Administracinė byla Nr. A-1946-662/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02818-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija 3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja O. F. (toliau – ir pareiškėja) prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2013 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (15/5-7)31U-00012 ir įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti jai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
Paaiškino, kad O. F. nuo 2007 m. kovo 28 d. nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir turi leidimą laikinai gyventi joje. Pareiškėja 2013 m. liepos 12 d. Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Migracijos poskyriui pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi). Atsakovas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. (15/5-7)31U-00012 nusprendė neišduoti O. F. leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos nuomone, atsakovas netinkamai pritaikė Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, (toliau – ir Įvertinimo tvarkos aprašas) nuostatas ir neteisingai nustatė Lietuvos Respublikoje pragyventą laikotarpį. Asmens judėjimas iš valstybės į valstybę nėra išvykimas gyventi į užsienio valstybę. Atsakovas turėjo įvertinti ir Įvertinimo tvarkos aprašo 37 punkte nurodytas aplinkybes – deklaruotą gyvenamąją vietą, darbą pagal darbo sutartį, mokesčių mokėjimą ir kita. Atvykus į Lietuvą atsakingi pareigūnai ne visais atvejais spaudu į asmens kelionės dokumentą pažymi sienos kirtimo faktą. Tokia žyma niekada nedaroma atvykus iš Europos Sąjungos valstybės. Kadangi pareiškėja ne visada atvykdavo iš Rusijos Federacijos ir Baltarusijos, ne visi atvykimo atvejai užfiksuoti. Pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Palangoje, ji dirba UAB „Doktrina“ direktore.
Pareiškėja iš Migracijos departamento 2013 m. spalio 9 d. sprendimo turinio suprato, kad atsakovas jos atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 53 straipsnio 10 dalies nuostatas, reglamentuojančias institucijos teisę neišduoti leidimo nuolat gyventi, esant atitinkamoms nustatytoms aplinkybėms, t. y. nustačius, kad asmuo buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų ilgiau nei 10 mėnesių per 5 metų laikotarpį. O. F. nuomone, Migracijos departamentas jos atžvilgiu taikydamas Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostatas, įstatymą taikė atgaline tvarka, nes Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostatos įsigaliojo tik nuo 2013 m. liepos 15 d., o prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ji pateikė 2013 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos įstatymai atgal negalioja. O. F. Lietuvos Respublikoje gyvendama nuo 2007 m. kovo 28 d. iki 2013 m. liepos 12 d. negalėjo žinoti apie įstatymo leidėjo teisės aktus, kurie pradės galioti nuo 2013 m. liepos 15 d. Penkerių metų laikotarpis pasibaigė dar 2012 m., kai nebuvo žinoma apie reglamentavimo pasikeitimą. Pareiškėjos nuomone, Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostatos galioja užsieniečiams, kurie Lietuvos Respublikos gyvena turėdami leidimą laikinai gyventi po Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje reglamentuotų nuostatų įsigaliojimo.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą prašė O. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Pagal Įvertinimo tvarkos aprašo 37 punktą apskaičiuojant pragyventą laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, įvertinami vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, užfiksuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) informacinėje sistemoje; pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, teritorinės policijos įstaigos migracijos padalinio ir / ar Migracijos departamento gauta vykdant funkcijas. Pagal Įvertinimo tvarkos aprašo 38.2 punktą, jeigu įvertinus Aprašo 51 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 10 mėnesių, tai užsieniečio pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis skaičiuojamas nuo paskutinio atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją dienos.
VSAT informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja nuo 2008 m. liepos 12 d. iki 2013 m. liepos 12 d. buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 1146 dienas. Migracijos departamentas padarė išvadą, jog O. F. neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Pažymėjo, kad Įstatymo 53 straipsnis 10 dalies nuostata papildytas priėmus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1, 2, 6, 9, 10, 11, 121, 17, 19, 21, 22, 24, 26, 33, 37, 38, 40, 43, 491, 50, 53, 54, 55, 57, 58, 89, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 128, 131, 133, 139, 1401, 1411 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 441, 493, 991, 1031, 105, 1051, 1052, 1053, 1054, 1061 straipsniais ir 122, 13, 14, 15, 16, 18, 20, 145 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą (toliau – Pakeitimo įstatymas), įsigaliojusį 2013 m. sausio 1 d. Pakeitimo įstatymo 62 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašymai, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusią tvarką. O. F. nebuvo pateikusi prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi iki 2013 m. sausio 1 d. Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime nurodė, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Teisiniai santykiai dėl leidimo nuolat gyventi įgijimo nebuvo prasidėję (pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo išduoti leidimo nuolat gyventi iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos). Taigi ginčijamas sprendimas atitinka įstatymo negaliojimo atgal, teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo principus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 12 d. sprendimu (b. l. 111-116) pareiškėjos skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pažymėjo, kad pagrindai, kuriems esant galėjo būti išduotas leidimas nuolat gyventi, nustatyti Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 3 dalies nuostatas užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2189 priimta ir nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis. Šioje teisės normoje nustatyta, kad leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis buvo redaguota 2013 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XII-436, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. liepos 16 d., tačiau nuostatos dėl pragyvento laikotarpio pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą skaičiavimo liko tos pačios.
Leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas remiantis vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Pragyventas laikotarpis skaičiuojamas vadovaujantis Įvertinimo tvarkos aprašu. Įvertinimo tvarkos aprašas vidaus reikalų ministro 2013 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 1V-456 buvo išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojusia nuo 2013 m. gegužės 31 d., ir jo 36 punkte buvo nustatyta detalesnė pragyvento laikotarpio prašant išduoti leidimą pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą skaičiavimo tvarka. Įvertinimo tvarkos aprašo 36 punkte buvo numatyta, kad jei užsienietis siekia gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, įvertinama ir nustatoma, ar užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Nuo 2014 m. kovo 1 d. Įvertinimo tvarkos aprašo 36 punkto nuostatos dėl pragyvento laikotarpio skaičiavimo asmenims, prašantiems išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu paliktos nepakeistos.
Atmesdamas pareiškėjos skundą atsakovas rėmėsi Įvertinimo tvarkos aprašo 38.2 papunkčiu, nurodančiu, kad jeigu įvertinus aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis skaičiuojamas, jeigu užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs daugiau kaip 10 mėnesių – nuo paskutinio atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją dienos.
Pareiškėjos atžvilgiu atsakovas pritaikė Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostatą ir remdamasis VSAT informacinės sistemos duomenimis suskaičiavo, kad 5 metų laikotarpiu, skaičiuojamu prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą, pareiškėja buvo išvykusi 1146 dienas, t. y. daugiau nei trejus metus. Pareiškėja VSAT informacinės sistemos duomenų neginčijo, skaičiavimo netikslumų nenurodė. Pareiškėja argumentavo, kad apskaičiuojant pragyventą laikotarpį turėjo būti remtasi ir kitais Įvertinimo tvarkos aprašo nurodytais duomenimis. Konkrečiai Įvertinimo tvarkos aprašo 37 punktas nurodo, kad apskaičiuojant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, įvertinami atitinkami duomenys apie užsienietį. Tačiau pareiškėja jokių kitų Įvertinimo tvarkos apraše nurodytų duomenų, kurie galėtų patikslinti ar pakeisti atsakovo skaičiavimus nepateikė. Nors ji nurodė, kad kartais jos atvykimas į Lietuvos Respubliką nebuvo pažymimas sienos kirtimo metu, tačiau nenurodė nei kada, nei į kokią Europos Sąjungos šalį buvo išvykusi ir kada atvykusi į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja turėjo galimybę pateikti kelionės sutartis, išlikusius lėktuvų bilietus, viešbučių užsakymus, susirašinėjimą dėl paslaugų užsienyje suteikimo ar panašius dokumentus. Penkeri metai nėra toks ilgas laiko tarpas, kad nebūtų galima prisiminti, kada ir kur pareiškėja buvo išvykusi ir kada grįžo į Lietuvos Respubliką. Vien tai, kad pareiškėja nuo 2012 m. sausio 3 d. yra deklaravusi gyvenamąją vietą Palangos miesto savivaldybėje (b. l. 96) Įvertinimo tvarkos apraše nurodytų pragyvento laikotarpio skaičiavimo taisyklių nekeičia. Pareiškėja pateikė duomenis, kad ji dirbdama UAB „Doktrina“ gavo darbo užmokestį bei mokėjo mokesčius (b. l. 99-103). Šis faktas vadovaujantis Įvertinimo tvarkos aprašo 37 punktu yra svarbus skaičiuojant pragyventą laikotarpį, tačiau, atsižvelgiant į VSAT informacinės sistemos duomenis, matyti, kad pareiškėja darbo užmokestį gavo už ne Lietuvos Respublikoje atliktą darbą, nes jos tuo metu Lietuvos Respublikoje nebuvo. UAB „Doktrina“ savininkas yra pareiškėjos sutuoktinis (b. l. 49-51, 59-61), darbo laiko žiniaraščiai nepateikti, todėl buvimas Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, už kurį gautas darbo užmokestis, šiuo dokumentu nepatvirtintas. Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nurodytas 10 mėnesių laikotarpis yra skaičiuojamas nepriklausomai nuo jokių aplinkybių, o taip pat ir objektyvių, buvimo. Pareiškėja jokių pateisinamų aplinkybių taip pat nenurodė, motinos liga ir slaugos poreikis dokumentais nepatvirtintas. Atsakovas, apskaičiuodamas pragyventą laikotarpį vadovavosi jam pateiktais duomenimis, pareiškėja buvo prašyta pateikti papildomus dokumentus, jai buvo išaiškintas Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies reikalavimas (b. l. 70), tačiau ji pateikė tik nekonkrečius paaiškinimus (b. l. 63-64). Daroma išvada, kad duomenų rinkimo ir vertinimo pareigą Migracijos departamentas atliko tinkamai.
Pareiškėja teigia, kad jos atžvilgiu Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nurodytas reikalavimas buvo pritaikytas atgal, jai negalint žinoti ateityje būsimo teisinio reguliavimo. Ši Įstatymo nuostata įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2007 m. kovo 28 d. ir nuo tol nepertraukiamai tęsiamas iki 2014 m. kovo 20 d. Prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pareiškėja pateikė 2013 m. liepos 12 d., t. y. jau galiojant Įstatymo 53 straipsnio 10 daliai. Pakeitimo įstatymo 62 straipsnio 2 dalis nustatė, kad prašymai, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusią tvarką. Taigi atsakovas turėjo teisę ir pareigą pareiškėjos prašymą nagrinėti pagal Pakeitimo įstatymu priimtas nuostatas. Teismo vertinimu, Pakeitimo įstatymu nebuvo nustatytas naujas teisinio santykio reguliavimas. Iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas numatė pareigą pragyventi 5 metus be pertraukos, o Įstatymo 53 straipsnio 10 dalimi buvo tik patikslintos įstatyminės nuostatos, apibrėžiančios, kaip ši pertrauka turi būti apskaičiuojama. Pastoviai išvažiuodama ne vieną mėnesį trunkantiems laikotarpiams iš Lietuvos Respublikos, pareiškėja neturėjo pagrindo tikėtis, kad jos gyvenimas bus vertinamas kaip gyvenimas be pertraukos. Pareiškėja 2008 metais, skaičiuojant nuo 2008 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikoje iš 140 dienų praleido 54 dienas, 2009 metais pareiškėja Lietuvos Respublikoje nebuvo ne mažiau nei 192 dienas (tikslus skaičiavimas negalimas dėl nepilnų VSAT informacinės sistemos duomenų), 2010 metais nebuvo 289 dienas, 2011 metais nebuvo ne mažiau nei 220 dienų (tikslus skaičiavimas negalimas dėl nepilnų VSAT informacinės sistemos duomenų), 2012 metais nebuvo 271 dieną, 2013 metais iki 2013 m. liepos 12 d. nebuvo ne mažiau nei 68 dienas (tikslus skaičiavimas negalimas dėl nepilnų VSAT informacinės sistemos duomenų). Toks ilgalaikis nebuvimas Lietuvos Respublikoje negalėjo būti vertinamas kaip gyvenimas be pertraukos ir iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, todėl nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjos atžvilgiu įstatymas taikomas atgal.
Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja negyveno be pertraukos Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyto laikotarpio ir sprendimas atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėja O. F. apeliaciniu skundu (b. l. 120-123) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėja nurodo, jog teismas neatskleidė bylos esmės, neišnagrinėjo jos 2015 m. sausio 2 d. patikslinto skundo, netinkamai taikė ir aiškino Įstatymą, taikė šį įstatymą jos atžvilgiu atgaline tvarka, bylą išnagrinėjo ne visiškai, kadangi jos skundas buvo išnagrinėtas ne visas, taip pat teismas nesvarstė jos nuolatinės gyvenamosios vietos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) reglamentavimą, netaikė Europos Sąjungos teisės aktų, kurie užtikrina laisvą asmenų judėjimą, todėl teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad ji Lietuvos Respublikoje negyveno be pertraukos Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu laikotarpiu, kadangi teismas tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nenustatė jokiomis leistinomis priemonėmis ir/ar rašytiniais įrodymais.
Pareiškėjos teigimu, teismas negalėjo objektyviai išnagrinėti bylos, kadangi teismas iš atsakovo nepareikalavo jos asmens bylos, kurioje yra visa jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 28 d. iki 2013 m. spalio 9 d. istorija ir reikšmingi rašytiniai įrodymai. Pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruota nuo 2007 m. kovo 28 d., tačiau ankstesnė jos gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, o nuo 2012 m. sausio 3 d. pasikeitus buto adresui, jos gyvenamoji vieta tapo (duomenys neskelbtini), Palangoje. Savivaldybės nustatytos formos pažyma yra išduodama apie paskutinę asmens gyvenamąją vietą, o ankstesnės asmenų gyvenamosios vietos yra registruotos Lietuvos Respublikos gyventojų registro tarnyboje, kurios duomenys yra vieši ir teismui prieinami, todėl tokie duomenys neturi būti teismo pripažįstami įrodinėjimo dalyku. Ji teismui pateikė savo 2015 m. sausio 2 d. patikslintą skundą su naujais rašytiniais įrodymais, teismas juos priėmė, bet atsakovui nesuteikė galimybės pateikti atsiliepimą. Mano, kad šioje dalyje teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, kadangi teismas privalėjo pastebėti neatitikimus, kad pradiniame skunde ji nurodė, jog gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2007 m. kovo 28 d., o su patikslintu skundu pateiktoje pažymoje jos gyvenamoji vieta buvo nurodyta nuo 2012 m. sausio 3 d. Esant tokiems prieštaravimams teismas privalėjo iš atsakovo pareikalauti visą jos asmens bylą, pateikti ją susipažinimui byloje dalyvaujantiems asmenims ir tik tada daryti atitinkamas išvadas apie jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpius.
Asmens gyvenamoji vieta ir pragyventas laikotarpis atitinkamoje valstybėje yra juridinę reikšmę turinčio fakto nagrinėjimo dalykas. Teismas tokio juridinio fakto netyrė ir nenustatė, tačiau nepagrįstai kritikavo, kad pareiškėja neginčija VSAT informacinės sistemos duomenų, kurie, teismo nuomone, įrodė jos pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje. Byloje niekas neginčijo pareiškėjos teisėto gyvenamosios vietos deklaravimo per laikotarpį nuo 2007 m. kovo 28 d. iki sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2013 m. spalio 9 d. Teisėtas dokumentas apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą yra svaresnis rašytinis įrodymas nei VSAT informacinės sistemos duomenys, kurie patvirtina tik valstybės sienos kirtimo faktą, tačiau ne asmens gyvenimo vienoje ar kitoje valstybėje faktą ar gyvenimo laikotarpį.
Teismas privalėjo nagrinėti jos skundą pagal asmens byloje esančių dokumentų ir duomenų visumą, teismas privalėjo įvertinti visus 2013 m. liepos 12 d. atsakovui pateiktus dokumentus ir tik tokiu atveju padaryti atitinkamas galutines ir objektyvias išvadas. Tačiau teismas bylą nagrinėjo šališkai, nes teismo sprendimas yra pagrįstas atsakovo atsiliepimu į pareiškėjos skundą ir atsakovo atstovo paaiškinimais teisme. Visas teismo sprendimas yra be jokių teisinių išvadų ar vertinimų.
Teismas neturėjo pagrindo kritiškai vertinti jos darbo UAB „Doktrina“, nes teismas nematė ir nereikalavo jokių įmonės dokumentų. Teismo nuomonė, kad jos darbas buvo atliekamas užsienyje, yra deklaratyvi ir neįrodyta. Visi duomenys apie UAB „Doktrina“ yra valstybės įmonėje „Registrų centras“, kurio duomenų bazėmis teismas nesinaudojo. Teismo sprendimas yra neteisingas bei neobjektyvus, kadangi teismas rėmėsi duomenimis, kuriuos žodžiu pasakė atsakovo atstovas. Pavyzdžiui, yra visiška netiesa, kad atsakovui buvo keblu įteikti jai 2013 m. spalio 9 d. atsakovo sprendimą, priešingai, jos asmens byloje turi būti duomenys, kad atsakovas apskritai nesiuntė tokio sprendimo, bet atsiuntė tik pranešimą, kad yra priimtas 2013 m. spalio 9 d. sprendimas. Tik po jos dviejų rašytinių pareikalavimų buvo atsiųstas paštu atsakovo sprendimas.
Teismas sprendime nieko nepasisakė apie Europos Sąjungos teisės aktus, kurie garantuoja laisvą asmenų judėjimą po visą Europos Sąjungos erdvę ir laisvą nuolatinės gyvenamosios vietos pasirinkimą. Pareiškėja turi teisę laisvai judėti ir gyventi iki 90 dienų per 6 mėnesių laikotarpį bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. Apie išvykimus ir atvykimus į Lietuvos Respubliką nėra privaloma niekam deklaruoti ar pranešti, todėl dažnas asmens išvykimas ar atvykimas iš valstybės į valstybę Europos Sąjungos teisės doktrinoje nėra pripažįstamas gyvenimu vienoje ar kitoje valstybėje. Pareiškėja daugelį kartų buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos ir grįžusi į Lietuvos Respubliką per kitas Europos Sąjungos valstybes, tačiau teismas šių aplinkybių netikrino, bet tokių aplinkybių įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjai. Mano, kad ji nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, todėl ji neprivalo teisme įrodinėti faktinių aplinkybių, kurių nefiksuoja pati Lietuvos Respublikos valstybė, nes priešingu atveju būtų grubiai pažeidžiama Europos Sąjungos teisės doktrinoje įtvirtinta asmenų judėjimo laisvė. Kadangi asmens išvykimai ir įvažiavimai į Lietuvos Respubliką per kitas Europos Sąjungos valstybes nėra pačios valstybės fiksuojami, todėl valstybė ir teismas neturėtų užkrauti gyventojui pareigos įrodinėti asmens laisvo judėjimo datas ir kryptis. Pareiškėjos gyvenimą Lietuvos Respublikoje patvirtina jos lojalumas Lietuvos Respublikos valstybei, jos darbas pagal darbo sutartį, jos turimas nekilnojamasis turtas ir deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje. Teismas privalėjo CK nustatyta tvarka nustatyti jos nuolatinės gyvenamosios vietos faktą. Taip pat teismas privalėjo aiškintis, ar Įstatymas ir šio įstatymo pagrindu priimti poįstatyminiai teisės aktai, kurie reglamentuoja asmens pragyvenimo Lietuvos Respublikoje dienų skaičiavimą, neprieštarauja CK, Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisės aktams, kurie garantuoja asmens teises pasirinkti nuolatinę gyvenamąją vietą ir garantuoja asmeniui judėjimo laisvę.
Pareiškėjos nuomone, teismas įstatymą taikė atgaline tvarka, kadangi laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 28 d. iki 2013 m. sausio d. Lietuvos Respublikoje nebuvo jokio teisės akto, kuris įpareigotų asmenį pragyventi tam tikrą laikotarpį, kuriam suėjus asmeniui yra išduodamas leidimas nuolat gyventi. Taikant jos atžvilgiu teisės aktą, kuris įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d., įstatymas buvo taikytas atgal. Mano, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyto pragyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpių skaičiavimas iš esmės prieštarauja tam pačiam įstatymui, kadangi šiame įstatyme nėra nustatyta asmens pareiga pragyventi Lietuvos Respublikoje atitinkamą laikotarpį, bet dėl nesuprantamų priežasčių tame pačiame įstatyme yra reglamentuota valstybės įgaliotos institucijos teisė skaičiuoti pragyvento laikotarpio dienas ir dėl to taikyti atitinkamą sankciją – neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpio sąvokos taip pat nėra CK, todėl Įstatymo dalys ir šio įstatymo pagrindu priimti poįstatyminiai teisės aktai, kurie reglamentuoja asmens pragyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpių (dienų) skaičiavimo tvarką, prieštarauja CK, Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos Sąjungos doktrinai, kuri garantuoja asmenų teisę į nuolatinės gyvenamosios vietos pasirinkimą ir teisę laisvai judėti. Taip pat ši įstatymo nuostata yra galimai diskriminacinė, nes ji yra taikoma tik ne Europos Sąjungos piliečių atžvilgiu.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 135-138) su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Atsakovo teigimu, Migracijos departamentas, teikdamas pirmosios instancijos teismui atsiliepimą į pareiškėjos 2014 m. birželio 10 d. patikslintą skundą, kartu pateikė ir visą medžiagą, susijusią su pareiškėjos skundo nagrinėjimu, o būtent dokumentus, kurie buvo vertinami nagrinėjant pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ir priimant sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjai išduoti šį leidimą. Teismui buvo pateiktas asmens duomenų išrašas iš Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinės duomenų bazės, kuriame prie pareiškėjos ankstesnės gyvenamosios vietos buvo nurodyta, kad pareiškėja nuo 2007 m. kovo 29 d. iki 2012 m. sausio 2 d. deklaravo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Palanga. Šiame išraše taip pat buvo pateikta informacija ir apie visus pareiškėjos turėtus leidimus laikinai gyventi. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino visas faktines aplinkybes ir bylai reikšmingus dokumentus, o padaryta išvada, kad pareiškėja nuo 2012 m. sausio 3 d., o ne nuo 2007 m. kovo 29 d., yra deklaravusi gyvenamąją vietą Palangos miesto savivaldybėje, priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturėjo.
Pažymi, kad posėdis, kuriame buvo nagrinėjamas pareiškėjos skundas, vyko 2015 m. sausio 5 d., taigi pirmosios instancijos teismas pareiškėjos 2015 m. sausio 2 d. patikslintą skundą atsakovo atstovei pateikė susipažinimui šio posėdžio metu. Atsakovo atstovė, gavusi šį skundą ir su juo susipažinusi, visus paaiškinimus dėl skunde išdėstytų klausimų pateikė minėto posėdžio metu. Nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jos skundą ir priimdamas sprendimą vadovavosi ne jos asmens byloje esančių dokumentų ir duomenų visuma, o tik atsakovo pateiktu atsiliepimu į skundą ir žodiniais paaiškinimais. Kaip jau buvo paminėta anksčiau, Migracijos departamentas teismui buvo pateikęs visus su kilusiu ginču susijusius dokumentus, o teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ne tik Migracijos departamento, bet ir pačios pareiškėjos pateiktais dokumentais. Pareiškėja buvo gavusi šaukimą atvykti į 2015 m. sausio 5 d. vykusį teismo posėdį, taigi turėjo galimybę ne tik paaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, bet ir pateikti papildomus įrodymus byloje, tačiau pateikė teismui prašymą nagrinėti bylą jai nedalyvaujant ir į paskirtą posėdį neatvyko.
Atsakovas nurodo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis, bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėja bendros kompetencijos teismai, taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo nei pareigos, nei teisinio pagrindo šioje byloje spręsti klausimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2004 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 4-507, 4.2 papunktį ir 6 punktą, viena iš pagrindinių VSATIS funkcijų – duomenų apie asmenis, kertančius Lietuvos valstybės sieną, kaupimas, o asmens duomenų šioje informacinėje sistemoje tvarkymo tikslas – fizinių asmenų, kertančių Lietuvos valstybės sieną, tapatybės nustatymas ir apskaita. Taigi nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti oficialioje valstybės institucijos informacinėje sistemoje esančiais duomenimis, o pati pareiškėja, manydama, kad tie duomenys yra neteisingi, teismui nepateikė jokių šiuos duomenis paneigiančių įrodymų. Antra, duomenys apie pareiškėjos gyvenamosios vietos deklaravimą negali būti laikomi svaresniu įrodymu, nei teismui pateikti VSATIS duomenys, kadangi gyvenamosios vietos deklaravimo faktas nagrinėjamos bylos kontekste negali vienareikšmiškai patvirtinti pareiškėjos faktinio nepertraukiamo gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kaip tai yra nustatyta Įstatymo 53 straipsnyje. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad gyvenamosios vietos deklaravimas – gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų pateikimas deklaravimo įstaigai. Taigi gyvenamosios vietos deklaravimas tik nurodo adresą, kuriuo gyvena asmuo, tačiau nepatvirtina faktinio asmens gyvenimo nurodytu adresu.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad byloje esanti medžiaga vienareikšmiškai patvirtina, jog Migracijos departamentas sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi išsiuntė pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu 2013 m. spalio 10 d., tačiau šį sprendimą Lietuvos paštas buvo grąžinęs siuntėjui, kadangi pareiškėja jo neatsiėmė. Pareiškėjos teiginiai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti, nes teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ne tik žodiniais atsakovo atstovės paaiškinimais, bet ir byloje esančiais dokumentais.
Įstatymas įgyvendina 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos Nr. 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 272) (toliau – ir Direktyva) nuostatas. Direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje. Direktyvos 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad buvimo už valstybės narės teritorijos laikas nepertraukia šio straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio ir įskaičiuojamas į jį, jei tokia išvyka netrunka ilgiau nei šešis mėnesius iš eilės ir iš viso per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Direktyvos 4 straipsnio 3 dalies 2 pastraipoje nustatyta, kad ypatingais ar išskirtiniais laikino pobūdžio atvejais valstybės narės gali pagal savo nacionalinės teisės aktus leisti, kad straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio nepertrauktų ilgesnė išvykos trukmė, nei nurodyta pirmojoje pastraipoje. Nukrypstant nuo antrosios pastraipos, valstybės narės gali, apskaičiuodamos visą 1 dalyje nurodytą laikotarpį, atsižvelgti į tarnybinių komandiruočių, įskaitant teikiant tarpvalstybines paslaugas, išvykų trukmę (Direktyvos 4 str. 3 d. 3 p.). Tačiau Lietuvos Respublika, įgyvendindama Direktyvą, šiomis galimybėmis nepasinaudojo ir Įstatyme neįtvirtino išimčių dėl 53 straipsnio 10 dalyje nurodyto laikotarpio. Taigi Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas reikalavimas negali būti laikomas prieštaraujančiu Europos Sąjungos teisės aktams, o priešingai – įgyvendina Direktyvos nuostatas. Pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi iki 2013 m. sausio 1 d. Taigi po 2013 m. sausio 1 d. pateikti užsieniečių prašymai išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu yra nagrinėjami vadovaujantis Pakeitimo įstatymo nuostatomis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus 2013-10-09 sprendimo Nr. (15/5-7)31U-00012, kuriuo atsisakyta išduoti Rusijos Federacijos pilietei O. F. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjos O. F. skundą atmetė. Konstatavo, kad pareiškėja negyveno be pertraukos Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyto laikotarpio ir sprendimas atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai ir pagrįstai.
O. F. su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog jis naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas neatskleidė bylos esmės, ne pilna apimtimi išnagrinėjo jos 2015-01-02 patikslintą skundą, netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, taikė šį įstatymą atgaline tvarka, bylą išnagrinėjo ne pilna apimtimi (teismas nesvarstė jos nuolatinės gyvenamosios vietos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas), netaikė Europos Sąjungos teisės aktų, kurie užtikrina laisvą asmenų judėjimą, todėl teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad ji Lietuvos Respublikoje negyveno be pertraukos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyto laikotarpio, nes teismas tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nenustatė jokiomis leistinomis priemonėmis ir/ar rašytiniais įrodymais.
Teisinius santykius dėl pareiškėjų prašomų leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX–2206 redakcija). Šio įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtos nuostatos juridinės struktūros analizė leidžia teigti, jog užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviems sąlygoms, t. y. jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (1) ir turėjo leidimą laikinai gyventi (2). To paties įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas (leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje).
Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1, 2, 6, 9, 10, 11, 12-1, 17, 19, 21, 22, 24, 26, 33, 37, 38, 40, 43, 49-1, 50, 53, 54, 55, 57, 58, 89, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 128, 131, 133, 139, 140-1, 141-1 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 44-1, 49-3, 98-1, 99-1, 103-1, 105, 105-1, 105-2, 105-3, 105-4, 106-1 straipsniais ir 12-2, 13, 14, 15, 16, 18, 20, 145 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą. Šiuo įstatymu 53 straipsnis buvo papildytas nauja 10 dalimi (įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d.), kurioje įtvirtinta, jog leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 8-1 punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.
Teisinius santykius, susijusius su pragyvento laikotarpio apskaičiavimu taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013-05-23 įsakymu Nr. 1V-456 nauja redakcija išdėstytas Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Bendrijoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Bendrijoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašas. Šio Aprašo 36 punkte nustatyta, kad < ... jeigu užsienietis siekia gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 8-1 punkte nustatytu pagrindu - ar užsienietis, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9 dalį, pragyveno atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 8-1 punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Pagal minėto Aprašo 38 punktą, jeigu įvertinus aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas: jeigu užsienietis buvo išvykęs ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės - nuo pirmos atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos (38.1 punktas); jeigu užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs daugiau kaip 10 mėnesių - nuo paskutinio atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją dienos (38.2 punktas).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės normų taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos ginčijamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes (5 metų laikotarpyje pareiškėja buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos 1146 dienas, t. y daugiau kaip trejus metus) atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu išsamiu ir visapusišku įrodymų vertinimu bei teisės normų taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
Apeliaciniame skunde O. F. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo objektyviai išnagrinėti bylos, kadangi prie bylos nebuvo pridėta pareiškėjos asmens byla, kurioje yra visa medžiaga, susijusi su jos gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Šį apeliantės argumentą paneigia administracinės bylos medžiaga (b. l. 32–85), kurią teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino, o keliamas gyvenamosios vietos deklaravimo datos klausimas priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui jokios įtakos neturi. Nesudaro pagrindo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinio skundo argumentas, kad teismas buvo šališkas ir nesuteikė galimybės atsakovui pateikti atsiliepimą į pareiškėjos 2015 m. sausio 2 d. patikslintą skundą. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovo atstovė su patikslintu skundu susipažino teismo posėdžio metu, prašymo dėl detalesnio susipažinimo su skundu ir atsiliepimo pateikimo nepareiškė bei savo paaiškinimus išdėstė teismo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, deklaravimo vietos nustatymo faktas nagrinėjamos bylos kontekste nėra reikšmingas bei nenustatyta jokių prieštaravimų Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktams.
Pareiškėja prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ryšium su civilinės bylos nagrinėjimu Palangos miesto apylinkės teisme ir išreikalauti iš VSAT papildomus rašytinius duomenis, patvirtinančius sienos kirtimus, jai įvažiuojant į Lietuvos Respubliką ir išvykstant iš Lietuvos Respublikos per Danijos Respubliką, Vokietijos Respubliką ir Latvijos Respubliką traukiniais ir/ar lėktuvais per laikotarpį nuo 2007 m. kovo 28 d. iki dabar. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrindo stabdyti bylą nėra, nes kaip jau buvo minėta anksčiau, deklaravimo faktas Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies taikymo prasme nėra reikšmingas. Taip pat nėra pagrindo tenkinti ir prašymo dėl papildomų duomenų išreikalavimo iš VSAT, kadangi apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą revizuoja jo ištirtų ir įvertintų įrodymų apimtyje. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, O. F. teise teikti įrodymus ir paaiškinimus pirmosios instancijos teisme tinkamai nesiekė pasinaudoti. Kita vertus, paaiškėjus naujoms aplinkybėms pareiškėja gali pateikti atsakovui naują prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
Taigi nustatytos aplinkybės patvirtina atsakovo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei konstatuoja, jog tenkinti O. F. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos O. F. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė