Civilinė byla Nr. 2A-2067/2012

                                     Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1 (S)                                                                                 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:  Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Donato Šerno, 

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

dalyvaujant ieškovui R. P. ir jo atstovui advokatui Kęstučiui Jonaičiui,

atsakovo D. V. atstovui advokatui Ramūnui Širviui,

atsakovams S. B. ir J. M. B., jų atstovui advokatui Artūrui Jucevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-384-280/2010 pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovams D. V., J. V., S. B. ir J. M. B., A. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais: 0,4129 ha žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-0382-6711), ½ dalies 0,4058 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,4067 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartis bei priėmimo-perdavimo aktus, sudarytus tarp atsakovų D. V. ir J. V. bei atsakovų S. B. ir J. M. B., ir taikyti restituciją; 4858/9544 dalių 0,9544 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 2008 m. lapkričio 7 d. dovanojimo sutartį bei priėmimo-perdavimo aktą, sudarytus tarp atsakovų D. V. ir  J. V. bei S. B., ir taikyti restituciją; pripažinti negaliojančiu visų nurodytų žemės sklypų (jų dalių) 2008 m. gruodžio 11 d. sutartinės hipotekos lakštą, kuriuo šie žemės sklypai įkeisti kreditoriui A. B., ir taikyti restituciją. Nurodė, kad 2008 m. balandžio 12 d. atsakovas D. V. pasirašė neprotestuotiną vekselį, pagal kurį įsipareigojo ieškovui 2009 m. sausio 20 d. besąlygiškai sumokėti 130 000 eurų, tačiau nustatytu terminu neatsiskaitė. 2009 m. sausio 29 d. notarė padarė vykdomąjį įrašą išieškoti iš atsakovo D. V. 451 117,83 Lt skolą ir 6 procentus metinių palūkanų už laiku neapmokėto vekselio sumą nuo vykdomojo įrašo išdavimo dienos iki vekselio visiško apmokėjimo. Ieškovas vekselį su vykdomuoju įrašu pateikė antstoliui vykdyti. Ieškovas žinojo, kad atsakovas D. V. (duomenys neskelbtini), turi nekilnojamojo turto - žemės sklypų, todėl antstolio prašė nukreipti išieškojimą į šį konkretų skolininkui priklausantį turtą. 2009 m. birželio 8 d. antstolis pranešė, kad nėra galimybės nukreipti išieškojimą į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), kadangi jie ginčijamais sandoriais buvo perleisti kitiems asmenims. D. V. dar priklauso du žemės sklypai, esantys  (duomenys neskelbtini), tačiau šie yra areštuoti teismo nutartimi, be to, nuo 2006 m. rugsėjo 21 d. įkeisti AB DnB NORD bankui. D. V. po vekselio ieškovui pasirašymo sudarė su atsakovais J. M. B. ir S. B. ginčijamas pirkimo-pardavimo sutartis dėl trijų žemės sklypų perleidimo, o 2008 m. lapkričio 7 d. - dovanojimo sutartį dėl 0,9544 ha žemės sklypo neatlygintinio perleidimo S. B.. Sudarius šiuos sandorius sumažėjo skolininko mokumas, kadangi jis neturi kito turto, į kurį ieškovas galėtų nukreipti savo reikalavimus, kylančius iš 2008 m. balandžio 12 d. vekselio. Atsakovai S. B. ir J. M. B. 2008 m. gruodžio 11 d. įkeitė minėtus žemės sklypus (jų dalis) tariamam kreditoriui A. B.. Ieškovo teisinis tikslas yra atstatyti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai perleido kitiems asmenims ir patenkinti savo kreditorinius reikalavimus, nes yra visos actio Pauliana taikymo sąlygos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad D. V. 2008 m. balandžio 12 d. vekseliu įsipareigojo 2009 m. sausio 20 d.  sumokėti ieškovui R. P. 130 000 eurų. Šio įsipareigojimo atsakovas D. V. gera valia neįvykdė, todėl notaras padarė vykdomąjį įrašą išieškoti ieškovui R. P. nesumokėtą vekselio sumą - 448 864 Lt, taip pat 6 procentus metinių palūkanų nuo laiku neapmokėtos vekselio sumos nuo 2009 m. sausio 29 d. antstolis 2009 m. birželio 10 d. informavo ieškovą R. P., kad negali nukreipti skolos išieškojimo į skolininkui priklausantį turtą - žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), nes kreditoriaus nurodytas turtas perleistas atsakovams S. B., J. M. B..  Atsakovas D. V. žemės sklypus, priklausiusius jam ir jo sutuoktinei J. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis, perleido atsakovams S. B. ir J. M. B. dėl to, kad atsakovas D. V. už S. B. paskolintus 100 000 Lt 2005 m. vasario 20 d. išrašė paprastąjį vekselį su įsipareigojimu 2007 m. vasario 20 d. S. B. sumokėti 100 000 Lt. Be to, atsakovas D. V. 2008 m. sausio 5 d. S. B. išrašė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo 2008 m. spalio 5 d. jai sumokėti 50 000 Lt. Kadangi pagal vekselius D. V. pinigų nustatytomis datomis nesumokėjo, atsakovai D. V. ir J. V. 2008 m. rugsėjo 18 d. atsakovams S. B. ir J. M. B. pardavė du žemės sklypus ir dar vieno žemės sklypo dalį (atitinkamai už 15 000 Lt, 15 000 Lt ir 26 000 Lt). 2008 m. rugsėjo 26 d. S. B. išdavė raštišką pakvitavimą, kad D. V., kartu su atsakove J. V. sudaręs 2008 m. rugsėjo 18 d. sutartis dėl nurodytų žemės sklypų, visiškai atsiskaitė su S. B. pagal 2005 m. vasario 20 d. vekselį (100 000 Lt). 2008 m. lapkričio 7 d. D. V. su sutuoktine J. V. padovanojo S. B. 4858/9544 dalis 0,9544 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną S. B. pasirašė D. V. pakvitavimą, kad D. V., padovanojęs dalį žemės sklypo, visiškai atsiskaitė su S. B. pagal 2008 m. sausio 5 d. vekselį (50 000 Lt). 2008 m. gruodžio 11 d. S. B. ir J. M. B. aukščiau minėtus žemės sklypus (jų dalis) įkeitė savo  sūnui kreditoriui A. B. už 2008 m. gruodžio 3 d. sutartimi šio suteiktą 280 000 Lt paskolą. 2008 m. spalio 29 d. buvo išduotas leidimas statytojams S. B., J. M. B., A. B. ir N. B. statyti gyvenamąjį namą, pirtį ir lieptą (duomenys neskelbtini), žemės sklype, įgytame iš atsakovų D. V. ir J. V., pagal 2005 m. projektą ir išduotą leidimą statybai. 2009 m. kovo 6 d. statiniai pripažinti tinkamais naudoti, o 2009 m. kovo 25 d. įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Atsakovė J. V. Kauno miesto apylinkės teisme 2010 m. balandžio 28 d. pareiškė ieškinį atsakovui D. V. dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo. Nagrinėjant santuokos nutraukimo ir turto padalijimo bylą paaiškėjo, kad atsakovas D. V. turi apie 10 kreditorių, skolos kuriems siekia pakankamai dideles sumas. D. V. su J. V. reikalavimais dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutinka. J. V. ir D. V. tvirtino, kad nuo 2008 m. sausio 17 d. jie kartu nebegyveno ir netvarkė bendrų reikalų. 2008 m. sausio 5 d. atsakovė S. B. atsakovui D. V. skolino iš savo įmonės 50 000 Lt, nors sutuoktinių D. V. ir J. V. santykiai, kaip jie patys nurodo, jau buvo pašliję. D. V. vekselį R. P. išrašė jau turėdamas įsiskolinimų, savo įsipareigojimų pagal vekselį neužtikrino, todėl teismas sprendė, kad jau tuo metu D. V. žinojo, jog įsipareigojimus vykdys sunkiai arba jų nevykdys. R. P., gavęs atsakovo D. V. pasirašytą vekselį, nereikalavo užtikrinti prievolės įvykdymo, jis pripažino, kad su D. V. buvo pažįstamas ir juo pasitikėjo. Nenuginčytas faktas, kad į skolininko nekilnojamąjį turtą išieškojimą galėjo nukreipti ir kiti D. V. kreditoriai, tarp jų ir S. B., kuriai įsipareigojimų D. V. turėjo taip pat pagal vekselius. Teismo įsitikinimu, vertinant, ar pirmenybės suteikimas kreditorei S. B. pažeidė R. P., reiškiančio actio Pauliana, interesus, nustatyti atsiskaitymo tvarkos pažeidimą neužtenka. Reikia atsižvelgti į tai, kad D. V. turi apie 10 kreditorių, kuriems neįvykdė įsipareigojimų, ir jeigu tuos įsipareigojimus tik iš dalies įvykdys R. P., tai jo vietoje stos S. B., o kiti kreditoriai taip ir liks. Jų reikalavimams tenkinti atsakovas D. V. dar turi kito turto ir turtinių teisių. R. P., reikšdamas ieškinį apie kitų kreditorių buvimą ar nebuvimą, apie po vekselio išdavimo iš esmės sumažėjusį D. V. mokumą, konkrečių aplinkybių nenurodė. Patenkinus R. P. ieškinį, jam būtų suteiktos  privilegijos, nes D. V. mokumas atsiskaitant su S. B. iš esmės nepakito, nes kartu su turto netekimu sumažėjo skolos. Ginčijamais sandoriais perleistas turtas jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė ir J. V., iš kurios R. P. skolos nereikalauja. Žemės sklypuose, kurių perleidimą ginčija ieškovas, yra S. B. ir J. M. B., taip pat A. B. bei jo sutuoktinės N. B. pastatyti statiniai. Pasikeitus žemės sklypų savininkams, bus sudarytos sąlygos naujiems ginčams kilti. D. V. dar turi kito turto ir turtinių teisių, į kuriuos gali būti nukreipiamas kreditorių skolų išieškojimas. D. V. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad bendrai su J. V. valdo turto už 1 072 811 Lt.  Jo turto apimties klausimas sprendžiamas Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir jo pasekmių. Teismo sprendime pažymėta, kad ieškovas preziumavo S. B., J. M. B. nesąžiningumą CK 6.67 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas pažymėjo, jog asmenų susietumas svainystės ryšiais neįtrauktas į nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašą. Turto perleidimo uošviams faktas negali būti vienintelis pagrindas S. B. ir J. M. B. nesąžiningumui nustatyti sprendžiant teisines sandorio negaliojimo pasekmes. Byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kad S. B. ir J. M. B. yra nesąžiningi. Kaip matyti iš kasos išlaidų orderių ir vekselių, S. B. buvo D. V. kreditorė. S. B. kreditorinių reikalavimų pagrindą sudarančių sandorių ieškovas neginčija ir neneigia. Ta aplinkybė, kad J. V. yra atsakovų S. B. ir J. M. B. dukra bei skolininko D. V. žmona, gali sudaryti prielaidą vertinti kitaip, tačiau to fakto nepakanka, nes J. V. nėra įsipareigojusi ieškovui R. P. ir nenustatyta, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ji žinojo apie savo sutuoktinio įsipareigojimus ieškovui. Žemės sklypo dovanojimu D. V. įvykdė S. B. skolinį įsipareigojimą, t. y. gavusi dovaną  atsakovė S. B. atsisakė reikalavimo į 50 000 Lt sumą pagal D. V. pasirašytą vekselį, kurio pagrindas buvo jos paskolinti pinigai, todėl dovanojimo sutartį teismas vertino kaip atlygintinį sandorį. Teismas pripažino, kad D. V. neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, bet sprendė, jog nėra įstatyminės ar sutartinės prievolės ginčijamų sandorių objektais (konkrečiais žemės sklypais) atsiskaityti ir su ieškovu. Teismo sprendime akcentuojama, kad nėra visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų (ginčijami sandoriai nepažeidė kreditoriaus teisių, turto įgijėjai S. B. ir J. M. B. nebuvo nesąžiningi, nes skolininkas D. V. turėjo S. B. analogiškų piniginių įsipareigojimų). Teismas nenustatė, kad žemės sklypų perleidimo sandoriai buvo sudaryti tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Atsakovai naudojasi įgytu  nekilnojamuoju turtu, jį valdo ir juo disponuoja. Nepateikta įrodymų, kad ginčo turtu naudotųsi skolininkas D. V..

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas R. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijami sandoriai nepažeidžia ieškovo teisių CK 6.66 straipsnio prasme. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad aptariami sandoriai neturėjo įtakos skolininko D. V. mokumui, kadangi iš antstolio surašyto išieškojimo negalimumo akto darytina priešinga išvada. Teismas nevertino, ar ginčijamais sandoriais nebuvo kitaip pažeidžiamos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės. Ginčijamais sandoriais sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, sudaryta reali grėsmė, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti, nes sudarius ginčijamus sandorius, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Tą įrodo antstolio sudarytas išieškojimo negalimumo aktas.

2. Teismas nepagrįstai sprendė dėl atsakovų S. B., J. M. B. sąžiningumo. Atsakovais šioje byloje patraukti tiek D. V., tiek jo sutuoktinė J. V.. Vekselis išduotas D. V. ir J. V. santuokos metu, todėl preziumuojama, kad prievolės vykdytinos iš bendro sutuoktinių turto. Iš pridėto J. V. 2009 m. liepos 15 d. patikslinto ieškinio kitoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo matyti, kad R. P., kaip kreditorius, įtrauktas į procesą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo. Kol neišnagrinėta santuokos nutraukimo ir turto padalijimo byla nėra pagrindo teigti, jog pagal vekselį kilusi prievolė yra tik asmeninė atsakovo D. V. prievolė. Ginčo sutartis iš vienos pusės pasirašė atsakovai D. V. ir jo sutuoktinė J. V., o iš kitos pusės atsakovo D. V. sutuoktinės J. V. tėvai atsakovai J. M. B. ir S. B.. Teismas nepasisakė dėl bendraskolės J. V. artimų giminystės ryšių su atsakovais J. M. B. ir S. B.. Iš vekselio kilusios prievolės vykdytinos iš bendro sutuoktinių turto. J. V. kaip bendraskolė sudarė sandorį su savo tėvais, todėl esant CK 6.67 straipsnyje įtvirtintoms sąlygoms abiejų sandorio šalių - skolininko ir trečiojo asmens - nesąžiningumas preziumuojamas. Atsakovai siekė sudaryti tik realių civilinių santykių regimybę, kad apsunkintų kreditoriui jo teisių įgyvendinimą. Kadangi D. V., J. V., J. M. B. ir S. B. nesąžiningumas preziumuotinas, o įkaito turėtojas A. B. yra J. M. B. ir S. B. sūnus, tai ir atsakovo A. B. kaip artimo giminaičio nesąžiningumas irgi preziumuotinas.

3. Teismas atsisakė pripažinti būtinu S. B. ir J. M. B. dalyvavimą byloje, neišklausė šių asmenų paaiškinimų, nevertino fakto, kad pats atsiskaitymo būdas (skolų pagal vekselius įskaitymas sudarant  pirkimo-pardavimo sutartis) labai abejotinas, kadangi toks atsiskaitymo būdas nėra pažymėtas notariškai tvirtintose pirkimo-pardavimo sutartyse. Pasibaigus vekseliuose nurodytiems mokėjimo terminams, nebuvo atlikti notariniai vykdomieji įrašai, todėl nėra galimybės patikrinti vekselių surašymo laiko. Tokias abejones sustiprina ir tai, kad sandoriai sudaryti tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų - tėvų ir vaikų. Teismas turėjo kritiškai vertinti įrašus vekseliuose apie skolos įskaitymą ir atsižvelgti į prielaidą, kad ir vekseliai, ir įrašai vekseliuose apie tariamą atsiskaitymą galėjo atsirasti jau pareiškus ieškinį.

4. Nepagrįsta teismo išvada, kad dovanojimo sutartis buvo atlygintinis sandoris. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinis sandoris, t. y. toks, kai trečiasis asmuo neturėjo papildomų finansinių įsipareigojimų skolininkui, kurio sudarymo atveju trečiojo asmens sąžiningumas ar nesąžiningumas nenustatinėjamas. Jeigu, kaip teigia teismas, sandoris laikytinas atlygintiniu, toks sandoris yra niekinis ir negalioja kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris.

Atsakovų J. V., S. B., J. M. B. ir A. B. atstovė atsiliepimu prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad ginčo sandoriai neturėjo įtakos D. V. mokumui. Ginčo žemės sklypų perleidimo sandoriai sudaryti siekiant atsiskaityti su kreditore S. B.. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad už D. V. prisiimtus įsipareigojimus atsakinga ir jo sutuoktinė J. V.. Teismas teisingai pastebėjo, kad ginčo sklypuose yra gyvenamieji namai bei ūkiniai pastatai, priklausantys sąžiningiems įgijėjams S. ir J. M. B., taip pat A. B. su sutuoktine. Tai įrodo jų sąžiningumą įsigyjant sklypus bei suteikiant paskolą.

Atsakovas D. V. atsiliepimu prašo ieškovo skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad atsakovui atsiskaičius su vienu iš savo kreditorių jo turto apimtis nesumažėjo, kadangi S. B. perleistu turtu taip pat sumažėjo ir D. V. skolos. Atsakovas turi ir kito turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas. Tenkinus ieškovo ieškinį būtų sudarytos sąlygos kilti kitiems ginčams tarp šalių. Neprotestuotinas vekselis pasirašytas tik tarp ieškovo ir atsakovo, jame J. V. neminima. CK 6.67 straipsnio 1 dalyje numatyta prezumpcija netaikytina, nes svainystės ryšiais susiję asmenys nepatenka į artimųjų giminaičių sąvoką. Ieškovas neįrodė atsakovų nesąžiningumo. Atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. lapkričio 7 d. žemės sklypo dovanojimo sutartis iš esmės buvo sudaryta siekiant padengti D. V. skolą pagal 2008 m. sausio 5 d. paprastąjį vekselį, darytina išvada, jog tarp S. B., D. V. ir J. V. buvo sudaryta skolos padengimo sutartis, kuri yra atlygintinė.

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje keliamas ginčas dėl turto perleidimo sandorių galiojimo, įvertinant actio Pauliana sąlygas.

Dėl actio Pauliana sąlygų

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai — kreditoriui teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises, 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M., D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

Dėl kreditoriaus reikalavimo teisės kaip actio Pauliana sąlygos 

Pirmoji actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Taigi šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. N. v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-575/2004; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; kt.) arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124-6.129 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Prievolės atsiradimo momentą lemia juridinio fakto, iš kurio prievolė kyla, prigimtis. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M., D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas D. V. 2008 m. balandžio 12 d. išdavė ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo besąlygiškai 2009 m. sausio 20 d. sumokėti ieškovui 130 000 eurų (t. 1, b. l. 8).

Kaip minėta, prievolės, kildinamos iš sutarties, atsiradimo momentas siejamas su sutarties sudarymu.

Įstatyme įtvirtinta vekselio sąvoka suponuoja išvadą, kad vekselis – tai vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė (CK 1.105 str. 3, 4 d., Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str. 3, 4 p.). Kadangi vekselis yra abstraktus vienašalio sandorio rezultatas ir iš jo kylanti prievolė taip pat yra abstrakti, tai vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Vekselio atsiradimo pagrindas – jo išrašymas; šis valinis veiksmas yra vienašalis sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. M. M. bylos Nr. 3K-3-8/2007).

Taigi, atsakovui D. V. išdavus paprastąjį vekselį, kuriuo jis įsipareigojo sumokėti R. P. atitinkamą pinigų sumą, šis įgijo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į skolininką. Nuo vekselio išdavimo momento ieškovas tapo atsakovo D. V. kreditoriumi, todėl per visą reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį jis galėjo reikšti actio Pauliana ieškinį ginčydamas skolininko sudarytus sandorius.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana sąlygos

Actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtina nustatyti visų sąlygų buvimą, todėl kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M., D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą - kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Artrio-2" v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo buti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB ,,Baltijos parkingas" ir kt., bylos Nr. 3K-3- 423/2007). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. C. v. V Misiūnas ir kt., bylos Nr. 3K-3-535/2007).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sudarius ginčijamus sandorius, skolininko D. V. turtinė padėtis ženkliai pablogėjo ir tai lėmė, jog skolininkas tapo nepajėgus atsiskaityti su kreditoriumi R. P.. Iš byloje esančių duomenų – antstolio 2009 m. birželio 10 d. rašto apie skolininko D. V. turtinę padėtį ir apsunkintą išieškojimo iš jo turto galimybę (t. 1, b. l. 11), antstolio 2010 m. liepos 26 d. akto apie išieškojimo negalimumą (t. 2, b. l. 13) matyti, kad būtent po ginčo sandorių sudarymo D. V. tapo nemokus ir neteko galimybės atsiskaityti su kreditoriumi. Todėl teisėjų kolegija laiko nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad kreditoriaus teisės nebuvo pažeistos ir kad D. V. turi pakankamai kito turto, nes tokia išvada neparemta jokiais bylos įrodymais. Šiuo atveju, nėra reikšminga aplinkybė, kad skolininkas D. V. turi ir kitų kreditorių, nes ieškinys nagrinėjamas ir actio Pauliana ieškinio sąlygos analizuojamos tik pareiškusio ieškinį, o ne visų esamų kreditorių atžvilgiu.

Dėl sandorių sudarymo (ne) privalomumo

Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad privaloma aplinkybe sudaryti sandorį gali būti konstatuota tik tokia aplinkybė, kai pareiga sudaryti sandorį kyla iš privalomų teismo ar kitų institucijų sprendimų. Neįrodžius šių aplinkybių, galioja įstatymo nuostata, leidžianti šalims laisvai sudaryti sandorius, jeigu jie nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų ar trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat apibrėžta, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje bylioje BUAB ,,Alytaus tekstilė“ v. AB ,,Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-7-485/2010).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atsakovas D. V. neprivalėjo sudaryti ginčijamų turto perleidimo sandorių, nes tam nebuvo įstatymu ar sutartimi pagrįstos prievolės. Su tokia išvada teisėjų kolegija sutinka ir konstatuoja, jog ši actio Pauliana sąlyga yra įrodyta. Teisėjų kolegijos nuomone, negali būti pripažinta privaloma sudaryti sandorius ta aplinkybė, kad skolininkas kitą sandorio šalį (turto įgijėją) taip pat laikė savo kreditoriumi, nes šio kreditoriaus reikalavimo teisė paneigta toliau aptartais įrodymais.

Dėl ginčijamų turto perleidimo sutarčių šalių sąžiningumo

Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.), kuris be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto kaip nesąžiningo arba kalto. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007, 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, kt.).

Actio Pauliana institutą reglamentuojančiame CK 6.66 straipsnyje nėra tiesioginės nuorodos į tai, kad trečiojo asmens, sudariusio sandorį su skolininku, sąžiningumas yra preziumuojamas, bet prievolės šalies sąžiningumas preziumuojamas atsižvelgiant į sąžiningumo prezumpciją ir sistemiškai aiškinant CK 6.66, 6.67 straipsnius. CK įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, tarp jų - CK 6.67 straipsnyje, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis - tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-262/2008). Actio Pauliana instituto taikymo atveju svarbu laikytis kreditoriaus, skolininko ir trečiojo asmens - turto įgijėjo interesų pusiausvyros. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus teisėtus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Šie subjektai įvardyti ir CK 6.67 straipsnio 2, 3, 6, 7 punktuose. Actio Pauliana atveju yra aktuali artimojo giminaičio sąvoka, įtvirtinta CK 3.135 straipsnyje - artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai, t. y. tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, bei šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai - broliai ir seserys. Taigi kreditoriui ginčijant skolininko sudarytą turto perleidimo sandorį actio Pauliana pagrindu ir taikant CK 6.67 straipsnio 1-3, 6, 7 punktus, būtina nustatyti, ar skolininkas ir trečiasis asmuo atitinka CK 3.135 straipsnyje nustatytą artimųjų giminaičių sąvoka. Sistemiškai aiškinant CK 3.136 ir CK 6.67 straipsnius darytina išvada, kad svainyste susiję asmenys neįtraukti į nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašą. Skolininko sandorių su sutuoktinio tėvais, su kuriais skolininkas susijęs ne giminystės, bet svainystės santykiais, klausimas negali būti vienintelis pagrindas šių trečiųjų asmenų nesąžiningumui konstatuoti, nes vien tokio pobūdžio santykių tarp skolininko ir tų trečiųjų asmenų konstatavimas nepakankamas nesąžiningumui nustatyti. Tokie santykiai, vertintini tik kartu su kitais įrodymais, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad turto įgijėjas yra nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žemės sklypų pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sandorius atsakovas D. V. (ir jo sutuoktinė J. V.) sudarė su sutuoktinės tėvais S. B. ir J. M. B.. Vertinant sandorio šalių sąžiningumą ir taikant arba netaikant nesąžiningumo prezumpciją (CK 6.67 str.), svarbu nustatyti, ar prievolė pagal kreditoriaus reikalavimą yra vieno ar abiejų sutuoktinių turtinė prievolė.    

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2010 m. gegužės 20 d. nutarimu, priimtu civilinėje byloje R. A. v. A. A., Danske bankas ir kt., bylos Nr. 3K-P- 186/2010, suvienodino teismų praktiką, aiškinant CK 3.92 straipsnio 3 dalies ir 3.109 straipsnio santykį. Plenarinė sesija nurodė, kad CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, jog sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (CPK 178 str.).

Kaip minėta, vekselį su įsipareigojimu sumokėti ieškovui 130 000 eurų sumą išdavė atsakovas D. V.. Nors ir sutiktina su ieškovu, kad pagal CK 3.92 straipsnį preziumuojama, kad sudarant sandorį yra ir kito sutuoktinio sutikimas, tačiau, kaip minėta, iš šio sandorio atsirandančioms prievolėms tokia prezumpcija netaikoma. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad vekselis buvo išduotas šeimos interesais ir kad J. V. apie tai buvo žinoma. Priešingai, ieškovas teismo posėdyje pripažino, kad J. V. išduodant vekselį nedalyvavo, su juo susitikusi niekada nebuvo. Taip pat neįrodyta, jog ji būtų žinojusi ar turėjusi žinoti apie pinigų panaudojimą bendrovių ,,Vanesa“ ar ,,Vansesos statyba“ veikloje. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos nuomone, negalima taikyti CK 6.67 str. numatytos nesąžiningumo prezumcijos actio Pauliana prasme ir konstatuoti, kad ginčo sandoriai, pažeidžiantys kreditoriaus teises, sudaryti tarp artimų giminaičių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šią bylą kasacine tvarka, konstatavo, kad nenustačius tarp sandorių šalių artimų ryšių, neatitinkančių nurodytų CK 6.67 straipsnio 1 punkte, reikia įvertinti tai, kaip vieną sandorio šalių nesąžiningumo požymių, nes sandorius sudariusių asmenų tarpusavio ryšiai visgi padidina nesąžiningumo kreditoriaus atžvilgiu galimybes.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad S. B. buvo taip pat D. V. kreditore, paskolinusi jam virš 100 000 litų, todėl neva perleidžiant jai ginčo sklypus už skolą, ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės nebuvo pažeistos.

Su tokia pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Dėl ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimo, pasakyta jau anksčiau. S. B. kreditorinio reikalavimo buvimas į skolininką D. V. vertintinas per sąžiningumo kriterijų.

Byloje yra D. V. išduotas vekselis S. B. su įsipareigojimu sumokėti 100 000 litų iki 2007 m. vasario 20 d. (t. 1, b. l. 46). Taip pat yra kasos išlaidų orderiai (t. 2, b. l. 32-35), patvirtinantys grynųjų pinigų D. V. išmokėjimą iš S. B. įmonės ,,Svaja“. Teismo posėdyje S. B. negalėjo paaiškinti ir nepateikė įrodymų, kaip jos individualioje įmonėje buvo apskaityti šie paskolinti pinigai, kas patvirtintų jų išmokėjimą. Ji pripažino, kad finansinės atskaitomybės duomenų mokesčių inspekcijai neteikė, jos teiktose deklaracijose šių pinigų išmokėjimas taip pat neatsispindi.

Kaip teisingai nurodė ieškovo atstovas, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. 1K-040 ,,Dėl neribotos civilinės atskaitomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos dokumentų patvirtinimo“ 4 punkte nurodyta, kad ūkio subjektai, kurie yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai arba turi samdomų darbuotojų ataskaitiniais arba prasėjusiais ataskaitiniais metais, buhalterinę apskaitą tvarko darydami dvejybinį įrašą. S. B. pripažino, kad įmonė ginčo laikotarpiu buvo PVM mokėtoja ir kad neva darė dvejybinį įrašą, tačiau tam patvirtinti jokių duomenų nepateikė ir pinigų išmokėjimo D. V. jokiais finansinės atskaitomybės dokumentais nepagrindė.

Be to, aiškinantis dėl pinigų paskolinimo D. V. tikslo, ji nurodė, kad pastarasis jų prašė ne savo ar šeimos reikmėms, o paskolinti savo draugui, kas irgi mažai tikėtina, ypač atsižvelgiant į tai, kad netrukus S. B. dukros J. V. ir D. V. šeima pradėjo irti ir buvo užvesta santuokos nutraukimo byla, nurodant jog nuo 2008 m. sausio 17 d. šeima bendro ūkio neveda ir kartu negyvena.

Dar viena aplinkybė, sudaranti prielaidas abejoti S. B. neginčijamo kreditorinio reikalavimo į D. V. buvimu yra ta, jog netrukus po to, kai S. B. neva paskolino D. V. 150 000 litų, ji su savo sutuoktiniu pasiskolino iš savo sūnaus A. B. 280 000 litų ir už šią paskolą hipoteka įteikė pastarajam ginčo žemės sklypus.

Civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja apdairaus, protingo ir vertinančio savo veiksmus bei pasekmes asmens elgesio standartas. Akivaizdu, kad tokie paskoliniai santykiai šio standarto neatitinka ir todėl verčia abejoti šių santykių tikrumu bei suteikia prielaidas spręsti apie tokių asmenų nesąžiningumą, siekiant specialiai sukurti situaciją, kad turtas neatitektų asmeniui, esančiam kreditoriumi, bet ne šeimos nariu.

Šią poziciją sustiprina aplinkybė, kad, nors turtas (žemės sklypai) buvo perleisti pirkimo-pardavimo sandoriais (vienas – dovanojimo sutartimi), tačiau, kaip pripažino sandorių šalys, jokie pinigai pagal šiuos sandorius nebuvo mokėti, o buvo užskaityti kaip skolos grąžinimas.

Iš paminėtų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo sandoriuose ne tik skolininkas D. V., bet ir tretieji asmenys B. buvo nesąžiningi, nes sudaromais sandoriais siekė išvengti skolos pagal vekselį grąžinimo R. P. bei išsaugoti ir nuslėpti nuo kreditorių savo ir šeimos turtą, ir tai atitinka actio Pauliana sąlygą – trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas.

Nustačius visas actio Pauliana instituto taikymui būtinas sąlygas, ginčo sandoriai pripažintini negaliojančiais ir taikytina restitucija, grąžinant šalis į iki sandorių sudarymo buvusią padėtį (CK 6.145 str. 1 d.).

Kasacinio teismo yra pažymėta, kad teismas negali ginti subjektinės teisės, kildinamos iš negaliojančio sandorio, nes iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex iniuria ius non oritur) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje R. K. L. v. V. G., V. S., bylos Nr. 3K-3-265/2009; kt.). Todėl pripažinus negaliojančiais ginčo sandorius, pripažintinas negaliojančiu ir hipotekos lakštas, kuriuo ginčo žemės sklypai įkeisti kreditoriui A. B..

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors ieškinyje nurodoma, jog prašomos panaikinti pirkimo-pardavimo sutartys bei priėmimo-perdavimo aktai sudaryti 2008 m. rugsėjo 26 d., tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ginčijami sandoriai yra sudaryti 2008 m. rugsėjo 18 d. Todėl laikytina, kad ieškinyje nurodyta klaidinga ginčijamų sandorių sudarymo data.      

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas už ieškinį sumokėjo 4 008,80 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 7, 99, 185), o nuo likusios 3000 Lt žyminio mokesčio dalies buvo atleistas Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 15 d. nutartimi (t. 1, b. l. 167). Už apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 4 003 Lt žyminio mokesčio (t. 2, b. l. 93, 108), o nuo likusios dalies, t. y. 3000 Lt žyminio mokesčio Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartimi buvo atleistas (t. 2, b. l. 105). Už kasacinį skundą ieškovas sumokėjo 7 003 Lt žyminio mokesčio (t. 2, b. l. 148, 227). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškovui iš atsakovų priteistina 15 014,80 Lt (iš kiekvieno atsakovo po 3 002,96 Lt) turėtų žyminio mokesčio išlaidų, o valstybei iš atsakovų priteistina 6 000 Lt žyminio mokesčio ir 249,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose (iš kiekvieno atsakovo po                    1 249,98 Lt).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiomis 0,4129 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalies 0,4058 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,4067 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugsėjo 18 d. pirkimo-pardavimo sutartis bei priėmimo-perdavimo aktus, sudarytus tarp atsakovų D. V. ir J. V. bei atsakovų S. B. ir J. M. B.; taikyti restituciją ir šį turtą grąžinti D. V. ir J. V. nuosavybėn, o atsakovus D. V. ir J. V. įpareigoti grąžinti atsakovams S. B. ir J. M. B. 56 000 Lt.

Pripažinti negaliojančiais 4858/9544 dalių 0,9544 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 2008 m. lapkričio 7 d. dovanojimo sutartį bei priėmimo-perdavimo aktą, sudarytus tarp atsakovų D. V. ir  J. V. bei S. B.; taikyti restituciją ir šį turtą grąžinti D. V. ir  J. V. nuosavybėn.

Pripažinti negaliojančiu 0,4129 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ dalies 0,4058 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,4067 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 4858/9544 dalių 0,9544 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), 2008 m. gruodžio 11 d. sutartinės hipotekos lakštą, kuriuo šie žemės sklypai įkeisti kreditoriui A. B..

Priteisti ieškovui R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 3 002,96 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovų D. V., J. V., S. B., J. M. B. ir A. B. po 1 249,98 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.