Civilinė byla Nr. 2A-1394-1012/2022

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.3.15.1; 1.3.7.5.9; 3.4.1.7

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Urmilos Valiukienės ir 
Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Korpusas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Korpusas“ ieškinį atsakovui E. U. dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Korpusas“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą ieškiniu iš esmės išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės ir iš atsakovo E. U. priteisti: 11 314 Eur žalą; bylinėjimosi išlaidas žyminiam mokesčiui 339 Eur ir 650 Eur atstovo pagalbos išlaidoms. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad:

1.1.                      Atsakovas pas ieškovę pagal darbo sutartį nuo 2015 m. balandžio 16 d. pradėjo dirbti apdailininku ir būdavo komandiruojamas laikinam darbui į Švediją. Komandiruotės metu, ieškovė mokėdavo atsakovui dienpinigius, taip pat ieškovė sumokėdavo nuompinigius, kurie išimtinai buvo skirti būsto nuomos apmokėjimui. Nuompinigių norma būdavo nustatoma įsakymuose dėl komandiruotės ir išmokama kartu su dienpinigiais bei darbo užmokesčiu.

1.2.                      Vėliau ieškovei tapo žinoma, kad atsakovas nėra pateikęs nuompinigių išlaidas patvirtinančių dokumentų, t. y. kvitų, sąskaitų ar kitų dokumentų, kurie pagrįstų faktines atsakovo išlaidas už būsto nuomą. Ieškovė nurodė, kad nesant šių dokumentų, darytina išvada, kad atsakovas nesąžiningai yra gavęs iš ieškovės 11 314 Eur sumą būsto nuomai 2020 m. komandiruočių laikotarpiu Švedijoje, kai faktiškai atsakovas nebuvo patyręs būsto nuomos sąnaudų. Teigė, kad atsakovas sąmoningai – tyčia padarė žalą ieškovei ir privalo atlyginti visą žalą, t. y.
11 314 Eur sumą.

2.       Atsakovas E. U. atsiliepimu prašė atmesti ieškovės ieškinį ir priteisti iš ieškovės atsakovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1.                      Ieškovė, reikalaudama priteisti iš atsakovo nurodytą sumą, kaip patirtą žalą arba nepagrįstą praturtėjimą, nepateikusi jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos nurodytas aplinkybes, iš esmės pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12,
178 straipsniuose numatytas pareigas.

2.2.                      Atsakovas niekada nesikreipė į ieškovę dėl papildomų, šiuo atveju, kaip teigia ieškovė – būsto nuomos išlaidų, atlyginimo (kompensavimo). Pažymėjo, kad ieškovė taip pat niekada ir nereikalavo iš atsakovo pateikti tokius duomenis ar dokumentus.

2.3.                      Ieškovė visiškai be jokio pagrindo teigia, jog atsakovas atliko nesąžiningus veiksmus, ar veikė sąmoningai – tyčia, siekdamas padaryti žalą ieškovei, ar nesąžiningai gauti lėšas iš ieškovės. Pažymėjo, kad atsakovas neatliko jokių nesąžiningų veiksmų ieškovės atžvilgiu, o ši situacija sukurta pačios ieškovės, naudojantis jos pačios vedama apgaulinga buhalterine apskaita, slepiant atsakovui, kaip darbuotojui, išmokamo atlyginimo dydį, tokiu būdu išvengiant mokesčių valstybei mokėjimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. kovo 4 d. sprendimu ieškovės UAB „Korpusas“ reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus; atsakovo E. U. prašymą taikyti ieškovui baudą CPK 95 straipsnio pagrindu atmetė kaip nepagrįstą; atsakovo prašymą priteisti iš ieškovės atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas tenkino iš dalies ir priteisė iš 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė Lietuvos valstybei iš ieškovės 13,44 Eur teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. 

4.       Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar atsakovas turi grąžinti ieškovei jam avansu sumokėtus 11 314 Eur nuompinigių skirtų kaip išlaidų užsienio komandiruotės metu. Ieškovė mano, kad minėtos lėšos buvo tikslinis avansas, už kurį atsakovas neatsiskaitė, atsakovas nurodo, kad jis neturėjo už gautą komandiruotės avansą atsiskaityti, nes tai buvo iš esmės dalis sulygto darbo užmokesčio, taip pat tai buvo iš esmės įprasti dienpinigiai, kurie jam visada buvo mokami neatsiskaitytinai, jis iš jų pirkdavo kelionės bilietus, kompensuodavo kitas komandiruotės metu patirtas išlaidas ir laikė juos darbo užmokesčio dalimi.

5.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė byloje pateikė 2022 m. vasario 25 d. sukurtus įrodymus apie atsakovui priskaičiuotą darbo užmokestį, avansą komandiruotei (dienpinigius, nuompinigius), skolas, tačiau ieškovė neįrodė, kad tokio turinio dokumentai buvo įteikti atsakovui darbo santykių galiojimo metu nustatyta tvarka. Teismas darė išvadą, kad 2022 m. vasario 25 d. sukurtų atsiskaitymo lapelių turinys nebuvo ir negalėjo būti žinomas atsakovui. Teismo vertinimu, atsakovas neturėdamas tokių atsiskaitymo lapelių negalėjo įvertinti bankiniuose pavedimuose nurodytų lėšų pervedimo paskirties, t. y. vien iš teismui pateiktų banko sąskaitų išrašų nebuvo galimybės tinkamai nustatyti pavedimų paskirties, nebuvo aišku, kuri pavedimo dalis buvo skirta darbo užmokesčiui, o kuri avansui komandiruotės dienpinigiams ir kuri nuompinigiams. Su komandiruotės įsakymais atsakovas taip pat nebuvo supažindintas.

6.       Teismas sprendė, kad ieškovės teiginiai, jog buvo žodinis susitarimas dėl atsiskaitymo už sumokėtą avansą, neatitinka Darbo kodekso (toliau – DK) 148 straipsnyje nustatytos darbdavio prievolės raštu kiekvieną mėnesį informuoti apie priskaičiuotas, išmokėtas ir įskaitytas sumas. Teismo vertinimu, minėta DK norma aiškintina, taip, kad įstatymas nedaro skirtumo, kokios sumos darbuotojui skaičiuojamos (darbo užmokestis ar kitos sumos), vadinasi, visa informacija darbuotojui apie priskaičiuotą darbo užmokestį, skolą už neatsiskaitytą avansą turėjo būti pateikta raštu kiekvieną mėnesį.

7.       Teismas, iš byloje pateiktų įrodymų, darė išvadą, kad atsakovas už gautą avansą nebuvo įpareigotas kaip nors atsiskaityti, rinkti dokumentus ir juos pristatyti ieškovei, todėl ieškovė, būdama stipresnioji sandorio pusė, nesilaikė darbdaviui taikomo racionalaus, rūpestingo, protingo asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etalono (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2020) atitinkamai dėl to praranda teisę reikalauti iš darbuotojo jam sumokėto avanso nuompinigiams grąžinimo DK 150 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 1 dalies pagrindu.

8.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės vadovė teikdama paaiškinimus nurodė, jog jeigu atsakovas nebūtų be priežasties nutraukęs darbo sutarties, ji nebūtų reikalavusi pateikti atsiskaitymo už komandiruotės metu patirtas išlaidas dokumentus. Tokia ieškovės vadovės pozicija, teismo vertinimu, nedera ir su DK 24 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti.

9.       Ieškovės teismui pateikti mėnesiniai darbo užmokesčio atsiskaitymo lapeliai turėjo būti pateikti atsakovui kiekvieną jo darbo mėnesį pas ieškovą metu, tačiau ieškovė juos sukūrė, tik teikdama įrodymus teismui (pateiktų atsiskaitymo lapelių metaduomenyse nurodyta, kad jie sukurti 2022 m. vasario 25 d., autorius – V.), todėl apie egzistuojančią skolą realiai negalėjo būti žinoma ar nuspėjama atsakovui. Atitinkamai teismas neturėjo pagrindo nesutikti su atsakovo paaiškinimais, kad jis niekaip negalėjo suprasti, jog yra skolingas ieškovei. Teismo vertinimu, ieškovė taip elgdamasi pažeidė DK 25 straipsnio 2 ir 3 dalių, 148 straipsnio nuostatas, o šie pažeidimai laikytini turintys esminės reikšmės vertinant ieškovės elgesį ir sprendžiant ar jai gali būti priteistas neva atsakovo nepanaudotas avanso skirto nuompinigiams likutis.

10.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės pateiktais darbo užmokesčio atsiskaitymo lapeliais negalima vadovautis, nes tokie dokumentai neatitinka ne tik DK 25 straipsnio 2 ir 3 dalių, 148 straipsnio nuostatų bet ir Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“, 9 punkto reikalavimų, kad atskaitingas asmuo už išmokėtus jam pinigus atsiskaito ūkio subjekto vadovo arba jo įgalioto asmens patvirtinta tvarka ir terminais, t. y. laikytina, kad ieškovė, visų pirma, tinkamai neinformavo atsakovo apie tai, kad yra susidaręs išmokėto ir nesunaudoto avanso likutis, kad atsakovas turi už jį atsiskaityti, taip pat nenurodė atsakovui tvarkos, kaip jis tai privalo padaryti.

11.       Teismo vertinimu, dėl darbo santykių nutraukimo realiai sumažėjo atsakovo galimybes surinkti reikalingus papildomus įrodymus, todėl laikytina, kad ieškovės elgesys buvusio darbuotojo atžvilgiu neatitinka ne tik minėto DK 25 straipsnio nuostatų įpareigojančių darbdavį laiku ir tinkamai informuoti darbuotojus, bet ir DK 24 straipsnio 1 dalies nuostatų, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise bei DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatų reiškiančių, kad atsiskaitymas su atleistu darbuotoju turi įvykti jo atleidimo dieną. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovas liko jai skolingas kokią nors dalį nepanaudoto avanso nuompinigiams už 2020 metus.

12.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė ir fakto, kad prašomų priteisti sumų nėra įtraukusi į komandiruočių sąnaudas, kaip tai numatyta Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99, t. y. nepateikė įrodymų kiek ir kokių atsakovo komandiruotės patirtų išlaidų įtraukė į sąnaudas, o kiek neįtraukė. Teismo posėdžio metu ieškovės vadovė nurodė, kad visos komandiruočių išlaidos yra įtrauktos į komandiruočių sąnaudas, todėl ir iš šios aplinkybės darytina išvada, kad atsakovas yra pilnai atsiskaitęs su ieškove. Darant priešingą išvadą, būtų paneigiamas ieškovės tvarkomos buhalterinės apskaitos teisėtumas.

13.       Teismas, iš šalių pateiktų paaiškinimų, darė išvadą, kad pas ieškovę nebuvo ir vieningos nusistovėjusios darbo praktikos išmokant avansą ir už jį atsiskaitant, nes kaip nurodė ieškovės vadovė posėdžio metu, atsakovo tik žodžiu buvo prašoma pateikti ataskaitas, tai reiškia, kad tokia ieškovės veikla neatitiko jos pačios nustatytos tvarkos apmokėti komandiruotės išlaidas, kai yra gaunami atsiskaitymo dokumentai.

14.       Teismas sprendė, kad byloje ginčas kilo iš darbo, o ne civilinių teisinių santykių, todėl nustačius, kad darbdavys netinkamai vykdė jam priklausančias pareigas arba jų nevykdė, negali būti taikoma atsakomybė darbuotojui, nes jis yra silpnesnioji darbo santykių pusė, visi neaiškumai aiškinami jo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, atsakovas 11 314 Eur avansą komandiruotės išlaidoms gavo esant teisėtam pagrindui, tai atitinka geros moralės nuostatas, todėl jis negali būti išreikalautas.

15.       Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad atsakovas realiai buvo išvykęs į visas nurodytas komandiruotes, dėl to ginčo tarp šalių nėra, ir nors atsakovas neįrodinėjo, kad realiai patyrė gyvenamojo būsto nuomos išlaidų ir nurodė, kad gyveno ieškovo vadovės tėvo name, tačiau tokia aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad atsakovas apskritai nepatyrė jokių naudojimosi gyvenamuoju būstu išlaidų. Atitinkamai padarius išvadą, kad atsakovas buvo išvykęs į komandiruotę, teismas darė išvadą, kad atsakovas negalėjo nepatirti jokių naudojimosi gyvenamuoju būstu išlaidų, todėl tai yra dar vienas faktinis pagrindas netenkinti ieškovo reikalavimų.

16.       Nenustačius, kad atsakovas avansą gavo be teisėto pagrindo, kad jis jo negalėjo objektyviai išleisti, todėl netaikytinos ir CK 6.242 straipsnio nuostatos, nes jose numatyta turto išreikalavimo galimybė iš to, kas būtent be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17.       Ieškovė UAB „Korpusas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 4 d. priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi; priteisti iš atsakovo E. U. ieškovės (apeliantės) naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 

17.1.                      Apeliantė sutinka, kad komandiruotės išlaidos turi būti atlyginamos, tačiau atkreipia dėmesį, jog komandiruotės išlaidos privalo būti pagrįstos – privalo būti pateikti dokumentai, patvirtinantys faktines išlaidas komandiruotės metu.

17.2.                      Pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nebuvo įpareigotas rinkti dokumentus, kurie pagrįstų jo išlaidas komandiruotės metu, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principui.

17.3.                      Skundžiamame sprendime nurodoma, jog neva dėl darbo santykių nutraukimo sumažėjo atsakovo galimybės surinkti reikalingus papildomus įrodymus. Ieškovė pažymi, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu net nereikalavo išreikalauti jokių dokumentų, kurie tariamai pagrįstų jo komandiruotės išlaidas.

17.4.                      Skundžiamas sprendimas priimtas netinkamai ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus bei bylos nagrinėjimo metu ieškovės pateiktus paaiškinimus.

17.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bei neteisėtai perkėlė visą įrodinėjimo naštą ieškovei, kadangi ir pats darbuotojas privalo tinkamai save atstovauti, įrodinėti savo teiginius ir pagrįsti aplinkybes. Šiuo atveju akivaizdžiai buvo pažeistas rungtyniškumo principas.

17.6.                      Nėra logiška, kad atsakovas neva apsistojęs buvo pas giminaitį, vis tiek faktiškai patyrė
11 314 Eur išlaidas komandiruotės metu. Ieškovei nebuvo svarbu, kur atsakovas apsistos, tačiau atsakovas privalėjo pagrįsti savo nakvynes išlaidas, priešingu atveju, yra laikytina, jog atsakovas komandiruotės metu jokių išlaidų nepatyrė ir dėl to privalo grąžinti be pagrindo ir neteisėtai gautas pinigines lėšas.

17.7.                      Skundžiamas sprendimas priimtas iš esmės tik grindžiant tuo, jog neva pati ieškovė buvo nerūpestinga ir neapdairi. Tačiau, tai neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės ir pareigos grąžinti 11 314 Eur sumą.

17.8.                      Atsižvelgiant į atsakovo sąmoningus veiksmus, kuriais buvo siekiama suklaidinti ieškovę dėl komandiruotės išlaidų, darytina pagrįsta išvada, jog atsakovas privalo atlyginti visą padarytą žalą – atlyginti 11 314 Eur sumą. Todėl, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiais, jog neva nėra pagrindų, kad ir nustačius žalą, atsakovas privalėtų žalą atlyginti visa apimtimi (DK 153 straipsnis).

18.       Atsakovas E. U. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas atsakovo naudai. Atsiliepimas grindžiamas toliau nurodomais argumentais:

18.1.                      Ieškovė savo reikalavimą atsakovui, grindė savo pateiktais įsakymais dėl atsakovo siuntimo į komandiruotes. Teismas pripažino, jog atsakovas nebuvo supažindintas su šiais įsakymais ir šios aplinkybės ieškovė jau neginčija. Pažymi, kad teismas sprendimu nustatė, jog ieškovės byloje teismui pateikti rašytiniais įrodymai (dokumentai) yra sukurti 2022 m. vasario 25 d., o ne jų (dokumentų) nurodytomis datomis. Šių dokumentų atsakovas niekada nematė ir niekada nebuvo su jais supažindintas.

18.2.                      Teismas ieškovei pasiūlė ir įpareigojo pateikti buhalterinius dokumentus, patvirtinančius ar paneigiančius ginčo sumos, išmokėtos atsakovui, įtraukimą į komandiruočių sąnaudas. Nurodo, kad ieškovė pripažino, jog tokie dokumentai egzistuoja, tačiau jų nepateikė. Atsakovas teigia, kad šiuo atveju, turėtų būti taikoma teisės doktrinoje pripažįstama contra spoliatorem (lot. – pažeidėjui nepalankus) prezumpcija. 

18.3.                      Priešingai nei teigia iškovė, DK 107 straipsnio 2 dalis neįpareigoja atsakovo pateikti ieškovei faktines išlaidas patvirtinančių dokumentų komandiruotės metu. Pažymi, kad atsakovas ir nepateikė jokių duomenų (įrodymų), jog atsakovui išmokėta 11 314 Eur suma yra (laikytini) nuompinigiais, ir kad buvo toks susitarimas tarp šalių ar atsakovo prašymas mokėti jam nuompinigius.

18.4.                      Atsakovas neatliko jokių nesąžiningų veiksmų ieškovės atžvilgiu ir teismas tokių veiksmų nenustatė sprendime.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

19.       Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

20.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007).

21.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

22.       Byloje surinkti rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai patvirtina, kad:

22.1.                      Tarp šalių 2015 m. balandžio 15 d. sudaryta terminuota darbo sutartimi Nr. 16, atsakovas buvo priimtas dirbti ieškovės įmonėje apdailininku, nustatant 5 darbo dienų (40 val.) per savaitę darbo trukmę, mokant jam 392 Eur mėnesinę algą. Nuo 2020 m. sausio 1 d. atsakovui nustatytas 1 010 Eur atlyginimas. Darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2020 m. gruodžio
28 d. DK 55 straipsnio pagrindu (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių).

22.2.                      Iš ieškovės priimtų įsakymų dėl komandiruočių nustatyta, kad atsakovas 2020 metais laikinam darbui būdavo komandiruojamas į Švedijos Karalystę. Už darbą komandiruotės metu, ieškovė atsakovui mokėdavo darbo užmokestį, dienpinigius bei nuompinigius. Per 2020 metus atsakovui buvo išmokėti 11 314 Eur nuompinigių.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

23.       Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės dėl to, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog atsakovas nepateikė komandiruočių išlaidas patvirtinančių įrodymų. Apeliantės teigimu, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei pažeidė rungtyniškumo principą.

24.       DK 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis, o jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys turi jas kompensuoti. Jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau nei viena darbo diena (pamaina) ar darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų apmokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (DK 107 straipsnio 3 dalis).

25.       Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas).

26.       Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimas tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 44 punktas, 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 142 punktas).

27.       Nagrinėjamu atveju, ieškovės priimamais įsakymais dėl komandiruotės, 2020 metais atsakovas būdavo komandiruojamas į Švedijos Karalystę laikinam darbui. Ieškovės direktorės įsakymais atsakovui būdavo nustatomas komandiruotės laikotarpis, dienpinigių dydis bei avansu mokami nuompinigiai, kurie, ieškovės teigimu, buvo skirti būsto nuomos apmokėjimui. Ieškovė teigia, kad per 2020 metus atsakovui išmokėjo 11 314 Eur nuompinigių avansu, tačiau tik kilus kitam darbo ginčui su atsakovu 2021 m. sužinojo, kad atsakovas nėra pateikęs šiuos nuompinigius patvirtinančių dokumentų.

28.       Vykdydama įrodinėjimo pareigą, ieškovė į bylą pateikė tokius įrodymus – pažymą apie atsakovo vidutinį darbo užmokestį; 2021 m. balandžio 19 d. pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas; atsakovo asmeninę sąskaitą apie išmokėtas sumas ir darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelius; Komandiruočių išlaidų apmokėjimo ir darbuotojo atsiskaitymo tvarką, patvirtintą ieškovės direktorės 2020 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. TR 06. Taip pat DGK pateikė dokumentus, tarp kurių ieškovės direktorės įsakymai dėl komandiruočių: 2020 m. sausio 28 d., vasario 13 d., kovo 18 d., balandžio 2 d., gegužės 4 d., birželio 8 d., liepos 1 d., rugsėjo 15 d., spalio 5 d., lapkričio 5 d.

29.       Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad jis neturėjo už gautą komandiruotės avansą atsiskaityti, nes tai buvo iš esmės dalis sulygto darbo užmokesčio. Taip pat tai buvo iš esmės įprasti dienpinigiai, kurie jam visada buvo mokami neatsiskaitytinai, jis iš jų pirkdavo kelionės bilietus, kompensuodavo kitas komandiruotės metu patirtas išlaidas ir laikė juos darbo užmokesčio dalimi. Atsakovas analogiškai pateikė savo poziciją pagrindžiančius įrodymus – elektroninius laiškus gautus iš ieškovės bei jų susirašinėjimą: 2019 m. vasario 8 d., 2020 m. vasario 13 d., vasario
26 d., gegužės 5 d., lapkričio 10 d.

30.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus bei pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė įrodymus bei pažeidė rungtyniškumo principą. Vertinant šioje byloje esančių įrodymų bei duomenų visumą, atkreiptinas dėmesys į keletą esminių aplinkybių. Pirmiausia pažymėtina, kad tarp bylos šalių nėra ginčo, kad atsakovas realiai vyko į visas komandiruotes ir jam mokamo atlyginimo dalį sudarė ieškovės išmokėta 11 314 Eur suma. Kita vertus, kaip minėta anksčiau, šalys skirtingai traktuoja šios sumos mokėjimo pagrindą. Ieškovė savo teiktais įrodymais – įsakymais dėl komandiruočių ir dokumentais apie priskaičiuotą darbo užmokestį (DOK-36905) – siekė įrodyti jos mokamų sumų atsakovui panaudojimo tikslingumą. Pažymėtina, kad darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu privalo darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę (DK 148 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pateiktų atsiskaitymo lapelių metaduomenyse nurodyta, kad jie sukurti 2022 m. vasario 25 d., todėl juose nurodyta informacija apie nuompinigius negalėjo būti žinoma atsakovui. Kartu atsižvelgiant į nustatytą darbdavio pareigą, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos duomenis, pagrįstai sprendė ieškovę neįrodžius, jog tokio turinio dokumentai buvo įteikti atsakovui darbo santykių galiojimo metu nustatyta tvarka. Šios teismo padarytos išvados, kad ieškovė tinkamai nesupažindino atsakovo su nuompinigių mokėjimo tikslingumu, ieškovė neginčijo ir apeliaciniame skunde.

31.       Kasacinio teismo yra konstatuota, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019, 107 punktą; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, 40 punktą). Darbdaviui nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad informavo darbuotoją apie jam priskaičiuotas, išmokėtas ir įskaitytas sumas, darbuotojas pagrįstai tikėjosi, kad jam mokamą atlyginimą sudaro tik darbo užmokestis bei komandiruotpinigiai. Tai patvirtina ir DGK į bylą pateikti duomenys apie ieškovės banko sąskaitą ir atliktus mokėjimus atsakovui (DOK-226619). Iš šių dokumentų nustatyta, kad atsakovui pervedamos sumos paskirtis įvardinta kaip atlyginimas ir komandiruotpinigiai už išdirbtą mėnesį. Visa tai suponuoja pagrįstą išvadą, kad atsakovas net nežinojo apie jam mokamus nuompinigius, juo labiau būtinybę rinkti juos pagrindžiančius dokumentus. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovas objektyviai galėjo įrodyti jam ieškovės išmokėtus nuompinigius pagrindžiančias išlaidas arba toks įrodinėjimas buvo maksimaliai apsunkintas, ypač atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų apie darbuotojo supažindinimą su mokamomis kompensacijomis už būstą. 

32.       Kaip minėta anksčiau, rungimosi principas nustato atsakovui pareigą įrodyti savo atsikirtimus. Ar ieškovė įvykdė pareigą įrodyti reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, yra sprendžiama pagal jos pateiktus įrodymus dėl konkrečių bylos aplinkybių ir pagal atsakovo pateiktus atsikirtimus ir juos įrodančius duomenis. Jeigu atsakovas prieštarauja ieškovo reikalavimui, bet neįrodo savo atsikirtimų, tai per se (lot. – savaime) nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovės nurodytos aplinkybės yra įrodytos.

33.       Atsikirsdamas į ieškovės nurodomas aplinkybes, atsakovas teigė, jog ieškovė niekada atsakovui jokių patirtų išlaidų, susijusių su nuompinigiais (būsto nuomos apmokėjimu), nemokėjo ir nekompensavo. Atsakovo teigimu, jis nežinojo apie ieškovės mokamus nuompinigius, būtinybę juos pagrįsti, nes gyveno ieškovės vadovės giminaičio būste, bei nėra prašęs šių išlaidų padengti. Atsakovas įrodinėjo, kad šios ieškovės mokamos sumos sudarė jam mokamą darbo užmokestį. Atsakovas nurodomoms aplinkybėms pagrįsti pateikė elektroninius susirašinėjimus su ieškove 2019–2020 metais. Iš šių duomenų nustatyta, kad ieškovė atlikdavo tam tikrus atskaitymus iš atsakovui mokėtino darbo užmokesčio bei apie tai informuodavo atsakovą. Ieškovės žinioje buvo atsakovo gyvenamojoje vietoje komandiruotės metu sunaudotos elektros energijos duomenys bei kiti mokesčiai (sodo mokestis). Atsižvelgiant į tai spręstina, jog pati ieškovė rūpinosi atsakovo patiriamų išlaidų fiksavimu, atliekamų kompensacijų, ar ieškovės įvardintų nuompinigiais, pagrįstumu bei jų dengimu. Laikytina, kad tai yra dar vienas pagrindas, dėl ko atsakovas neturėjo pareigos įrodinėti išlaidų pagrįstumo.

34.       Šiame kontekste pažymėtina, jog ieškovės pateiktoje Komandiruočių išlaidų apmokėjimo ir darbuotojo atsiskaitymo tvarkos 13 punkte nustatyta, jog grįžęs iš komandiruotės darbuotojas privalo per 3 darbo dienas pateikti savo tiesioginiam vadovui komandiruotės ataskaitą, dokumentus apie patirtas faktines išlaidas; 14 punkte – jeigu buvo išmokėtas avansas, darbuotojas turi grąžinti nepanaudotą avanso likutį; 16 punkte, kad komandiruotės išlaidos apmokamos per 15 darbo dienų, tik pateikus tinkamai užpildytą komandiruotės ataskaitą ir išlaidas patvirtinančius dokumentus. Vis dėlto iš esančių elektroninių susirašinėjimų ir ieškovės direktorės įsakymų nustatyta, kad ieškovė mokėjo avansu nuompinigius, tačiau po to pati atlikdavo išskaitymus iš atsakovui mokėtinų sumų. Ieškovė eilę metų mokėdavo atsakovui avansu įvairias komandiruotės išlaidas, nereikalaudavo jokių atsiskaitymo už jas dokumentų, nesupažindindavo su avansu sumokėtų komandiruotės išlaidų struktūra. Darytina išvada, jog ieškovė sukūrė tokią atsiskaitymo sistemą, kai savo nuožiūra sekdavo atsakovo gyvenamųjų patalpų išlaidas ir jas išskaitydavo iš atlyginimo. Ginčo šalis tenkino tokia tvarka ir atsakovas jos neginčijo, sutiko su ieškovės atliekamu patirtų išlaidų kompensavimu. Todėl akivaizdu, kad ieškovei pačiai koordinuojant komandiruotės būsto išlaidų dengimą, atsakovui nebuvo reikalo rinkti šiuos išlaidas pagrindžiančius duomenis. Atitinkamas ieškovės elgesys aptartoje situacijoje, kai jau nutrūkus darbo santykiams prašoma iš atsakovo pagrįsti išlaidas, pirmosios instancijos teismo teisingai buvo pripažintas neatitinkančiu DK 24 straipsnio 1 dalies nuostatų.

35.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ir ieškovės teiginį, kad nėra logiška, kai atsakovas neva apsistojęs pas giminaitį vis tiek faktiškai patyrė 11 314 Eur išlaidas komandiruotės metu. Pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų darytina išvada, jog būtent ieškovės žinioje buvo duomenys apie išlaidas ir gyvenamojo būsto mokesčius. Tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas nepanaudojo jam avansu mokamų nuompinigių. Ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovė savo nuožiūra sprendė kokio dydžio komandiruotės išlaidos avansu yra mokėtinos atsakovui. Šiame kontekste darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui išvykus į komandiruotę, jis negalėjo nepatirti jokių naudojimosi gyvenamuoju būstu išlaidų. Darbuotojui atliekant laikinus darbus užsienio valstybėje, natūralu, kad darbuotojas patiria tam tikras išlaidas.

36.       Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiamas ginčas, kilęs iš darbo teisinių santykių, kurie taip pat priskiriami nedispozityvių bylų kategorijai, tad bendrieji civilinio proceso teisės dispozityvumo ir rungimosi principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (pagal pareigas). Tai inter alia (lot. – tarp kitko) reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis).

37.       Šiuo atveju bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, teismas reikalavo ieškovę pateikti teisingam bylos išsprendimui reikalingus papildomus dokumentus (apie atsakovo vidutinį darbo užmokestį, pažymą apie išmokėtas sumas, papildomus paaiškinimus, darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelius). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas ieškovei pareigą pagrįsti jos reikalaujamos priteisti sumos tikslingumą, įrodinėjimo taisyklių ar šalių rungimosi principo nepažeidė. Teismas laikėsi kasacinio teismo praktikoje gausiai ir išsamiai aptartomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nurodydamas, jog apeliantė turi pagrįsti savo nurodomas aplinkybes. Todėl apeliantės argumentai, kad jai nepagrįstai perkelta visa įrodinėjimo našta bei pažeistas rungtyniškumo principas, atmestini kaip nepagrįsti nenustačius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Dėl bylos baigties

38.       Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, teisingai įvertino į bylą pateiktų įrodymų visumą. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39.       Ieškovei neįrodžius, kad atsakovas buvo informuotas apie jam neva mokamus nuompinigius, taip pat, kad atsakovas liko neatsiskaitęs už išmokėtas sumas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo vertinti atsakovo atsakomybės pagal DK 151 straipsnį. Kartu pažymima ir tai, kad atsižvelgiant į prašomos atlyginti sumos dydį (DK 153 straipsnis), ieškovė turėjo įrodyti atsakovo tyčinius veiksmus (DK 154 straipsnis), tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad tokių aplinkybių byloje nenustatyta. 

40.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

42.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, iš jos priteistinas atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtų 550,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė į bylą bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, patirtos išlaidos yra protingo dydžio, todėl priteistinos visa apimtimi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui E. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Korpusas“, juridinio asmens kodas 303406450, 550,00 Eur (penkis šimtus eurų ir 0 ct.) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.

Teisėjos                                                  Asta Jakutytė-Sungailienė

                   Urmila Valiukienė

Tatjana Žukauskienė