Civilinė byla Nr. e2A-427-480/2021
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06725-2020-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9; 2.6.11.1; 3.3.1.14; 3.3.1.20
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 16 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos „Aqua NT“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 19 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-16031-429/2020 pagal ieškovės mažosios bendrijos „Tipper Trans“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Aqua NT“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė mažoji bendrija (toliau – MB) „Tipper Trans“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės MB „Aqua NT“ 1 101,10 Eur skolą, 46,52 Eur metines palūkanas už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. iki 2020 m. balandžio 21 d., 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir atsakovė bendradarbiavo nuo 2019 m. sausio mėn. – ieškovė savo transportu atsakovei teikė inertinių medžiagų pardavimo paslaugas. Už atsakovei parduotas ir pristatytas atsakovės nurodytu adresu inertines medžiagas (žvyras, smėlis, smėlio-žvirgždo mišinys) 2019 m. rugpjūčio 1 d. atsakovei buvo išrašyta ir pateikta apmokėjimui PVM sąskaita faktūra Nr. TT2019115 1 101,10 Eur dydžio sumai. Nors terminas apmokėjimui suėjo 2019 m. rugpjūčio 8 d., tačiau iki kreipimosi į teismą dienos atsakovė pagal PVM sąskaitą faktūrą su ieškove neatsiskaitė. Atsakovė ne kartą buvo tiek žodžiu, tiek raštu raginama apmokėti susidariusį įsiskolinimą. 2020 m. sausio mėn. ieškovei atliekant skolų metinę inventorizaciją, atsakovei buvo įteiktas 2020 m. sausio 7 d. skolų suderinimo aktas, su kuriuo susipažinęs atsakovės atstovas direktorius L. K. nurodė, kad neapmokėtoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. TT2019115 paslaugos ir medžiagos yra nurodytos tinkamai. Nors atsakovės atstovas akte nurodė, jog MB „Aqua NT“ įsiskolinimas ieškovei 2020 m. sausio 7 d. yra 500 Eur, kuriuos atsakovė ieškovei sumokėjo 2020 m. sausio 7 d. bankiniu pavedimu, tačiau 500 Eur dydžio atsakovės nepriemoka ieškovei atsirado pagal anksčiau išrašytą ir pateiktą atsakovei apmokėjimui 2019 m. liepos 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TT2019106 bendrai 1 452 Eur dydžio sumai. Taigi iki kreipimosi į teismą dienos atsakovė yra skolinga ieškovei 1 101,10 Eur dydžio sumą.
3. Kauno apylinkės teismas 2020 m. balandžio 30 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės ieškovei 1 101,10 Eur skolą, 46,52 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 147,62) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 512 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovė MB „Aqua NT“ pateikė prieštaravimus dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 30 d. preliminaraus sprendimo ir prašė preliminarų sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė prieštaravimuose nurodė, kad ieškinyje teisingai nurodyta, jog nuo 2019 m. sausio mėn. ieškovė tiekė atsakovei inertinių medžiagų pardavimo ir pristatymo paslaugas, tačiau prie ieškinio pateikė neteisingą apyvartos žiniaraštį, kuriame yra įtraukta 2019 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TT2019115, išrašyta 1 101,10 Eur sumai ir tokiu būdu ieškovė klaidindama teismą, manytina, neteisėtai siekia praturtėti atsakovės sąskaita. Pažymėjo, jog 2020 m. sausio 7 d. skolų suderinimo akte, kurį ieškovė pateikė prie ieškinio, atsakovė yra ranka įrašiusi įrašą, jog „Pagal TT 2019115 sąskaitą faktūrą suma 1 101,10 Eur data 2019 m. rugpjūčio 1 d. paslaugų bei medžiagų nesame gavę. Ir pagal mus skolos likutis yra 500 Eur“, o grafoje „kreditas“, įrašęs „500“. 2020 m. sausio 9 d. bankiniu pavedimu atsakovei sumokėjus ieškovei galutinę 500 Eur skolą, 2020 m. kovo 23 d. 12.41 val. atsakovės atstovas elektroniniu paštu iš ieškovės buhalterės A. Č. gavo vėlesnį 2020 m. kovo 23 d. skolų suderinimo aktą su ieškove, pagal kurį likutis 2020 m. sausio 31 d. sudaro 0 Eur, galutinis saldo sudaro – 0 Eur, taip pat gavo apyvartos žiniaraštį už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d., pagal kurį likutis pabaigai 0, apyvarta bendra 3 248,87 Eur, t. y. 2019 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TT2019115 nėra įtraukta. Ieškovė niekaip neįrodė, jog atsakovė gavo suteiktas paslaugas ir prekes pagal 2019 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TT2019115, jog būtų pagrindas ieškovei kildinti skolą pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą, jos reikalauti apmokėti, atitinkamai priteisti.
5. Atsiliepime į prieštaravimus ieškovė MB „Tipper Trans“ prašė Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 30 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad ginčo atveju ieškovė ir atsakovė sudarė žodinę pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo atsakovei parduoti pristatant savo transportu 2019 m. sausio 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. TT2019115 nurodytas inertines medžiagas už bendrą 1 101,10 Eur dydžio sumą, ką ieškovė ir įvykdė. Atsakovė inertines medžiagas priėmė, tačiau pažeidė pareigą už jas sumokėti pagal pateiktą apskaitos dokumentą, dėl ko teismas visiškai teisingai ieškovės ieškinį patenkino visiškai. Atsakovei 2019 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TT2019115 buvo pateikta iš karto po dokumento išrašymo. Atsakovė pateikto pirminės apskaitos dokumento ieškovei negrąžino su prierašu, kad pirminės apskaitos dokumente esantys duomenys yra klaidingi ir jį priėmė. Tai, jog nepripažįsta įsiskolinimo ieškovei, atsakovė pradėjo teigti tik gavusi 2020 m. sausio 7 d. aktą dėl skolų suderinimo. Ieškovė atsakovei pateiktą PVM sąskaitą faktūrą įtraukė į savo buhalterinę apskaitą, sandorį su atsakove ieškovė deklaravo įstatymo nustatyta tvarka iš karto po jo įvykdymo ir apskaitos dokumento išrašymo ir įtraukimo į savo apskaitą. Deklaravus sandorį ieškovei kilo pareiga vėliau sumokėti pelno mokestį, ką ieškovė ir yra įvykdžiusi. Tiek ieškovės, tiek ir pačios atsakovės pateikti į bylą rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė nebuvo nuosekli ir laiku neatlikdavo atsiskaitymų su ieškove ir kitais pirkimo–pardavimo sandorių atvejais. 2020 m. kovo 23 d. skolų suderinimo aktas, kuriuo atsakovė grindžia savo prieštaravimus, apskritai neturi privalomų tokiam dokumentui rekvizitų (atsakingų asmenų parašų), dėl ko jis net negali būti laikomas dokumentu ir įrodymu byloje. Iki 2019 m. gruodžio 31 d. ieškovės buhalterinę apskaitą vedė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „G.“ buhalterė A. Č., kuri, kaip paaiškėjo gavus atsakovės prieštaravimus, nuo 2018 m. taip pat vedė ir atsakovės buhalterinę apskaitą. Tarp ieškovės ir atsakovės kilus ginčui dėl 2019 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitos faktūros neapmokėjimo, buhalterė A. Č. nuo buhalterinės apskaitos vedimo nenusišalino ir toliau buvo atsakinga už abiejų, besiginčijančių, juridinių asmenų buhalterinės apskaitos vedimą. Atsakovės nurodomas 2020 m. kovo 23 d. aktas dėl skolų suderinimo buvo parengtas pačios atsakovės nurodymu klientui UAB „Tipper Trans“ ir jį parengusi buhalterė A. Č. akto rengimo metu atstovavo atsakovę, bet ne ieškovės interesus. Aplinkybę, kad atsakovei buvo parduotos ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos prekės, patvirtina duomenys iš ieškovės transporto priemonėse sumontuotos GPS sistemos, 2019 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos prekės atsakovei adresu – (duomenys neskelbtini) g., Kaune, buvo pristatytos per 2 dienas – 2019 m. liepos 18 d. ir 2019 m. liepos 19 d. – ieškovei priklausančiomis sunkiasvorėmis transporto priemonėmis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 19 d. galutiniu sprendimu Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 28 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, priteisė iš atsakovės ieškovei 1 101,10 Eur skolą, 46,52 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 147,62) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 912 Eur bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė bendradarbiavo nuo 2019 m. sausio mėn., t. y. ieškovė atsakovei teikė inertinių medžiagų pardavimo paslaugas, tačiau rašytinė sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo. Šalių žodiniu susitarimu prekės buvo užsakomos ir pristatomos šalių sutartoje vietoje, sutartu laiku, tačiau už pristatomas prekes nebuvo pasirašoma.
8. Teismas pažymėjo, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai.
9. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą bei šalių paaiškinimus, sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.
10. Teismas konstatavo, kad ieškovė 2019 m. liepos 18–19 d. jai priklausančiomis sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, kurių valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pristatė atsakovės užsakytas prekes adresu – (duomenys neskelbtini) g., Kaunas.
11. Teismas sprendė, kad atsakovės atstovas aplinkybių, jog ginčijama PVM sąskaita faktūra buvo grąžinta ieškovei, nepagrindė jokiais įrodymais, byloje nebuvo pateikta jokių susirašinėjimų tarp šalių dėl nepristatytų prekių.
12. Teismas pripažino, kad šalys nebuvo sąžiningos viena kitos atžvilgiu, netinkamai tvarkė buhalterinius dokumentus (pristatymo dokumentai, kelionės lapai nepasirašyti, ranka įrašoma įrašai ant skolų suderinimo akto ir pan.), tačiau byloje esančių įrodymų pakako nustatyti, jog tarp šalių įvyko žodinis susitarimas ir prekės buvo pristatytos sutartoje vietoje sutartu laiku.
13. Teismas neturėjo pagrindo netikėti ieškovės pateiktais įrodymais ir žodiniais paaiškinimais, kadangi šalys tokio pobūdžio sandorį atliko ne pirmą kartą, tarp šalių buvo susiklostę tokio tipo, žodiniai susitarimai, prekių pristatymas ir iškrovimas, kur nurodydavo vietoje dirbantys asmenys.
14. Teismas pažymėjo, kad sutarties vykdymo principų laikymasis nebuvo tinkamai užtikrintas abiejų šalių.
15. Įvertinęs ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių atstovų žodinius paaiškinimus, teismas darė išvadą, jog atsakovė pažeidė prievolę atsiskaityti su ieškove už atliktą paslaugą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Apeliaciniu skundu atsakovė MB „Aqua NT“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 19 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, priimti naujai teikiamus dokumentus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, be pagrindo sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina ginčo sąskaitoje nurodytų medžiagų pristatymą apeliantei. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad apeliantė buvo pateikusi užsakymą ieškovei dėl medžiagų pristatymo, ar kad apeliantė realiai gavo kokias nors medžiagas pagal ginčo sąskaitą iš ieškovės. Byloje nėra pateikta kelionės lapų, kurie būtų patvirtinti apeliantės parašu (kelionės lapų iš viso nėra pateikta), kas rodo, jog apeliantė nepriėmė iš ieškovės medžiagų pagal ginčo sąskaitą, nors tarp šalių realiai buvo nusistovėjusi dalykinė praktika, kiekvieną kartą gavus medžiagas iš ieškovės, apeliantė jų gavimą patvirtindavo pasirašydama ieškovės pateiktame kelionės lape, kuris medžiagų priėmimo metu būdavo grąžinamas ieškovei.
16.2. Pirmosios instancijos teismas ginčo sąskaitą vertina, kaip įrodymą apie medžiagų pristatymą apeliantei, dėl ko jai tariamai kilo pareiga atsiskaityti su ieškove. Su tokiu pirmosios instancijos teismo bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu negalima sutikti dėl jo ydingumo ir netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo bylos šalims. Ieškovė privalėjo įrodyti medžiagų perdavimą šalių ar atsakingų asmenų pasirašytais krovinio gabenimo važtaraščiais, čekiais, priėmimo–perdavimo aktais, kelionės lapais ir t. t., tačiau byloje nėra pateiktas nei vienas dokumentas, kuris patvirtintų realų medžiagų pristatymą apeliantei. Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neteisingai vertino kasacinio teismo ne kartą aptartas tarp šalių kilusį ginčą reglamentuojančias teisės taikymo ir aiškinimo taisykles. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas nurodo skundžiamame sprendime, ne apeliantė turėjo įrodyti, kad medžiagų negavo, o ieškovė turėjo įrodyti, kad medžiagas realiai pristatė ir perdavė apeliantei.
16.3. Ieškovės pateiktas išrašas iš palydovinės sekimo programos nepatvirtina nei vienos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės. Išrašas iš ieškovės palydovinės sekimo programos nelaikytinas patikimu įrodymu, kuris galėtų įrodyti realų medžiagų pristatymą apeliantei, todėl teismas negalėjo minėtu išrašu motyvuoti savo sprendimo. Neaišku, kiek galima pasitikėti ieškovės programos tikslumu, nes programai ir programiniam įrenginiui, įrengtam automobilyje, nėra pateikti jokie patikros sertifikatai, liudijantys GPS duomenų tikrumą vietos atžvilgiu.
16.4. Pirmosios instancijos teismas nurodo, jog apeliantė, neva gavusi ginčo sąskaitą, nesikreipė į ieškovę ir nereiškė jokių pretenzijų dėl nepristatytų prekių ar jų kokybės, o įsiskolinimo nepripažinimą ieškovei, apeliantė pradėjo teigti tik gavusi 2020 m. sausio 7 d. aktą dėl skolų suderinimo. Pirmosios instancijos teismas nesant tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų negalėjo jomis motyvuodamas priimti skundžiamo sprendimo.
16.5. Priešingai nei skundžiamame sprendime nurodo pirmosios instancijos teismas, būtent aplinkybės, kad dėl tariamai neapmokėtos sąskaitos ieškovė kreipėsi į teismą tik po beveik 9 mėnesių ir nepateikė apeliantei nei vieno rašytinio priminimo ir / ar pretenzijos dėl tariamo įsiskolinimo, ar elektroninių laiškų su siųstomis PVM sąskaitomis faktūromis, kelia pagrįstų abejonių ieškovės sąžiningumu.
16.6. Priešingai nei nurodė teismas, apeliantė turėjo teisę ranka atlikti įrašus 2020 m. sausio 7 d. skolų suderinimo akte nesutikdama su akto turiniu, ką ir padarė. Be to, ranka daryti įrašus buhalteriniuose apskaitos dokumentuose nedraudžia joks įstatymas, reglamentuojantis buhalterinės apskaitos tvarkymą, o tai daryti draudžiančio įstatymo nenurodė ir pirmosios instancijos teismas.
17. Ieškovė MB „Tipper Trans“ pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 19 d. galutinį sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
17.1. Nors apeliaciniame skunde apeliantė ir nurodo, jog pagal tarp šalių realiai nusistovėjusią dalykinę praktiką, kiekvieną kartą gavus medžiagas iš ieškovės, apeliantė jų gavimą patvirtindavo pasirašydama ieškovės pateiktame kelionės lape, kuris pasirašytas būdavo grąžinamas ieškovei, tačiau toks argumentas prieštarauja ne tik faktinėms aplinkybėms, bet ir pačios apeliantės nurodytoms aplinkybėms bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur duodant paaiškinimus apeliantės atstovas tokių aplinkybių neaiškino. Be to, toks aiškinimas prieštarauja ir įstatymui. Pirmiausia juridiniam asmeniui nėra prievolės pildyti kelionės lapus, o jei net ir įmonė nustato tokio dokumento pildymo tvarką, tai kelionės lapas yra vidinis juridinio asmens dokumentas skirtas kuro apskaitai vesti, bet jokiu būdų ne prekių pristatymo faktui patvirtinti. MB „Tipper Trans“ nuo įkūrimo dienos nėra pildomi kelionės lapai.
17.2. Į bylą pateikti GPS sistemos duomenys yra patikimas įrodymas, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu apeliantė veikdama per atstovą neginčijo ieškovės pateiktų įrodymų iš GPS sistemos tuo pagrindu, kurį nurodo apeliaciniame skunde.
17.3. Apeliantė elgiasi nesąžiningai lygindama GPS sistemos 2019 m. liepos 18–19 d. su 2020 m. rudens duomenimis iš Regia, kuomet vietovės vaizdas yra visiškai per tą laiką pasikeitęs. 2019 m. liepos 18–19 d. vežtos inertinės medžiagos, kaip buvo nurodžiusi apeliantė, buvo reikalingos įrenginėjamoms komunikacijoms užpilti ir buvo išverstos apeliantės darbuotojų, nes apelianto tuo metu objekte nebuvo, nurodytoje vietoje.
17.4. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė prašė apklausti liudytojus, tačiau prieštaraujant atsakovės atstovui toks prašymas ryšium su šalyje paskelbtu karantinu buvo atmestas, dėl ko apeliantei prieštaraujant dėl liudytojų apklausos, kaip vieno iš įrodymų, ieškovė laiko, jog apeliantė netenka teisės gintis nuo ieškinio reikalavimo ar skundžiant sprendimą aplinkybe, jog ieškovė neva nepateikė jokių ieškinį patvirtinančių įrodymų.
17.5. Pirmosios instancijos teisme apeliantė veikdamas per atstovą nurodė, jog 2019 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TT2019115 grąžino ieškovei su prierašu, jog šis pirminis buhalterinės apskaito dokumentas yra neteisingas ir jokių prekių iš ieškovės nėra gavusi, tačiau pasiūlius teismui pateikti tokius įrodymus, nurodė, jog dėl duomenų neišsisaugojimo tokių įrodymų pateikti negali. Ieškovė nuo bylos nagrinėjimo pradžios nuosekliai teismui aiškino, jog jokios grąžintos PVM sąskaitos faktūros ar pretenzijų dėl neva nepagrįstai reikalaujamos apmokėti 1 101,10 Eur dydžio skolos iš apeliantės nėra gavusi iki 2020 m. sausio 7 d. akto dėl skolų suderinimo pateikimo apeliantei dienos.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
ir išvados
18. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
19. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
20. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
21. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019).
22. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).
23. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė MB ,,Aqua NT“ pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2019 m. sausio 16, 18 d., 2019 m. gegužės 27–28, 31 d., 2019 m. liepos 5, 8, 10–11 d., 2019 m. rugpjūčio 1–2 d. elektroninius laiškus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės pateikti nauji rašytiniai įrodymai yra susiję su bylos esme, todėl gali būti reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui. Nauji rašytiniai įrodymai, atsižvelgiant į jų kiekį bei apimtį, taip pat į pateikimo momentą (su apeliaciniu skundu), neužvilkins bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, jog atsakovė piktnaudžiauja vėlesne įrodymų pateikimo teise, todėl atsakovės pateikti nauji įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Ieškovė yra susipažinusios su naujais įrodymais, dėl jų turinio vertinimo turėjo galimybę pasisakyti (ir pasisakė) atsiliepime į apeliacinį skundą.
24. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2017 m. kovo 27 d. transporto valdymo ir kontrolės sistemos įrangos ir paslaugų pardavimo sutarties Nr. BCE170327 su priedais, 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. TVS000080588, registracijos liudijimų Nr. 192275 ir Nr. 476820 kopijas, duomenis iš rekvizitai.lt. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės pateikti nauji rašytiniai įrodymai yra susiję su bylos esme ir papildo byloje nustatytas aplinkybes, todėl ir ieškovės pateikti nauji įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės MB „Tipper Trans“ (toliau – ieškovė) ieškinys dėl skolos priteisimo už pristatytas inertines medžiagas (smėlis, žvyras, smėlis – žvirgždas ir kt.) (toliau – medžiagos).
26. Atsakovė MB „Aqua NT“ (toliau – atsakovė arba apeliantė) nesutinka su skundžiamu sprendimu motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir be pagrindo sprendė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina 2019 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. TT2019115 nurodytų medžiagų pristatymą apeliantei.
27. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012; kt.).
28. CPK 263 straipsnio nuostatos nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, poziciją išsakytą teismo posėdyje (CPK 185 straipsnis), iš esmės sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymų visumą, netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, todėl darė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė pateikė atsakovei medžiagas, o atsakovė įgijo prievolę atsiskaityti už gautas medžiagas.
29. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, ieškovei teigiant, jog ji pateikė (pardavė) medžiagas atsakovei, o atsakovei tai neigiant (teigia, kad medžiagų negavo), būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti medžiagų perdavimo atsakovei faktą (CK 6.317 straipsnio 1 dalis, CPK 12, 178 straipsniai). Tik įrodžius šį faktą, ieškovei gali atsirasti teisė reikalauti atsiskaityti už šias medžiagas. Kaip matyti, pagrindinis ieškovės įrodymas apie medžiagų pardavimą (perdavimą) yra 2019 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TT2019115, kuri nėra šalių pasirašyta. Byloje nėra ginčo, jog tarp šalių buvo susiklostę verslo santykiai (medžiagų pirkimas–pardavimas jas pristatant ieškovei priklausančiomis sunkiasvorėmis transporto priemonėmis), kurie, nesant rašytinės sutarties, buvo grindžiami tarpusavio pasitikėjimu, tačiau tai nereiškia, jog kilus ginčui dėl medžiagų pateikimo (gavimo), ieškovei pakanka pateikti tik PVM sąskaitą faktūrą ir nereikia įrodinėti medžiagų pateikimo fakto.
30. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės pateikti netiesioginiai įrodymai (2019 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TT2019115, jos įtraukimas į ieškovės buhalterinę apskaitą, skolų suderinimo aktas, duomenys iš ieškovės transporto priemonėse sumontuotos GPS sistemos) nėra pakankami, kad galima būtų daryti išvadą, jog ginčo medžiagos buvo perduotos atsakovei.
31. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įformintos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais, o asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes. Taigi, pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika suformuota ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, o PVM sąskaita faktūra nors pati savaime nėra sutartis, tačiau ji gali būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012, 2018 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018).
32. Sekant kasacinio teismo praktika, ieškovės išrašyta ir šalių nepasirašyta PVM sąskaita faktūra pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog sąskaitoje nurodytas medžiagas ieškovė perdavė atsakovei. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 11 dalis numato, kad PVM sąskaitos faktūros gali būti rašytinės (išrašomos spausdintame blanke) ir elektroninės. Ieškovės 2019 m. rugpjūčio 1 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. TT2019115 1 101,10 Eur sumai už žvyrą atsakovei buvo pateikta tą pačią dieną (t. y. 2019 m. rugpjūčio 1 d.) elektroniniu paštu. Iš šalių elektroninių laiškų turinio galima matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė siuntė laišką pavadinimu TT2019115 ir pridėjo failą pdf formate (pačią sąskaitą, laiške nurodant „žvyras vežtas 18 ir 19 d.“), o 2019 m. rugpjūčio 2 d. atsakovė ieškovei elektroniniu laišku, kurio temos pavadinimas – TT2019115 (pati sąskaita pdf formate jau nebuvo siunčiama (grąžinta)), atsakė, kad šitos sąskaitos atsakovė nepriima, nes nebuvo atvežtas žvyras. Tai tikėtinai patvirtina, kad jau kitą dieną po sąskaitos gavimo atsakovė pareiškė ieškovei pretenziją dėl nepristatytų medžiagų. Tokios pat pozicijos atsakovė laikosi ir gavusi ieškovės 2020 m. sausio 7 d. aktą dėl skolų suderinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad suderinimo aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio. Pažymėtina, kad tokio šalių susitarimo nagrinėjamu atveju dėl ginčo skolos nėra. Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2011). Ieškovės kartu su atsiliepimu į prieštaravimus pateikti duomenis iš jos palydovinės sekimo programos, t. y. 2019 m. liepos 18 d. JPEG vaizdas 17:59 ir 2019 m. liepos 19 d. JPEG vaizdas 13:14, leidžia teigti, kad nurodytu laiku ieškovei priklausančios sunkiasvorės transporto priemonės buvo nuvykusios į (duomenys neskelbtini) gatvę, Kaune, tačiau suderinus jų maršrutą su Kauno miesto savivaldybės teritorijos ištraukų iš internetinės svetainės „Regia“ duomenimis, matyti, kad šis (t. y. kelionės maršrutas) statybvietės nepasiekia. Taigi ir aptarti įrodymai nepatvirtina, kad medžiagos buvo perduotos (pristatytos) atsakovei.
33. Pažymėtina, kad ieškovė bendradarbiaudama (parduodama, pateikdama) su apeliante be rašytinės sutarties, savo verslo santykius grįsdama tarpusavio pasitikėjimu ir medžiagų perdavimo apeliantei neįformindama jokiu dokumentu, prisiėmė riziką, jog iškilus ginčui (kaip šiuo atveju), bus apsunkintas medžiagų perdavimo fakto įrodinėjimas. Taigi byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų (užsakymų, kelionės lapų, medžiagų gabenimo važtaraščių, medžiagų perdavimo–priėmimo aktų ir pan.) apie medžiagų perdavimą apeliantei, o ieškovės pateikti netiesioginiai įrodymai, kaip jau minėta, nėra pakankami šiam faktui pagrįsti.
34. Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo medžiagas perdavė apeliantei, dėl ko ieškinys negali būti patenkintas.
35. Nagrinėjamu atveju kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
36. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą galutinį sprendimą preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, todėl galutinis teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 430 straipsnio 6 dalies 2 punktas).
37. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
38. Atsakovės MB „Aqua NT“ pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos siekia 363 Eur, kurias sudaro advokato atsakovei teiktos teisinės konsultacijos bei prieštaravimų parengimas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys atmestas visa apimti, atsakovei priteistinos pirmosios instancijos teisme jos patirtos 363 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurios neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 27 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) 8.5 punkte nustatyto jų maksimalaus dydžio (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
39. Apeliacinį skundą patenkinus, iš ieškovės atsakovei priteistinas 25 Eur sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinio skundo pateikimą ir 786,59 Eur teisinės pagalbos išlaidų už apeliacinio skundo parengimą, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.10 punkte nustatyto jų maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Viso iš ieškovės atsakovei priteistina 1 177,59 Eur (363 + 25 + 789,59 = 1 177,59) bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys atmestas visa apimtimi, ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos. Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme taip pat nepriteisiamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 19 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 28 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės mažosios bendrijos „Tipper Trans“, juridinio asmens kodas 304063570, atsakovei mažajai bendrijai „Aqua NT“, juridinio asmens kodas 304789546, 1 177,59 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt septynis eurus 59 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėja Albina Rimdeikaitė