Civilinė byla Nr. e2A-240-464/2025
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00551-2024-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.1; 2.6.8.11.5; 2.6.10.2.1; 2.6.10.5.1; 2.6.11.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. birželio 3 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jadvygos Mardosevič,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Elektrum Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elektrum Lietuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Plamika“ dėl nuotolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Elektrum Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Plamika“ 578 593,02 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2022 m. birželio 21 d. ieškovė su atsakove sudarė Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 80674028690, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo 36 mėn. tiekti elektros energiją atsakovei, o atsakovė įsipareigojo už suteiktą elektros energiją tinkamai atsiskaityti. Tačiau atsakovė 2023 m. gegužės 23 d. pateikė ieškovei pranešimą, kad, vadovaudamasi sutarties II dalies bendrųjų nuostatų 6.4 papunkčiu, ji nutrauks sutartį nuo 2023 m. birželio 27 d. Sutarčiai nutrūkus, ieškovė 2023 m. liepos 26 d. išrašė ir pateikė atsakovei apmokėti sąskaitą faktūrą Nr. 806343095004 (toliau – sąskaita 1) su joje apskaičiuotu 601 736,74 Eur sutarties nutraukimo mokesčiu. Vėliau paaiškėjus, kad sąskaitoje 1 pateikta suma buvo apskaičiuota klaidingai, sąskaita 1 buvo kredituota, o atsakovei išrašyta bei pateikta 2023 m. spalio 17 d. sąskaita faktūra serija Nr. 806939581745 (toliau – sąskaita 2) su patikslinta sutarties nutraukimo mokesčio suma – 578 593,02 Eur. Atsakovė, nesutikdama sumokėti sutarties nutraukimo mokesčio, kreipėsi į Valstybinę energetikos reguliavimo tarnybą (toliau – VERT), kuri 2024 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. O3E-617 patenkino atsakovės reikalavimą ir įpareigojo ieškovę anuliuoti sąskaitą 2 arba, jei sąskaita 2 jau yra apmokėta, grąžinti atsakovei jos sumokėtą sumą. Todėl ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – EĮ) 34 straipsnio 7 dalimi ir Ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisyklių, patvirtintų VERT 2019 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. O3E-226, 69 punktu teikia ieškinį teismui, kuriuo prašo išspręsti tarp šalių kilusį ginčą.
3. Ieškovės teigimu, šalys sutartyje iš anksto susitarė dėl aiškių ir konkrečių vienašalio sutarties nutraukimo sąlygų bei išankstinio sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo mechanizmo, kuris taikomas abiem sutarties šalims nusprendus anksčiau sutarto termino nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo sąlygos buvo aptartos sutarties II dalyje – bendrosiose nuostatose (6.4–6.5 papunkčiuose). Sutartyje nurodytas dėl vienašalio sutarties nutraukimo atsiradęs nuostolių dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į vartotojo vidutinį elektros energijos vartojimą sutarties vykdymo laikotarpiu bei likusį sutartyje sulygtą elektros energijos pardavimo laikotarpį po pirmalaikio sutarties nutraukimo. Šiuo konkrečiu atveju atsakovė sutartį vykdė tik 11 mėn. (t. y., nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d.). Per šį laikotarpį vidutinė sąskaitų už atsakovės suvartotą elektros energiją suma siekė 84 860,31 Eur. Sutarties šalims aiškiai susitarus dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sąlygų (įskaitant dėl fiksuotos kainos, laikotarpio, išankstinio sutarties nutraukimo pasekmių ir nuostolių apskaičiavimo principų), o atsakovei vienašališkai nusprendus nutraukti sutartį nepasibaigus sulygtam elektros energijos pardavimo laikotarpiui (t. y. atsakovei nusprendus nebevykdyti sutarties likusius 25 mėn.), atsakovei sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas sutarties nutraukimo mokestis ieškovės tiesioginiams nuostoliams padengti, lygus sąskaitoje 2 nurodytai 578 593,02 Eur sumai.
4. Pasisakydama dėl nuostolių kilmės, ieškovė nurodė, kad galimybė tiekti elektros energiją atsakovei sutartyje nustatytomis fiksuotomis kainomis buvo užtikrinta ieškovei iš „AS Latvenergo“ įsigijus elektros energijos kainos draudimą (angl. hedging) visam sutartyje sulygtam elektros energijos pardavimo laikotarpiui (t. y. 36 mėn.). Be to, sutartyje šalys sulygo dėl atsakovės planuojamo suvartoti elektros energijos kiekio – 6 900 MWh visam sutarties galiojimo 36 mėn. laikotarpiui nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2025 m. liepos 31 d. Šis atsakovės planuojamas suvartoti elektros energijos kiekis visa apimtimi buvo apdraustas pagal ieškovės sudarytą elektros energijos kainos draudimo sandorį su „AS Latvenergo“. Elektros energijos kainos draudimas sudarė galimybę atsakovei perkelti kainos pokyčio rinkoje riziką ieškovei, o atsakovės objektuose vartoti elektros energiją už fiksuotą kainą ir, atitinkamai, aiškiai planuotis savo ūkinės komercinės veiklos išlaidas.
