Civilinė byla Nr. e2-435-464/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01409-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.9.; 3.1.14.8.1.; 3.2.8.1.; 3.6.1.1.; 3.6.1.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo P. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria nutraukta civilinė byla pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovei Jungtinėms Amerikos Valstijoms dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą su darbo santykiais susijusių kompensacijų priteisimo bei žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas P. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašo pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu; grąžinti jį į darbą; priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; atlyginti 25 000 Eur neturtinę žalą; jei neįmanoma ieškovo grąžinti į darbą, priteisti jo naudai 25 000 Eur dydžio turtinę žalą, netekus darbo.
2. Nurodė, kad nuo 1997 m. gruodžio mėn., t. y. nepertraukiamai 18 metų, dirbo Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) ambasadoje Lietuvoje iš pradžių vertėjo pareigose, vėliau  politikos asistento pareigose, o dar vėliau – politikos specialisto pareigose. Viso jo darbo ambasadoje metu ieškovas dirbo nepriekaištingai, buvo apdovanotas už pasiekimus, pripažintas metų darbuotoju bei skatintas kitais būdais, nė karto nebuvo baustas drausminėmis priemonėmis, dėl jo darbo nebuvo reikšta priekaištų. 2016-05-10 ieškovas buvo informuotas žodžiu, jog bus atleidžiamas iš darbo, kadangi JAV ambasada nepatvirtino jo saugumo leidimo, nenurodydama priežasčių kodėl šis saugumo leidimas nebuvo patvirtintas. 2016-06-15 ieškovas gavo JAV ambasados pranešimą raštu, jog jis yra atleidžiamas iš darbo nesant darbuotojo kaltės pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 129 straipsnio 1 dalį, sumokant jam DK numatytą kompensaciją už 5 mėnesius.
3. Tarp ieškovo ir JAV ambasados rašytinės darbo sutarties nebuvo sudaryta, o DK nenumato reikalavimo samdomiems darbuotojams gauti saugumo leidimą. Kadangi ieškovas nebuvo pažeidęs jokių darbo drausmės ir teisės aktų reikalavimų, jam nebuvo pasiūlyta jo sutikimu perkelti jį į kitą darbą, taip pat nenurodytos svarbios priežastys nutraukti darbo sutartį, todėl laiko, jog jis buvo atleistas neteisėtai ir dėl to patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą dėl 18 metų trukusių darbo santykių nutraukimo bei viešo pažeminimo kitų darbuotojų akivaizdoje, išlydint jį iš JAV ambasados teritorijos su apsauga. Spėja, jog saugumo leidimas buvo panaikintas dėl ieškovo dalyvavimo visuomeninėje asociacijų veikloje, ginant kultūros paveldą, vartotojų teises arba savo šeimos narius.
4. Vilniaus apygardos teismas 2016-10-27 civilinę bylą buvo nutraukęs, pripažinęs, kad reikalavimai yra reiškiami užsienio valstybei (JAV), ginčas kilęs dėl viešosios teisės reglamentuojamų teisinių santykių, kuriuose taikoma valstybės imuniteto doktrina. Todėl diplomatiniais kanalais išsiaiškinus, jog užsienio valstybė nesutinka, kad jai ar jos institucijai pareikštas ieškinys būtų nagrinėjamas iš esmės, teismas, taikydamas imuniteto doktriną, sprendė, jog P. M. ieškinys negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas.
5. Lietuvos apeliacinis teismas 2017-02-09 nutartimi patenkino ieškovo pateiktą atskirąjį skundą dėl šios Vilniaus apygardos teismo 2016-10-27 nutarties, skundžiamą nutartį panaikino ir perdavė bylą toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
6. Atsakovė, atstovaujama JAV ambasados, 2017-08-25 pateikė prašymą nutraukti Jungtinėms Amerikos Valstijoms iškeltą civilinę bylą pagal ieškovo P. M. ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme.
7. Nurodė, jog ieškinio nagrinėjimas Lietuvos Respublikos teisme būtų nesuderinamas su JAV imunitetu. JAV konkrečiu atveju turi teisę remtis imunitetu nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos, nes ieškovas, kaip politikos specialistas, buvo pasamdytas JAV ambasadoje atlikti ir atliko konkrečias funkcijas, vykdydamas JAV valstybės valdžios įgaliojimus. Ieškovo darbo pareigas reguliavo Tarpžinybinio darbuotojo pareigų aprašymas, su kuriuo ieškovas yra susipažinęs pasirašytinai. Pareigybės aprašyme yra numatyta, kad asmuo, eidamas politikos specialisto pareigas, yra pagrindinis ryšių palaikymo pareigūnas tarp JAV Gynybos atašė biuro bei JAV karinių institucijų ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos / ginkluotųjų pajėgų, taip pat kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir civilinių agentūrų. Eidamas tokias pareigas ieškovas tarnavo JAV Gynybos atašė biure, kuris atstovauja JAV Gynybos departamentą santykiuose su Lietuvos Respublikos Vyriausybe. Ieškovas vykdė funkcijas, susijusias su JAV užsienio politikos įgyvendinimu ir kariniais interesais.
8. Išvardintos funkcijos priskiriamos viešosioms funkcijoms, vykdant JAV valstybinės valdžios įgaliojimus, todėl atsakovė turi teisę remtis jurisdikcijos imunitetu. Be to, ieškovas yra atleistas iš darbo dėl panaikinto saugumo leidimo, kurio panaikinimo aplinkybių nagrinėjimas reikštų ypatingą konfidencialios ir daugelio požiūrių jautrios informacijos rinkimą ir tyrimą, kas būtų nesuderinama su tarptautine teise, įskaitant Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių įtvirtintą diplomatinės misijos neliečiamumo principą ir tarptautinėje teisėje pripažįstamą valstybės suverenią teisę pačiai spręsti visus jos ambasados saugumo klausimus. Ieškovo reikalavimo dėl grąžinimo į darbą nagrinėjimas Lietuvos Respublikos teisme būtų nesuderinamas su JAV imunitetu nuo užsienio teismų jurisdikcijos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9. Vilniaus apygardos teismas 2017-12-11 nutartimi patenkino atsakovės JAV, atstovaujamos JAV ambasados, prašymą ir civilinę bylą nutraukė. 
10. Teismas nesutiko su ieškovo P. M. pozicija, kad jis JAV ambasadoje vykdęs vien techninio pobūdžio vairuotojo, vertėjo, ryšininko (kurjerio) funkcijas, nurodęs kad ieškovas, dirbdamas politikos specialistu, atliko ir funkcijas, susijusias su JAV suverenių galių įgyvendinimu, vykdant užsienio politiką ir karinių bei saugumo interesų atstovavimą. Teismo vertinimu, faktiškai ieškovas vykdė administracines funkcijas JAV užsienio politikos srityje, atstovavo JAV valdžios institucijai bendraudamas su Lietuvos Respublikos valstybinėmis institucijomis. Ieškovo užimamai politikos specialisto pareigybei buvo suteiktas 10 lygis iš 12 galimų, kuris pagal Vietoje samdomų darbuotojų vadovo 1 dalies „Bendrosios informacijos“ 3 pastraipą reiškė, kad tokio lygio darbuotojai atitinka aukščiausio lygmens profesionalus, įskaitant politikos specialistus.
11. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovo pareigos ir faktiškai vykdytos funkcijos reiškia valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą (lot. iure imperii), atstovavimą valdžios institucijoms, nepriklausomai nuo tokių santykių įforminimo.
12. Teismas taip pat sutiko su atsakove ir tuo aspektu, kad ginčo nagrinėjimas Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje nėra įmanomas ne tik dėl ginčo iure imperii pobūdžio, bet ir dėl to, kad tokio ginčo nagrinėjimas pagal Jungtinių Tautų konvencijos dėl valstybinių ir jų turto jurisdikcijos imunitetų 11 straipsnio 2 dalį reikštų nepagrįstą kišimąsi į užsienio valstybės saugumo interesus. Dėl tokios atleidimo priežasties – saugumo leidimo panaikinimo – atleidimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, nepriklausomai nuo taikytinos Lietuvos Respublikos ar JAV teisės, reikštų užsienio valstybės ir jos ambasados saugumo politikos vertinimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Ieškovas P. M. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-12-11 nutartį panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis atsakovės pateiktais įrodymais (teismų sprendimais, valstybės dokumentais ir pan.), nes šie įrodymai nebuvo nei dokumentų originalai, nei šių originalų patvirtintos kopijos (CPK 114 str. 1 d.). Be to, visi atsakovės pateikti dokumentai yra užsienio valstybės dokumentai, kuriems yra privalomas patvirtinimas apostille (liet. pažyma, patvirtinanti dokumento autentiškumą) pagal     1961 m. Hagos konvenciją dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo (toliau – ir Hagos konvencija).
2. Atsakovę nagrinėjamoje byloje atstovavo tinkamai neįgalioti atstovai. Atsakovės JAV vardu atstovavimo sutartį sudarė D. Č. (D. C.). JAV 516-ojo kodekso 28 straipsnio nuostatoje numato, jog teisė vesti bylas, kuriose JAV, agentūra, arba pareigūnas yra proceso šalis arba suinteresuotas asmuo, taip pat gauti įrodymus, yra suteikta Teisingumo departamento pareigūnams, gavusiems Generalinio advokato nurodymą, išskyrus atvejus, kai kitaip nustato įstatymai. Byloje nėra įrodymų, kad D. Č. yra Teisingumo departamento darbuotoja, o jos pačios pasirašytas, tačiau tinkamai nepatvirtintas 2017-08-11 raštas nepatvirtina tokių aplinkybių, kadangi nėra pateikta D. Č. darbo arba valstybės tarnybos sutartis arba kiti įrodymai, tinkamai patvirtinti apostille. Taip pat nėra duomenų, jog D. Č. atitinka CPK 56 straipsnio 2 dalies reikalavimus, taikomus juridinio asmens atstovui, galinčiam jį atstovauti civiliniame procese.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovą ir atsakovą siejo valstybės tarnybos santykiai, kadangi atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas vykdė funkcijas, susijusias su JAV suverenių galių įgyvendinimu, vykdant užsienio politiką ir karinių bei saugumo interesų atstovavimą. Tarp šalių susiklosčiusį darbo (privatinių) teisinių santykių pobūdį patvirtina JAV ambasados 2003-04-23 pranešimas Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai, 2003-04-17 ir 2003-01-15 pažymos apie ieškovo darbą pagal sutartį JAV ambasadoje, Lietuvos Respublikos civilinės aviacijos administracijos 2017-10-06 raštas, Karinių jūrų pajėgų 2017-10-20 raštas ir kt. Ieškovas JAV ambasadoje dirbo tik techninį administracinį darbą, nebuvo ir pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negalėjo būti užsienio valstybės tarnautojas. JAV prašo taikyti valstybės imunitetą, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovės argumentus, jog šalis siejo ne privatinės teisės reglamentuojami darbo teisiniai santykiai, o viešosios teisės reglamentuojami viešosios tarnybos teisiniai santykiai.
4. Privatinės teisės reguliuojamų santykių srityje valstybė negali remtis imuniteto doktrina. Ieškovas pareiškė ieškinį JAV ambasadai, kuri yra juridinis asmuo ir kurios teisnumą nustato Lietuvos Respublikos teisė, tačiau tarptautinės teisės požiūriu, ambasada ar kitokia diplomatinė atstovybė yra neatskiriama nuo valstybės, todėl ieškinio pareiškimas ambasadai iš esmės reiškia ieškinio pareiškimą valstybei. Taigi faktiškai ieškovas pareiškė ieškinį JAV dėl ginčo, kilusio iš darbo sutarties, reglamentuojamos teisės, kurioje JAV neturi imuniteto. Šiuo atveju valstybei nepakanka vien tik pareikšti apie valstybės imuniteto taikymą.
5. Nagrinėjamoje byloje valstybės imuniteto doktrina netaikytina. Siekiant užtikrinti ieškovo teisę kreiptis į teismą, jo pareikštas ieškinys privalo būti išnagrinėtas Lietuvos Respublikos teismų. Ieškovas neturi ir jokių realių galimybių kreiptis į jokios kitos valstybės teismus. Pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylą, nenurodė, kur pareiškėjas turėtų kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynybos ir taip pažeidė CPK 294 straipsnyje nustatytą pareigą nurodyti, į kurią instituciją ieškovas turi kreiptis, jei byla nutraukiama dėl to, kad ji nenagrinėtina teisme.
14. Atsakovė JAV, atstovaujama JAV ambasados, atsiliepime prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti; bylą apeliacinės instancijos teisme laikyti ne elektronine, pripažinti nevieša ir nagrinėti uždarame teismo posėdyje; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsiliepimo į skundą argumentus:      
1. Skundžiama teismo nutartis pagrįsta leistinais ir patikimais įrodymais. Visi atsakovės pateikti dokumentai buvo patvirtinti Advokatų Tarybos 2016-11-17 sprendimu patvirtinto Nuorašų tvirtinimo ir registravimo tvarkos aprašo, reglamentuojančio bylai nagrinėti teisme reikalingų rašytinių įrodymų nuorašų tvirtinimą ir registravimą, nustatyta tvarka. Be to, Hagos konvencija pati savaime nenumato jokių dokumentų legalizavimo reikalavimų, o tik tais atvejais, kai tam tikro dokumento legalizavimo reikalauja valstybės, kurioje dokumentas turi būti pateiktas, teisė. Šiuo atveju dokumento autentiškumo patvirtinimas nėra būtinas vertinant šį dokumentą kaip įrodymą byloje. Pats ieškovas byloje yra pateikęs tų pačių dokumentų kopijas, nepatvirtintas apostille, tačiau abejonių dėl jo paties pateiktų dokumentų kilmės nekelia. Be kita ko, atsakovės pateiktų dokumentų autentiškumą patvirtina ir 2017-08-23 diplomatinė nota dėl archyvinių dokumentų.
2. Teismas pagrįstai sprendė, kad JAV turi teisę šioje byloje remtis imunitetu nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos. Valstybės imunitetui taikyti užtenka, kad egzistuotų 2004 m. Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijos dėl valstybių ir jų turto jurisdikcijos imunitetų (toliau – ir JT Konvencija) 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės dėl imuniteto netaikymo ginčuose, kylančiuose būtent iš darbo santykių, išimtys, numatytos a, c, ir d punktuose. Ieškovas, teigdamas, jog atsakovė pripažino aplinkybę, kad tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis, reguliuojama privatinės teisės, netinkamai interpretuoja atsakovės atstovės pasisakymą 2017-12-08 vykusiame teismo posėdyje, nesiedamas jo su kontekstu. Atsakovė, pateikdama ieškovo parašu patvirtintą Tarpžinybinio darbuotojo pareigų aprašymą, patvirtino aplinkybę, kad ieškovas eidamas politikos specialisto pareigas, dirbo Gynybos atašė biure, atstovaujančiam JAV Gynybos departamentą santykiuose su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir kitais valdžios atstovais, sprendžiant su kariuomene susijusius klausimus.
3. Ieškovas atskirajame skunde neginčija teismo išvados, jog bylos nagrinėjimas reikštų nepagrįstą kišimąsi į užsienio valstybės – JAV – saugumo interesus, kas pagal JT Konvencijos 11 straipsnio 2 dalies d punktą sudaro savarankišką pagrindą atsakovo atžvilgiu taikyti imunitetą nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisidikcijos. Be to, valstybė turi imunitetą darbo ginčų, nagrinėjamų kitos valstybės teismuose, atžvilgiu, jei nagrinėjamos bylos dalykas yra įdarbinimas, įdarbinimo atnaujinimas arba asmens grąžinimas į darbą (JT Konvencijos 11 straipsnio 2 dalies c punktas)
4. Aplinkybė, kad teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė į kurį kompetentingą teismą ieškovas turi kreiptis, nėra laikoma teisės į teismą pažeidimu.
5. Ieškovo argumentai dėl tariamai netinkamos atstovės yra nepagrįsti, kadangi byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys, kad Europos Bylinėjimosi Biuro Atsakingoji Advokatė D. Č. yra tinkamai ir oficialiai įgaliota JAV vardu rengti ir išduoti visus įgaliojimus, kurie gali būti reikalingi, siekiant suteikti pasirinktiems užsienio šalių advokatams teises atstovauti JAV užsienio šalių teismuose ar administracinėse institucijose. Šiuo atveju, vadovaujantis JAV 28-ojo kodekso 516 straipsniu, byloje yra pateiktas Teisingumo ministro pavaduotojo išduotas ir Generalinio advokato bei Valstybės sekretoriaus patvirtintas įgaliojimas D. Č.. Be to, pati D. Č. byloje atsakovės neatstovavo ir jokių procesinių dokumentų atsakovės vardu neteikė, kadangi atsakovę byloję pagal pavedimą atstovauja advokatas. CPK 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl atstovavimo tinkamumo.

Teisėja

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Įžanginės nuostatos

15. Pagal nacionalinį teisinį reguliavimą Lietuvos teismui užsienio elementą turinčioje byloje pirmiausia reikalinga išspręsti jurisdikcijos klausimą, t. y. teismas ex officio (savo iniciatyva) turėtų patikrinti, ar jis turi kompetenciją priimti ieškinį ir nagrinėti bylą (CPK 782 str.). Bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turėtų nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumo klausimą.
16. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti ieškovo ieškinį dėl atleidimo iš darbo iš Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados teisėtumo bei pagrįstumo ir žalos atlyginimo, dėl apelianto atliekamų darbo funkcijų įvertinimo ir šio vertinimo reikšmės, užsienio valstybei nuo Lietuvos teismų jurisdikcijos ginantis valstybės imuniteto doktrina.  
17. Pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė, nustatęs, kad ieškovas faktiškai vykdė administracines funkcijas Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio politikos srityje, atstovavo šios valstybės valdžios institucijai bendraudamas su Lietuvos Respublikos valstybinėmis institucijomis. Todėl ieškovo pateikto ieškinio nagrinėjimas reikštų užsienio valstybės ir jos ambasados saugumo politikos vertinimą (taikomas valstybės imunitetas).
18. Kadangi byloje kilo klausimas dėl sudėtingo tarptautinės teisės papročio (valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos) ir teisės kreiptis į teismą principo taikymo, apeliacinės instancijos teismas įvertina šio papročio turinio formavimuisi reikšmingą užsienio teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę į teismą bei  Jungtinių Tautų 2004-12-02 konvenciją dėl valstybių ir jų turto jurisdikcijos imunitetų (toliau– ir Konvencija dėl imunitetų).

Dėl valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos kaip tarptautinės teisės papročio

19. Valstybės imunitetas yra tarptautinės teisės paprotys, t. y. privalomos galios tarptautinės teisės šaltinis. Tarptautinės teisės papročio turinys vertinamas atsižvelgiant į valstybių praktiką ir pritarimą kaip privalomai elgesio taisyklei opinio juris (valstybės valia, jos teisinė nuomonė, valstybės įsitikinimas, kad tarptautinė teisė iš jos reikalauja tam tikro elgesio) (Tarptautinio Teisingumo Teismo 1969-02-20 sprendimas byloje North Sea Continental Shelf, I.C.J. Reports 1969, para. 77). Nustatant tarptautinės paprotinės teisės taisyklę būtina įvertinti, kad egzistuoja plataus masto, įprasta, nuosekli valstybių praktika tam tikru klausimu, kurią jos pripažįsta kaip teisiškai privalomą (8 ir 9 išvados iš Tarptautinės teisės komisijos Projekto išvadų dėl tarptautinės paprotinės teisės nustatymo (2016) [A/71/10]) (žr. http://legal.un.org/docs/?path=../ilc/reports/2016/english/chp5.pdf&lang=EFSRAC). To paties projekto 11 išvadoje nurodyta, kad tarptautinė sutartis tam tikrais atvejais rodo susiformavusią tarptautinės paprotinės teisės taisyklę.
20. Pagal bendrąją valstybės imuniteto taisyklę tarptautinėje paprotinėje teisėje valstybei suteikiamas imunitetas nuo bylinėjimosi kitos valstybės teismuose. Kita vertus, šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje pripažįstamas ribotas valstybės imunitetas (atsisakoma absoliutaus valstybės imuniteto). Tarptautinis Teisingumo Teismas Valstybės Jurisdikcinių Imunitetų byloje (Tarptautinio Teisingumo Teismo 2012-02-03 sprendimas byloje Germany v Italy: Greece Intervening (Jurisdictional Immunities of the State) I.C.J. Reports 2012, p. 99) nustatė, kad, remiantis valstybių praktika dėl valstybės imuniteto, valstybės atskiria acta jure gestionis (atvejai, kuomet valstybių imunitetas yra apribotas) ir acta jure imperii (para. 59). Taip pat šioje byloje teismas nustatė, kad terminai jure imperii (privatinės teisės reglamentuojama  valstybės veikla) ir jure gestionis (viešosios teisės reglamentuojama valstybės veikla) rodo, ar veiksmai turi būti vertinami remiantis teise, reguliuojančia valstybės suvereniteto įgaliojimais (jus imperii) ar teise, susijusią ne su valstybės suverenitetu, ypač reguliuojančia privačius ir komercinius veiksmus (jus gestionis). Šis atskyrimas yra svarbus nustatant, ar valstybei taikomas ar netaikomas imunitetas nuo kitos valstybės teismų jurisdikcijos (para. 60).
21. Analogiškai dėl absoliutaus valstybės imuniteto netaikymo yra pasisakyta ir 1961 m. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių (toliau – ir Vienos konvencija), kurios šalys yra Lietuvos Respublika ir Jungtinės Amerikos Valstijos, 3 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje, kad diplomatinės atstovybės funkcijos, inter alia (be kita ko), yra a) atstovavimas atstovaujamajai valstybei priimančiojoje valstybėje; <...> d) informacijos apie sąlygas bei įvykius priimančiojoje valstybėje rinkimas teisėtomis priemonėmis ir šios informacijos perdavimas atstovaujamosios valstybės vyriausybei; e) draugiškų santykių tarp atstovaujamosios ir priimančiosios valstybių skatinimas bei jų ekonominių, kultūrinių ir mokslinių ryšių plėtojimas.
22. Šios konvencijos 38 straipsnyje numatyta, kad be papildomų privilegijų ir imunitetų, kuriuos gali suteikti priimančioji valstybė, diplomatas, kuris yra priimančiosios valstybės pilietis arba nuolatinis gyventojas, naudojasi tik imunitetu nuo jurisdikcijos ir neliečiamybe už veiksmus, atliktus vykdant savo funkcijas (1 dalis). Kiti atstovybės personalo nariai ir namų darbininkai, kurie yra priimančiosios valstybės piliečiai arba nuolatiniai gyventojai, naudojasi privilegijomis ir imunitetais tiek, kiek leidžia priimančioji valstybė. Tačiau šiems asmenims priimančioji valstybė turi vykdyti savo jurisdikciją taip, kad be priežasties netrukdytų vykdyti atstovybės funkcijas (2 dalis). Taigi Vienos konvencija numato reikalavimą, kad diplomatinės atstovybės personalo nariams (ne diplomatams) būtų užtikrinamos sąlygos netrukdomai vykdyti atstovybės funkcijas.
23. Nagrinėjamos bylos ypatumas yra tai, kad valstybė imunitetą nuo teismų jurisdikcijos prašo taikyti ginče, kilusiame iš darbo teisinių santykių. Todėl pirmiau nustačius ir aptarus, kad šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje visuotinai pripažįstamas ribotas valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos taikymas, apeliacinės instancijos teismas įvertina šios tarptautinės teisės papročio taisyklės formavimuisi aktualią valstybių praktiką dėl valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos taikymo darbo ginčuose.
24. Ribotas valstybės imunitetas nuo užsienio teismų jurisdikcijos pripažįstamas regioniniuose tarptautiniuose dokumentuose. Antai 1972 m. Europos Konvencijoje dėl Valstybės Imuniteto taip pat yra pripažįstamas ribotas valstybės imuniteto taikymas užsienio valstybės teismuose. Šios konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybė Narė negali ginčyti imuniteto nuo kitos Valstybės Narės teismo jurisdikcijos, jei procesas yra susijęs su darbo sutartimi tarp valstybės ir asmens, kai jo darbas yra atliekamas valstybėje, kurioje sprendžiamas ginčas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, 1 dalis netaikoma, kai a) asmuo yra įdarbinančios valstybės pilietis, kuomet kilo ginčas; b) tuo metu, kai buvo sudaryta sutartis, asmuo nebuvo nei šalies, kurioje nagrinėjamas ginčas pilietis nei turėjo joje nuolatinę gyvenamąją vietą; arba c) sutarties šalys susitarė kitaip raštu, nebent pagal ginčo vietos valstybės teisę šios valstybės teismai turi išimtinę jurisdikciją dėl ginčo dalyko.
25. Kaip buvo nurodyta, šios bylos nagrinėjimui aktualios yra ir Konvencijos dėl imunitetų nuostatos. Konvencija dėl imunitetų yra pirmasis modernus viešosios tarptautinės teisės šaltinis, kuriame kodifikuotos tarptautinės paprotinės teisės normos, reguliavusios valstybės imunitetą nuo bylinėjimosi kitos valstybės teismuose. Vienas pagrindinių šioje konvencijoje nustatytų principų taipogi yra riboto valstybės imuniteto taikymas (D. P. Stewart, The Immunity of State Officials Under the UN Convention on Jurisdictional Immunities of States and Their Property, Vanderbilt Journal of Transnational Law vol. 44: 1047, 1050) (žr. https://wp0.vanderbilt.edu/wp-content/uploads/sites/78/Stewart-cr.pdf).
26. Šioje konvencijoje valstybės imunitetas yra išskiriamas į dvi grupes: imunitetas nuo jurisdikcijos (imunitetas nuo bylinėjimosi) ir imunitetas nuo suvaržančių priemonių (imunitetas nuo vykdymo) (R. O'Keefe, C. J. Tams et al., The United Nations Convention on Jurisdictional Immunities of States and Their Property: A Commentary, Oxford University Press (2013), 16). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo būtent dėl pirmojo imuniteto nuo teismų jurisdikcijos, todėl būtent šios nuostatos ir aptartinos.
27. Konvencijos dėl imunitetų 5 straipsnis numato, jog valstybė turi imunitetą dėl savęs ir savo nuosavybės nuo kitos valstybės teismų jurisdikcijos nepažeidžiant šios Konvencijos nuostatų. Šios tarptautinės sutarties 11 straipsnis nustato, kad jeigu valstybės nesusitaria kitaip, valstybė negali remtis imunitetu nuo kitos valstybės teismo, kuris kitais atvejais būtų kompetentingas, jurisdikcijos tais atvejais, kai teisminio nagrinėjimo dalykas yra susijęs su darbo sutartimi, sudaryta valstybės ir asmens dėl darbo, kuris yra ar bus visiškai ar iš dalies atliekamas kitos valstybės teritorijoje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalis netaikoma, jeigu: a) darbuotojas buvo priimtas į darbą vykdyti konkrečių funkcijų, įgyvendinant valstybės valdžią; b) darbuotojas yra: i) diplomatinis atstovas – kaip ši sąvoka apibrėžta 1961 m. Vienos konvencijoje; ii) konsulinis pareigūnas – kaip ši sąvoka apibrėžta 1963 m. Vienos konvencijoje; iii) tarptautinės organizacijos nuolatinės atstovybės ar specialiosios atstovybės diplomatinio personalo narys arba priimtas į darbą atstovauti valstybei tarptautinėje konferencijoje arba iv) bet koks kitas asmuo, kuriam taikomas diplomatinis imunitetas; c) teisminio nagrinėjimo dalykas yra asmens įdarbinimas, darbo santykių pratęsimas ar grąžinimas į darbą; d) teisminio nagrinėjimo dalykas yra asmens atleidimas iš darbo arba jo nutraukimas ir, kaip nustato Valstybės vadovas, Vyriausybės vadovas  arba darbdavio valstybės Užsienio reikalų ministras, toks nagrinėjimas būtų nesuderinamas su tos valstybės saugumo interesais; e) tuo metu, kai yra iškeliama byla, darbuotojas yra įdarbinančiosios valstybės pilietis arba f) įdarbinančioji valstybė ir darbuotojas yra raštu susitarę kitaip, išskyrus atvejus, kai viešosios politikos sumetimais teismo vietos valstybės teismai turi išimtinę jurisdikciją teisminio nagrinėjimo dalyko atžvilgiu. Taigi Konvencija dėl imunitetų iš esmės aiškiai įtvirtinta atvejus, kai valstybės imuniteto išimtis dėl darbo ginčų nėra taikoma.
28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors nei Lietuvos Respublika, nei Jungtinės Amerikos Valstijos nėra Konvencijos dėl imunitetų sutarties šalimis (Konvencija dėl imunitetų dar nėra įsigaliojusi, nes ją yra pasirašiusios 28 valstybės, ir pagal Konvencijos dėl imunitetų 30 straipsnio 1 dalį ji įsigalios, kai ją pripažins 30 valstybių), tačiau jos 11 straipsnis kodifikavo tarptautinę paprotinę teisę, t. y. privalomos galios tarptautinės teisės šaltinį (nutarties 19 p.), todėl jis yra privalomas Lietuvos teismams, nagrinėjant kilusį ginčą (EŽTT 2010-03-23 sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 15869/02, para. 66-67; 2011-06-29 sprendimas byloje Sabeh El Leil prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 34869/05, para. 53-54). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas remiasi Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsnio nuostatomis kaip vienu iš valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos paprotinės taisyklės turinį atskleidžiančiu tarptautinės teisės šaltiniu.
29. Valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos taikymas byloje yra teisės kreiptis į teismą suvaržymas. Kadangi pirmosios instancijos teismas bylą pagal ieškovo ieškinį nutraukė, byloje taip pat kyla klausimas dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės kreiptis į teismą taikymo. EŽTT praktikoje tokio pobūdžio bylose nurodoma, kad bylose, kuriose pareiškėjo teisė kreiptis į teismą suvaržoma dėl valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos, teismas privalo įvertinti, ar bylos aplinkybės pateisina tokį ribojimą (EŽTT 2011-06-29 sprendimas byloje Sabeh El Leil prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 34869/05, para. 51). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertina teisės kreiptis į teismą suvaržymo pagrįstumą, kuomet byloje teismas remiasi valstybės imunitetu nuo teismų jurisdikcijos.
30. Konvencija yra viešosios tarptautinės teisės šaltinis. Todėl remiantis 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių  31 straipsnio 3 dalies c punktu, aiškinant tarptautinę sutartį, be sutarties konteksto dar atsižvelgiama į visas šalių tarpusavio santykiams taikytinas atitinkamas tarptautinės teisės normas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas įvertina kilusio ginčo dėl valstybės imuniteto papročio nagrinėjimui aktualius tarptautinės teisės šaltinius ir aiškinimo praktiką.
31. Panašūs klausimai, susiję su valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos taikymu ir teise į teisminę gynybą, kurie nagrinėjami šioje byloje, ne kartą buvo nagrinėjami EŽTT praktikoje. Cudak byloje (EŽTT 2010-03-23 sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 15869/02) ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės į kreiptis į teismą dėl jos atleidimo iš darbo iš Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvos Respublikoje, kurioje ji dirbo korespondente–telefoniste (angl. post of secretary and switchboard operator). Nurodytoje byloje EŽTT konstatavo, kad Tarptautinės teisės komisijos Konvencijos dėl imunitetų projekto 11 straipsnis, kuriuo grindžiama Konvenciją dėl imunitetų, taikytinas valstybei atsakovei pagal paprotinę tarptautinę teisę. Teismas privalo į tai atsižvelgti nagrinėdamas, ar buvo gerbiama teisė kreiptis į teismą 6 straipsnio 1 dalies požiūriu (para. 67).
32. EŽTT, spręsdamas klausimą dėl valstybės imuniteto Cudak byloje, atsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėja nevykdė jokių ypatingų funkcijų, artimai susijusių su valstybės valdžios įgyvendinimu, nebuvo nei diplomatinė agentė, nei konsulinė pareigūnė, nei įdarbinančios valstybės pilietė. Be to, teismas pažymėjo, jog kilusio ginčo dalykas yra pareiškėjos atleidimo iš darbo teisėtumas (para. 69). EŽTT nustatė, kad pareiškėjos ambasadoje atliekamos funkcijos (registruoti tarptautinius pokalbius, rašyti, siųsti ir priimti faksogramas, kopijuoti dokumentus, teikti informaciją ir padėti organizuojant tam tikrus renginius) nėra objektyviai susijusios su Lenkijos Vyriausybės suvereniais interesais (para. 70). Šios išvados nepaneigia ir aplinkybė, kad pareiškėja galėjo susipažinti su tam tikrais dokumentais ar galėjo išgirsti konfidencialius telefoninius pokalbius (para. 72). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, EŽTT pripažino, kad Lietuvos Respublikos teismai, nenagrinėję pareiškėjos skundo dėl valstybės imuniteto, pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Cudak byloje EŽTT rėmėsi net ne Konvencijos dėl imunitetų galutiniu 2004 m. priimtu tekstu, o 1991 metų Konvencijos dėl imunitetų projektu, kadangi galutinis šios konvencijos tekstas buvo priimtas jau po teismo proceso Lietuvoje šioje byloje (2000-2001 m.).
33. Teisės doktrinoje, vertinant Cudak byloje pradėtą formuoti praktiką, pastebima, kad nustatant, ar darbuotojas atlieka su valstybės valdžia susijusius veiksmus, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Be to, jei darbuotojo funkcijos atrodo įprasto pobūdžio neesant aiškaus ryšio su valstybės saugumu ir politika, egzistuoja prezumpcija, kad jis nevykdo valstybės valdžios funkcijų (R. Garnett, State and Diplomatic Immunity and Employment Rights: European Law to the Rescue, vol. 64 International and Comparative Law Quarterly (2015), 793).
34. Sabeh El Leil byloje (EŽTT 2011-06-29 sprendimas byloje Sabeh El Leil prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 34869/05) ginčas kilo dėl pareiškėjo atleidimo iš Kuveito ambasados Prancūzijoje, kurioje pareiškėjas dirbo buhalteriu (angl. accountant). Teismas pažymėjo, kad valstybės imunitetas turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Absoliutus valstybės imunitetas jau daugelį metų nebėra taikomas, ypač po Konvencijos dėl imunitetų priėmimo (para. 53). EŽTT šioje byloje pripažino, kad Tarptautinės teisės komisijos 1991 m. Projektas, kuris yra perkeltas į Konvenciją dėl imunitetų, yra taikomas kaip paprotinė tarptautinė teisė, net jei valstybė neratifikavo šios konvencijos (para. 54).
35. Pažymėtina, kad Cudak, Sabeh El Leil bylose suformuota EŽTT praktika dėl valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos aiškinimo buvo naudojama ir vėlesnėje praktikoje, pavyzdžiui, Wallishauser byloje (EŽTT 2012-07-17 sprendimas byloje Wallishauser prieš Austriją, pareiškimo Nr. 156/04), kurioje pareiškėja iki atleidimo iš darbo dirbo fotografe (angl. photographer) Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoje Austrijoje. Šioje byloje EŽTT pripažino Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir, inter alia, nurodė, kad vidaus teismai, atmetę pareiškėjos ieškinį dėl atleidimo iš darbo, nepagrįstai apsiribojo vien tuo, kad kilusio ginčo nereglamentuoja jokia sutartis, nevertindami, ar kitos reikšmingos paprotinės tarptautinės teisės taisyklės taikomos (para. 70-73). Tokios praktikos teismas laikėsi ir Radunović byloje (EŽTT 2016-10-25 sprendimas byloje Radunović ir kiti prieš Juodkalniją, pareiškimų Nr. 45197/13, 53000/13 ir 73404/13), kurioje nustatyta, kad pareiškėjai dirbo Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoje Juodkalnijoje kaip protokolo specialistai/vertėjai (angl. protocol specialist/translator), apsaugos darbuotojai (angl. security guards). EŽTT pripažino, kad vidaus teismai, nenagrinėję pareiškėjų ieškinių dėl atleidimo iš darbo ir kompensacijos priteisimo, neužtikrino proporcingumo principo taikymo, be to, pareiškėjų skundas dėl kompensacijos priteisimo nepatenka į Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį (para. 79-82).
36. Dar vienoje, Naku byloje (EŽTT 2017-02-08 sprendimas byloje Naku prieš Lietuvą ir Švediją, pareiškimo Nr. 26126/07), kuri yra viena naujausių tokio pobūdžio bylų, EŽTT sprendė klausimą dėl pareiškėjos atleidimo iš darbo iš Švedijos ambasados Lietuvos Respublikoje. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėja ilgą laiką dirbo Švedijos ambasadoje (iš pradžių atliko sekretorės funkcijas, vėliau tapo kultūros ir informacijos projektų vadove). EŽTT konstatavo, kad valstybės imunitetas darbo ginčuose yra ribotas ir pripažino, kad tarptautinės ir lyginamosios teisės tendencija yra riboti valstybės imunitetą darbo ginčuose, išskyrus tuos, kurie yra susiję su ambasadų personalo įdarbinimu. EŽTT pripažino, kad absoliutus valstybės imunitetas, bėgant metams, taikomas vis rečiau. Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsniu įtvirtinta taisyklė, kad valstybė neturi imuniteto nuo jurisdikcijos darbo sutarčių atžvilgiu, išskyrus atvejus, nurodytus straipsnyje pateiktame baigtiniame sąraše. Teismas privalo į tai atsižvelgti nagrinėdamas, ar buvo gerbiama teisė kreiptis į teismą 6 straipsnio 1 dalies požiūriu (para. 89). Kaip matyti iš šio EŽTT sprendimo, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nebuvo nei Švedijos pilietė, nei šios valstybės diplomatė ar konsulinė darbuotoja ir jai netaikytinos išimtys, nurodytos Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktyje ir 2 dalies e punkte (para. 90).
37. EŽTT Naku byloje taip pat atmetė pateiktą argumentą, kad pareiškėjos pareigos (pareiškėja tvarkė kultūros ir informacijos reikalus, taigi dalyvavo šios srities ambasados veikloje, turėjo konsultuotis su diplomatais, su jais bendradarbiauti) galėjo būti objektyviai susijusios su Švedijos suvereniais interesais (para. 93). EŽTT, įvertinęs pareiškėjos atliekamas funkcijas, konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teismai pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę kreiptis į teismą, kadangi padarė neteisingą išvadą, jog „<...> visi užsienio valstybės diplomatinės atstovybės darbuotojai, įskaitant administracinį, techninį ir aptarnaujantį personalą, vien dėl darbo santykių vienu ar kitu būdu padėjo siekti atstovaujamos valstybės suverenių tikslų, ir taip pritarę valstybės imunitetu grįstam prieštaravimui bei atmetę, nenurodydami svarbių ir pakankamų motyvų, pareiškėjos teiginį, kad šiuo atveju ji atliko konkrečias funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią“ (para. 95).
38. Ribotas valstybės imunitetas nuo teismų jurisdikcijos taikymas darbo santykiuose yra pripažįstamas ir užsienio valstybių teisės aktuose bei teismų praktikoje. 
39. Jungtinės Karalystės 1978 m. Valstybės Imuniteto Akte, reglamentuojančiame valstybės imuniteto klausimus, iš esmės pripažįstamas ribotas valstybės imunitetas nuo teismų jurisdikcijos. Šio akto 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybė neturi imuniteto  dėl proceso, susijusio su darbo sutartimi (angl. a contract of employment) tarp valstybės ir asmens, kai sutartis sudaryta Jungtinėje Karalystėje ir darbas visiškai ar iš dalies atliekamas joje. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nepažeidžiant 3 ir 4 dalies, ši dalis netaikoma, kai a) bylos iškėlimo metu asmuo yra susijusios valstybės pilietis, b) tuo metu, kai buvo sudaryta sutartis, asmuo nebuvo nei Jungtinės Karalystės pilietis, nei turėjo joje nuolatinę gyvenamąją vietą, c) sutarties šalis susitarė kitaip raštu.
40. Vienoje naujausių bylų, susijusių su valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos taikymu, Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis teismas byloje Benkharbouche v Secretary of State for Foreign and Commonwealth Affairs ([2017] 3 WLR 957, [2017] UKSC 62, [2017] WLR(D) 691) išsamiai įvertinęs įvairių šalių teismų ir EŽTT praktiką bei teisinį reguliavimą, konstatavo, kad tarptautinėje teisė pripažįstama, jog valstybės imunitetas yra ribotas (para. 52). Remiantis tarptautine paprotine teise, jei darbo ginčas kyla išimtinai iš  užsienio valstybės suvereniteto ar valstybės veiksmų, jiems taikomas imunitetas (angl. As a matter of customary international law, if an employment  claim arises out of an inherently sovereign or governmental act of the foreign state, the latter is immune) (para. 53). Teismas pripažino, kad daugeliu atvejų ginčuose, kylančiuose iš sutarties, įskaitant darbo bylas, skirstymas priklauso nuo šalių ginčo pobūdžio, kylančios iš sutarties (angl. In the great majority of cases arising from contract, including employment cases, the categorisation will depend on the nature of the relationship between the parties to which the contract gives rise) (para. 54). Tarptautinėje paprotinėje teisėje nėra pagrindo taikyti valstybės imuniteto privataus pobūdžio darbo santykiams (angl. There is no basis in customary international law for the application of state immunity in an employment context to acts of a private law character) (para. 63).
41. Beje, ribotas valstybės imunitetas nuo teismų jurisdikcijos darbo santykiuose pripažįstamas ir pačios atsakovės Jungtinių Amerikos Valstijų teisiniame reguliavime. Jungtinių Amerikos Valstijų 1976 m. Užsienio Suvereniteto Imuniteto Akto (90 STAT.2891) preambulėje nustatyta, kad pagal tarptautinę teisę valstybės neturi suvereniteto nuo užsienio teismų, kiek tai susiję su jų komerciniais veiksmais. Šios valstybės teismų praktikoje pripažįstama, kad diplomatinių atstovybių sudarytos darbo sutartys laikomos komercinėmis sutartimis ir apribojančios valstybės imuniteto doktriną (pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje Saudi Arabia v Nelson 507 US 349, 360 (1993) (žr. http://www.worldlii.org/us/cases/federal/USSC/1993/33.html).
42. Be to, JAV teismų praktikoje buvo pripažinta, kad asmens priėmimas į darbą konsulate nėra laikomas valstybės suverenių funkcijų įgyvendinimu. Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų Devintosios apygardos apeliacinio teismo byloje Park v Shin 313 F 3d 1138 (9th Cir, 2002) buvo sprendžiamas klausimas dėl asmens atleidimo iš konsulato teisėtumo. Teismas, be kita ko, konstatavo, kad darbuotojų priėmimas į darbą nėra laikomas viešu veiksmu, kurį gali atlikti tik valstybė (angl. The act of hiring a domestic servant is not an inherently public act that only a government could perform) (para. 33) (žr. https://openjurist.org/313/f3d/1138/park-v-shin).
43. Tokios pat pozicijos dėl valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos aiškinimo laikomasi ir teisės doktrinoje, kurioje nurodoma, kad ginčuose, kylančiuose iš darbo teisinių santykių, valstybės imuniteto doktrina taikoma tik tuo atveju, kai darbo santykiai yra glaudžiai susiję su suvereniteto įgyvendinimu (X. Yang, State Immunity in International Law, Cambridge University Press (2012), 142).
44. Panašaus pobūdžio ginčas, kaip nagrinėjama šioje byloje, jau buvo spręstas ir naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis vienoje naujausių tokio pobūdžio bylų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366-969/2017) nagrinėjo klausimą dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti ieškinį, kurį pateikė Švedijos Karalystės ambasadoje dirbusi darbuotoja dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir žalos priteisimo. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė ėjo kultūros ir informacijos projektų vadovo pareigas. Kasacinis teismas nustatė, kad bylą nagrinėję teismas iki galo neatskleidė bylos aplinkybių ir konstatavo, kad „ieškovės faktinių pareigų nustatymas apima ne tik atitinkamuose dokumentuose (ieškovės ir atsakovės sutartyse, atsakovės vidiniuose dokumentuose ir kt.) formaliai nurodytų jos pareigų analizę, bet ir realiai ieškovės vykdytų pareigų analizę (t. y. kokius konkrečius darbus ji realiai dirbo, kokius ir kieno pavedimus vykdė)“. Tai reiškia, kad pagal formuojamą teismų praktiką esminis kriterijus, sprendžiant dėl valstybės imuniteto ribojimo tokio pobūdžio ginčuose yra asmens realiai atliekamų pareigų vertinimas.
45. Apibendrinant valstybės imuniteto kaip tarptautinės teisės papročio raidą, darytina išvada, jog šiuolaikinė tarptautinė teisė pripažįsta ribotą valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos taikymą darbo santykiuose, kuomet ginčas kyla tarp diplomatinės atstovybės ir joje dirbančių darbuotojų. Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsnis taikomas kaip tarptautinio papročio taisyklė, todėl juo galima remtis ir tuo atveju, jei ginčo valstybė nėra šios sutarties šalimi. Kaip matyti iš EŽTT sprendimų Cudak, Sabeh El Leil, Wallishauser, Radunović, Naku bylose, sprendžiant dėl valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos taikymo, reikšmingomis aplinkybėmis laikoma: kokias realias darbo funkcijas atliko atleistas darbuotojas, koks buvo jo statusas, kurios valstybės pilietis jis yra, kur yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ar jo funkcijos yra susijusios su atstovybės suvereniteto ir politikos įgyvendinimu ar privačių funkcijų atlikimu. Tačiau nesant nuoseklios ir universalios valstybių praktikos dėl valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos darbo ginčuose, teismas kiekvienu atveju turi spręsti, kaip šis tarptautinės teisės paprotys turi būti taikomas.
46. Atitinkamai nustačius, kad konkrečiam ginčui, kylančiam iš darbo teisinių santykių netaikomas valstybės imunitetas nuo teismų jurisdikcijos, bylos pagal ieškovo (darbuotojo) ieškinį nutraukimas vien šiuo pagrindu būtų laikomas neproporcingu teisės kreiptis į teismą suvaržymu pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

Dėl valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos tarptautinio teisės papročio taikymo nagrinėjamoje byloje

47. Aplinkybė, kad iš darbo teisinių santykių kylančiuose ginčuose valstybės imunitetas nuo kitos valstybės teismų jurisdikcijos yra ribotas, nustatyta. Tačiau ir vien tai, kad nagrinėjamu atveju tarp ieškovo bei atsakovo susiklostė darbo teisiniai santykiai, kurių pagrindas yra darbo sutartis, taip pat dar nereiškia, kad kilęs ginčas, kuriame atsakovu yra diplomatinė atstovybė, savaime patenka į Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją.
48. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas klausimą dėl ginčo teismingumo išsprendė teisingai,   

pirmiausiai būtina aptarti apelianto darbo funkcijų, atliekamų iki darbo sutarties su juo nutraukimo, pobūdį, t. y. ar jo atliekamos funkcijos JAV ambasados Vilniuje Gynybos atašė skyriuje buvo susijusios su užsienio valstybės suvereniteto įgyvendinimo veiksmais (acta jure imperii), ar su privataus pobūdžio veiksmais (acta jure gestionis). Nustačius, kad ginčo veiksmai kvalifikuojami kaip acta jure gestionis, atsakovės pozicija, ginantis valstybės imunitetu nuo Lietuvos teismų jurisdikcijos, nebūtų pagrįsta. Sprendžiant kitaip, apelianto teisė į kreiptis į teismą būtų neproporcingai suvaržyta.

49. Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi nutraukdamas bylą, rėmėsi Konvencijos dėl imunitetų 11 str. 2 a ir d. punktais. Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsnio 2 dalies a punktas numato vieną iš šios tarptautinės sutarties 11 straipsnio 1 dalies taikymo išimčių, kai darbuotojas buvo priimtas į darbą vykdyti konkrečių funkcijų, įgyvendinant valstybės valdžią (angl. excercise of governmental authority). Sprendžiant dėl šios išimties taikymo, matyti, kad ja siekiama atskirti veiksmus, kurie susiję su valstybės suvereniteto įgyvendinimu (acta jure imperii), ar privataus pobūdžio veiksmus (acta jure gestionis) (žr. Benkharbouche v Secretary of State for Foreign and Commonwealth Affairs ([2017] 3 WLR 957, [2017] UKSC 62, [2017] WLR(D) 691), para. 26).
50. Tarptautinės teisės komisijos parengtame Konvencijos dėl imunitetų projekto komentare (1991 m.) nurodyta, kad 11 straipsnis taikomas darbo ar paslaugų sutartims tarp valstybė ir asmens dėl darbo atlikimo ar atlikimo visiškai ar iš dalies kitos valstybės teritorijoje (angl. The area of exception under this article concerns a contract of employment or service between a State and a natural person or individual for work performed or to be performed in whole or in part in the territory of another State) (p. 30) (Yearbook of the International Law Commission, 1991, vol. II, Part Two). Kaip pavyzdį tokių darbuotojų šis komentaras nurodo „asmeninius sekretorius, klerkus, vertėjus, atitinkamą akreditaciją gavusius asmenis, kurių darbo funkcijos yra susijusios su valstybės saugumu ar pagrindiniais valstybės interesais“ (angl. „Examples of such employees are private secretaries, code clerks, interpreters, translators and other persons entrusted with functions related to State security or basic interests of the State“) (p. 42).
51. Tačiau pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog darbuotojas atlieka vieną ar kelias iš šių nurodytų funkcijų, savaime nereiškia, kad jis atlieka konkrečias funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią. Pačiame komentare nurodyta, kad šio punkto išlyga taikoma tais atvejais, kai egzistuoja glaudus ryšys tarp atliekamo darbo ir valstybės valdžios įgyvendinimo (angl. was justified only if there was a close link between the work to be performed and the exercise of governmental authority) (p. 43). Būtent tokios praktikos laikomasi nuoseklioje vėlesnėje EŽTT bei užsienio valstybių teismų praktikoje.
52. Tarptautinė teisės komisija, apibendrindama valstybių praktiką 1991-1999 m., taip pat pripažino, kad esminis kriterijus, sprendžiant dėl valstybės imuniteto nuo užsienio teismų jurisdikcijos darbo ginčuose, yra darbuotojo darbo pobūdis (ILC Yearbook (1999), ii(2), 166.) (žr. http://legal.un.org/ilc/publications/yearbooks/english/ilc_1999_v2_p2.pdf). Ir nors nėra bendrai priimto tarptautinės teisės principo, reguliuojančio užsienio valstybės darbuotojų padėtį, reikšminga teismų praktika dažnai vertina darbo sutartį kaip specialią verslo/privačią sutartį (para. 96). Imunitetas įprastai suteikiamas darbuotojams, kurie užima diplomato ar konsulo vietas, kurių darbas yra susijęs su valstybės valdžios įgyvendinimu (para. 99). Būtent toks imuniteto dėl užsienio valstybės teismų jurisdikcijos aiškinimas ir buvo perkeltas į Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsnio 2 dalies a punktą.
53. Kadangi šiuo atveju svarbu nustatyti, koks buvo ieškovo atliekamų darbo funkcijų pobūdis diplomatinėje atstovybėje (ambasadoje), tokio klausimo išsprendimui, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aktualios ir Vienos konvencijos nuostatos. Šioje konvencijoje išskiriamos tris diplomatinės atstovybės personalo kategorijos: 1) diplomatas („diplomatas“ yra atstovybės vadovas arba atstovybės diplomatinio personalo narys) (1 straipsnio e punktas); 2) administracinis ir techninis personalas („administracinio ir techninio personalo nariai“ yra atstovybės personalo nariai, dirbantys administracinį ir techninį darbą atstovybėje) (1 straipsnio f punktas); 3) aptarnaujančio personalo nariai („aptarnaujančiojo personalo nariai“ yra atstovybės personalo nariai, aptarnaujantys diplomatinę atstovybę) (1 straipsnio g punktas).
54. Vienos konvencijos komentare nurodoma, kad praktikoje administracinis ir techninis personalas atskiriamas nuo aptarnaujančiojo personalo pagal atliekamas funkcijas. Pripažįstama, kad administracinis ir techninis personalas įprastai atlieka tokias funkcijas kaip: vertimas, sekretoriavimas, buhalterija, apsauga ir susisiekimo paslaugos. Tuo tarpu įrastos aptarnaujančiojo personalo funkcijos yra transportavimas, maisto gaminimas, aplinkos tvarkymas, valymas (E. Denza ed., Diplomatic Law Commentary on the Vienna Convention on Diplomatic Relations, 4th ed., Oxford University Press (2016), 15).
55. EŽTT praktikoje Cudak, Sabeh El Leil, Wallishauser, Radunović, Naku bylose taip pat pripažįstama, kad bylose, susijusios su administracinio ir techninio pobūdžio funkcijas atliekančių darbuotojų atleidimu iš diplomatinės atstovybės, esminis kriterijus yra nustatyti, koks buvo darbuotojų funkcijų pobūdis: ar darbuotojas asmeniškai atliko atstovybės diplomatinius ar politinius veiksmus, ar tokie veiksmai gali būti atliekami privačių asmenų.
56. Nacionalinių teismų praktikoje pripažįstama, kad administracinio ir techninio personalo padėtis yra iš esmės papildoma ir pagalbinė (angl. ancillary and supportive). Tačiau kai kurie šias funkcijas atliekantys asmenys gali įgyvendinti ir suverenią valdžią, jei jų funkcijos yra pakankamai glaudžiai susijusios su atstovybės valstybės funkcijomis (angl. are sufficiently closely connected to the governmental activities of the function) (Benkharbouche v Secretary of State for Foreign and Commonwealth Affairs ([2017] 3 WLR 957, [2017] UKSC 62, [2017] WLR(D) 691), para. 55). Todėl darbuotojo apribojimas kreiptis į teismą dėl galimai neteisėto atleidimo iš darbo tokiu atveju suvaržytų jo teises, nepaisant to, jog tokio ginčo nagrinėjimas reikštų tam tikrą užsienio valstybės darbo reguliavimo diplomatinėje atstovybėje vertinimą (R. Garnett, The Precarious Position of Embassy and Consular Employees in the United Kingdom, vol. 54 International and Comparative Law Quarterly (2005), 708).
57. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsnio 2 dalies a punktas siejamas su tokiu valstybės funkcijų įgyvendinimu, kurios susijusios su jautria valstybės informacija (angl. sensitive government material) ir tokių funkcijų atlikimas nėra galimas privačiame sektoriuje. Tokių funkcijų pavyzdžiais gali būti pasų išdavimas, vyriausybės konsultavimas, atstovavimas diplomatinėse konferencijose ar su žvalgyba susijusios informacijos teikimas (R. Garnett, State and Diplomatic Immunity and Employment Rights: European Law to the Rescue, vol. 64 International and Comparative Law Quarterly (2015), 790).
58. Šioje byloje nustatyta, kad tarp apelianto ir atsakovės susiklostė darbo teisiniai santykiai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantas Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Vilniuje Gynybos atašė skyriuje dirbo vertėju nuo 1997-12-08 iki 2001-02-10, politikos asistentu nuo 2001-02-11 iki 2005-04-30, o politikos specialistu nuo 2005-05-01 iki 2016-05-10. Apeliantas iš darbo buvo atleistas remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalimi, darbo sutarties nutraukimo priežastimi įvardijus Regioninio saugumo pareigūno panaikintą apeliantui saugumo leidimą. Kaip nurodyta 2016-05-10 pranešime, neturėdamas leidimo apeliantas nebegali toliau dirbti Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoje.
59. Taigi apeliantui siekiant Lietuvos Respublikos teismuose inicijuoti ginčą dėl jo atleidimo iš darbo, visų pirma būtina sistemiškai įvertinti jo pareigų bei realiai vykdytų funkcijų pobūdį pagal byloje pateiktus duomenis, susijusius su jo darbu, pagal pirmiau aptartus kriterijus ir pagal tarptautinės praktikos pavyzdžius, nes vien pareigybės įvardinimas (politikos specialistas) savaime neatskleidžia tikrųjų darbo funkcijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366-969/2017).
60. Kilusioje ginčo metu, kai apeliantas buvo atleistas iš darbo, pareigybės – politikos specialistas (gynybos atašė biuras) FSN-1605-10 aprašyme buvo nustatyta, kad tokio darbuotojo pagrindinės funkcijos darbo vietoje yra: palaikyti ryšį su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir kitais vyriausybės pareigūnais su karine veikla susijusiais klausimais; vertėjavimas žodžiu Gynybos departamento personalui; viešos informacijos, oficialių Lietuvos krašto apsaugos ministerijos ir vyriausybės dokumentų nagrinėjimas, vertinimas ir analizavimas. Pagrindinės pareigos aprašomos taip: būti pagrindinių ryšininku tarp Jungtinių Amerikos Valstijų gynybos atašė biuro ir Jungtinių Amerikos Valstijų karinių institucijų ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos/ginkluotųjų pajėgų, taip pat kitų valstybės institucijų, vykdant Gynybos departamento programas pagal Jungtinės Amerikos Valstijų kompetentingų institucijų nurodymus; rengti pranešimus žodžiu ar raštu, informuoti vyriausybės pareigūnus ir Jungtinių Amerikos Valstijų organizacijas dėl vykdomų Gynybos departamento programų; kasdien atlikti Lietuvos Respublikos karinių tendencijų ir reformų viešosios informacijos tyrimus ir analizę remiantis įvairiais žiniasklaidos šaltiniais, teikti glaudžią informaciją apie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Generalinio štabo ir kariuomenės veiklą; organizuoti vizitus; rengti ir gauti apie 100 skrydžių ir tūpimo leidimus; rengti notas, faksogramas, tiesiogiai koordinuoti įvairius veiksmus; rengti ir teikti momentinį ir techninį vertimą žodžiu; tvarkyti ir teikti techninę priežiūrą transporto priemonėms, atlikti vairuotojo funkcijas.
61. Sistemiškai vertinant byloje esančius duomenis dėl apelianto atliktų pagal darbo sutartį funkcijų, darytina išvada, kad apelianto darbas iš esmės buvo administracinio–techninio pobūdžio, todėl atitinka Vienos konvencijos 1 straipsnio f punkte nurodytą pareigybę („Administracinis ir techninis personalas“). Jau minėta, jog pagal užsienio teismų praktiką tokio pobūdžio funkcijas atliekantys diplomatinės atstovybės darbuotojai iš esmės atlieka tik papildomas ir pagalbines funkcijas. Tik išimtiniais atvejais gali būti laikoma, kad tokie darbuotojai atlieka valstybės suverenių galių įgyvendinimo funkcijas jei jų darbas yra pakankamai glaudžiai susijęs su atstovybės atliekamomis valstybės funkcijomis. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto darbo funkcijos nebuvo glaudžiai susijusios su atstovybės atliekamomis valstybės funkcijomis ir suvereniais valstybės veiksmais.
62. Būtent tokią išvadą suponuoja šios aplinkybės. Pirma, nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apeliantas turėjo bendradarbiauti su Jungtinių Amerikos Valstijų Gynybos atašė, vykdė ryšininko (kurjerio), kitaip – tarpininko funkcijas, bendradarbiavo Gynybos departamento personalui, naudodamasis žiniasklaidos pateikiama informacija rengdavo ataskaitas apie Lietuvos Respublikos valstybės institucijų veiklą ir kariuomenę, tokie veiksmai nėra laikomi funkcijomis, susijusiomis su Jungtinių Amerikos Valstijų suverenių galių įgyvendinimu, kadangi pats apeliantas neatlikdavo veiksmų, susijusių su valstybės valdžia ar politika ir buvo tik tarpininkas, pateikdamas atitinkamą informaciją darbdaviui. Apeliantui atliekant savo darbo funkcijas nebuvo būtinos specialios žinios ar gebėjimai, susiję su atstovybės atliekamomis valstybės funkcijomis. Bendravimas su užsienio valstybės diplomatais taip pat nereiškia, kad jis atliko užsienio valstybės funkcijas. EŽTT Cudak byloje atmesdamas argumentą, kad pareiškėjos pareigos buvo reikšmingos Lenkijos saugumo interesams, konstatavo, kad „<...> vien tvirtinimas, kad pareiškėja, vykdydama savo pareigas, galėjo susipažinti su tam tikrais dokumentais ar galėjo išgirsti konfidencialius telefoninius pokalbius yra nepakankamas“ (para. 72). Šiuo atveju aplinkybių, jog apelianto pareigos ir atliekamos jo funkcijos buvo reikšmingos būtent Jungtinių Amerikos Valstijų saugumo interesams, byloje nenustatyta.
63. Antra, atlikdamas savo darbo funkcijas apeliantas rėmėsi žiniasklaidoje pateikta informacija. Tai reiškia, kad jo darbas nebuvo susijęs su kuria nors neviešinama informacija dėl diplomatinės atstovybės politikos ar suvereniteto įgyvendinimo. Tokios funkcijos laikytinos įprastinėmis, nesusijusiomis su slapto (konfidencialios) užsienio valstybės informacijos analize.
64. Trečia, aplinkybė, jog apeliantas dirbo delegacijų vizitų koordinatoriumi, rengdavo informaciją, reikalingą gauti skrydžių ir tūpimo leidimus Civilinės aviacijos administracijoje, rengdavo notų projektus, taip pat nerodo, kad jo funkcijos buvo susijusios su diplomatinės atstovybės politikos ar suverenių galių įgyvendinimu. Šie veiksmai nereikalauja specialių žinių ir yra iš esmės techninio pobūdžio, kuriuos gali atlikti privatus asmuo.
65. Ketvirta, nors apeliantas atliko ir vertėjo funkcijas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nereiškia, kad jo darbas patenka į Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą išlygą. Šioje nutartyje pasisakyta, kad nors Tarptautinės teisės komisijos parengtame Konvencijos dėl imunitetų projekto komentare (1991 m.) vertėjai buvo priskirti prie asmenų, kuriems taikoma ši išlyga, manytina, kad tai nerodo susiformavusio tarptautinės praktikos ir nuoseklaus Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsnio aiškinimo praktikos. Bet kuriuo atveju sprendžiant dėl šios nuostatos taikymo būtina nustatyti, ar egzistuoja glaudus ryšys tarp darbuotojo atliekamų funkcijų ir valstybės valdžios įgyvendinimo. Tokių duomenų, kad  atlikdamas vertėjo funkcijas apeliantas atliko veiksmus, glaudžiai susijusius su atstovybės valstybės funkcijomis, taip pat nėra.
66. Penkta, į bylą pateiktoje Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Įdarbinto Personalo Atmintinėje, kurioje reglamentuojama JAV ambasadoje dirbančių darbuotojų darbo tvarka, bei nurodyta, kad lietuviai darbuotai yra įdarbinami pagal darbo sutartį. LE personalas turi laikytis priimančios valstybės teisės aktų, įskaitant tuos, kurie susiję su pajamomis ir susijusiomis mokestinėmis prievolėmis. Apelianto ir atsakovės darbo teisiniai santykiai, visų pirma, buvo reglamentuojami Lietuvos Respublikos teisės aktais.
67. Šešta, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje remiasi Cudak ir Naku bylose suformuota EŽTT praktika, kad tokio pobūdžio bylose reikšminga aplinkybė yra ta, ar asmuo yra atstovybės pilietis, atlieka užsienio valstybės diplomatines ar konsulines funkcijas (Naku sprendimas, para. 90). Apeliacinės instancijos teismas reikšmingomis aplinkybėmis šioje byloje taip pripažįsta ir tai, kad apeliantas yra Lietuvos Respublikos pilietis, dirbo Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoje Lietuvos Respublikoje. Todėl egzistuoja glaudus ryšys tarp apelianto inicijuojamo   ginčo ir Lietuvos Respublikos. Manytina, kad ginčo iš esmės sprendimui reikšmingi įrodymai taip pat yra Lietuvos Respublikoje. Tokiu atveju apeliantas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę į teismą efektyviau įgyvendins, jei jo keliamas ginčas bus nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose.
68. Apibendrinant nustatytas ir šioje nutartyje aptartas ginčo aplinkybes bei formuojamą valstybės imuniteto tarptautinio papročio taikymo praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, apelianto atliktos funkcijos pagal darbo sutartį ir jo atleidimas iš darbo yra privataus pobūdžio veiksmai, nesusiję su valstybės imunitetu (acta jure gestionis) (diplomatinės atstovybės politikos ar suvereniteto įgyvendinimu). Todėl sutiktina su  apelianto pozicija, kad nagrinėjamoje bylose valstybės imuniteto doktrina netaikoma, o jo pareikštas ieškinys gali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose
69. Pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylą, taip pat rėmėsi ir Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsnio 2 dalies d dalies išlyga (teisminio nagrinėjimo dalykas yra asmens atleidimas iš darbo arba jo nutraukimas ir, kaip nustato Valstybės vadovas, Vyriausybės vadovas  arba darbdavio valstybės Užsienio reikalų ministras, toks nagrinėjimas būtų nesuderinamas su tos valstybės saugumo interesais). Atsakovė, argumentuodama valstybės imuniteto taisyklės taikymą, atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad šiuo atveju reikšminga aplinkybė yra apelianto atleidimo iš darbo priežastis (panaikintas saugumo leidimas). Tokie atsikirtimų į skundą argumentai stokoja pagrįstumo.
70. Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsnio 2 dalies d punkto nuostata „saugumo interesai“ turėtų būti suprantama kaip nacionalinio saugumo klausimai ar diplomatinės atstovybės ar konsulato apsauga. Nuosekli valstybių praktika dėl šios išlygos dėl valstybių imuniteto nuo teismų jurisdikcijos nėra susiformavusi (R. Garnett, State and Diplomatic Immunity and Employment Rights: European Law to the Rescue, vol. 64 International and Comparative Law Quarterly (2015), 790). Tačiau užsienio teismų praktikoje pripažįstama, kad darbuotojo ieškinio dėl galimai neteisėto atleidimo nagrinėjimas tokios bylose, nereiškia, jog valstybės saugumo interesai yra pažeidžiami (Shyam Lal v Union of India [2010] INDLHC 4446; R. Garnett, State and Diplomatic Immunity and Employment Rights: European Law to the Rescue, vol. 64 International and Comparative Law Quarterly (2015), 791).
71. Pirma, jau buvo aptarta šioje nutartyje, sprendžiant dėl valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos darbo ginčuose taikymo esminė aplinkybė yra nustatyti kokias realiai funkcijas atliko atleistas darbuotojas, t. y. esminis kriterijus yra atleisto darbuotojo funkcijų atlikimas, bet ne jo atleidimo pagrindas.
72. Antra, kaip nustatyta iš nagrinėjamos bylos duomenų, tarp apelianto ir atsakovės buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, kuriuos reglamentavo Lietuvos Respublikos teisė. Be to, apeliantas buvo atleistas remiantis atleidimo metu galiojusiomis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis.
73. Trečia, atsakovės argumentai dėl apelianto atleidimo pagrindo yra argumentai dėl ginčo esmės, bet ne dėl ginčo jurisdikcijos. Pažymėtina, kad šioje byloje apeliacinis instancijos teismas, spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo priimtos ir apelianto ginčijamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo, sprendžia tik procesinį klausimą (ginčo jurisdikcijos nustatymas), bet nesprendžia ginčo iš esmės. Konstitucinė teise kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą. Remiantis teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais, teisė pareikšti ieškinį nereiškia teisės į ieškinio materialinių reikalavimų patenkinimą. Teisė pareikšti ieškinį, būdama iš esmės procesine teise, nepriklauso nuo materialinio pobūdžio aplinkybių, pavyzdžiui, reikalavimo teisės (ne)turėjimo. Materialinio pobūdžio aplinkybės ir faktai turi būti nustatinėjami ir vertinami ne ieškinio priėmimo stadijoje, o bylos nagrinėjimo esmės stadijoje ir nuo jų (materialinio pobūdžio aplinkybių), priklauso galutinis procesinis sprendimas, t.y. ar ieškinys bus tenkinamas ir, jeigu taip, kokia apimtimi, ar atmetamas“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-05-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-823-180/2015). Todėl klausimas, ar apeliantas buvo pagrįstai ir teisėtai atleistas iš darbo, gali būti nagrinėjamas tik sprendžiant ginčą iš esmės. Tai nėra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamos bylos pagal  atskirąjį skundą nagrinėjimo dalykas.
74. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su atsakovės bei pirmosios instancijos teismo nutarties argumentais, jog šiuo aspektu (t. y. sprendžiant dėl ginčo jurisdikcijos) apelianto atleidimo iš darbo priežastis savaime lemia užsienio valstybės imunitetą nuo Lietuvos teismų jurisdikcijos. 

Dėl teisės kreiptis į teismą suvaržymo

75. Apeliacinės instancijos teismas toliau įvertina atskirojo skundo argumentų, susijusių su apeliantui taikytų ribojimų kreiptis į teismą proporcingumu ir atitiktimi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 daliai, pagrįstumą.
76. Neginčytina, kad teisė kreiptis į teismą, numatyta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, yra viena pagrindinių žmogaus teisių. Sabeh El Leil byloje EŽTT yra pripažinęs kiekvieno asmens teisę į tai, kad kiekvienas ieškinys, susijęs su jo civilinėmis teisėmis ir pareigomis, būtų nagrinėjamas teisme (para. 46). Kita vertus, teisė kreiptis į teismą pagal 6 straipsnio 1 dalį nėra absoliuti ir gali būti apribota (para. 47), todėl valstybės imunitetas savaime negali būti aiškinamas kaip nustatantis neproporcingą apribojimą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytai teisei kreiptis į teismą (para. 48-49).
77. Teisės doktrinoje pasisakoma, kad teisės kreiptis į teismą ribojimas pagal 6 straipsnio 1 dalį dėl vienos iš ginčo šalių imuniteto galimas tik dviem atvejais: kai taikomas užsienio valstybių ar tarpvyriausybinių institucijų imunitetas, kylantis iš tarptautinės teisės ir, konkrečiose valstybėse, parlamento narių imunitetas, kylantis iš vidaus teisės nuostatų. Suvereniteto imunitetas saugo valstybę nuo bylinėjimosi kitos valstybės teismuose, kai bylos šalių teisė kreiptis į teismą yra apribota. Šis apribojimas numatomas viešojoje tarptautinėje teisėje, įskaitant tarptautinę paprotinę teisę (W.A. Schabas, The European Convention on Human Rights, Oxford Univeristy Press (2017), p. 286-287).
78. Tačiau nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl atsakovės atžvilgiu ginče su apeliantu taikytinos valstybės imuniteto nuo teismų jurisdikcijos tarptautinės paprotinės teisės taisyklės, aktualia tampa ir tokiose situacijose pateikta užsienio teismų praktika, kurioje laikomasi nuomonės, kad, teismui nepagrįstai atsisakius nagrinėti ieškinį taikant valstybės imunitetą nuo teismų jurisdikcijos, konstatuotinas Konvencijos 6 straipsnio pažeidimas (Benkharbouche v Secretary of State for Foreign and Commonwealth Affairs ([2017] 3 WLR 957, [2017] UKSC 62, [2017] WLR(D) 691), para. 34). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi teisinių prielaidų nesutikti su skundo argumentais, kad apelianto (ieškovo) teisė į kreiptis teismą buvo nepagrįstai suvaržyta.
79. Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta, skundžiama nutartis panaikintina ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 1 d., 338 str.) 

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

80. Apeliantas savo atskirajame skunde taip pat kelia atsakovės teikiamų į bylą įrodinėjimo priemonių (kitų valstybių sprendimų, valstybės dokumentų) tinkamos formos pagal CPK 114 straipsnio 1 dalį ir jų legalizavimo klausimą, taip pat kvestionuoja atsakovės atstovavimo tinkamumą, tvirtindamas, kad ši neturi įgalioto atstovo byloje. Šie jo skundo argumentai nei aktualūs tokioje bylos procesinėje stadijoje, nei pagrįsti.
81. Užsienio valstybės išduodamų dokumentų legalizavimas atliekamas vadovaujantis 1961 metų Hagos konvencija, patvirtinant juos Hagos konvencijoje numatyta pažyma  „apostille“. Tačiau anaiptol ne dėl kiekvieno į bylą teikiamo dokumento atsiranda legalizavimo poreikis. Pavyzdžiui, dėl kai kurių dokumentų legalizavimo pareigos gali  būti tiesiogiai pasisakyta CPK (CPK 482 str. 2 d.), dėl kai kurių oficialių dokumentų apostilizavimo gali nuspręsti ir pats teismas, suabejojęs dėl  pateikto oficialaus dokumento tikrumo (CPK 203 str.). Teisminės praktikos pavyzdžių, gaunamų iš viešųjų šaltinių, apostilizavimo reikalavimas būtų aiškiai perteklinis ir neproporcingas, juolab kad ir pats apeliantas savo argumentus grindžia tokia praktika. Pažymėtina ir tai, kad bet kuriu atveju dėl kiekvieno rašytinio įrodymo, įskaitant ir įrodymus su trūkumais (kopijas) įrodomosios galios sprendžia pats teismas, priimdamas galutinį sprendimą dėl ginčo esmės, tą numato CPK 185, 202 straipsniai, o šalims išlieka teisė skųsti teismo padarytas išvadas instancine tvarka.
82. Taip pat apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl tinkamų atsakovės atstovių (advokačių) dalyvavimo nagrinėjamoje byloje, įskaitant ir apeliacinį procesą. Atstovavimo faktą patvirtinantys įrodymai yra į bylą pateikti ir jie atitinka CPK  56 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 57 straipsnio reikalavimus. Apelianto hipotetinės abejonės dėl atstovavimo sutartį atsakovės JAV vardu pasirašiusios D. Č. pareigų tikrumo ar jos pačios galėjimo atstovauti Jungtines Amerikos Valstijas atmestinos kaip aiškiai nepagrįstos, kai pati atstovaujamoji  (JAV), kuriai dokumentai apie prasidėjusį teisminį procesą buvo įteikti tarptautinių teisės aktų nustatyta tvarka, nekelia įgalioto jos interesams atstovauti šioje byloje atstovo klausimo.  
83. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra reikšmingi byloje keliamo procesinio klausimo dėl jurisdikcijos išnagrinėjimui.              

Dėl atsakovės procesinių prašymų

84. Atsiliepime į atskirąjį skundą prašoma bylą apeliacinės instancijos teisme laikyti ne elektronine, užtikrinti joje esančios medžiagos konfidencialumą ir pripažinti nevieša, o bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, jei būtų nuspręsta nagrinėti ją žodinio proceso tvarka. Šie prašymai grindžiami pirmosios instancijos teismo 2017-08-30 priimta nutartimi, kurioje teismas patenkino tokį atsakovės prašymą ir visą nagrinėjamos bylos medžiagą dėl joje esančių  konfidencialių dokumentų, susijusių su apelianto įdarbinimu, įdarbinimo sąlygomis, jo atleidimu bei JAV saugumo klausimais, pripažino nevieša, taip pat neišnykusiu poreikiu išsaugoti bylos medžiagos konfidencialumą.
85. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nuosekliai pasisako, kad  konstitucinės teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės įtvirtina viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Kasacinis teismas pažymi, kad tam, jog teismas galėtų įvertinti pateiktos informacijos svarbą ją pateikusios šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugos kontekste bei parinkti tinkamą šios informacijos apsaugos apimtį ir būdą, šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti, kuri konkreti pateikiamuose įrodymuose esanti informacija saugotina ir kodėl. Atitinkamai, kasacinis teismas  formuoja tokią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo ir (ar) bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jei teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties ir  individualizuoti saugotiną informaciją (konkrečius įrodymus), o būtinumą ją saugoti – argumentuoti. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. vien saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-14 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-72-421/2017; 2018-01-04 nutartis  civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-378/2018).
86. Kasacinis teismas 2017-02-14 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017  pažymėjo ir tai, jog aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje žemesnės instancijos teismas buvo paskyręs uždarą teismo posėdį ir (ar) pripažinęs visą ar dalį bylos medžiagos nevieša, nėra saistomas šio sprendimo ir gali parinkti kitą posėdžio viešumo ir (ar) bylos medžiagos viešumo apimtį ir būdą. Teismas, pripažindamas tam tikrą medžiagą nevieša ar skirdamas uždarą posėdį, sprendžia procesinio pobūdžio klausimą. Teismo nutartys dėl procesinio pobūdžio klausimų nei bylą nagrinėjančio teismo, nei juo labiau aukštesnės instancijos teismo paprastai nesaisto ir neatima galimybės vėliau byloje motyvuotai priimti kitokį sprendimą, juolab kad teismo proceso ir bylos medžiagos viešumas yra vienas iš svarbiausių proceso principų, susijusių su visuomenės (viešojo) intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016).    
87. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovės prašymą,  rezoliucinėje 2017-08-30 nutarties dalyje pripažino visą bylos medžiagą nevieša ir visus į bylą pateiktus duomenis – laisvai neprieinamais tretiesiems asmenims, nors, pažymėtina, atsakovė tokio savo prašymo pripažinti visą be išimties bylos medžiagą nevieša, o joje esančius įrodymus konfidencialia (riboto naudojimo) informacija bei tuo pagrindu nukrypti nuo konstitucinio teisės viešumo imperatyvo jokiais svariais argumentais iš esmės nepagrindė, saugotinos informacijos neindividualizavo.
88. Teismas 2017-08-30 nutarties aprašomojoje dalyje pasisakęs, kad bylos įrodymai, susiję su ieškovo įdarbinimu, įdarbinimo sąlygomis, atleidimu bei JAV saugumo klausimais, yra konfidencialūs duomenys, taip pat nedetalizavo, kuri konkrečiai šalių pateiktuose dokumentuose informacija ar konkretūs įrodymai (konkretūs dokumentai) tokiais duomenimis pripažįstami, dar daugiau, rezoliucinėje dalyje, kaip minėta, neviešais duomenimis pripažino ne motyvuojamoje nutarties dalyje aptartą bylos medžiagos dalį (t. y. tik tuos įrodymus, kurie susiję su ieškovo įdarbinimu, įdarbinimo sąlygomis, atleidimu bei JAV saugumo klausimais), o visą bylą. Todėl tokia teismo nutartis, atsižvelgiant į aptartus aktualiausius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, negali būti laikoma pakankamai motyvuota ir pagrįsta.
89. Atitinkamai, ir atsakovės prašymas visą apeliacinės instancijos teismo nagrinėtą bylą, kurioje buvo sprendžiami tik procesinio pobūdžio klausimai, taip pat laikyti nevieša bylos medžiaga, ar, juo labiau, pakeisti procesinę bylos formą, kuria ši byla pradėta nagrinėti pirmosios instancijos teisme, iš elektroninės į rašytinę, stokoja pagrįstumo ir iš esmės reiškia jos siekį riboti bet kokios informacijos apie tokio ginčo nagrinėjimą teismuose žinomumą. Toks atsakovės   interesas aiškiai prieštarauja įvardintam konstituciniam teisės viešumo imperatyvui, taip pat paneigia galimybę užtikrinti visuomenės ir teismų informavimą apie formuojamą praktiką sudėtingais jurisdikcijos klausimais.
90. Šiuo aspektu pažymėtina dar ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme jokie konkretūs bylos duomenys, susiję su apelianto įdarbinimu, įdarbinimo sąlygomis, atleidimu bei JAV saugumo klausimais (t. y. ta medžiaga, kurią teismas pripažino nevieša) nebuvo tiriami ir jų turinys šioje nutartyje neatskleidžiamas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptartas apelianto, dirbusio pas atsakovę darbo sutarties pagrindu, darbo pobūdis ar jo vykdytos funkcijos, kiek tai buvo reikšminga išsprendžiant ginčo jurisdikcijos klausimą ir imuniteto atsakovei taikymo galimybę, neatitinka neviešos ir saugotinos informacijos, kaip ją yra apibrėžęs 2017-08-30 nutartyje pirmosios instancijos teismas, reikalavimų.
91. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismo nagrinėtos bylos medžiaga išviešinama (CPK 10 str.), nustatyta tvarka paskelbiant ir joje priimtą apeliacinės instancijos teismo nuasmenintą galutinį procesinį dokumentą – šią nutartį.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

              Apeliacinės bylos medžiagą pripažinti vieša.

Teisėja                                                                                                          Dalia Kačinskienė