Administracinė byla Nr. A-1027-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00586-2015-1

                                          Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 28 728 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 18 d. iki 2012 m. liepos 18 d. jis buvo laikomas Kauno TI. Pareiškėjas teigė, kad kamerose teko gaminti maistą, džiovinti drabužius ir kvėpuoti kenksmingu oru. Kamerų grindys buvo cementinės. Dieninis ir dirbtinis apšvietimas kamerose buvo netinkamas, oro cirkuliacija nepakankama, kadangi nebuvo įrengta ventiliacija. Taip pat nebuvo įrengtų ir skirtų rūkymui patalpų, todėl nuteistieji rūkė gyvenamosiose patalpose. Kauno TI nebuvo poilsio kambario, džiovyklos, sporto salės. Pareiškėjo teigimu, suteikiamas laikas pasivaikščioti gryname ore ir užsiimti kita veikla ne kamerose buvo nepakankamas. Pareiškėjo tvirtinimu, dėl jam suteiktų netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažeisti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 14, 22, 23, 24, 26, 28, 64 punktų reikalavimai. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI buvo žeminamas jo orumas, jis jautėsi palaužtas dvasiškai ir sugniuždytas kaip asmenybė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius padavė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno TI nurodė, kad kameros laisvės atėmimo įstaigoje yra įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Kauno visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Kauno TI, nepareiškė pastabų dėl kamerų įrengimo ar antisanitarinių sąlygų. Pažymėjo, kad švarą, tvarką kamerose privalo palaikyti patys jose laikomi asmenys. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore, buvo sudarytos sąlygos sportuoti ir mankštintis. Paaiškino, kad pasivaikščiojimo laikas gali būti pailginamas tik įstatyme numatytu atveju, t. y. už nepriekaištingą elgesį. Atsakovo atstovo teigimu, Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo pažeista. Pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepaaiškino, ar pats rūko. Teismo vertinimu, tokiu būdu pareiškėjas siekia sau palankaus sprendimo. Todėl pareiškėjo argumentą, kad jis patyrė žalą būdamas laikomas su rūkančiais asmenimis vertino kaip nepagrįstą. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti teisės aktų pažeidimo dėl netinkamo pareiškėjo maitinimo ir nesudarytų sąlygų laikyti turimus maisto produktus. Teismo nuomone, nors pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI kamerų grindų danga yra netinkama, neįrengtos patalpos maistui gaminti, nėra poilsio kambarių, džiovyklų, sporto salės ir virtuvėlės, tačiau visiškai nepagrindė, kodėl dėl minėtų aplinkybių jis galėjo patirti neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė ir byloje nenustatyta, kad jis būtų kreipęsis į atsakovo atstovą, prašydamas pailginti pasivaikščiojimo gryname ore, kitų užsiėmimų ir sportavimo laiką, o Kauno TI būtų atsisakęs tokį prašymą tenkinti. Teismo vertinimu, pareiškėjui kilę galimi sveikatos sutrikimai nėra sąlygoti būtent netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI.

Tačiau, įvertinęs bylos duomenis, teismas priėjo išvadą, kad Kauno TI buvo pažeisti HN 76:2010 reikalavimai, t. y. neužtikrintas tinkamas oro judėjimo greitis, dirbtinis ir natūralus apšvietimas, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Visgi teismas pažymėjo, kad pareiškėjo kalinimas Kauno TI nebuvo nežmoniškas ir negali būti vertinamas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs padarytų pažeidimų mastą ir pobūdį, teismas konstatavo, kad pripažinimas, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

III.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad jis patyrė neturtinę žalą, kurią privaloma jam kompensuoti. Pažymi, kad Kauno TI neregistruoja kalinamų asmenų skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o tokiu atveju tiesiog perkelia į kitas kameras, kuriose sąlygos yra geresnės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, (b. l. 8, 108–123), konstatavo, jog pareiškėjo laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje metu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 22 punktas, nustatantis tinkamą natūralaus apšvietimo koeficientą ir mažiausią gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvietos normą, bei 26 punktas, nustatantis tinkamus oro judėjimo greičio parametrus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kauno TI, pažeisdama minėtas HN 76:2010 normas, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ištyrusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo konstatuoti kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl patirtos neturtinės žalos kompensavimo, pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

Pažymėtina, kad pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą kalinamas Kauno TI nuo 2010 m. birželio 18 d. iki 2012 m. liepos 18 d. Nustatyta, kad kamerose, kuriose pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo laikomas, oro judėjimo greitis patikrinimo metu siekė nuo 0,01 iki 0,1 m/s (pažeistas HN 76:2010 22 punktas). Dalyje minėtų kamerų nustatytas dirbtinis apšvietimas buvo nuo 110 iki 150 lx (pažeistas HN 76:2010 26 punktas) Taip pat dalyje kamerų nustatytas dirbtinio apšvietimo koeficientas siekė nuo 0,26 iki 0,40 proc. (pažeistas HN 76:2010 22 punktas).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Pabrėžtina, kad pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Byloje taip pat nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pažeidimai pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Artūras Drigotas

              Dainius Raižys

                            Virginija Volskienė