Civilinė byla Nr. e2A-442-601/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06193-2019-1

                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                              2.6.11.5; 3.2.9.5; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 5 d.

Kaunas

         Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas,

         teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui V. J. dėl įsiskolinimo už suteiktą šilumos energiją priteisimo.

         Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Kauno energija“ kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama iš atsakovo V. J. priteisti 1 061,68 Eur skolą už laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. tiektą šilumos energiją, 30,82 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d., viso 1 092,50 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas – 25 Eur žyminį mokestį, 1,71 Eur išlaidas už duomenų iš Nekilnojamojo turto registro gavimą.

2.       Ieškovė nurodė, kad AB „Kauno energija“ tiekia šilumą daugiabučiui namui, esančiam Kaune, (duomenys neskelbtini), kuriame yra atsakovui priklausantis butas Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas su ieškove nėra pasirašęs šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau ieškovei teikiant šilumą, o atsakovui ją vartojant, laikoma, kad tarp ieškovės ir atsakovo nuo pastato, kuriame yra patalpa, šildymo įrenginių prijungimo prie ieškovės šilumos tiekimo įrenginių datos yra sudaryta šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis pagal standartines sąlygas. Atsakovas nėra atsiskaitęs už ieškovės atsakovo butui laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. perduotą šilumos energiją. Atsakovo skolą ieškovei sudaro 1 061,68 Eur skola už laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. tiektą šilumos energiją, 30,82 Eur delspinigiai už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d., viso 1 092,50 Eur.

3.       Atsakovas V. J. atsiliepime prašė į bylą išvadą teikiančia institucija įtraukti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir įpareigoti pateikti išvadą, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas teigė, kad 2012 m. spalio 19 d. raštu nutraukė šilumos tiekimo sutartį su AB „Kauno energija“. Apie sutarties nutraukimą atsakovas raštu informavo tiek ieškovę, tiek Kauno miesto savivaldybę, nurodydamas, jog atliko visus būtinus einamojo statybos remonto darbus, siekiant tinkamai atjungti atsakovo butą nuo centrinio šildymo sistemos. Atsakovas minėtų įstaigų darbuotojų prašė sudaryti kvalifikuotų asmenų komisiją, kuri galėtų įvertinti atsakovo bute atliktų darbų kokybę. Tačiau jokia komisija nebuvo sudaryta, jokie asmenys pagal atsakovo prašymą apžiūrėti atsakovo atliktų darbų nebuvo atvykę. Todėl atsakovas pagrįstai manė, kad ieškovė ir Kauno miesto savivaldybės darbuotojai pripažino atsakovo teisę savo nuožiūra šildytis jam priklausantį butą. Atsakovas, prieš nutraukdamas šilumos energijos tiekimo sutartį, su ieškove buvo pilnai atsiskaitęs už suteiktas paslaugas, ieškovei jokių įsiskolinimų neturėjo. Ieškovė nuo 2012 m. jokių pretenzijų atsakovui nekėlė, todėl atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad šilumos energijos sutartis yra nutraukta ir jis gali savarankiškai šildytis savo butą. Nuo 2012 m. savo butą šildosi dujomis, už sunaudotas dujas apmoka, todėl nėra sąžininga iš atsakovo reikalauti to, ko atsakovas nėra sunaudojęs. Atsakovas nuo sutarties nutraukimo nesinaudojo ieškovės teikiamomis paslaugomis, todėl ieškovė neturi realios reikalavimo teisės reikalauti iš atsakovo sumokėti už paslaugas, kurių atsakovas nėra gavęs.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino, t. y. priteisė ieškovei AB „Kauno energija“ iš atsakovo V. J. 1 061,68 Eur skolą, 30,82 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1 092,50 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. balandžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 26,71 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo V. J. 3,45 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

5.       Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakovu šilumos pirkimo–pardavimo rašytinės sutarties nėra sudarę, tačiau vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.384 straipsnio 1 dalimi, laikė, kad sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais neterminuotam laikui. Todėl atsakovas, būdamas jam nuosavybės teise priklausančiam butui tiekiamos šilumos energijos vartotoju, turi prievolę už suvartotą energiją sumokėti. Juolab, kad atsakovas jokių įrodymų atsiliepime nurodytoms aplinkybėms dėl jam priklausančio buto šildymo sistemos atsijungimo nuo centralizuotų šilumos energijos tiekimo įrenginių pagrįsti nepateikė ir atsijungimo teisėtumo, t. y. kad atsakovo buto šilumos vartojimo įrenginiai atjungti teisės aktų nustatyta tvarka, neįrodinėjo, šilumos įrenginių pripažinimo atjungtais akto nepateikė. Be to, byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2019 m. balandžio 2 d. išrašas patvirtina priešingai, t. y. kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, šildymo būdas – centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų.

6.       Teismas konstatavo, kad šalių faktiniai prievoliniai šilumos tiekimo santykiai laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. nebuvo nutrūkę, kadangi byloje nėra jokių duomenų, pavirtinančių jog atsakovas teisėtai atjungė savo buto šilumos tiekimo įrenginius nuo centralizuotų šilumos tiekimo įrenginių ir taip nutraukė tarp šalių susiklosčiusius faktinius prievolinius šilumos energijos tiekimo – vartojimo santykius. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo skola ieškovei laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. pagrįsta buto apyvartos žiniaraščiu, o atsakovas nenurodė jokių su skolos dydžiu nesutikimo argumentų, teismas laikė ieškinį pagrįstu ir tenkino pilnai.

7.       Teismas atsižvelgdamas į tai, kad teismų praktika šio pobūdžio bylose yra ir aiški ir nusistovėjusi bei atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nėra byloje iškilusių teisinių klausimų, dėl kurių šioje byloje Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba galėtų pasisakyti pagal savo kompetenciją.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

8.       Apeliaciniu skundu atsakovas V. J. Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-12142-1088/2019, ir ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

8.1.                        Ieškovė į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, neprašė bylos nagrinėti jai nedalyvaujant, neprašė bylos atidėti, todėl, atsakovui nereiškiant prašymo priimti sprendimą už akių, pirmosios instancijos teismas turėjo palikti ieškinį nenagrinėtu;

8.2.                        Tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis, todėl svarbu išsiaiškinti ar ieškovė turi neginčijamą teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti už paslaugas, kurių realiai pagal sutartį nesuteikė, ir ar atsakovas, kaip vartotojas, turi pareigą už nesuteiktas paslaugas sumokėti;

8.3.                        Ginčas byloje yra kilęs tarp paslaugos teikėjo ir vartotojo, todėl Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai turėjo būti pavesta pateikti išvadą, siekiant išsiaiškinti ar paslaugų teikėjas gali reikalauti sumokėti už paslaugas, kuriomis nesinaudojo vartotojas;

8.4.                        Svarbu atsižvelgti, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 104–112, 114, 115, 117–124 punktai, nustatantys pastato ar patalpų šildymo būdo pakeitimo tvarką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu pripažinti prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui.

9.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

         Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.        Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11.        Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkinti ieškinio reikalavimai dėl skolos už šilumos energiją priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.

Dėl CPK 246 straipsnio 1 dalies taikymo

12.       Nustatyta, kad į paskirtą 2019 m. lapkričio 4 d. parengiamąjį teismo posėdį neatvyko nei ieškovė, nei apeliantas, kuriems tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą. Ieškovė nepateikė nei prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, nei prašymo bylą nagrinėti jai nedalyvaujant. Apeliantas (jo atstovas) pateikė prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Pirmosios instancijos teismas, šio posėdžio metu, nusprendė, kad papildomi pasirengimo veiksmai nereikalingi ir išsprendė bylą iš esmės – ieškinį tenkino. 

13.       Apeliantas nurodo, kad ieškovei (jos atstovei) neatvykus į parengiamąjį teismo posėdį (kurio metu buvo nuspręsta išnagrinėti bylą iš esmės) ir neprašant jo atidėti, o apeliantui (atsakovui) neprašant priimti sprendimo už akių, pirmosios instancijos teismas privalėjo ieškinį palikti nenagrinėtą (CPK 246 straipsnio 1 dalis), o ne bylą išnagrinėti iš esmės.

14.       CPK 246 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos ieškovo ir jo atstovo neatvykimo į teismo posėdį pasekmės. Kai į teismo posėdį neatvyksta ieškovas, kuriam tinkamai nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir jis neturi atstovo, teismas bylos nagrinėjimą atideda. Bylos nagrinėjimas atidedamas taip pat tuo atveju, kai ieškovas bylą veda per atstovą, tačiau į teismo posėdį neatvyksta ieškovas ir jo atstovas, ir tinkamai apie teismo posėdžio vietą ir laiką nepranešta ieškovo atstovui. Bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas ieškovo ar jo atstovo prašymu, jeigu ieškovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Neatvykimo priežasčių svarbą įvertina teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo stadiją, ieškovo ir jo atstovo ankstesnį procesinį elgesį ir kitas svarbias aplinkybes. Kitais atvejais teismas atsakovo prašymu ir šio Kodekso nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. Kai atsakovas neprašo priimti sprendimo už akių, teismas palieka ieškinį nenagrinėtą.

15.       Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinama vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis).

16.       Pažymėtina, kad ieškinio palikimas nenagrinėto kaip neigiama procesinė pasekmė taikoma ieškovui tuo atveju, kai nustatomas ieškovo pasyvus elgesys procese arba piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis bei siekis nepagrįstai užtęsti (vilkinti) procesą. Ieškinį palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu teismas gali tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog ieškovas pasyvus, sistemingai neatlieka procesinių veiksmų ar galbūt piktnaudžiauja procesu, nusišalina nuo bylos nagrinėjimo, nėra suinteresuotas bylos nagrinėjimo tęsimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-08-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1065-464/2018). Vadinasi, dėl ieškinio palikimo nenagrinėto gali nepagrįstai pailgėti konkretaus ginčo išnagrinėjimo trukmė, nes ieškovas, norėdamas apginti savo pažeistus interesus, turėtų iš naujo inicijuoti kitą procesą, kuriame pakartotinai būtų eikvojamos valstybės lėšos, teismo bei proceso dalyvių laikas rengiantis bylos nagrinėjimui iš esmės, kas nebūtų suderinama su proceso ekonomiškumu (CPK 7 straipsnis). Vienas civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Šiam tikslui pasiekti CPK 7, 8, 159, kitų straipsnių nuostatose įtvirtinta tiek teismo, tiek šalių pareiga veikti taip, kad byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką.

17.       Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ieškovė piktnaudžiautų procesu, ar siektų vilkinti bylos procesą. Juo labiau, kad bylos nagrinėjimas buvo paskirtas tą dieną (2019 m. lapkričio 4 d.), kurią ieškovės atstovė, savo 2019 m. rugsėjo 5 d. prašyme skirti kitą posėdžio datą, nurodė kaip neskirtiną dėl jos užimtumo. Ieškovės neatvykimas į 2019 m. lapkričio 4 d. parengiamąjį teismo posėdį, nors ir nepateikus jokio prašymo dėl šio teismo posėdžio, nelaikytinas bylos vilkinimu bei tai nepagrindžia galimo ieškovo nesuinteresuotumo bylos tęsimu. Taigi, tai leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė neigiamų pasekmių ieškovei (nepaliko ieškinio nenagrinėto), tuo greičiau atkurdamas teisinę taiką tarp šalių (išspręsdamas ginčą).   

18.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad CPK 246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė palikti ieškinį nenagrinėtą nėra imperatyvi, ir teismas gali paskirtą bylą į parengiamąjį posėdį išspręsti iš esmės, neatvykus ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364-916/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

19.       Apibendrindamas aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėdamas bylą iš esmės, nors formaliai ir nukrypo nuo CPK 246 straipsnio 1 dalies taikymo, tačiau, atsižvelgiant į ieškinio dalyką ir pagrindą, apeliacinio skundo turinį, šis nukrypimas nelemia to, kad galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir nesudaro pagrindo naikinti priimtą teismo sprendimą.

Dėl ginčo esmės

20.       Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu, nurodo, kad jis 2012 m. spalio 19 d. raštu nutraukė šilumos tiekimo sutartį su ieškove, informuodamas ją raštu ir nurodydamas, jog jis atsijungė nuo centrinės šildymo sistemos. Apelianto manymu, ieškovė neturi teisės reikalauti iš jo sumokėti už paslaugas, kurių realiai pagal sutartį nesuteikė, o apeliantas, kaip vartotojas, neturi pareigos už nesuteiktas paslaugas mokėti.

21.       Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, priteisė iš apelianto, kaip buto savininko ir šilumos energijos vartotojo, 1 061,68 Eur įsiskolinimą už perduotą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. ir 30,82 Eur delspinigiai už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d., viso 1 092,50 Eur. Nurodė, kad byloje nesant jokių duomenų, kad apeliantas teisėtai atjungė savo buto šilumos tiekimo įrenginius nuo centralizuotų šilumos tiekimo įrenginių ir taip nutraukė tarp šalių susiklosčiusius faktinius prievolinius šilumos energijos tiekimo – vartojimo santykius, konstatuotina, jog šalių faktiniai prievoliniai šilumos tiekimo santykiai laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. nebuvo nutrūkę, todėl apeliantas turi pareigą mokėti už šilumos energiją (CK 1.71 straipsnis, CK 6.38 straipsnis, CK 6.383 straipsnio 1 dalis, 6.384 straipsnio 1 dalis, 6.388 straipsnio 1 dalis).

22.       Byloje nėra ginčo dėl įsiskolinimo sumos (apeliantas jos neginčija), nėra ginčo, kad tarp šalių susiklostę faktiniai sutartiniai šilumos energijos tiekimo – vartojimo teisiniai santykiai. Apelianto keliamo ginčo esmė – kodėl jis turi mokėti už neva ieškovės teikiamas paslaugas, jeigu jis yra atsijungęs nuo centrinės šildymo sistemos.

23.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas  ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

24.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą. Lietuvos Respublikos teisiniame reglamentavime (CK 6.390 straipsnis, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnis) nustatyta butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadaryti žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013). Taigi, tiek Civiliniame kodekse, tiek kituose šilumos ūkį bei energijos vartojimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtinta ne tik vartotojo – daugiabučio namo buto savininko teisė vienašališkai nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir atsijungti nuo centrinio energijos tiekimo, bet ir pareiga užtikrinti, kad minimo pobūdžio sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams, t. y. kad vienam iš daugiabučio namo gyventojų nutraukus vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutartį kiti vartotojai galės netrukdomai naudotis tiekėjo teikiamomis paslaugomis. Sprendžiant klausimą dėl atsijungimo nuo bendrų centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, įrengtų daugiabučiame name, svarbu ne tik užtikrinti konkretaus vartotojo interesus, bet ir visa daugiabučio namo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistema besinaudojančių asmenų interesus, t. y. turi būti išlaikyta atitinkamų interesų pusiausvyra. Statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą, atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui, tiek šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais, kuriuose įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo ir karšto vandens tiekimo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017).

25.       Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 12 įstatymo Nr. XI–133 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. vasario 1 d.) CK 6.390 straipsnio 1 dalies taisyklė buvo detalizuota, nurodant, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). To paties straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir aktualioje Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio redakcijoje (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2701 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-350-687/2019).

26.       Taigi, tam kad pripažinti, jog šilumos tiekimo sutartis (toliau – sutartis) tarp ieškovės ir apelianto yra nutraukta ir apeliantas neturi pareigos mokėti ieškovės priskaičiuojamų mokėjimų, būtina nustatyti atsijungimo nuo centrinės šildymo sistemos faktą (tuo pačiu ir laiką) bei atsijungimo teisėtumą. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus <...>. Nagrinėjamu atveju, apeliantas teigia, kad jis nutraukė sutartį tarp šalių, nes atsijungė nuo centrinės šildymo sistemos, todėl apeliantui tenka pareiga įrodyti atsijungimo faktą, atsijungimo teisėtumą bei tai, kad jis pranešė ieškovei apie sutarties nutraukimą. Šioms faktinėms aplinkybėms pagrįsti, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, todėl nėra pagrindo laikyti, jog sutartis tarp šalių yra teisėtai nutraukta.

27.       Taip pat pažymėtina, kad apelianto atžvilgiu yra įsiteisėjęs (po Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties) Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimas (civilinė byla Nr. e2-1355-151/2017), kuriame ginčas tarp šalių buvo išspręstas pagal analogiškas aplinkybes kaip ir nagrinėjamu atveju, tik įsiskolinimas iš apelinato už šilumos energiją buvo priteistas už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. Iš apelianto procesinių dokumentų abejose bylose (atsiliepimų į ieškinius, apeliacinių skundų) matyti, kad visi šie dokumentai yra identiški savo turiniu (nukopijuota ir įkelta į kitą dokumentą), t. y. apelianto 2016 m. spalio 20 d. atsiliepimas į ieškinį identiškas 2017 m. gegužės 5 d. apeliaciniam skundui, identiškas 2019 m. gegužės 16 d. atsiliepimui į ieškinį, identiškas (šiuo atveju nagrinėjamam) 2019 m. gruodžio 20 d. apeliaciniam skundui. Taigi, apelianto skunde nurodomi argumentai jau buvo įvertinti ir atmesti, kaip nepagrįsti, 2017 m. įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose. Naujų argumentų (nenurodytų ankstesniuose procesiniuose dokumentuose) apeliantas nėra pateikęs, todėl tai dar kartą patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

28.       Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, dėl ko jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas, jame nurodytais motyvais, atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

         Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

         Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

         Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.