Baudžiamoji byla 1 A – 460 – 491 / 2008
Procesinio sprendimo kategorija :
(S)
2.4.6.1.2.
Teisėjas Algirdas Švedavičius
PANEVĖŽIO APYGARDOS
TEISMAS
NUTARTIS
2008 m. gruodžio 29 d.
Panevėžys
Panevėžio
apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo
Petro Meidaus,
teisėjų Eligijaus Gladučio ir
Arnoldo Šukaičio,
sekretoriaujant Rimai
Pačešiūnienei,
dalyvaujant :
prokurorei Lidijai Burbienei,
nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei
A. B.,
jos atstovui advokatui Raimundui
Kurkliečiui,
nukentėjusiajam ir civiliniam
ieškovui T. B.,
jo atstovui advokatui Antanui
Cemnolonskui,
nuteistajam A.
L.,
jo gynėjui advokatui Jonui
Milčiui,
civiliniam atsakovui V. M.,
teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. ir civilinio atsakovo V. M. apeliacinius
skundus dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008-05-30 nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d. ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems
metams.
Pagal BK 75 str., šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems
metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo
metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo
neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Iš A. L. už advokatų pagalbą priteista
220 Lt valstybei ir 2700 Lt nukentėjusiajam T. B..
Iš civilinio atsakovo – V. M. individualios
įmonės (duomenys neskelbtini), priteista nukentėjusiajai A.
B. 4980 Lt turtinei ir 23273,60 Lt neturtinei žalai atlyginti, bei nukentėjusiajam
T. B. – 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Išnagrinėjęs
baudžiamąją bylą teismas
NUSTATĖ:
A. L. nuteistas už tai, kad 2005 m. lapkričio 18 d. apie 13.30 val., jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 p., 172 p. ir 173 p. reikalavimus,
dėl kurių įvyko eismo įvykis, kurio metu
žuvo žmogus, t.y. vairuodamas individualios V. M. įmonės
(duomenys neskelbtini)
balninį vilkiką „Iveco 190-36“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe, kelio A-10 (Panevėžys
– Pasvalys – Ryga) 31 kilometre Pasvalio rajone, Talačkonių kaimo teritorijoje,
neatsižvelgė į tai, kad artėja prie tiesiogiai vykdomų kelio darbų vietos,
prieš kurią stovėjo kelio ženklas Nr. 147 (Posūkio kryptis į kairę), viršijo
kelio ženklu Nr. 329 (Ribotas greitis) nustatytą maksimalų leistiną 50 km/h važiavimo greitį, pažeidė kelio ženklo Nr. 325 (Lenkti draudžiama) reikalavimus, kirto važiuojamosios
dalies ženklinimo liniją 1.6, įspėjančią, kad artėjama prie ištisinės
ženklinimo linijos 1.1, bei ištisinę ženklinimo liniją 1.1., lenkė ta pačia
kryptimi priekyje jo mažesniu nei 30 km/h greičiu važiavusį traktorių „Jumz EO-2621“, valst. Nr. (duomenys
neskelbtini), vairuojamą A. Ž., dėl ko lenkimo
metu kliudė priekinį traktoriaus skydą, dėl ko po susidūrimo su traktoriumi jo
vairuojamas balninis vilkikas su puspriekabe nuvažiavo į dešinę nuo
važiuojamosios kelio dalies į kelkraštį bei virsdamas prispaudė ir mirtinai
sužalojo greta kelio važiuojamosios dalies dirbusį AB (duomenys neskelbtini) darbininką M. B..
Apeliaciniais
skundais, juose nurodydami iš esmės analogiškus motyvus, nuteistasis A. L. ir civilinis atsakovas V. M. prašo
panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008-05-30 nuosprendį ir
baudžiamąją bylą perduoti prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu surašytas
kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso (toliau – BPK) 219 str. reikalavimų, šio pažeidimo negalima ištaisyti
teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. Abu apeliantai skunduose tvirtina, kad
pirmos instancijos teismo nuosprendyje padaryta nepagrįsta išvada, jog būtent A. L., vairuodamas vilkiką, kliudė lenkiamą lėtai važiuojantį
traktorių, vairuojamą A. Ž..
Bylos medžiaga rodo kitaip, t.y. būtent traktoriaus vairuotojas A. Ž. netikėtai išsuko į kairę
kelio juostą ir savo priekiniu skydu kliudė A. L. vairuojamą vilkiką, nuo ko šis virto ir mirtinai prispaudė
nukentėjusį M. B.. Teisme,
apeliantų nuomone, buvo įrodyta ir traktorių vairavusio A.
Ž. kaltė dėl šio eismo įvykio (ką skundžiamame
nuosprendyje konstatavo ir teismas), tačiau byloje nuteistas vien tik A. L., o neteisėtus A. Ž. veiksmus pirmos instancijos
teismas tegalėjo įvertinti tik skirdamas bausmę A. L., kas nėra teisinga. A. Ž. kaltė dėl eismo įvykio yra akivaizdi, tačiau baudžiamosios
bylos jam dėl tos pačios nusikalstamos veikos niekas nebeiškels ir jis liks
nenubaustas. Todėl apeliantai mano, kad prokuroras surašė iš esmės BPK 219 str.
reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą.
Apeliantai
skunduose nurodo, jų manymu, ikiteisminio tyrimo metu padarytus pažeidimus,
kuriuos toleravo bylą kontroliuojantis prokuroras A.Navickas. Šis prokuroras pats
neprašė teismo grąžinti bylą tyrimui papildyti, todėl apeliantų manymu jis buvo
šališkas. Prokuroras nenusišalino nuo dalyvavimo nagrinėjant bylą teisme, o
teismas netenkino prašymo nušalinti minėtą prokurorą. Tuo būdu ne tik
prokuroras, tačiau ir baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas.
Apeliantai
taip pat teigia, jog nustatęs traktoriaus vairuotojo A.
Ž. kaltę dėl šio eismo įvykio, teismas pusę iš
nuteistojo A. L. ir jo
darbdavio priteistų sumų turėtų priteisti iš A. Ž. bei jo darbdavio.
Be to, nukentėjusiesiems
priteisti civiliniai ieškiniai yra aiškiai per dideli. Nukentėjusiajai A. B. Sodra išmokėjo 53273,60 Lt,
draudimo kompanijos jai išmokėjo 108000 Lt dėl vyro žūties ir 1700 Lt
neturtinei žalai atlyginti, laidojimo išlaidas jai pilnai atlygino žuvusiojo M. B. darbovietė. Nukentėjusiajam T. B. teismas priteisė 10000 Lt
neturtinei žalai atlyginti, bet jis aštuonis metus iki savo tėvo mirties su tėvu
negyveno, paskutiniu metu M. B. sūnaus nebeišlaikė, nes šis jau pilnametis. Apeliantų
manymu, tai rodo, jog nukentėjusiojo santykiai su tėvu M.
B. buvo nutrūkę. Be to, apeliantai atkreipia
dėmesį, kad nukentėjusysis nesikreipė į draudimo kompanijas dėl pinigų, mirus
jo tėvui, išmokėjimo. Tačiau nežiūrint to, dėl tėvo mirties nukentėjusiajam T. B. Sodra išmokėjo 27000 Lt.
Apeliantai
mano, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė, jog nuteistasis
A. L. augina vaikus ir
išlaiko šeimą, ir iš jo darbdavio – V. M. įmonės – priteistas sumas regreso tvarka privalės sumokėti
darbdaviui, kas taps jo šeimai nepakeliama našta. Teismas taip pat neįvertino A. L. kaltės, jo turtinės padėties bei
nukentėjusiems atlygintos žalos dydžio ir nesivadovavo sąžiningumo, teisingumo
bei padorumo kriterijais.
Apeliantas
V. M. skunde nurodo, kad teismas
neatsižvelgė, jog jo įmonė nedidelė, neužsiima tarptautiniais pervežimais ir
negauna pelningų užsakymų. Nukentėjusiesiems priteistos sumos veda jo įmonę į
bankrotą, juolab, kad dėl eismo įvykio įmonė ir taip pat patyrė nuostolius – turėjo
sumokėti UAB (duomenys
neskelbtini) už sugadintą krovinį, buvo
nepataisomai sugadintas vilkikas, daug lėšų pareikalavo puspriekabės remontas,
netekusi vilkiko įmonė nebegalėjo vykdyti užsakymų, dėl ko prarado nemažą pelno
dalį. Įvertinus visas šias aplinkybes apeliantai mano, jog nukentėjusiesiems padaryta
neturtinė žala atlyginta pilnai, todėl jų civiliniai ieškiniai neturėtų būti tenkinami,
o civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo turėtų būti sumažinti.
Teismo
posėdyje nuteistasis A. L.,
jo gynėjas ir civilinis atsakovas prašo jų apeliacinius skundus patenkinti. Prokurorė,
nukentėjusieji ir jų atstovai prašo apeliacinius
skundus atmesti.
Apeliaciniai
skundai tenkinami iš dalies.
Dėl BPK 219 str. taikymo
Esminis abiejų
apeliacinių skundų argumentas šioje baudžiamojoje byloje yra tas, kad kaltu dėl
nagrinėjamo autoįvykio, kurio metu žuvo M. B., nepagrįstai
pripažintas vienas V. M. įmonės vilkiką vairavęs A. L.. Tai, apeliantų nuomone, sąlygojo neteisinga prokuroro
pozicija surašant kaltinamąjį aktą, kuriame nebuvo įvertinti įvykio metu
traktorių vairavusio A. Ž. veiksmai. Šis apeliantų
argumentas, kolegijos manymu, yra ne be pagrindo.
Teismų
praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje
numatytų reikalavimų, kai be kita ko jame nenurodytos arba neteisingai
nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame
įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (tai veikos padarymo
vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės bei kt. – BPK 219
straipsnio 3 punkto pažeidimas). Specialistų bei
ekspertų išvadomis šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu
nustatyta, kad tiek nuteistojo A. L., tiek ir liudytoju šioje byloje likusio A.
Ž. veiksmai eismo įvykio, kurio metu buvo mirtinai sužalotas R. B., metu buvo priežastiniame ryšyje su šio įvykio kilimu
ir tiesiogiai sąlygojo jo kilimą (1 t., 129 – 137 b.l., 2 t., 61 – 66 b.l.). Specialistai
autotechnikai nurodė, kad nuteistojo A. L., vairavusio
balininį vilkiką su puspriekabe, KET reikalavimų pažeidimas pasireiškė tuo, jog
važiuodamas kelio atkarpa, kurioje vyko kelio darbai, apie 60 km/h greičiu, jis: 1) viršijo leistiną šioje kelio atkarpoje maksimalų 50 km/h greitį; 2) neatsižvelgė į esamus kelio ženklus 106 „Darbai“, 122 „Pavojingas kelkraštis“, 124
„Važiuojamosios dalies susiaurėjimas iš dešinės“, 325 „Lenkti draudžiama“, važiuojamosios
dalies ištisinę ženklinimo liniją 1.1, skiriančią priešingų krypčių transporto
srautus, ir prieš ją esančią ženklinimo liniją 1.6, įspėjančią, kad artėjama
prie ištisinės ženklinimo linijos 1.1, artėdamas prie tiesiogiai vykdomų kelio
darbų vietos, prieš kurią stovėjo kelio ženklas 147 „Posūkio kryptis į kairę“, 3)
nesulėtino greičio ir 4) lenkė ta pačia kryptimi priekyje jo važiavusį A. Ž. vairuojamą ir lėtai važiavusį traktorių „JUMZ EO 2621“.
Taigi, specialistai išskyrė keturis nuteistojo veikimo momentus, kurie, jų
nuomone, tiesiogiai sąlygojo nagrinėjamo autoįvykio kilimą. Tarpe jų nėra nė
vieno, kuris būtų siejamas su netinkamu ar prieštaraujančiu KET reikalavimams
prieš vilkiko vairuotoją A. L. važiavusios kliūties – A. Ž. vairuoto traktoriaus, apvažiavimą. Tie patys
specialistai konstatavo ir tai, kad susidariusiomis sąlygomis traktoriaus
vairuotojo A. Ž. prieštaraujantys KET reikalavimams –
taigi, neteisėti, veiksmai buvo šie : priartėjus prie kelio atkarpos, kurioje
jo važiavimo krypties kelio pusėje (dešiniame kelkraštyje) vyko kelio darbai ir
jo eismo juostos dešinėje pusėje prieš kelio darbų vietą stovėjo kelio ženklas
147 „Posūkio kryptis į kairę“, lėtai apvažiuodamas kelio darbų vietą ir
įvažiuodamas į priešingos krypties eismo juostą, jis 1) nesiėmė visų būtinų
atsargumo priemonių, 2) nedavė kelio jį lenkiančiam A. L. vairuojamam
balniniam vilkikui su puspriekabe ir 3) su juo susidūrė.
Tuo tarpu prokuroro surašytame kaltinamajame akte
teigiama, kad A. L. „atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei
eismo saugumui, privalėdamas sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti
transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo
dalyviams, automobilio greičio nesulėtino, nesustabdė, kliūties neapvažiavo ir
lenkė ta pačia kryptimi priekyje jo lėtai, mažesniu nei 30 km/h greičiu važiavusį traktorių JUMZ EO – 2621, valst. Nr. (duomenys neskelbtini),
vairuojamą A. Ž., dėl ko lenkimo momentu kliudė priekinį
traktoriaus <...> skydą“. Iš tokio A. L. pareikšto
kaltinimo galima suprasti, kad aprašydamas nusikalstamą veiką kaltinamajame
akte prokuroras laikėsi nuomonės, jog traktorių vairavęs A. Ž.
važiavo savo eismo juosta tiesiai, o A. L. lenkdamas
jį kaip priekyje esančią kliūtį kliudė traktoriaus priekinį skydą, dėl ko
vilkikas prarado stabilumą, vertėsi ir prispaudė šalikelėje remonto darbus
dirbusį M. B.. Pirmos instancijos teismas skundžiamo
nuosprendžio nustatomojoje dalyje išvardinęs A. L. padarytus
KET reikalavimų pažeidimus, nuteistojo neteisėtais veiksmais pripažino tik ta pačia
kryptimi priekyje jo lėtai važiavusio traktoriaus lenkimą ir kliudymą lenkimo
metu traktoriaus priekinio skydo. Tokiu būdu apylinkės teismas, nors savo
išvados nuosprendyje šiuo klausimu visiškai nemotyvavęs, nelaikė, kad
nagrinėjamojoje autoįvykio situacijoje traktoriaus vairuotojas A.
Ž. sudarė A. L. kliūtį (kaip kad A. L.
tuo kaltino prokuroras), dėl ko nuteistasis ne tik kad negalėjo lenkti
traktoriaus, tačiau privalėjo sulėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti savo
vairuojamą vilkiką, tam kad išvengtų susidūrimo su juo. Kita vertus, esant
tokiam prokuroro pateiktam nusikalstamos veikos aprašymui taip iki galo ir liko
neaišku, kuo tiksliai pasireiškė A. L. veika, t.y. ar jis
neapvažiavo kliūties ir į ją atsitrenkė, ar vis tik jis apvažiavo kliūtį,
tačiau apvažiuodamas ją kliudė dėl taip pat neteisėtų A. Ž. veiksmų.
Kolegijos nuomone, toks nusikalstamos A. L. veikos
aprašymas tiek kaltinamajame akte, tiek teismo nuosprendyje, ne tik kad
nepilnas ir neišsamus, bet ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei surinktų
įrodymų. Jis galėtų būti pateisinamas ir suprantamas tik tokiu atveju, jeigu A. Ž. prieš pat susidūrimą su vilkiku būtų važiavęs tiesiai
savo važiavimo kryptimi ir važiavimo krypties nebūtų keitęs. Todėl skundžiamas
teismo nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla perduodama prokurorui.
Tuo tarpu bylos įrodymai tvirtina ką kita. Apeliantas
A. L. nuo pat tyrimo pradžios parodė, kad jau traktoriaus
lenkimo momentu, t.y. jam važiuojant jau priešpriešine eismo juosta,
traktoriaus vairuotojas staigiai pasuko į kairę ir atsitrenkė (pagal faktines
bylos aplinkybes, galimai traktoriaus priekinio skydo kaire puse) į jo vairuoto
vilkiko priekinį dešinės pusės ratą. Šiuos nuteistojo parodymus pilnai patvirtino
ir liudytojas L. B., kuris važiavo iš paskos A. L. ir matė susidūrimo momentą. Kad nevažiavo tiesiai savo
važiavimo kryptimi, o norėdamas apvažiuoti ant kelio važiuojamosios dalies
dešinio krašto sustatytus ir remonto darbų ribą žyminčius kelio ženklus
išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir traktoriaus priekinio skydo kairiu
šonu atsitrenkė į jau jį lenkusį vilkiką, parodė ir pats liudytojas A. Ž.. Maža to, šis liudytojas tiek tyrimo metu, tiek ir
teisme tvirtino, kad paskutiniu momentu prieš pat keisdamas važiavimo kryptį ir
išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą, jis neįsitikino, kad tai yra saugu,
t.y. jis betarpiškai prieš šį manevrą nematė, kur yra iš paskos jo važiavęs
vilkikas, kurį jis, anot jo paties parodymų, paskutinį kartą matė prieš 100 – 120 metrų už jo vairuoto traktoriaus, jų abiejų važiavimo eismo juostoje. Pagaliau, ir ekspertizės
akte (2 t., 61 – 66 b.l., išvados 8 punkte) ekspertai nurodė, kad šis eismo
įvykis nebūtų įvykęs, jei „traktoriaus <...> vairuotojas A.
Ž., vairuodamas traktorių ir važiuodamas kelio ruožu, kur vyko kelio
remonto darbai, bei siekdamas išvengti eismo įvykio, būtų vykdęs saugaus eismo
reikalavimus, nurodytus Kelių eismo taisyklėse, t.y. jei jis, prieš pat
pasukdamas į kairę remontuojamos kelio atkarpos apvažiavimui, būtų įsitikinęs,
kad pasukti bus saugu ir nesukliudęs (davęs kelią) jį lenkiančioms transporto
priemonėms“.
Teismų praktikoje jau suformuluota ir seniai
taikoma taisyklė, kad tokiu atveju, kuomet autoįvykio kilimą tiesiogiai
sąlygojo kelių vairuotojų veiksmai, išvadai apie priežastinio ryšio buvimą tarp
Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių padaryti, reikia
nustatyti, kurio iš vairuotojo Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai
buvo būtinoji baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga. Eismo
dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, būtinąja baudžiamajame
įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai analogiškoje
situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių, eismo įvykis
neįvyktų. Kolegijos nuomone, šioje konkrečioje autoįvykio situacijoje nustatyti
būtinąją įvykio padarinių – M. B. žūties, sąlygą įmanoma
tik pilnai, tiksliai ir detaliai aprašius faktiniais bylos duomenimis
patvirtintus autoįvykyje dalyvavusių abiejų vairuotojų veiksmus, kas nebuvo
padaryta prokuroro surašytame kaltinamajame akte. Nepilnas ir neišsamus
nusikalstamos veikos (vairuotojų neteisėtų veiksmų), kurios metu buvo mirtinai
sužalotas M. B., aprašymas, t.y. BPK 219 str. 3 p.
