Administracinė byla Nr. A-656-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01107-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Palangos miesto savivaldybei, UAB „VIA Maris“, E. G., S. G., V. G., V. S., I. S., O. K. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja R. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1SS-(8.5)-525; 2) įpareigoti Tarnybą atkurti R. P. nuosavybės teises į 4,73 arų žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Palangoje, natūra.

Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė atkurti jos nuosavybės teises į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Palangoje, natūra, nes yra visi teisės aktuose nustatyti pagrindai. Pareiškėjos manymu, nuosavybės teisės galėtų būti neatkuriamos natūra tik tuo atveju, jeigu būtų nustatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnyje įtvirtintų pagrindų buvimas arba pareiškėja nepageidautų atkurti nuosavybės teisių turėtoje vietoje. Pareiškėja pažymėjo, kad ji niekada nebuvo išreiškusi valios atkurti nuosavybės teises į žemę kitoje vietoje nei dabartinė žemės vieta. Taip pat nėra ir Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodytų pagrindų išpirkti žemę. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą natūra grąžinama laisva (neužstatyta) žemė. Pareiškėjos teigimu, žemė, esanti (duomenys neskelbtini), Palangoje, turi būti vertinama kaip laisva (neužstatyta). Pareiškėja pažymėjo, kad 4,73 arų žemė (duomenys neskelbtini), Palangoje, į kurią pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises natūra, buvo prijungta prie greta esančios 17,21 arų žemės, (duomenys neskelbtini), Palangos miesto valdybos 1996 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 228. Nors šiuo metu po sujungimo suformuotame 21,94 arų žemės sklype, unikalus Nr. 2501-0032-0123, esančiame (duomenys neskelbtini), Palangoje, yra įregistruota nebaigtų statyti statinių, t. y. nebaigtas statyti poilsio pastatas (baigtumas 57 proc., statybos metai 1997 – 2006), nebaigtas statyti poilsio pastatas (baigtumas 17 proc., statybos pabaigos metai 1997) ir nebaigta statyti parduotuvė (baigtumas 55 proc., statybos metai 1997 – 2006), visi šie nebaigti statyti statiniai pagal Palangos miesto savivaldybės pirmuosius raštus (1984 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos TSR Ministrų tarybos prezidiumo Komisijos einamiesiems reikalams posėdžio protokolas Nr. 15, Palangos miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1987 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 124, Palangos miesto Tarybos prezidiumo 1991 m. gegužės 27 d. protokolo išrašas, Palangos miesto valdybos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 1993 m. sausio 5 d. raštas Nr. 01, Palangos miesto valdybos 1993 m. vasario 11 d. raštas Nr. 2-68) buvo pradžioje traktuojami kaip skirti tenkinti visuomenės poreikius, t. y. valstybinei įmonei dar 1991 metais buvo leista statyti poilsio bazę. Tačiau ši teisė vėliau buvo perleista privatiems asmenims (Palangos miesto valdybos 1993 m. kovo 24 d. potvarkis Nr. 47, 1993 m. rugsėjo 16 d. potvarkis Nr. 151, Palangos miesto valdybos 1996 m. kovo 21 d. sprendimo projektas, 1996 m. balandžio 1 d. UAB Poilsio namai „Rąžės krantas“ Paklausimas Nr. 11, Palangos miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus 1997 m. gegužės 5 d. raštas Nr. 76), o galiausiai 2000 m. patvirtinus Palangos miesto centrinės dalies detalųjį planą (Palangos miesto tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimas Nr. 32), šis visuomenės poreikis buvo panaikintas pačios Palangos miesto savivaldybės numačius žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Palangoje, visiškai kitos veiklos galimybę, t. y. sklypas pagal minėtą detalųjį planą numatytas ne poilsio bazės ir / ar parduotuvės, o mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai nustatant šio žemės sklypo naudojimo būdą – gyvenamoji teritorija (indeksas G), pobūdį – mažaaukščiams gyvenamiesiems namams statyti (indeksas GI). Pagal Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. liepos 28 d. įsakymą „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, kadastro duomenų patikslinimo“ Nr. 13.6-3879 buvo patikslinti žemės sklypo kadastro duomenys bei 2004 m. balandžio 29 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties N25/2004-40 3 ir 9 punktai. Taigi dar iki 2000 metų pradėti ir nebaigti statyti poilsio ir parduotuvės pastatai žemės sklype visiškai neatitinka detaliuoju planu patvirtinto ir minėtu Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu pakeisto žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio ir bet kuriuo atveju turi būti nugriauti, nes negali būti nei baigti statyti, nei eksploatuojami pagal jų naudojimo paskirtį, tai pažeistų detaliojo plano sprendinius. Pareiškėjos teigimu, 2008 m. birželio 11 d. buvo išduotas leidimas nugriauti šiuos nebaigtus statyti statinius dabartiniam sklypo nuomininkui UAB „VIA Maris“ (toliau – ir Bendrovė), su kuriuo valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis buvo sudaryta 2006 m. gegužės 11 d. šiai įmonei nusipirkus nebaigtus statyti statinius, tačiau Bendrovė šių griovimo darbų taip ir neatliko, o leidimo griauti galiojimo terminas pasibaigė 2010 m. gruodžio 5 dieną. Pareiškėja darė išvadą, kad vien ta aplinkybė, jog nebaigti statyti statiniai vis dar yra žemės sklype ir nėra nugriauti, nors buvo planuojama tai padaryti, rodo nesąžiningą siekimą vilkinant šiuos darbus vien tam, kad būtų apsunkintas jos nuosavybės teisių į žemę grąžinimo natūra procesas. Be to, dar 2008 m. gruodžio 18 d. pranešimu UAB „VIA Maris“ informavo Palangos miesto žemėtvarkos skyrių, kad nevykdo jokios ūkinės veiklos ginčo žemės sklype. Taip pat ir vėliau, t. y. 2012 m. gruodžio 17 d. Tarnybos Palangos skyrius Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 16ŽN-(14.16.73)-40 nurodyta, kad „žemės sklypas nenaudojamas, pastatai apleisti, nenaudojami, sklype sandėliuojamos statybinės medžiagos, sklypas aptvertas tvora“. Pareiškėjos manymu, svarbu ir tai, kad nebaigti statyti statiniai užima tik 4,69 arus viso 21,94 arų žemės sklypo (pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išraše pateiktus užstatyto ploto duomenis), todėl likusi 17,25 arų žemės sklypo dalis yra laisva ir iš jos atėmus 4,73 arus žemės, į kurią siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, liktų dar 12,52 arai laisvos žemės, kuri būtų visiškai pakankama žemės sklype esančių nebaigtų statyti statinių eksploatacijai, kadangi 17,21 arų žemės sklypo (4,69,arai užstatyto ploto + 12,52 arų laisvo ploto = 17,21 arai) užstatymo tankis sudarytų tik 27 proc. (4,69 / 17,21). Pareiškėja darė išvadą, kad pagal anksčiau nurodytas aplinkybes, kai nebaigti statiniai negali būti naudojami pagal paskirtį ir siekiant vykdyti veiklą žemės sklype pagal patvirtinto detaliojo plano sprendinius bet kuriuo atveju turi būti nugriauti, nors tai iki šiol ir nėra padaryta, žemės sklypas, turi būti traktuojamas kaip laisvas. Be to, net jei ir visas žemės sklypas negalėtų būti traktuojamas kaip laisvas, vis dėlto 4,73 arų žemė, į kurią siekiama atkurti nuosavybės teises ir kurią atidalinus iš žemės sklypo, dar liktų pakankamas plotas neužstatytos žemės net ir tokių nebaigtų statyti statinių tolesnei eksploatacijai, turi būti pripažįstama laisva (neužstatyta). Pareiškėja darė išvadą, kad nepagrįstai iki šiol jai nėra atkurta nuosavybės teisė į 4,73 arų žemės sklypą, esantį Palangos m., (duomenys neskelbtini), natūra, nors pareiškimas dėl grąžinimo buvo pateiktas dar 1991 m. lapkričio 26 d., o 1993 m. balandžio 19 d. teismo sprendimu, išnagrinėjus J. G., pareiškėjos senelio, žemės nuosavybės dokumentus, nuosavybės teisė į šį sklypą pripažinta. Kadangi per 20 metų pareiškėja savo valios susigrąžinti žemę natūra nekeitė ir kitais įstatymo numatytais būdais už šią žemą nėra kompensuota, taip pat per šį laikotarpį pasikeitus Atkūrimo įstatymo nuostatoms bei žemės sklypo, Palangos m., (duomenys neskelbtini), faktinio naudojimo ir užstatymo aplinkybėms, t. y., nebelikus visuomenės poreikiui išpirkti šią žemę, kas sudaro pagrindą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, pareiškėja teigė, kad jos teisės yra pažeistos dėl atsakovo atsisakymo išsamiai ir remiantis teisės aktų nuostatomis ištirti susiklosčiusią situaciją ir atkurti jos nuosavybės teises į žemę natūra.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas pažymėjo, kad Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, gali priimti tik tuo atveju, jei savivaldybės administracijos direktorius patvirtina, kad buvusio savininko turėtoje žemės valdoje yra laisvos (neužstatytos) žemės, patvirtina laisvos (neužstatytos) žemės sklypo (-ų) planą (-us) bei kitus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka) nurodytus šio (šių) žemės sklypo (-ų) duomenis bei šią dokumentaciją perduoda atitinkamam Tarnybos teritoriniam skyriui. Atsakovas rėmėsi Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byla 57 ir nustatė, kad J. G. ir O. G. iki 1940 metų nacionalizacijos valdyta žemė (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, patenka į 0,2194 ha žemės sklypą, kuris 2004 m. balandžio 29 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N/25/2004-40 išnuomotas Bendrovei nuosavybės teise priklausančių pastatų eksploatacijai (nuomos terminas iki 2095 m. gruodžio 13 d.). Palangos miesto valdyba 1996 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 228 patvirtino 0,2194 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ribas, dydį ir apribojimus. Atsakovas pažymėjo, kad suformuotas žemės sklypas atitinka Palangos miesto centrinės dalies detalųjį planą, kuris patvirtintas Palangos miesto tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32. Atsakovas nurodė, kad Palangos miesto Liaudies deputatų taryba 1985 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 10 suteikė Lietuvos TSR prekybos ministerijai žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), bendro ploto 0,2400 ha, poilsinei iki 30 vietų įrengti, sutinkamai su Lietuvos TSR Ministrų tarybos prezidiumo komisijos 1984 m. rugpjūčio 23 d. posėdžio protokolu Nr. 15, paimant šiuos žemės sklypus iš G. J., J. ir S. M., Juozo. Palangos miesto Liaudies deputatų taryba 1987 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 124, kuriuo įpareigojo Lietuvos TSR avalynės didmeninės prekybos bazę dėl poilsinės statybos sumokėti kompensaciją už griaunamus statinius ir naikinamus želdinius. Pramonės ir prekybos ministerija 1993 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 08/1906 pateikė pasiūlymą Palangos miesto valdybai, kuriuo siūloma nenaudojamus minėtus žemės sklypus perduoti ar išnuomoti Lietuvos valstybinei avalynės didmeninės prekybos įmonei „Apavas“. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą buvo įsteigta bendra Lietuvos – Bulgarijos įmonė „Apavas Akuma“. 1995 m. lapkričio 2 d., įvykus pirkimo – pardavimo sandoriui, nebaigta statyti poilsinė buvo perleista UAB poilsio namai „Rąžės krantas“, su kuria 1997 m. kovo 13 d. buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N25/97-048. Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 13.6.-2115 minėta nuomos sutartis buvo nutraukta ir UAB poilsio namai „Rąžės krantas“ perleidus pastatą 2004 m. balandžio 29 d. sudaryta nauja nuomos sutartis Nr. N25/2004-40 su UAB konsultacine įmone „Sėnoja“. UAB „Sėnoja“ perleidus nuomos teises ir pareigas, nuo 2006 m. gegužės 11 d. žemės sklypą nuomos teise valdo UAB „VIA Maris“. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį neatkurtas buvusių savininkų valdytas žemės sklypas pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimtas pastatams eksploatuoti reikalingu žemės sklypu ir yra priskirtas negrąžinamai valstybės išperkamai žemei. Tai patvirtina Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 25 suderinta informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę. Kadangi anksčiau minėtų savininkų iki 1940 metų nacionalizacijos turėta žemė pagal įstatymus yra užimta nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose pastatams eksploatuoti reikalingu žemės sklypu, todėl natūra negrąžinama. Atsakovas darė išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimas J. G. ir O. G. turto paveldėtojams turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme nustatytais būdais. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ patvirtintas Palangos mieste žemės sklypo dydis nuo 0,04 ha iki 0,20 ha. Atsakovas rėmėsi Tvarkos 106, 37 punktais, nurodė, kad pareiškėja 2012 m. birželio 28 d. buvo kviečiama atvykti į Palangos skyrių dėl naujo iki 0,473 ha dydžio žemės sklypo pasirinkimo neatlygintinai nuosavybėn, tačiau ji bei kiti susirinkime dalyvavę pretendentai naujo žemės sklypo nepasirinko, atsisakymą pateikdami raštu, kuriame taip pat išreiškė pageidavimą susigrąžinti žemę natūra (turėtoje vietoje). Šiuo metu bendroje eilėje, kuri tikslinama kas ketvirtį, patvirtintoje Tarnybos Palangos skyriaus vedėjo 2013 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 16VĮ-(14.16.2.)-55, Piliečių, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai Palangos mieste, eilėje pretendentai į buvusių savininkų J. ir O. G. valdytą žemę – O. K., J. G. (miręs), S. G., I. S., J. G. (miręs), yra įrašyti 139 numeriu žemės sklypui iki 0,0473 ha rinktis. Atsakovas rėmėsi Tvarkos 38 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjai bei kitiems pretendentams ir paveldėtojams nepasirinkus ir atsisakius jiems siūlomo naujo žemės sklypo iki 0,473 ha individualiai statybai ar kitai paskirčiai, jie teisės aktų nustatyta tvarka bus įrašyti į Piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai ar kitai paskirčiai, eilę paskutiniuoju numeriu. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo, kuriame nustatytas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdas – pinigais. Šiame teisės akte taip pat nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) piliečiai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atsakovas pažymėjo, kad, remiantis Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje 57 esančiu prašymu, pareiškėjos tėvas J. G. pageidavo susigrąžinti žemę natūra. Kadangi nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nepareikšta valia dėl atlyginimo būdo pakeitimo, pareiškėjai, kaip J. G. turto paveldėtojai, bei kitiems pretendentams nepasirinkus naujo žemės sklypo (iki 0,473 ha) Palangos mieste, nuosavybės teisės gali būti atkurtos atlyginant tik pinigais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai nuosavybės teisės į ginčo sklypą atkurtos ar kitaip už jį kompensuota. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir darė išvadą, kad žemė, esanti iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, priskirta prie valstybės išperkamos žemės.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarimą, nustatė, kad pareiškėja iš esmės siekia, jog būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,0473 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Palangoje, bei kad būtų nutraukta 2004 m. balandžio 29 d. valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N/25/2004-40, kuria žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palanga, išnuomotas Bendrovei nuosavybės teise priklausančių pastatų eksploatacijai.