5. Taigi, „AS Latvenergo“, pirkdama elektros energijos rinkos išvestines finansines priemones tarptautinėse rinkose ir planuodama elektros energijos gamybą Latvijos Respublikoje naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir gamtines dujas, suteikė ieškovei kainos draudimo paslaugą, apdrausdama iš ieškovės perimtą kainos pokyčio riziką. „AS Latvenergo“ pateiktais duomenimis, 1 MWh fiksuotos kainos draudimo atsakovės naudai kaštai sudarė apytikriai 150 Eur (įvertinus 2022 m. antrąjį pusmetį Baltijos šalių elektros rinkose prasidėjusį pikinį elektros energijos kainos augimą). Sutarties vykdymo laikotarpiu atsakovė suvartojo 2 219,693 MWh elektros energijos, todėl likęs atsakovės nenupirktas elektros energijos kiekis sudaro 4 680,307 MWh, kurio fiksuotos kainos draudimo kaštai sudaro apytikriai 702 046,05 Eur. Atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį iki joje sulygto elektros energijos pirkimo–pardavimo laikotarpio pabaigos, ieškovė privalo sumokėti „AS Latvenergo“ 578 593,02 Eur dydžio išankstinio nutraukimo mokestį, kuriuo bus kompensuojami „AS Latvenergo“ kaštai už atsakovės naudai apdraustą, bet dėl pirmalaikio sutarties nutraukimo iš ieškovės nenupirktą elektros energijos kiekį. Šis ieškovės mokėtinas išankstinio nutraukimo mokestis laikytinas ieškovės išlaidomis arba tiesioginiais nuostoliais, numatytais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje.
6. Ieškovė pažymėjo, kad jeigu atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi sutartį ir vartojusi elektros energiją joje nustatyta tvarka bei sąlygomis iki šalių sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos, visi elektros energijos tiekimo veiklos kaštai, įskaitant ir pirmiau aptartas elektros energijos kainos draudimo sąnaudas, būtų padengtos atsakovės mokėjimais už suvartotą elektros energiją, o ieškovė nebūtų įpareigota mokėti „AS Latvenergo“ išankstinio nutraukimo mokesčio. Todėl egzistuoja visos būtinosios sąlygos atsakovės sutartinei atsakomybei kilti: atsakovės neteisėti veiksmai, pasireiškę sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį iki joje sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos; dėl tokių atsakovės veiksmų ieškovei atsiradę tiesioginiai nuostoliai; priežastinis jų ryšys su atsakovės veiksmais, nes ieškovė nuostolius patyrė dėl pirmalaikio ilgalaikės fiksuotos kainos sutarties nutraukimo; preziumuojama atsakovės kaltė dėl neteisėto pirmalaikio sutarties nutraukimo, nesilaikant CK ir sutartyje įtvirtintų nutraukimo sąlygų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei UAB „Plamika“ iš ieškovės UAB „Elektrum Lietuva“ 6 431,15 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas nurodė, kad sutarties II dalies 6.4 papunktyje nustatyta, jog atsakovė turi teisę nutraukti sutartį bet kuriuo metu, įspėjusi apie tai ieškovę ne vėliau kaip prieš 35 kalendorines dienas. Ši nuostata įtvirtino besąlyginę atsakovės teisę nutraukti sutartį bet kuriuo metu net ir nesant ieškovės padaryto sutarties pažeidimo. Todėl teismas vertino, kad atsakovės argumentai, jog ji, siekdama pasinaudoti sutarties nutraukimo teise, neturėjo nurodyti jokių sutarties nutraukimo priežasčių ar motyvų, o turėjo laikytis tik nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos (procedūros), t. y. pateikti ieškovei pranešimą apie sutarties nutraukimą ne vėliau kaip prieš 35 kalendorines dienas, yra pagrįsti. Teismas pripažino, kad atsakovė nepažeidė sutartyje įtvirtintos vienašalio jos nutraukimo tvarkos.
9. Teismas, įvertinęs sutarties II dalies 6.6 papunkčio nuostatas, pagal kurias bet kuriuo atveju, jei sutartis nutraukiama sutarties II dalies 6.4 ar 6.5.1 papunkčiuose numatytais atvejais – klientas, jei jis nėra labai maža ir maža įmonė, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (toliau – SVVPĮ), o 6.5.2 papunktyje numatytu atveju – tiekėjas, įsipareigoja mokėti sutarties sąlygų pakeitimo (išankstinio nutraukimo) mokestį, jei tai yra numatyta sutarties I dalyje, padarė išvadą, kad sutarties išankstinio nutraukimo mokestis ieškovės (tiekėjos) reikalavimu gali būti taikomas tik tais atvejais, kai sutartį nutraukęs klientas sutarties nutraukimo metu nėra labai maža arba maža įmonė. Kai klientas yra labai maža arba maža įmonė, sutarties nutraukimo mokestis nėra taikomas. Ginčo byloje dėl to, kad atsakovė tiek iki sutarties sudarymo, tiek ir šios sutarties sudarymo bei jos nutraukimo metu (t. y. nepertraukiamai) buvo ir yra maža įmonė, kaip ji apibrėžiama SVVPĮ 3 straipsnio 2 dalyje, nėra. Vadinasi, sutartis aiškiai įtvirtino atsakovės teisę vienašališkai nutraukti sutartį nemokant ieškovei sutarties nutraukimo mokesčio.
10. Teismas pažymėjo, kad sutarties nutraukimo mokesčio ar bet kokių kitų mokėjimų (įskaitant netesybas) ieškovė, kaip nepriklausomas elektros energijos tiekėjas, neturi teisės reikalauti iš labai mažų ir mažų įmonių (įskaitant atsakovę) vadovaujantis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis, kurios galiojo tiek sutarties sudarymo, tiek jos nutraukimo metu. Sutarties sudarymo, galiojimo ir nutraukimo metu galiojo imperatyvios Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) nuostatos, nustačiusios ne tik buitiniams vartotojams, bet ir labai mažoms bei mažoms įmonėms besąlyginę teisę neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. EEĮ 47 straipsnio 3 dalis numatė, kad buitiniai vartotojai, labai mažos ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Buitiniai vartotojai, labai mažos ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, privalo apie elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą raštu įspėti nepriklausomą tiekėją ne vėliau kaip prieš 2 savaites ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio įstatymo 51 straipsnio 7 dalyje nurodytos galutinės (uždarymo) sąskaitos gavimo dienos visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 „Dėl Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – Taisyklės) 28 punkte, pagal kurį buitinis vartotojas, labai maža ir maža įmonė, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai, o nebuitinis vartotojas, išskyrus labai mažą ir mažą įmonę, vienašališkai nutraukti sutartį su operatoriumi ir (ar) tiekėju sutartyje ir (ar) kituose teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis.
11. Teismas, be kita ko, nurodė, kad nacionalinės nuostatos dėl mažų įmonių teisių buvo priimtos Lietuvai perkeliant 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (toliau – Direktyva (ES) 2019/944), į nacionalinę teisę. Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad bent namų ūkio vartotojams ir mažoms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad, nukrypstant nuo 2 dalies, valstybės narės gali leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra numatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį. Tokie mokesčiai turi būti proporcingi ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas. Tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui arba telkimu užsiimančiam rinkos dalyviui, o leistinumą taikyti sutarties nutraukimo mokesčius stebi reguliavimo institucija arba kita kompetentinga nacionalinė institucija. Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 17 dalyje tiekėjo pakeitimo mokestis apibrėžtas kaip mokestis arba sankcija už tiekėjo arba telkimu užsiimančio rinkos dalyvio pakeitimą, įskaitant sutarties nutraukimo mokestį, kuriuos tiekėjai, telkimu užsiimantys rinkos dalyviai arba sistemos operatoriai tiesiogiai ar netiesiogiai nustato vartotojams.
12. Taigi, teismas sutiko su VERT 2024 m. balandžio 22 d. nutarime Nr. O3E-617 išdėstyta pozicija, kad Direktyvoje (ES) 2019/944 įtvirtintas teisinis reguliavimas numato valstybių narių pareigą drausti bet kokius sutarties nutraukimo, tiekėjo pakeitimo mokesčius ir (ar) netesybas su vienintele išimtimi, numatyta Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje, tačiau ši Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies nuostata į Lietuvos nacionalinę teisę nebuvo perkelta. Todėl Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalis, numatanti namų ūkio vartotojų ir mažų įmonių teisę nemokėti jokių tiekėjo pakeitimo, sutarties nutraukimo mokesčių ir (ar) netesybų, turi būti įgyvendinama pilna apimtimi. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad ieškovė, būdama nepriklausoma elektros energijos tiekėja, neturi teisės reikalauti jokių sutarčių nutraukimo mokesčių ar kitų mokesčių iš mažų įmonių, nutraukiančių su ja sutartis, kadangi tą draudžia imperatyvios teisės aktų nuostatos.
13. Teismas atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų apie faktiškai patirtas 578 593,02 Eur išlaidas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jos nurodomas draudimas ir (ar) išvestinės finansinės priemonės iš viso egzistavo, kokia buvo jų kaina ir sąlygos, ar „AS Latvenergo“ patyrė kokius nors kaštus už būtent atsakovės naudai apdraustą iš ieškovės nenupirktą elektros energijos kiekį. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, už kokią kainą ji pirko elektros energiją, kurią tiekė atsakovei, įrodymų, kad atsakovės nenupirkto elektros energijos kiekio nepanaudojo kitais tikslais. Ieškovė pateikė vien duomenis, kad ji yra sudariusi sutartis su dviem elektros energijos gamintojais (UAB „GWEnergy“ ir UAB „Vėjų spektras“), tačiau nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad: elektrą iš šių gamintojų faktiškai pirko ir tai darė būtent atsakovės reikmėms; kokį kiekį elektros energijos pirko, už kokią kainą ir kokį kiekį perpardavė bei už kokią kainą kitiems savo klientams po to, kai sutartis buvo nutraukta. Pažymėjo, kad su atsakove sudarytoje sutartyje nebuvo numatyta, jog ieškovė tieks atsakovei žaliąją elektros energiją, taigi, nėra patikimų įrodymų, jog iš minėtų gamintojų perkama vėjo elektrinių pagaminta elektros energija buvo skirta parduoti būtent atsakovei.
14. Teismas nurodė, kad pati ieškovė pripažįsta, jog elektros energiją ji taip pat pirko ir pagal trumpalaikius elektros energijos pirkimo–pardavimo sandorius, sudarytus su kitais elektros energijos gamintojais, ir „Nord Pool“ elektros energijos biržos Lietuvos kainų zonoje už kintamą valandinę kainą biržoje. Todėl labiausiai tikėtina, kad atsakovei elektros energija buvo tiekiama būtent minėtų trumpalaikių sandorių pagrindu. Tai reiškia, kad dėl sutarties nutraukimo ieškovė jokių tiesioginių nuostolių nepatyrė, nes ji tik nenupirko tam tikro kiekio elektros energijos ir jos neperpardavė atsakovei. Ieškovė, kaip pripažįsta ji pati, negali įrodyti ir neįrodė nei nuostolių fakto, nei jų dydžio.
15. Teismas padarė dar ir tokią išvadą, kad atsakovei sutarties sudarymo bei jos nutraukimo metu nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie ieškovės ir „AS Latvenergo“ tarpusavio susitarimus, apie apdraustą elektros energijos kiekį ar įsigytas išvestines finansines priemones, draudimą ir kt. Todėl atsakovė, nutraukusi sutartį, negalėjo numatyti, kad ieškovė patirs kokius nors tiesioginius nuostolius. Šios aplinkybės leido teismui teigti, kad nėra ir priežastinio ryšio kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.
16. Teismas konstatavo, kad atsakovė sutartį su ieškove nutraukė teisėtai, patirtų nuostolių ieškovė neįrodė, o sutarties nutraukimo mokestis ir (ar) kiti patirti nuostoliai atsakovės atžvilgiu negali būti taikomi, nes tai prieštarautų specialiosioms įstatymo nuostatoms, o būtent EEĮ 47 straipsnio 3 daliai.
17. Atmetęs ieškinį ir nustatęs, kad atsakovė byloje patyrė 6 431,15 Eur bylinėjimosi išlaidų, o tokio dydžio išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodytų maksimalių dydžių už atsiliepimo į ieškinį bei tripliko surašymą, teismas visas šias išlaidas priteisė atsakovei iš ieškovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Ieškovė UAB „Elektrum Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
18.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės grindžiamas principine pozicija, kad sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalis ir Taisyklių 28 punktas draudė ieškovei su labai mažomis ir mažomis įmonėmis sudaromose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse numatyti bei jų pagrindu taikyti netesybas, įskaitant sutarčių nutraukimo mokesčius. Ieškovės vertinimu, teismas a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų) nusprendė dėl ieškovės reikalavimų nepagrįstumo, deramai neįvertinęs, kad ieškovė prašo ne netesybų priteisimo, bet tiesioginių nuostolių atlyginimo.
18.2. Nepriklausomai nuo sutarčiai taikytinų EEĮ 47 straipsnio 3 dalies, Taisyklių 28 punkto ir (ar) kitų teisės normų redakcijos, ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės atlyginti tiesioginius nuostolius, kuriuos ieškovė patiria dėl sutarties vienašališko ir pirmalaikio nutraukimo. Draudimas nepriklausomiems elektros energijos tiekėjams reikalauti iš vartotojų tiesioginių nuostolių atlyginimo jokia apimtimi nėra konstatuotas ir kasacinio teismo praktikoje.
18.3. Ieškovė į bylą pateikė įrodymus bei išsamius paaiškinimus dėl atsakovės atsakomybės už tiesioginius nuostolius, kuriuos ieškovė patiria, atsakovei priėmus vienašalį sprendimą dėl sutarties pirmalaikio nutraukimo. Ieškovės vertinimu, yra visos būtinosios sąlygos, kaip to reikalauja CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai, atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovės pateiktus įrodymus ir paaiškinimus įvertino netinkamai ir atmestinai.
18.4. Ieškovė aiškiai, nuosekliai, vadovaudamasi nereguliuojama bei rinkos sąlygomis grindžiama elektros energijos tiekimo sutartine praktika, pagrindė dėl sutarties pirmalaikio nutraukimo patirtų tiesioginių nuostolių dydį. Sprendime, pakartojant atsakovės poziciją, konstatuojama, kad ieškovė nuostolių dydžio neįrodė, tačiau pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neatliko objektyvaus ir išsamaus ieškovės nurodytų nuostolių bei juos pagrindžiančių skaičiavimų vertinimo.
19. Atsakovė UAB „Plamika“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Ieškovė neturi teisės reikalauti sutarties nutraukimo mokesčio, netesybų ar bet kokių kitų mokėjimų (įskaitant nuostolius) iš atsakovės dėl atsakovės atlikto sutarties nutraukimo, kadangi: 1) sutartis aiškiai įtvirtino atsakovės teisę nutraukti sutartį vienašališkai nemokant ieškovui sutarties nutraukimo mokesčio; 2) teisės aktai draudžia ieškovei reikalauti tokio pobūdžio nuostolių atlyginimo iš atsakovės, atitinkančios mažos įmonės apibrėžimą.
19.2. Ieškovė neįrodė sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų atsakovės turtinei atsakomybei kilti, šios sąlygos objektyviai neegzistuoja. Atsakovė sutartį nutraukė pačioje sutartyje nustatytu jos nutraukimo pagrindu ir griežtai laikydamasi sutartyje nustatytos tvarkos, taigi, nutraukdama sutartį elgėsi teisėtai. Tarp ieškovės prašomų priteisti tariamų nuostolių ir atsakovės įvykdyto sutarties nutraukimo neegzistuoja nei faktinis, nei teisinis priežastinis ryšys. Tai, visų pirma, patvirtina ieškovės į bylą pateiktas susitarimas, iš kurio matyti, kad ieškovė tikrai ne dėl atsakovės veiksmų sudarė susitarimą su susijusia įmone, kuriuo ieškovė savo valia ir savo pačios rizika įsipareigojo mokėti sutarties nutraukimo mokestį „AS Latvenergo“. Tuo metu, kai atsakovė sutartį nutraukė, susitarimas neegzistavo, o kartu neegzistavo ir ieškovės pareiga mokėti sutarties nutraukimo mokestį „AS Latvenergo“. Taigi, jeigu ieškovė kokius nors nuostolius patirs, juos lems išimtinai pačios ieškovės veiksmai ir savarankiškai prisiimta rizika.
19.3. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovė, naudodamasi sutartyje įtvirtinta jos nutraukimo teise, elgėsi rūpestingai ir apdairiai. Atsakovė 2023 m. gegužės 23 d. ne tik pranešė ieškovei apie sutarties nutraukimą, tačiau ir suteikė ieškovei galimybę pasiūlyti rinkos sąlygas atitinkančias konkurencingas elektros energijos kainas, tokiu būdu sudarydama ieškovei galimybę tęsti sutartinius santykius. Pati ieškovė nusprendė rinkos sąlygomis sutartinių santykių su atsakove netęsti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliantės reikalavimo ir jo faktinio pagrindo
20. Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, be kita ko, tokiu aspektu, kad, jos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo, ko apeliantė siekė, pareikšdama ieškinį nagrinėjamoje byloje. Apeliantė tvirtina, kad reikalavo tiesioginių nuostolių jai atlyginimo, bet teismas dėl to nepasisakė, padaręs išvadą apie draudimą reikalauti netesybų, įskaitant sutarčių nutraukimo mokesčius. Dėl tokių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija visų pirma ir pasisako.
21. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir jo faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Teisminio nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pavyzdžiui, negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2021, 22, 23 punktai; 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-701/2022, 33 punktas).
22. Nagrinėjamu atveju apeliantė ieškinio reikalavimą dėl nuostolių priteisimo grindė atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės prievole, įrodinėdama atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, įtvirtintas CK 6.246–6.249 straipsniuose. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies 40–49 punktų, pirmosios instancijos teismas būtent ir analizavo aplinkybes, ar byloje buvo įrodytos visos atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, padaręs išvadą, kad apeliantė sąlygų, būtinų atsakovės sutartinei atsakomybei kilti, įskaitytinai ir nuostolių fakto bei jų dydžio, neįrodė. Taigi, skirtingai nei teigia apeliantė apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo ieškinio elementus (jo dalyką ir pagrindą), padaręs pagrįstą išvada, kad apeliantė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės nuostolius, kurie, apeliantės manymu, atsirado kaip atsakovės neteisėtų veiksmų rezultatas. Todėl apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė pagal kitus, nei nurodė apeliantė, ieškinio elementus, aiškiai stokoja pagrįstumo.
Dėl teisiniu reguliavimu mažoms įmonėms įtvirtintų lengvatų, nutraukiant sudarytas sutartis
23. Apeliantės vertinimu, nepriklausomai nuo sutarčiai taikytinų EEĮ 47 straipsnio 3 dalies, Taisyklių 28 punkto ir (ar) kitų teisės normų, ji turi neginčijamą teisę reikalauti iš atsakovės atlyginti tiesioginius nuostolius, kuriuos patiria dėl sutarties vienašalio pirmalaikio nutraukimo. Ir su tokia apeliantės pozicija nėra teisinių prielaidų sutikti.
24. Byloje nėra ginčo dėl to, kad sutarties sudarymo ir galiojimo metu atsakovė atitiko SVVPĮ įtvirtintą mažos įmonės sampratą. Kitaip tariant, sutarties sudarymo metu ir vėliau atsakovė buvo maža įmonė, kaip tai yra apibrėžta SVVPĮ. Lietuvoje galioja teisinis reglamentavimas, nustatantį atitinkamas lengvatas mažoms įmonėms, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, sudariusioms elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Remiantis sutarties sudarymo metu (2022 m. birželio 21 d.) galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalimi, buitiniai vartotojai, labai mažos ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Buitiniai vartotojai, labai mažos ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, privalo apie elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą raštu įspėti nepriklausomą tiekėją ne vėliau kaip prieš 2 savaites ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio įstatymo 51 straipsnio 7 dalyje nurodytos galutinės (uždarymo) sąskaitos gavimo dienos visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas.
25. Iš esmės analogiško turinio nuostata buvo įtvirtinta ir sutarties sudarymo metu (2022 m. birželio 21 d.) galiojusios redakcijos Taisyklių 28 punkte, pagal kurį buitinis vartotojas, labai maža ir maža įmonė, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai, o nebuitinis vartotojas, išskyrus labai mažą ir mažą įmonę, vienašališkai nutraukti sutartį su operatoriumi ir (ar) tiekėju sutartyje ir (ar) kituose teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis.
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, kurios faktinės aplinkybės buvo labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, ir kurioje elektros energijos tiekėjos nuostoliai dėl mažos įmonės apibrėžimą atitinkančios elektros energijos vartotojos prieš terminą nutrauktos sutarties taip pat buvo grindžiami tiekėjos pareiga sumokėti atitinkamas kompensacijas jos pačios sutarčių kontrahentams pagal kitus sudarytus sandorius, jau yra pasisakęs dėl mažoms įmonės taikomų lengvatų pagal nacionalinius teisės aktus, t. y. juose įtvirtintos garantijos nutraukti sutartis nepatiriant dėl to jokių išlaidų ir nesumokant tiekėjai jokių nutraukimo mokesčių, kitaip tariant, dėl nutraukimo neatlygintinumo. Nepriklausomai nuo to, kaip apeliantė beįvardytų savo reikalavimą (ar kaip reikalavimą dėl tiesiogiai patirtų nuostolių atlyginimo, ar kaip sutarties nutraukimo mokestį), jo esmė nesikeičia – ieškiniu yra siekiama turtinės prievolės atsakovei nustatymo būtent už tai, kad ši vienašališkai prieš terminą nutraukė su apeliante sudarytą elektros energijos sutartį, o ieškinyje nurodytas 578 593,02 Eur turtinės prievolės dydis grindžiamas, be kita ko, ir iš apeliantės nenupirktu iš anksto sulygtu visam sutarties galiojimo laikotarpiui elektros energijos kiekiu bei šiam kiekiui pateikti apeliantės prisiimtų prievolių kitiems asmenims aplinkybe.
27. Kaip nurodytoje civilinėje byloje išaiškino kasacinis teismas, nacionalinėje teisėje galiojantis reglamentavimas buvo perkeltas į ją atsižvelgiant į Direktyvos (ES) 2019/944 nuostatas, kurios 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog bent namų ūkio vartotojams ir mažoms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių. Tiekėjo pakeitimo mokesčio sąvoka yra įtvirtinta Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 17 punkte, o jame nustatyta, kad tai mokestis arba sankcija už tiekėjo arba telkimu užsiimančio rinkos dalyvio pakeitimą, įskaitant sutarties nutraukimo mokestį, kuriuos tiekėjai, telkimu užsiimantys rinkos dalyviai arba sistemos operatoriai tiesiogiai ar netiesiogiai nustato vartotojams. Sutarties nutraukimo mokesčio sąvoka įtvirtinta Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkte – tai mokestis arba sankcija, kuriuos tiekėjai arba telkimu užsiimantys rinkos dalyviai nustato vartotojams už elektros energijos tiekimo arba paslaugų sutarties nutraukimą. Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 17 punkto ir 12 straipsnio nuostatos į nacionalines teisines sistemas turėjo būti perkeltos iki 2020 m. gruodžio 31 d. (Direktyvos (ES) 2019/944 71 straipsnio 1 dalis).
28. Be to, nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar jai įsigaliojus, sutartyse šalys negalėjo sulygti dėl sąlygos, kad nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos, nes tokia sąlyga prieštaravo iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse, taip pat neatitiko Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų. Taigi, abiem atvejais buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse.
29. Kasacinis teismas pažymėjo, kad Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta valstybių teisė nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendros taisyklės, įtvirtintos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje, ir leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams. Tačiau perkeliant Direktyvos (ES) 2019/944 nuostatas į nacionalinę teisę EEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projekte, remiantis Direktyvos (ES) 2019/944 ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymo projekto Atitikties lentelės duomenimis, nebuvo nustatytos išimtys iš Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų, o 2 dalis, minėta, buvo įgyvendinta visa apimtimi. Tai reiškia, kad Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, t. y. Lietuva nepasinaudojo galimybe nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendros taisyklės, įtvirtintos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje, leidžiant tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius buitiniams vartotojams, labai mažomis ir mažomis įmonėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 32, 47, 50 punktai).
30. Remiantis aptartomis teisės normomis ir kasacinio teismo jurisprudencija, darytina išvada, kad atsakovė, kaip maža įmonė SVVPĮ prasme, turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, dėl sutarties nutraukimo prieš terminą nepatirdama jokių sutarties nutraukimo ar kitokių mokesčių, kaip jie bebūtų pavadinti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam ginčui išspręsti aktualius teisės aktus taikė bei jų normas aiškino teisingai ir pagrįstai jomis vadovavosi. Apeliaciniame skunde jokiais svariais argumentais nepagrindžiama, kodėl šis teisinis reguliavimas neturėtų būti taikomas sprendžiant apeliantės ir atsakovės ginčą.
Dėl atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų
31. Vadovaujantis CK 6.245 straipsnio 3 dalimi, sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Siekiant taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, turėtų būti nustatytos visos būtinosios sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėtai veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė), todėl bent vienos iš šių sąlygų nenustatymas leistų padaryti išvadą, kad sutartinės civilinės atsakomybės prievolė neegzistuoja.
32. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią neteisėtų veiksmų sąvoką, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kaip matyti iš apeliantės argumentų, nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams, atsakovės inicijuotą vienašališką sutarties nutraukimą, t. y. jos 2023 m. gegužės 23 d. pranešimą apie sutarties nutraukimą nuo 2023 m. birželio 27 d., apeliantė vertina kaip atsakovės neteisėtą veiksmą sutartinės civilinės atsakomybės prasme – atsakovės sutartinio įsipareigojimo pirkti iš apeliantės elektros energiją 36 mėn. pažeidimą. Jokių kitų atsakovės neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti apeliantės įrodinėjamus nuostolius, savo procesiniuose dokumentuose apeliantė neįvardijo, todėl teisėjų kolegija jau aptarto teisinio reglamentavimo bei jį aiškinančios kasacinio teismo praktikos kontekste pasisakys dėl atsakovės veiksmų, nutraukus sutartį prieš terminą, teisėtumo.
33. Šalys iš tiesų buvo sulygusios, kad atsakovė pirks iš apeliantės elektros energiją laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2025 m. liepos 31 d., o faktiškai elektros energiją iš apeliantės buvo perkama 11 mėn. (laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d.). Sutarties II dalies „Bendrosios nuostatos” 6.4 papunktyje šalys buvo susitarusios dėl sutarties nutraukimo tvarkos, pagal kurią atsakovė turėjo teisę nutraukti sutartį bet kuriuo momentu, įspėjusi apie tai apeliantę ne vėliau nei prieš 35 kalendorines dienas. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė laikėsi sutarties II dalies „Bendrosios nuostatos“ 6.4 papunktyje įtvirtintos sutarties nutraukimo procedūrinės tvarkos ir 2023 m. gegužės 23 d. pranešimu informavo apeliantę apie tai, kad nuo 2023 m. birželio 27 d. (po 35 kalendorinių dienų po pranešimo pateikimo apeliantei) nutraukia sutartį. Šalių ginčo dėl to, kad atsakovė laikėsi sutarties II dalies „Bendrosios nuostatos“ 6.4 papunktyje įtvirtintos sutarties nutraukimo tvarkos, byloje ir nekilo.
34. Sutarties II dalies „Bendrosios nuostatos” 6.6 papunktyje taip pat įrašyta sąlyga, kad jeigu sutartis nutraukiama šios sutarties II dalies 6.4 ar 6.5.1 papunkčiuose numatytais atvejais, atsakovė, jei ji nėra labai maža ir maža įmonė, kaip jos yra apibrėžiamos SVVPĮ, o 6.5.2 papunktyje numatytu atveju – ir apeliantė, įsipareigoja mokėti sutarties sąlygų pakeitimo (išankstinio nutraukimo) mokestį, jei tai yra numatyta sutarties I dalyje. Atsakovė, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir apeliantė neginčija, atitinka mažos įmonės sampratą (žr. šios nutarties 9 punktą), o sutartyje mažai įmonei nebuvo numatyta jokių kitų apribojimų ar sąlygų sutarčiai prieš terminą nutraukti, išskyrus pranešimo sutarties kontrahentei nustatytu terminu išsiuntimą. Toks susitarimas dėl sutarties, sudarytos su maža įmone, nutraukimo visiškai atitiko ir teisinį reglamentavimą, įtvirtintą Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje, EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje ir Taisyklių 28 punkte, kuris apsaugo tokias sutarties šalis, kaip atsakovė, nuo bet kokių papildomų kaštų, atsisakius su elektros energijos tiekėja sudarytos sutarties prieš terminą.
35. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė, 2023 m. gegužės 23 d. atsakydama į atsakovės prašymą dėl sutarties nutraukimo ir pabrėžusi, kad sutarties sąlygos buvo derinamos individualiai, pareikalavo sutartyje sulygtų netesybų – 609 552,68 Eur sutarties nutraukimo mokesčio sumokėjimo iki sutarties termino pabaigos. Atsakovei 2023 m. gegužės 26 d. pranešimu atkreipus apeliantės dėmesį į tai, kad sutartį ji gali nutraukti neatlygintinai, nes sutarties išankstino nutraukimo mokestis negali būti reikalaujamas iš labai mažų ir mažų įmonių, apeliantė 2023 m. gegužės 29 d. atsakyme teigė, jog įmonė, siekianti pasinaudoti EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje mažoms įmonėms numatyta teise, privalo įrodyti turinti tokį statusą, o atsakovės pateikti dokumentai jos teisės pasinaudoti EEĮ išimtine teise neatlygintinai nutraukti sutartį to neįrodo. Šalims toliau susirašinėjant, apeliantė pateikė atsakovei 601 736,74 Eur sąskaitą, reikalaudama skolą apmokėti iki 2023 m. rugpjūčio 21 d., informuodama apie delspinigių skaičiavimą, o dar vėliau – ir apie ketinimą kreiptis į skolų išieškojimo įmones. Atitinkamai, atsakovė informavo apie ketinimą kreiptis į VERT, jei sąskaita nebus anuliuota. Tokios atsakovės pozicijos pagrįstumas vėliau buvo patvirtintas ir VERT 2024 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. O3E-617, nes apeliantė savo nuomonės dėl atsakovės pareigos sumokėti sutarties I dalyje nurodytą išankstinio sutarties nutraukimo mokestį nepakeitė.
36. Šame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė, 2023 m. spalio 12 d. VERT adresuotuose paaiškinimuose dėl atsakovės prašymo išnagrinėti jos ir apeliantės ginčą šioje institucijoje, toliau nuosekliai tvirtino apie individualų jos ir atsakovės sudarytą susitarimą dėl sutarties nutraukimo mokesčio skaičiavimo, taip pat nurodė, kaip (kokiu principu) ji šį mokestį apskaičiavo bei įvardijo jo dydį – 578 593 Eur, kaip teigiama, ištaisydama skaičiavimo klaidą, padarytą anksčiau išrašius atsakovei sąskaitą dėl 601 736,74 Eur skolos sumokėjimo. Akivaizdu, kad šis VERT adresuotuose paaiškinimuose nurodytas 578 593 Eur sutarties nutraukimo mokestis, apskaičiuotas pagal atsakovės apmokėtų kasmėnesinių sąskaitų vidurkį ir susietas su sutarties galiojimo termino pabaiga, visiškai sutampa su ieškinyje nurodyta 578 593,02 Eur suma, kurią apeliantė ieškinyje įvardija jau kaip savo tiesioginius nuostolius. Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas dėl nuostolių ir jos reikalavimo nepagrįstumo nusprendė a priori, neįvertinęs aplinkybės apie teisme pareikštą kitokį reikalavimą, nei dėl jo yra pasisakęs VERT pagal atsakovės skundą, pripažintini deklaratyviais ir nepagrįstais.
37. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė tik pasinaudojo sutarties II dalies „Bendrosios nuostatos“ 6.4 papunktyje jai įtvirtinta teise vienašališkai nutraukti sutartį, nepatiriant dėl to jokių papildomų netesybų ar mokesčių, o tokia jos teisė atitiko ne tik ginčo sutarties sąlygas, bet ir imperatyvų Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje, EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje ir Taisyklių 28 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kitaip tariant, sutartį nutraukdama atsakovė nei sutarties, nei teisės normų nepažeidė, pripažintina, kad atsakovės veiksmai buvo teisėti. Atsakovei apeliantės atžvilgiu neatlikus jokių neteisėtų veiksmų, negali būti konstatuotas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatytos sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos buvimas. Atitinkamai, neegzistuoja ir atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės prievolė apeliantei.
38. Skirtingai nei nurodo apeliantė, ji neįrodė ir kitos atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos. Apeliantė 578 593,02 Eur žalą tiesioginių nuostolių forma grindė tuo, kad, atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį iki joje sulygto elektros energijos pirkimo–pardavimo laikotarpio pabaigos, apeliantė privalo sumokėti „AS Latvenergo“ 578 593,02 Eur dydžio išankstinio nutraukimo mokestį, kuriuo bus kompensuojami „AS Latvenergo“ kaštai už atsakovės naudai apdraustą, bet dėl pirmalaikio sutarties nutraukimo iš apeliantės nenupirktą elektros energijos kiekį. Apie tai, kad ši suma yra identiška anksčiau apeliantės įrodinėtam sutarties nutraukimo mokesčiui, buvo pasisakyta šios nutarties 36 punkte. Nepriklausomai nuo to, kaip savo reikalavimą interpretuoja apeliantė, jo esmė nesikeičia – faktiškai yra reikalaujama iš atsakovės sumokėti už nenupirktą elektros energijos kiekį pagal nutrauktą sutartį, o kitokio pobūdžio išlaidos nė nebuvo įrodinėjamos.
39. Žalos apibrėžimas pateiktas CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal įstatymą nuostolių buvimas nepreziumuojamas, todėl tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010). Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).
40. Nagrinėjamu atveju apeliantė vien deklaratyviai teigė, bet civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė 578 593,02 Eur tiesioginių nuostolių fakto ir dydžio. Duomenų, kad tokio dydžio sumą apeliantė būtų sumokėjusi „AS Latvenergo“, byloje nėra. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantė nepateikė ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad jos nurodomas draudimas ir (ar) išvestinės finansinės priemonės iš viso egzistavo, kokia buvo jų kaina, sąlygos ir pan. Todėl aiškiai stokoja pagrįstumo ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantė į bylą pateikė įrodymus, susijusius su jos tiesioginiais nuostoliais, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nevertino.
41. Nenustačius būtinųjų atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), objektyviai negali egzistuoti ir kitos jos sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė, kuri galėtų būti nustatyta tik esant nustatytiems atsakovėms neteisėtiems veiksmams.
42. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamą sprendimą nesudaro.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
43. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
44. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.
45. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
46. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovė patyrė 2 970,55 Eur bylinėjimosi išlaidas ir pateikė šių išlaidų dydį pagrindžiančius įrodymus.
47. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,3 Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 papunktis).
48. Apskaičiavus teisinių paslaugų dydį pagal mokėjimo metu aktualius Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2024 m. IV ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ne didesnis nei 3 036,67 Eur (2 335,90 Eur x 1,3).
49. Atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų rekomenduotinų priteisti maksimalių dydžių, yra proporcingos bylos sudėtingumui ir apimčiai, todėl jų mažinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovei iš apeliantės priteisiamos 2 631,75 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Plamika“, juridinio asmens kodas 300587344, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elektrum Lietuva“, juridinio asmens kodas 301506046, 2 970,55 Eur (du tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt eurų, 55 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marius Bajoras
Dalia Kačinskienė
Jadvyga Mardosevič