, kaip atrodė nukentėjusysis R. D. ir ką jie sužinojo iš nukentėjusiojo R. D. praėjus labai neilgam laiko tarpui po jo. Liudytojas A. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusysis kaltino, jog prieš jį buvo panaudotas smurtas, sakė, jog jam grasino peiliu prie kaklo, buvo įremti peilio ašmenys, parodė padarytus sužalojimus, liudytojas patvirtino matęs sužalojimus ant nukentėjusiojo kūno, tokį kaip paraudimą, lyg būtų stipriai suspausta. Pabrėžtina, jog liudytojas A. J. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais, be kita ko, parodė, kad atsimena, jog ant pranešėjo kaklo matėsi įbrėžimas, galimai keli, oda toje vietoje buvo paraudonavusi, sužalojimus matė atvykęs į įvykio vietą, juos parodė pats pranešėjas (1 t., 158–159). Liudytojas J. P. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog palaiko ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. P. negalėjo nurodyti, ar nukentėjusysis jam rodė ir jis matė kokius nors sužalojimus ant nukentėjusiojo kūno, tačiau taip pat nurodė, kad pareiškėjas sakė, jog jam vienas iš trijų vyrų grasino peiliu, kurį buvo įrėmęs į kaklą (1 t., b. l. 140–141). Liudytoja V. M. teisiamajame posėdyje nurodė, kad nieko neprisimena, tačiau paskelbus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino, jog palaiko jų turinį. Ikiteisminio tyrimo metu V. M., be kita ko, parodė, kad pranešėjas teigė, jog jam grasino, užpuolė peiliu, pareiškėjas rodė savo kaklą, aiškindamas, kad jį sužalojo, kiek pamena, matė paraudonavusį pareiškėjo kaklą (1 t., b. l. 152–153). Liudytojas B. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad bendravo su nukentėjusiuoju, jis nurodė, kas jį sužalojo, ant jo kaklo buvo lygtais nubrozdinimai, žaizdą parodė pats pareiškėjas, jis buvo stresinėje būsenoje, buvo toks kaip įbrozdinimas, ar tai buvo pjautinė ar įdrėskimas, pasakyti negali, bet sužalojimą matė. Pabrėžtina, jog liudytojas B. J. taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais, be kita ko, parodė, kad pranešėjas sakė, jog jam grasino peiliu, vyras, įrėmęs peilį, kita ranka jį smaugė už kaklo, kiek pamena, ant pareiškėjo kaklo matėsi pjautinė žaizda, atrodė paraudonavusi oda, tačiau kraujo nesimatė (1 t., b. l. 143–144). Liudytoja J. P., priėmusi iš nukentėjusiojo pareiškimą, surašiusi jo parodymus apklausos protokole, teisiamajame posėdyje perskaičius jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nurodė, kad nukentėjusysis pasakojo įvykį nuosekliai, sakė, jog patyrė smurtą, ar nurodė žaizdą, ji neprisimena, ji nurodė tai, ką sakė pareiškėjas.

18.       Apeliaciniame skunde ginčijami minėtų policijos pareigūnų parodymai, nurodoma, kad nuosprendyje jie, jų turinio kaita, reikšmingos faktinės aplinkybės nėra analizuoti, o faktiškai visas parodymų turinys nukopijuotas iš kaltinamojo akto. Anot apelianto, toks atmestinas, subjektyvus paminėtų liudytojų parodymų pateikimas nulėmė klaidingą situacijos vertinimą, nes nei vienas iš šių paminėtų liudytojų teisme nepatvirtino, jog nukentėjęs R. D. būtų nurodęs apie A. V. P. jam suduotus smūgius, išmuštą peilį, bandymą smūgiuoti peiliu 20 kartų, akivaizdžius R. D. sužalojimus, kokį nors neadekvatų nuteistojo A. V. P. elgesį. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytų policijos pareigūnų parodymų turinys atitinka jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį, tačiau toks liudytojų parodymų pateikimas nagrinėjamu atveju nereiškia, jog jų teisme duoti parodymai nebuvo tinkamai išanalizuoti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo ar kad šių liudytojų parodymai prieštarauja nukentėjusiojo duotiems parodymams. Pirmiausia pažymėtina, kad apklausiami teisiamajame posėdyje policijos pareigūnai nelabai prisiminė nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nenurodė kažkokių esminių naujų aplinkybių nei buvo nurodę apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, o perskaičius jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jie visi patvirtino juos kaip teisingus. Antra, nors nei vienas iš policijos pareigūnų konkrečiai nenurodė, kad nukentėjusysis R. D. jiems būtų nurodęs apie A. V. P. jam suduotus smūgius, išmuštą peilį, bandymą smūgiuoti peiliu 20 kartų, vis tik, skirtingai nei teigiama skunde, visi policijos pareigūnai patvirtino, jog nukentėjusysis R. D. nurodė patyręs smurtą, kad buvo užpultas peiliu, nurodė žmogų, kuris jį sužalojo, be to, nors apeliantas su tuo nesutinka, dauguma iš jų patvirtino matę akivaizdžius sužalojimus ant R. D. kūno (ant kaklo), tai yra nubrozdinimą, įbrėžimą, paraudonavusią odą ir panašiai. Pažymėtina, kad apie įvykį policijos pareigūnams R. D. pasakojo įvykio vietoje, praėjus trumpam laiko tarpui po kontakto su A. V. P., būdamas susijaudinęs, ką patvirtino liudytojas – policijos pareigūnas B. J., kuomet policijos pareigūnams reikėjo atlikti ir kitus veiksmus, todėl natūralu, kad R. D. jiems nurodė svarbiausias ir jam tuo metu reikšmingiausias įvykio aplinkybes, o vėliau jau tikslino savo parodymus. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus liudytojų – policijos pareigūnų teisme duotus parodymus bei vertinant juos kitų įrodymų kontekste, akivaizdu, kad policijos pareigūnų parodymai sutampa tarpusavyje, papildo vieni kitus, sutampa su jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, patvirtina esmines nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes ir sudaro nuoseklią visumą, be to, nenustatyta duomenų, kad policijos pareigūnai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, siektų nepagrįstai apkalbėti A. V. P. ar padėti R. D., todėl jais netikėti ir nesiremti jų parodymais nustatant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nėra jokio pagrindo. Įvertinant tai, kad apeliaciniame skunde policijos pareigūnų teisme duoti parodymai išdėstyti selektyviai, savaip juos interpretuojant arba tiesiog teigiant, kad parodymų turinys, kuris aprašytas nuosprendyje, yra nukopijuotas iš kaltinamojo akto ir apskritai nutylint jų parodymų dalį apie matytus R. D. sužalojimus, darytina išvada, jog gynybos teiginys dėl to, kad policijos pareigūnų parodymai skundžiamu nuosprendžiu įvertinti netinkamai ir nepagrindžia A. V. P. kaltės, atmestinas kaip neobjektyvus ir nepagrįstas.

19.       Šioje baudžiamojoje byloje peilis, kaip nusikaltimo įrankis, nebuvo ieškomas, tačiau šis faktas, specialisto išvada nustačius, kad R. D. padaryta pjautinė žaizda aštrią briauną ar smailumą turinčiu daiktu, esminės reikšmės neturi ir nereiškia, kad tokio daikto nebuvo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad atvykę policijos pareigūnai neieškojo peilio, nes galimai nevertino R. D. papasakotos istorijos apie peilio panaudojimą kaip realios, tačiau tokios apelianto keliamos abejonės nėra niekuo pagrįstos. Kaip matyti iš policijos pareigūnų A. J., B. J. teisme duotų parodymų, jie patvirtino, kad neieškojo peilio, nes pareiškėjas (nukentėjusysis) nepasakė, kad jis išmušė peilį. Pažymėtina, kad nei vienas iš byloje apklaustų policijos pareigūnų nenurodė, jog nukentėjusiojo R. D. jiems nurodytos aplinkybės būtų sukėlusios jiems kažkokių abejonių, įtarimų dėl jų realumo, ir būtent dėl to jie nebūtų atlikę kažkokių veiksmų.

20.       Nukentėjusiojo R. D. paaiškinimus apie įvykį (apie jo sužalojimo aplinkybes) iš esmės patvirtino ir įvykio vietoje (automobilyje) buvusios bei įvykį mačiusios jo mažametės dukros M. ir I. D., kurios buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir kurių parodymais, spręsdamas dėl A. V. P. kaltės, taip pat rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Nors gynyba ginčija nukentėjusiojo mažamečių dukterų parodymų objektyvumą, kelia abejones dėl jų įrodomosios reikšmės ir galimos nukentėjusiojo įtakos jų parodymų turiniui, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. V. P. kaltės, jų parodymais, kaip taip pat pagrindžiančiais A. V. P. pareikštą kaltinimą, rėmėsi pagrįstai.

