Administracinė byla Nr. A-1149-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00898-2014-6            

Procesinio sprendimo kategorija 11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl privalomojo nurodymo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) nuo 2013 m. liepos 22 d. yra (duomenys neskelbtini) ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Alytaus RAAD) Druskininkų agentūros vedėjas – vyriausias valstybinis inspektorius, 2014 m. gegužės 21 d. surašė Privalomąjį nurodymą Nr. DA-08-04 (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kuriuo R. M. nurodoma iki 2014 m. liepos 15 d. pašalinti iš (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos ir upės vagos medinių konstrukcijų tvorą su betoniniais pamatais, žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Alytaus RAAD direktoriaus, išnagrinėjęs R. M. skundą, 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. V5-12 Dėl privalomojo nurodymo (toliau – ir Sprendimas) nutarė Privalomąjį nurodymą palikti nepakeistą.

Privalomajame nurodyme, duotame vadovaujantis 2002 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo Nr. IX-1005 18 straipsnio 3 punktu, konstatuotas 1993 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo Nr. I-301 (redakcija nuo 2001 m. gruodžio 28 d., Žin., 2001, Nr. 108-3902) 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1640 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos) 126.1 punkto pažeidimai.

Sprendime pagrįstais pripažinti Privalomajame nurodyme konstatuoti pažeidimai bei nustatytas 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 (redakcija nuo 2004 m. vasario 21 d., Žin., 2004, Nr. 28-868) 21 straipsnio 1 dalies 10 punkto pažeidimas.

II.

Pareiškėjas R. M. 2014 m. birželio 27 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Alytaus RAAD Druskininkų agentūros vedėjo – vyriausiojo valstybinio inspektoriaus 2014 m. gegužės 21 d. surašė Privalomąjį nurodymą Nr. DA-08-04; 2) panaikinti Alytaus RAAD direktoriaus 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. V5-12 Dėl privalomojo nurodymo.

Paaiškino, kad žemės sklypą su statiniais 2012 metais padovanojo močiutė Z. M., kuri žemės sklypą su statiniais 2005 metais įsigijo iš A. A. ir O. B. Statiniai – ūkinis pastatas ir tvora – žemės sklype stovi nuo 1960 metų. Žemės sklypas yra senos sodybos dalis su išlikusiu užstatymu ir pagrindiniais statiniais. Pareiškėjo močiutė Z. M. tvora aptvertą žemės sklypą įsigijo su jame stovinčiu ūkininko sodybos ūkiniu pastatu. Ūkininkų sodybos visais laikais buvo aptveriamos – vienos aplink visą sklypo ribą, o esančios prie vandens telkinio – iki telkinio ribos ir net šiek tiek įvedant tvorą į telkinį. Tokio aptvėrimo priežastis – poreikis apsaugoti ūkio gyvulius. Nei pareiškėjo močiutė Z. M., nei jis pats naujų statinių sklype nestatė. 2008 metais buvo atlikta pastato rekonstrukcija.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1640 patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos tvoros statybos metu negaliojo. 1960 metų statybos pripažinimas neteisėta ir pastatyto statinio – tvoros – pripažinimas neteisėtai pastatytu statiniu 1995 metais priimto teisės akto pagrindu reiškia lex retro non agit principo pažeidimą. Pareiškėjas teigė, jog tvora yra jo nuosavybė, teisėtai įgyta ir registruota viešajame registre. Nuosavybės teisę į tvorą saugo įstatymai ir Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ginčo atveju jo nuosavybės teisių apribojimas (jų panaikinimas įpareigojant sunaikinti nuosavybės teisės objektą) yra vykdomas ne įstatymo pagrindu, o administraciniu pareigūno aktu. Nei Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnis, nei kita norma, reglamentuojanti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų įgaliojimus, nenumato aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno teisės duoti nurodymą sunaikinti asmens nuosavybe esantį viešajame registre registruotą nekilnojamąjį daiktą. Todėl manė, kad Privalomasis nurodymas yra priimtas viršijant Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme suteiktus įgaliojimus.

Atsakovas Alytaus RAAD atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Pažymėjo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gegužės 5 d. rašte Nr. lSD-(9.3)-1457 „Dėl tarnybinės pagalbos” nurodyta, kad žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) esantis gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), stoginė bei šio žemės sklypo tvora yra pastatyta (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostoje. (duomenys neskelbtini) upės apsaugos juostos plotis šalia žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra 5 metrai. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. vasario 28 d. Statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, akto (kontrolinis klausimynas) II kontrolinis klausimynas KK-1 2, Tvora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 15.1 punkto pastabose nurodyta, kad pakrantės apsaugos juostoje užtverta tvora.