reikalavimo pažeidimas, šiuo atveju laikytinas esmingai įtakojusiu byloje
esančio kaltinamojo akto netinkamą surašymą, kas savo ruožtu sutrukdė pirmos
instancijos teismui teisingai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir priimti
pagrįstą bei teisėtą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nurodyto
pažeidimo savarankiškai ištaisyti neturi galimybės, nes kaltinimas byloje
pareikštas tik vienam A. L..
Šiame kontekste kolegija atkreipia pirmos
instancijos teismo dėmesį į nekaltumo prezumpcijos principo esmę ir galimą šio
principo pažeidimą priimant skundžiamą nuosprendį. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., asmuo
laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir
pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šį principą detalizuojančioje BPK
44 str. 6 d. nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas
ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta
tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias
nuosprendžio surašymą“ 3.1.3. p. nustatyta, kad nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių
apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje
neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šioje byloje pirmos
instancijos teismas nepaisė aukščiau paminėtų reikalavimų ir nuosprendyje
pripažino, jog „<...> yra pagrindo laikyti, kad dėl autoįvykio kilimo
yra kaltas ir traktoriaus vairuotojas A. Ž.“, nors liudytojas
A. Ž. byloje net nebuvo apklaustas įtariamuoju.
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų
Nuteistasis A. L. ir
civilinis atsakovas V. M. skunduose nepagrįstai nurodo,
kad kaltinamąjį aktą surašęs ir byloje dalyvavęs prokuroras A.Navickas bei pirmos
instancijos teismas, nesprendę byloje ir A. Ž. kaltės
klausimo, buvo šališki.
Pagal BPK 255 str. 1 d. baudžiamosios bylos dėl bet
kurio iš nusikaltimų, numatytų BK 281 str., nagrinėjimo teisme ribas nustatyti
gali prokuroras, arba atskirais – BPK 256 str. 1 ir 2 dalyse numatytais
atvejais, nukentėjusysis. Teismas baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribų privalo
paisyti. Taigi, prokuroro atsisakymas nusišalinti nuo baudžiamosios bylos
tyrimo ar dalyvavimo nagrinėjant ją teisme arba tokio turinio nuteistojo bei jo
gynėjo prašymo atmetimas teisme tikrai negali būti pagrindu pripažinti prokurorą
ar teismą buvus šališkais. Nuteistojo apeliaciniame skunde paminėti liudytojo L. B. parodymai byloje yra, jie buvo ir nuteistajam bei jo
gynėjui susipažįstant su bylos medžiaga, nes kaip matyti iš susipažinimo su
visa ikiteisminio tyrimo medžiaga protokolo (2 t., 21 b.l.), A.
L. ir jo gynėjas A.Gudžinskas liudytojo L. B. parodymus
matė bei turėjo galimybę ir pakankamai laiko juos išsamiai išanalizuoti. Todėl nėra
jokių duomenų tvirtinti, kad prokuroras šio liudytojo parodymus tyčia slėpė nuo
proceso dalyvių.
Dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su
byloje pareikštais civiliniais ieškiniais turtinei bei neturtinei žalai
atlyginti kolegija atskirai nepasisako, nes juos privalu bus spręsti iš naujo
po to, kai bus pašalinti šioje nutartyje nurodyti kaltinamojo akto trūkumai.
Vadovaudamasis
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 5 p., teismas
NUTARĖ:
Panaikinti Pasvalio rajono
apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą perduoti Panevėžio
apygardos vyriausiajam prokurorui.
Kolegijos pirmininkas Valdas
Petras Meidus
Teisėjai Eligijus
Gladutis
Arnoldas
Šukaitis