Administracinė byla Nr. eA-1049-575/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07684-2023-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 8.6.1; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. F. (N. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja N. F. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 23S104179; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 23S106311; 3) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 12 d. sprendimą ir įpareigoti atnaujinti pareiškėjos prašymo dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą; 4) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 23S109986. Pareiškėja tai pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjos skundas buvo grindžiamas šias argumentais:
2.1. pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Vizito Migracijos departamente metu pareiškėjai buvo pateiktas užpildyti klausimynas, kuriame pareiškėja nurodė, nuo 1985 m. iki 2019 m. dirbo Rusijos Federacijoje. Migracijos departamentas pareiškėjos atžvilgiu priėmė keturis tarpusavyje neatsiejamai susijusius sprendimus, grindžiamus tapačiais teisiniais bei faktiniais pagrindais, jog užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui: 2023 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 23S104179 panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), grindžiant tuo, kad, įvertinus klausimyne pateiktus atsakymus bei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą, užsienietės gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui; 2023 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 23S106311, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 2023 m. liepos 12 d. sprendimą nutraukti pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą (toliau – ir Sprendimas Nr. 3); 2023 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 23S109986, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, grindžiant Sprendimo Nr. 1 priėmimu (toliau – ir Sprendimas Nr. 4) (toliau kartu – ir Sprendimai);
2.2. pareiškėja leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje turi nuo 2002 metų, o jos darbas Rusijos Federacijoje savaime pripažintas pagrindu konstatuoti jos grėsmę nacionaliniam saugumui, dėl ko nuspręsta panaikinti jos leidimą nuolat gyventi po daugiau nei 20 metų gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi VSD 2023 m. birželio 29 d. rašte Nr. 18-7108 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir VSD išvada) pateikta informacija;
2.3. tiek Migracijos departamentas, tiek VSD pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja su pareiškėjos atsakymu į klausimyne pateiktą klausimą dėl pareiškėjos darbo santykių, nes pareiškėjai nurodžius, kad ji dirbo Rusijos Federacijoje, VSD išvadoje nurodė, kad yra pagrindas konstatuoti pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, nors tokios išvados nepagrįstos;
2.4. pareiškėja 1985 m. tarnavo 26738 kariniame dalinyje ryšių centre telefonininke, po to buvo perkelta į kitą padalinį. Su savo sutuoktiniu išsiskyrė (duomenys neskelbtini). 1999 m. kovo mėnesį pareiškėja buvo perkelta į atsargą, augino vaikus, trūko pinigų jiems išlaikyti, todėl dirbo darbus, kokie buvo prieinami. Nuo 2001 m. spalio mėnesio dirbo valytoja kariniame dalinyje (duomenys neskelbtini), iki 2005 m. lapkričio mėnesio. Tada įsidarbino pardavėjo padėjėja prekybos komplekso (duomenys neskelbtini) parduotuvėje (duomenys neskelbtini) ir dirbo nuo 2008 m. lapkričio mėnesio iki 2010 m. liepos mėnesio. Nuo 2011 m. rugsėjo pareiškėja įsidarbino Vakarų karinės apygardos (duomenys neskelbtini) ryšių centro štabe tolimųjų telefonų operatore, po to perėjo į kitas – automatinės telefonų stoties elektriko – pareigas. 2019 m. balandžio 14 d. pareiškėja išėjo iš darbo, kadangi jos motinos, gimusios (duomenys neskelbtini), sveikata itin pablogėjo, nuo tada pareiškėja rūpinasi motina, gyvena su ja (duomenys neskelbtini), ją prižiūri (yra abi pensininkės, pareiškėjai šiuo metu – (duomenys neskelbtini), jos motinai – (duomenys neskelbtini). Žiemą pareiškėjos (duomenys neskelbtini), jai taip pat nustatytos gretutinės ligos – (duomenys neskelbtini), po ko dar labiau pablogėjo pareiškėjos motinos sveikata, ji sunkiai vaikšto, be pareiškėjos pagalbos ir priežiūros pati savimi nebegali pasirūpinti;
2.5. viso pareiškėjos gyvenimo Lietuvos Respublikoje metu, t. y. daugiau nei 20 metų, nei jos elgesys, nei jos darbinė veikla, vertinama periodiškai jai išduodant leidimus nuolat gyventi, nebuvo traktuojama kaip pagrindas neišduoti jai leidimo nuolat gyventi. Pareiškėja darbinę veiklą Rusijoje nutraukė dar 2019 m., jos veikla nebuvo susijusi nei su įslaptinta informacija, nei su kitokiomis svarbios reikšmės žvalgybinėmis pareigybėmis (ji dirbo telefoniste, valytoja, pardavėjo padėjėja, elektrike), taigi iš esmės nėra jokių objektyviai egzistuojančių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja praeityje, šiuo metu, ar ateityje ketintų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respubliką. Sprendime Nr. 1 nėra absoliučiai jokios informacijos apie pareiškėjos ankstesnius veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos apie tai, ar kažkokie pareiškėjos veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą Nr. 1, nors pareiškėja dar nuo 2002 m. turi leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje. Nenustačius konkrečių pareiškėjos veiksmų, kurie galėtų būti pripažinta pati savaime kaip keliantys pavojų visuomenės ar valstybės saugumui, ar asmens ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjos tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina formalia ir nepagrįsta;
2.6. Sprendime Nr. 1 taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėja savo aktyviai vykdytais veiksmais būtų skleidusi informaciją, kuri skatintų nesantaiką ar pateisintų vykdomus karo nusikaltimus, be to, pareiškėja klausimyne aiškiai nurodė, kad nepritaria Rusijos vykdomai agresijai Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai, kas rodo priešingas pareiškėjos pažiūras, nei interpretuoja Migracijos departamentas;
