Administracinė byla Nr. eA-4634-520/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04280-2019-9
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugpjūčio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. G. (A. G.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (15/5-8)50U-2406 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti 2019 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2020 m. kovo 25 d. (toliau – ir Leidimas).
2. Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamu Sprendimu grindė tokiais argumentais:
2.1. Pareiškėjo paieška duomenų bazėse nepaskelbta. Ieškomas asmuo yra A. G. (A. G.) ir O. G. (G.) (O. G. (G.). Anoniminius laiškus dėl pareiškėjo paieškos ir kitų šmeižiančių klausimų rašo buvęs verslo partneris kartu su savo ne kartą teistu draugu. Buvęs verslo partneris yra pasisavinęs uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) pinigus bei turtą ir skleisdamas šmeižtą siekia pareiškėjui visaip pakenkti, kad tik nereikėtų grąžinti pagrobto turto. Šiam tikslui jis pasitelkė Lietuvoje 5 kartus teistą J. M. (J. M.), kuris būdamas Rusijos Federacijoje, kelis kartus buvo susitikęs su pareiškėjo tėvu ir iš jo reikalavo didelės pinigų sumos, nes kitaip bus pakenkta pareiškėjui;
2.2. Skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Sprendimas turi būti grindžiamas ne spėjimais, o nustatytais faktais ir motyvuotas. Sprendimas turi būti proporcingas;
2.3. Pareiškėjas su savo šeima palaiko labai tamprius ryšius. Sprendimas gali sukelti neproporcingą žalą pareiškėjo sutuoktinei ir jų vaikams, sugriautų šeimą, vaikus paliktų be tėvo, tai atsilieptų jų asmenybei ir tolimesniam gyvenimui, socializacijai. Sprendime neatskleista, kaip Migracijos departamentas vertino santuokos trukmę, tėvo ir mažamečių vaikų ryšio nutraukimą, pareiškėjo elgesį iki sprendimo priėmimo, šeimines aplinkybes ir tai, kad santuoka nėra fiktyvi;
2.4. Pagal Sprendime nurodytas aplinkybes Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nebūtų persekiojamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Lietuvos Respublikos BK) 249 straipsnio 1 ir 3 dalyse („Dalyvavimas nusikalstamo susivienijimo veikloje“), todėl nėra ir jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsakovo Sprendime būtent šis inkriminavimas yra siejamas su dideliu pareiškėjo pavojingumu visuomenei, nes nusikalstamas susivienijimas yra itin pavojingas visuomenei socialinis reiškinys. Skirtingai, nei teigia atsakovas, Rusijos Federacijoje pareiškėjui inkriminuota veika, numatyta Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Rusijos Federacijos BK) 172 straipsnio 2 dalyje („Neteisėta bankinė veikla“), atitinka ne Lietuvos Respublikos BK 202 straipsnio 2 dalį, bet šio straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius („tas, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu“), nes bankinė veikla yra licencijuojama veikla ir nėra vertinama kaip savaime uždrausta ūkinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla. Tokia veika vertinama kaip mažiau pavojinga, nei veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 202 straipsnio 2 dalyje;
2.5. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo bendrovių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ vadovu bei tokiose bendrovėse (jeigu tokie juridiniai asmenys apskritai egzistavo) nedirbo. Tokios bendrovės, kaip „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėjui nėra žinomos;
2.6. Artimiausiu laikotarpiu neabejotinai atsiras teisinė situacija, kuomet pareiškėjo paieškos iniciatorius – Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos – pripažins, kad pareiškėjo veikos kvalifikavimas pagal Rusijos Federacijos BK 210 straipsnį neatitinka Rusijos Federacijos teisės aktų reikalavimų. Šiuo pagrindu turės būti keičiamas ir pareiškėjo veikos kvalifikavimas bei jo ekstradicijos iš Lietuvos prašymo turinys. Akivaizdu, kad, esant tokiai situacijai, keisis pareiškėjo pavojingumo vertinimas bei tokio vertinimo kriterijai, o tai ir yra svarbiausias Sprendimo akcentas;
2.7. Pareiškėjas 2020 m. sausio 23 d. buvo sulaikytas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose dėl Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje (toliau – ir Generalinė prokuratūra) pradėtos ekstradicijos. Ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. sausio 24 d. nutartimi pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra – leidžiant jam vesti įprastą gyvenimo būdą ir toliau užsiimti darbine veikla, kuria jis užsiėmė dar iki Sprendimo priėmimo. Pareiškėjas nesislapsto nuo teisėsaugos institucijų. Pareiškėjas negali išvykti, nes jam taikomos kelios kardomosios priemonės (intensyvi priežiūra, piniginis užstatas ir jo dokumentų (Rusijos Federacijos piliečio paso) paėmimas, uždraudžiant jam išvykti iš Lietuvos, tačiau nedraudžiant jam vesti įprastinį gyvenimo būdą ir užsiimti darbine veikla);
2.8. Pareiškėjas eina UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas. Bendrovėje yra įdarbinti aštuoni darbuotojai; 2018 – 2019 metų laikotarpiu bendrovės veiklos apyvarta siekė 8 106 851Eur, o Lietuvos Respublikos biudžetui bendrovė sumokėjo 99 571 Eur mokesčių, įskaitant 75 391 Eur PVM.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
4. Atsiliepimas į skundą buvo grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) pateikė išvadą, kad įtariama, jog pareiškėjas 2012 metais būdamas organizuoto nusikalstamo susivienijimo nariu ir vienu iš kompanijų „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ vadovų, iš anksto susitaręs bei veikdamas kartu su bendrininkais, siekdamas finansinės naudos, organizavo ir įvykdė 14 nusikalstamų veikų: neteisėtai vertėsi finansine veikla, asmenims ir įmonėms teikė neteisėtas paslaugas, susijusias su grynaisiais pinigais, neteisėtai vykdė valiutos keitimo operacijas ir lėšų pervedimą į užsienį per nekontroliuojamas kompanijas. Nusikalstamo susivienijimo nariai į skirtingas sąskaitas gavo 909 000 000 JAV dolerių neteisėtų pajamų. Atsakomybė už pareiškėjui inkriminuojamas nusikalstamas veikas nustatyta Rusijos Federacijos BK 172 straipsnio „Neteisėta bankinė veikla“ 2 dalyje (bankinės veiklos (banko operacijų) vykdymas be registracijos arba be specialaus leidimo (licencijos) tais atvejais, kai toks leidimas (licencija) yra privalomas, jei šis veiksmas padarė didelę žalą piliečiams, organizacijoms ar valstybei, įvykdytas organizuotos grupės arba labai stambiu mastu), Rusijos Federacijos BK 173.1 straipsnio „Neteisėtas juridinio asmens formavimas (steigimas, pertvarkymas)“ 2 dalyje (juridinio asmens įkūrimas ar pertvarkymas per fiktyvius statytinius, įvykdytas asmens, pasinaudojusio tarnybine padėtimi arba grupės iš anksto susitarusių asmenų) ir Rusijos Federacijos BK 210 straipsnio „Nusikalstamo susivienijimo organizavimas ar dalyvavimas jame“ 1 dalyje (nusikalstamo susivienijimo sukūrimas, siekiant kartu padaryti vieną ar kelis sunkius ar labai sunkius nusikaltimus arba tokios organizacijos ar jos struktūrinių padalinių valdymas, taip pat nusikalstamų veiksmų koordinavimas, stabilių ryšių tarp įvairių savarankiškai veikiančių organizuotų grupuočių kūrimas, planų rengimas ir sąlygų sudarymas tokioms grupuotėms padaryti nusikaltimus arba nusikalstamos įtakos sferų ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų padalijimas). Didžiausia bausmė, kurią už šiuos nusikaltimus numato Rusijos Federacijos BK, yra 20 metų laisvės atėmimo;
4.2. Rusijos Federacijos BK 172 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai atitinka Lietuvos Respublikos BK 202 straipsnio „Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla“ 2 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymius. Rusijos Federacijos BK 210 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai atitinka Lietuvos Respublikos BK 249 straipsnio „Nusikalstamas susivienijimas“ 1 dalies ir 3 dalies dispozicijose nurodytų nusikalstamų veikų požymius. Veika, už kurią atsakomybė nustatyta Lietuvos Respublikos BK 202 straipsnio 2 dalyje, pagal Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 4 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas, o veikos, už kurias atsakomybė nustatyta Lietuvos Respublikos BK 249 straipsnio 1 ir 3 dalyse, pagal Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 6 dalies nuostatas kvalifikuojamos kaip labai sunkūs nusikaltimai. Nusikalstamas susivienijimas yra pavojingiausia organizuoto nusikalstamumo forma. Tai itin pavojingas visuomenei socialinis reiškinys, susidedantis iš plataus spektro nusikalstamų veikų, kurias darbo pasidalijimo pagrindu daro asmenys, priklausantys patvarioms tvirtos vidinės organizacijos ir turinčioms monopolistinių siekių ir korupcinių ryšių nusikalstamoms grupėms.
4.3. Migracijos departamentas 2019 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Migracijos departamentas 2019 m. liepos 4 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2019 m. lapkričio 20 d., gavęs informacijos apie pareiškėjo galimą paiešką Rusijos Federacijoje, kreipėsi į Policijos departamentą su prašymu įvertinti, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas 2019 m. lapkričio 28 d. pateikė išvadą, kurioje nurodyta, kad Interpolo generalinio sekretoriato (toliau – ir Interpolas) duomenų bazėje yra paskelbtas pranešimas apie Rusijos Federacijos paskelbtą pareiškėjo paiešką ekstradicijos tikslu. Migracijos departamentas neabejojo Interpolo duomenų bazių informacijos teisingumu. Tai, kad pareiškėjas slapstosi nuo teisėsaugos institucijų, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo polinkį vengti atsakomybės ir nesilaikyti teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 dalis imperatyviai nustato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai Policijos departamentas nustato, jog užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę viešajai tvarkai;
4.4. Migracijos departamentas įvertino ne tik Policijos departamento pateiktą išvadą, bet surinko ir ištyrė su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinė (ne Lietuvos Respublikos pilietė) ir du nepilnamečiai vaikai, kuriems išduoti leidimai laikinai gyventi. Vertinant socialinius pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad, išskyrus 2013 m. sausio 25 d. turizmo tikslu išduotą vienkartinę Šengeno vizą, galiojusią nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. vasario 4 d., užsienietis iki 2019 m. liepos 4 d. išduoto leidimo laikinai gyventi nėra turėjęs kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų išduotų kitų dokumentų, suteikiančių teisę atvykti ir būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nedirba Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ekonominiai ryšiai;
4.5. Atsižvelgus į Migracijos departamente gautą informaciją, kuri patvirtina, kad pareiškėjas įtariamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, jo paieška paskelbta Interpolo duomenų bazėje kaip įtariamojo padarius nusikaltimą, bei į tai, kad pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis laikino gyventojo statusu, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikomas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą – pasiekti. Tai reiškia, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika ir jo integracijos lygis Lietuvos Respublikoje proporcingai vertinant yra mažiau reikšminga aplinkybė, nei pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei;
4.6. Nei Migracijos departamentas, nei teismas Lietuvoje netikrina išduodamo asmens kaltės klausimo, nes tai yra valstybės, į kurią jis išduodamas, išimtinė kompetencija. Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir ekstradicijos procedūros yra atskiros ir savarankiškos, reguliuojamos skirtingų teisės aktų. Tai, kad vyksta ir ekstradicijos procedūra, niekaip nepaneigia pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai leidimų laikinai gyventi kontekste. Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies ar draudimo atvykti, todėl Sprendimas neturi įtakos vykdomai pareiškėjo ekstradicijos procedūrai ir neprieštarauja Generalinės prokuratūros, kurioje pradėta pareiškėjo ekstradicijos procedūra, pozicijai;
4.7. Leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūra yra atliekama ne baudžiamosios teisės, o migracijos teisės kontekste, todėl turi būti vadovaujamasi būtent specialiosiomis teisės normomis, t. y. Įstatymo nuostatomis. Asmens keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei įvertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai. Leidimas laikinai gyventi iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir suteikia jam išskirtinį statusą. Atsižvelgiant į tai, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą reikia panaikinti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad užsieniečiui, turinčiam leidimą laikinai gyventi, gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti;
4.8. Pareiškėjas yra pateikęs prašymą Migracijos departamentui dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Atsižvelgiant į tai, galima daryti pagrįstą išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog pareiškėjas prašo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės Rusijos Federacijoje taikymo. Atsižvelgus į tai, kad Rusijos Federacijoje yra vykdomas pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas, bei į tai, kad jam paskirtos kardomosios priemonės – intensyvi priežiūra ir dokumentų paėmimas, tikėtina, kad pareiškėjui grįžus į Rusijos Federaciją jis bus sulaikytas, todėl Migracijos departamentas padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjas siekė išvengti grįžimo į Rusijos Federaciją. O tai, kad pareiškėjas siekė gauti teisėtą pagrindą gyventi Lietuvoje ir negrįžti į Rusijos Federaciją, atskleidžia aktyvus pareiškėjo dalyvavimas ekstradicijos byloje ir siekis išvengti pareiškėjo perdavimo pagal ekstradiciją;
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą dėl šių argumentų:
5.1. Pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Interpolo duomenų bazėje nėra tokio asmens vardo transkripcijos kaip A. G. (A. G.), tačiau yra asmuo A. G. (A. G.). Policijos departamentas palygino pareiškėjo ir Interpolo duomenų bazėje paskelbto A. G. (A. G.) nuotraukas ir jos sutapo, taip pat sutapo gimimo datos – (duomenys neskelbtini). 2019 m. lapkričio mėnesį atliekant patikrinimą dėl A. G. (A. G.), buvo gauta informacija iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro, kad buvo atlikta įvairiapusiška paieška pagal abu galimus vardo transkripcijos variantus ir nustatyta, jog pareiškėjo paieška yra paskelbta Interpolo duomenų bazėje;
5.2. Vadovaujantis Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 (toliau – ir Aprašas), užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad yra bent vienas iš šių kriterijų: jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (12.4 p.), asmens paieška paskelbta užsienio valstybės Šengeno informacinėje sistemoje ir (ar) Interpolo duomenų bazėje kaip įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo padarius nusikaltimą arba Interpolo duomenų bazėje yra įvesta perspėjimų, kad asmuo vykdė ar gali vykdyti nusikalstamas veikas, arba Šengeno informacinėje sistemoje įvestas perspėjimas dėl asmens konkretaus patikrinimo (12.6 p.);
5.3. Priimant sprendimą dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei yra vadovaujamasi ir 1990 m. birželio 19 d. Konvencija dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių. Dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (Šengeno konvencija) 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad grėsmė viešajai tvarkai gali susidaryti, kai užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas;
5.4. Tai, kad pareiškėjas slapstosi nuo teisėsaugos institucijų, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo polinkį vengti atsakomybės ir nesilaikyti teisės aktų reikalavimų;
II.
2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. G. skundą.
3. Teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertinęs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte, 51 straipsnio 3 dalyje, Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtino Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašą (aktuali redakcija nuo 2019 m. liepos 9 d. iki 2019 m. gruodžio 20 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) 131 punkte, Aprašo 1, 12.4 ir 12.6 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus aktualiais ginčui klausimais, pažymėjo, kad skundžiamame Sprendime nurodyta informacija apie pareiškėjo paiešką Interpolo duomenų bazėse gauta iš Policijos departamento, t. y. iš institucijos, kurios kompetencijai priskirta vertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Aplinkybė, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, patvirtinta Policijos departamento 2019 m. lapkričio 20 d. išvada „Dėl A. G. (A. G.) grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“.
4. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo atstovas teismo posėdyje atsisakė argumentų dėl pareiškėjo paieškomumo, vertino, kad byloje nėra ginčo, jog būtent pareiškėjas ieškomas Interpolo duomenų bazėse, be to, šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys įrodymai (2020 m. gegužės 4 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos raštas Nr. PN/686/68/LT/18 ir kt.).
5. Teismas nurodė, kad Policijos departamentas nustatė, jog Interpolo duomenų bazėje paskelbta pareiškėjo paieška, identifikavo, kokie kaltinimai reiškiami pareiškėjui, įvertino nusikalstamų veikų pavojingumą, ar šios veikos laikomos nusikalstamomis Lietuvoje, jų atitikmens Lietuvoje pavojingumą, t. y. Policijos departamentas ne formaliai atliko pareiškėjo patikrinimą, o individualizavo, gilinosi, detalizavo pareiškėjo situaciją. Toks Policijos departamento elgesys atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2015 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015. Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai.
6. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam pareikšti kaltinimai yra neaiškūs ir jie neatitinka sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo požymių. Teismas pažymėjo, kad Generalinės prokuratūros 2020 m. balandžio 29 d. rašte Nr. 14.2-1362(AP-9863) „Dėl prašymo suteikti informaciją“ nurodyta, kad pareiškėjas prašomas išduoti Rusijos Federacijai baudžiamajam persekiojimui dėl nusikalstamų veikų, numatytų Rusijos Federacijos BK 210 straipsnio 1 dalies, 172 straipsnio 2 dalies „a“ ir „b“ punktuose, 173.1 straipsnio 2 dalies „b“ punkte. Taip pat minėtame rašte nurodyta, kad nusikalstamos veikos, kuriomis Rusijos Federacijoje įtariamas pareiškėjas, pagal faktines aplinkybes atitinka požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 202 straipsnio 1 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 249 straipsnio 1 dalyje.
7. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad skundžiamas Sprendimas yra surašytas vadovaujantis vien Policijos departamento išvada, todėl toks sprendimas negali būti laikomas pagrįstu. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas ginčo sprendime įvertino ne tik Policijos departamento išvados turinį, tačiau vertino ir kitas aplinkybes, t. y. pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje istoriją, jo šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius. Ginčo sprendime aiškiai konstatuota, kad pareiškėjo ekonominiai bei socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai, užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2019 metų viduryje, leidimas gyventi buvo išduotas dvejiems metams. Tai reiškia, kad atsakovas vertino pareiškėjo elgesį, buvimo laiką, ekonominius, šeiminius ir socialinius ryšius.
8. Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo sutuoktinė yra Rusijos Federacijos pilietė, kad sutuoktinė ir vaikai turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Į bylą pareiškėjas pateikė įrodymus, kad 2020 m. sausio 10 d. buvo išrinktas (paskirtas) UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi (Registrų centro išrašas ir Sodros apdraustųjų sąrašas 2020 m. gegužės 7 d.). Teismas pabrėžė, kad šie duomenys atspindi pareiškėjo situaciją po skundžiamo Sprendimo priėmimo, tačiau net ir įvertinęs pasikeitusią situaciją (pareiškėjas pradėjo dirbti nuo 2019 m. sausio 10 d.), teismas darė išvadą, kad pareiškėjas reikšmingų ekonominių ryšių Lietuvoje nėra užmezgęs. Pareiškėjo darbo santykių trukmė yra itin trumpa.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė yra Rusijos Federacijos pilietė, turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Analogiška situacija yra su pareiškėjo vaikais. Pareiškėjas Leidimą įgijo palyginti neseniai. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, atsižvelgdamas į tarptautinius teisės aktus, nacionalinius teisės aktus, į teismų praktiką, darė išvada, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis nebuvo pažeistas. Teismas pritarė Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika ir jo integracijos lygis Lietuvos Respublikoje proporcingai vertinant yra mažiau reikšminga aplinkybė nei pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei.
10. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsakovas nepažeidė VAĮ nuostatų, Sprendimas pagrįstas faktais ir teisės normomis, Migracijos departamentas tinkamai vertino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimus.
III.
11. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.
12. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepasisakė dėl esminių šiai bylai nagrinėti aplinkybių. Pareiškėjas nesutikimą su teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Teismas iš esmės tik formaliai atkartojo Tvarkos aprašo nuostatas bei tai, ką konstatavo Policijos departamentas savo išvadoje kartu su Migracijos departamento padarytomis išvadomis, savo sprendime detaliau nevertindamas pareiškėjo teiktų įrodymų, prašymų ir pareiškimų;
16.2. Teismo cituojama Tvarkos aprašo 131 punkto nuostata suponuoja Migracijos departamento pareigą ne formaliai panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, o realiai ištirti ir įvertinti kiekvieną individualią situaciją, surinkti ir įvertinti įrodymus, o tuomet, atlikus situacijos vertinimą, ir vadovaujantis būtent Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis, priimti pagrįstą ir įrodymais paremtą sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ar palikimo galioti;
16.3. Pareiškėjui 2019 m. gruodžio 13 d. Migracijos departamente susipažinus su bylos medžiaga, paaiškėjo, kad vienintelis įrodymas bei vienintelis „kompetentingos institucijos raštas“, Migracijos departamentui priimant sprendimą, buvo Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Licencijavimo skyriaus viršininko pasirašytas 2019 m. lapkričio 28 d. raštas Nr. 5-S-11834, kuriame pateikta informacija ir buvo iš esmės vėliau pažodžiui, nesiremiant jokiais kitais įrodymais, perkelta į Migracijos departamento sprendimą. Tiriant Policijos departamento rašte pateiktą išvadą bei Migracijos departamentui priimant sprendimą dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo, pareiškėjas nebuvo iškviestas apklausai į Migracijos departamentą, jo nebuvo prašoma duoti paaiškinimus, pateikti kokius nors dokumentus ar įrodymus, jokie įrodymai nebuvo gauti ir iš kitų institucijų. Migracijos departamentas, remdamasis išimtinai tik vienu Policijos departamento raštu, priėmė nepagrįstą Sprendimą, kurį paliko galioti ir teismas.
16.4. Tam, jog užsieniečio leidimas laikinai gyventi būtų panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, jo keliama grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai privalo būti reali ir pagrįsta konkrečiais įrodymais, o ne spėjama. Jei šis reikalavimas nėra įgyvendinamas, tai tuomet susiduriama su situacija, kuomet konstatuojamas ne tikras, o iliuzorinis, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstas asmens pavojingumas;
16.5. Policijos departamento išvadoje yra nurodoma, kad pareiškėjas Rusijos Federacijos BK numatytas nusikalstamas veikas galbūt galėjo padaryti dar 2012 metais, tačiau leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas 2019 m. birželio 7 d., t. y. pareiškėjas buvo tikrinamas tiek tos pačios išvadą teikiančios institucijos, tiek ir kitų kompetentingų institucijų dėl atitikimo Įstatymo reikalavimams, išduodant leidimą laikinai gyventi, tačiau jokių Įstatymo reikalavimų neatitikimų ar tuo labiau, kad pareiškėjas yra ieškomas ekstradicijos tikslu, nebuvo nustatyta;
16.6. Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos Maskvos miesto Vyriausioji valdyba 1999 m. kovo 22 d. pareiškėjui išdavė pažymą, jog jis nėra teistas, nėra paieškomas, Rusijos Federacijos teritorijoje nėra vykdomas pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas, kas taip pat paneigia pareiškėjo neva keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui;
16.7. Teismo sprendime liko neįvertinti pareiškėjo pateikti įrodymai (paklausimai ir atsakymai iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos), iš kurių matyti, jog Interpolo paieška pareiškėjo vardu buvo paskelbta dar 2015 m. lapkričio 10 d., o pareiškėjas buvo sulaikytas tik 2020 m. sausio 23 d. Pastaroji aplinkybė patvirtina du dalykus: tai, kad, atsižvelgiant į šį ypač ilgą laiko tarpą (daugiau nei 4 metai), pareiškėjas nekelia jokios realios grėsmės viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar visuomenės sveikatai; kad prieš pareiškėjui 2019 m. birželio 7 d. išduodant leidimą laikinai gyventi, jis buvo tikrinamas kompetentingų institucijų ir, nepaisant fakto, kad tuo metu galiojo Interpolo paieška pareiškėjo vardu, Leidimas jam visgi buvo išduotas ir tai dar kartą liudija apie tai, jog pareiškėjas nekėlė ir nekelia jokios realios grėsmės viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar visuomenės sveikatai;
16.8. Pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar visuomenės sveikatai nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2020 m. sausio 23 d. ir nuo 2020 m. sausio 24 d. iki šiol nepatvirtina ir jokie kiti byloje esantys įrodymai;
16.9. Pareiškėjas nežinojo apie atliekamą jo paiešką, nuo teisėsaugos institucijų nesislapstė ir nesislapsto. Pareiškėjas iki šiol gyveno įprastą jam ir jo šeimai gyvenimą, susilaukė vaikų, dirbo, veikė atvirai. 2019 m. spalio 24 d. pareiškėjas buvo kviečiamas atvykti į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kur kaip tik ir buvo siekiama išsiaiškinti, ar pareiškėjas nėra paieškomas Interpolo duomenų bazėje ir ar jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra teisėtas. Šio vizito metu nurodytos įstaigos atstovas patikrino Interpolo duomenų bazę ir pasakė, kad jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų paieškomas, nėra. Pareiškėjas nesipriešino ir savarankiškai pats prisistatė pareigūnams dėl jo paties sulaikymo;
16.10. Priimant skundžiamus Migracijos departamento ir teismo sprendimus liko neįvertintas ne tik faktas, kad nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2020 m. sausio 23 d., esant paskelbtai pareiškėjo paieškai, nebuvo imtasi jokių aktyvių jo sulaikymo veiksmų, bet ir tai, jog pareiškėjui šiuo laikotarpiu išduodamas net ir Leidimas;
16.11. Nebuvo įvertinti Policijos departamento veiksmai, o būtent tai, kad 2019 m. lapkričio 28 d. Policijos departamentas Migracijos departamentui pateikė išvadą, esą pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Vėliau, Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2019 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. PN/686/68LT/19 Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas buvo informuotas apie tai, kad Interpolo duomenų bazėje yra paskelbta pareiškėjo paieška, tačiau tik 2020 m. sausio 23 d. pareiškėjas, jam pačiam savanoriškai atvykus, buvo sulaikytas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos 8 komisariato patalpose. Dviejų mėnesių laikotarpis tarp šių veiksmų kelia pagrįstas abejones, kiek iš tiesų rimtai pareiškėjo, neva, keliamą grėsmę vertino pats Policijos departamentas;
16.12. Liko neįvertinta aplinkybė, kad Generalinėje prokuratūroje pradėtoje ekstradicijos proceso byloje ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. sausio 24 d. nutartimi pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra, leidžianti jam vesti įprastą gyvenimo būdą ir toliau užsiimti darbine veikla, kuria jis užsiėmė dar iki skundžiamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo dienos;
16.13. Policijos departamentas išvadoje nurodė, o Migracijos departamentas net nepatikrinęs savo sprendime atkartojo, kad pareiškėjas 2012 metais buvo organizuoto nusikalstamo susivienijimo nariu ir vienu iš kompanijų „(duomenys neskelbtini)“, ir „(duomenys neskelbtini)“ vadovu. Tačiau pareiškėjas nebuvo šių bendrovių vadovu bei tokiose bendrovėse nedirbo, ką patvirtina pareiškėjo pateikti įrodymai apie darbą kitose bendrovėse;
16.14. Migracijos departamento ir teismo pozicija, esą pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, kas savaime reikštų, kad jis turi nedelsiant išvykti iš Lietuvos Respublikos, kardinaliai prieštarauja Generalinės prokuratūros, kurioje pradėta pareiškėjo ekstradicijos procedūra, pozicijai. Generalinės prokuratūros iniciatyva pareiškėjui šiuo metu yra paskirtos kelios kardomosios priemonės – intensyvi priežiūra, piniginis užstatas ir jo dokumentų (Rusijos Federacijos piliečio paso) paėmimas, uždraudžiant jam išvykti iš Lietuvos, tačiau nedraudžiant jam vesti įprastinį gyvenimo būdą ir užsiimti darbine veikla. Šiomis kardomosiomis priemonėmis pareiškėjas yra įpareigotas neišvykti iš Lietuvos Respublikos iki ekstradicijos proceso pabaigos, o pareiškėjo ekstradicijos proceso trukmė siejama ne tik su Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos centrinių tarptautinio susižinojimo baudžiamosiose bylose įstaigų tarpusavio bendradarbiavimo intensyvumu, bet ir su Lietuvos Respublikoje prasidėjusio prieglobsčio suteikimo pareiškėjui proceso trukme ir tokio proceso rezultatu. Teismas dėl nurodytų aplinkybių nesustabdęs nagrinėjamos administracinės bylos bei palikęs galioti Migracijos departamento Sprendimą, sukūrė faktinę situaciją, kuomet pareiškėjo Leidimas, įsiteisėjus sprendimui, bus laikomas panaikintu ir tai reiškia, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje bus laikomas neteisėtu, tačiau tuo pačiu metu pareiškėjui bus draudžiama išvykti iš Lietuvos Respublikos, kol Generalinėje prokuratūroje nebus užbaigta ekstradicijos procedūra;
16.15. Galutinį prašančiosios valstybės ekstradicijos prašymo pagrįstumą bei jame nurodytų pareiškėjui inkriminuojamų nusikaltimų vertinimą abipusio baudžiamumo principo aspektu (Lietuvos Respublikos BK 9 str. 3 d. 1 p.) privalo pateikti Vilniaus apygardos teismas ir toks vertinimas yra tiesiogiai susijęs su šioje administracinėje byloje analizuojamais Migracijos departamento teiginiais apie pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsižvelgiant į tai, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas ekstradicijos klausimas, tačiau byla nebuvo sustabdyta, taip pat, nebuvo tenkintas pareiškėjo atstovo prašymas dėl pareiškėją kaltinančio dokumento iš Rusijos Federacijos Generalinės prokuratūros išsireikalavimo, tikslu tiksliai išsiaiškinti, kuo konkrečiai pareiškėjas yra kaltinamas Rusijos Federacijoje ir taip nuspręsti, ar iš tiesų yra pagrindas teigti, jog jis kelia grėsmę Lietuvoje esančiai viešajai tvarkai ir visuomenei, teismas privalėjo pats detaliai išanalizuoti Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų paskelbtos pareiškėjo paieškos ekstradicijos tikslu prašymo tekstą ir pats įvertinti, ar yra objektyviais duomenimis grįstas pagrindas teigti, jog pareiškėjas už nurodytas veikas būtų persekiojamas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tik tokiu atveju būtų galima teigti, kad pareiškėjo keliama grėsmė yra reali;
16.16. Jei būtų nustatyta, kad už tam tikras pareiškėjo Rusijos Federacijoje padarytas nusikalstamas veikas Lietuvoje jis negalėtų būti persekiojamas, negalėtų būti daroma išvada, jog pareiškėjas kelia realią grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Padarius šią išvadą, nebūtų pagrindo panaikinti ir pareiškėjo Leidimo;
16.17. Iš Policijos departamento išvados ir Migracijos departamento sprendimo matyti, kad buvo atliktas neteisingas Rusijos Federacijos numatytų nusikalstamų veikų pagal Lietuvos Respublikos BK straipsnius kvalifikavimas. Veikos abipusio baudžiamumo nustatymas yra kertinis klausimas sprendžiant, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui;
16.18. Tiek Migracijos departamentas, tiek teismas savo sprendimuose tik deklaratyviai įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, kurių tamprumas buvo patvirtintas pateiktais dokumentais. Teismas nesigilino į tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena su žmona, su kuria būtent Lietuvoje susilaukė dviejų vaikų, ir visi kartu gyvena šeimos nuomojamame bute Vilniuje. Pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 3 d. kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė bendrą ūkinę, o vėliau tapo šios bendrovės direktoriumi. Pareiškėjo žmona buvo ir yra minėtos bendrovės akcininkė, o tai reiškia, kad akcijų savininkas yra ir pareiškėjas;
16.19. Migracijos departamentas neprašė pareiškėjo patikslinti kokių nors duomenų ar pateikti pasiaiškinimą dėl kokių nors aplinkybių, pavyzdžiui šeimos bendro gyvenimo, bendro turto. Toks sprendimas – itin griežta, neproporcinga sankcija. Migracijos departamento sprendime yra nurodyti tik teisės aktų straipsniai, tačiau motyvuoto Leidimo panaikinimo pagrindimo nėra. Sprendime neįvertintas laiko perspektyvoje šeimos išskyrimo faktorius, kas sukeltų pernelyg didelę žalą pačiam pareiškėjui, jo sutuoktinei ir vaikams.
13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.
14. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės analogiškais atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, akcentuoja, kad:
18.1. Teismas ištyrė visus byloje pateiktus duomenis ir išsprendė visus pareiškėjo prašymus ir pareiškimus, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjos argumentus bei surinktus duomenis. Įstatyme yra imperatyviai nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai Policijos departamentas nustato, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi kelia grėsmę viešajai tvarkai. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas, gavęs Policijos departamento išvadą ir įvertinęs ją duomenų visumoje su kitais byloje esančiais duomenimis, negalėjo nesivadovauti imperatyviai Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje numatyta pareiga panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Įstatymas nenumato jokių išimčių, kad tais atvejais, kai užsienietis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreipiasi šeimos susijungimo pagrindu, galėtų būti netaikomos imperatyvios Įstatymo nuostatos. Migracijos departamentas yra viešojo administravimo institucija, kuri savo veikloje privalo vadovautis įstatymų nuostatomis;
18.2. Migracijos departamento Sprendime yra aiškiai atskleisti motyvai, kurių pagrindu pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Migracijos departamentas įvertino ne tik Policijos departamento pateiktą išvadą, bet surinko ir ištyrė su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes, pareiškėjo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius. Pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika ir jo integracijos lygis Lietuvos Respublikoje proporcingai vertinant yra mažiau reikšminga aplinkybė, nei pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei. Be to, pareiškėjas tik 2020 m. sausio 10 d. buvo išrinktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, o Migracijos departamento sprendimas priimtas 2019 m. gruodžio 14 d. Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti teisėtą veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“;
18.3. Atliktas tyrimas buvo išsamus ir objektyvus, surinkti duomenys buvo pakankami padaryti išvadas, nurodytas Migracijos departamento Sprendime. Be to, pareiškėjas tinkamai nepagrindė, kokių teisės aktų pagrindu atsakovas turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie turimus įtarimus, susijusius su jo asmeniu, prašyti pateikti paaiškinimus;
18.4. Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą aiškiai nurodė priežastis, dėl kurių anksčiau nebuvo rasta informacijos apie pareiškėjo paiešką Interpolo duomenų bazėje. Policijos departamentas, atlikęs įvairiapusišką paiešką pagal pareiškėjo galimus vardo transkripcijos variantus, nustatė, kad pareiškėjo paieška yra paskelbta Interpolo duomenų bazėje;
18.5. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra pateikęs prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, galima daryti pagrįstą išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog pareiškėjas prašo prieglobsčio siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės Rusijos Federacijoje taikymo. Atsižvelgus į tai, kad Rusijos Federacijoje yra vykdomas pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas, bei į tai, kad jam paskirtos kardomosios priemonės – intensyvi priežiūra ir dokumentų paėmimas, tikėtina, kad pareiškėjui grįžus į Rusijos Federaciją jis bus sulaikytas, todėl Migracijos departamentas padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjas siekė išvengti grįžimo į Rusijos Federaciją; Nei Migracijos departamentas, nei teismas nekontroliuoja ir nevertina teisėsaugos institucijų veiksmų.
18.6. Migracijos departamentas, gavęs iš Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, įvertino turimą informaciją kitų duomenų visumoje;
18.7. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta konkrečių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino byloje esančių įrodymų. Iš teismo sprendimo turinio, argumentų dėstymo yra akivaizdu, kad teismas, priimdamas sprendimą, visus turimus įrodymus įvertino nepažeisdamas ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių;
18.8. Migracijos departamentas 2019 m. liepos 4 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. kovo 25 d., t. y. pareiškėjo leidimas laikinai gyventi nebegaliojo dar prieš pirmosios instancijos teismui priimant ginčijamą sprendimą, t. y. pareiškėjas nebeturi galiojančio leidimo ir naujas leidimas jam nėra išduotas;
18.9. Nei Migracijos departamentas, nei teismas netikrina išduodamo asmens kaltės klausimo, nes tai yra valstybės, į kurią jis išduodamas, išimtinė kompetencija; leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūra yra atliekama ne baudžiamosios teisės, o migracijos teisės kontekste, todėl turi būti vadovaujamasi būtent Įstatymo nuostatomis. Paskelbta pareiškėjo tarptautinė paieška dėl 14 nusikalstamų veikų padarymo rodo, kad jos nėra atsitiktinės, todėl pagrįstai galima daryti išvadą, kad asmuo nėra linkęs laikytis įstatymų ir gyventi pagal visuomenėje priimtas taisykles. Pareiškėjo padarytų teisei priešingų nusikalstamų pavojingų veikų pobūdis ir sunkumas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jo buvimo Lietuvos Respublikoje laiku gali kilti galima grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjo teisės į šeimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui – apsaugoti Lietuvos visuomenės dalies interesus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Bylos dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. (15/5-8)50U-2406, kuriuo panaikintas 2019 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjui Rusijos Federacijos piliečiui A. G. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2020 m. kovo 25 d., pagrįstumas ir teisėtumas.
16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Aprašo 12.4 ir 12.6 punktais, konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes informacija apie pareiškėjo paiešką Interpolo duomenų bazėse, gauta iš Policijos departamento, t. y. iš institucijos, kurios kompetencijai priskirta vertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, patvirtina, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis laikinojo gyventojo statusu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė Konvencijos 8 straipsnio.
17. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 4 straipsnio 6 dalis nustato, jog policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
18. Aprašo 12.4 punkte nurodyta, jog užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, o 12.6 punkte nurodyta, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei šio asmens paieška paskelbta užsienio valstybės Šengeno informacinėje sistemoje ir (ar) Interpolo duomenų bazėje kaip įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo padarius nusikaltimą arba Interpolo duomenų bazėje yra įvesta perspėjimų, kad asmuo vykdė ar gali vykdyti nusikalstamas veikas, arba Šengeno informacinėje sistemoje įvestas perspėjimas dėl asmens konkretaus patikrinimo.
19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis Policijos departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi priimti vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas, be kita ko, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr. 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, t. y. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 27 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3262-602/2019).
20. Faktas, kad užsieniečiui yra pareikšti įtarimai sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečioje byloje surinktų duomenų visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m.vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1048-624/2017). Teismų praktikoje taip pat yra konstatuojama, jog asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmuo yra padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4994-502/2019).
21. Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Įstatyme vartojama sąvoka užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai nėra aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3381-556/2019; kt.).
22. Nagrinėjamu atveju tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, remdamiesi Policijos departamento išvadoje nurodomomis aplinkybėmis, susijusiomis su Interpolo duomenų bazėje paskelbta pareiškėjo paieška ir pateikta informacija, jog pareiškėjas Rusijos Federacijoje yra įtariamas padaręs nusikaltimus, iš jų ir padaręs sunkų, didelį pavojų visuomenei keliantį nusikaltimą, tuo, kad pareiškėjas slapstosi nuo teisėsaugos (žr. nutarties 4.1–4.3 p.), padarė išvadą, jog pareiškėjo (užsieniečio) gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, susijusius su jam pareikštais įtarimais, taip pat rėmėsi Generalinės prokuratūros 2020 m. balandžio 29 d. rašte Nr. 14.2-1362(AP-9863) pateikta informacija, jog Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros prašyme nurodyta, kad pareiškėjas prašomas išduoti Rusijos Federacijai baudžiamajam persekiojimui dėl nusikalstamų veikų, numatytų Rusijos Federacijos BK 210 straipsnio 1 dalies, 172 straipsnio 2 dalies „a“ ir „b“ punktuose, 173.1 straipsnio 2 dalies „b“ punkte, o nusikalstamos veikos, kuriomis Rusijos Federacijoje įtariamas pareiškėjas, pagal faktines aplinkybes atitinka požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 202 straipsnio 1 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 249 straipsnio 1 dalyje. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos BK 249 straipsnio 1 dalyje numatyta veika kvalifikuojama kaip labai sunkus nusikaltimas.
23. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjui pareikštais įtarimais (pareiškėjas teigia, kad nedirbo bendrovėse „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“), taip pat susijusius su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros ekstradicijos prašymu ir paskirtomis kardomosiomis priemonėmis, argumentus, kad iš pateiktos Rusijos Federacijos advokato analitinės pažymos matyti, jog nuo 2020 m. balandžio 1 d. yra pakeistas Rusijos Federacijos BK 210 straipsnio sudėties turinys ir pareiškėjas Rusijos Federacijos teritorijoje neturėtų būti persekiojamas dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje, akcentuotina, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimus yra taikomos specialiojo Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios šiuos teisinius santykius, t. y. nenagrinėjami ir nesprendžiami klausimai, kuriuos reglamentuoja Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių BK nuostatos. Nei Migracijos departamentas, nei teismas, nagrinėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo klausimą, nesprendžia, ar asmuo (užsienietis) yra padaręs nusikaltimą(us), jei yra padaręs, – tai ar kompetentingos institucijos yra teisingai įvertinusios šių nusikaltimų sudėtį ir ar pagrįstai vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas.
24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Interpolo duomenų bazėje esančia informacija bei Generalinės prokuratūros pateiktais duomenimis, nurodytais Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros pateiktuose ekstradicijos dokumentuose, nustatydamas aplinkybes apie tai, kokių nusikalstamų veikų padarymu yra įtariamas pareiškėjas. Taip pat pagrįstai nustatyta aplinkybė, kad yra paskelbta pareiškėjo tarptautinė paieška, t. y. jog pareiškėjas slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų, o tai neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo jo polinkį vengti atsakomybės ir nesilaikyti teisės aktų reikalavimų.
25. Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad išduodant Leidimą, jis buvo tikrinamas kompetentingų institucijų, ir nepaisant fakto, jog tuo metu galiojo Interpolo paieška, Leidimas jam buvo išduotas, o tai liudija, jog pareiškėjas nekėlė realios grėsmės viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar visuomenės sveikatai, nesudaro pagrindo atsakovo Sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu, nes pagal bylos duomenis Leidimo išdavimo metu atsakovas nebuvo informuotas apie Interpolo paiešką, pareiškėjui pareikštus įtarimus dėl padarytų nusikalstamų veikų, išduodant pareiškėjui Leidimą šios aplinkybės nebuvo vertinamos.
26. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo vertinami visi pareiškėjo nurodyti nesutikimo su Sprendimu motyvai, analizuojami tiek pareiškėjo, tiek atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens pateikti įrodymai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas (ABTĮ 56 str. 6 d.) ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog Sprendime aptarta informacija ir įvertinta individuali pareiškėjo situacija patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ši grėsmė yra reali ir akivaizdi (pareiškėjas įtariamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, jo paieška paskelbta Interpolo duomenų bazėje kaip įtariamojo, padariusio nusikaltimą).
27. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad netinkamai buvo įvertintos aplinkybės, susijusios su jo socialiniais ir šeiminiais ryšiais Lietuvoje, pirmiausia pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010 ir kt.).
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Leidimo pareiškėjui išdavimu, jo gyvenimo Lietuvoje trukme, tai, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu nedirbo Lietuvoje (tik 2020 m. sausio 10 d. buvo išrinktas (paskirtas) UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi), pareiškėjo sutuoktinei (Rusijos Federacijos pilietei) ir nepilnamečiams vaikams taip pat yra išduoti tik laikini leidimai gyventi Lietuvoje, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra susiformavę Lietuvoje pareiškėjo tokie socialiniai ir šeiminiai ryšiai, kurie šiuo atveju turėtų būti svarbesni už pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.
29. Nesutiktina su apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti pareiškėjo prašymą ir sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus užbaigta pareiškėjo ekstradicijos procedūra. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokio teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis ši administracinė byla, kurioje yra sprendžiamas klausimas dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinti Leidimą pagrįstumo ir teisėtumo, turėjo būti sustabdyta.
30. ABTĮ 100 straipsnis pagal bylos sustabdymo pagrindus išskiria dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį bylos sustabdymą ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą. Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo skirtumas yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvusis bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad vykdoma pareiškėjo ekstradicijos procedūra nėra pagrindas privalomai sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą (ABTĮ 100 str. 1 d. 3 p.).
31. ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytais atvejais teismui suteikiama teisė, bet ne pareiga sustabdyti bylą; tokiais atvejais byla gali būti sustabdoma tiek paties teismo, tiek ir dalyvaujančių bylos asmenų iniciatyva. Be pagrindo sustabdžius bylos nagrinėjimą yra vilkinamas procesinių veiksmų atlikimas, gali būti pažeidžiami kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesai, paneigiami administracinio proceso tikslai (ABTĮ 11 str.). Dėl to teismas, spręsdamas bylos fakultatyviojo sustabdymo klausimą, net formaliai esant įstatyme įtvirtintam bylos sustabdymo pagrindui, privalo šį klausimą spręsti atsižvelgdamas į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes. Teismas turi įvertinti ir, tik įsitikinęs, kad jis, bylos šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys negali atlikti tam tikrų procesinių veiksmų ar neekonomiška tai daryti, ar dėl kitų priežasčių neįmanoma ar netikslinga tai daryti administracinėje byloje, gali konstatuoti būtinumą sustabdyti bylą, tačiau jeigu su administracinės bylos ginčo dalyku susijusios aplinkybės gali būti nustatomos administracinio proceso tvarka, procesą sustabdyti nėra pagrindo.
32. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kuri turi būti nustatoma pagal Įstatymo ir Aprašo nuostatas, t. y. ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės suaugumui, galėjo būti nustatyta, nagrinėjant šią administracinę bylą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nestabdė administracinės bylos.
33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei proceso normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Ramutė Ruškytė
Dalia Višinskienė