Civilinė byla Nr. 2A – 656 – 198 / 2011
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01474-2011-3
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
73.2.6.1; 121.15; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 9 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,
kolegijos teisėjų: Laimutės Sankauskaitės, Birutės Jonaitienės (pranešėja),
sekretoriaujant Loretai Girdziušienei,
dalyvaujant atsakovės V. G. atstovui advokatui Stanislovui Butkevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2378-828/2011 pagal ieškovo draudimo bendrovės „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovei V. G. dėl dalies draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 4 512,48 Lt išmokėtą draudimo išmoką. Nurodė, kad transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties galiojimo metu padidėjo draudimo rizika – pasikeitus transporto priemonės savininkui, transporto priemonę ėmė vairuoti asmuo, neturintis trejų metų vairavimo stažo – ir apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, dėl ko draudikas išmokėjo draudimo išmoką. Atsakovė, perėmusi draudėjo teises ir pareigas, nevykdė dviejų draudimo sutartyje nustatytų pareigų: pranešti draudikui apie transporto priemonės savininko pasikeitimą, pranešti draudikui, kad transporto priemonę ėmė vairuoti asmuo, neturintis trejų metų vairavimo stažo. Šios aplinkybės pagal sutartį laikomos draudimo rizikos padidėjimu., apie jas draudikui atsakovė nepranešė, todėl draudikas įgijo teisę reikalauti iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės V. G. 3 609,98 Lt išmokėtos draudimo išmokos bei bylinėjimosi išlaidas.
Nustatė, kad 2008-03-20 Panevėžyje, Vilniaus g., įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovė, vairuodama automobilį Audi 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė su automobiliu Renault 19, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Ieškovas išmokėjo dėl eismo įvykio padarytą žalą – 9 024,96 Lt draudimo išmoką. Transporto priemonės Audi 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė eismo įvykio metu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta 2007-05-11 V. Ž. sudaryta sutartimi Nr. 11/ 0224042 su ADB „Reso Europa“, kurios teises ir pareigas perėmė AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikianti per filialą (draudimo polisas 11/ 0224042). 2007-11-13 transporto priemonę Audi 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nusipirko V. G..
Nurodė, jog tarp šalių sudarytos sutarties 3.2.3. p. nustatyta, kad draudėjas įsipareigoja pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui, perduoti naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį. Naujasis savininkas nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Savininko pasikeitimas laikomas rizikos padidėjimu, apie kurį privaloma pranešti draudikui. Jei apie rizikos padidėjimą nepranešama, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iki 50 proc. dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos. Šios sutarties 7.4. punkte taip pat nurodyta, kad draudėjas įsipareigoja, kad transporto priemonę, nurodytą draudimo sutartyje, valdys tik asmenys, turintys didesnį nei 3 metų vairavimo stažą. Ieškovas, sudaręs draudimo sutartį, pagrįstai to tikėjosi, kadangi šiuo atveju dėl pasikeitusios draudimo rizikos draudimo įmoka būtų padidėjusi 172,50 procentų (draudimo įmoka už draudimo apsaugą būtų buvusi 534 Lt). Draudėja V. Ž. naujajai savininkei atsakovei perdavė dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, atsakovei atiteko draudėjos teisės ir pareigos pagal sutartį. Atsakovė neįvykdė sutartyje ir įstatyme nurodytų pareigų ir nepranešė draudikui apie transporto priemonės savininko pasikeitimą, savo duomenų, aplinkybes, jog transporto priemonę valdys trejų metų vairavimo stažo neturintis asmuo, t. y. yra apie padidėjusią draudimo riziką. LR Vyriausybės nustatytų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių“ (V.Ž. 2004.06.29, Nr. 100-3718 su vėlesniais pakeitimais) 62.2. punktas nurodo, kad draudikas turi teisę reikalauti iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus numatytai draudimo rizikai draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog šis pažeidimas nėra tiesiogiai susijęs priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu, niekaip neįtakojo eismo įvykio metu atsiradusios žalos dydžio. Teismas pripažino, kad eismo įvykio tyrimo metu nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad eismo įvykis įvyko būtent dėl nedidelės asmens, vairavusio transporto priemonę, vairavimo patirties, o tai, kaip minėta, yra aplinkybė, nurodyta šalių sutartyje, kaip turinti esminės reikšmės draudimo rizikos padidėjimui, draudimo įmokos dydžio nustatymui. Teismo nuomone, sprendžiant dėl konkretaus draudiko reikalaujamos grąžinti išmokos dalies dydžio, reikšminga aplinkybė yra ir atsakovės turtinė padėtis. Atsakovė neturi nekilnojamojo turto, transporto priemonių, Lietuvoje negauna jokių pajamų, yra jauno amžiaus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, siekdamas šalių interesų pusiausvyros, teismas darė išvadą, kad atsakovė šiuo konkrečiu atveju privalo atlyginti ieškovui 40 procentų išmokėtos draudimo išmokos sumos, t. y. 3 609,98 Lt.
Apeliaciniu skundu V. G. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą, perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai privalomojo draudimo sutartį įvardijo kaip fiduciarinę, todėl pažeidė CPK 4 straipsnį ir tai turėjo tiesioginės įtakos neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimui. Teismas, padaręs neteisingas išvadas apie šios sutarties fiduciarumą, be jokio teisinio pagrindo prioritetą suteikė bendradarbiavimo ir kooperacijos principams ir toliau bylą sprendė jau formaliai, neįsigilinęs nei į atsiliepimo į ieškinį, nei į pačios sutarties turinį, bei nemotyvuodamas savo padarytų išvadų, nulėmusių tokio sprendimo priėmimą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netirdamas įrodymų viseto, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl neatskleidė bylos esmės. Teismas be jokio teisinio pagrindo sureikšmindamas bendradarbiavimo, kooperacijos principus visiškai nekreipė dėmesio į draudiko pareigą būti atidžiam ir rūpestingam. Pažymi, kad draudikas naudojasi visais viešojo registro duomenimis, žino visus sandorius, kuriais perleidžiamos nuosavybės teisės į transporto priemones. Teismas netyrė ir nevertino, kokius veiksmus atliko pats draudikas, iš viešo registro sužinojęs, kad atsakovė priskirtina padidintos asmenų rizikos grupei. Draudiko neatidumas, neatsargumas yra pagrindas atleisti atsakovę nuo bet kokios civilinės atsakomybės. Teigia, kad iš sutarties 7.4.1 punkto turinio akivaizdžiai matyti, jog buvusi draudėja V. Ž. iki teisės valdyti transporto priemonę perdavimo momento apie savo ketinimus privalėjo ne tik pranešti draudikui, bet, svarbiausia, sumokėti draudikui įmokos priedą proporcingai planuojamam didesnės rizikos valdytojo valdymo laikui. Draudiko teisė į išmokėtos išmokos atlyginimo dalį atsiranda tik tuo atveju, jei jis atsižvelgiant į rizikos padidėjimą negauna premijos skirtumo. Sumokėjus skirtumą, jis teisės į regresą neįgyja. Teismas netyrė ir nepasisakė, ar buvusi draudėja įvykdė šią pareigą draudikui, taip pat nenustatė, kad į transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį tarp buvusios draudėjos ir atsakovės ši prievolė, numatyta sutarties 7.4. ir 7.4.1. punktuose, būtų perkelta atsakovei, todėl neatskleidė bylos esmės. Draudikas turi teisę reikalauti atlyginti tik iki pusės išmokėtos sumos, tuo tarpu teismas motyvuoja – mažina (didina) priteistiną sumą nuo visos išmokos dydžio, ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepasisako, kodėl taip sprendžia. Teismas, nustatydamas kitas reikšmingas bylai aplinkybes, išėjo už ieškinio ribų. Ieškovas neįrodė (neįrodinėjo) priežastinio ryšio tarp vairavimo stažo ir autoįvykio, todėl atsakovės vairavimas niekaip nepadidina rizikos, o teismo padaryta priešinga išvada neparemta jokiais įrodymais byloje.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad TPVCAPD sutarties kaip rizikos sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su sutarties fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Draudėjas turi pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustatyta teisė, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę. Taip pat draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Apeliantė neteisingai nurodo, jog draudikas pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Draudikas neturi teisinio pagrindo ir techninių galimybių įgyvendinti visų draudėjų sudaromų transporto priemonių pirkimo - pardavimo sandorių monitoringo. Apie tai, kad transporto priemonės savininkė yra apeliantė, draudikas sužinojo tik įvykus eismo įvykiui. Apeliantė taip pat nurodo, jog teismas netyrė ir nevertino Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 11/0224042 7.4. ir 7.4.1. punktų. Pažymi, jog apeliantės nurodyti punktai nebuvo tirti ir vertinti pagrįstai, kadangi draudiko reikalavimas buvo grindžiamas kitais motyvais. Apeliantės argumentai dėl draudimo įmokos dydžio atmestini. Teisės aktai nenumato, kokiais kriterijais vadovaujantis gali būti nustatomas draudimo įmokos dydis ar kokios informacijos pasikeitimas laikomas rizikos padidėjimu. Rizikos padidėjimo kriterijus nustato kiekvienas draudikas individualiai bei nurodo draudimo sutartyje. Jei sudarant draudimo sutartį būtų įvertinta rizika, kad transporto priemonę vairuos 3 metų vairavimo stažo neturintis asmuo, draudimo įmoka už draudimo apsaugą būtų buvusi 534 Lt.
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teismas sprendime nurodė konkrečius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, tinkamai motyvavo savo išvadas, nurodė teisės normas, kuriomis vadovaujasi, kas ir sudarė faktinį bei teisinį pagrindą ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo ieškinį tenkinti iš dalies.
Byloje nustatyta, kad 2007-11-13 transporto priemonę Audi 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nusipirko atsakovė V. G. iš V. Ž. (Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašas). 2008-03-20 Panevėžyje, Vilniaus g., įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovė, vairuodama automobilį Audi 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė su automobiliu Renault 19, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. V. G. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-10-27 nuosprendžiu buvo pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1 d. Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas išmokėjo dėl eismo įvykio padarytą žalą – 9 024,96 Lt draudimo išmoką. Transporto priemonės Audi 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė eismo įvykio metu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta 2007-05-11 V. Ž. sudaryta sutartimi Nr. 11/ 0224042 su ADB „Reso Europa“, kurios teises ir pareigas perėmė AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikianti per filialą (draudimo polisas 11/ 0224042) (b. l. 12-26).
Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis). TPVCAPD sutarties kaip rizikos sutarties pobūdis glaudžiai susijęs būtent su TPVCAPD sutarties fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Standartinių draudimo sutarties sąlygų 14 punktas). Taip pat draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad draudėja V. Ž. naujajai savininkei V. G. perdavė dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, todėl atsakovei atiteko draudėjos teisės ir pareigos pagal sutartį (TPVCAPDĮ 8 str. 1 d.). Pagal tarp šalių sudarytos sutarties 3.2.3. p., naujasis savininkas nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Savininko pasikeitimas laikomas rizikos padidėjimu, apie kurį privaloma pranešti draudikui. Jei apie rizikos padidėjimą nepranešama, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iki 50 proc. dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos. Šios sutarties 7.4. punkte nurodyta, kad draudėjas įsipareigoja, jog transporto priemonę, nurodytą draudimo sutartyje, valdys tik asmenys, turintys ilgesnį nei 3 metų vairavimo stažą, taip pat nurodoma, o transporto priemonės valdymas asmenų su trumpesniu vairavimo stažu laikomas rizikos padidėjimu, apie kurį privaloma pranešti draudikui (b. l. 41-42). Taigi priešingai nei teigia apeliantė, būtent ji neįvykdė Sutartyje ir Įstatyme nurodytų pareigų ir nepranešė draudikui apie transporto priemonės savininko pasikeitimą, savo duomenų, to, jog transporto priemonę valdys trejų metų vairavimo stažo neturintis asmuo, t. y. apie padidėjusią draudimo riziką.
Minėto įstatymo 22 str. 2 d. numato, jog jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Pagal LR Vyriausybės nustatytų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių“ (V.Ž. 2004.06.29, Nr. 100-3718 su vėlesniais pakeitimais) 62.2. p., draudikas turi teisę reikalauti iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, priešingai nei teigia apeliantė, konstatavo, kad eismo įvykio tyrimo metu nustatytos aplinkybės (atsakovės padaryti KET pažeidimai, nurodyti teismo nuosprendyje, sukėlę eismo įvykį) leidžia spręsti apie tai, kad eismo įvykis įvyko būtent dėl nedidelės asmens, vairavusio transporto priemonę, vairavimo patirties, kas yra aplinkybė, nurodyta šalių sutartyje, kaip turinti esminės reikšmės draudimo rizikos padidėjimui, draudimo įmokos dydžio nustatymui. Kaip matyti, teismas, spręsdamas dėl konkretaus draudiko reikalaujamos grąžinti išmokos dalies dydžio, atsižvelgė ir į atsakovės turtinę padėtį, vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (1.5 str. 3 d.).
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė V. G., neinformuodama draudiko apie padidėjusią draudimo riziką, pažeidė 2007-05-11 draudimo sutartį. Kiti apeliantės skunde nurodyti argumentai byloje teisinės reikšmės neturi, todėl kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismo išvada priimant skundžiamą procesinį sprendimą pagrįsta įrodymais, kurie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu (CPK 177, 180, 183 ir 185 str.), tinkamai taikant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas. Keisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Iš atsakovės V. G. priteistina 2,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.) (b. l. 70).
Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 2,70 Lt (du litus ir 70 centų) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660).
Teisėjai Birutė Jonaitienė
Laimantas Misiūnas
Laimutė Sankauskaitė