Administracinė byla Nr. AS-85-624/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-10172-2022-0

Procesinio sprendimo kategorija 53.1

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2024 m. vasario 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – M. M.) dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

Pareiškėja N. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2022 m lapkričio 23 d. posėdyje priimtą išvadą Nr. 101-I-27 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario M. M. įrašų socialiniame tinkle“ (toliau – ir Išvada) ir įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2022 m. birželio 20 d. skundą.

Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys M. M. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2022 m. (duomenys neskelbtini) d. socialiniame tinkle „Facebook“, paskyroje „M. M.. Politikas.“, atsakydamas į po jo įrašu pareiškėjos pateiktą komentarą, paskelbė tekstą: „(duomenys neskelbtini)“ Pareiškėja raštu ir viešai nurodė, jog toks įrašas yra ją įžeidžiantis, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo nepašalino šio teksto (komentaro) iki 2022 m. (duomenys neskelbtini) d. ir viešą susirašinėjimą papildė pareiškėjos nuotrauka, taip pabrėždamas ankstesnį vertinimą („(duomenys neskelbtini)“) ir tokiu negatyviu seksistiniu požiūriu į pareiškėją, transkripcine vizualine kalba nurodė, kad taip jis mano dėl jos lyties, pasirinktos aprangos arba aksesuarų.

Pareiškėja teigė, jog ji 2022 m. birželio 20 d. kreipėsi į Komisiją, prašydama įvertinti minėtą trečiojo suinteresuoto asmens pasisakymą, nes, jos nuomone, aptartais veiksmais trečiasis suinteresuotas asmuo pažeidė Lietuvos valstybės politikų elgesio kodekso (toliau – ir Kodeksas)
4 straipsnio 1, 2, 3 ir 6 punktuose įtvirtintus principus. Atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvių kalbos instituto pateiktą frazės „(duomenys neskelbtini)“ vertinimą, Išvadoje konstatavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, socialinio tinklo „Facebook“ komentaruose pasisakydamas apie pareiškėją, nepažeidė Kodekso nuostatų, bet rekomendavo trečiajam suinteresuotam asmeniui vengti pasisakymų, kurie gali būti suprantami kaip nepagarbūs, dviprasmiški, įžeidžiantys ar žeminantis kitus asmenis dėl jų pažiūrų ar įsitikinimų.

Pareiškėjos nuomone, priimant Išvadą, buvo padaryti įvairūs procedūriniai pažeidimai (be kita ko, Komisija neišklausė nei pareiškėjos, nei trečiojo suinteresuoto asmens, taip pat pasikreipime į Lietuvių kalbos institutą nenuasmenino asmens duomenų), o Išvada yra pagrįsta spėlionėmis, o ne faktais ir teisiniais argumentais, joje yra pateikti pareiškėjos nekaltumo prezumpciją paneigiantys ir pareiškėją žeminantys teiginiai (t. y. kad jos ankstesnė veikla ir pasisakymai galėjo suponuoti trečiojo suinteresuoto asmens požiūrį į ją), nepasisakyta dėl trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų seksistinio pobūdžio ir pan.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjos argumentai dėl nagrinėjant jos skundą padarytų procedūrinių pažeidimų nepagrįsti, nes, be kita ko, Kodekse Komisijai suteikta teisė spręsti, ar valstybės politiko arba skundo autoriaus apklausa yra būtina. Komisija atsižvelgė į viešojoje erdvėje esančią informaciją apie pareiškėjos veiklą ir politines pažiūras, tačiau Komisija nevertino pareiškėjos viešų pasisakymų, jos politinių pažiūrų ar dalyvavimo visuomeninėje ir (ar) politinėje veikloje, juo labiau nesuponavo, kad jos pažiūros yra (duomenys neskelbtini) arba kad ji padarė teisės pažeidimų, todėl pareiškėjos nekaltumo prezumpcija nebuvo pažeista. Atsakovas, remdamasis Lietuvių kalbos instituto pateiktu aptariamos frazės vertinimu, Išvadoje nusprendė, kad nebuvo pakankamo pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, jog trečiasis suinteresuotas asmuo, pavartodamas frazę „(duomenys neskelbtini)“, sąmoningai menkino ar siekė sumenkinti pareiškėją, tokiu elgesiu pažeisdamas Kodekse įtvirtintus valstybės politiko elgesio principus ir reikalavimus. Kita vertus, Komisijos vertinimu, ginčo frazė galėjo būti traktuojama kaip neaiški ir dviprasmiška, todėl Išvadoje pateikta bendro pobūdžio rekomendacija trečiajam suinteresuotam asmeniui vengti pasisakymų, kurie gali būti suprantami kaip nepagarbūs, dviprasmiški, įžeidžiantys ar žeminantys kitus asmenis dėl jų pažiūrų ar įsitikinimų.

Atsakovas atkreipė dėmesį į teismų praktiką, kurioje išaiškinta, jog ginčas dėl Komisijos (Seimo narių) sprendimo pagal pareiškėjo kreipimąsi, kai skundą paduoda ne politikas, įstatymu nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 12 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą, nurodė grąžinti pareiškėjai N. Č. sumokėtą 30 Eur žyminį mokestį.

Teismas, vadovaudamasis Kodekso 10 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei jas aiškinančia teismų praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-769-415/2021 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-977-629/2021), konstatavo, jog ginčas dėl Komisijos išvados pagal pareiškėjų kreipimąsi, kai skundą paduoda ne politikas, įstatymu nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai, todėl administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 103 str. 1 p.).

 

III.

 

Pareiškėja N. Č. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartį ir pripažinti, kad atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisija, pateikdama 2022 m lapkričio 23 d. išvadą Nr. 101-I-27, nesilaikė nustatytų procedūrų ir šią išvadą parengė aplaidžiai, įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2022 m. birželio 20 d. skundą, taip pat išsamiai išaiškinti pareiškėjai ne teismo teises ir prievoles, o pareiškėjos teises ir galimybes dėl viešojo subjekto priimto dokumento, pažeidžiančio fizinio asmens teises ir laisves, apskundimo teisenos.

Pareiškėja atskirajame skunde apžvelgia ginčo aplinkybes, iš esmės pakartoja savo nusiskundimus dėl atsakovo padarytų procedūrinių pažeidimų nagrinėjant jos skundą ir Išvados turinio. Pareiškėjos nuomone, skundžiama teismo nutartis pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, tvirtina, kad skundžiama teismo nutartimi nukrypstama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidžiama konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą. Nors teismas nurodė, kad pareiškėja gali kreiptis į teismą ir skųsti teismo nutartį, tačiau skundžiama teismo nutartimi sukurtas precedentas, kuriuo teismas, nepaaiškindamas, kaip pareiškėjai apginti savo pažeistas teises dėl viešojo subjekto (t. y. Komisijos) padarytų procedūrinių pažeidimų, užkerta galimybę pareiškėjai ginti savo teises teisme. Be to, pareiškėja teigia, kad Komisija nėra savarankiškas juridinis asmuo, ji neturi civilinio procesinio veiksnumo dalyvauti byloje kaip atsakovas, todėl pagal nusistovėjusią teismų praktiką atsakovu šioje byloje turėtų būti Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad Išvada buvo apskųsta laikantis Kodekso 10 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos ir terminų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjos atskirąjį skundą.

Atsakovo vertinimu, teismas tinkamai vadovavosi proceso teisės normomis ir jas aiškinančia teismų praktika, todėl pagrįstai nutraukė administracinę bylą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.

 

Nagrinėjimo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria administracinė byla buvo nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte įtvirtintu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos
30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji yra įgyvendinama teisės aktuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka, be kita ko, laikantis administraciniams teismams suteiktos kompetencijos ribų.

Administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013,
2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-362-552/2023).

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba, jei aplinkybė, kad ginčas nepriskirtinas administracinių bylų kompetencijai, paaiškėja jau po skundo priėmimo, bylos nutraukimą (ABTĮ 103 str. 1 p.) ar bylos perdavimą pagal rūšinio teismingumo taisykles, kai ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui (ABTĮ 22 str. 1 d.).

ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Nagrinėjamo bylos kontekste tai reiškia, kad, sprendžiant dėl ginčo priskirtinumo administracinių teismų kompetencijai, turi būti įvertinta, ar jis nėra kilęs dėl Seimo ar Seimo nario veiklos.

Kodekse nustatyta, kad valstybės politikų, einančių pareigas Lietuvos Respublikos Seime ir Lietuvos Respublikos Vyriausybėje, elgesio, kuriuo pažeidžiami šiame kodekse nustatyti valstybės politikų elgesio principai ir nuostatos, tyrimą atlieka Seimo Etikos ir procedūrų komisija (6 str. 1 d. 1 p.). Šios komisijos priimti sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo valstybės politikui, dėl kurio yra priimtas sprendimas, dienos (10 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-769-415/2021 pateiktais išaiškinimais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Komisijos teisinės padėties ir valdžių padalijimo principo, pažymėjo, jog Seimo nario politinės atsakomybės pagrindai ir jų taikymo praktikoje pavyzdžiai akivaizdžiai implikuoja į Seimo nario veiklos teisėtumo prezumpciją, kuri gali būti paneigta tik taikant ekstraordinarias teisines priemones, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose (Seimo statute). Todėl, kai Komisija jos narių (Seimo narių) balsų dauguma priima sprendimą nepradėti tyrimo pagal pareiškėjo kreipimąsi bei pateikti motyvuotą atsakymą pareiškėjui, ordinariniai teismai, šiuo atveju administraciniai, neturi jurisdikcijos tokio pobūdžio ginčui spręsti. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi Aiškinamąjį raštą, kuriuo buvo grindžiamas 2015 m. gruodžio 15 d. įstatymu patvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 2, 5, 7 ir 9 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 10 straipsniu įstatymas Nr. XII-2183, kuriame pirmą kartą numatyta teisė skųsti Komisijos sprendimus administraciniams teismams, akcentavo, kad, kaip matyti iš šio Aiškinamojo rašto, įstatymų leidėjo valia ir ketinimai buvo įtvirtinti tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo būtų užtikrinta politiko teisė skųsti Komisijos sprendimus, priimtus dėl Komisijos teisinių vertinimų iš esmės, kaip sukeliančius tokiam politikui teisinius padarinius. Tačiau nėra jokių teisinių pagrindų konstatuoti, kad administracinių teismų jurisdikcijai priskirta ir bet kurių kitų Komisijos sprendimų, tarp kurių ir sprendimai nepradėti tyrimo pagal pareiškėjų kreipimąsi, teisminė pagrįstumo ir teisėtumo kontrolė.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Pažymėtina ir tai, kad teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu,
t. y. teisės normos prasmę padedančių atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu arba kaip pagalbinė medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-148-822/2020).

Iš naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog skundai dėl tokio pobūdžio Komisijos sprendimų, kaip ginčijama Išvada, gali būti nagrinėjami administraciniame teisme, kai juos paduoda valstybės politikai, einantys pareigas Seime ir Vyriausybėje, pavyzdžiui, Seimo nariai (žr. 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-362-552/2023), išskyrus skundus dėl Komisijos sprendimų dėl Seimo nario veiklos – tiesioginių funkcijų vykdymo – teisminės pagrįstumo ir teisėtumo kontrolės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1871-492/2021), bet skundai dėl tokio pobūdžio Komisijos sprendimų, paduoti ne valstybės politikų, einančių pareigas Seime ir Vyriausybėje, nėra priskirtini nagrinėti administraciniam teismui, vadovaujantis ABTĮ 18 straipsnio 2 dalimi
(žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-769-415/2021, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-977-629/2021, 2021 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1708-556/2021, 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1722-629/2021). Pareiškėjos atskirajame skunde išdėstyti argumentai, jog, nutraukus bylą, yra pažeidžiama jos konstitucinė teisė kreiptis į teismą, nėra pagrįsti, kadangi tokiu procesiniu sprendimu nėra ribojama jos teisė ginti savo galimai pažeistas teises kitais būdais, pavyzdžiui, įstatymų nustatyta tvarka kreiptis dėl garbės ir orumo gynimo.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčas dėl Išvados pagal pareiškėjos kreipimąsi yra nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 18 str. 2 d.), todėl egzistuoja ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nurodytas bylos nutraukimo pagrindas – jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Kiti atskirojo skundo argumentai yra nereikšmingi arba nėra pagrįsti: pareiškėjos skundo teiginiai, kad atsakovu šioje byloje turėtų būti Seimo kanceliarija, nes Komisija nėra savarankiškas juridinis asmuo ir ji neturi civilinio procesinio veiksnumo, yra nereikšmingi, kadangi, kaip minėta, tokia byla neturėjo būti net pradėta; atskirojo skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepaaiškino pareiškėjai, kaip jai apginti savo pažeistas teises dėl viešojo subjekto (t. y. Komisijos) padarytų procedūrinių pažeidimų nagrinėjant jos skundą, ir atskirajame skunde suformuluotas reikalavimas išsamiai išaiškinti pareiškėjai ne teismo teises ir prievoles, o pareiškėjos teises ir galimybes dėl viešojo subjekto priimto dokumento, pažeidžiančio fizinio asmens teises ir laisves, apskundimo teisenos, taip pat atmestini, nes skundžiamoje teismo nutartyje yra aiškiai ir suprantamai išdėstyti motyvai, dėl kurių administracinė byla nutraukiama – pareiškėja nėra tas subjektas, kuris gali paduoti skundą administraciniam teismui dėl Išvados teisėtumo ir pagrįstumo, todėl pareiškėjos skundo nagrinėjimas nepriskirtinas administracinio teismo kompetencijai; teismas neteikia konsultacijų ir išaiškinimų, o pareiškėja, manydama, kad jos teisinės žinios yra nepakankamos jos pažeistoms teisėms veiksmingai apginti, gali kreiptis į kitus šios srities specialistus (advokatus ir kt.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Pareiškėjos N. Č. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

 

 

        Ričardas Piličiauskas

 

 

        Veslava Ruskan