Pirmosios instancijos teismo                                                           Civilinė byla Nr. e2A-450-544/2019

teisėja Ana Karšul                                                           Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01420-2018-8

                          Procesinio sprendimo kategorija: 

 (S)

2.6.7.; 2.6.8.11.3.; 3.3.1.18.1.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

  N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

  2019 m. birželio 12 d.

 Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Š. B. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-151-1055/2019 pagal ieškovo Š. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Paskolų partneriai“ dėl sandorio nuginčijimo ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Š. B. prašė: pripažinti jo ir atsakovės UAB „Paskolų partneriai“ 2015 m. gegužės 26 d. paskolos sutartį negaliojančia; priteisti iš atsakovės 2 611,72 Eur; pripažinti negaliojančiu 2015 m. birželio 3 d. sutartinės hipotekos lakštą, kuriuo atsakovei įkeitė žemės sklypą.

2. Nurodė, kad atsakovė 2015 m. gegužės 26 d. išdavė jam 7 000 Eur dydžio paskolą 5 metų laikotarpiui su 36 procentų metine palūkanų norma. Kiekvieną mėnesį turi skirti po 252,94 Eur paskolai dengti ir palūkanoms mokėti, iš viso turėtų sumokėti 8 174,90 Eur palūkanų. Savo prisiimtus įsipareigojimus vykdo pilnai, be to, 2015 m. birželio 3 d. kredito davėjui yra įkeitęs jam priklausantį 0,69 ha ploto žemės ūkio paskirties sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Tačiau, ieškovo įsitikinimu, atsakovė neturėjo teisės išduoti jam paskolos, kadangi toks sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis ir negalioja.

3. Nurodė, kad jo ir atsakovės paskolos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo kredito sutartis. Jis yra fizinis asmuo, 2015 m. gegužės 26 d. paskolos sutartį sudarė savo asmeninėms, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Todėl jam taikytinos visos teisės aktų normos, reglamentuojančios vartojimo kreditų gavėjų apsaugą, tame tarpe ir teisę, kad nebūtų išduoti vartojimo kreditai, jų gavėjams tampantys nepakeliama finansine našta. Vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, tokio dydžio paskolą, kurią gavo iš atsakovės, būtų buvę leistina išduoti tik tokiam kredito gavėjui, kuris turi nors 632,35 Eur tvarių pajamų per mėnesį. Tačiau ieškovo darbo santykiai su UAB „OLYMPIC CASINO GROUP BALTIJA“ pasibaigė 2015 m. balandžio 8 d., o išduodant vartojimo kreditą kitos galiojančios darbo sutarties neturėjo. Nuo 2015 m. gegužės 4 d. buvo įregistravęs individualią veiklą, tačiau iš jos pajamų beveik negavo. Taigi, atsakovė neturėjo teisės išduoti jam paskolos, kadangi jis neturėjo jokių tvarių pajamų.

4. Remiantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 8 straipsnio 7 dalimi, palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomos, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, todėl atsakovei jis privalo grąžinti tik paskolintą sumą – 7 000 Eur. Kadangi šiuo metu atsakovei yra sumokėjęs jau 38 įmokas, kas sudaro 9 611,72 Eur, atsakovė privalo jam grąžinti be pagrindo jai sumokėtus 2 611,72 Eur. Pripažinus negaliojančia 2015 m. gegužės 26 d. sutartį, nebegalioja ir prisiimtų prievolių, kylančių iš šios sutarties įvykdymo, užtikrinimui skirta jam priklausančio žemės sklypo hipoteka.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2019 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad 2015 m. gegužės 26 d. ieškovas Š. B. ir atsakovė UAB „Paskolų partneriai“ sudarė paskolos sutartį Nr. 20150526, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovui 7 000 Eur paskolą 60 mėnesių terminui su 36 procentų metine palūkanų norma, paskolos paskirtis – verslui. Pagal Sutartį ieškovas įsipareigojo mokėti įmokas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais bei per 60 mėnesių grąžinti atsakovei 7 000 Eur bei sumokėti 8 174,90 Eur palūkanų, iš viso – 15 174,90 Eur. Taip pat Sutarties įvykdymo užtikrinimui 2015 m. birželio 3 d. buvo sudaryta sutartinė hipoteka, kuria Š. B. UAB „Paskolų partneriai“ naudai įkeitė žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

7. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad ieškovas, pasirašydamas Sutartį, suprato jos sąlygas, kad paskola suteikiama būtent individualios veiklos vykdymui, jį tenkino ir buvo priimtinos visos sutarties sąlygos. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad, sudarant Sutartį, tikroji ieškovo valia buvo sudaryti vartojimo paskolos sutartį. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad pinigai, gauti pagal Sutartį, buvo panaudoti kitiems tikslams, negu nurodyta Sutarties 2.6 punkte (paskolos paskirtis – verslui).

8. Konstatavo, jog šalių santykiams negali būti taikomos VKĮ nuostatos. Kadangi Sutarties sudarymo metu teisės aktai nenumatė pareigos tikrinti paskolos verslui gavėjo mokumo, nėra pagrindo spręsti, kad 2015 m. gegužės 26 d. paskolos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Pažymėjo, jog įstatyminio įpareigojimo nebuvimas neeliminuoja paskolos davėjo pareigos įvertinti rizikas prieš išduodant paskolas, tačiau ieškovas atsakovei suteikė informaciją apie numatomą vykdyti individualią veiklą pagal individualios veiklos pažymą ir kad pinigai reikalingi šios veiklos investicijoms. Be to, ieškovas pasiūlė Sutarties įvykdymo užtikrinimui įkeisti savo turimą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą. Taigi, šiuo atveju atsakovė, prieš išduodama paskolą ieškovui, ėmėsi pakankamų veiksmų ir priemonių, kad garantuoti ir užtikrinti savalaikį paskolos grąžinimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu ieškovas Š. B. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

10. Teigia, jog atsakovė neturėjo teisės jam išduoti ginčytino vartojimo kredito. Toks sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis). Kaip imperatyvią teisės normą jis nurodė Lietuvos banko 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 „Dėl Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų patvirtinimo” patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingo skolinimo nuostatų (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.) 9 punktą. Tai reikštų, kad tokią paskolą būtų buvę leistina išduoti tik tokiam kredito gavėjui, kuris turi nors 632,35 Eur per mėnesį tvarių pajamų. Tačiau jo darbo santykiai su UAB „OLYMPIC CASINO GROUP BALTIJA“ pasibaigė 2015 m. balandžio 8 d. Atsakovei išduodant vartojimo kreditą, kitos galiojančios darbo sutarties sudaręs nebuvo. Nuo 2015 m. gegužės 4 d. buvo registravęs individualią veiklą, tačiau iš jos pajamų beveik negavo. Vadinasi, UAB „Paskolų partneriai“ jokių tvarių pajamų neturinčiam asmeniui tokios paskolos išduoti neturėjo teisės.

11. Nurodo, kad teismas pervertino aplinkybes, jog ieškovas, prieš gaudamas paskolą, turėjo individualios veiklos pažymą. Susirašinėdamas su atsakovės darbuotoju nurodė, kad „Vykdoma individuali veikla. Būtų naudojama investicijai“ ir t. t., tačiau tai nereiškia, kad paskola nebuvo vartojimo kreditas. Atsakovė net nepasidomėjo, koks tai būtų verslas, kokius įrankius, žaliavas ir pan. ieškovas įsigytų, kokią investiciją atliktų. Tik įsitikinusi, jog paskola tikrai reikalinga konkrečioms investicijoms į konkretų verslą, tikėtinai generuosiantį pakankamą pinigų srautą prievolei vykdyti, atsakovė – į vartojimo kredito davėjų sąrašą įtraukta įmonė – galėjo laikyti, kad suteikiama paskola nėra vartojimo kreditas. Tvirtina, kad teismas faktiškai atleido atsakovę nuo pareigos tikrinti galimų skolininkų mokumą ir išsiaiškinti tikrąjį numatomų suteikti paskolų tikslą.

12. Mano, jog ta aplinkybė, kad paskolos grąžinimas faktiškai buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, gali reikšti ir tai, kad vartojimo kredito davėjas pažeidė jo veiklą reglamentuojančius įstatymus, reikalaudamas tokios užtikrinimo priemonės. Būtent savo ieškiniu jis ir prašė pripažinti negaliojančiu 2015 m. birželio 3 d. sutartinės hipotekos lakštą.

13. Nurodo, kad palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis). Todėl atsakovei jis privalo grąžinti tik paskolintą sumą – 7 000 Eur. Ieškinio pateikimo metu iš viso atsakovei jau buvo sumokėjęs 38 įmokas – 9 611,72 Eur, t. y. 2 611,72 Eur daugiau nei kad yra pasiskolinęs. Jeigu asmuo klydo manydamas esąs skolininkas ir sumokėjo skolą, kurios neprivalėjo mokėti, tai jis turi teisę išreikalauti sumokėtą sumą iš ją gavusio asmens (CK 6.238 straipsnis).

14. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė UAB „Paskolų partneriai“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Nurodo, kad bylos medžiagoje yra ne vienas įrodymas, patvirtinantis, jog Sutartis sudaryta būtent verslo tikslais. Įvairaus pobūdžio įrodymai, įskaitant ir institucijų oficialius dokumentus, patvirtina, kad atsakovė išdavė ne vartojimo kreditą, o paskolą verslui vystyti. Todėl vien dėl šios priežasties Sutarties negalima kvalifikuoti kaip vartojimo kredito sutarties VKĮ prasme. Be to, Sutarties atitikimas VKĮ negali būti vertinamas ir dėl to, kad ji buvo užtikrinta hipoteka – ieškovas įkeitė jam priklausantį žemės sklypą atsakovės naudai.

16. Pažymi, jog nei Sutarties pasirašymo, nei šiuo metu Lietuvoje galiojantis teisės aktas nenumato pareigos paskolos davėjui tikrinti paskolos gavėjo kreditingumą, jeigu yra išduodama verslui skirta paskola. Atitinkamai jokiame Sutarties pasirašymo ar šiuo metu galiojančiame akte nėra taisyklės, kuri verstų atsakovę nepasitikėti kontrahentu ir reikalauti, kad šis įrodytų savo teiginius.

17. Atsakovės įsitikinimu, šioje byloje nėra pagrindo pripažinti Sutartį negaliojančia, dėl ko visi išvestiniai reikalavimai taip pat turi būti atmesti. Vis dėlto, net ir tuo atveju, jeigu Sutartis būtų pripažinta negaliojančia, nebūtų pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo jo naudai priteisti 2 611,72 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Apeliacinis skundas atmetamas.

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

20. Apeliantas Š. B. įrodinėja, kad su atsakove UAB „Paskolų partneriai“ sudaryta Sutartis yra vartojimo sandoris, neskirtas jokiai ūkinei komercinei, profesinei veiklai. Anot apelianto, atsakovė negalėjo pasitikėti vien jo pareiškimu apie paskolos tikslą ir persiųstais dokumentais, kurie patvirtino, jog jis užsiima individualia veikla.

21. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CK 6.2281 straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio kodekso nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. VKĮ 2 straipsnio 19 dalyje vartojimo kredito gavėjas (vartotojas) apibrėžiamas analogiškai – tai fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms.

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu kyla abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) ir, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011). Taigi, Sutarties kvalifikavimas vartojimo kredito sutartimi yra priklausomas nuo jos sudarymo tikslų.

23. Pažymėtina, jog kai nėra nurodyto prekės, paslaugos naudojimo tikslo, tai tampa svarbus sutarties pobūdis. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, priešingai apelianto argumentams, ginčo Sutarties tikslas – sudaryta verslui – aiškiai įvardintas. Vertinant byloje esančių įrodymų visumą taip pat matyti, kad pats apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog Sutartį pasirašė, ją suprato, o paskola jam buvo reikalinga individualios veiklos vykdymui. Tai patvirtina byloje esanti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus pažyma apie Š. B. socialinį draudimą laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. Be to, jis pats kreipėsi į atsakovę dėl paskolos suteikimo, vyko susirašinėjimas elektroniniu paštu, šalys derėjosi dėl paskolos sąlygų, nurodė atsakovei, kad paskola yra reikalinga investicijoms vykdant individualią veiklą, Sutarties įvykdymo užtikrinimui pasiūlė įkeisti nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą. Pažymėtina, kad ir 2018 m. birželio 29 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos rašte Nr. S 2018/(21.12-2101)-12-3255 nurodyta, jog pagal 2015 m. gegužės 26 d. sutartį, ši paskola skirta verslui (bet ne asmeninėms, šeimos ar namų ūkio reikmėms). Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu tai, kad, gavęs paskolą, ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai, o 2017 m. rugsėjo 7 d. dar kartą kreipėsi į atsakovę su prašymu suteikti papildomą 8 000 Eur paskolą likusiam Sutarties galiojimo laikotarpiui.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į sutarčių aiškinimo taisykles, pagal kurias sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalys). Atitinkamai CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

25. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, vertinant minėtą teisinį reglamentavimą dėl šalių pateiktų įrodymų ir byloje esančių jų visumos, atsakovė šiuo atveju išdavė ne vartojimo kreditą, o paskolą verslui vystyti, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Kaip matyti, apeliantas atitinka CK 6.2281 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą verslininko apibrėžimą – yra fizinis asmuo, savo verslo tikslais sudaręs ginčo Sutartį. Taigi, apeliantui nesant vartotoju, VKĮ ginčo santykiams yra netaikytinas.

26. Nesutiktina su apeliantu, kad teismas neva pervertino aplinkybes, įrodančias, jog Sutarties pagrindu jam buvo išduota paskola verslui vystyti. Visų pirma, byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad pinigai, gauti pagal Sutartį, buvo panaudoti kitiems tikslams, negu nurodyta Sutarties 2.6 punkte, t. y. apeliantas nepateikė įrodymų, kokioms reikmėms išleido suteiktą paskolą. Antra, Sutarties sudarymo metu teisės aktai nenumatė pareigos tikrinti paskolos verslui gavėjo mokumo. Šiuo aspektu savo teiginiams pagrįsti apeliantas remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-11339-960/2017. Tačiau šiame sprendime suformuotomis teismo išvadomis nėra pagrindo vadovautis tiek dėl to, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis), tie dėl to, kad šios bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Civilinėje byloje Nr. e2-11339-960/2017 ieškovė UAB „4finance“ pareiškė ieškinį atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, dėl įsipareigojimų, kylančių iš paskolos sutarties nevykdymo, kai nuotoliniu būdu per sistemą Vivus.lt buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis, kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovui vartojimo kreditą. Bet kuriuo atveju ši teismų praktika būtų aktuali tik tuo atveju, jei paskola būtų išduota vartotojui, o vartojimo paskolos sutarties vykdymas nebūtų užtikrintas nekilnojamuoju turtu. 

27. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, atsižvelgiant į tai, kad paskola buvo išduota verslui, atsakovė, prieš išduodama paskolą ieškovui, ėmėsi pakankamų veiksmų ir priemonių, kad garantuoti ir užtikrinti savalaikį paskolos grąžinimą. O būtent: atsakovei ieškovas suteikė informacija, kad bus vykdoma individuali veikla, pateiktas individualios veiklos pažymėjimas; ieškovas pasiūlė Sutarties įvykdymo užtikrinimui įkeisti savo turimą nekilnojamąjį turtą. Todėl akivaizdu, jog kredito davėjas neturėjo pareigos aiškintis, kaip konkrečiai kredito lėšomis bus finansuojamas verslas, o pats ieškovas turėjo pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose ir tinkamai atskleisti atsakovei visą informaciją (CK 6.163 straipsnio 1 dalis). Atsakovei nebuvo jokio pagrindo nepasitikėti ieškovo nurodyta informacija, tuo labiau, kad ieškovas faktiškai buvo įregistravęs individualią veiklą.

28. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą VKĮ netaikomas kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise. Kadangi nagrinėjamu atveju Sutartis buvo užtikrinta hipoteka, todėl VKĮ ginčo Sutarčiai nėra taikytinas. Priešingos apelianto prielaidos neturi teisinio pagrindo, todėl atmestinos. Tuo pačiu nepagrįstais laikytini ir jo teiginiai, kad aplinkybė, jog atsakovė įrašyta viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašų, reiškia, jog atsakovė, prašydama iš ieškovo užtikrinimo, pažeidė jo veiklą reglamentuojančius įstatymus. Joks įstatymas nedraudžia į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytiems asmenims sudaryti kitas įstatymų leidžiamas sutartis, o ir pats apeliantas nenurodo teisės normos, kuri draustų juridiniams asmenims ar į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytiems asmenims išduoti nekilnojamuoju turtu užtikrinamas paskolas fiziniams asmenims. Be to, atsakovė yra pateikusi Vartojimo kredito davėjo veiklos ataskaitą už 2015 m. III ir IV ketvirčius bei 2016 m. I ir II ketvirčius, iš kurių matyti, kad UAB „Paskolų partneriai“ šiuo laikotarpiu nėra suteikusi vartojimo paskolų, o šiuo metu, kaip pati nurodo, yra išbraukta iš vartojimo kredito davėjų sąrašo.

29. Apeliantas nurodo, kad jis šioje byloje ginčija hipotekos lakštą, kuriuo buvo užtikrinta Sutartis. Tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad 2015 m. birželio 3 d. sutartinės hipotekos lakštas gali būti pripažintas negaliojančiu tik tokiu atveju, jeigu bus tenkintas reikalavimas pripažinti negaliojančia ginčijamą Sutartį (CK 4.170 straipsnio 4 dalis). Kaip matyti, pats apeliantas pripažįsta, jog šis reikalavimas (pripažinti negaliojančiu sutartinės hipotekos lakštą) yra išvestinis iš reikalavimo pripažinti negaliojančia 2015 m. gegužės 26 d. paskolos sutartį.

30. Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas, atmesdamas pagrindinį reikalavimą, dėl išvestinių nepasisakė. Priešingai, teismas aiškiai konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti šalių 2015 m. gegužės 26 d. sudarytą paskolos sutartį negaliojančia dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, o padarius tokią išvadą, nėra pagrindo tenkinti ir kitus ieškinio reikalavimus dėl 2 611,752 Eur priteisimo iš atsakovės bei 2015 m. birželio 3 d. sutartinės hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu. Teisėjų kolegija tokiam pirmosios instancijos teismo nurodymui pritaria ir detaliau nebepasisako dėl apelianto dar kartą keliamo klausimo priteisti iš atsakovės 2 611,72 Eur ir pripažinti negaliojančiu 2015 m. birželio 3 d. sutartinės hipotekos lakštą.

31. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šią bylą, procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

32. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų pateiks iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau tokių dokumentų nepateikė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija:                                                                                                                Ramunė Čeknienė

Eigirdas Činka                                                                              

Laimantas Misiūnas