2.7. Sprendime Nr. 1 nebuvo įvertintas pareiškėjos gyvenimo laikotarpis Lietuvoje (21 metai), jos sveikatos būklė ir amžius, aplinkybės apie nuo pareiškėjos priklausimą asmenį (motiną), nors toks vertinimas yra privalomas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) formuojamą teismų praktiką. Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjos situacijos vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, į Sprendimą Nr. 1 buvo perkelta VSD išvada bei pateikti formalūs asmeniniai duomenys apie pareiškėją, tačiau neįvertinant visų duomenų visumos bei nepasisakant dėl tokio Sprendimo Nr. 1 proporcingumo. Sprendimas Nr. 1 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti;
2.8. Sprendimas Nr. 2, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 11 d. iki 2026 m. sausio 10 d., bei Sprendimas Nr. 4, kuriuo pareiškėja įpareigota išvykti iki 2023 m. rugpjūčio 16 d. į Rusiją taip pat buvo priimti neatsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją, jos amžių, gyvenimo Lietuvoje laikotarpį, jos pareigą slaugyti motiną, t. y. nebuvo tinkamai įvertina, ar apskritai yra teisinga ir proporcinga taikyti bet kokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.
3. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime nesutiko su pareiškėjos skundu, prašė jį atmesti bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:
3.1. pareiškėja 2023 m. gegužės 19 d. pateikė prašymą pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi). Klausimyne pareiškėja nurodė, kad tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje (2011–2019 m., elektromechanike). VSD pateikė išvadą, kad pareiškėja, tarnaudama Rusijos Federacijos kariuomenėje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė ginčijamus Sprendimus;
3.2. aplinkybė, kad pareiškėja nuo 2004 m. turi leidimus gyventi Lietuvoje, nereiškia, kad pareiškėja šį laikotarpį faktiškai gyveno Lietuvoje ir integravosi į Lietuvos visuomenę, kadangi iki 2019 m. pareiškėja faktiškai Lietuvoje negyveno, o skundo teiginiai deklaratyvūs. Įvertinus bylos faktines aplinkybes (darbo Rusijos Federacijos kariuomenėje trukmę (daugiau kai 30 metų), aktualumą (darbą nutraukė tik pastarųjų 5 metų laikotarpiu), VSD išvadą, geopolitinį kontekstą, ginčijami Sprendimai yra pagrįsti ir proporcingi, o pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui įvertinta tinkamai. Sprendimas Nr. 1 priimtas remiantis VSD, kaip kompetentingos institucijos, pateikta išvada, kuria Migracijos departamentas privalo vadovautis;
3.3. VSD išvada yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbine veikla). Pareiškėja, teigdama, jog nepritaria Rusijos vykdomai agresijai Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai, nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti apie jos pažiūras ir kaip pareiškėja jas skleidžia, gina, įtvirtina ir pan.;
3.4. šeiminiai ryšiai negali tapti pretekstu ignoruoti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Be to, pareiškėjos atžvilgiu priimtas ne sprendimas išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos, o grąžinti ją į kilmės valstybę, suteikiant maksimalų savanoriško grįžimo terminą. Pareiškėjai nustatytas tik 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, taigi akivaizdu, kad buvo įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybes;
3.5. pareiškėja nepagrįstai reikalauja įrodymų apie jos galimus veiksmus, nes jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateiktame atsiliepime nesutiko su pareiškėjos skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė tokius atsiliepimo argumentus:
4.1. Sprendimai yra priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją;
4.2. pareiškėja, 2011–2019 m. tarnaudama Rusijos Federacijos kariuomenėje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjai turint leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip patikimas ir lojalus Rusijos valdžiai asmuo. Pareiškėjos skunde dėstomos aplinkybės patvirtina, kad ji Rusijos kariuomenėje tarnavo itin ilgą laiką (ne mažiau kaip 26 metus) – nuo 1985 m. iki 1999 m., nuo 2001 m. iki 2005 m., ir nuo 2011 m. iki 2019 m., t. y. net dar ilgesnį laikotarpį nei laikotarpis (2011–2019 m.), kuriuo remiantis buvo priimtas Sprendimas Nr. 1. Vien faktas, kad pareiškėja nebetarnauja Rusijos kariuomenėje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis Rusijos tarnybomis yra išnykusi;
4.3. pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl jos motinos slaugos niekaip nepaneigia pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos valstybei. Pareiškėja įrodymais tinkamai nepagrindė, kad jos motinai yra reikalinga nuolatinė priežiūra. Be to, pagal Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 24 straipsnio 1 dalį valstybė užtikrina neįgaliųjų specialiųjų poreikių tenkinimą ir įgyvendina jų lygias teises bei galimybes visose gyvenimo srityse, nepriklausomai nuo to, ar neįgaliųjų artimieji gyvena toje pačioje valstybėje;
4.4. pareiškėja skunde neginčija bylai reikšmingų aplinkybių, išdėstytų Sprendime Nr. 1, kurios patvirtina, kad pareiškėja nėra integravusis į Lietuvos visuomenę, ji turi stiprius ryšius su Rusija. Pareiškėjos faktinė gyvenamoji vieta iki 2019 m. buvo Rusija, kur pareiškėja dirbo, kur gyvena jos sūnūs (Rusijos piliečiai) ir buvęs sutuoktinis (Rusijos pilietis). Pareiškėja niekada nėra dirbusi Lietuvoje, gauna pensiją iš Rusijos. Pareiškėja, ilgą laiką turėjusi leidimą gyventi Lietuvoje, iki šiol nėra išmokusi valstybinės lietuvių kalbos. Stiprius ryšius su Rusija turinčios pareiškėjos, kurios atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad ji kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjos ar jos šeimos interesais. Priimant Sprendimą Nr. 1, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu Nr. 1 nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai ar šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 28 d. sprendime nusprendė atmesti pareiškėjos skundą.
6. Teismas nustatė:
6.1. pareiškėja 2023 m. gegužės 19 d. pateikė prašymą pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (leidimą nuolat gyventi). Klausimyne pareiškėja nurodė, kad tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje (2011–2019 m., elektromechanike). VSD pateikė VSD išvadą, kad pareiškėja, tarnaudama Rusijos Federacijos kariuomenėje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo;
6.2. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi; Sprendimą Nr. 2, kuriuo uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų; Sprendimą Nr. 4, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į Rusijos Federaciją.
7. Teismas byloje vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 2–4, 6 dalimis, 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 133 straipsnio 5, 8 dalimis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 pavirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 131 punktu, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 11, 37 punktais, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
8. Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu nustatytus Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata (2 skyriaus Pirmasis skirsnis). Valstybė užtikrina nacionalinį saugumą, vykdydama rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką bei kt. (2 skyriaus Trečiasis skirsnis). Teismas taip pat įvertino Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 patvirtintos Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkto nuostatas, bei Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliuciją „Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prie Ukrainą“, 2022 m. balandžio 12 d. rezoliuciją „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“, 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. XIV-16576 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“.
9. Teismas, įvertinęs VSD išvadoje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad, vertinant grėsmę pagal Įstatymo nustatytą atitinkamą grėsmės lygmenį, pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendime Nr. 1 išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėja Rusijos kariuomenėje tarnavo itin ilgą laiką – nuo 1985 m. iki 1999 m., nuo 2001 m. iki 2005 m., ir nuo 2011 m. iki 2019 m., pagrįsta laikė VSD išvadą, jog pareiškėja gali būti laikoma kaip Rusijos valdžiai lojalus ir patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis arba panaudotas jų vykdymui, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, jog, VSD duomenimis, Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams, pvz., grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
10. Teismas, įvertinęs pareiškėjos argumentus, jog ji nuo 2019 m. nebedirba Rusijoje, nes prižiūri sunkiai sergančią Lietuvoje gyvenančią motiną, o viso pareiškėjos buvimo Lietuvoje metu (daugiau nei 20 m.) jos elgesys ir darbinė veikla bei jos pobūdis, periodiškai jai išduodant leidimus nuolat gyventi, nebuvo traktuojama kaip pagrindas neišduoti jai leidimo nuolat gyventi, pažymėjo, kad tai nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimo Nr. 1, nes šios aplinkybės nepaneigia galimybės tapti Rusijos žvalgybos tarnybų verbavimo objektu atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes – pareiškėjos buvusius darbus Rusijos kariuomenėje. Teismas nurodė, kad pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika nepaneigia nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, paskirta poveikio priemonė laikytina proporcinga nustatytoms keliamoms grėsmėms. Pareiškėjos asmeninis interesas negali atsverti valstybės egzistencinio intereso (nacionalinio saugumo užtikrinimas ir jam kylančių ar galinčių kilti grėsmių šalinimas) svarbos. Kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių skunde nenurodyta. Teismas, įvertinęs Sprendime Nr. 1 nurodytus motyvus, padarė išvadą, kad Migracijos departamentas visapusiškai įvertino individualias pareiškėjos aplinkybes.
11. Teismas, vadovaudamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, įvertinęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai sudarytų Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą tik išimtinėmis aplinkybėmis, tuo tarpu jokių nagrinėjamam klausimui reikšmę turinčių išimtinių faktinių aplinkybių pareiškėja nenurodė.
12. Teismas, pasisakydamas dėl skundo argumentų, jog Sprendime Nr. 1 nepateikiama jokių objektyviai egzistuojančių įrodymų, kad pareiškėja savo aktyviai vykdytais veiksmais būtų skleidusi informaciją, kuri skatintų nesantaiką ar pateisintų vykdomus karo nusikaltimus; be to, Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjos vertinimo, nesprendė dėl Sprendimo Nr. 1 proporcingumo, nurodė, kad pagal esamą teisinį reguliavimą asmuo pateikė savo paaiškinimus pildydamas klausimyną, atsakymai viešojo administravimo institucijai nepasirodė prieštaringi, todėl poreikio papildomai pareiškėją prašyti paaiškinimų nebuvo. Be to, pareiškėja turėjo galimybę teismui pateikti papildomus paaiškinimus tiek raštu, tiek žodžiu, tačiau nenurodė faktinių aplinkybių, kurios atsakovo buvo netinkamai nustatytos ar suprastos. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti buvus procedūrinių pažeidimų, įtakojusių skundžiamų Sprendimų priėmimą.
13. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, Sprendimas Nr. 1 laikytinas teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo jo naikinti.
14. Teismas, vertindamas skundo argumentus, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 2, kuriuo uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką bei Sprendimą Nr. 4, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į Rusiją, neįvertino individualių pareiškėjos aplinkybių (gyvenimo Lietuvoje trukmės, pareiškėjos amžiaus, su motinos slauga susijusių aplinkybių), nurodė, kad Migracijos departamentas, spręsdamas dėl uždraudimo atvykti, tinkamai ir išsamiai įvertinimo pareiškėjos individualią situaciją, kaip nustato Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos. Teismas nurodė, kad valstybės nacionalinis saugumas, kuris susijęs su tautos suvereniteto išsaugojimu, yra aukščiausia kiekvienos valstybės vertybė, o pareiškėja, siekdama paneigti Sprendime Nr. 2 padarytas išvadas, teismui nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad pritaikytas 2,5 metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis jos atžvilgiu yra neproporcingas. Teismas padarė išvadą, kad priimdamas Sprendimą Nr. 2 Migracijos departamentas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, Sprendimas Nr. 2 laikytinas teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo jo naikinti.
15. Teismas padarė išvadą, kad skundžiami Sprendimai atitinka VAĮ nustatytus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, juose nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertintos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
16. Teismas, atmetęs pareiškėjos skundo reikalavimus, netenkino pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
III.
17. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. tenkinti pareiškėjos skundą, panaikinti Sprendimą Nr. 1, Sprendimą Nr. 2, Sprendimą Nr. 3 ir Sprendimą Nr. 4, sustabdyti bylą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
18. Pareiškėjos apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant:
18.1. visi ginčijami Sprendimai grindžiami VSD išvada. Tačiau nei Migracijos departamentas, nei VSD neatliko kompleksinio pareiškėjos vertinimo, nevertino nei jos eitų pareigų turinio nei darbinės veiklos nutraukimo fakto, nei jos gyvenimo trukmės Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės sutiko su Migracijos departamento ir VSD, nors teismo sprendime nėra pagrįsta pareiškėjos keliamos, realios ir akivaizdžios (egzistuojančios laike ir erdvėje) grėsmės nacionaliniam Lietuvos saugumui egzistavimas;
18.2. pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vien darbo (tarnybos) faktas, nesant jokių kitų papildomų indikacijų, nėra pakankamas pagrindas vienareikšmiškai konstatuoti keliamą grėsmę, nes turi būti atliktas kompleksinis užsienietį charakterizuojančių savybių vertinimas (žr., pvz., 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023; 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023). Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Migracijos departamentas neatliko kompleksinio pareiškėją charakterizuojančių aplinkybių vertinimo ir nepagrįstai konstatavo pareiškėjos grėsmę nacionaliniam Lietuvos saugumui;
18.3. priimant Sprendimus neatsižvelgta į pareiškėjos darbo, kurio pagrindu konstatuota grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui, pobūdį, santykių nutraukimo pasibaigimą. Nors institucijos pareiškėjos keliamą grėsmę sieja išimtinai su jo eitomis pareigomis, tačiau nėra duomenų, kad institucijos būtų vertinusios, ar eitos pareigos reikalavo būti aukštos kvalifikacijos, turėti specialų karinį pasirengimą, žvalgybinės praktikos patirtį, ar eitos pareigos gali būti vertinamos kaip reikšmingos byloje nagrinėjamo klausimo kontekste valstybės grėsmės saugumui. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjos tolesnį darbą (tarnybą) Rusijos įvairiose valdžios institucijose, nenustatyta jokių pareiškėjos ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis. Šios išvados nepaneigia ir VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos agentų veikimo kitose valstybėse metodus, kadangi ji nėra individualizuota;
18.4. byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjos prašymo tyrimo metu būtų nustatyta, jog ji kokiais nors savo veiksmais būtų parodžiusi, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, būtų politiškai aktyvi ir pan. Pareiškėja išreiškė aiškią poziciją dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos Ukrainos atžvilgiu, išreikšdamas aiškų nepritarimą bei nuomonę, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau ši pareiškėjos pozicija nebuvo įvertinta. Byloje nėra jokių objektyviai laike ir erdvėje egzistuojančių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos grėsmę nacionaliniam Lietuvos saugumui;
18.5. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo teismo praktikoje nurodoma, kad nors valstybės turi plačią diskreciją nacionalinio saugumo srityje, tačiau būtinai turi būti išlaikytas balansas tarp valstybės saugumo interesų bei teisės ribojimo griežtumo, be to, net ir teroristinių organizacijų rėmimo faktas negali būti automatiškai pripažintas pagrindu, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl galima teigti, kad Lietuvos institucijų bei pirmosios instancijos teismo sprendimuose nėra pateikta detalių ir specifinių įrodymų, kurie neabejotinai pagrįstų pareiškėjos realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Byloje nėra jokios informacijos, kuri pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, taip pat nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjos veiksmai, atlikti praeityje, ar dabartyje, buvo vertinti priimant ginčijamus sprendimus;
18.6. pareiškėja yra ilgalaikė Lietuvos Respublikos gyventoja, todėl vertinant, ar šiuo atveju Sprendimas Nr. 1, kuriuo, be kita ko, pripažinta, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui ir Sprendimas Nr. 2, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, yra pagrįsti, būtina patikrinti, ar buvo laikomasi sąlygų, numatytų ne tik nacionalinėje teisėje, bet ir 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvoje 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES. Ilgalaikiams gyventojams turi būti taikomos sustiprintos apsaugos nuo išsiuntimo priemonės, o Direktyvos 9 straipsnis numato baigtinį sąrašą atvejų, kai ilgalaikis gyventojas praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą. Sprendimai, ypač Sprendimas Nr. 2, turi būti argumentuoti bei motyvuoti, proporcingi bei adekvatūs. Šiuo atveju, priimant Sprendimą Nr. 2 ir Sprendimą Nr. 4, nebuvo tinkamai atliktas pareiškėjos situacijos individualus vertinimas, dėl ko Sprendimai neproporcingi ir nepagrįsti;
18.7. pareiškėją grąžintus į Rusijos Federaciją, Lietuvoje nelieka asmenų, galinčių pasirūpinti pareiškėjos motina, bet šios aplinkybės nebuvo vertintos priimant sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, taigi nebuvo tinkamai įvertina, ar apskritai yra teisinga ir proporcinga taikyti bet kokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą;
18.8. nesant šiuo metu egzistuojančios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos, išaiškinančios „realios ir pakankamai rimtos grėsmės visuomenės saugumui“ sąvokos, numatytos Direktyvos 12 straipsnio 1 ir 3 dalyse, turinį, įgalinančios panaikinti ilgalaikį gyventojo statusą pagal Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies b dalį, yra pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
1) Ar Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies b punktas, siejant jį su Direktyvos 12 straipsnio 1 dalimi, turėtų būti aiškintinas kaip draudžiantis tokias nacionalines teisės normas, kurios taikytinos nagrinėjamoje byloje, pagal kurias Migracijos departamentas, kaip kompetentinga institucija, priimanti sprendimą dėl ilgalaikio gyventojo statuso išdavimo ar panaikinimo, privalo priimti sprendimą panaikinti asmens ilgalaikį gyventojo statusą vien tik VSD išvados pagrindu, kad atitinkamas asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui;
2) Ar Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies b punktas, siejant jį su Direktyvos 12 straipsnio 1 dalimi, reiškia, kad gali būti konstatuota, kad jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę visuomenės saugumui, grėsmę grindžiant padėtimi priešiškoje valstybėje (šiuo atveju Rusijos Federacijoje) ir asmens praeityje buvusiu tarnybos Rusijos Federacijos kariuomenėje faktu, nevertinant darbo (tarnybos) turinio (pobūdžio) ir kitų su asmeniu susijusių individualių aplinkybių. Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai, keliamas klausimas, kokių įrodymų turi pateikti valstybė narė, norėdama pagrįsti asmens realią ir pakankamai rimtą grėsmę nacionaliniam saugumui, tikslu panaikinti jo ilgalaikį gyventojo statusą, remiantis Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies b punktu, siejant jį su Direktyvos 12 straipsnio 1 dalimi;
3) Ar Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies b punktas, siejant jį su Direktyvos 12 straipsnio 1 ir 3 dalimis, reiškia, kad valstybės narės administracinės institucijos ir teismai, priimdami sprendimą dėl užsieniečių teisinės padėties, susijusį su prašymu pratęsti leidimą nuolat gyventi šalyje, taikydami tą sprendimą pagrindžiančias išimtis dėl nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo, ir, jei įrodoma, jog tie pagrindai taikomi, nagrinėdami teisės gyventi šalyje ribojimo būtinumą ir proporcingumą, turi tuo pačiu sprendimu įvertinti asmens gyvenimo teritorijoje trukmę, suinteresuoto asmens amžių, pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams bei ryšius su gyvenamąja šalimi ar ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.