21.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, apklausta ikiteisminio tyrimo metu M. D., be kitų aplinkybių, nurodė, kad matė, kaip vyresnio amžiaus vyriškis išsitraukė iš kišenės peilį (peilis priminė virtuvinį, rankenėlė buvo juoda) ir pradėjo „maskatuotis“, griebė tėčiui už kaklo, norėjo įbrėžti, tėtis norėjo pasprukti, bet įbrėžė, tėtį buvo apsupę, ji pagalvojo, kad reikėtų užrakinti mašiną, nes vienas norėjo atidaryti mašinos dureles, tėtis išmušė peilį tam vyrui iš rankų, vyras pasiėmė peilį, atsitraukė nuo tėčio, tėtis sugrįžo į automobilį, paskambino policijai, parodė žaizdą, žiūrėjo į žaizdą per veidrodėlį, ji matė tėčiui padarytą žaizdą, įdrėskimą dešinėje kaklo pusėje, prie žastikaulio (1 t., b. l. 107–121). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu I. D., be kitų aplinkybių, nurodė, kad matė, kaip vyresnio amžiaus vyriškis griebė staigiai tėčiui už kaklo, „maskatavo“ peiliu, kurį išsitraukė iš kišenės, dūrė tėčiui peiliu į kaklą ir įbrėžė (matė, kaip dūrė, kaip už kaklo suėmė) tėtis puolė trauktis atgal, M. puolė rakinti galą, ji – priekį, tėtis sakė, kad vyresnio vyro sūnus buvo prie durelių, laikė, o jos nematė jo tik dėl to, kad žiūrėjo į bagažinės pusę, kas vyko su tėčiu, tėtis išmušė peilį, ji pati nematė, kaip išmušė, tėtis pasakojo, daugiau nematė, ką tėčiui darė su peiliu, ji buvo susitelkusi ne į peilį, o į tėtį, be to, ji mažiau matė, nes sėdėjo priekyje, M. buvo lengviau pamatyti sėdint gale, tada jie pasitraukė, įėjo į kiemo vidų, tėtis eidamas prie automobilio durelių neatidarė jų, nes jos buvo užsirakinusios, tada M. atrakino, tėtis atsisėdo ir ji staigiai pamatė žaizdą ir vienoje ir kitoje pusėje, viena truputį gilesnė, kita – įbrėžimas, tėtis tada skambino policijai (1 t., b. l. 122–135). Šių mažamečių liudytojų pakankamai išsamius ir nuoseklius parodymus laikyti nepatikimais ar teigti, kad jų parodymai įvertinti subjektyviai, nėra pagrindo, nes jie iš dalies atitinka kitus bylos duomenis, tai yra ne tik nukentėjusiojo R. D., bet ir liudytojų – policijos pareigūnų parodymus, specialisto išvadose konstatuotas aplinkybes, BPC pateiktuose garso įrašuose, taip pat R. D. pateiktame vaizdo bei garso įraše užfiksuotą informaciją, ir netgi K. P. pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes, nes, pavyzdžiui, abi mažametės parodė, kad jų tėtis išlipo iš automobilio ir suaugęs vyras bei du vaikinai priėjo prie jo, kad jos buvo užsirakinusios automobilyje, ir būtent tokios jų nurodytos aplinkybės ir atsispindi K. P. pateiktuose vaizdo įrašuose, iš kurių matyti, kad A. V. P. bei jo sūnūs K. ir K. prieina prie iš savo automobilio išlipusio R. D., tai yra kalbasi būtent prie R. D. automobilio (vaizdo įrašas „Camera02.avi“) vėliau, konflikto dalyviams išsiskirsčius, matyti, kaip R. D. iš karto neatidaro savo automobilio durelių ir tai padaro tik kažkuriai iš dukterų atrakinus dureles iš vidaus (vaizdo įrašas „Camera04.avi“). Tai, kad liudytoja M. D. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, be kita ko, nurodė jokiais kitais bylos duomenimis nepatvirtintą aplinkybę, kad tėtis nusiėmė žieminę striukę prieš išmušdamas peilį iš rankų, nesudaro pakankamo pagrindo laikyti jos parodymus visa apimtimi nepatikimais, ypač kai didesnė dalis parodymų yra nuoseklūs ir atitinka kitus bylos duomenis.

22.       Atsakant į apeliacinio skundo argumentus ir abejones dėl liudytojų M. ir I. D. parodymų patikimumo, taip pat pažymėtina, kad apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu mažametėms buvo užduotas ne vienas kontrolinis klausimas, ne vieną kartą buvo tikslinamos jų nurodytos aplinkybės (dėl peilio, dėl konflikte dalyvavusių asmenų veiksmų, dėl R. D. padarytų sužalojimų ir pan.) ir jos kelis kartus, tai detaliau, tai mažiau detalizuodamos, bet iš esmės vienodai, nurodė A. V. P. jų tėčio R. D. atžvilgiu galimai atliktus smurtinius veiksmus, ne vieną kartą akcentavo, kad A. V. P. turėjo peilį, su kuriuo sužalojo jų tėtį, nurodė, kaip tas peilis atsirado, savais žodžiais apibūdino, kaip atrodė tas peilis, kokius sužalojimus matė pas tėtį ir pan. Tai, kad mažametės po įvykio girdėjo R. D. pranešimą BPC ir prieš apklausas pas ikiteisminio tyrimo teisėją su juo bendravo apie įvykį (tėtis priminė joms, kaip buvo), kartu su juo važiavo tuo pačiu maršrutu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nepaneigia jų pačių įvykio aplinkybių suvokimo ir neatima galimybės vertinti jų parodymus kitų duomenų kontekste. Tuo labiau, kad, kaip jau minėta, tiek M. D., tiek I. D. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra itin išsamūs, jų nurodytos aplinkybės tikslintos ne vieną kartą, o sugretinus šių mažamečių liudytojų parodymus su kitais bylos duomenimis (nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, ištirtais vaizdo ir garso išrašais, specialisto išvada) matyti, kad jų parodymai tik patvirtina ir papildo kitus byloje esančius, A. V. P. kaltę patvirtinančius, įrodymus. Todėl vien dėl to, kad M. ir I. D. yra nukentėjusiojo R. D. dukros ar dėl to, kad apylinkės teismas kritiškai vertino kitos pusės, tai yra nuteistojo A. V. P. vaikų – K. ir K. P., kurie taip pat tiesiogiai dalyvavo nagrinėjamo konflikto metu, parodymus ir jais nesirėmė, M. ir I. D. parodymai savaime negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad K. ir K. P. parodymai apie tai, kuriuo momentu jie ir nukentėjusysis išlipo iš automobilių ir atsidūrė vienas šalia kito, kokie buvo kiekvieno iš jų veiksmai, proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Nors tam tikrų neatitikimų yra ir mažamečių M. ir I. D. parodymuose, tačiau jie yra neesminiai, iš esmės neprieštaraujantys kitiems bylos duomenims. Be to, kaip minėta, aktualius M. ir I. D. parodymus (apie jų tėvo R. D. sužalojimo aplinkybes), skirtingai nei esminius K. ir K. P. parodymus (apie tai, kad jų tėvas A. V. P. nesudavė R. D. jokio smūgio į galvą ir neturėjo jokio peilio savo rankoje bei nebandė juo durti nukentėjusiajam) patvirtina ne tik suinteresuoto bylos baigtimi proceso dalyvio (M. ir I. D. atžvilgiu – nukentėjusiojo R. D., K. ir K. P. atžvilgiu – nuteistojo A. V. P.) parodymai, bet ir nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymai, taip pat jau minėti objektyvūs byloje esantys įrodymai (specialisto išvados, vaizdo ir garso įrašai). Šiame kontekste pažymėtina, kad M. ir I. D. nurodytas aplinkybes apie tai, kad nuteistasis ir jo sūnūs priėjo prie iš savo automobilio išlipusio R. D., apstojo jį puslankiu, kad konflikto metu jos užsirakino automobilyje, patvirtina netgi ir gynybos į bylą pateikti vaizdo įrašai, kurie, priešingai, nepatvirtina, kai kurių K. ir K. P. nurodytų aplinkybių (pavyzdžiui, K. P. nurodytos aplinkybės apie tai, kad R. D. išlipo iš savo automobilio ir priėjo prie jų trijų, nors iš vaizdo įrašų matyti, kad A. V. P. bei K. ir K. P. yra priėję prie R. D. automobilio, o ne atvirkščiai). Atsižvelgiant į visa tai, teigti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje subjektyviai vertino M. ir I. D. bei K. ir K. P. parodymus, nėra jokio pagrindo.

23.       Byloje yra ir jau ne vieną kartą minėti K. P. 2019 m. spalio 25 d. savanoriškai pateikti 15 vaizdo įrašų (pavadinimais „Camera01.avi“ – „Camera15.avi“) iš lauko stebėjimo kamerų, įrengtų (duomenys neskelbtini), kuriuose užfiksuotas nagrinėjamas įvykis ir kurie buvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teismo. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas konstatavo, kad minėtų vaizdo įrašų patikimumas kelia rimtas abejones, nes vaizdo įrašai nėra vientisi, padaryti su pauzėmis, todėl šiuose įrašuose neužfiksuoti įvykio metu visi kaltinamojo veiksmai. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl šių vaizdo įrašų vertinimo objektyvumo, teigiant, kad teiginys, jog „neužfiksuoti visi kaltinamojo veiksmai“, gali būti suprantamas vienareikšmiai – kaip išankstinis nusistatymas, jog turėjo būti fiksuota R. D. nurodyta įvykių versija. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl minėtų vaizdo įrašų vertinimo yra tik deklaratyvūs apelianto samprotavimai, neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas minėtais vaizdo įrašais, kaip patikimu A. V. P. kaltumo (ar nekaltumo) įrodymu, net nesirėmė ir tai yra visiškai suprantama.

24.       Kaip matyti iš pačių vaizdo įrašų „Camera01.avi“ – „Camera15.avi“, nors juose ir nėra užfiksuoti iš esmės jokie smurtiniai A. V. P. veiksmai nukentėjusiojo R. D. atžvilgiu, išskyrus tai, kad vaizdo įraše pavadinimu „Camera03.avi“ matyti, kaip A. V. P., eidamas į priekį artinasi prie R. D., kuris eina atbulas, tuo metu K. P. kaire ranka laiko A. V. P. už dešinio peties ir tada A. V. P. staigiu judesiu išlaisvina dešinę ranką, o kaire pastumia R. D. į kairį petį, vis tik pateikti vaizdo įrašai nesudaro vientiso laiko prasme vaizdo įrašo, nes juose trūksta trijų reikšmingų laiko atkarpų, tai yra nėra duomenų apie tai, kas nagrinėjamo įvykio metu vyksta laiko tarpais nuo 12:55:49 iki 12:55:59 (10 s), nuo 12:56:21 iki 12:56:33 (12 s), nuo 12:56:39 iki 12:57:13 (34 s). Kad skaitmeninės vaizdo bylos „Camera01.avi“, „Camera02.avi“, „Camera03.avi“, „Camera04.avi“ buvo redaguojamos, patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, pateikta atlikus vaizdų (vaizdo įrašų pavadinimais „Camera01.avi“ – „Camera15.avi“) tyrimą (2 t., b. l. 37–39). Sutiktina su gynėju, kad remiantis minėta specialisto išvada nėra pagrindo teigti, jog buvo panaikinta (ištrinta) dalis įrašų, tačiau tai, ar dalis konflikto vaizdo įrašuose nėra užfiksuota dėl kažkokio sąmoningo veikimo ar dėl problemos perkeliant įrašus iš vieno įrenginio į kitą, ar dėl kažkokių kitų priežasčių, kaip ir tai, kad policijos pareigūnai įvykio dieną patys nepaėmė vaizdo įrašų iš A. V. P. namų, šiuo atveju visiškai neturi jokios reikšmės. Nagrinėjamu atveju aktualu tik tai, kad pateiktuose vaizdo įrašuose neatsispindi visas konfliktas, vykęs 2019 m. vasario 7 d., apie 12.55 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), trūksta reikšmingos vaizdo įrašų dalies ir dėl to nėra galimybės objektyviai įvertinti visus R. D. ir A. V. P. veiksmus šio konflikto metu bei tokiu būdu patikrinti jų parodymų patikimumą. Tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tai visiškai nereiškia jokio išankstinio teismo nusistatymo, kad toje vaizdo įrašų dalyje, kurios trūksta, buvo užfiksuota būtent R. D. nurodyta įvykių versija, nes, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas A. V. P. kaltę grindė ne kažkokiais samprotavimais ar prielaidomis, kas turėtų atsispindėti trūkstamoje vaizdo įrašų dalyje (kaip tai skunde daro apeliantas, siekdamas paneigti nukentėjusiojo pateiktą įvykio versiją), o kitų byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų, pagrindžiančių A. V. P. pareikštą kaltinimą, visuma.

25.       Apygardos teismo įsitikinimu, nukentėjusiojo R. D. ir jo dukterų M. ir I. D. parodymai atitinka byloje esančių nešališkų liudytojų G. K., A. J., J. P., V. M., B. J., J. P. parodymus bei kitus objektyvius duomenis (užfiksuotus specialisto išvadose, garso ir vaizdo įrašuose ir kt. bylos medžiagoje) ir visi šie duomenys jungiasi į nuoseklią, chronologišką bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog A. V. P. padarė jam inkriminuotą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo A. V. P. gynybinė versija prieštarauja surinktiems įrodymams, todėl laikytina neobjektyvia ir atmestina.

Dėl nuteistajam skirtos bausmės ir civilinio ieškinio

26.       Apeliaciniame skunde nepateikti argumentai dėl A. V. P. paskirtos bausmės ir civilinio ieškinio klausimo išsprendimo, tačiau apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, tai yra prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, o tai, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės bei civilinių ieškinių. 

27.       Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. V. P. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį – padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, veikiant netiesiogine tyčia, į veikos stadiją – veika baigta, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (o tiksliau – jų nebuvimą), nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – turintis išnykusį teistumą, administracine tvarka nebaustas, į priklausomybės ligų ir psichiatrinio gydymo įskaitas neįrašytas, dirbantis, ir sprendė, kad nuteistajam A. V. P. turi būti skirta 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, kartu skiriant įpareigojimus: nuo bausmės atlikimo pradžios per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ar rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; per visą bausmės laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiuoju R. D.. Taigi nuteistajam buvo paskirta viena iš švelniausių BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis, jos dydis nustatytas šiek tiek didesnis nei laisvės apribojimo bausmės vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. V. P. paskirta bausmė, kartu su ja nustatant du įpareigojimus ir vieną draudimą, susijusius su jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis ir naujų nusikalstamų veikų prevencija, bet iš esmės nesukeliančius ypatingų apribojimų nuteistajam, neskiriant jam intensyvios priežiūros, kuri paprastai skiriama su laisvės apribojimo bausme, nelaikytina netinkama ar neproporcinga nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir jo asmenybei. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant A. V. P. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti A. V. P. teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta.

28.       Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiojo R. D. pareikštą civilinį ieškinį dėl 3 000 Eur turtinės ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir iš A. V. P. nukentėjusiajam R. D. priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui, o kitoje dalyje civilinį ieškinį atmetė. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, atsižvelgė į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, tai yra į neturtinės žalos pasekmes (teismo vertinimu, nors dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis R. D. patyrė dvasinius išgyvenimus, jautė skausmus, fizinius nepatogumus, buvo atitinkamą laiką sumažėjusi jo bendravimo galimybė, dėl tokio netikėto užpuolimo akivaizdžiai prarado ir saugumo jausmą, vis tik byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusiojo patirti dvasiniai išgyvenimai būtų sukėlę kokias nors ilgalaikes neigiamas pasekmes, dėl kurių jis ateityje nebegalėtų gyventi pilnaverčio gyvenimo, nėra jokių duomenų, kad po įvykio R. D. būtų nustatytas mažesnis darbingumo lygis, tai yra jam nenustatytas sveikatos sutrikdymo pasekmių ilgalaikiškumas), taip pat į padarytos turtinės žalos dydį, A. V. P. turtinę padėtį (dirbantis) ir jo galimybes atlyginti žalą, priešingų interesų pusiausvyrą, įvertino kitas reikšmingas aplinkybes ir rėmėsi teisingumo bei protingumo kriterijais. Įvertinus tai, į kokią vertybę nuteistasis pasikėsino, padaryta nusikalstama veika nukentėjusiojo sveikatai sukeltas pasekmes, A. V. P. atliktų veiksmų tyčinį pobūdį, skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyros užtikrinimo reikalavimą, manytina, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam R. D. iš A. V. P. priteista 500 Eur suma (pažymėtina, kad civiliniu ieškiniu buvo prašoma priteisti žymiai didesnę pinigų sumą – 5 000 Eur) neturtinei žalai atlyginti nėra per didelė kompensacija už jo patirtus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

nuteistojo A. V. P. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                                                     Arūnas Budrys

Jurgita Kolyčienė

                                                                                                               Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė