Administracinė byla Nr. eA-1459-525/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03915-2022-7
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos U. J. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja U. J. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) 2022 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą (toliau – ir Ambasados sprendimas) ir įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti jai nacionalinę vizą bei panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas).
2. Pareiškėja nurodė, kad 2022 m. rugpjūčio 3 d. ji pateikė Ambasadai prašymą išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir Prašymas). Prašyme nurodė, kad turi medicinos bakalauro ir magistro laipsnius, daugiau kaip dešimties metų darbo patirtį medicinos įstaigose, iš kurių septynerius metus dirba gydytoja valstybinėje ligoninėje. Pažymėjo, kad 2021 m. gavo anesteziologo profesinę kvalifikaciją, nuolat kelia savo kvalifikaciją. Per COVID-19 pandemiją pareiškėja pamatė, kad turimų (duomenys neskelbtini) aukštosiose mokyklose įgytų žinių jai nepakanka tam, kad suteikti pacientams aukšto lygio kvalifikuotas paslaugas, todėl net ir įsigiję Europoje ar Jungtinėse Valstijose naudojamas technologijas pacientų gydymui, vietiniai medikai nežino kaip jomis naudotis ir maksimaliai efektyviai taikyti pacientų gydymui. Dėl šios priežasties pareiškėja nutarė tęsti mokslus ir kelti profesinę kvalifikaciją Europoje. Nurodė, kad ketina savo žinias gilinti būtent Lietuvos Respublikos aukštojoje mokykloje, kadangi vertina, kad Lietuvoje yra puikus medicinos mokslų kainos ir kokybės santykis. Pažymėjo, kad pasirinko atlikti praktiką anesteziologijos srityje Lietuvos sveikatos mokslų universitete (toliau – ir LSMU), kadangi būtent ši aukštoji mokykla pasiūlė visą mokymosi (praktikos) kursą organizuoti anglų kalba. Už vienerių metų praktiką pareiškėja iš anksto sumokėjo LSMU 12 500 Eur. Prašyme akcentavo, kad buvimo Lietuvoje metu pareiškėjos visas pragyvenimo išlaidas padengs jos sesuo J. A.-H., gyvenanti (duomenys neskelbtini). Taip pat buvo pateikta visa informacija apie pareiškėjos pajamas (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad po mokslų (praktikos) Lietuvoje pareiškėja ketina grįžti į (duomenys neskelbtini), ten atidaryti savo privačią kliniką (tam tikslui ji jau įgijo žemės sklypą).
3. Pareiškėjos teigimu, 2022 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos vizų centre (duomenys neskelbtini), pareiškėja atsakė į visus Lietuvos ambasados įgalioto atstovo jai užduodamus klausimus. Ambasados sprendimas pareiškėjai buvo pateiktas lietuvių kalba, todėl pareiškėja turėjo nedelsiant užsisakyti vertimo paslaugas. Ambasados sprendimo pasėkoje buvo priimtas ir Muitinės departamento sprendimas, kuriuo užkertamas kelias pareiškėjai atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir į kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių teritoriją iki 2025 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškėjos manymu, tiek Ambasados sprendimas, tiek Muitinės departamento sprendimas yra absoliučiai nepagrįsti, todėl naikintini.
4. Pareiškėja pažymėjo, jog Ambasados sprendime be įstatymo nuostatų absoliučiai jokio išaiškinimo nepateikta. Tik iš Ambasados sprendimo turinio buvo matyti, kad buvo suabejota pareiškėjos pateiktų dokumentų autentiškumu (įtarimas dėl dokumentų klastojimo), ko pasėkoje suabejota ir kelionės tikslu bei buvimo sąlygomis. Akcentavo, kad pareiškėja nebuvo informuota kokie jos pateikti dokumentai sukėlė abejonių, jos nebuvo prašoma pateikti papildomus dokumentus, todėl pareiškėja neturėjo jokių galimybių išsklaidyti abejones dėl jos pateiktų dokumentų tikrumo, nes absoliučiai nebuvo aišku, kurie dokumentai Ambasadai sukėlė abejones dėl jų autentiškumo. Pažymėjo, kad Ambasados sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų. Sprendimas nemotyvuotas ir nepagrįstas objektyviais duomenimis, todėl pareiškėja negalėjo efektyviai ginti savo pažeistų teisių. Pareiškėja akcentavo, jog šiuo atveju buvo grubiai pažeistos jos teisės, jai buvo be jokių paaiškinimų ir motyvų, nepagrįstai ir neteisėtai mesti įtarimai dėl dokumentų klastojimo, atsisakyta išduoti vizą, vėliau šio sprendimo pagrindu apskritai uždrausta iki 2025 m. atvykti į Šengeno teritoriją. Tokiu būdu buvo faktiškai sužlugdytos pareiškėjos galimybės toliau gilinti savo žinias, mokytis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šengeno erdvėje.
5. Pareiškėjos teigimu, ji pagrindė savo kelionės tikslą ir sąlygas (pateikė mokymo įstaigos kvietimą, apmokėjimą už mokslus (praktiką), pateikė draudimą, informaciją apie turimas lėšas, apie darbo patirtį, apie kvalifikaciją ir išsilavinimą.) Pareiškėjos įsitikinimu, jos prašymas išduoti vizą buvo atmestas formaliais pagrindais, absoliučiai nesiaiškinant ir nesigilinant į pateiktus dokumentus ir jų turinį. Migracijos departamento raštu ne tik nebuvo pateiktas pats Migracijos departamento sprendimas, bet ir nebuvo nurodyta absoliučiai jokių tokio sprendimo priėmimo motyvų. Taigi, nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai grubiai pažeidžiami viešojo administravimo teisės principai, nepaisoma teismų praktikos: pareiškėja el. paštu gavo Migracijos departamento raštą, kuriame daroma nuoroda į Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą. Raštu įtvirtinamas visiškai nemotyvuotas draudimas atvykti tiek į Lietuvą, tiek į visą Šengeno zoną trims metams. Iš pareiškėjos šiuo Migracijos departamento raštu atimtos bet kokios galimybės studijuoti (atlikti praktiką) visose Šengeno erdvės valstybėse, nesuteikiant jai elementarios informacijos dėl kokios priežasties buvo priimtas toks sprendimas, taip pat nesuteikiant galimybės pateikti papildomą informaciją, kuri galėtų išsklaidyti galimas institucijų abejones dėl pareiškėjos atvykimo tikslo ir priežasčių.
6. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, jog pareiškėja netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių. Konsulas, vertindamas pareiškėjos prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo bei pateiktą medžiagą ir pokalbio – interviu su pareiškėja metu gautą informaciją, nustatė, kad pareiškėja prašyme išduoti vizą deklaravo vykstanti į Lietuvą studijuoti LSMU anesteziologijos kursuose, o siekdama pagrįsti turimą kvalifikaciją, pareiškėja pateikė ir dokumentus, kurie konsului sukėlė abejones dėl jų autentiškumo: (i) mokyklos baigimo pažymėjime įrašyta gimimo data nesutampa su pareiškėjos pase įrašyta gimimo data, (ii) pateikto pažymėjimo, patvirtinančio, kad turi mediko licenciją, kitoje dokumento pusėje prisegtų (duomenys neskelbtini) vyriausybės brūkšninių kodų nuskenuoti nepavyksta, (iii) kito dokumento, liudijančio, kad jai išduota mediko licencija, (duomenys neskelbtini) vyriausybės brūkšninių kodų išdavimo data ant dokumento nurodoma 2022 m. birželio 20 d., tačiau juos nuskenavus, data nurodoma kita – 2022 m. gegužės 31 d. Konsulinis pareigūnas, siekdamas išsklaidyti abejones dėl tikrojo kelionės tikslo ir buvimo sąlygų Lietuvoje, pakvietė pareiškėją pokalbiui – interviu. Pareiškėja pokalbio su konsulu metu nepateikė svarių ir įtikinančių argumentų dėl aukštosios mokyklos Lietuvoje ir studijų programos pasirinkimo kriterijų, negalėjo nurodyti, kodėl nesiekia išsilavinimo kilmės ar kitose šalyse; teigė, jog domėjosi studijomis ne tik Lietuvoje, bet ir JK, JAV ir Vokietijoje, tačiau nusprendė studijuoti Lietuvoje, nes „taip liepė sesuo, gyvenanti (duomenys neskelbtini)“; akcentavo, kad Lietuvą pasirinko dėl šios valstybės pigumo, tačiau negalėjo pateikti jokios informacijos dėl pragyvenimo (maisto, kuro, transporto, komunalinių mokesčių) kainų, visgi pripažino, kad tokių kainų nėra lyginusi. Pokalbio metu nuolat painiojosi dėl aplinkybių, kada yra baigusi mokyklą, pabaigoje deklaravo, kad tai padariusi 1999 m. (kuomet pareiškėjai buvo (duomenys neskelbtini) metų, o tai neatrodo tikėtina). Nurodė, jog pareiškėja pati lėšų studijoms ir vykimui iš Lietuvos į kilmės ar kitą valstybę neturi, už pareiškėją studijų įmoką atliko kitas asmuo – prašyme nurodytas rėmėjas yra sesuo, gyvenanti (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėja duomenų apie turimą nekilnojamąjį turtą, šeimos narius nepateikė, taigi jos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su kilmės šalimi yra silpni ir nestabilūs.
8. Atsakovas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje byloje yra pripažinę, jog (duomenys neskelbtini) yra politiškai nestabili vietovė, čia aukštas nedarbo lygis, plačiai paplitęs skurdas. Konsulas padarė išvadą, jog pareiškėjos konsului pateiktas Prašymas išduoti vizą bei patvirtinamieji dokumentai ir informacija, liečianti jos socialinius ryšius, mokymosi planus Lietuvoje, gyvenimo sąlygas, pajamų (ne)turėjimą ir pan., konsulo vertinti kaip nepatikimi, nes informacija nebuvo konkreti, joje gausu nesutapimų, todėl vien toks informacijos pobūdis laikytinas pakankamu pagrindu konsuliniam pareigūnui atsisakyti išduoti vizą pareiškėjai. Atsakovas akcentavo, jog kiekvienas iš šių veiksnių yra Vizų kodekso praktiniame vadove išvardinti nelegalios migracijos veiksnių indikatoriai. Konsulas, vertindamas pareiškėjos Prašymą bei jos pateiktus duomenis ir informaciją raštu ir žodžiu, įvertino ne tik kaip šie duomenys ir informacija atitinka formaliuosius kriterijus, t. y. pateiktų dokumentų formą, bet įvertino ir pareiškėjos pateiktos informacijos bei konsulo savarankiškai surinktos informacijos turinį, t. y. pareiškėjos Prašyme deklaruojamų ketinimų realumą ir autentiškumą. Pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka pareiškėjai. Pareiškėja, norėdama gauti vizą vykti į Lietuvą mokytis, elgdamasi rūpestingai ir atidžiai, turėjo domėtis savo studijomis, gyvenamąja vieta ir pateikti išsamius paaiškinimus konsului pastarajam pokalbio – interviu metu aiškinantis pareiškėjos deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu ir buvimo sąlygomis.
9. Atsakovo nuomone, konsulo gautos informacijos visuma leido jam priimti sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą, nes dėl aukščiau nurodytų aplinkybių konsului kilo pagrįstos abejonės dėl faktinio pareiškėjos vykimo į Lietuvą, o faktiškai į Europos Sąjungą, deklaruojamo tikslo – mokytis Lietuvos aukštojoje mokykloje, todėl, anot atsakovo, neatmestina prielaida, kad pareiškėja, prisidengdama studijomis Lietuvoje, siekė imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais, nes pareiškėja nepagrindė pateiktų dokumentų autentiškumo, nepateikė leistinų įrodymų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, taigi pateikta informacija dėl vykimo į Lietuvą tikslo (studijų Lietuvoje) ir buvimo sąlygų (reikiamų lėšų turėjimo) nebuvo patikima, vadinasi ji galėjo kelti nelegalios migracijos grėsmę. Konsulinis pareigūnas neturėjo pareigos konsultuoti (atstovauti) užsieniečių kaip jiems tinkamai parengti Prašymą išduoti vizą ir pagrindžiamuosius dokumentus tam, kad konsulas galėtų priimti sprendimą patenkinti užsieniečio Prašymą išduoti jam vizą.
10. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
11. Atsakovo Migracijos departamento nuomone, pareiškėjos atveju buvo tinkamai pritaikytos Taisyklės (t. y. specialios teisės normos), reglamentuojančios būtent draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisinius santykius. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktais, tinkamai informavo pareiškėją išsiųsdamas pranešimą Taisyklėse nustatyta tvarka, o pareiškėjos teiginiai, kad ginčijamas sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, nepagrįsti.
12. Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) Respublikoje atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjai, nes kartu su prašymu išduoti nacionalinę vizą užsienietė pateikė suklastotus patvirtinamuosius dokumentus. Prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, kad užsienietės pateiktas mokyklos baigimo pažymėjimo autentiškumas kelia abejonių: gimimo data jame nesutampa su nurodyta pase. Pateikto pažymėjimo, patvirtinančio, kad turi mediko licenciją, brūkšninių kodų nuskenuoti nepavyksta. Bakalauro diplomo priedėlio autentiškumas taip pat abejotinas, tikrumą liudijančių (duomenys neskelbtini) vyriausybės brūkšninių kodų išdavimo data ant dokumento rodoma kaip 2022 m, birželio 20 d., tačiau juos nuskenavus, rodo 2022 m. gegužės 31 d. Pareiškėja teigė, kad vyksta į Lietuvą studijuoti LSMU anesteziologijos kursuose. Bet interviu metu nepateikė svarių argumentų dėl Lietuvos aukštosios mokyklos bei kursų pasirinkimo kriterijų, nenurodė pridėtinės kursų vertės ateities profesinei karjerai, kodėl neketino studijuoti kilmės ar kitoje šalyje. Kitų valstybių ar universitetų netikrino. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, Ambasada padarė prielaidą, kad pareiškėja, prisidengdamas studijomis Lietuvoje, ketina imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais. Todėl Migracijos departamentas darė išvadą, kad pareiškėjos deklaruojamas kelionės tikslas į Lietuvą buvo nepatikimas, aukšta nelegalios migracijos grėsmė, kilo abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti vizą bei priežastis dėl kurių jai atsisakyta išduoti vizą, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsienietei atvykti, Migracijos departamentas nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Nurodė, jog Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – panaikino Ambasados sprendimą ir Migracijos departamento sprendimą, įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2022 m. rugpjūčio 3 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą.
14. Teismas nustatė, kad:
14.1. Pareiškėja 2022 m. rugpjūčio 3 d. pateikė Ambasadai prašymą išduoti nacionalinę vizą. Pateiktame Prašyme pareiškėja pagrindinį kelionės tikslą nurodė studijas (21 p.). Be kita ko, Prašyme nurodė: 1) šeiminė padėtis – netekėjusi (9 p.), 2) pagrindinis kelionės tikslas – studijos (21 p.), 3) prašoma leisti vykti – daug kartų (24 p.), 4) numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2022 m. rugpjūčio 29 d., išvykimo – 2023 m. rugpjūčio 28 d. (29 ir 30 p.), 5) kviečiantis asmuo – Lietuvos sveikatos medicinos universitetas (32 p.), 6) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia – sesuo (33 p.). Pareiškėja kartu su Prašymu išduoti vizą pateikė ir dokumentus, tarp kurių: tarpininkavimo raštas, priėmimo į studijas raštus, įsipareigojimo remti raštas, lėktuvo bilieto rezervacija, pažyma dėl teistumo, motyvacinis laiškas, savo ir rėmėjos pasų kopijos, išsilavinimo dokumentus, darbovietės dokumentas, rėmėjos ir asmeninis banko sąskaitos išrašas.
14.2. Konsulas, vertindamas pareiškėjos Prašymą bei pateiktą medžiagą ir pokalbio – interviu su pareiškėja metu gautą informaciją, nustatė, kad pareiškėja Prašyme išduoti vizą deklaravo vykstanti į Lietuvą studijuoti LSMU anesteziologijos kursuose, o siekdama pagrįsti turimą kvalifikaciją, pareiškėja pateikė ir dokumentus, kurie konsului sukėlė abejones dėl jų autentiškumo: (i) mokyklos baigimo pažymėjime įrašyta gimimo data nesutampa su pareiškėjos pase įrašyta gimimo data, (ii) pateikto pažymėjimo, patvirtinančio, kad turi mediko licenciją, kitoje dokumento pusėje prisegtų (duomenys neskelbtini) vyriausybės brūkšninių kodų nuskenuoti nepavyksta, (iii) kito dokumento, liudijančio, kad jai išduota mediko licencija, (duomenys neskelbtini) vyriausybės brūkšninių kodų išdavimo data ant dokumento nurodoma 2022 m. birželio 20 d., tačiau juos nuskenavus, data nurodoma kita – 2022 m. gegužės 31 d.
14.3. Konsulinis pareigūnas pakvietė pareiškėją pokalbiui – interviu. Konsulas padarė išvadą, jog pareiškėjos konsului pateikti Prašymas išduoti vizą bei patvirtinamieji dokumentai ir informacija, liečianti jos socialinius ryšius, mokymosi planus Lietuvoje, gyvenimo sąlygas, pajamų (ne)turėjimą ir pan. konsulo vertinti kaip nepatikimi, nes informacija nebuvo konkreti, joje gausu nesutapimų, todėl vien toks informacijos pobūdis laikytinas pakankamu pagrindu konsuliniam pareigūnui atsisakyti išduoti vizą pareiškėjai. Konsulas priėmė ginčijamą Ambasados sprendimą.
14.4. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai yra neišduota nacionalinė viza Migracijos departamentas taip pat priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą.
15. Teismas pažymėjo, kad vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), nuostatos, taip pat ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), taip pat Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), pagal kurio 121 straipsnio 1 dalį, Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse, bei Vizų aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo, nuostatos.
16. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja Prašyme kaip pagrindinį kelionės tikslą į Lietuvos Respubliką nurodė studijas. Ambasada sprendimu atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjai, nes kartu su Prašymu išduoti nacionalinę vizą užsienietė pateikė suklastotus patvirtinamuosius dokumentus. Ambasadoje Prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad užsienietės pateiktas mokyklos baigimo pažymėjimo autentiškumas kelia abejonių: gimimo data nesutampa su nurodyta pareiškėjos pase; pažymėjimo, patvirtinančio, mediko licencijos turėjimą, brūkšninių kodų nuskenuoti nepavyksta; bakalauro diplomo priedėlio autentiškumas taip pat sukėlė konsului abejonių, kadangi tikrumą liudijančių (duomenys neskelbtini) vyriausybės brūkšninių kodų išdavimo data ant dokumento rodoma kaip 2022 m. birželio 20 d., tačiau nuskenavus, rodo 2022 m. gegužės 31 d. Atkreiptas dėmesys į tai, jog tarp šalių ginčo nėra ir pati pareiškėja pripažįsta, kad ginčo egzaminų išlaikymo atestate (pažymėjime) (duomenys neskelbtini) buvo neteisingai nurodyta pareiškėjos gimimo data: vietoj (duomenys neskelbtini) buvo nurodyta (duomenys neskelbtini). Kaip nurodė pareiškėja savo rašytiniame paaiškinime teisme bei ką akcentavo teismo posėdžio metu pareiškėja sužinojusi, kad toks neatitikimas sukėlė atsakovams abejonių dėl dokumentų autentiškumo, ji kreipėsi į kompetentingas institucijas ir gavo (duomenys neskelbtini) raštą, kuriame patvirtinama, kad, registruojant pareiškėjos egzaminų rezultatus, buvo nurodyta klaidinga gimimo data, t. y. nurodyta (duomenys neskelbtini) vietoj teisingos gimimo datos – (duomenys neskelbtini). Tačiau, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog šiuos rašytinius įrodymus pareiškėja gavo tik bylą nagrinėjant teisme, o ne Ambasadai nagrinėjant pareiškėjos Prašymą. Taigi, vien tik toks gimimo datų oficialiuose dokumentuose neatitikimas, teismo vertinimu, buvo pakankamas, kad pareiškėjos Prašymo nagrinėjimo metu Ambasada galėtų daryti prielaidas dėl suklastotų dokumentų pateikimo bei tai, jog pareiškėja, prisidengdama studijomis Lietuvoje, ketina imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais. Be to, pažymėjimo, patvirtinančio mediko licencijos turėjimą, brūkšninių kodų nuskenavimo nepavykimas, abejonės dėl kitų pareiškėjos teiktų dokumentų bei pareiškėjos interviu pagrįstai leido konsului padaryti išvadą, kad tikrasis pareiškėjos kelionės tikslas gali būti visai kitoks, nei oficialiai deklaruotas. Teismo vertinimu, pareiškėjos pateikti dokumentai bei paaiškinimai konsului sukėlė pagrįstą pagrindą manyti, jog pareiškėja negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei kyla pagrįstų abejonių dėl jos pareiškimų patikimumo bei atitinkamai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.
17. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, sudarė teismui pagrindą konstatuoti, kad Ambasados pareigūnui kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų. Teismo vertinimu, konsulinis pareigūnas, pagal tuometinę faktinę situaciją padarė pagrįstą išvadą bei pagrįstai priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą. Tačiau nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjos su skundu pateikti įrodymai nebuvo pateikti Ambasados sprendimo priėmimo metu, tačiau siekiant objektyvaus ginčo situacijos ištyrimo, t. y. tam, kad būtų paneigtas, arba patvirtintas pareiškėjos į Lietuvos Respubliką atvykimo (ketinant studijuoti Lietuvos Respublikoje) teisėtumas, teismo vertinimu, būtinas pareiškėjos su skundu pateiktų rašytinių įrodymų papildomas ištyrimas. Taigi, susipažinus su pareiškėjos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais, juos kitų byloje nustatytų duomenų kontekste vertindamas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalies taisykles, teismas manė, kad neįvertinus ir neištyrus (nepatikrinus) aptariamų įrodymų (juose nurodytų aplinkybių), ginčijamas atsakovo sprendimas negali būti vienareikšmiškai pripažintas pagrįstu. Be to, pareiškėjos kartu su skundu pateiktų (naujų) įrodymų turinys nagrinėjamu atveju implikuoja būtinybę patikrinti jais (įrodymais) grindžiamų faktinių aplinkybių realumą. Toks naujų įrodymų vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, teismo vertinimu, negali būti atliekamas paties administracinio teismo, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, o ne skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą.
18. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas Ambasados sprendimą panaikino ir Ambasadą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti jai nacionalinę vizą.
19. Dėl Migracijos departamento sprendimo teismas akcentavo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti vizą bei priežastis dėl kurių jai atsisakyta išduoti vizą, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsienietei atvykti, Migracijos departamentas nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 9 dalį, užsienietis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuojamas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas nustatė, jog Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktais tinkamai informavo pareiškėją išsiųsdamas pranešimą Taisyklėse nustatyta tvarka, be to, Migracijos sprendimas buvo tinkamai motyvuotas. Tačiau nagrinėjamu atveju teismui panaikinus Ambasados sprendimą, kuris buvo teisinis pagrindas priimti šioje byloje ginčijamą Migracijos departamento sprendimą, panaikintas ir Migracijos departamento sprendimas.
20. Pareiškėja prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju teismui konstatavus, jog ginčijami Ambasados ir Migracijos departamento sprendimai buvo teisėti ir pagrįsti, tačiau minėti sprendimai panaikinami teismo tik dėl to, jog pareiškėja nagrinėjant bylą teisme pateikė naujus rašytinius įrodymus, kuriuos tam, kad pašalinti bet kokias abejones, turėtų viešojo administravimo institucijos iš naujo juos įvertinti, teismas sprendė, kad pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
21. Atsakovas Užsienio reikalų ministerija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
22. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Teismas netinkamai aiškino teisės aktus reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, padarė esminius procesinės teisės normų pažeidimus, ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą teisminę praktiką. Teismo sprendimas sukūrė teisingumo fikciją.
22.2. Vizų kodekso II skyriaus 10 straipsnio „Bendrosios prašymo pateikimo taisyklės“ 3 dalies f papunktis nustato, kad prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo pateikia patvirtinamuosius dokumentus pagal 14 straipsnį ir II priedą. Pagal Vizų kodekso III skyriaus 21 straipsnio 7 dalį, prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Teisingumo Teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendime byloje Fathimian (C-544, EU:C:2017:255), 46 punkte nurodė, kad nacionalinė teisminė institucija turi būti įgaliota nagrinėti visus svarbius klausimus, tačiau teisminė kontrolė apima tik patikrinimą, ar „nepadaryta akivaizdžiu klaidu“. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) prejudiciniame 2020 m. lapkričio 24 d. sprendime byloje R. N. N. S (C-225/19). K. A. (C-226/19) prieš Minister van Buitenlandse Zaken 49 punkte nurodė, kad „Nagrinėdamos prašymus išduoti vizą, nacionalinės valdžios institucijos turi plačią diskreciją, kiek tai susiję su Vizų kodekse nurodytu atsisakymo pagrindu taikymo sąlygomis ir reikšmingu faktiniu aplinkybių vertinimu“ (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Koushaki, C-84, EU:C:2013:862, 60 punktą ir 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo EI Hassani, C-403/16, EU:C:2017:960, 36 punktą). Todėl atliekant šios diskrecijos teisminę kontrolę turi būti patikrinama tik tai, ar ginčijamas sprendimas grindžiamas pakankamai svariais faktais ir įsitikinta ar jame nepadaryta akivaizdžios klaidos (pagal analogiją žr. 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo Fahimain, C-544/15, EU:C:2017:255, 45 ir 46 punktus).
22.3. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką vizų (ne)išdavimo klausimais, kuri aktuali nagrinėjamoje byloje: 1) LVAT 2014 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-184/2014 išaiškino, kad vien pareiškėjo dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės. Pasak teismo, vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis; 2) LVAT 2014 rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-619/2014 pažymėjo, kad pareiškėjui tenka pareiga pateikti informaciją, kurios patikimumas būtų patvirtinamas svarbiais ir patikimais dokumentais, galinčiais išsklaidyti tokias abejones; 3) LVAT 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4285-624/2017 pažymėjo, kad Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardintos kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą; 4) LVAT 2021 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2764-624/2021 23 punkte nurodė, kad pasisakant dėl pareiškėjo pateiktų naujų duomenų pažymėtina, kad, pagal Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų V skirsnį „Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga patikrina pateiktus dokumentus ir šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Vadovaujantis šia prašymų nagrinėjimo tvarka, skundžiamo Ambasados sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas gali būti vertinamas tik pareiškėjo kartu su prašymu išduoti vizą pateiktų dokumentų kontekste; būtent pareiškėjas turėjo pareigą pateikti visus dokumentus jo prašymą išduoti vizą vertinančiai institucijai bei pasirūpinti, kad jie patvirtintų jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą; 5) LVAT 2022 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-903-552/2022 23 punkte pažymėjo, kad teismas nesprendžia viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų klausimų iš naujo, tik patikrina, ar atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, veikė įstatymu apibrėžtos kompetencijos ribose, ir ar konkrečiu atveju, egzistuoja aplinkybės, sudarančios pagrindą atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą.
22.4. Atsakovo įsitikinimu, bylos duomenys tvirtina, jog Konsulas, priimdamas sprendimą dėl atsisakymo pareiškėjai išduoti vizą, objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl nacionalinės vizos (ne)išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Konsulas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos pateikti Prašymas išduoti vizą bei patvirtinamieji dokumentai ir informacija, liečianti jos socialinius ryšius, mokymosi planus Lietuvoje, gyvenimo sąlygas, pajamų (ne)turėjimą ir pan. vertintini kaip nepatikimi, nes informacija nebuvo konkreti, joje gausu nesutapimų, todėl vien toks informacijos pobūdis laikytinas pakankamu pagrindu konsuliniam pareigūnui atsisakyti išduoti vizą pareiškėjai.
22.5. 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, Šengeno sienų kodeksas, Vizų kodeksas, Lietuvos Respublikos Įstatymas „Lietuvos Respublikos konsulinis statutas“, Diplomatinės tarnybos įstatymas, Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. lV-899/V-330 patvirtintas Vizos išdavimo tvarkos aprašas (su pakeitimais) apibrėžia konsulinio pareigūno kompetenciją, todėl konsuliniam pareigūnui nagrinėjant užsieniečių prašymus išduoti vizas ir priimant sprendimus dėl jų galioja ypatingo formalizuotumo principas, kuris reiškia, kad konsulinis pareigūnas gali atlikti tik tai, kas numatyta jo kompetenciją nustatančiuose teisės aktuose. Kadangi teisės aktuose vienareikšmiai ir aiškiai nurodyta, kokius užsieniečiai su Prašymu išduoti vizą turi pateikti patvirtinamuosius dokumentus, tai užsienietis pats asmeniškai turi būti susipažinęs su šių teisės aktų reikalavimais dėl prašymą išduoti vizą pagrindžiančių dokumentų pateikimo konsuliniam pareigūnui ir šių reikalavimų privalo laikytis.
23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atsakovo Užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
24. Migracijos departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs įrodymus, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai – pagal ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pagal ABTĮ 147 straipsnį materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ambasados sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą ir Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjai 3 metus uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atlikti veiksmus – iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti jai nacionalinę vizą.
26. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, konsulinis pareigūnas, pagal tuometinę faktinę situaciją padarė pagrįstą išvadą bei pagrįstai priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą. Tačiau nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjos su skundu pateikti įrodymai nebuvo pateikti Ambasados sprendimo priėmimo metu, tačiau siekiant objektyvaus ginčo situacijos ištyrimo, t. y. tam, kad būtų paneigtas, arba patvirtintas pareiškėjos į Lietuvos Respubliką atvykimo (ketinant studijuoti Lietuvos Respublikoje) teisėtumas, teismo vertinimu, būtinas pareiškėjos su skundu pateiktų rašytinių įrodymų papildomas ištyrimas. Teismas Ambasados sprendimą panaikino ir Ambasadą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti jai nacionalinę vizą. Nagrinėjamu atveju teismui panaikinus Ambasados sprendimą, kuris buvo teisinis pagrindas priimti šioje byloje ginčijamą Migracijos departamento sprendimą, panaikintas ir Migracijos departamento sprendimas.
27. Iš apeliacinio skundo matyti, kad atsakovas Užsienio reikalų ministerija nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, bei teigia, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, padarė esminius procesinės teisės normų pažeidimus, ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką.
28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
29. Dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 5 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų visumos (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012, 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011 ir kt.).
30. Pagrindinius klausimus, susijusius su nacionalinės vizos, kurią išduoti byloje ginčijamu Sprendimu atsisakyta, išdavimu, reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtintas Vizų kodeksas, Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtintas Vizos išdavimo tvarkos aprašas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A858-619/2014).
31. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. Taip pat vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad kompetentingos institucijos, nagrinėjančios prašymą išduoti vizą, įvertinus pateiktus duomenis ir nustačius aukščiau minėtus teisės normose įvardintus pagrindus, turi teisę atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12) konstatavo, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, o pareiškėjas šiuo atveju turi pareigą įrodyti, kad atitinka visas sąlygas vizai gauti.
33. Vis dėlto ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą yra pagrįsta abejonė, kad pareiškėjas atitinka nustatytus reikalavimus vizai gauti (žr. minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką). Taigi turi egzistuoti objektyviais duomenimis grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija.
34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-35/2012 yra konstatavęs, jog Vizų kodekso nuostata, kad sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti. Ši Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014).
35. Taigi nepaneigiant standartinės formos dėl atsisakymo išduoti vizą, vis dėlto kiekviena situacija yra individuali ir turi būti atsižvelgiama į kiekvieno pareiškėjo padėtį, priimtiną sprendimą atitinkamai pagrindžiant tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis. Kompetentingai institucijai ne tik kad nėra kliūčių standartinės formos papildymui, atsižvelgiant į konkrečias specifines aplinkybes, bet ir atskiro individualaus akto priėmimui, turinčio atitikti ne tik Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, bet ir gero administravimo principą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-320-556/2023)
36. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipdamasi dėl nacionalinės vizos išdavimo, savo prašymą grindė siekiu studijuoti LSMU anesteziologijos kursuose. Pareiškėja kartu su Prašymu išduoti vizą pateikė ir dokumentus, tarp kurių: tarpininkavimo raštas, priėmimo į studijas raštus, įsipareigojimo remti raštas, lėktuvo bilieto rezervacija, pažyma dėl teistumo, motyvacinis laiškas, savo ir rėmėjos pasų kopijos, išsilavinimo dokumentus, darbovietės dokumentas, rėmėjos ir asmeninis banko sąskaitos išrašas. Pareiškėja siekdama pagrįsti turimą kvalifikaciją, Konsului pateikė ir dokumentus, kurie jam sukėlė abejones dėl jų autentiškumo: (i) mokyklos baigimo pažymėjime įrašyta gimimo data nesutampa su pareiškėjos pase įrašyta gimimo data, (ii) pateikto pažymėjimo, patvirtinančio, kad turi mediko licenciją, kitoje dokumento pusėje prisegtų (duomenys neskelbtini) vyriausybės brūkšninių kodų nuskenuoti nepavyksta, (iii) kito dokumento, liudijančio, kad jai išduota mediko licencija, (duomenys neskelbtini) vyriausybės brūkšninių kodų išdavimo data ant dokumento nurodoma 2022 m. birželio 20 d., tačiau juos nuskenavus, data nurodoma kita – 2022 m. gegužės 31 d. Konsulinis pareigūnas po pokalbio su pareiškėja, padarė išvadą, jog pareiškėjos konsului pateikti Prašymas išduoti vizą bei patvirtinamieji dokumentai ir informacija, liečianti jos socialinius ryšius, mokymosi planus Lietuvoje, gyvenimo sąlygas, pajamų (ne)turėjimą ir pan. vertintini kaip nepatikimi, nes informacija nebuvo konkreti, joje gausu nesutapimų, todėl vien toks informacijos pobūdis laikytinas pakankamu pagrindu konsuliniam pareigūnui atsisakyti išduoti vizą pareiškėjai.
37. Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateiktuose 2022 m. lapkričio 29 d. rašytiniuose paaiškinimuose ir prašyme dėl naujų įrodymų prijungimo nurodė, kad pripažįsta, jog atsakovų nurodytame egzaminų išlaikymo atestate (pažymėjime) (duomenys neskelbtini) buvo neteisingai nurodyta pareiškėjos gimimo data: vietoj (duomenys neskelbtini) nurodyta (duomenys neskelbtini). Sužinojusi, kad toks neatitikimas sukėlė atsakovams abejonių dėl dokumentų autentiškumo, pareiškėja kreipėsi į kompetentingas institucijas ir gavo (duomenys neskelbtini) 2022 m. lapkričio 8 d. raštą, kuriame patvirtinama, kad, registruojant pareiškėjos egzaminų rezultatus, buvo nurodyta klaidinga gimimo data, t. y. nurodyta (duomenys neskelbtini), vietoj teisingos gimimo datos – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos nuomone, šis naujai teikiamas įrodymas pašalina abejones, susijusias su šiame dokumente nurodytos pareiškėjos gimimo datos neatitikimais, patvirtina pradinio dokumento tikrumą ir paneigia atsakovų prielaidas dėl dokumento suklastojimo. Minėtuose paaiškinimuose pareiškėja dėl atsakovų abejonių pareiškėjos bakalauro diplomo priedėlio autentiškumo nurodė, kad atsakovų nurodomas dokumentas buvo įkeltas į valstybinę (duomenys neskelbtini) Švietimo ministerijos sistemą (siekiant juos patvirtinti/autentifikuoti) 2022 m. gegužės 31 d. ir tai yra šių dokumentų pateikimo valstybinei institucijai data, o dokumentų patvirtinimas/autentifikavimas buvo užbaigtas 2022 m. birželio 20 d. Dėl nurodytos priežasties tikrumą liudijančių (duomenys neskelbtini) vyriausybės brūkšninių kodų išdavimo data ant dokumento rodoma kaip 2022 m. birželio 20 d., bet nuskanavus rodoma kita data – 2022 m. gegužės 31 d. Be to, pareiškėja paaiškino ir dėl pateikto pažymėjimo patvirtinančio, kad pareiškėja turi mediko licenciją, kurio brūkšninių kodų nuskenuoti atsakovui nepavyksta, nurodydama, kad tuo atveju, jeigu nėra galimybės nuskaityti dokumento brūkšninio kodo, jį patikrinti galima per (duomenys neskelbtini) valstybinę Vertinimo ir akreditacijos sistemą (nuoroda į tinklalapį (duomenys neskelbtini)), kur, suvedus dokumento numerį, pateikiama informacija apie aktualų dokumentą. Pareiškėja taip pat pateikia detalų paaiškinimą ir dėl mokyklos bei privataus universiteto baigimo datų.
38. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog minėtus rašytinius įrodymus pareiškėja gavo ir pateikė tik bylą nagrinėjant teisme, o ne Ambasadai nagrinėjant pareiškėjos Prašymą. Ambasada priimdama sprendimą nurodytų paaiškinimų pagrindu neatliko vertinimo. Todėl byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudarė pirmosios instancijos teismui visiškai pagrįstą pagrindą nagrinėjamu atveju konstatuoti, kad nors pareiškėjos su skundu pateikti įrodymai nebuvo pateikti Ambasados sprendimo priėmimo metu, tačiau siekiant objektyvaus ginčo situacijos ištyrimo, t. y. tam, kad būtų paneigtas, arba patvirtintas pareiškėjos į Lietuvos Respubliką atvykimo (ketinant studijuoti Lietuvos Respublikoje) teisėtumas, būtinas pareiškėjos su skundu pateiktų rašytinių įrodymų papildomas ištyrimas.
39. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos sprendžiant analogiško pobūdžio bylas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius