Baudžiamoji byla Nr. 2K-383-895/2015

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00603-2012-0

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

     1.1.3.2;                                                                     

                             1.1.8.1.2;

     1.1.8.9;

     1.1.10.1;

     1.2.4.2.8;

                                                                                         2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu ketveriems metams. Iš nuteistojo M. Š. civilinei ieškovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 95 465,86 Lt (27 648 Eur) turėtų nukentėjusiojo A. D. gydymo išlaidų.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nuosprendis, kuriuo, iš dalies patenkinus nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis pakeistas, nuteistajam M. Š. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinant iki dvejų metų. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

              Teisėjų kolegija

              n u s t a t ė :

M. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 2 d., apie 3.15 val., naktiniame klube „De javu party Bar“, Kaune, Rotušės a. 2, dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, įžūliais veiksmais, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, dėl menkavertės priežasties – neva nukentėjusysis A. D. šokių aikštelėje šoko per arti jo, t. y. dėl chuliganiškų paskatų, tyčia dešinės rankos kumščiu trenkė nukentėjusiajam A. D. du kartus į galvos kairę pusę ir kairės rankos kumščiu vieną kartą į veidą, dėl to nukentėjusysis nukrito ir pakaušiu trenkėsi į grindis; taip padarė nukentėjusiajam sunkią galvos smegenų traumą, pasireiškusią kaukolės skliauto, kairio momenkaulio, pakaušio ir pamato kaulų lūžimais, galvos smegenų sumušimais, kraujo išlajomis po voratinkliniu ir kietuoju smegenų dangalais, t. y. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. D. sveikatą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuosprendyje nurodžiusi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ketverių metų laisvės atėmimo bausmę M. Š., nepakankamai atsižvelgė į jo jauną amžių, į tai, kad jis anksčiau neteistas, vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, konstatavo, kad, atsižvelgus į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų visumą, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti M. Š. paskiriant BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalią dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė, sumažindamas nuteistajam M. Š. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki dvejų metų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 2 punktas).

Kasaciniu skundu nuteistojo M. Š. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, pašalinant M. Š. veiką kvalifikuojančią aplinkybę – nusikaltimo padarymą dėl chuliganiškų paskatų; pripažįstant jo ginamojo atsakomybę   lengvinančiomis aplinkybėmis jo atvykimą ir pranešimą apie nusikaltimą, prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikaltimą; paskiriant švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, t. y. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai teisiškai įvertinęs faktines aplinkybes, nepagrįstai jo ginamojo veiksmuose nustatė chuliganiškas paskatas ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, M. Š. veiką kvalifikuodamas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Anot kasatoriaus, inkriminuojant chuliganiškas paskatas, itin daug dėmesio turi būti skiriama pačiam asmens, atlikusiam nusikalstamus veiksmus, suvokimui, konkrečios situacijos vertinimui, nes chuliganiškumas yra vidinė paskata, kuri atskleidžiama būtent per asmens požiūrį į konkrečias faktines aplinkybes, kuriomis jis veikė. Teismas, remdamasis filmuota vaizdo medžiaga ir liudytojų parodymais, nustatė, kad M. Š. bare leido laisvalaikį, bendraudamas su draugu ir pažįstamomis merginomis, su niekuo nekonfliktavo, šoko pačiame šokių salės kampe, nesielgė ekscentriškai, iki provokuojančių A. D. ir jo šokių partnerės veiksmų, nebendravo su nepažįstamais asmenimis, t. y. neatliko jokių veiksmų, demonstruojančių nepagarbą visuomenei. Teismas taip pat nustatė, kad M. Š. su nukentėjusiuoju susipyko dėl vietos, kurioje jie šoko su merginomis, nes šokių aikštelėje ant pakylos šokti kelioms poroms buvo ankšta, dėl to M. Š. tempė nukentėjusįjį už rankos, po kelių sekundžių sudavė jam smūgius ir iškart pats pasišalino iš įvykio vietos. Tai, kasatoriaus nuomone, patvirtina, kad pats M. Š. dėl savo veiksmų patyrė didžiulį šoką ir išgąstį, tokiais veiksmais jis nesididžiavo, smurtinių veiksmų ir agresijos nepratęsė nei nukentėjusiojo, nei kitų asmenų, buvusių toje vietoje, atžvilgiu, toks jo elgesys paneigia jo agresyvumą, piktavališkumą nepagrįstai sužaloti nukentėjusįjį vien tam, kad priešpastatytų save aplinkiniams, pademonstruotų niekinamą požiūrį į juos, taigi ir bet kokias chuliganiškas paskatas. Kasatorius pažymi, kad teismai jo ginamojo veiksmuose nenustatė abstrakčių sąmoningo visuomenės negerbimo paskatų, nurodė, kad smūgiai buvo suduoti dėl asmeninio konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, todėl nepagrįstai konstatavo, kad M. Š. smurtinis elgesys neturėjo aiškios priežasties – jis buvo nulemtas asmeninio konflikto su nukentėjusiuoju. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatskyrė nuteistojo veiksmų neteisėtumo nuo papildomos šiuos veiksmus apibūdinančios aplinkybės – chuliganiškų paskatų, nes susierzinimas ir veiksmai, išprovokuoti nepasitenkinimą keliančios situacijos, automatiškai nelemia chuliganiškų paskatų buvimo, nes priešingu atveju jas būtų galima inkriminuoti kiekvieno smurtinio elgesio atveju. Kasatorius teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai chuliganiškų paskatų buvimą nuteistojo veiksmuose susiejo su smūgių sudavimo vieta, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai kaltininko viešoje vietoje padarytą smurtinę veiką nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo dalykinių, tarnybinių santykių, chuliganiškas paskatas kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama. Teismų praktikoje nėra formalizuotas menkavertės dingsties turinys, tačiau be jokio motyvo paprastai smurtauja asmenys, turintys kriminalinės patirties, suformavusios nusikaltėlio mentalitetą, smurtas be dingsties gali būti naudojamas kaip tam tikra iškreiptos pramogos forma.

Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai nustatė jo ginamojo kaltės formą ir jos rūšį. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, cituodamas teismų praktiką sunkaus sveikatos sutrikdymo bylose, netiesiogiai nurodė, kad nagrinėjamu atveju M. Š. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia dėl smūgių sudavimo ir jų padarinių, tačiau nenurodė, kad nuteistasis veikė tyčia ir demonstruodamas chuliganiškas paskatas. Nukentėjusysis po smūgių sudavimo krito nuo pakylos, o ne tiesiai nuo horizontalaus paviršiaus, ir tai turėjo įtakos sveikatos sutrikdymo mastui, o nuteistasis nenumatė ir negalėjo numatyti, kokie padariniai kils nuo jos nukritus, todėl, kasatoriaus manymu, M. Š. veikė netiesiogine tyčia, o tai lemia ir chuliganiškų paskatų nebuvimą jo veiksmuose.

Kasatoriaus teigimu, nors teismai sprendimuose konstatavo, kad jo ginamasis įvykio naktį, apie 5.30 val., atvyko į įvykio vietą, prisistatė policijos pareigūnams ir pranešė, kad tai jis padarė nusikalstamą veiką, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių faktų, kaip BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos jo ginamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, apskritai nevertino, ją siejo su BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe – prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdžiu gailėjimusi. Kasatorius pažymi, kad duomenų, paneigiančių ar leidžiančių abejoti savanorišku M. Š. apsisprendimu atvykti pas policijos pareigūnus ir pranešti apie padarytą veiką, byloje nėra, o BK 59 straipsnyje išvardytų lengvinančių aplinkybių sąrašas yra negalutinis.

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada nepripažinti jo ginamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir gailėjimosi pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes, nors nuteistasis prisipažino naudojęs smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau jis nepripažįsta tai padaręs dėl chuliganiškų paskatų, nurodo, kad nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino savo kaltę, smurtinius veiksmus, suvokė jų neteisėtumą, smerkė tokį savo elgesį ir dėl to gailėjosi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismams teisingus parodymus savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, todėl, kai ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, teisėsaugos institucijoms keičiant veikos kvalifikaciją, nuteistasis lieka nuoseklus, neneigia objektyviai padarytų veiksmų, jų pavojingumo, tačiau nepripažįsta aplinkybės, kuri yra susijusi ne su objektyviais veiksmais, o išimtinai tik su vidinėmis nuostatomis (siekimu arba nesiekimu demonstruoti chuliganiškas paskatas), tai negali būti vertinama kaip nuteistojo nenuoširdumas, nepakankamas prisipažinimas ar neprisipažinimas. Prisipažinimas siejamas ne su tikslia veikos kvalifikacija, o su vidinio asmens apsisprendimo priežastimi: ar tai suvoktas kaltės jausmas, ar objektyviai suvoktas kaltės įrodymų buvimas. Kasatoriaus teigimu, nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi patvirtina ir tai, kad jis pats atvyko į nusikaltimo vietą dar net nepradėjus ikiteisminio tyrimo, negalėdamas žinoti ir nežinodamas, apie kokius nors esamus ar nesamus įrodymus, savo valia nuoširdžiai prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo, teikė daiktus ikiteisminio tyrimo metu, ne tik formaliai atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, padengė jo gydymo išlaidas, bet ir domėjosi nukentėjusiojo gydymo eiga, reabilitacija, jo būkle po gydymo. Tai, kasatoriaus nuomone, parodo ir nuteistojo vidinį požiūrį į nusikalstamą veiką, o ne siekį išvengti atsakomybės.

Kasatorius pažymi ir tai, kad, kaip minėta, M. Š. pats atvyko pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, teikė savo daiktus, kurie gali turėti reikšmės tyrimui, vyko pas medicinos specialistą kūno sužalojimo vietoms nustatyti, į parodymų patikrinimą vietoje, nuoširdžiai davė parodymus apie savo galimą nusikalstamą veiką, t. y. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis padėjo rinkti save kaltinančius duomenis, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių faktų kaip BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos jo ginamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – padėjimo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką – apskritai nevertino.

Kasatorius skunde teigia, kad minėtų faktų nepripažinimas M. Š. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, netinkama jo veiksmų kvalifikacija lėmė neteisingos bausmės rūšies paskyrimą, t. y. netinkamą BK 41 straipsnio nuostatų, 62 straipsnio 1, 3 dalių nuostatų, numatančių galimybę už nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, BK 54 straipsnio 2, 3 dalių nuostatų taikymą. Teismai, M. Š. skirdami realią laisvės atėmimo bausmę, prioritetą suteikė asmens nubaudimui, o ne pozityviam bausmės poveikiui, visų, su situacija susijusių asmenų interesų pusiausvyros atkūrimui, taikiam, realiai apčiuopiamam konflikto padarinių pašalinimui, veiką padariusio asmens resocializacijai, tam tikrai jo požiūrio, kuris formuos tolesnį jo elgesį tiek įprastose kasdienėse, tiek konfliktinėse, provokuojančiose situacijose, korekcijai, pozityvaus požiūrio į taikius visuomeninius santykius formavimui. Paskyrus laisvės atėmimo bausmę asmeniui efektyviausiai atimama galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, tačiau, pasak kasatoriaus, ši bausmės paskirtis nagrinėjamu atveju yra betikslė – jo ginamojo padaryta nusikalstama veika buvo vienetinė išprovokuota situacija, kuri įprastai negalėtų pasikartoti, nors teoriškai užtikrintų, kad toks M. Š. elgesys nepasikartotų tą laiką, kurį jis praleistų įkalinimo įstaigoje. Teismas turi parinkti minimaliausią įmanomą bausmę, kurios paskyrimas vis dar atitiktų teisingumo principą, įgyvendintų bausmės tikslus ir būtų nepernelyg suvaržantis asmens, kuriam skiriama bausmė, teisinę padėtį, o nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo padėtis nėra ir niekaip nebūtų pagerinama įkalinant nuteistąjį, priešingai, M. Š. tai reikš jo asmens gyvenimo dezorganizavimą, sukels gerokai didesnę žalą nei pats nusikalstamas įvykis, jis patirs realią grėsmę būti veikiamas tiesioginės neigiamos įtakos, jo integracija po dvejų metų laisvės atėmimo atgal į visuomenę taps itin apsunkinta, kadangi nuteistasis šiuo metu yra tokio amžiaus, kuris yra pats svarbiausias gilinant profesinę patirtį, formuojant darbinius įgūdžius, kuriant šeimą ir vystant socialinius ryšius. Bausmės tikslų pasiekimo aspektu teismai turėjo įvertinti ir tai, kad vykstant ikiteisminiam tyrimui ir teisminiam procesui nuteistasis negalėjo kurti ateities planų, nes buvo priklausomas nuo būsimų teismų sprendimų, jis patyrė didžiulę nervinę įtampą, kuri stipriai veikė jo emocinę būseną, jo neigiamos elgesio pasekmės padėjo jam maksimaliai suvokti savo veiksmų neteisėtumą. Pasak kasatoriaus, visą šį laiką nuteistasis elgėsi nepriekaištingai, laikėsi įstatymų, moralės, bendražmogiškumo diktuojamų taisyklių ir teisingų vertybių, jo pavojingumas yra tik teorinis ir ne didesnis nei bet kurio kito visuomenės nario, todėl praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo jo padarytos veikos, atimti jam laisvę būtų objektyviai neteisinga ir neracionalu.

Pasak kasatoriaus, nors apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sumažino nuteistajam paskirtos bausmės dydį, tačiau, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė tik į jauną nuteistojo amžių, į tai, kad jis anksčiau neteistas, į vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, ir neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis savo elgesį suvokė ne kaip chuliganišką, o kaip gynybišką, asmeninio konflikto pobūdžio, kad nukentėjusysis yra visiškai pasveikęs, nėra jokių liekamųjų reiškinių, civilinio ieškinio nereiškė, pretenzijų neturėjo, nes nuteistasis savo noru per įmanomai trumpiausią laiką atlygino jo gydymo išlaidas, padarytą neturtinę žalą, domėjosi jo gydymo eiga, reabilitacija. Kasatorius pažymi ir tai, kad prioritetas turėtų būti skiriamas ne faktams, patvirtinantiems išimtinių aplinkybių egzistavimą, nustatyti, lemiantiems švelnesnės bausmės skyrimą, nes, visų pirma, to nereikalauja ir pats BK – jame numatyta, kad siekiant taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi būti vadovaujamasi bausmės paskirtimi, o ne išimtinėmis aplinkybėmis, kurias nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teismas.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes aiškiai neatsakė į skundo argumentus dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo – dėl savanoriško atvykimo ir pranešimo apie nusikalstamą veiką, padėjimo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. Š. gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad teismai nuteistojo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo kaip padarytą dėl chuliganiškų paskatų. Nuteistasis ir nukentėjusysis iki įvykio vienas kito nepažinojo, jokie santykiai tarp jų nebuvo susiklostę. Nuteistasis smūgius nukentėjusiajam sudavė dėl to, kad jis pradėjo šokti per arti jo, kad į nuteistojo reikalavimą pasitraukti nesureagavo, o toliau šoko šalia jo. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog šokti ant pakylos kelioms poroms ir galėjo trūkti erdvės, tačiau tai tikrai nebuvo nuteistojo smurtinį elgesį pateisinanti priežastis, tokio elgesio nepateisina ir tai, kad nukentėjusysis atsisakė pasitraukti. Prokurorės manymu, iš esmės M. Š., pasinaudodamas mažareikšme dingstimi, paniekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, demonstravo savo viršenybę tiek prieš konkretų asmenį – A. D., tiek prieš visuomenę apskritai, todėl M. Š. gerai suprato savo veiksmų neteisėtumą ir chuliganišką jų esmę.

Prokurorė teigia, kad nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis buvo sunki galvos smegenų trauma, kuri įvyko dėl nuteistojo suduotų trijų smūgių nukentėjusiajam į gyvybiškai pavojingą vietą – galvą, nuo to šis nugriuvo ir pakaušiu atsitrenkė į stabilų kietą buką plokščią paviršių (grindis), todėl tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiajam kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokie padariniai buvo tyčinių pakankamai stiprių smūgių, nuo kurių nukentėjusysis net nukrito, pasekmė, šie padariniai yra dėsningi. Be to, smūgius sudavė asmuo, kuris ne vienerius metus užsiiminėja kovinėmis sporto šakomis, todėl suvokė, jog dėl tokių koncentruotų, stiprių jo smūgių į galvą nukentėjusysis gali prarasti sąmonę, kristi aukštielninkas žemyn ir susižaloti. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių žalingų padarinių būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui. Prokurorė nurodo, kad M. Š., būdamas patyręs sportininkas ir žinodamas savo smūgių jėgą, matydamas, kad nukentėjusysis stovi ant pakylos ir vis tiek suduodamas smūgius kumščiais į nukentėjusiajam svarbią gyvybei ir sveikatai vietą – galvą, suvokė, jog kelia pavojų jo sveikatai, numatė, kad gali jį sužaloti, ir norėjo bet kokių padarinių, taigi jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tą patvirtina ir tolesni jo veiksmai: po smūgių, pamatęs, kad nukentėjusysis nugriuvo ir galva atsitrenkė į kietą paviršių, jis ne tik juo nesirūpino, nekreipė dėmesio į padarytus sužalojimus, greitosios medicinos pagalbos neiškvietė, bet skubiai pasišalino iš klubo.

Prokurorės teigimu, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės pripažino jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai, anot prokurorės, yra svarbu svarstant bausmės skyrimo klausimą, tačiau M. Š. nebuvo iki galo nuoširdus, duodamas parodymus siekė palengvinti savo teisinę padėtį, todėl pripažinti jo nuoširdų gailėjimąsi ar aktyvią pagalbą išaiškinant jo padarytą nusikaltimą BK 59 straipsnio prasme kaip jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nėra teisinio pagrindo. Prokurorės teigimu, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė suformuluota kaip alternatyvūs kaltininko elgesio variantai, todėl ši aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kartu nustatoma bent viena šių aplinkybių: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti joje dalyvavusius asmenis. Visi minėtos aplinkybės turinio elementai yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildo, todėl, net nustačius kelias BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas kaltininko veiksmų kombinacijas, tai laikoma kaip viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Prokurorė taip pat teigia, kad teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą, tačiau nagrinėjamoje byloje tokių sąlygų ir aplinkybių visumos nėra. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų visumą ir padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti, paskiriant M. Š. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalią dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes įvertino ir išanalizavo, spręsdamas klausimą dėl BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pagrįstumo, todėl teigti, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas neišsamiai, nėra pagrindo.

Nuteistojo M. Š. gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

Kasatorius kasaciniame nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai teisiškai įvertinęs faktines aplinkybes, nepagrįstai jo ginamojo veiksmuose nustatė chuliganiškas paskatas ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, M. Š. veiką kvalifikuodamas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-7/2013).

Nagrinėjamoje byloje M. Š. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad naktiniame klube dėl to, kad neva nukentėjusysis A. D. šokių aikštelėje šoko per arti, tyčia dešinės rankos kumščiu trenkė nukentėjusiajam A. D. du kartus į galvos kairę pusę ir kairės rankos kumščiu vieną kartą į veidą, dėl to nukentėjusysis nukrito ir pakaušiu trenkėsi į grindis – taip buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. D. sveikata. Taigi minėtos teismų nustatytos sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo aplinkybės faktiškai patvirtina, kad nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl menkavertės dingsties (dėl šokimo per arti nuo kaltininko), siekiant išreikšti niekinamą požiūrį į nukentėjusįjį A. D., save priešpastatyti jam. Būtent tai parodo, kad nuteistasis tokiais veiksmais demonstravo aiškų žmogaus ar visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad kaltininko viešoje vietoje padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo dalykinių, tarnybinių santykių, kurios paneigtų chuliganiškų paskatų buvimą kaltininko veikoje.

Nesutiktina ir su kasatoriaus teiginiu, kad nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai nustatė jo ginamojo kaltės formą ir jos rūšį.

Sprendžiant, kokia kaltės forma ir rūšis apibūdina nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, svarbiomis laikytinos tokios teismų nustatytos aplinkybės: 1) nuteistasis sudavė tris koncentruotus smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai pavojingą vietą – galvą; 2) nukentėjusysis smūgių sudavimo metu stovėjo ant pakylos; 3) nuteistasis, būdamas patyrusiu kovinių sporto šakų (kikbokso, Tailando bokso, bokso) dalyvis, ne kartą dalyvavo įvairiose varžybose; 4) byloje nėra nustatyta, kad tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių žalingų padarinių būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui. Būtent šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis, padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. smogdamas nukentėjusiajam suvokė, jog kelia pavojų jo sveikatai, numatė, kad jį gali sužaloti, ir vienodai norėjo bet kurio iš padarinių atsiradimo. Tokiu atveju kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius.

Taigi darytina išvada, kad teismai pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo M. Š. padarytą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.

Taip pat nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių įvertino ir išanalizavo, spręsdamas klausimą dėl BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pagrįstumo.

Dėl bausmės skyrimo

Kasaciniame skunde taip pat keliami klausimai dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio 1 dalies taikymo, skiriant nuteistajam M. Š. bausmę.

Įvertinusi apeliacinės instancijos teismo išsakytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas šioje byloje pagrįstai netaikė BK 62 straipsnio 1 dalyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytų nuostatų ir neskyrė švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės.

Antai pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.  Taigi tik nustačius bent dvi BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, teismas gali taikyti BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, t. y. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo M. Š. nesąžiningą elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad jis bandė pateisinti savo veiksmus agresyviu nukentėjusiojo elgesiu, kuris byloje nebuvo nustatytas, pagrįstai pripažino, jog antra M. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (pranešimas apie nusikalstamą veiką, prisipažinimas ją padarius ir nuoširdus gailėjimasis) nėra nustatyta. Dėl to apeliacinės instancijos teismas teisingai nusprendė, kad šiuo atveju nėra formalių BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, kurioms esant galima skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Šiame kontekste pažymėtina, kad, net ir nustačius BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, teismui nekyla pareiga visais atvejais skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų M. Š. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistajam paskyrė minimalią BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę M. Š., galiojusių bausmių skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė, jas pritaikė teisingai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                Alvydas Pikelis

              Vytautas Piesliakas

  Armanas Abramavičius