Civilinė byla Nr. e2-637-798/2025

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.10.7; 3.3.2.6.1; 3.4.4.5.1; 3.4.4.13 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Monrosa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria atsisakytas priimti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Monrosa“ finansinis reikalavimas likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Atliekų rūšiavimo centras“ nemokumo (bankroto) byloje, suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Juridinė paslauga“,

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Atliekų rūšiavimo centras“ (toliau – ir bendrovė) iškelta nemokumo (restruktūrizavimo) byla, nemokumo administratoriumi paskirtas Kęstutis Stankus. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. rugsėjo 12 d. 

2.       Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 26 d. nutartimi patvirtintas bendrovės restruktūrizavimo planas, nustatant restruktūrizavimo proceso trukmę 4 metams.

3.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 14 d. nutartimi nutraukė bendrovės restruktūrizavimo bylą ir iškėlė bendrovei bankroto bylą, nemokumo administratore paskirta Laima Buikienė  (toliau – nemokumo administratorė). Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis palikta nepakeista.

4.       Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 24 d. nutartimi patvirtintas pradinis bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris vėlesnėmis nutartimis patikslintas.

5.       Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

6.       2025 m. vasario 28 d. pareiškėja UAB „Monrosa“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į nemokumo administratorę, prašydama likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Atliekų rūšiavimo centras“ bankroto byloje patvirtinti jos 107 743,39 Eur finansinį reikalavimą.

7.       2025 m. kovo 24 d. nemokumo administratorė pateikė teismui prašymą netvirtinti pareiškėjos 107 743,39 Eur finansinio reikalavimo. Nurodė, kad pareiškėjos finansinis reikalavimas yra nepagrįstas, nes pateikti rašytiniai įrodymai (bendrovės prašymai suteikti trumpalaikę finansinę pagalbą 2023 m. ir 2024 m. 107 743,90 Eur sumai) nepatvirtina, kad šio reikalavimo įvykdymas užtikrintas garantijomis ar laidavimais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos UAB „Monrosa“ finansinį reikalavimą LUAB „Atliekų rūšiavimo centras“ nemokumo (bankroto) byloje.

9.       Teismas, įvertinęs sąsajas tarp bendrovės ir UAB „Monrosa“, pritarė kreditorės UAB „Juridinė paslauga“ argumentams, kad pareiškėja neabejotinai žinojo apie bankroto bylos iškėlimą bendrovei. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos direktorius D. U., buvo kreditoriumi tiek vykdant restruktūrizavimo procesą, tiek ir bankroto byloje.

10.       Teismas nurodė, kad terminas gali būti atnaujinimas, jeigu jo praleidimo priežastys pripažįstamos svarbiomis. Kadangi pareiškėja nenurodė teismui jokių termino praleidimo priežasčių, todėl, teismas nusprendė, kad neturi galimybės vertinti termino praleidimo priežasčių svarbumo.

11.       Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorė, patikrinusi bendrovės pirminius apskaitos dokumentus nustatė, jog būtų galima tvirtinti tik 66 290,56 Eur finansinį reikalavimą. Nors nemokumo administratorė pirminių apskaitos dokumentų teismui nepateikė, tačiau teismas vertino, kad šios aplinkybės iš esmės nekelia abejonių. Kita vertus, būtent pareiškėja, reikšdama finansinį reikalavimą, turi pareigą jį pagrįsti. Be to, teismas nurodė, kad abejones kelia tai, jog pareiškėjos pateikiami mokėjimo pavedimai, kuriuose (ne visuose) nurodoma, kad mokama už bendrovę, buvo atlikti restruktūrizavimo proceso metu. Tuo tarpu bylos duomenys, įskaitant ir patvirtintą restruktūrizavimo planą, nepatvirtina, jog dėl tokios pagalbos buvo susitarta, todėl priminių apskaitos dokumentų, sutarčių nepateikimas teismui tik sustiprina abejones pareiškėjos reikalavimo pagrįstumu.

12.       Teismas, atsisakęs atnaujinti terminą UAB „Monrosa“ finansiniam reikalavimui pateikti, nurodė, kad dėl finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo plačiau nepasisakys, nes tai neturi reikšmės galutiniam procesiniam rezultatui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       Pareiškėja UAB „Monrosa“ atskiruoju skundu prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjos prašymą dėl finansinio reikalavimo 14 240,11 Eur patvirtinimo; tuo atveju, jeigu nebūtų tenkintas minėtas prašymas, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Pareiškėjos finansinis reikalavimas susidarė restruktūrizavimo procese atsiskaičius su trečiaisiais asmenimis už bendrovę pagal pastarosios prašymą. Šie duomenys ir dokumentai nemokumo administratorei yra ir buvo žinomi nuo pat bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Taigi, pareiškėja sąmoningai nedelsė pateikti finansinio reikalavimo, nes ši informacija apie skolą (tame tarpe ir neginčytinas tarpusavio skolų suderinimo aktas) buvo perduotas nemokumo administratorei kartu su visais bendrovės dokumentais.

13.2.                      Pareiškėja, kaip kreditorė, nebuvo informuota apie bankroto bylos iškėlimą bendrovei ir apie finansinių reikalavimų pateikimo terminus, nors nemokumo administratorė tokią pareigą turėjo, juo labiau, kad turėjo duomenis apie faktinį bendrovės įsiskolinimą UAB „Monrosa“. Toks nemokumo administratorės pareigos nevykdymas nėra pateisinamas net ir atsižvelgiant į tariamai teismo nustatytą sąsajumą tarp pareiškėjos ir bendrovės.

13.3.                      Pareiškėjos apskaitą tvarkantis asmuo ilgą laiką geranoriškai bendravo su nemokumo administratore, rinko duomenis finansiniam reikalavimui pagrįsti ir savo ruožtu juos derino. Pareiškėja praleido terminą finansiniams reikalavimams pareikšti nežymiai, tik 2 mėnesius, kas iš esmės nedaro ženklios įtakos bendrovės bankroto bylos trukmei ar jos eigai. Be to, pareiškėjos veiksmai, šiai derinant nemokumo administratorei pateiktinus dokumentus ir siekiant, kad būtų patvirtintas finansinis reikalavimas, o galiausiai ir pats reikalavimo pateikimas 2025 m. vasario 28 d. rodo pakankamą pareiškėjos rūpestingumą ir tinkamą veiksmų atlikimą. Juolab kad, pareiškėja nebuvo informuota apie bankroto bylos iškėlimą bendrovei ir apie finansinių reikalavimų pateikimo terminus, todėl terminas praleistas ne tik, kad nežymiai, bet ir dėl objektyvių priežasčių, todėl turėjo būti atnaujintas.

14.       Atsiliepimu į pareiškėjos UAB „Monrosa“ atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo (kreditorė) UAB „Juridinė paslauga“ prašė: atsisakyti priimti pareiškėjos su atskiruoju skundu naujai pateiktus rašytinius įrodymus; pareiškėjos atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutarties netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Pareiškėja nepagrįstai akcentuoja, kad bendrovės nemokumo administratorei nuo bankroto proceso pradžios buvo žinomi duomenys ir dokumentai, pagrindžiantys jos finansinį reikalavimą. Šis teiginys neatitinka tikrovės, o be to, nėra reikšmingas sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo. Finansinio reikalavimo patvirtinimas bankroto byloje ir kreditoriaus įtraukimas į kreditorių sąrašą visų pirma siejamas su paties kreditoriaus valia. Tik pats kreditorius turi teisę spręsti, ar teikti finansinį reikalavimą nemokumo administratorei ir kokio dydžio (apimties). Nemokumo administratorė neturi pareigos (o ir teisės) už kreditorių įgyvendinti jo procesinių teisių, t. y. už patį kreditorių savo iniciatyva pareikšti ir įrodinėti jo finansinį reikalavimą. Taigi, atskirojo skundo teiginys, kad bendrovės nemokumo administratorei buvo žinomi duomenys, pagrindžiantys pareiškėjos finansinį reikalavimą, yra teisiškai nereikšmingas nustatinėjant finansinio reikalavimo pareiškimo termino praleidimo faktą bei vertinant termino praleidimo priežastis. Kita vertus, bylos medžiaga rodo, kad nemokumo administratorei nebuvo (ir nėra žinomi) duomenys, pagrindžiantys pareiškėjos finansinį reikalavimą. Pati nemokumo administratorė nesutiko su pareikštu finansiniu reikalavimu ir teismo prašė jo netvirtinti. Be to, nemokumo administratorė prašė pareiškėjos pateikti papildomus finansinį reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, tačiau pareiškėja to nedarė. Taigi, teiginys, kad nemokumo administratorei buvo žinomas skolos faktas bei jį pagrindžiantys duomenys / dokumentai, neatitinka tikrovės.

14.2.                      Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad finansinio reikalavimo pateikimo terminą pareiškėja praleido dėl to, jog nebuvo informuota apie bankroto bylos iškėlimą bendrovei ir apie tai nežinojo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja apie bendrovės bankroto bylos iškėlimą žinojo. Pareiškėjos direktorius D. U., kaip buvęs bendrovės darbuotojas, pats yra įtrauktas į bendrovės kreditorių sąrašą. Be to, D. U. yra ir buvęs bendrovės valdybos narys bei komercijos direktorius, o UAB „Monrosa“ akcininkė D. U. sutuoktinė G. U. yra ir buvusi bendrovės netiesioginė akcininkė (per UAB „Astola“) bei LUAB „Atliekų rūšiavimo centras“ vyr. finansininkė, kuri yra įtraukta į bendrovės kreditorių sąrašą. Į kreditorių sąrašą taip pat yra įtraukta ir kita G. U. vadovaujama įmonė – UAB „Genveta“. Nors atskirajame skunde pareiškėja teigia, jog nežinojo apie bankroto bylos iškėlimą bendrovei, tačiau taip ir nedetalizuoja, kada konkrečiai pareiškėjai tapo žinomas bankroto bylos iškėlimo faktas. Dar daugiau – pati pareiškėja atskirajame skunde pripažįsta, jog ji ilgą laiką geranoriškai bendravo su nemokumo administratore, taip pati paneigdama savo teiginį dėl nežinojimo apie bankroto bylos iškėlimą.

14.3.                      Mažiausiai net 7 kitoms įmonėms, kurių (netiesioginis) akcininkas ir / ar vadovas buvo D. U. ir / ar G. U., buvo iškeltos bankroto bylos: UAB „INKASO“, UAB „LEX BONUM“, UAB „Linetrans“, UAB „URS TECHNOLOGIES“, UAB „VATTO EU“, UAB „Juridinė paslauga“, UAB „Perfectus LT“. Taigi, pareiškėjos direktorius D. U. yra patyręs verslininkas ne kartą susidūręs su bankroto procesais ir juose dalyvavęs. Tai reiškia, kad jis neabejotinai turėjo suvokti, jog jo vadovaujama UAB „Monrosa“ turi teisę pateikti finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje ir privalo tą padaryti per įstatyme įtvirtintą terminą.

14.4.                      Nors pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad finansinio reikalavimo pateikimo termino praleidimas dviem mėnesiais laikytinas nežymiu ir nereikšmingu, tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ) įtvirtintą finansinių reikalavimų pateikimo termino trukmę, faktą, jog pareiškėja yra verslą vykdantis subjektas, kuriam vadovauja bankroto procesuose didelę patirtį turintis vadovas, taip pat įvertinus pareiškėjos ir bendrovės tarpusavio sąsajas, laikytina, kad pareiškėja finansinio reikalavimo pateikimo terminą praleido pakankamai žymiai. Kita vertus, vien tik finansinio pateikimo termino praleidimo trukmė savaime negali būti pagrindu atnaujinti praleistą terminą. JANĮ 41 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą, tik jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Pareiškėja teismui nenurodė finansinio reikalavimo pateikimo termino praleidimo priežasčių, taigi, pirmosios instancijos teismas net negalėjo įvertinti jų svarbos. Nesant svarbių finansinio reikalavimo pateikimo termino praleidimą pagrindžiančių priežasčių, teismas pagrįstai rėmėsi JANĮ 41 straipsnio 6 dalimi, kuri nustato, kad tuo atveju, jeigu kreditorius nepateikia reikalavimo per nustatytą terminą, jo reikalavimo teisė pasibaigia.

Teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

16.       Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis). Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

17.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2025 m. gegužės 19 d. priimta nutartis, kuria atsisakytas priimti UAB „Monrosa“ finansinis reikalavimas bendrovės bankroto byloje. 

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

18.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

19.       Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21–22  punktai).

20.       Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus rašytinius dokumentus: teikimą dėl 107 700,56 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo bendrovės bankroto byloje; duomenis apie pareiškėjos debitorines / kreditorines operacijas; mokėjimo pavedimus.

21.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teikiamų įrodymų turinį, nustatė, kad didžioji dalis apeliantės teikiamų įrodymų (duomenys apie pareiškėjos debitorines / kreditorines skolas; dalis mokėjimo pavedimų; teikimas dėl 107 700,56 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo bendrovės bankroto byloje) yra pateikti nagrinėjamoje byloje (DOK-16343), todėl jie nelaikytini naujais CPK 314 straipsnio prasme ir jų prijungti prie bylos pakartotinai nėra poreikio. 

22.       Nors apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė rašytinius įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui (2023 m. gegužės 2 d., 2023 m. gegužės 3 d., 2023 m. gegužės 5 d., 2023 m. birželio 2 d., 2023 m. birželio 12 d., 2023 m. birželio 13 d., 2023 m. birželio 16 d., 2023 m. birželio 21 d., 2023 m. birželio 22 d., 2023 m. birželio 27 d., 2023 m. birželio 28 d., 2023 m. liepos 19 d., 2023 m. rugpjūčio 9 d., 2023 m. rugpjūčio 10 d., 2023 m. rugpjūčio 23 d., 2023 m. rugsėjo 5 d. mokėjimo pavedimus), tačiau šie apeliantės naujai teikiami įrodymai egzistavo (turėjo egzistuoti) bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, į tai, kad pareiškėja nenurodė naujų įrodymų nepateikimo pirmosios instancijos teismui objektyvių ir svarbių priežasčių, leidžiančių taikyti CPK 314 straipsnyje įtvirtintą išimtį iš bendros taisyklės, apeliacinės instancijos teismas nepriima pareiškėjos teikiamų naujų įrodymų, kurie, kaip minėta, nebuvo laiku pateikti ir dėl to nevertinti pirmosios instancijos teisme.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

23.       Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti likviduojamos dėl bankroto įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai ir apsaugoti likviduojamos dėl bankroto įmonės interesai. Bankroto teisiniai santykiai susiklosto ne tik dėl kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, bet paprastai daro įtaką ir kitų subjektų, kuriems įmonės bankroto procedūros sukelia ar gali sukelti atitinkamas teises ar pareigas, teisėtiems interesams, todėl bankroto procesui yra taikomas specifinis teisinis reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012). Taigi, asmenys, siekiantys, kad būtų patenkinti jų finansiniai reikalavimai, nukreipti likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens atžvilgiu, ir būtų tinkamai apginti jų interesai kito juridinio asmens bankroto procese, savo teises turi įgyvendinti laikydamiesi specialiame įstatyme nustatytos tvarkos ir sąlygų.

24.       Kreditoriaus reikalavimo teikimas ir tvirtinimas reglamentuojami JANĮ 41–42 straipsniuose. JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui bei prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis). Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami (JANĮ 42 straipsnio 1–2 dalys). Teismas turi teisę priimti iki nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą JANĮ 41 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatyta tvarka, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis (JANĮ 41  straipsnio 4 dalis). Jeigu kreditorius nepateikia reikalavimo per nustatytą terminą, jo reikalavimo teisė pasibaigia, išskyrus JANĮ 41 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytus atvejus (JANĮ 41 straipsnio 6 dalis). Taigi, tuo atveju, jeigu kreditoriaus reikalavimas yra pateikiamas praleidus JANĮ nustatytą terminą, pirmiausiai turi būti išspręstas praleisto termino (ne)atnaujinimo klausimas.

25.       JANĮ nereglamentuoja praleisto termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo, todėl šis klausimas spręstinas CPK 78 straipsnyje nustatyta tvarka (JANĮ 15 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 78 straipsnio 1 dalį asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl svarbių priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo paduodamas teismui, kuriame reikėjo atlikti procesinį veiksmą, ir nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 78 straipsnio 2 dalis). Pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas. Prie pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą (CPK 78 straipsnio 4 dalis).

26.       Nei CPK, nei JANĮ nėra detalizuota, kokios termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis. Teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, klausimą, kas yra laikytina svarbia priežastimi praleistam pareiškimo padavimo terminui dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo atnaujinti, kiekvienu atveju sprendžia įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, vadovaudamasis protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Kiekvieną kartą, sprendžiant dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo, turi būti itin apdairiai įvertinti argumentai, kuriais grindžiamas termino praleidimas, bei jiems patvirtinti pateikti įrodymai (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1132-910/2023, 27 punktas).

27.       Sprendžiant dėl termino tokiam procesiniam veiksmui atlikti praleidimo priežasčių vertinimo, taikytinas protingos ir apdairios elgsenos reikalavimas; sužinojimas apie procesinių teisių įgyvendinimui reikšmingas aplinkybes yra įrodomasis faktas, kiekvienu atveju nustatytinas pagal procesines įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1391/2012; 2014 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-143/2014; 2021 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-655-881/2021). Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, būtent suinteresuoti asmenys turi įrodyti, jog buvo rūpestingi, domėjosi savo skolininko padėtimi (ypač atsižvelgiant į finansinio reikalavimo atsiradimo laiką) ir dėl objektyvių kliūčių negalėjo pateikti savo finansinio reikalavimo laiku (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e21825-553/2020). Kuo ilgesnis yra termino finansiniam reikalavimui pateikti praleidimo laikotarpis, tuo objektyvesnės priežastys, pateisinančios pažeidimą, turi egzistuoti tam, jog būtų pripažinta, kad finansinis reikalavimas gali būti priimtas tvirtinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-240-798/2021; 2022 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1309-798/2022).

28.       Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas kreditorių finansinių reikalavimų pateikimo terminą susiejo su nutarties iškelti bankroto bylą priežiūros institucijos Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos (toliau – AVNT) interneto svetainėje paskelbimu. Taigi, teismo nutarties iškelti bankroto bylą paskelbimo ir jos įsiteisėjimo momentas yra atskaitos taškas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti terminas kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-294-567/2024, 43 punktas).

29.       Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartyje, kuria bendrovei iškelta bankroto byla, nustatytas 30 dienų terminas, skaičiuotinas nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos, per kurį bendrovės kreditoriai paskirtai nemokumo administratorei turi teisę pateikti savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus, taip pat nurodyti, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas (6 t., b. l. 95–101). Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusią 2024 m. lapkričio 14 d. nutartį dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo išsiuntė AVNT 2025 m. sausio 10 d. (6 t., b. l. 156–157). AVNT interneto svetainėje nurodyta, kad reikalavimų pareiškimų terminas iki 2024 m. gruodžio 17 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi, bendrovės kreditoriai savo reikalavimus ir juos pagrindžiančius dokumentus nemokumo administratorei turėjo pateikti ne vėliau kaip iki 2024 m. gruodžio 17 d. (imtinai). 

30.       Pareiškėja į bendrovės nemokumo administratorę dėl 107 743,39 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo kreipėsi 2025 m. vasario 28 d., t. y. praleidusi JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Kadangi prašymas atnaujinti praleistą terminą nebuvo pateiktas, taip pat nenurodytos šio termino praleidimo priežastys, todėl pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos finansinį reikalavimą bendrovės nemokumo byloje.

31.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja bendrovės bankroto byloje praleido terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, tačiau pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskirajame skunde nurodė, jog: i) pareiškėja sąmoningai nedelsė pateikti finansinio reikalavimo, nes ši informacija apie skolą jau buvo perduota nemokumo administratorei kartu su visais bendrovės finansiniais dokumentais; ii) pareiškėja nebuvo informuota apie bendrovės bankroto bylos iškėlimą ir apie finansinių reikalavimų pateikimo terminus, nors tokią pareigą turėjo nemokumo administratorė; iii) pareiškėja ilgą laiką geranoriškai bendravo su bendrovės nemokumo administratore, rinko duomenis finansiniam reikalavimui pagrįsti ir juos derino; iv) pareiškėja praleido terminą finansiniam reikalavimui pareikšti nežymiai, kas iš esmės nedaro ženklios įtakos bendrovės bankroto bylos trukmei ir eigai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nuspręsti, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta bei neteisėta.

32.       Visų pirma, vien tai, kad nemokumo administratorei kartu su visais bendrovės finansiniais dokumentais buvo perduoti tam tikri finansiniai duomenys, susiję su bendrovės ir pareiškėjos tarpusavio santykiais, nelemia vertinimo, jog jie patvirtina pareiškėjos finansinį reikalavimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014). Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, kad 2025 m. vasario 28 d. pareiškėja kreipėsi į nemokumo administratorę, prašydama įtraukti ją į bendrovės kreditorių sąrašą, pateikė finansinį reikalavimą patvirtinančius dokumentus (10 t., b. l. 79), tačiau nemokumo administratorė, įvertinusi pateiktus duomenis, 2025 m. kovo 3 d. paprašė pateikti papildomus finansinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus (sutartis, tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą pagrindžiančius dokumentus) (10 t., b. l. 80–81). Pareiškėjai nepateikus reikalaujamų duomenų, nemokumo administratorė nusprendė, jog pareiškėjos pareikštas 107 743,39 Eur finansinis reikalavimas nepagrįstas (8 t., b. l. 1–4). Taigi, apeliantės teiginiai, kad nemokumo administratorei turėjo būti žinomas bendrovės įsiskolinimo pareiškėjai faktas yra nepagrįstas. Be to, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, minėti apeliantės argumentai niekaip nepateisina, kad į nemokumo administratorę dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo ji kreipėsi praleidusi įstatyme numatytą terminą.

33.       Antra, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad terminas pateikti finansinį reikalavimą praleistas ne dėl apeliantės pasyvumo ar nerūpestingumo, o dėl to, jog ji bendrovės nemokumo administratorės nebuvo tinkamai informuota apie bendrovei iškeltą bankroto bylą. Minėta, kad įstatyme nustatytas terminas, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo finansinius reikalavimus, o įstatymų leidėjas kreditorių finansinių reikalavimų pateikimo terminą susiejo su nutarties iškelti nemokumo bylą priežiūros institucijos AVNT interneto svetainėje paskelbimu (žr. šios nutarties 28 punktą), todėl kiekvienu atveju, kai šis terminas yra praleidžiamas, teismas yra įpareigotas individualiai spręsti dėl priežasčių atnaujinti terminą svarbumo. Lietuvos teismų praktikoje nurodyta, kad JANĮ termino, per kurį turi būti pareikšti finansiniai reikalavimai, nesieja su potencialių kreditorių informavimu apie iškeltą bankroto bylą. Priešingai, kreditoriai bankroto procese dalyvauja pareikštiniu būdu, šiuo atveju būtent kreditoriams tenka pareiga būti aktyviems ir domėtis skolininko teisine padėtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-819-407/2022, 21 punktas; 2023 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-287-407/2023, 25 punktas). Taigi, nei įstatymų leidėjas, nei formuojama teismų praktika termino atnaujinimo tiesiogiai nesiejo su aplinkybėmis, tokiomis kaip bankroto proceso eiga ar pan., o tik su aplinkybių, realiai sutrukdžiusių asmeniui laiku įgyvendinti teisę per nustatytą terminą, vertinimu. Atsižvelgus į tai, apeliantės teiginiai, kad ji nebuvo informuota apie bankroto bylos iškėlimą, neturi jokios esminės teisinės reikšmės.

34.       Trečia, nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ji nežinojo apie bendrovės bankroto bylos iškėlimą. Priešingai nei teigia apeliantė, tai, kad apie bendrovės bankroto bylos iškėlimą UAB „Monrosa“ žinojo patvirtina byloje esančių duomenų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo matyti, kad UAB „Monrosa“ vadovas yra D. U. (6 t., b. l. 66–68). D. U. buvo ne tik LUAB „Atliekų rūšiavimo centras“ valdybos narys (nuo 2023 m. birželio 28 d.) (6 t., b. l. 12–16), tačiau ir bendrovės komercijos direktorius (1 t., b. l. 51), kurio, kaip buvusio bendrovės darbuotojo, finansinis reikalavimas buvo patvirtintas dar bendrovės restruktūrizavimo byloje Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartimi (3 t., b. l. 187–188). Be to, D. U. finansinis reikalavimas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 24 d. nutartimi buvo patvirtintas ir bendrovės bankroto byloje (7 t., b. l. 180–182). Taigi, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad UAB „Monrosa“ (jos vadovas D. U.) žinojo apie bendrovės bankroto bylos iškėlimą ir jos teisę pareikšti finansinį reikalavimą.

35.       Ketvirta, nors apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad terminas finansiniam reikalavimui pareikšti buvo praleistas nežymiai, tačiau vien tik finansinio reikalavimo pateikimo termino praleidimo trukmė savaime negali būti pagrindu atnaujinti praleistą terminą. Teismų praktikoje nurodyta, kad ta aplinkybė, jog terminas yra praleistas nežymiai, savaime nereiškia, jog teismas termino praleidimo faktą gali ignoruoti (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-634-516/2024).

36.       Remiantis jau minėta JANĮ 41 straipsnio 6 dalimi, jeigu kreditorius nepateikia reikalavimo per JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, nenurodo termino praleidimo priežasčių arba nurodytas priežastis teismas nepripažįsta svarbiomis, jo reikalavimo teisė pasibaigia. Nagrinėjamu atveju apeliantei nenurodžius jokių svarbių priežasčių, dėl kurių ji nustatytu terminu nepateikė nemokumo administratorei finansinio reikalavimo, taip pat nepaaiškinus, kokios objektyvios aplinkybės galimai sutrukdė jai atlikti veiksmus per nustatytą terminą ir nepagrindė, kodėl delsė teikti finansinį reikalavimą, toks reikalavimas pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo patenkintas.

37.       Penkta, kitokio vertinimo nelemia ir apeliantės nurodyti argumentai, kad pareiškėja bendravo su bendrovės nemokumo administratore, rinko duomenis finansiniam reikalavimui pagrįsti ir juos derino. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tokie apeliantės argumentai nepateisina jos elgesio delsiant kreiptis dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo. Be to, remiantis bylos duomenimis, UAB „Monrosa“ vadovas D. U. buvo ne vieno juridinio asmens, kuris bankrutavo, vadovas ir (ar) akcininkas (6 t., b. l. 22–49), todėl suprato ir (ar) turėjo suprasti teisines pasekmes tuo atveju, jeigu per ilgai bus delsiama įgyvendinti savo teises į turimą finansinį reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos finansinį reikalavimą LUAB „Atliekų rūšiavimo centras“ nemokumo (bankroto) byloje.

38.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmosios instancijos teismui nusprendus netvirtinti pareiškėjo reikalavimo dėl praleisto jo pareiškimo termino, apeliacinės instancijos teismas neturi teisės išspręsti šio reikalavimo iš esmės, nes pirmosios instancijos teisme reikalavimo pagrįstumo klausimas nebuvo nagrinėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-313/2023). Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino pareiškėjai praleisto termino finansiniam reikalavimui pareikšti, apeliacinės instancijos teismas nevertina pareiškėjos pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumo, nes jis nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylos procesinės baigties

39.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40.       Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

41.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka yra reglamentuota CPK 93 straipsnyje. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

42.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 ir 3 dalys).

43.       Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

44.       Suinteresuotas asmuo UAB „Juridinė paslauga“ pateikė teismui prašymą priteisti 900 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro atsiliepimo į apeliantės atskirąjį skundą parengimas. Apeliantės atskirąjį skundą atmetus, suinteresuotas asmuo UAB „Juridinė paslauga“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

45.       Kadangi už suteiktą teisinę pagalbą suinteresuotas asmuo UAB „Juridinė paslauga“ advokatui sumokėjo 2025 m. liepos 2 d. pavedimu, todėl laikytina, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (900 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatytą rekomenduojamą priteisti maksimalų dydį (2 337,70 Eur × 0,4 = 935,08 Eur) už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, UAB „Juridinė paslauga“ prašomos priteisti 900 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteistinos iš apeliantės.

Lietuvos apeliacinis teismas

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą. 

Priteisti iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Monrosa“ (juridinio asmens kodas 305738864) suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Juridinė paslauga“ (juridinio asmens kodas 302890258) 900 Eur (devynių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjas                                                                        Antanas Rudzinskas