Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2023-04-05][nuasmenintas sprendimas byloje][eI2-144-780-2023].docx
Bylos nr.: eI2-144-780/2023
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Regionø administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 125817744 atsakovas
Kategorijos:
Teismo sprendimas
Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Kiti su valstybės garantuojama teisine pagalba susiję klausimai
Valstybės garantuojama teisinė pagalba
Valstybės garantuojama teisinė pagalba
Teismo procesiniai dokumentai

?

Administracinė byla Nr. eI2-144-780/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00967-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 28.5; 55.1.3

 (S)

 

img1 

 

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. sausio 3 d.

Kaunas

 

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Ramūnas Šarka,

sekretoriaujant Andriui Antanui Višniakui,

dalyvaujant pareiškėjui D. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo pakeitimo.

 

Teismas 

 

nustatė:

 

Pareiškėjas D. S. skundo reikalavimu, kuris buvo priimtas nagrinėti 2022-07-07 teismo nutartimi, prašo pakeisti 2022-04-01 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą Nr. (8.2 Mr) TPS-1175 bei nustatyti, kad D. S. yra 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų byloje dėl padarytos žalos ir nuostolių iš juridinio asmens AB Šiaulių banko valdymo organų narių priteisimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad pagal 2021-09-16 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą Nr. (8.2Mr)TP-21-T-2600-8805 jis buvo 30 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų byloje dėl padarytos žalos ir nuostolių iš juridinio asmens AB Šiaulių banko valdymo organų narių priteisimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo. Tuo metu jis atitiko (ir dabar atitinka) visus reikalavimus gauti ir 100 procentų atleidimą nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Tačiau dėl nuo D. S. nepriklausančių aplinkybių, kai 2020 metais Seimas pakeitė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo (toliau - Įstatymas) 14 straipsnio 7 dalį ir kt., šiuo metu privatus fizinis asmuo tik vienoje byloje gali būti 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (t. y. įstatymų leidėjas pakeitimu (-ais) itin (pa)blogino teisinės pagalbos prašančių asmenų teisinę padėtį, nes anksčiau asmeniui 100 proc. teisinė pagalba buvo skiriama pirmose trijose civilinėse bylose). Nuo antros civilinės bylos (išskyrus atskiras išimtis, kurios šiuo atveju D. S.atžvilgiu negali būti taikomos), pareiškėjas gali būti tik 30 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, kaip šiuo atveju yra ir D. S. atveju šioje byloje (nes ši byla nėra pirma D. S.– pirmoji yra civilinė byla Nr. e2-962-656/2022). Pats surašęs ieškinį D. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą (buvo užvesta civilinė byla Nr. e2-1930-432/2022), tačiau teisėjas civilinėje byloje Nr. e2-1930-432/2022 kategoriškai atsisakė ieškovą D. S. atleisti nuo likusios dalies žyminio mokesčio bei pateikto ieškinio nepriėmė. Identiška situacija yra antrąkart 2022-04-22 dieną pateikus ieškinį Vilniaus apygardos teismui, nors jis buvo paskirtas ir kitai teisėjai. Taigi iš situacijos su ieškinio dėl padarytos žalos ir nuostolių atlyginimo D. S.i pateikimu matyti, kad bendrosios kompetencijos teismas – Vilniaus apygardos teismas - kategoriškai nesutinka atleisti D. S. nuo likusios valstybės neatleistos žyminio mokesčio dalies, o esant labai blogai dabartinei D. S. turtinei būklei, jeigu šis klausimas nebus išspręstas administracinėje byloje, D. S. apskritai niekada neturės galimybės kreiptis dėl žalos ir nuostolių priteisimo. Kadangi pagal 2021-09-16 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą Nr. (8.2Mr)TP-21-T-2600-8805 jis toje byloje buvo tik 30 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, su 2022-03-25 prašymu dar kartą kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą prašydamas išanalizuoti, gal yra galimybė ir šioje antrojoje D. S. paskirtoje byloje dėl padarytos žalos ir nuostolių iš juridinio asmens AB Šiaulių banko valdymo organų narių priteisimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo – atleisti D. S.. 100 proc. nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų. 2022-04-01 dieną elektroniniu paštu buvo gautas 2022-04-01 Tarnybos atsakymas – sprendimas Nr. (8.2 Mr) TPS-1175, kad pagal dabar galiojantį ir Seimo pakeistą nustatytą teisinį reguliavimą, „nei Įstatymo, nei Aprašo, nei kitų teisės aktų nuostatos nesuteikia išimtinės teisės Tarnybai suteikti antrinę teisinę pagalbą valstybei garantuojant ir apmokant didesnę antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, kai pareiškėjui yra teikiama antrinė teisinė pagalba vienoje byloje.“ Taigi, kaip matyti iš dabar esančio teisinio reguliavimo, dėl (ne)sąmoningai įstatymų leidėjo pakeisto Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo nuostatų, buvo ženkliai sumažinta galimybė nepasiturintiems privatiems fiziniams asmenims pasinaudoti galimybe kreiptis į teismą, kurią (ap)riboja pakeistas teisinis reguliavimas dėl žyminio mokesčio padengimo, ypač kai yra turtinis ginčas ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 80 straipsnį, 82 straipsnį ir kt., konkreti turima sumokėti žyminio mokesčio suma yra paskaičiuojama procentiniu principu. Esminė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koncepcija yra būtent padėti nepasiturintiems privatiems fiziniams asmenims su valstybės pagalba turėti realią ir objektyvią galimybę apginti savo pažeistas teises teisme ir kitose valstybės institucijose. Deja, paskutiniai Įstatymo pakeitimai tai praktiškai užkerta ir eliminuoja. Įstatymų leidėjui Įstatyme nustačius imperatyvų reikalavimą, kad tik vienoje ir pirmojoje civilinėje byloje privačiam fiziniam asmeniui yra kompensuojama 100 procentų žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų bei panaikinus ir anksčiau Įstatyme buvusią Tarnybos teisę išimties tvarka suteikti tokią teisinę pagalbą, yra suvaržyta asmens teisė įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje kreiptis į teismą ir tuo pačiu suvaržyta teismo teisė vykdyti teisingumą bei dėl to yra pažeistos asmens prigimtinės ir pagrindinės teisės ir laisvės bei teisė į tinkamą teismo procesą. Šiuo atveju pareiškėjas pagal dabar nusistovėjusią proceso tvarką ir taisykles turėtų prašyti paskutinį 2022-04-01 Tarnybos atsakymą – sprendimą Nr. (8.2 Mr) TPS-1175 panaikinti ir klausimą perduoti nagrinėti iš naujo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Tačiau esant tokiam kaip dabar teisiniam reguliavimui Įstatyme, Tarnyba negalėtų priimti jokio kito sprendimo, kaip priėmė 2022-04-01 Tarnybos atsakyme – sprendime Nr. (8.2 Mr) TPS-1175, nes Tarnyba „negali peržengti Įstatymo“ ir jai „rankos yra surištos“. Taigi šiuo atveju lieka vienintelė teisinė priemonė tam išspręsti – jau pirmosios instancijos administraciniam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 14 straipsnio 7 dalies akivaizdaus prieštaravimo Konstitucijai, Konvencijai ir ES teisei.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, remdamasis tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde. Jis pripažino, kad priimdama 2022-04-01 sprendimą Nr. (8.2 Mr) TPS-1175 atsakovė Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nepažeidė, nes kitokio sprendimo priimti negalėjo, tačiau teismas gali pats nuspręsti dėl jo atleidimo nuo žyminio mokesčio 100 procentų arba kreiptis į Konstitucinį teismą dėl nurodytos įstatymo nuostatos atitikimo Konstitucijai.

Atsakovė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – Tarnyba) atsiliepime į skundą nesutinka su pareiškėjo skundu ir jame keliamais reikalavimais. Nurodo, kad pareiškėjas 2021-09-10 Tarnybos Kauno skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Tarnybos Kauno skyrius 2021-09-16 sprendimu Nr. (8.2Mr)TP-21-T-2600-8805 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų nagrinėjant civilinę bylą dėl pareiškėjui padarytos žalos ir nuostolių iš juridinio asmens AB Šiaulių banko ir banko valdymo organų narių priteisimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo, valstybei garantuojant ir apmokant 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Tarnybos Kauno skyriuje 2022-03-28 gautas pareiškėjo prašymas atleisti jį 100 procentų nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų civilinėje byloje dėl žalos ir nuostolių iš juridinio asmens AB Šiaulių banko ir banko valdymo organų narių priteisimo.  Tarnybos Kauno skyrius 2022-04-01 raštu, reg. Nr. TPS-1175, atsižvelgęs į tai, kad Pareiškėjui antrinė teisinė pagalba taip pat jau yra teikiama civilinėje byloje pagal Tarnybos Kauno skyriaus 2022-03-15 sprendimą Nr. (8.2Mr)TP-22-T-755-2661 valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, ir į tai, kad Pareiškėjas Tarnybai sprendimo priėmimo metu nebuvo pateikęs prašymo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos Kauno skyriaus 2022-03-15 sprendimą Nr. (8.2Mr)TP-22-T-755-2661, informavo pareiškėją, kad Tarnyba neturi teisinio pagrindo pakeisti Tarnybos Kauno skyriaus 2021-09-16 sprendimu Nr. (8.2Mr)TP-21-T-2600-8805 numatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Atsakovė pažymi, kad teisinės pagalbos instituto paskirtis yra ginti teisėtus interesus suteikiant teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems tokia pagalba yra reikalingiausia ir būtiniausia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos ne kartą išaiškinta, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) numatytomis sąlygomis ir tvarka. Nuo 2020-07-16 įsigaliojo Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies pakeitimai, pagal kuriuos pareiškėjui, kurio asmens (šeimos) turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal Įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Šio straipsnio 7 dalis netaikoma baudžiamosiose bylose. Tarnybai suteikta kompetencija išimtinai yra susijusi tik su antrinės teisinės pagalbos teikimo organizavimu ir Tarnyba sprendžia, ar pareiškėjas įgyvendino sąlygas antrinei teisinei pagalbai gauti – šiuo atveju, ar pareiškėjas sutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, kai jau gauna antrinę teisinę pagalbą vienoje (civilinėje, administracinėje ar administracinio nusižengimo) byloje. Tarnybos Kauno skyrius, nustatęs, kad Pareiškėjas priskirtinas I pajamų ir turto lygiui, tačiau pareiškėjui 2021-09-16 sprendimo priėmimo metu antrinė teisinė pagalba jau buvo teikiama 1 byloje valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų (Tarnybos Kauno skyriaus 2021-07-09 sprendimas Nr. (8.2Mr)TP-21-T-1856-6201), vadovaudamasis Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi, 2021-09-16 sprendimu Nr. (8.2Mr)TP-21-T-2600-8805 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą valstybei garantuojant ir apmokant 30 procentų. Pažymėtina, kad savo prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą Pareiškėjas taip pat nurodė, kad sutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Viešojoje teisėje galioja principas, kad valdžios institucijos ir pareigūnai veikia įstatymo apibrėžtose ribose. Viešajai teisei būdingas adekvatus t. y. pažodinis teisės normų aiškinimas, kai tekstinė teisės normos išraiška atskleidžia tikrąjį jos turinį, todėl Tarnybai kaip viešojo administravimo subjektui nesuteikta teisė minėtų normų aiškinti plečiamai ir suteikti antrinę teisinę pagalbą kitaip nei numatyta Įstatyme. Nei Įstatymo, nei Sprendimų priėmimo, įvertinus individualią pareiškėjo situaciją, tvarkos aprašo (patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-05-28 įsakymu Nr. 1R-121 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2019-01-07 įsakymo Nr. 1R-16 redakcija), nei kitų teisės aktų nuostatos nesuteikia išimtinės teisės Tarnybai suteikti antrinę teisinę pagalbą valstybei garantuojant ir apmokant didesnę antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, kai pareiškėjui yra teikiama antrinė teisinė pagalba vienoje (civilinėje, administracinėje, administracinio nusižengimo) byloje. Šiuo atveju, kadangi Įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje yra imperatyviai numatyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis priklauso nuo to ar pareiškėjui pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, Tarnybos Kauno skyrius privalėjo vykdyti galiojančių įstatymų nuostatas. Tarnyba pažymi, kad pareiškėjas turėtų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų nagrinėjant civilinę bylą dėl pareiškėjui padarytos žalos ir nuostolių iš juridinio asmens AB Šiaulių banko ir banko valdymo organų narių priteisimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, jeigu jis pateiktų Tarnybai prašymą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal šiuo metu galiojantį Tarnybos Kauno skyriaus 2022-03-15 sprendimą Nr. (8.2Mr)TP-22-T-755-2661. Tokiu atveju, būtų laikoma, kad išnyko Įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje numatytas pagrindas, dėl kurio šiuo metu valstybė garantuoja ir apmoka pareiškėjui 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į skirtingą dalyvaujančių byloje asmenų turtinę padėtį bei būtinybę užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą, įtvirtino ne tik galimybę iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 83 straipsnis), bet ir žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo (CPK 84 straipsnis) institutą. Tarnybos nuomone, pareiškėjo argumentas, kad yra pažeista jo teisė kreiptis į teismą, yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjas neišnaudojo visų galimybių įgyvendinti savo teisės kreiptis į teismą. Nors pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar Įstatymo 14 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau Tarnyba pažymi, kad valstybė apsisprendžia, kokios turtinės padėties asmenis gali paremti, t. y. padengti bylinėjimosi išlaidas (LVAT 2013-05-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1268-13, LVAT 2015-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015). Būtent Įstatyme nustatytų sąlygų ir apribojimų pagalba įstatymų leidėjas siekia užtikrinti vieno asmens poreikio ginti savo galimai pažeistas teises ir valstybės, t. y. visos jos visuomenės, interesų bei galimybių, šią gynybą realizuojant, pusiausvyrą (žr., pvz., LVAT 2014-12-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014). Valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą suteikia pati valstybė tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (LVAT 2018-10-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-5081-822/2018, LVAT 2019-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2417-1062/2019). Todėl Tarnyba mano, kad nėra teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

        Byloje nustatyta, kad 2021-09-10 Tarnybos Kauno skyriuje gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – VGTPĮ) nustatytos formos pareiškėjo 2021-09-07 prašymas suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą dėl padarytos žalos ir nuostolių iš juridinio asmens AB Šiaulių banko ir banko valdymo organų narių priteisimo ir atlyginimo, kuriame pareiškėjas nurodė, kad reikalinga pagalba: atleisti nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Be to, pareiškėjas pateikė ir laisvos formos 2021-09-07 prašymą, kuriame nurodė, kad šiuo metu tarnyba teikia jam pagalbą trejose bylose ir jis prašo suteikti jam nemokamą pagalbą šioje ketvirtoje civilinėje byloje dėl padarytos žalos ir nuostolių iš juridinio asmens AB Šiaulių banko ir banko valdymo organų narių priteisimo ir atlyginimo.

           Tarnybos Kauno skyrius pagal pareiškėjo 2021-09-10 prašymą 2021-09-16 sprendimu Nr. (8.2Mr)TP-21-T-2600-8805 suteikė jam antrinę teisinę pagalbą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų nagrinėjant civilinę bylą dėl pareiškėjui padarytos žalos ir nuostolių iš juridinio asmens AB Šiaulių banko ir banko valdymo organų narių priteisimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo, valstybei garantuojant ir apmokant 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas priskirtinas I turto ir pajamų lygiui, tačiau vadovaujantis Įstatymo 14 str. 5 d., 7 d., 8 d., 9 d. valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis pareiškėjui, įvertinus ankstesniais Tarnybos sprendimais suteiktą jam (jai) antrinę teisinę pagalbą, yra 30 procentų. Sprendimo 4 punkte nurodyta, kad sprendimo priėmimo metu pareiškėjui (-ai) antrinė teisinė pagalba (išskyrus baudžiamąsias bylas) yra teikiama 3 bylose: (1) Tarnybos 2021-07-09 sprendimas Nr. (8.2Mr)TP-21-T-1856-6201; (2) Tarnybos 2021-07-23 sprendimas (8.2Mr)TP-21-T-1962-6762; (3) Tarnybos 2021-07-30 sprendimas Nr. (8.2Mr)TP-21-T-2127-7070.

        Pareiškėjas 2022-03-25 prašymu kreipėsi į Tarnybos Kauno skyrių ir prašė išanalizuoti, gal yra galimybė ir šioje antrojoje D. S. paskirtoje byloje Nr. E2-1930-432/2022 dėl padarytos žalos ir nuostolių iš juridinio asmens AB Šiaulių banko valdymo organų narių priteisimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo atleisti D. S. 100 proc. nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų.        Tarnybos Kauno skyrius 2022-04-01 raštu Nr. TPS-1175, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama civilinėje byloje pagal Tarnybos 2022-03-15 sprendimą Nr. (8.2Mr)TP-22-T-755-2661 valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, o nei Įstatymo, nei Aprašo, nei kitų teisės aktų nuostatos nesuteikia išimtinės teisės Tarnybai suteikti antrinę teisinę pagalbą valstybei garantuojant ir apmokant didesnę antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, kai pareiškėjui yra teikiama antrinė teisinė pagalba vienoje byloje, įvertinęs, kad pareiškėjas Tarnybai nebuvo pateikęs prašymo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos Kauno skyriaus 2022-03-15 sprendimą Nr. (8.2Mr)TP-22-T-755-2661, informavo Pareiškėją, kad Tarnyba neturi teisinio pagrindo pakeisti Tarnybos Kauno skyriaus 2021-09-16 sprendimu Nr. (8.2Mr)TP-21-T-2600-8805 numatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (toliau – ir Sprendimas).        

        Tarnybos Kauno skyrius 2022-03-15 sprendimu Nr. (8.2Mr)TP-22-T-755-2661 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų dėl Vilniaus apygardos teismo 2022-03-04 sprendimo civilinėje byloje Nr. E2-962-656/2022 apskundimo ir nagrinėjant civilinę bylą Nr. E2-962-656/2022 apeliacinės instancijos teisme, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

 

Dėl 2022-04-01 sprendimo Nr. TPS-1175 teisėtumo

 

Įvertinus pareiškėjo skundo argumentus ir jo paaiškinimus teismo posėdžio metu teismas konstatuoja, kad byloje iš esmės nėra ginčo, jog skundžiamas Sprendimas atitinka VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalies nuostatas, nes pareiškėjas pats pripažįsta, jog atsakovė negalėjo priimti kitokio sprendimo pagal jo 2022-03-25 prašymą atleisti jį 100 procentų nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų civilinėje byloje dėl padarytos žalos ir nuostolių iš juridinio asmens AB Šiaulių banko valdymo organų narių priteisimo.

Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad minėto pareiškėjo 2022-03-25 prašymo pateikimo metu jam buvo teikiama antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje pagal Tarnybos 2022-03-15 sprendimą Nr. (8.2Mr)TP-22-T-755-2661 valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjas, teikdamas 2022-03-25 prašymą ir prašydamas atleisti jį 100 procentų nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų ir civilinėje byloje dėl padarytos žalos ir nuostolių iš juridinio asmens AB Šiaulių banko valdymo organų narių priteisimo, nepateikė prašymo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos Kauno skyriaus 2022-03-15 sprendimą Nr. (8.2Mr)TP-22-T-755-2661. Taigi, nėra ginčo, kad pagal pareiškėjo 2022-03-25 prašymą Tarnybos Kauno skyriui priimant skundžiamą Sprendimą pareiškėjui jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba vienoje byloje, kurioje jis buvo 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų.

VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta imperatyvi norma, kuri numato, kad pareiškėjui, kurio asmens (šeimos) turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas - „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir individualių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, 2012 m. gegužės nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1356/2012, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1217-602/2015).

Ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas nurodyta VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta norma, kuri nenumato teisės Tarnybai nustatyti kitokią nei 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, jeigu asmeniui jau yra teikiama antrinė teisinė pagalba vienoje byloje. Todėl teismas konstatuoja, kad Sprendimu atsakovė visiškai teisėtai nusprendė, ir pareiškėjui teisingai išaiškino, jog neturi teisinio pagrindo pakeisti Tarnybos 2021-09-16 sprendimu Nr. (8.2Mr)TP-21-T-2600-8805 numatytą 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, kol pareiškėjui yra teikiama antrinė teisinė pagalba bent vienoje kitoje byloje. Priimti kitokį sprendimą ir tenkinti pareiškėjo 2022-03-25 prašymą Tarnyba negalėjo, nes tai būtų veikimas viršijant įstatymo suteiktus įgaliojimus („ultra vires“) ir nustatymas tokio antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio, kokio nenumato VGTPĮ.

Kadangi nustatytomis aplinkybėmis Tarnyba neturėjo nei galimybės, nei teisės priimti kitokį sprendimą dėl pareiškėjo 2022-03-25 prašymo, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti skundžiamą Sprendimą neteisėtu. Atitinkamai pareiškėjo skundo reikalavimas pakeisti Sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.). 

Pareiškėjo skundo reikalavimas, kad teismas nustatytų, jog D. S. yra 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų byloje dėl padarytos žalos ir nuostolių iš juridinio asmens AB Šiaulių banko valdymo organų narių priteisimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, nes teismas nėra kompetentingas priimti tokį sprendimą.

VGTPĮ 5 straipsnyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valdymo institucijų (Lietuvos Respublikos Vyriausybė; Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija; savivaldybių institucijos; Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba; Lietuvos advokatūra), tarp kurių teismo nėra. VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad Tarnyba priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, o VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalis numato, kad Tarnybos sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Taigi, teismas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valdyme dalyvauja tik kaip ginčus šioje srityje sprendžianti institucija, bet ne kaip sprendimus priimanti institucija, kadangi teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir nepriima sprendimų, kurie priskirti viešojo administravimo subjektams.

Pasisakydamas dėl apribojimo teismui perimti viešojo administravimo funkcijas LVAT yra išaiškinęs, kad teismai nėra viešojo administravimo institucijos ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, dėl ko negali įpareigoti viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o gali tik pavesti iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų (pvz., LVAT 2018 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A-1150-502/2018). Tai reiškia, kad teismas juo labiau negali pats priimti sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir perimti viešojo administravimo subjekto funkcijas.

 

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

 

Kaip minėta, pareiškėjas pats pripažįsta, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, o esminiai pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo susiję ne su Sprendimo teisėtumu, o su VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuris, pasak pareiškėjo, prieštarauja Konstitucijai. Todėl pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalies atitikimo Konstitucijai, nes imperatyvus įstatymo reikalavimas, kad tik vienoje civilinėje byloje privačiam fiziniam asmeniui yra kompensuojama 100 procentų žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų varžo asmens teisę, įtvirtintą Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, kreiptis į teismą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pažymėtina, jog teismas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kreipiasi tik esant teisiškai motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią proceso teisės normą, 2019-02-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3144-520/2019 pažymėjo, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

Kaip matyti iš pareiškėjo argumentų, jis iš esmės kvestionuoja valstybės teisę nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kai valstybė nustato tam tikrus kriterijus, kokia apimtimi ji teikia visiškai nemokamą antrinę teisinę pagalbą ir kokia apimtimi atleidžia asmenis nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjas mano, kad galimybė atleisti asmenį 100 procentų nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų tik vienoje byloje pažeidžia jo teisę kreiptis į teismą kai jis nėra pajėgus sumokėti atitinkamą dalį žyminio mokesčio. Tačiau teismas atmeta pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus, nes valstybės teisė nustatyti tam tikrus antrinės teisinės pagalbos suteikimo kriterijus ir apribojimus nepažeidžia nei pareiškėjos teisės kreiptis į teismą, nei prieštarauja Konstitucijai.

LVAT praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo instituto tikslas būtent ir yra asmenų pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymų saugomų interesų tinkamos gynybos, taip pat ir teisminės, užtikrinimas, tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014; 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015; 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4135-756/2017; 2018 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5081-822/2018).  

Nagrinėjamu atveju ginčijamu Sprendimu pareiškėjui pagal VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalį atsisakyta keisti ankstesniu Tarnybos sprendimu nustatytą 30 procentų valstybės apmokamą antrinės teisinės pagalbos dydį atsižvelgiant į tai, kad jam jau teikiama 100 procentų valstybės apmokama antrinė teisinė pagalba kitoje byloje. Teismo vertinimu, toks apribojimas ne riboja asmenų teises kreiptis į teismą, o kaip tik padeda užtikrinti asmenų lygiateisiškumą. Akivaizdu, kad valstybės galimybės teikti teisinę pagalbą negali būti neribotos, taigi aptariamu apribojimu garantuojama, jog teisinė pagalba būtų suteikiama kuo daugiau asmenų, kuriems ji būtina. Teikiant 100 procentų valstybės apmokamą teisinę pagalbą vienam asmeniui daugiau nei vienoje byloje, neišvengiamai mažėtų valstybės galimybės suteikti šią teisinę pagalbą kitiems asmenims. Teismo nuomone, šia nuostata asmenys, prašantys valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nediskriminuojami, taip pat ir palyginti su asmenimis, turinčiais pakankamai pajamų ginti savo pažeistas teises be valstybės pagalbos, nes jeigu ši nuostata yra taikoma, reiškia, kad asmeniui jau yra teikiama 100 procentų valstybės apmokama valstybės garantuojama teisinė pagalba, t. y. valstybė maksimaliai, pagal savo išgales, užtikrina paramą neturinčiam pakankamų finansinių išteklių asmeniui ginti savo pažeistas teises, tačiau kartu savo lėšas siekia kuo efektyviau panaudoti ir kitų asmenų poreikiams gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

LVAT yra pažymėjęs, kad būtent įstatyme nustatytų sąlygų ir apribojimų pagalba įstatymų leidėjas siekia užtikrinti vieno asmens poreikio ginti savo galimai pažeistas teises ir valstybės, t. y. visos jos visuomenės, interesų bei galimybių, šią gynybą realizuojant, pusiausvyrą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014). Taigi, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo instituto tikslas yra ne vieno asmens maksimalus poreikių patenkinimas neribotame skaičiuje bylų, o visos visuomenės poreikių suderinimas užtikrinant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą kuo platesniam ratui asmenų ir pagal valstybės turimas finansines galimybes.

Pažymėtina, kad klausimas dėl VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto apribojimo gauti 100 procentų valstybės apmokamą garantuojamą teisinę pagalbą galimo prieštaravimo Konstitucijai teismų jau buvo vertintas ir LVAT yra pripažinęs, jog VGTPĮ nustatytas ribojimas įtvirtintas įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje gauti visa apimtimi valstybės apmokamą antrinę teisinę pagalbą tuomet, kai asmeniui teisinė pagalba jau yra teikiama, nepažeidžia asmenų lygybės, diskriminavimo draudimo principų ir asmens teisės į teisminę gynybą, nes tai, kad valstybė, atsižvelgiant į įstatyme pagrįstai nustatytus apribojimus nesuteikia asmeniui teisinės pagalbos jo prašoma apimtimi, nepanaikina, nepakeičia asmens teisės kreiptis į teismą ar nesudaro esminių kliūčių ja pasinaudoti. Todėl LVAT yra konstatavęs, jog nekyla abejonių dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 30 straipsniams ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra pagrindo (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus teismas šioje byloje taip pat konstatuoja, jog VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalyje numatytas apribojimas gauti tik 30 procentų valstybės apmokamą antrinę teisinę pagalbą, jeigu vienoje byloje pareiškėjui jau yra teikiama antrinė teisinė pagalba, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems asmenų lygybės, nediskriminavimo principams ir neapriboja asmens teisės į teisminę gynybą. Todėl teismas nemano, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį teismą šioje byloje dėl VGTPĮ 14 straipsnio 7 dalies atitikimo Konstitucijai.

Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Ž. T. Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

 

nusprendžia:

 

Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio  rūmus.

 

 

Teisėjas                                                                                Ramūnas Šarka

 

                                                                                                                         


Paminėta tekste:
  • e2-962-656/2022
  • e2-1930-432/2022
  • CPK
  • CPK 84 str. Žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas
  • A-525-1268-13
  • A-2195-575/2015
  • A-5081-822/2018
  • eA-2417-1062/2019
  • A-1217-602/2015
  • A-1150-502/2018
  • eA-3144-520/2019
  • A-4135-756/2017