19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti, bei nurodo tokius atsiliepimo argumentus:
19.1. Sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, įvertinus pareiškėjos veiksmus, iš atliktų veiksmų VSD surinktos informacijos kontekste galima spręsti dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant Sprendimus buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, visos su pareiškėja susijusios aplinkybės ir, kad Sprendimai yra proporcingos priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius nusikalstamus veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas;
19.2. aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui, o pareiškėja savo apeliacinio skundo teiginius grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri pagal faktines aplinkybes nėra aktuali nagrinėjamai bylai;
19.3. pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, netinkamai atliko individualų pareiškėjos vertinimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja iki 2019 m. faktiškai Lietuvoje negyveno, taip pat teismui nėra pateikta jokių dokumentų patvirtinančių pareiškėjos motinos priklausomybę nuo pareiškėjos (pareiškėjos motinos specialių poreikių lygį ir, kad ja rūpinasi pareiškėja), be to, šeiminiai ryšiai negali tapti pretekstu ignoruoti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui;
19.4. pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Sprendimas Nr. 2, kuriame nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų, yra neproporcingas ir nepagrįstas, kadangi šis laikotarpis buvo nustatytas įvertinus pareiškėjos situaciją. Be to, pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti ir nurodo tokius atsiliepimo argumentus:
20.1. pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Sprendimas Nr. 1 yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismo sprendimas visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiško pobūdžio bylose, o apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra pagrindo vadovautis, nes: ji buvo suformuota bylose, kuriose susiklostė skirtingos aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje; ji prieštarauja vyraujančiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai;
20.2. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos kariuomene. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėja tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės;
20.3. pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, nuo 1985 m. iki 2019 m. tarnaudama Rusijos Federacijos kariuomenėje, Lietuvos Respublikoje negyveno. Lietuvos Respublikoje pareiškėja apsigyveno tik 2019 m., nutraukusi tarnybą Rusijos Federacijos kariuomenėje. Pareiškėjos buvęs sutuoktinis – Rusijos Federacijos pilietis, gyvenantis Rusijos Federacijoje, taip pat tarnavęs Rusijos Federacijos kariuomenėje. Pareiškėjos sūnūs – taip pat Rusijos Federacijos piliečiai, gyvenantys Rusijos Federacijoje. Pareiškėja nėra dirbusi Lietuvos Respublikoje, gauna pensiją iš Rusijos Federacijos, taigi pareiškėja turi stiprius ryšius su Rusija;
20.4. pareiškėja nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Pareiškėja teismo posėdžio metu pažymėjo, kad Rusijos politika nesidomi, o tai laikytina Rusijos režimui palankia nuostata, ypač įvertinus ilgametę pareiškėjos tarnybą Rusijos kariuomenėje. Pareiškėja tarnybą Rusijos kariuomenėje paliko ne dėl vertybinių įsitikinimų, moralinių priežasčių, o dėl pablogėjusios motinos sveikatos. Aplinkybė, kad pareiškėja pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms Rusijos agresyvios užsienio politikos klausimu išreiškė pildydama jai pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimų neteisėtais;
20.5. pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valdžios institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėja, turėdama teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo;
20.6. pareiškėja taip pat nepagrįstai savo grėsmės valstybės saugumui nebuvimą sieja su tuo, kad ji nėra atlikusi jokių Lietuvos nacionaliniam saugumui grėsmingų veiksmų, nes Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių pareiškėjo neteisėtų veiksmų. Teismas šiuo aspektu Sprendimą Nr. 1 įvertino pagrįstai ir tinkamai, o pareiškėja nepagrįstai siekia, jog būtų taikomas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokio pobūdžio bylai;
20.7. tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui, be to, ankstesnių leidimų gyventi išdavimo pareiškėjai metu galiojo kitoks užsieniečių teisinės padėties procedūrų teisinis reglamentavimas;
20.8. nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta jokių kritinę reikšmę turinčių pareiškėjos šeiminių, socialinių ar kitokio pobūdžio ryšių su Lietuvos Respublika, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad šiuo atveju pareiškėjos teisei gyventi Lietuvos Respublikoje turėtų būti teikiama pirmenybė prieš kompetentingų institucijų patvirtintą potencialią grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, kad jai išvykus į Rusiją, Lietuvoje neliks asmenų, galinčių pasirūpinti jos motina, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nelaikytina reikšmingesne už Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus, be to, pareiškėja teismo posėdžio metu pati nurodė, kad Klaipėdoje gyvena pareiškėjos sesuo, kuri galėtų rūpintis judviejų motina. Taip pat pareiškėja įrodymais tinkamai nepagrindė, kad jos motinai yra reikalinga nuolatinė priežiūra (pagalba);
20.9. pareiškėja apeliaciniame skunde netinkamai aiškinamos ir interpretuojamos tarptautinės teisės normos ir tarptautinių teismų praktika, nepagrįstai neatsižvelgiant į tai, kad šios normos ir praktika nėra skirta situacijoms, kuri susiklostė nagrinėjamoje byloje, t. y. kai užsieniečio (pareiškėjos) kilmės valstybė (Rusija) kelia egzistencinę – valstybės ir tautos išlikimo – grėsmę valstybei (Lietuvai), kurioje užsienietis siekia gyventi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visuotinai pripažįstama, kad nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas būtina tinkamai įvertinti itin specifinį kontekstą, t. y. Rusijos Lietuvai keliamą egzistencinę grėsmę ir Rusijos vykdomą neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes ji kelia grėsmę valstybės saugumui (Sprendimas Nr. 1), teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėja ginčija su Sprendimu Nr. 1 susijusius Sprendimą Nr. 2, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų, Sprendimą Nr. 3, kuriuo nutrauktas pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimas, ir Sprendimą Nr. 4, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į Rusijos Federaciją.
22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.
23. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, visų pirma, pažymėtina, kad VAĮ įtvirtintas objektyvumo principas (3 str. 9 p.), be kita ko, reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai, priimdami sprendimus, išsiaiškintų visas asmens prašymui spręsti reikšmingas aplinkybes.
24. Kaip matyti iš Sprendimo Nr. 1 turinio, šiuo sprendimu buvo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi. Iš Sprendimo Nr. 1 turinio nėra aišku, koks konkretus leidimas buvo panaikintas, kokiu pagrindu leidimas nuolat gyventi buvo išduotas, kada jis buvo išduotas. Pats leidimas nuolat gyventi į bylą nėra nepateiktas.
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad šiuo atveju Migracijos departamentas neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, kurios reikšmingos administracine tvarka sprendžiant pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo.
26. Įstatymo nuostatos, susijusios ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas Direktyvos nuostatas ir atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (žr. šiuo klausimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023).
27. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl Direktyvos nurodoma, kad pagrindinis šios Direktyvos tikslas – trečiųjų valstybių piliečių, kurie ilgam apsigyveno valstybėse narėse, integracija. Tuo tikslu, kaip nurodyta minėtos Direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad ilgalaikiams gyventojams turi būti taikoma sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo (2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo Wilber López Pastuzano / Delegación del Gobierno en Navarra, C-636/16, ECLI:EU:C:2017:949 23 ir 24 p. ir juose nurodyta jurisprudencija).
28. Direktyvos 9 straipsnio, reglamentuojančio statuso panaikinimą arba praradimą, 1 dalis nustato, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai: a) paaiškėja, kad ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu; b) nutarta taikyti išsiuntimo priemonę pagal 12 straipsnį; c) praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 12 straipsnio, reglamentuojančio apsaugą nuo išsiutimo, 1 dalis nustato, kad valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o 3 dalis – kad prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius: a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę; b) suinteresuoto asmens amžių; c) to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams; d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.
29. Direktyvos 8 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ilgalaikio gyventojo statusą norintys gauti ir išlaikyti trečiosios šalies piliečiai neturėtų kelti grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Viešosios tvarkos sąvoka gali apimti teistumą už rimto nusikaltimo įvykdymą. Sąvokos „visuomenės saugumas“ apibrėžtis Direktyvoje nėra pateikiama.
30. Dėl visuomenės saugumo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jis apima ir valstybės narės vidaus, ir išorės saugumą (žr., pvz., 1999 m. spalio 26 d. sprendimo Sirdar, C-273/97, ECLI:EU:C:1999:523 17 p.; 2000 m. sausio 11 d. sprendimo Kreil, C-285/98, ECLI:EU:C:2000:2 17 p.; 2000 m. liepos 13 d. sprendimo Albore, C-423/98, ECLI:EU:C:2000:401 18 p.; 2003 m. kovo 11 d. sprendimo Dory, C 186/01, ECLI:EU:C:2003:146 32 p.). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad grėsmė institucijų ir esminių viešųjų tarnybų veikimui bei gyventojų išlikimui, taip pat didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizika arba grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą (žr., pvz., 1984 m. liepos 10 d. sprendimo Campus Oil ir kt., C-72/83, ECLI:EU:C:1984:256 34 ir 35 p.; 1995 m. spalio 17 d. sprendimo Werner, C-70/94, ECLI:EU:C:1995:328 27 p.; 2000 m. liepos 13 d. sprendimo Albore, C-423/98, ECLI:EU:C:2000:401 22 p.; 2001 m. spalio 25 d. sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-398/98, ECLI:EU:C:2001:565 29 p.).
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023 yra išaiškinęs, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į minėtas Direktyvos nuostatas bei aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p.) panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje.
32. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, nors ir kitokio teisinio reguliavimo aiškinimo kontekste, pažymėta, kad sprendžiančioji institucija turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas. Ši institucija turi savarankiškai įvertinti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos pateiktos informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui, todėl neprivalo remtis nemotyvuota nuomone, kurią pateikė tokios specializuotos institucijos, remdamosi vertinimu, kurio faktinis pagrindas sprendžiančiajai institucijai nebuvo pateiktas (žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą byloje Országos Idegenrendeszeti Főigazgatóság ir kt., C-159/21, ECLI:EU:C:2022:708).
33. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, byloje nustatytas aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Sprendimo Nr. 1 teisėtumo ir pagrįstumo ir išvada, kad šiuo atveju Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai atliko pareiškėjos situacijos vertinimą.
35. Pirma, teisėjų kolegijos vertinimu, iš Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, kad Migracijos departamentas nenustatė visų klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių.
36. VSD nurodo, kad pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, nuo 1985 m. iki 2019 m. tarnaudama Rusijos Federacijos kariuomenėje, Lietuvos Respublikoje negyveno. Taigi, nėra aišku, ar pareiškėjai teisėtai buvo išduodami leidimai laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nėra aišku, ar pagal aukščiau minėtas Direktyvos nuostatas pareiškėja nėra praradusi teisės į ilgalaikio gyventojo statusą dėl to, kad ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu.
37. Taip pat, vykdydamas administracines procedūras, Migracijos departamentas nesurinko duomenų apie pareiškėjos Lietuvos Respublikos sienos kirtimą ir faktinį jos buvimą Lietuvos Respublikoje. Nėra aišku, ar pagal aukščiau minėtas Direktyvos nuostatas pareiškėja nėra praradusi teisės į ilgalaikio gyventojo statusą dėl to, kad buvo ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykusi iš Bendrijos teritorijos.
38. Taip pat Migracijos departamentas neišsiaiškino pareiškėjos veiklos Rusijos Federacijoje, kiek tai yra susiję su Lietuvos Respublikos saugumu. Pareiškėjos paaiškinimai apie tarnybą Rusijos Federacijos kariuomenėje yra neaiškūs, nors ši aplinkybė yra svarbi, nustatant, ar pareiškėja kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui. Nėra aišku, ar pareiškėja turėjo karinį laipsnį, ar pareiškėja atliko tarnybines ir (ar) darbines funkcijas Rusijos armijoje. Nėra aišku, kur buvo dislokuoti daliniai, kuriuose pareiškėja tarnavo ar dirbo. Kaip matyti iš pareiškėjos paaiškinimų, prasidėjus Ukrainos okupacijai, pareiškėja neatsakė, ar ji tarnavo ar dirbo Rusijos Federacijos kariuomenėje. Todėl nėra aišku, ar pareiškėjos daliniai, kuriuose pareiškėja tarnavo ar dirbo, nebuvo dislokuoti Ukrainos okupuotose teritorijose, ir ar pareiškėja tiesiogiai nedalyvavo Ukrainos okupacijoje. Aiškinantis šias aplinkybes pareiškėjos paaiškinimai gali būti nepakankami, ir Migracijos departamentas gali reikalauti pateikti atitinkamus paaiškinimus patvirtinančius įrodymus (dokumentus).
39. Iš skundžiamo Sprendimo Nr. 1, kuriuo pareiškėjai buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi, matyti, kad Sprendimas Nr. 1 tiek aplinkybių, būtinų nustatyti ir įvertinti sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, viseto nustatymo, tiek motyvavimo prasme, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes tiek pareiškėjai, tiek jos šeimos nariams, teisėjų kolegijos vertinimu, yra itin formalus, pagrįstas tik VSD išvadoje nurodytais duomenimis, iš esmės nebandant šių duomenų vertinti pagal apimtį, svarbą ir reikšmę tiek sprendžiamo klausimo, tiek kitų prieinamų duomenų kontekste.
40. Nors Migracijos departamentas nurodė, kad atliko pareiškėjos vertinimą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, iš Sprendimo Nr. 1 turinio nėra galima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis informacijos, susijusios su pareiškėja, vertinimas.
41. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjos teisinei padėčiai. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015).
42. Nagrinėjamu atveju konstatuoti Sprendimo Nr. 1 motyvuotumo ir išsamumo trūkumai negali būti pašalinti ginčo nagrinėjimo teisme metu, nes teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų administracinių aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tokie papildymai kokybiškai keičia ginčijamo akto pagrindimą, o tuo pačiu – plečia bylos nagrinėjimo ribas. Tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014).
43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priimant Sprendimą Nr. 1, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl jis laikytinas neteisėtu (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Kiti pareiškėjos skundžiami sprendimai, todėl, kad priimti Sprendimo Nr. 1 pagrindu, taip pat laikytini neteisėtais (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Todėl Sprendimas Nr. 1 ir jo pagrindu priimti visi kiti pareiškėjos skundžiami sprendimai naikintini, o Migracijos departamentas atitinkamai įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.
44. Teisėjų kolegija, todėl kad nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, pažymi, jog neįpareigoja Migracijos departamento priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą. Šiuo atveju teismo įpareigojimas apsiriboja tik nurodymu Migracijos departamentui iš naujo atlikti veiksmus, kurie šiuo nagrinėjamu atveju teismo pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų.
45. Kiti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai yra nereikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.
46. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos apskųsti Sprendimai panaikinami ir Migracijos departamentas įpareigojamas pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
47. Kadangi galutinis teismo sprendimas yra priimtas pareiškėjos naudai, ji įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
48. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
49. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjos prašymu atlyginti 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidas už atstovės advokatės suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme bei įrodymais, kuriais grindžiamas šis prašymas (2023 m. liepos 20 d. PVM sąskaita-sąskaita už teisines paslaugas Nr. SPEC23-00468 ir 2023 m. liepos 21 d. SEB banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą), ir įvertinusi juos, sprendžia, kad jie patvirtina pareiškėjos patirtų išlaidų realumą ir sąsajumą su pareiškėjai teiktomis teisinėmis paslaugomis šioje byloje. Todėl pareiškėjos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, tenkinamas.
50. Pareiškėja taip pat prašo priteisti išlaidas už atstovės advokatės suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme. Tai, kad pareiškėjas patyrė 605 Eur dydžio išlaidas, patvirtina 2023 m. gruodžio 11 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. SPEC23-00825 ir 2023 m. gruodžio 18 d. SEB banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja įrodė jos patirtų išlaidų realumą ir sąsajumą su jai teiktomis teisinėmis paslaugomis šioje byloje. Todėl pareiškėjos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tenkinamas.
51. Taigi viso pareiškėjai priteisiamas 1 512,50 Eur (907,50 Eur + 605 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos N. F. (N. F.) apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos N. F. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos spendimus: 2023 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 23S104179; 2023 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 23S106311, 2023 m. liepos 12 d. sprendimą; 2023 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 23S109986.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Priteisti pareiškėjai N. F. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 1 512,50 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvylika Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan