Administracinė byla Nr. A-1938-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05012-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 32 130 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose ir neatitinkančiose higienos normų kamerose. Kamerų plotas buvo apie 7–8 kv. m, jose su pareiškėju buvo laikomi dar 3 asmenys. Tam, kad vienas asmuo galėtų judėti kameroje, kiti trys privalėjo gulėti. Kamerose įrengti tualetai nebuvo atskirti nuo bendros patalpos erdvės, todėl buvo galima matyti ir girdėti, kaip kitas asmuo naudojasi tualetu. Anot pareiškėjo, į kalinimo plotą negali būti įskaičiuotas baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teigė, kad buvo pažeistos jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Todėl buvo pažeminta pareiškėjo garbė bei orumas ir taip pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes laikomiems asmenims būti pasivaikščiojimo kiemelyje, sportuoti, leisti laiką bibliotekoje, koplyčioje, žiūrėti televiziją, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų laisvės atėmimo įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia minimalią kalinimo ploto normą. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad dalį pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laiko kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas valymo inventorius visą laiką kalinamiems asmenims yra suteikiamas. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Dezinfa“ (anksčiau – su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“). Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos atidarius langus. Anot Lukiškių TI-K, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Todėl, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, Lukiškių TI-K teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepatyrė neturinės žalos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 760 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, įvertinęs byloje esančius faktinius duomenis, konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d., iš 237 parų, parėškėjo praleistų laisvės atėmimo įstaigoje, tik 2 paras ir 2 rytmečius, jam tekęs kalinimo plotas buvo didesnis nei 3,6 kv. m. Todėl teismas pripažino, kad tam tikrais laiko tarpais pareiškėjas kalėjo per mažo ploto sąlygomis. Vadovaudamasis bylos duomenimis bei atsižvelgęs, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra nedetalizuotos, teismas kitų pažeidimų, t. y., jog tualetų kamerose įrengimas buvo netinkamas, kamerų sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų, nenustatė.

Atsižvelgęs į konstatuoto pažeidimo (pareiškėjo kalinimo per mažo ploto sąlygomis) mastą, trukmę, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir įvertinęs Lietuvoje esančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 9 313 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jam padarytos žalos mastą. Pažymi, kad jis net 7,5 mėnesio buvo kalinamas nežmoniškomis, žeminančiomis ir higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, priteista suma nėra pakankama jo patirtai žalai atlyginti, todėl priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas nesilaikė lygiateisiškumo, nešališkumo, teisingumo reikalavimų bei teisinės valstybės principo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas prašo priteisti dėl to, kad jo teigimu, jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d., pareiškėjas beveik 235 paras buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Dėl pareiškėjo argumento, kad naudojantis sanitarinis mazgas, įrengtas kameroje, nebuvo visiškai atitvertas ir todėl buvo matomas kitų kameroje buvusių asmenų, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi pirmiau nurodytų reikalavimų bei kad pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pateikta. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, atitinkamas aplinkybes tenka atsakovui (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Taigi šiuo atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo nurodytus teiginius dėl tualeto netinkamo įrengimo ir privatumo juo naudojantis neužtikrinimo, tačiau įrodymų, paneigiančių pareiškėjo įvardintas aplinkybes, atsakovas nepateikė. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, neatitiko nurodytų nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos jo teisės (CK 6.271 str.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto bei sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Dėl to, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 760 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgtina į tai, kad iš esmės visą laikotarpį nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d. pareiškėjui Lukiškių TI-K tekęs kameros buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Be to, kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu, dėl to pareiškėjui realiai tekęs plotas buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus ir gali būti laikomas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Todėl, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 000 Eur (2 071,68 Lt).

Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui K. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė