Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-41-511/2017
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00478-2012-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1,
1.2.14.5.2, 1.2.18.10, 1.2.29.1.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko, Gintaro Godos, Audronės Kartanienės, Alvydo Pikelio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
gynėjui advokatui Edvinui Sergaičiui,
nukentėjusiajam E. P.
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. N. ir G. V. kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 15 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu nuteisti:
A. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.
G. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, 182 straipsnio 1 dalį – areštu aštuoniasdešimčiai parų, 222 straipsnio 1 dalį – areštu aštuoniasdešimčiai parų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsniu, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams dešimčiai mėnesių.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant G. V. bausmės vykdymo atidėjimo metu dirbti, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, per du metus atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.
Priteista solidariai iš A. N. ir G. V. 22 300,74 Eur E. P. nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.
Priteista iš A. N.: D. M. – 17 377,20 Eur, E. B.
(Č.) – 6371,64 Eur, Z. L. – 16 797,96 Eur, V. S. – 173,77
Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti, A. G. – 770,39 Eur nusikaltimu padarytai turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Priteista solidariai iš A. N. ir G. V. 1100 Eur E. P. jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteista iš A. N. 868,86 Eur D. M., 868,86 Eur E. B. (Č.) jų turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 15 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nuosprendis pakeistas.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, A. N. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant per keturis mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos pradėti dirbti, per visą bausmės atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2016 m. kovo 15 d.
A. N. taikyta kardomoji priemonė – suėmimas panaikintas ir ji nedelsiant paleista iš suėmimo vykdymo vietos.
Nuteistojo G. V. apeliacinis skundas atmestas.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. A. N. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Nustatytos tokios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės: nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. kovo 23 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo namuose (duomenys neskelbtini), bei UAB „R“ patalpose (duomenys neskelbtini), veikdama kartu su UAB „R“ direktoriumi G. V., pastarajam įmonės vardu su nukentėjusiuoju sudarius fiktyvias paslaugų teikimo sutartis dėl konsultacijų teikimo verslo klausimais, aiškiai suvokiant, kad tokių paslaugų UAB „R“ neteikia, reikiamų specialistų neturi, ji kaip UAB „R“ konsultantė, apgaule, t. y. piktnaudžiaudama nukentėjusiojo E. P. pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį ir psichologiškai įbaugindama asmenį dėl tariamai jam gresiančių nelaimių, teikdama konsultacijas už gyvenimo sutvarkymą, sielos išvalymą, užkalbėjimų nuėmimą, sėkmę nešančių amuletų ir kitų atributų užkalbėjimą, aiškiai suvokdama, kad tokių paslaugų suteikti negali, iš E. P. ne mažiau kaip per 4 kartus apgaule įgijo 77 000 Lt, ir sūnaus V. V. naudai 60 000 Lt vertės nukentėjusiojo automobilį „Land Rover Range Rover Sport“, kurį 2012 m. rugpjūčio 3 d. grąžino nukentėjusiajam, tačiau realiai žadėtų paslaugų nesuteikė, likusių pinigų negrąžino, su nukentėjusiuoju ryšius nutraukė. Taip apgaule, savo ir G. V. vadovaujamos UAB „R“ naudai įgijo 77 000 Lt, padarydama E. P. 22 300,74 Eur (77 000 Lt) turtinę žalą.
A. N., tęsdama nusikalstamą veiką, nuo 2012 m. gegužės mėn., tiksliau nenustatytos dienos, iki 2012 m. birželio mėn., tiksliau nenustatytos dienos, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), restorane „Portofino“, esančiame Kaune, Savanorių pr., prie prekybos centro „IkI“, esančio Kaune, P. Lukšio g., apgaule, t. y. piktnaudžiaudama nukentėjusiosios pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį, psichologiškai įbaugindama asmenį dėl tariamai jam gresiančių nelaimių, baugindama nukentėjusiąją prakeikimu ir invalidumu, už sėkmę nešančių amuletų ir kitų atributų užkalbėjimą, už apeigas, turinčias pagerinti gyvenimą, aiškiai suvokdama, kad tokių paslaugų suteikti negali, iš E. B. (Č.) per 3 kartus įgijo 22 000 Lt, tačiau realiai paslaugų nesuteikė, pinigų negrąžino, su nukentėjusiąja ryšius nutraukė. Taip apgaule savo ir UAB „R“ naudai įgijo 22 000 Lt, padarydama E. B. (Č.) 6371,64 Eur (22 000 Lt) turtinę žalą.
A. N., tęsdama nusikalstamą veiką, nuo 2012 m. gegužės mėn., tiksliau nenustatytos dienos, iki 2012 m. birželio mėn., tiksliau nenustatytos dienos, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apgaule, t. y. piktnaudžiaudama nukentėjusiosios pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį, psichologiškai įbaugindama D. M. dėl tariamai jos šeimai gresiančių nelaimių, už sėkmę nešančių ir gyvenimo kokybę gerinančių amuletų gaminimą ir užkalbėjimą, aiškiai žinodama, kad tokios paslaugos suteikti negali, iš D. M. per 4 kartus įgijo 60 000 Lt, tačiau realiai paslaugų nesuteikė, pinigų negrąžino. Taip apgaule UAB „R“ naudai įgijo 60 000 Lt, padarydama D. M. 17 377,20 Eur (60 000 Lt) turtinę žalą.
A. N., tęsdama nusikalstamą veiką, nuo 2012 m. gegužės 29 d. iki 2012 m. birželio 30 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nukentėjusiosios namuose (duomenys neskelbtini), bei Preiloje, Neringos miesto savivaldybėje, apgaule, t. y. piktnaudžiaudama nukentėjusiosios pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį, psichologiškai įbaugindama asmenį dėl tariamai jam gresiančių nelaimių, teikdama konsultacijas dėl sveikatos gerinimo, išvalymo nuo blogio, sėkmę nešančių amuletų, vandens, miltų, druskos užkalbėjimą, sėkmingo verslo mokymus, aiškiai žinodama, kad tokių paslaugų suteikti negali, per kelis kartus iš Z. L. įgijo 178 000 Lt, iš kurių 120 000 Lt savanoriškai grąžino nukentėjusiajai, tačiau realiai paslaugų nesuteikė, likusių pinigų negrąžino, su nukentėjusiąja ryšius nutraukė. Taip apgaule UAB „R“ naudai įgijo 58 000 Lt, padarydama Z. L. 16 797,96 Eur (58 000 Lt) turtinę žalą.
2. G. V. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę: būdamas UAB „R“ (į.k. (duomenys neskelbtini)) direktorius, nuo 2012 m. vasario mėn., tiksliau nenustatytos dienos iki 2012 m. kovo 23 d., veikdamas vieninga išankstine tyčia kartu su motina A. N., parengdamas ir pasirašydamas tris fiktyvias verslo konsultacijų paslaugų teikimo sutartis su E. P., aiškiai suvokdamas, kad tokių paslaugų UAB „R“ neteikia, tokias funkcijas atliekančių specialistų neturi, UAB „R“ konsultantei A. N. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo namuose (duomenys neskelbtini), bei UAB „R“ patalpose (duomenys neskelbtini), teikiant konsultacijas už gyvenimo sutvarkymą, sielos išvalymą, užkalbėjimų nuėmimą, sėkmę nešančių amuletų užkalbėjimą, aiškiai suvokiant, kad tokių paslaugų suteikti ji negali, iš E. P. ne mažiau kaip per 4 kartus įgijo 77 000 Lt ir brolio V. V. naudai 60 000 Lt vertės automobilį „Land Rover Range Rover Sport“, kurį 2012 m. rugpjūčio 3 d. grąžino nukentėjusiajam, realiai žadėtų paslaugų nesuteikė, likusių pinigų negrąžino, taip apgaule A. N. ir savo vadovaujamos UAB „R“ naudai įgijo 77 000 Lt, padarydamas E. P. (22 300,74 Eur) 77 000 Lt turtinę žalą.
Be to, G. V. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad būdamas UAB „R“ direktorius, 2012 m. vasario mėn., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, suklastojo dokumentus, t. y. parengė ir pasirašė dvi 2012 m. vasario 23 d. paslaugų teikimo sutartis, kuriomis UAB „R“ įsipareigojo teikti verslo konsultacijas E. P., o pastarasis už tai sumokėjo 35 000 Lt, nurodydamas aiškiai tikrovės neatitinkančius duomenis, kad UAB „R“ teiks konsultacijas verslo reikalais, nors tokia veikla UAB „R“ neužsiėmė, reikiamų specialistų neturėjo.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2012 m. kovo mėn., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, G. V. suklastojo dokumentą, t. y. parengė ir pasirašė 2012 m. kovo 22 d. paslaugų teikimo sutartį, kuria UAB „R“ įsipareigojo teikti verslo konsultacijas E. P., nurodydamas aiškiai tikrovės neatitinkančius duomenis, kad UAB „R“ teiks konsultacijas verslo reikalais, nors tokia veikla UAB „R“ neužsiėmė, reikiamų specialistų neturėjo, o pastarasis įsipareigojo sumokėti 60 000 Lt. Neturėdamas tokios grynųjų pinigų sumos, E. P. perleido nuosavybės teise priklausiusį 60 000 Lt vertės automobilį „Land Rover Range Rover Sport“ G. V. broliui V. V..
Be to, G. V. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011 m. liepos 22 d. – 2012 m. rugsėjo 10 d. būdamas UAB „R“ direktorius ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ reikalavimus, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ bei Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių” 9 punkto (2007-12-19 LVR nutarimo Nr. 1360 redakcija) nuostatas, kad „Ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas (toliau vadinama – atskaitingas asmuo). Išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis. Atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, - nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Nepanaudotų pinigų grąžinimas įforminamas kasos pajamų orderiu“, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 20 d. pažeidė: Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį „Reikalavimai buhalteriniai apskaitai“, kurioje nurodyta, kad ,,į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, nes į apskaitą neįtraukė mokėjimų, gautų iš E. P. 36 550 Lt, E. B. 35 000 Lt, A. G. 2360 Lt, V. S. 600 Lt, D. M. 7000 (iš viso 80 010 Lt) ir to paties įstatymo 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, nes apskaitos dokumentais (kasos pajamų orderiais, pinigų priėmimo kvitais) nefiksavo pajamų, gautų iš minėtų fizinių asmenų, taip pat atskaitingo asmens A. N. 2012 m. liepos mėn. avansinėje apyskaitoje užfiksavo mokėjimą VŠĮ „P“ 1950 Lt už apartamentų nuomą be mokėjimą įrodančio dokumento, t. y. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „R“ buhalterinę apskaitą. Dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „R“ turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
3. Kasaciniu skundu nuteistoji A. N. prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą jai nutraukti.
3.1. Kasatorė teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
3.2. Anot kasatorės, ji nepagrįstai pripažinta kalta dėl sukčiavimo, teismai netinkamai taikė BK 182 straipsnio 2 dalį, nesilaikė teismų praktikos sukčiavimo bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-519/2006, 2K-335/2010, 2K-346/2012, 2K-161/2013, 2K-589/2013, 2K-273/2014). Kasatorės įsitikinimu, apgaulė tik deklaruojama, nes ji nepagrįsta objektyviais bylos įrodymais. Teismai kaip jos panaudotą apgaulę įvardijo jos vykdytą veiklą (bioenergetinių paslaugų teikimą), kuri Lietuvos Respublikoje nėra draudžiama. Kasatorė nurodo, kad 1995 m. gegužės 17 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Nr. 696 ,,Dėl ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus“ pritarta Statistikos departamento parengtam Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriui, kuris, beje, skelbiamas viešai internete, jame be įvairių kitų profesijų aprašoma ir būrėjo profesija, kuriai suteiktas kodas 516102. Tačiau jokiais teisės aktais nėra nustatyta, kas gali teikti bioenergetines paslaugas, taip pat nenustatyti konkretūs reikalavimai asmenims, ketinantiems teikti tokias paslaugas. Todėl teismų išvados, kad ji piktnaudžiavo nukentėjusiųjų pasitikėjimu sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį, aiškiai suvokdama, kad tokios paslaugos suteikti negali, yra deklaratyvios, nes teismai nemotyvavo, kokiu pagrindu daro išvadą, kad ji negalėjo teikti bioenergetinių paslaugų. Be to, byloje nėra objektyvių įrodymų, kad ji nebūtų suteikusi paslaugų, už kurias iš nukentėjusiųjų gavo atlygį, kad turėjo išankstinę tyčią pasisavinti svetimus pinigus ir nesuteikti paslaugų. Sandorio šalių sutartas atlygis už realiai suteiktas paslaugas negali būti traktuojamas kaip neteisėtas pinigų pasisavinimas.
3.3 Sprendžiant, ar ji naudojo apgaulę, būtina įvertinti ir tai, kad: 1) apie savo teikiamas paslaugas ji skelbė viešai, aiškiai suformuluodama teikiamų paslaugų pobūdį; 2) nukentėjusieji patys ją susirasdavo ir kreipdavosi dėl paslaugų, puikiai žinodami, kokia veikla ji užsiima, patys norėjo ir pasirinko būtent tokį jų problemų sprendimo būdą; 3) klientus ji priimdavo bute, kuriame ant sienos kabėjo UAB ,,R“ registracijos pažymėjimas, buvo kainininkas, kuriame įvardytos teikiamos paslaugos ir jų kainos; 4) klientas laisva valia galėjo išsirinkti, kokias paslaugas užsisakyti; 5) už suteiktas paslaugas UAB ,,R“ vardu buvo išrašomos sąskaitos, pinigų priėmimo kvitai. Kasatorė, įvertinusi E. P. parodymus, daro išvadą, kad teismų teiginiai, jog E. P. (išsilavinęs, kelių bendrovių direktorius, laisva valia apsisprendęs savo verslą tvarkyti konsultacijų metu duotais jos patarimais ir juos vykdęs, pats pasiūlęs atsiskaitymo būdą natūra ir kt.) buvo apgautas, nes neva negavo jo pasirašytose sutartyse aptartų paslaugų, visiškai neatitinka faktinių aplinkybių.
3.4. Taip pat kasatorė nurodo, kad teismai nesiaiškino svarbių bylai aplinkybių: 1) kad ji, dirbdama bendrovėje ir teikdama bioenergetines konsultacines paslaugas, neveikė priešingai įstatymų reikalavimams, o bendrovė užsiėmė įstatymų neuždrausta komercine – ūkine veikla; 2) jos gebėjimo teikti bioenergetines paslaugas ir teikiamų konsultacijų efektyvumo, atmetė prašymą apklausti liudytojus apie jos teiktų paslaugų kokybę (apeliacinės instancijos teismas į šiuos esminius jos apeliacinio skundo argumentus neatsakė, taip padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą). Dėl to apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktų nuostatų, nes nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtas nesant motyvuotų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik nesant jokių abejonių, kad reikšmingos bylai aplinkybės yra nustatytos teisingai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-262/2013). Kadangi teismai net nenustatinėjo faktinių aplinkybių, kad ji gebėjo ir galėjo teikti bioenergetines paslaugas, laikytina, jog teismai teisę taikė nenustatę tikrųjų bylos aplinkybių, taip iš esmės pažeidė jos teisę į teisingą ir nešališką teismą bei vadovavosi prielaidomis, kad ji tik sudarė patikimos aiškiaregės įvaizdį bei tik žadėjo teikti bioenergetines paslaugas, aiškiai suvokdama, kad tokių paslaugų suteikti negali. O atmesdami prašymus apklausti gynybos liudytojus apie jos teiktų konsultacijų efektyvumą, teismai pažeidė proceso šalių lygybės, rungtyniškumo principus, suvaržė teisę į gynybą (BPK 10, 45 straipsniai, 44 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 3 dalis) ir perkėlė pareigą įrodinėti savo nekaltumą. Tai yra esminiai BPK pažeidimai.
3.5. Pasak kasatorės, teismai pažeidė ir ultima ratio principą, nepagrįstai kriminalizavo jos veiksmus, visiškai neatsižvelgdami į tai, kad šiuo atveju tarp jos ir nukentėjusiųjų susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo civiliniai teisiniai santykiai. Nukentėjusieji, būdami nepatenkinti jiems suteiktomis paslaugomis ir manydami, kad paslaugos yra nekokybiškos, turi teisę ir galimybę civiline tvarka kreiptis į teismą dėl netinkamai suteiktų paslaugų, reikalauti nutraukti sutartis ir grąžinti pagal sutartis sumokėtus pinigus. Tai patvirtina tarp R. P. ir UAB ,,R“ sudaryta taikos sutartis, kuri patvirtinta Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi.
3.6. Nuteistoji mano, kad civiliniai ieškiniai patenkinti nepagrįstai, pažeidžiant BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes teismai, spręsdami apie nukentėjusiųjų patirtą turtinės žalos dydį, vadovavosi tik niekuo neparemtais jų parodymais, neatsižvelgdami į byloje esančius duomenis, t. y. sutartis, sąskaitas, pinigų priėmimo kvitus. Beje, teismai šioje byloje patenkino ir nukentėjusiojo E. P. ieškinį, nors tarp jo ir UAB ,,R“ sudaryta taikos sutartis, taip sudarydami galimybę nepagrįstai praturtėti.
4. Kasaciniu skundu nuteistasis G. V. prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą jam nutraukti.
4.1. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
4.2. Kasatorius nurodo, kad jo apgaulė sukčiaujant E. P. atžvilgiu nuosprendyje net neįvardyta, apsiribota tik kitos nuteistosios A. N. neva naudotos apgaulės apibūdinimu. Šiuo atveju teismai netinkamai taikė ir bendrininkavimo instituto (BK 24 straipsnis) nuostatas, nes nedetalizavo, kuo pasireiškė jo bendrininkavimas sukčiaujant prieš E. P., kokią dalį sukčiavimo realizavo jis ir kuo pasireiškė bendra nuteistųjų tyčia sukčiauti. Taigi teismai jo bendrininkavimą tik deklaravo, nes neatskleidė jo kaip bendrininko vaidmens sukčiaujant E. P. atžvilgiu. Tuo tarpu nukentėjusiojo E. P. parodymai paneigia teismų teiginius, jog sudarytos sutartys buvo fiktyvios. Kitame epizode jo apgaulė įvardijama kaip 80 010 Lt, gautų iš E. P., E. B., A. G., V. S. ir D. M., neįtraukimas į buhalterinę apskaitą. Tačiau jis netvarkė UAB ,,R“ buhalterinės apskaitos, tai darė vyr. finansininkė, be to, byloje apskritai nėra jokių įrodymų, kad jam buvo perduotos minėtos pinigų sumos. Beje, šią faktinę aplinkybę patvirtino ir teismai konstatuodami, kad sukčiavimą E. B., A. G., V. S., D. M. atžvilgiu A. N. įvykdė veikdama ne bendrininkų grupe, o viena, be to, net ne UAB ,,R“ vardu ir net ne įmonės patalpose. Taigi jis visiškai nepagrįstai nuteistas už tai, kad 80 010 Lt neįtraukė į įmonės apskaitą ir tokia jo veika (neatlikimas veiksmų, kurių jis neprivalėjo, negalėjo ir neturėjo atlikti) negali būti traktuojama kaip apgaulė. Taigi apgaulė, kaip būtinas sukčiavimo sudėties požymis, jo veikose tik deklaruojama, nes bylos įrodymais ne tik kad nepagrįsta, bet paneigiama. Teismai nesilaikė teismų praktikos sukčiavimo bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-519/2006, 2K-335/2010, 2K-513/2013).
4.3. Pasak kasatoriaus, jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 3 dalyje, požymių. Nukentėjusiojo E. P. parodymai akivaizdžiai paneigia teismų teiginius, jog sutartyse su šiuo nukentėjusiuoju buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys. Nesant duomenų, kad dokumentuose, dėl kurių suklastojimo jis nuteistas, buvo įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, jo veiksmus rengiant šiuos dokumentus ir juos pasirašant negalima laikyti suklastojimu. Be to, remdamasis teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012, 2K-7-251/2013, 2K-316/2013, 2K-508/2013, 2K-180/2015), kasatorius mano, kad vien formalūs jo veiksmai – sutarčių sudarymas – nesukėlė tokių žalingų padarinių, kurie būtų esmingai reikšmingi asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, už kurių padarymą būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę, nes byloje surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, kad pats E. P. buvo šių civilinių teisinių santykių iniciatorius, be to, kasatorius pažymi, kad teismai nepaneigė bylos duomenų, jog pats E. P. savo ranka pildė sutartis, įrašydamas į jas šalių sulygtas sąlygas, t. y. dokumentus, kuriuos teismai įvardijo kaip suklastotus, sukūrė ne tik kasatorius, bet ir E. P.. Tačiau būtent paties E. P. ranka įrašytų sąlygų apie šalių sulygtą atlyginimą už UAB ,,R“ paslaugas realus įvykdymas inkriminuojamas kaip didelės žalos E. P. padarymas.
4.4. Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo kasatorius nurodo, kad jis netvarkė bendrovės buhalterinės apskaitos, ją tvarkė bendrovės vyr. finansininkė, be to, byloje apskritai nėra jokių įrodymų, kad jam fiziniai asmenys būtų perdavę grynuosius pinigus, kurių neįtraukimas į apskaitą jam inkriminuojamas. Kasatoriaus manymu, teismai, nuteisę jį kaip administracijos vadovą (direktorių) už netinkamą apskaitos tvarkymą, netinkamai taikė BK 222 straipsnio 1 dalį, nes jis nėra šio nusikaltimo subjektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138-139/2016).
4.5. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes neišnagrinėjo esminių jo apeliacinio skundo argumentų: 1) dėl bendrininkavimo požymių sukčiaujant stambiu mastu; 2) kad E. P. veiksmai perleidžiant automobilį laikytini tik sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir kad ši aplinkybė negali būti laikoma BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos kvalifikuojančiu požymiu; 3) tenkindamas ieškinius teismas nemotyvavo, kodėl vadovavosi tik niekuo neparemtais nukentėjusiųjų aiškinimais.
4.6. Teismai nesiaiškino svarbios bylai aplinkybės, ar nukentėjusieji iš tiesų sumokėjo būtent UAB ,,R“ 80 010 Lt, o vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos, kaip konstatavo teismai, patvirtino 2013 m. vasario 19 d. specialisto išvada. Tačiau specialistė savo išvadą apie neva neįtrauktas į UAB ,,R“ apskaitą nukentėjusiųjų tariamai sumokėtas pinigines lėšas pagrindė ne jai pateiktais UAB ,,R“ apskaitos dokumentais, o vadovaudamasi ir vertindama tik nukentėjusiųjų parodymus. Kadangi besąlygiškai vadovavosi specialisto išvada, kurioje buvo vertinami teisme neapklaustų nukentėjusiųjų parodymai, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl to apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtas nesant motyvuotų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo, neįvertinus visų jo argumentų, prieštaraujančių kaltinimui ir nepateikus dėl jų motyvuotų išvadų. Kadangi teismai net nenustatinėjo šios faktinės aplinkybės, laikytina, kad teismai teisę taikė nenustatę tikrųjų bylos aplinkybių, taip iš esmės pažeisdami jo teisę į teisingą ir nešališką teismą, ir vadovavosi prielaida, kad jis gavo iš nukentėjusiųjų 80 010 Lt, kuriuos turėjo įtraukti į UAB ,,R“ apskaitą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Atsisakydamas tirti jo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir tuo pačiu perkeldamas jam pareigą įrodinėti savo nekaltumą, teismas pažeidė ne tik nekaltumo prezumpcijos principą, bet ir proceso šalių lygiateisiškumo, rungtyniškumo principus.
4.7. Be to, kasatorius G. V. nurodo, kad jo veiksmai nepagrįstai kriminalizuoti, nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai priteisti pažeidžiant BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir pateikia analogiškus argumentus kaip ir kasatorė A. N., todėl jie nekartojami.
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinius skundus siūlo juos atmesti.
5.1. Atsiliepime nurodoma, kad baudžiamasis įstatymas sukčiavimo bendrininkaujant epizode pritaikytas tinkamai. Kasatorės A. N. teiginys, kad kaip apgaulė yra įvardijama pati jos veikla – bioenergetinių paslaugų teikimas, kuri nėra draudžiama įstatymu, neatitinka tiesos. Apgaulė pasireiškė per tiesos iškraipymą. Visų pirma, nuteistoji bandė sudaryti aiškiaregės įvaizdį per netikro dokumento apie astrologo-parapsichologo gydytojo kvalifikacijos įgijimą, be to, per įvardijimą garsių asmenų, kuriems neva padėjusi, ir kt. (pvz., gąsdinimą, kad žus nukentėjusiosios D. M. sūnaus mergaitė, jei sūnus neįgis amuleto ir pan.). Teismai nustatė, kad veikiama buvo tyčia, panaudojant jau minėtą apgaulės formą, pasireiškiančią pasinaudojimu žmonių silpnumu, patiklumu, siekiant juos suklaidinti, tai lėmė nukentėjusiųjų veiksmus – pinigų arba turto perleidimą A. N. arba G. V. įmonei „R“. Dėl kasacinių skundų argumentų apie bendrininkavimą prokuroras nurodo, kad būtent G. V. vadovaujamos bendrovės vardu buvo veikiama, teikiamos tariamai bioenergetikės paslaugos, gaunamos pajamos, kurios naudojamos A. N. ir G. V. reikmėms. Apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje daug dėmesio skyrė ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo civilinių teisinių santykių klausimui, savo sprendimą pagrįsdamas kasacinių nutarčių pavyzdžiais.
5.2. Teismai ėmėsi visų įstatymo numatytų priemonių objektyviai tiesai nustatyti. Kasatorės A. N. prašomų liudytojų neiškvietimas į teismą nepažeidžia proceso šalių lygybės principo, nes kitų duomenų visuma atskleidžia teismų įrodytus faktus. Kokia apimtimi nagrinėti bylą, sprendžia teismas kiekvienu atveju ir tai yra teismo prerogatyva. Kasatorių argumentai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra deklaratyvūs, besikartojantys ir klaidinantys. Iš esmės jie buvo išnagrinėti pateikiant motyvuotas išvadas, kurioms prokuroras pritaria ir jų nekartoja. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatoriai, išnagrinėjo visus skunduose iškeltus klausimus ir juos tinkamai aptarė, o tai, kad nuteistųjų netenkina teismo pozicija, nereiškia, kad teismas suklydo, o sprendimas pagrįstas prielaidomis.
5.3. Nors kasatorius G. V. neigia sutarčių su E. P. klastojimo faktą ir tvirtina esą byloje surinkta pakankamai duomenų, kad E. P. savo ranka pildė sutartis su UAB „R“, t. y. dokumentus, kuriuos teismai įvardijo kaip suklastotus, sukūrė pats E. P., ne tik G. V., tačiau teismai konstatavo, kad sutartys pagal turinį neatitiko tikrovės, nes jokios verslo konsultacijos (kaip teigia kasatorius) teikiamos nebuvo, be to, G. V. į bylą pateiktos sutartys skiriasi nuo nukentėjusiojo E. P. pateiktų originalų. Prokuroro teigimu, G. V. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nuteistas pagrįstai.
5.4. Dėl G. V. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies sutaptį prokuroras nurodo, kad specialisto išvadose ir jos prieduose ištirtais dokumentais nustatyta, jog bendrovė į apskaitą neįtraukė fizinių asmenų perduotų piniginių lėšų, taip pat nefiksavo mokėjimų apskaitos dokumentais, be to, vienoje avansinėje apyskaitoje užfiksavo mokėjimą už nuomą be patvirtinančio dokumento. Todėl laikytina, jog buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai. Taip pat pagal paties G. V. pateiktus bendrovės dokumentus nustatyta, kad jis neįtraukė į buhalterinę apskaitą gautų net 80 010 Lt pajamų, surinktų iš fizinių asmenų, neapskaičiavo PVM mokesčio ir taip apgaule UAB „R“ naudai išvengė 24 634 Lt dydžio turtinės prievolės. Tokie veiksmai iš sutapties suponuoja ne tik apgaulingą apskaitos tvarkymą, bet ir sukčiavimą. Nors kasatorius G. V. teigia pats buhalterinės apskaitos netvarkė, todėl nėra už tai atsakingas, tačiau prokuroras pažymi, kad kasatorius mokestiniu laikotarpiu buvo UAB „R“ direktorius ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio reikalavimus atsakingas už bendrovės veiklą, jos buhalterinės apskaitos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą. Tačiau dėl G. V. kaltų veiksmų sąmoningai į apskaitą nebuvo įtraukti visi mokėjimai, gauti iš fizinių asmenų, todėl UAB „R“ išvengė turtinės prievolės – mokėtino į valstybės biudžetą PVM. Todėl jis ir yra atsakingas tiek dėl apgaulingos apskaitos, tiek dėl mokestinės prievolės neįvykdymo.
5.5. Kasatorius G. V. teigia, kad teismai nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių ištirti, ar nukentėjusieji iš tiesų sumokėjo būtent UAB „R“ 80 010 Lt. Priešingai nei pareiškėjas teigia, byloje šie faktai nustatyti ne tik specialisto išvados duomenimis, bet ir liudytojų patvirtinimais, todėl teismo išvadomis abejoti nėra jokio teisinio pagrindo, o ta aplinkybė, kad teismai įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų pareiškėjas, nereiškia, jog skundžiami nuosprendžiai priimti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį. Teismo procesas abiejų instancijų teismuose vyko rungtyniškumo ir lygiateisiškumo atmosferoje ir šalių lygybė prieš įstatymą buvo garantuota, todėl nepagrįstas argumentas, kad kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai šioje byloje turėjo nevienodas sąlygas.
5.6. Prokuroras nurodo, kad civiliniai ieškiniai priteisti atsižvelgiant ne į išimtinai nukentėjusiųjų parodymus, tačiau vadovaujantis byloje pateikta specialisto išvada atlikus UAB „R“ veiklos tyrimą. Taikos sutartis su E. P. sudaryta jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui ir jokių duomenų, kad sutartis būtų įvykdyta, byloje negauta. Todėl nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai, tarp jų ir E. P., pagrįstai patenkinti.
6. Nukentėjusysis E. P. atsiliepimu į nuteistųjų kasacinius skundus prašo juos atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nuosprendį. Atsiliepime nesutinkama su nuteistųjų kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais, nes jie neobjektyvūs, nepagrįsti, vertinami tik iš nuteistųjų pozicijos ir tik jų naudai, neatsižvelgiant į objektyviai ir išsamiai teismų įvertintus įrodymus. Abiejų nuteistųjų veikoje yra akivaizdūs sukčiavimo požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-7-322/2013, 2K-535/2011, 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-545/2012, 2K-161/2013), teismų išvados išsamiai motyvuotos. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, A. N. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir nuteisė ją ketveriems metams laisvės atėmimo bausme jos vykdymą atidedant dvejiems metams, o G. V. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir nuteisė laisvės atėmimu vieneriems metams dešimčiai mėnesių, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams.
7. Nuteistosios A. N. ir nuteistojo G. V. kasaciniai skundai tenkintini dalinai.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinėse nutartyse ne kartą pasisakyta, kad kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą tikrina pagal pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų ištyrimas ir vertinimas, patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tačiau nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2013, 2K-172/2014, 2K-517-303/2015, 2K-587-697/2015).
8.1. Šioje byloje nenustatyta, kad pirmosios ir apeliacinės teismai, vertindami įrodymus dėl nuteistajai A. N. pareikštų kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl sukčiavimo prieš E. B. (Č.), D. M., Z. L. bei kartu su G. V. – prieš E. P. ir dėl nuteistajam G. V. pareikštų kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, būtų pažeidę BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl nuteistųjų kasacinių skundų argumentai dėl nesutikimo su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir dėl šių veikų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis paliekami nenagrinėti.
8.2. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis atitinka 305 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktų reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.
Dėl A. N. ir G. V. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį
9. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.
9.1. Kasatorius G. V. teigia, kad teismai netinkamai taikė bendrininkavimo instituto (BK 24 straipsnis) nuostatas, nes nedetalizavo, kuo pasireiškė jo bendrininkavimas sukčiaujant prieš E. P., kokią dalį sukčiavimo realizavo jis ir kuo pasireiškė bendra nuteistųjų tyčia sukčiauti.
9.2. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Sprendžiant dėl bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinio ir susitarimo ribų, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Taigi bendrininkavimo atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą vieningą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403-648/2016).
9.3. G. V. ir A. N. kaip bendrininkai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad jie pagal išankstinį susitarimą apgaule iš nukentėjusiojo E. P. ne mažiau kaip per keturis kartus A. N. ir G. V. vadovaujamos UAB „R“ naudai įgijo 77 000 Lt, padarydami E. P. 77 000 Lt turtinę žalą.
9.4. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, nuteistųjų G. V. ir A. N. bendrininkavimas pasireiškė tuo, kad G. V., veikdamas kaip šios įmonės vadovas, parengė ir pasirašė tris fiktyvias sutartis, pagal kurias įmonė įsipareigojo teikti verslo konsultacijas nukentėjusiajam E. P., suvokdamas, kad tokios paslaugos nebus teikiamos, o tariamai pagal šias sutartis UAB „R“ konsultantei A. N. teikiant E. P. su magija susijusias konsultacijas ir išgalvotomis aplinkybėmis paveikus nukentėjusįjį dėl neva jam gresiančių nelaimių, jos ir G. V. vadovaujamos UAB „R“ naudai apgaule buvo užvaldytas nukentėjusiojo E. P. turtas.
9.5. Taigi pagal teismų byloje nustatytas aplinkybes abu nuteistieji sukčiavimo nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę įgyvendino naudodami apgaulę ir dėl to užvaldė svetimą turtą būdami šio nusikaltimo vykdytojais.
9.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. N. kartu su G. V., iš anksto, prieš darant šiuos nusikaltimus, numatė ne tik savo veiksmus, bet ir žalą nukentėjusiesiems, kaip savo veiksmų rezultatą. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, užvaldant E. P. turtą buvo veikiama G. V. vadovaujamos įmonės vardu, o gaunamos pajamos buvo naudojamos A. N. artimųjų, tarp jų ir jos sūnaus – nuteistojo G. V. reikmėms. Šios aplinkybės pagrindžia išvadas dėl bendrininkų susitarimo daryti nusikalstamą veiką kartu ir jų abiejų bendrą vieningą tyčią.
9.7. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, pripažindami nuteistųjų A. N. ir G. V. bendrininkavimą sukčiaujant E. P. atžvilgiu, BK 24 straipsnio 1 dalies nuostatas taikė tinkamai.
9.8. Kasatorė A. N. teigia, kad jos veikoje nėra apgaulės; teismai apgaule nepagrįstai laikė jos vykdytą veiklą (bioenergetinių paslaugų teikimą), kuri nėra draudžiama sandorio šalių sutartas atlygis už realiai suteiktas paslaugas negali būti traktuojamas kaip neteisėtas pinigų pasisavinimas.
9.9. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Įstatymas nenumato, dėl kokių aplinkybių ar faktų asmuo sukčiavimo atveju turi būti suklaidintas. Tai gali būti nukentėjusiojo suklaidinimas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013).
9.10. Šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012).
9.11. Vadovaudamiesi byloje surinktais įrodymais teismai nustatė, kad A. N. nukentėjusiųjų E. P. (veikdama kartu su G. V.), E. B. (Č.), D. M., Z. L. turtą nuteistoji užvaldė panaudodama apgaulę, kuri pasireiškė tikrovės neatitinkančių pačios išgalvotų aplinkybių pateikimu dėl jos kvalifikacijos, galių ir dėl nukentėjusiesiems bei jų artimiesiems gręsiančių nelaimių, įteigiant, kad, norint to išvengti, nukentėjusieji turi naudotis būtent jos paslaugomis. Teismai nustatė, kad šios aplinkybės turėjo esminės reikšmės nukentėjusiesiems apsisprendžiant mokėti nuteistajai už amuletus, kitas magijos priemones ir tariamas paslaugas, neva galinčias apsaugoti nuo nelaimių.
9.12. Pagal bylos aplinkybes nukentėjusieji E. P., E. B. (Č), D. M., Z. L., paveikti įvairių nesėkmių, praradimų ar artimų žmonių netekčių, patikėję televizijos laidoje ir kitų asmenų paskleista informacija apie nuteistosios A. N. magiškas galias, kreipėsi į ją tikėdamiesi pagalbos savo problemoms išspręsti. Kasatorė nukentėjusiesiems nurodydavo išgalvotas aplinkybes apie savo kvalifikaciją ir galias (pvz., kad ji yra diplomuota astrologijos-parapsichologijos gydytoja), neva žymių asmenų dovanas už jiems suteiktą pagalbą (pvz., dėl automobilio, užvaldyto iš E. P., aiškino, kad jis padovanotas B. Jelcino). Konsultacijų metu ji nukentėjusiesiems teigdavo, kad šie yra „užkeikti“, ši teiginį pastiprindama išgalvotomis aplinkybėmis ( pvz., nurodydama, kad gaminant amuletą neva dėl „stiprių“ užkeikimų lūžo pirštas), kad dėl „užkeikimų“ nukentėjusiesiems ar jų artimiesiems gresia nelaimės, mirtys, sunkios ligos ir negalios, turto praradimai. Nuteistoji tvirtindavo, kad būtent ji gali nukentėjusiuosius ar jų artimuosius nuo to apsaugoti, jei šie naudosis jos paslaugomis. Įtikinti dėl tariamai gręsiančių nelaimių bei netekčių ir nuteistosios galių jas įveikti, nukentėjusieji mokėjo už tariamą turto apsaugą, gyvenimo ir verslo sutvarkymą, sielos išvalymą, užkalbėjimų nuėmimą, pirko „įkrautą“ (neva ypatingų savybių įgavusį) vandenį, amuletus ir pan. Taip nuteistoji užvaldė savo ir UAB „R“ naudai iš E. P. 77 000 Lt bei savo sūnaus G. V. naudai 60 000 Lt vertės nukentėjusiajam priklausiusį automobilį „Land Rover Range Rover Sport“, iš E. B. (Č.) – 22 000 Lt, iš D. M. – 60 000 Lt, iš Z. L. – 178 000 Lt. Vėliau, kilus ginčui, nuteistoji E. P. grąžino automobilį, o Z. L. 120 000 Lt.
9.13. Pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes nuteistoji A. N. suvokė turtinės naudos gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir norėjo panaudodama apgaulę tokią turtinę naudą gauti. Nuteistoji pati sukūrė ir apgaule kryptingai veikdama nukentėjusiųjų sąmonę jiems įteigė tariamą grėsmes keliančių aplinkybių buvimą arba nukentėjusiųjų baimes dėl to apgaule sustiprino taip, kad privertė juos sudaryti jiems nenaudingus sandorius. Nagrinėjamu atveju teismų išvadas dėl nuteistosios tyčios pagrindžia ne vien tik apgaulės panaudojimo faktai, bet ir nustatytos aiškiai neadekvačios už tariamas paslaugas, amuletus ir kitus apeigoms skirtus daiktus reikalaujamos sumokėti sumos, pavyzdžiui, iš E. B. (Č.) iš viso už amuletą ir jo „įkrovimą“ 27 000 Lt, iš Z. L. - 55 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad nuteistoji magijai naudotus bižuterijos gaminius parduodavo tūkstančius kartų brangiau nei jų įgijimo kaina; nukentėjusiajam neturint pakankamai lėšų mokėti už tariamas paslaugas, reikalavo perleisti kitą turtą (E. P. automobilį). Todėl teismai, pagal bylos duomenis, pagrįstai nustatė, kad nuteistosios Z. N. pastangos buvo nukreiptos ne suteikti klientams pagalbą, t. y. paslaugas, dėl kurių jie kreipėsi, bet tyčia apgaule užvaldyti jų turtą.
9.14. Pažymėtina, kad asmenų, teikiančių magijos pobūdžio paslaugas, paranormalūs gebėjimai nėra patvirtinti mokslo ir praktikos, kaip ir objektyvūs tokios veiklos rezultatai. Tokių paslaugų teikimas kaip veiklos rūšis Lietuvos Respublikoje įstatymų nėra uždraustas. Šios paslaugos gali būti įvairios, pavyzdžiui, pramoginio pobūdžio, kartais jos gali būti naudojamos ir kaip priemonė žmogaus gyvenimo kokybei pagerinti (pvz., per saviįtaigą, placebo efektą) ir kt. Vien tik su magija susijusių paslaugų teikimo faktas savaime nesudaro pagrindo tokios veikos laikyti sukčiavimu, nes objektyviai numatyti tokių paslaugų pageidaujamo rezultato negalima. Tačiau ši veikla, kaip ir kitų rūšių veikla, įstatymų ribojama, jei ji vykdoma nesąžiningai. Pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatas teikiant komercines paslaugas draudžiama tai daryti nesąžiningais būdais, kurie daro įtaką paslaugų vartotojo apsisprendimui, pavyzdžiui, klaidinančią reklamą, agresyvią komercinę veiklą. Jeigu asmuo, teikdamas paslaugas tokiu būdu padaro žalą kitam asmeniui, atsižvelgus į veikos, kuria padaryta žala, pobūdį, taip pat ir padarinių pobūdį, kaltininkas gali būti traukiamas administracinėn, civilinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. Tokių veikų pavojingumas yra didesnis, kai kaltininkas manipuliuoja žmogaus sąmone, jam įteigdamas grėsmių buvimą gyvybei, sveikatai ar turtui. Kaltininkui siekiant naudos, šitokiu manipuliavimu lengviau paveikti nukentėjusįjį, kad jis sudarytų jam nenaudingą sandorį; manipuliavimas grėsmėmis nukentėjusiajam asmeniui apsunkina jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimą.
9.15. Nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad kai magijos paslaugų teikėjas, pasinaudodamas nukentėjusiojo patiklumu, tyčia užvaldo nukentėjusiojo turtą, kaip apgaulę panaudodamas objektyviais duomenimis nepagrįstus teiginius apie grėsmes nukentėjusiojo ar jo artimųjų gyvybei, sveikatai ar turtui ir tai turi įtakos nukentėjusiajam sudaryti jam nenaudingą sandorį, veika kvalifikuotina kaip sukčiavimas, numatytas BK 182 straipsnyje.
9.16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nustatė ir tinkamai atskleidė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius A. N. veikos požymius dėl nukentėjusiųjų E. P., E. B. (Č.), D. M., Z. L. turto užvaldymo ir šią jos veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip sukčiavimą kvalifikavo teisingai.
9.17. A. N., be to, buvo kaltinama ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, tęsdama nusikalstamą veiką, iš V. S. įgijo 173,77 Eur už konsultaciją gyvenimo pagerinimo klausimais bei 770,39 Eur iš A. G. už UAB „R“ organizuotus sėkmingo verslo mokymus. Pagal kaltinimus šiomis veikomis A. N. apgaulė buvo grindžiama tuo, kad ji piktnaudžiavo šių nukentėjusiųjų pasitikėjimu, žinodama, kad tokių paslaugų suteikti negali, be to, V. S. žadėtų paslaugų A. N. nesuteikė.
9.18. Pagal bylos aplinkybes A. N. teikė magijos pobūdžio konsultaciją V. S., taip pat vedė magijos renginį, pavadintą verslo mokymais, kuriame dalyvavo A. G.. Pažymėtina, kad pagal galiojančius įstatymus nei su magija, nei su verslo mokymais susijusia veikla užsiimantiems asmenims nekeliami jokie kvalifikaciniai reikalavimai, specialūs reikalavimai nėra nustatyti ir tokių užsiėmimų turiniui bei jų kokybei. Teismų išvados, kad A. N. šių paslaugų teikti negalėjo ar kad jų visai neteikė, nėra motyvuotos. Be to, pagal bylos duomenis, V. S. kreipėsi į A. N. savanoriškai, o A. G. į minėtus mokymus vyko pasiūlius D. M.. Pagal bylos duomenis, užsiėmimų turinys neatitiko šių nukentėjusiųjų lūkesčių ir jos nusprendė A. N. paslaugomis toliau nebesinaudoti. Tačiau teismai nekonstatavo aplinkybių, pagrindžiančių, kad A. N. nukentėjusiąsias V. S. bei A. G. būtų įtraukusi naudotis jos paslaugomis ir užvaldžiusi šių nukentėjusiųjų turtą apgaule, todėl pagal bylos aplinkybes tokia veika nesudaro sukčiavimo, numatyto BK 182 straipsnyje; dėl šios kaltinimo dalies byla nutrauktina. Pažymėtina, kad netinkamai suteiktos paslaugos gavėjas, gindamas savo teises, įstatymų nustatyta tvarka gali naudotis civilinės teisės priemonėmis.
Dėl G. V. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį
10. Byloje teismų nustatyta, kad G. V., būdamas UAB „R“ direktoriumi, suklastojo dokumentus, t. y. parengė ir pasirašė tris paslaugų teikimo sutartis su nukentėjusiuoju E. P., pagal kurias UAB „R“ įsipareigojo E. P. teikti konsultacijas verslo klausimais už 50 000 Lt, 35 000 Lt ir 60 000 Lt. Už šią veiką G. V. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.
10.1. Kasatorius G. V. kasaciniame skunde teigia, kad vien formalūs jo veiksmai – sutarčių sudarymas – nesukėlė tokių žalingų padarinių, kurie būtų tiek reikšmingi asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, kad jų padarymą būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę.
10.2. Byloje teismų nustatyta, kad verslo konsultacijos pagal šias sutartis nebuvo teikiamos ir to daryti nekentinta, o tariamai pagal šias sutartis UAB „R“ konsultantei A. N. teikiant E. P. su magija susijusias konsultacijas, G. V. ir A. N. kaip bendrininkai apgaule užvaldė didelės vertės E. P. turtą. Taigi faktiškai minėtomis sutartimis, kaip patvirtinančioms neva teisėtus sandorius, buvo pridengiamas nusikalstamos veikos – sukčiavimo, apgaule užvaldant didelės vertės turtą, padarymas. Todėl nesutiktina su kasatoriaus teiginiais, kad suklastojant šias sutartis nesukelta žalingų padarinių, pagrindžiančių baudžiamosios atsakomybės už šią veiką proporcingą taikymą.
Dėl G. V. nuteisimo pagal 182 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį
11. G. V. buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 2 dalies bei to paties įstatymo 92 straipsnio reikalavimus, į UAB „R“ į buhalterinę apskaitą neįtraukdamas iš fizinių asmenų gautos bendros 80 010 Lt mokėjimų sumos, viršydamas neapmokestinamą pajamų PVM ribą, neskaičiuodamas 24 634 Lt pridėtinės vertės mokesčio, nors bendrovės pajamos laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo didesnės negu 155 000 Lt, apgaule UAB „R“ naudai išvengė 24634 Lt dydžio turtinės prievolės.
11.1. Kasatorius, nurodydamas faktines aplinkybes ir savaip interpretuodamas įrodymus teigia, kad dėl šios veikos nuteistas nepagrįstai, nurodo, kad jo veika negalėjo būti traktuojama kaip padaryta panaudojant apgaulę.
11.2. Jau aptarta, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, tačiau sutiktina, jog pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl sukčiavimo išvengiant PVM mokesčio G. V. kaltu pripažintas nepagrįstai dėl neteisingo apgaulės požymio šioje veikoje traktavimo.
11.3. Pagal teismų praktiką apgaulė išvengiant PVM mokesčio pasireiškia suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189/2014, 2K-171/2010, 2K-34/2011).
11.4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai būtinuoju sukčiavimo požymiu – apgaule – padarant nagrinėjamą veiką laikė tai, kad nuteistasis G. V. į buhalterinę apskaitą tyčia neįtraukė iš fizinių asmenų gautų mokėjimų, nepriskaičiuodamas PVM, tačiau toks pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų apgaulės išvengiant prievolės mokėti PVM požymio traktavimas, neatitinka kasacinio teismo šiuo klausimu išaiškinimų, nes ši G. V. veika nesusijusi su suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant; tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Šioje byloje nustatytu būdu PVM nesumokėjimas nesudaro apgaulės požymio, būtino sukčiavimo bylose dėl PVM mokėjimo išvengimo. Tokie pridėtinės vertės mokesčių įstatymo nuostatų pažeidimai negali būti vertinami kaip nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2014).
11.5. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarta nuteistojo G. V. veika – neįtraukimas į apskaitą dalies mokėjimų pažeidžiant buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, dėl ko nebuvo priskaičiuotas ir sumokėtas atitinkamas PVM, nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kaip sukčiavimas. Atsižvelgiant į tai, bylos dalis – dėl G. V. nuteisimo už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
11.6. Kai sąmoningai pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalavimus (pvz., dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksuojant apskaitos dokumentuose, vedant dvigubą buhalterinę apskaitą ir pan.), kyla baudžiamoji atsakomybė, numatyta BK 222 straipsnyje, už apgaulingą apskaitos tvarkymą.
11.7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad G. V., būdamas UAB „R“ direktoriumi, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes į šios įmonės buhalterinę apskaitą neįtraukė mokėjimų, gautų iš 5 asmenų – iš viso 80 010 Lt ir to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes apskaitos dokumentais nefiksavo pajamų, gautų iš minėtų fizinių asmenų, be to, atskaitingo asmens A. N. 2012 m. liepos mėn. avansinėje apyskaitoje užfiksavo mokėjimą VšĮ „P“ 1950 Lt už apartamentų nuomą be mokėjimą įrodančio dokumento, t. y. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „R“ buhalterinę apskaitą ir dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „R“ turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Teismai šių aplinkybių pagrindu konstatavo, kad G. V. padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
11.8. Kasatorius G. V. teigia, kad jis netvarkė bendrovės buhalterinės apskaitos, tą atliko įmonės vyr. buhalterė, todėl jis nėra šio nusikaltimo subjektas. Toks kasatoriaus argumentas nepagrįstas. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius. Pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą atsako įmonės vadovas, tačiau įmonės vadovui sąmoningai nepateikus apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, jis laikomas BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-41/2012, 2K-569/2012, 2K-430/ 2013).
Dėl civilinių ieškinių
12. Kasatoriai ginčija teismų priteistą turtinės žalos dydį, be to, teigia, kad, esant sudarytai taikos sutarčiai tarp nukentėjusiojo E. P. ir UAB ,,R“, atsirado galimybė jam nepagrįstai praturtėti.
12.1. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį.
12.2. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.
12.3. Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.
12.4. Teismų nustatyta, kad A. N. ir G. V. nusikalstama veika – sukčiavimu, dėl kurios jie pripažinti kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nukentėjusiajam E. P. padaryta 22 300,74 Eur ( 77 000 Lt) turtinė žala, be to, A. N. ta pačia nusikalstama veika nukentėjusiajai D. M. padaryta 17377,20 Eur (60 000 Lt), E. B. (Č.) - 6371,64 Eur (22 000 Lt), Z. L. – 16 797,96 Eur (58 000 Lt) turtinė žala. Atitinkamai būtent tokio dydžio žalos atlyginimas iš nuteistųjų nukentėjusiesiems ir buvo priteistas.
12.5. Teismo patvirtinta anksčiau taikos sutartis tarp E. P. ir UAB ,,R“ įtakos iš nuteistųjų priteistos solidariai atlyginti žalos dydžiui turėti negali, nes bylos duomenimis minėta sutartis neįvykdyta, o įmonė likviduota.
Nuteistieji A. N. ir G. V. nusikaltimu padarė žalą E. P. būdami UAB ,,R“ darbuotojai. Pagal teismų praktiką net ir tais atvejais, kai darbuotojas yra padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti BPK nustatyta tvarka, o iki žalos atlyginimo išnyksta subjektas (darbdavys), privalantis už jį atlyginti žalą, darbuotojas gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę.
12.6. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Analogiškai dėl civilinio ieškinio spręstina ir tada, kai byloje asmuo kaltinamas viena tęstine nusikalstama veika prieš kelis nukentėjusiaisiais pripažintus asmenis, tačiau nustatoma, prieš atskirą nukentėjusįjį (nukentėjusiuosius) nusikalstama veika nepadaryta.
12.7. Kadangi nenustatyta, kad nuteistoji apgaule užvaldė nukentėjusiųjų A. G. ir V. S. turtą ir, kad pagal šią kaltinimo dalį ji nusikalstamos veikos nepadarė, šių nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti. Nukentėjusiosioms A. G. ir V. S. išlieka teisė pareikšti A. N. ieškinius civilinio proceso tvarka.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad likusi bylos dalis dėl civilinių ieškinių priteisimo išnagrinėta nepažeidus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir tinkamai taikant CK normas.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 15 d. nuosprendį.
1. Pašalinti iš nuosprendžio dalies, kuria A. N. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį aplinkybes, kad ji apgaule užvaldė nukentėjusiųjų A. G. ir V. S. turtą ir šioje dalyje baudžiamąją bylą nutraukti.
2. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. V. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl PVM sukčiavimo ir bylą šioje dalyje nutraukti.
3. Panaikinti bausmių subendrinimą G. V. pagal BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis.
4. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis ir 65 straipsniu, G. V. paskirtas bausmes pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti subendrintą laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams ir devyniems mėnesiams.
5. Taikyti G. V. atžvilgiu BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant G. V. bausmės vykdymo atidėjimo metu dirbti, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, per du metus atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.
6. Panaikinti nuosprendžio dalis, kuria A. G. priteista 770,39 Eur, ir V. S. 173,77 Eur nusikaltimu padarytai žalai atlyginti ir šioje dalyje palikti civilinius ieškinius nenagrinėtus.
7. Likusią Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, pakeisto Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 15 d. nuosprendžiu, dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Viktoras Aidukas
Olegas Fedosiukas
Gintaras Goda
Audronė Kartanienė
Alvydas Pikelis
Eligijus Gladutis