Nekilnojamojo turto registrų centrinio duomenų banko išrašo (2013 m. liepos 22 d.) 2.5 punkte įregistruota tvora, kurios ilgis 99 m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pradžios metai –2006, o statybos pabaigos – 2008 m.

Privalomas nurodymas, kaip individualus teisės aktas, yra pagristas ir teisėtas, t. y. atitinka aukščiau paminėtų įstatymų nuostatų reikalavimus, jame aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, nurodyti teisės aktų pažeidimai.

Pabrėžė, kad Kauno apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyrius 2014 m. birželio 27 d. ieškiniu dėl projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimo ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pripažinimo negaliojančiais bei statybos padarinių šalinimo kreipėsi į Druskininkų miesto apylinkės teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu Druskininkų savivaldybės administracijos išduotą 2006 m. gegužės 29 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu Druskininkų savivaldybės administracijos išduotą 2006 m. birželio 1 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini); 3) pripažinti negaliojančiu Alytaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-67 sudarytos komisijos 2008 m. spalio 16 d. išduotą statinio pripažinimo tinkamais naudoti aktą; 4) įpareigoti R. M. nugriauti/išardyti žemės sklype, esančius (duomenys neskelbtini), (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) upės apsaugos juostoje (5 m nuo (duomenys neskelbtini) upės kranto) pastatytus ginčo statinius: gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, tvoros (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, stoginę, lauko židinį) ir sutvarkyti statybvietę (civilinė byla Nr. 2-821-418/2014). Civilinėje byloje Nr. 2-821-418/2014 spendžiamas klausimas ne tik dėl tvoros nugriovimo, bet ir Alytaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-67 sudarytos komisijos 2008 m. spalio 16 d. išduoto statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pripažinimo negaliojančiu. Remiantis Alytaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-67 sudarytos komisijos 2008 m. spalio 16 d. išduotu statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu buvo užregistruota pastatyta tvora apsaugos juostoje.

III.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 30 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą atmesti.

Teismas pažymėjo, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos ribose ir pačioje upėje, kuri ribojasi su pareiškėjui priklausančiu žemės sklypu, Privalomojo nurodymo davimo metu buvo pastatyta medinių konstrukcijų tvora su betoniniais pamatais, nors pagal Privalomajame nurodyme ir Sprendime paminėtus teisės aktus tverti tvoras yra uždrausta.

Privalomasis nurodymas atitinka Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui, nes jame nurodyta, kokį pažeidimą, sudarantį sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas. Departamento direktorius, nagrinėdamas skundą dėl Privalomo nurodymo, neperkvalifikavo teisės aktų pažeidimų nurodytų Privalomajame nurodyme, o tik pažymėjo žemės savininkų ir kitų naudotojų pareigą leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti, gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas).

Pareiškėjas nurodė, jog jis yra įpareigotas sunaikinti savo turtą, t. y. teisėtai įgytą ir registruotą viešame registre tvorą. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog kitas inžinierinis statinys – tvora (ilgis 99 m) – pradėta statyti 2006 metais, užbaigta statyti 2008 metais. Paskutiniame teismo posėdyje į bylą pateiktame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, jog kito inžinierinio statinio – tvoros (ilgis 99 m) – statybos pradžios metai – 1960, statybos pabaigos metai – 2006, paprasto remonto pradžios metai – 2006, paprasto remonto pabaigos metai – 2008. Taip pat pareiškėjas pabrėžė, jog administracinė procedūra galėjo būti pradėta tik tais atvejais, kai yra dvi sąlygos, t. y. jeigu nustatyta, jog statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai ir jeigu statyba pagal tokį neteisėtai išduotą dokumentą dar nėra pradėta. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, jog statybą leidžiantis dokumentas ir pripažinimo tinkamais naudoti aktas yra neteisėti, o tvoros statyba yra ne tik kad pradėta, bet ir visiškai užbaigta.

Teismas, siekdamas išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, apklausė liudytojais byloje asmenis, dalyvavusius komisijoje ir pasirašiusius statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Iš liudytojų, dalyvavusių pasirašant pripažinimo tinkamu naudoti aktą, parodymų teismas darė išvadą, jog inžinierinis statinys – tvora, akto pasirašymo metu nebuvo vertinama, o jos duomenys į aktą įrašyti iš Registro bylos, toks statinio vertinimas negali būti laikomas tinkamu ir teisėtu.

Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registras įsteigtas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymais nustatytiems juridiniams faktams įregistruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti. Nekilnojamieji daiktai, nuosavybės bei kitos daiktinės teisės į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys yra įrašomi į Nekilnojamojo turto registrą. Nekilnojamojo turto registras pats nesukuria nuosavybės teisės į daiktus, jame įrašoma sukaupta informacija apie daiktines teises, tiek teisinga, tiek ir neteisinga, įregistruojami juridiniai faktai tiek teisingi, tiek ir neteisingi, todėl pats faktas, jog Nekilnojamojo turto registre statinys – tvora – yra įregistruotas, nedaro statinio besąlygiškai teisėtu (ar neteisėtu). Teismas pažymėjo, jog ir pati nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu tam tikrais atvejais ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir kitų aplinkybių.

Druskininkų miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal Kauno apygardos prokuratūros ginant viešąjį interesą dėl pripažinimo negaliojančiu Druskininkų savivaldybės administracijos išduoto 2006 metais projektavimo sąlygų sąvado Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančiu Druskininkų savivaldybės administracijos išduoto statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl pripažinimo tinkamu naudotis akto panaikinimo bei pareiškėjo įpareigojimo nugriauti statinius, esančius (duomenys neskelbtini) upės apsaugos juostoje. Siekiant nuoseklumo, teismas nagrinėjamą administracinę bylą buvo sustabdęs iki bus išspręstas ginčijamų administracinių aktų teisėtumas, tačiau sustabdymo nutartis panaikinta, todėl ginčo situacija spręstina pagal byloje esančią medžiagą.

Esant šioms aplinkybėms, o taip pat byloje surinktai medžiagai, kad (duomenys neskelbtini) upei nustatyta 5 metrų vandens apsaugos juosta, teismas padarė išvadą, kad Druskininkų agentūra turėjo pagrindą, remdamasi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priimti šioje byloje pareiškėjo skundžiamą Privalomąjį nurodymą. Pareiškėjas neįrodė, t. y. nepateikė teismui prejudicinę reikšmę turinčių įrodymų, kad tvora buvo pastatyta siekiant užtikrinti eksploatavimo saugumą.

Teismas akcentavo, jog nagrinėjamos bylos kontekste nėra teisiškai reikšmingos ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad namų valda ir šią namų valdą sauganti tvora stovėjo dar prieš įsigaliojant norminiams aktams, kurių pažeidimu pareiškėjas yra kaltinamas, tvora tebestovi ir dabar, o prievolės nugriauti iki įstatymo priėmimo buvusią tvorą teisės aktai nenumato. Teismas pabrėžė, kad ginčo atveju svarbu tai, jog tokia tvora yra/buvo įrengta, nors pagal teisės aktų reikalavimus, pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo. Be to, žemės savininkai ir kiti naudotojai įstatymo leidėjo yra įpareigoti leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Teismas pažymėjo ir tai, kad Privalomasis nurodymas nelaikytinas sankcija, o yra tik prevencinė priemonė, kurios paskirtis – užtikrinti neigiamų veiksnių aplinkai pašalinimą. Tai, jog Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatos leidžia daryti išvadą, kad privalomasis nurodymas gali būti duodamas ne tik teisės aktų pažeidimo atvejais, bet ir pažeidimų prevencijos tikslais, yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2010 m kovo 1 d. administracinė byla Nr. A822-243/2010). 

Pažymėtina, kad analogiškas teisės normas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškino 2011 m. balandžio 26 d. administracinėje byloje Nr. A662-1386/2011, o paminėtos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra iš esmės panašios.

Teismas atkreipė dėmesį, jog skunde buvo nurodyta aplinkybė (dėl to byloje ginčo nekilo), kad (duomenys neskelbtini) kaimas ((duomenys neskelbtini) sav.) 1993 metais yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos paveldo vertinimo taryba 2014 m. gruodžio 2 d. protokolu nusprendė vertingąja savybe laikyti ne tik (duomenys neskelbtini) kaimo tvorų vietas, bet ir istorines sklypų ribas. Tačiau 2015 m. kovo 16 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos antrosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje nutarta, jog (duomenys neskelbtini) gatviniam kaimui (u. k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), teisinė apsauga nereikalinga. Bylos duomenimis nustatyta, kad senųjų, autentiškų tvorų vietoje, kuri susijusi su pareiškėjo žemės sklypu, pastatyta faktiškai nauja tvora betoniniais pamatais. Tai reiškia, kad ginčijamų aktų priėmimo metu rekonstruota tvora (kaip matyti iš pateiktų nuotraukų, tvora faktiškai naujai statyta nuo betoninių pamatų iki medinių konstrukcijų) neturėjo kultūrinės vertės.

IV.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas R. M. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliaciniu skundu pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnis ta apimtimi, kuria įtvirtinta privalomąjį nurodymą duodančio aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno teisė įpareigoti asmenį sunaikinti jam nuosavybės teise priklausantį teisėtai pastatytą statinį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, nustatančioms įstatymo galiojimo laike principą lex retro non agit (7 str. 2 d.), Respublikos Konstitucijos nuostatoms, įtvirtinančioms nuosavybės apsaugos principą (23 str.), teisinės valstybės principui, ir teisėtų lūkesčių apsaugos principui.

Pareiškėjas nurodė, kad administracinė procedūra negalėjo būti pradėta, nes ginčo statinio statyba buvo ir yra teisėta, kol nėra nuginčyta, t. y. pareiškėjui išduotas statybą leidžiantis dokumentas ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra teisėti. Pareiškėjas minėtą išvadą grindžia precedentu – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-138/2013. Analogiškas procesas, kuriuo siekiama pareiškėją įpareigoti pašalinti savavališkos statybos padarinius, yra pradėtas civilinėje byloje Nr. e2-24-418/2015, tai taip pat patvirtina, kad administracinė procedūra yra pakartotinė.

Privalomasis nurodymas yra nepagrįstas, nes nėra jokio teisės akto pažeidimo. Be to, išnagrinėjus skundą ikiteismine tvarka, buvo apsunkinta pareiškėjo, kaip skundą padavusio asmens, teisinė padėtis, nurodytas papildomas pažeidimas.

Įstatymas įtvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenų teisėtumą, teismas, vertindamas šiuos duomenis, pažeidė minėtą nuostatą ir pasisakė dėl valstybės įmonės Registrų centro teisių ir pareigų, nors ši institucija nedalyvavo byloje.

Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad tvora buvo pastatyta iki įsigaliojant teisės aktų reikalavimams, kurių pažeidimu pareiškėjas kaltinamas, o privalomasis nurodymas gali būti duodamas prevencijos tikslais. Teismas sukūrė situaciją, kai viešojo administravimo subjektas galėjo pažeisti lex retro non agit principą. Pareiškėjo manymu, teismas negalėjo remtis precedentu, kuris neatitiko teisinės situacijos ir sukūrė iš esmės ydingą teismų praktiką (2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-243/2010, 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1386/2011). Teismas netinkamai aiškino prevencijos sąvoką. Pareiškėjas pažymėjo, kad bet kokia statyba yra tam tikru būdu žalinga aplinkai, pažeidžianti natūralią aplinką, todėl siekiant atlikti ir vykdyti statybą ir yra sukurta prevencinė procedūra – tam tikrų leidimų ir kitų dokumentų gavimas, o tokią procedūrą įvykdžius turi būti preziumuojama, jog prevencijos tikslai yra pasiekti, patikrintas ir įvertintas poveikis aplinkai bei nustatyta, jog jis yra leidžiamas. Minėtas precedentas priimtas dėl administracinio sprendimo priimto kitu teisiniu pagrindu, nei šioje byloje taikytas. Šioje byloje taikytas privalomasis nurodymas gali būti duodamas tik tada, kai yra daroma žala ar yra žalos grėsmė aplinkai, o ne asmenims ar jų interesams. Nėra duomenų apie asmenų skundus dėl apsunkinto patekimo prie upės.

Teismo pateiktu Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punkto aiškinimu yra ribojama pareiškėjo nuosavybės teisė į teisėtai pastatytą tvorą.

Atsakovas Alytaus RAAD prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde yra nurodytos analogiškos aplinkybės, kaip skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, kuris bylą išnagrinėjo teisingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V.

Minėta, kad pareiškėjas R. M. nuo 2013 m. liepos 22 d. yra (duomenys neskelbtini) ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkas.

Alytaus RAAD Druskininkų agentūros vedėjas – vyriausias valstybinis inspektorius 2014 m. gegužės 21 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo R. M. nurodoma pašalinti iš (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos ir upės vagos medinių konstrukcijų tvorą su betoniniais pamatais minėtame pareiškėjui priklausančiame žemės sklype.

Privalomajame nurodyme konstatuota, kad tvora yra (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostoje. Pareiškėjo tvirtinimu, jam draudimai negalėjo būti taikomi, nes tvora pastatyta iki taisyklių, nustatančių apribojimus pakrančių apsaugos juostose, priėmimo. Skundžiamame administraciniame sprendime konstatavus aplinkybes dėl nustatytų pažeidimų – tvoros buvimo upės pakrantės apsaugos juostos, byloje yra reikšmingos faktinės aplinkybės dėl tvoros buvimo vietos, šioje vietoje nustatytų aplinkosaugos apribojimų bei minėtos tvoros statybos aplinkybių. 

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjui priklausančiame žemės sklype buvo ūkinis pastatas, kurį 2006 metais buvusiai sklypo savininkei Z. M. leista rekonstruoti į gyvenamąjį namą. Užbaigus statybą, 2008 metais surašytas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas gyvenamasis namas bei kiti inžinieriniai statiniai, tarp kurių, kaip atskiras objektas, yra ir tvora (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuri įregistruota kaip suformuotas naujas daiktas nuo 2008 m. spalio 31 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu.

Sklypo ir jame esančių minėtų visų statinių kadastriniai duomenys buvo nustatyti 2008 metais pagal individualios įmonės „Žemata“ (toliau – ir IĮ „Žemata“) parengtą planą, pagal kurį pirmą kartą nekilnojamasis turtas pažymėtas kadastro žemėlapyje, atlikus tiksliuosius geodezinius matavimus. 2008 m. birželio 27 d. buvo priimtas Alytaus apskrities viršininko įsakymas Dėl žemės sklypo nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenų keitimo, kuriuo vadovaujantis Nekilnojamojo turto registre įrašyti minėti pakeisti kadastro duomenys. Šiame įsakyme, be kita ko, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ha, t. y. visam patikslinto ploto sklypui, taikomas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXIX sk. – Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos.

2014 m. gegužės 5 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) raštas, 2014 m. balandžio 23 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas bei žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bei jo faktinį naudojimą žyminčios tvoros padėties nustatymo vietovėje schema patvirtina, kad palyginus tvoros padėtį vietovėje su 2008 metais IĮ „Žemata“ nustatytomis šio sklypo ribomis, tvoros konstrukcijos sklypo rytinėje dalyje (ties (duomenys neskelbtini) upe) yra už šio sklypo ribų, būtent ties tašku Nr. (duomenys neskelbtini) tvora yra atitraukta apie 0,12 m į gretimą sklypą, o ties tašku Nr. (duomenys neskelbtini) – apie 0,82 m į valstybinę žemę. NŽT rašte pažymėta, kad faktinis naudojimas rytinėje sklypo dalyje sutampa su (duomenys neskelbtini) upe (kaip ir buvo pirmame plane dėl sklypo suformavimo), o pagal minėtą 2008 m. planą tvora yra atitraukta nuo upės, todėl sklypo savininkui bus atitinkamai siūloma patikslinti 2008 m. planą.

2014 m. gegužės 5 d. NŽT rašte nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) upės apsaugos juosta šalia žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra 5 metrai. Žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bei jo faktinį naudojimą žyminčios tvoros padėties nustatymo vietovėje schemoje pažymėta (duomenys neskelbtini) upės apsaugos juosta šalia žemės sklypo apima visą tvoros dalį, esančią rytinėje sklypo dalyje.

Sklypo ir tvoros kadastriniai duomenys buvo nustatyti 2014 metų liepos mėn. pagal IĮ „Žemata“ parengtą planą (II t., b. l. 63–72). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti minėti kadastro duomenų pakeitimai 2014 m. liepos 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimo Nr. 50SK-(14.50.98)-368 pagrindu. Po pakeistų kadastrinių matavimų įrašymo kitaip yra nurodytos sklypui taikomos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos –  (duomenys neskelbtini) ha, paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos – (duomenys neskelbtini) ha.

Nagrinėjamoje byloje esanti ieškinio kopija ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos prokuratūros prokuroras 2014 m. birželio 30 d. kreipėsi į teismą dėl statybos padarinių šalinimo. Druskininkų miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. e2-4-418/2016), be kita ko, pripažino negaliojančiu 2008 m. spalio 16 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį dėl tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios dalis yra 5 m vandens telkinių apsaugos zonoje, įpareigojo atsakovą R. M. per šešis mėnesius nugriauti tvoros dalį, stoginę, lauko židinį ir savo lėšomis sutvarkyti statybvietę. Teismo sprendimas neįsiteisėjęs, yra apskųstas apeliacine tvarka.

VI.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Privalomasis nurodymas duotas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punktu.

Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad privalomieji nurodymai duodami <...>, kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2008 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. X-1510 redakcija nuo 2008  m. gegužės 10 d., Žin., 2008, Nr. 53-1954) nustatyta, kad privalomasis nurodymas per 10 dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 7 dalyje (2008 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. X-1510 redakcija nuo 2008 m. gegužės 10 d., Žin., 2008, Nr. 53-1954) nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovo (aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančios institucijos) sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui.

Privalomasis nurodymas (nagrinėjamu atveju – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam asmeniui per tam tikrą terminą pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis) ir sprendimas, kuriuo išnagrinėtas ikiteismine tvarka skundas dėl privalomojo nurodymo pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymą yra administraciniai sprendimai, skundžiami teismui, kas yra pabrėžiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-243/2010, 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1386/2011).

Minėta, kad Privalomajame nurodyme konstatuotas Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkto pažeidimai. Sprendime pagrįstais pripažinti Privalomajame nurodyme konstatuoti pažeidimai bei nustatytas Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 10 punkto pažeidimas.

Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkte buvo nustatyta, kad pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius (išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, paplūdimių įrangą), tverti tvoras.

Sprendime pagrįstais pripažinti Privalomajame nurodyme konstatuoti pažeidimai bei nurodyti kiti pažeidimai – Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 10 punktas, kuriame nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašas) 4 punkte (redakcija nuo 2013 m. kovo 24 d., Žin., 2013, Nr. 30-1489) nustatyta, kad paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta – prie paviršinio vandens telkinio nustatoma su paviršiniu vandens telkiniu besiribojanti paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalis, kurioje vykdoma ūkinė veikla gali turėti tiesioginį neigiamą poveikį paviršiniam vandens telkiniui arba riboti jo naudojimo visuomenės poreikiams galimybes, todėl joje draudžiama tam tikra ūkinė veikla.

1996 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo Nr. I-1539 (redakcija nuo 2001 m. liepos 1 d., Žin., 2001, Nr. 55-1948) 4 straipsnyje nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

1999 m. birželio 17 d. Lietuvos viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 (redakcija nuo 2007 m. sausio 1 d., Žin., 2006, Nr. 77-2975) 14 straipsnio (redakcija nuo 2011 m. gegužės 1 d., Žin., 2011, Nr. 4-125) 3 dalies 3 punkte nustatyta <...> pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Apie sprendimą nenagrinėti pranešimo ar skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo ar skundo gavimo dienos.

VII.

Minėti faktiniai duomenys neginčijamai patvirtina, kad R. M. priklausančiame žemės sklype esanti ir jam priklausanti tvora yra pastatyta (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostoje, tokia vykdoma ūkinė veikla pagal minėtas aplinkos apsaugą reglamentuojančias teisės normas buvo negalima. Statyba buvo vykdyta ir įteisinta tuo metu, kai galiojo visi minėti apribojimai vykdyti tokią ūkinę veiklą teritorijoje, kuriai nustatyti tam tikri ūkinės veiklos apribojimai.

Ginčijamą administracinį sprendimą aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdantis pareigūnas priėmė tuo metu, kai dėl šio pažeidimo nebuvo priimtas kitas administracinis sprendimas bei nevyko teismo procesai. Todėl konstatuotina, kad ginčijamas administracinis sprendimas priimtas teisėtai, surinkus pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių, kad yra pažeidžiami aplinkos apsaugos įstatymai, pareiškėjui teisėtai duotas įpareigojimas per tam tikrą terminą pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis.

ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, nustatė, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ar gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi ABTĮ 3 straipsnis įtvirtina administracinio teismo kompetenciją nagrinėti viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, buvusį jų priėmimo metu, t. y. vykdyti viešojo administravimo subjektų kontrolę.

Administracinio teismo kompetencija nagrinėti viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, buvusį jų priėmimo metu, negali paneigti ginčijamo Privalomojo nurodymo teisėtumo dėl pareiškėjo skunde nurodyto motyvo – vėliau vykusio teisminio ginčo dėl tvoros statybos teisėtumo. Privalomojo nurodymo teisėtumą patvirtina ir minėta Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, neleidžianti viešojo administravimo subjektui nagrinėti pranešimo ar skundo, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą.

Taigi viešojo administravimo subjektas, nustatęs, kad turi pagrindą priimti administracinį sprendimą (nagrinėjamu atveju turi pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių daromą pažeidimą aplinkosaugos srityje) ir nėra procedūrinio pobūdžio aplinkybių (to paties subjekto jau priimtas sprendimas arba teismo priimtas sprendimas tuo pačiu klausimu), neleidžiančių spręsti klausimą, galėjo ir privalėjo priimti ginčijamą administracinį sprendimą.

Aplinkybė, jog Privalomojo nurodymo davimo metu (kaip ir šiuo metu) nebuvo nuginčyti dokumentai, kuriais remiantis yra įteisinta tvoros statyba, taip pat nedaro jo neteisėtu. Tvoros statybos teisėtumo ar neteisėtumo faktas yra reikšmingas pareiškėjo, kaip statytojo (šiuo atveju – buvusio savininko teisių perėmėjo), teisių ir pareigų atsiradimui ir atitinkamų pasekmių, atsirandančių statybų teisės srityje, atsiradimui (pvz., neteisėtos statybos padarinių šalinimui). Nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingas pareiškėjo nurodytas precedentas ir pateiktas teisės aiškinimas, jog esant galiojančiam ir nenuginčytam statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktui ir nereiškiant reikalavimų dėl jo panaikinimo, nėra teisinio pagrindo teigti, kad statyba yra savavališka, nes minėtos bylos dalyką sudarė vien statybos teisiniai santykiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-138/2013).

Minėta, kad byloje esantys dokumentai patvirtina ir pareiškėjas neginčija fakto, kad jam priklausanti tvora yra (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostoje, t. y. tokioje teritorijoje, kurioje negalėjo būti pastatyta pagal minėtas aplinkos apsaugą reglamentuojančias teisės normas. Šią išvadą patvirtina Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas nekilnojamojo turto registro duomenų teisinis statusas, būtent jų teisėtumo prezumpcija. Tvora įregistruota kaip naujas daiktas 2008 metais. Pagal Nekilnojamojo turto registro įrašus kaip rekonstruotas statinys yra nurodytas tik gyvenamasis namas (rekonstruotas iš ūkinio pastato pagal 2006 m. statybos leidimą). Nekilnojamojo turto registro įrašai dėl tvoros statybos pradžios ir pabaigos – 1960 metai, yra nesuderinami su minėtu įrašu dėl tvoros, kaip naujo daikto, įregistravimo. Byloje pateikti dokumentai, kurių pagrindu šis įrašas padarytas, todėl teismas vadovaujasi būtent šiuo įrašu.

Nekilnojamojo turto registro įrašo dėl tvoros, kaip naujo daikto, įregistravimo 2008 metais nepaneigia pareiškėjo teikti į bylą liudytojų paaiškinimai (dėl istorinės tvoros buvimo vietos bei būtinumo užtverti visą sklypą), paties pareiškėjo paaiškinimai, kuriose nurodoma, kad tvora galėjo būti pastatyta ankščiau, nes byloje esančios nuotraukos akivaizdžiai patvirtina, kad tvora yra naujas statinys (II t., b. l. 58–61), visiškai nepanašus į buvusios paliktos tvoros fragmentus. Be to, Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad sklypas buvo suformuotas 1996 metais, todėl pareiškėjo paaiškinimai dėl istorinių šioje vietovėje buvusių tradicijų, vietinių ūkių ypatumo, negali būti pripažinti teisingais ir turinčiais reikšmės bylos išsprendimui.

Dėl nurodytų motyvų, nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, jog viešojo administravimo subjektas, priimdamas Privalomąjį nurodymą, vadovavosi teisės aktais, kurie negaliojo tuo metu, kai buvo vykdoma ūkinė veikla – pastatyta tvora. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog viešojo administravimo subjektas pažeidė lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta nekilnojamojo turto registro duomenų teisėtumo prezumpcija nepaneigia aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančių pareigūnų teisių ir pareigų spręsti jų kompetencijai priskirtus klausimus aplinkosaugos srityje, jeigu yra išaiškinami teisės aktuose nustatyti aplinkosaugos pažeidimai. Priešingai, tokiu atveju aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdantys pareigūnai privalo įgyvendinti viešojo intereso apsaugą savo srityje, t. y. vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę – valstybės įgaliotų institucijų ir pareigūnų veiklą ūkio subjektų, kitų fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, pasireiškiančią aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų prevencija, pažeidimų nutraukimu bei šių pažeidimų padarymu kaltų asmenų nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 str. 3 p.).

Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnis įtvirtina pagrindinius aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principus, prie kurių priskiriamas prevencijos principas – užkirsti kelią aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, siekti išvengti neigiamo poveikio aplinkai (4 str. 1 p.). Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdantys pareigūnai privalo vadovautis minėtu, t. y. vienu iš pagrindinių aplinkos apsaugos principų – prevenciniu principu, įgyvendintu konkrečiose taisyklėse, be kita ko, ribojančiose ūkinę veiklą teritorijose, reikšmingose gamtinių objektų saugojimui.

Nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, kad, priėmus ginčijamą administracinį sprendimą – Privalomąjį nurodymą, kuriuo pareiškėjui nurodoma pašalinti iš (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostos ir upės vagos pareiškėjui priklausančią tvorą, yra neproporcingai ribojama jo nuosavybės teisė.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis įtvirtina nuosavybės neliečiamumo principą. Tačiau esant viešajam interesui įstatymai gali nustatyti asmens nuosavybės teisės ar ūkinės veiklos laisvės ribojimą, kuris neturėtų pažeisti proporcingumo principo.

Viešasis interesas dažniausiai yra siejamas su tam tikromis vertybėmis – nagrinėjamu atveju tai yra gamtos ištekliai (gyvosios ar negyvosios gamtos elementai (augalija, gyvūnija, įskaitant ir buveines, vanduo, žemė (jos paviršius ir gelmės), kuriuos žmogus naudoja arba gali naudoti savo reikmėms), būtinumas saugoti gamtos išteklius – aplinkos apsauga (aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio ir kitokio poveikio ar pasekmių, atsirandančių įgyvendinant planus ir programas, vykdant ūkinę veiklą ar naudojant gamtos išteklius). Minėtas viešasis interesas – aplinkos apsauga, yra pozityvi aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančių pareigūnų veiklos prielaida ir kartu negatyvi asmens teisių ir laisvių (nuosavybės teisės, ūkinės veiklos laisvės) ribojimo prielaida.

Aplinkos apsauga Lietuvos Respublikoje yra visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareiga (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 4 str.). Taigi nėra abejonių dėl to, kad aplinkos apsauga yra procesas, reikšmingas visai visuomenei, nes yra susijęs su visai visuomenei reikšmingomis vertybėmis – gamtos ištekliais.

Taigi dėl viešojo intereso, būtent su juo siejamų vertybių, apsaugos gali būti ribojamos pareiškėjo konstitucinės teisės – nuosavybės neliečiamumas ar ūkinės veiklos laisvė. Apribojimai naudotis nuosavybe ar vykdyti tam tikrą veiklą saugotinose teritorijose (statyti tvoras) yra įtvirtinti įstatyme – Saugomų teritorijų įstatyme. Įstatyme nustatytas ribojimas statyti tvoras paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje, t. y. prie paviršinio vandens telkinio nustatomame su paviršiniu vandens telkiniu besiribojančiame konkrečiai nustatytame plote (šiuo atveju – 5 metrai) nėra neproporcingas ribojimas. Pažymėtina, kad pareiškėjui priklausančio žemės sklypo kraštinių ilgis, nurodytas 2008 metų plane, yra (duomenys neskelbtini) m ir (duomenys neskelbtini) m, apribojimas nustatytas 5 m.

Minėtas ribojimas statyti tvoras prie paviršinio vandens telkinio konkrečiai nustatytame su paviršiniu vandens telkiniu besiribojančiame plote (šiuo atveju – 5 metrai) yra adekvati priemonė, t. y. tinkama priemonė siekiamam tikslui pasiekti – išvengti tiesioginio neigiamo poveikio paviršiniam vandens telkiniui arba riboti jo naudojimą visuomenės poreikiams galimybes, ir būtina priemonė siekiant išvengti tiesioginio neigiamo poveikio paviršiniam vandens telkiniui. Taigi pareiškėjui priklausančiame žemės sklype nustatytas ribojimas statyti tvorą upės apsaugos juostoje yra proporcinga priemonė, nustatyta siekiant saugoti gamtos išteklius. Todėl administracinis sprendimas, kuriuo iš pareiškėjo reikalaujama laikytis minėto įstatyme įtvirtinto ribojimo ir pašalinti teisės aktų pažeidimus, yra teisėtas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jį naikinti.

Dėl nurodytų motyvų, nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio atitikimą nuosavybės apsaugos principui, teisinės valstybės principui ir teisėtų lūkesčių apsaugos principui.

Nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjant jo skundą išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka buvo pažeistas draudimo non reformatio in peius (keitimo į blogąją pusę) principas, nes išnagrinėjus skundą išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka Alytaus RAAD direktorius administracinės procedūros sprendime paminėjo teisės aktus, kurie nebuvo paminėti Privalomajame nurodyme.

Viešojo administravimo institucija, priimdama administracinės procedūros sprendimą, negali pažeisti principo non reformatio in peius, t. y. pabloginti asmens, paduodančio skundą, padėtį, kitaip asmuo bijotų įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnyje piliečiams laiduojamą teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Nagrinėjamu atveju šis principas nebuvo pažeistas, nes Alytaus RAAD direktorius, išnagrinėjęs skundą dėl Privalomojo nurodymo, nutarė Privalomąjį nurodymą palikti nepakeistą. Tai, kad sprendime buvo nurodyti papildomi motyvai, nelaikytina minėto principo pažeidimu.

Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo institucijų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.