Iš Lietuvos teismų informacinėje teismų sistemoje LITEKO esančių duomenų teismas nustatė, kad Palangos miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-112-890/2014 atmetė R. P. ieškinį, kuriuo ji teismo prašė nutraukti valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, nuomos sutartį, sudarytą 2004 m. balandžio 29 d., Nr. N25/2004-40, ir 2006 m. rugpjūčio 11 d. priedą prie 2004 m. balandžio 29 d. Nuomos sutarties dalyje dėl 4,73 arų Žemės sklypo dalies; panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos išduoto 2007 m. gruodžio 19 d. Statybos leidimo Nr. 333 galiojimą. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-224-253/2015 Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Klaipėdos apygardos teismas minėtoje nutartyje nustatė, kad žemės sklype yra registruoti Bendrovės nuosavybės teise priklausantys statiniai, o duomenų, kad žemės sklype esantys statiniai pradėti statyti neteisėtai, byloje nėra. Byloje nustatyta, kad iš 2007 m. gruodžio 19 d. statybos leidimo Nr. 333 matyti, jog jis išduotas poilsio ir parduotuvės projekto korektūrai, numatant statyti daugiabutį gyvenamąjį namą. UAB „Via Maris“ išduotas statybos leidimo galiojimas nepasibaigęs. Dėl R. P., nesančios 2004 m. balandžio 29 d. valstybinės žemės nuomos sutarties šalimi, reiškiamo reikalavimo pagrindu nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį su vėlesniais jos pakeitimais teisinis pagrindas nenustatytas. Dėl 2012 m. gruodžio 17 d. akto Nr. 16ŽN-(14.16.73.)-40 Klaipėdos apygardos teismas minėtoje nutartyje nustatė, kad Tarnyba 2012 m. gruodžio 28 d. raštu R. P. informavo, jog tyrimas dėl galimai nenaudojimo pagal paskirtį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, nutraukiamas, nes nenustatyti požymiai, atitinkantys Administracinių teisių pažeidimų kodekso 522 straipsnį. Teismas pabrėžė, kad minėta Klaipėdos apygardos teismo nutartimi nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią šioje byloje.

Teismas darė išvadą, kad Tarnyba, 2012 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-2280 „Dėl skundo nagrinėjimo“ atsakydama į pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 14 d. skundą ir 2012 m. spalio 18 d. prašymą, pateikė jai išsamų ir argumentuotą atsakymą (sprendimą), pagrįstą tinkamai taikytu teisiniu reglamentavimu. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, darė išvadą, kad Tarnyba, atsakydama į pareiškėjos 2013 m. sausio 21 d. skundą, skundžiamame 2013 m. kovo 15 d. rašte Nr. 1SS-(8.5)-525 „Dėl informacijos pateikimo“ teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, kadangi tokių duomenų pareiškėja Tarnybai nepateikė. Taip pat atsižvelgęs į Klaipėdos apygardos teismo nutartyje nustatytus prejudicinę reikšmę turinčius faktus, teismas darė išvadą, kad Tarnyba skundžiamame rašte pagrįstai nurodė, jog pareiškėjos skundas, kaip kartotinis nebus nagrinėjamas. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas ginčijamo rašto panaikinimo pagrindų nenustatė, todėl pareiškėjos reikalavimą panaikinti Tarnybos 2013 m. kovo 15 d. raštą Nr. 1SS-(8.5)-525 atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat atmetė kaip išvestinį pareiškėjos skundo reikalavimą įpareigoti Tarnybą atkurti R. P. nuosavybės teises į 4,73 arų žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Palangoje, natūra.

III.

Pareiškėja R. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir Tarnybos 2013 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1SS-(8.5)-525 panaikinti bei įpareigoti Tarnybą atkurti R. P. nuosavybės teises į 4,73 arų žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Palangoje, natūra.

Pareiškėja pabrėžia, kad egzistuoja visi teisės aktuose numatyti pagrindai atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Palangoje, natūra. Pareiškėja nurodo, kad šiuo atveju nėra Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodytų pagrindų išpirkti žemę. Pareiškėja akcentuoja, kad pageidauja susigrąžinti žemę turėtoje vietoje, byloje nėra duomenų, kad ji būtų išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises į žemę kitoje vietoje nei dabartinė žemės vieta. Pareiškėjos manymu, ginčo žemė turi būti vertinama kaip laisva (neužstatyta). Pareiškėja nurodo, kad teismas netyrė ir nevertino, jog visi nebaigti statyti statiniai pagal Palangos miesto savivaldybės pirmuosius raštus pradžioje buvo traktuojami kaip skirti tenkinti visuomenės poreikius, t. y. valstybinei įmonei dar 1991 metais buvo leista statyti poilsio bazę. Ši teisė vėliau buvo perleista privatiems asmenims, o 2000 m. patvirtinus Palangos miesto centrinės dalies detalųjį planą šis visuomenės poreikis buvo panaikintas pačios Palangos miesto savivaldybės numačius žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje, visiškai kitos veiklos galimybę. Pareiškėja darė išvadą, kad dar iki 2000 metų pradėti ir nebaigti statyti poilsio ir parduotuvės pastatai žemės sklype visiškai neatitinka detaliuoju planu patvirtinto ir Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu pakeisto žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio ir bet kuriuo atveju turi būti nugriauti, nes negali būti nei baigti statyti, nei eksploatuojami pagal jų naudojimo paskirtį, nes tai pažeistų detaliojo plano sprendinius. Pareiškėja nurodo, kad bet kokia veikla su šiais statiniais jų nenugriaunant būtų neteisėta. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas neįvertino, jog dalis šių statinių jau yra nugriauta. Tai, kad dalis nebaigtų statyti statinių vis dar yra žemės sklype ir nėra nugriauti, nors buvo planuojama tai padaryti, pareiškėjos manymu, rodo nesąžiningą siekimą vilkinant šiuos darbus vien tam, kad būtų apsunkintas pareiškėjos nuosavybės teisių į žemę grąžinimo natūra procesas. Pareiškėja nurodo, kad Bendrovė jokios veiklos ginčo žemės sklype nevykdo. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir pažymi, kad teisinio žemės sklypo užstatymo negali lemti administracinio akto priėmimas. Pareiškėjos teigimu, nepaisant to, kad žemę natūra prašoma atkurti jau daugiau nei 20 metų ir tiek laiko tarp šalių vyksta susirašinėjimas, per tą laiką buvo priimta daug Tarnybos įvairaus pobūdžio raštų ir sprendimų, nereiškia, kad ginčo metu teismui nereikia vertinti realios žemės sklypo užstatymo padėties (faktinės ir teisinės). Pareiškėja paaiškina, kad nagrinėjamu atveju faktinės ir teisinės žemės sklypo užstatymo aplinkybės yra tokios, kad sklype nebaigtų statyti statinių, kurie negali būti teisėtai nei baigti statyti, nei naudojami pagal paskirtį ir siekiant vykdyti teisės aktų reikalavimus atitinkančią veiklą žemės sklype pagal patvirtinto detaliojo plano sprendinius bet kuriuo atveju turi būti nugriauti, todėl žemės sklypas, o kartu ir žemė, į kurią pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teisę natūra, turi būti traktuojama kaip neužstatyta (laisva). Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas nenustatė svarbios aplinkybės, jog nebaigti statyti statiniai užima tik 4,69 arus viso 21,94 arų žemės sklypo, todėl likusi 17,25 arų žemės sklypo dalis yra faktiškai neužstatyta ir laisva, iš jos atėmus 4,73 arus žemės, į kurią siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, lieka dar 12,52 arai laisvos žemės. Ši likusi laisva žemė būtų pakankama žemės sklype esančių nebaigtų statyti statinių eksploatacijai, jeigu tokia eksploatacija būtų galima pagal teisės aktų nuostatas, nes 17,21 arų žemės sklypo užstatymo tankis sudarytų tik 27 proc. Pareiškėja pažymi, kad teisės aktuose reglamentuota, jog nuosavybės teisės natūra atkuriamos tiek į visą suprojektuotą žemės sklypą, tiek į jo dalį. Pareiškėjos manymu, teismas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarimą ir nepagrįstai nevertino, ar ginčo žemės sklypas yra būtinas jame esantiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Pareiškėja nurodo, kad ginčo žemės sklypas nėra būtinas jame esančių nebaigtų statyti poilsio ir prekybos paskirties pastatų eksploatacijai pagal Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įrašytą šių pastatų tiesioginę paskirtį ir šie pastatai turi būti nugriauti ir, remiantis Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, toks žemės sklypas negali būti laikomas valstybės išperkamu sklypu pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį bei turi būti grąžinamas natūra. Pareiškėjos teigimu, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-224-253/2015 ir joje nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais šioje byloje, nes šioje administracinėje byloje pareiškėja neprašo teismo nutraukti valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties ar panaikinti statybos leidimo. Nagrinėjamu atveju nesprendžiamas tų pačių šalių ginčas dėl nuomos sutarties joje nurodytomis sąlygomis vykdymo, šioje byloje neturi reikšmės, kad civilinėje byloje teismas sprendė, jog nuomos sutartis yra nenutraukta ir galiojanti bei kad statybos leidimas yra galiojantis ir nenaikintinas. Pareiškėjos manymu, šios aplinkybės neužkerta kelio atkurti nuosavybės teises į žemę natūra. Pareiškėja atkreipia dėmesį į teismų praktiką, pažymi, kad ginčo žemės sklypo paskirtis buvo pakeista iš poilsio bazei statyti į mažaaukščiams gyvenamiesiems namams statyti, poilsio bazė nebuvo pastatyta, ir daro išvadą, kad visuomenės poreikis valstybei išpirkti ginčo žemę yra išnykęs. Pareiškėja daro išvadą, kad nuo to momento, kai ginčo žemės sklypas buvo pradėtas ruošti naudojimui privatiems komerciniams tikslams, yra pažeidžiamos jos teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Palangos miesto savivaldybės teigimu, Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimu nustatyti faktai šioje administracinėje byloje turi prejudicinę galią. Palangos miesto savivaldybė nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis ginčo sklype stovi Bendrovės statiniai, ir pažymi, kad vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su teismo sprendimu, nurodo, kad teismas tinkamai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „VIA Maris“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Bendrovė atkreipia dėmesį, kad pareiškėja neįrodė savo teisės atkurti natūra nuosavybės teisių į visą 4,73 aro žemės sklypą. Bendrovė remiasi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pažymi, kad miręs žemės sklypo savininkas turėjo daugiau vaikų ir vaikaičių, todėl daro išvadą, kad pareiškėja galėtų pretenduoti tik į jai tenkančią dalį. Bendrovė pažymi, kad pareiškėja negali atkurti nuosavybės teisių kitų pretendentų vardu. Bendrovė atkreipia dėmesį, kad pareiškėja po teismo 1993 m. balandžio 19 d. sprendimo iki 2012 m. nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo sklypą. Tik Tarnybos Palangos skyriui 2012 m. birželio 28 d. raštu pakvietus atvykti dėl naujo iki 0,473 ha dydžio žemės sklypo pasirinkimo neatlygintinai nuosavybėn, pareiškėja 2012 m. spalio 26 d. prašymu ir vėlesniais skundais pradėjo reikalauti nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį su ginčo žemės sklypo nuomininku UAB „VIA Maris“ bei reikšti nepagrįstas pretenzijas. Bendrovė daro išvadą, kad pareiškėja ilgą laiką nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir priimamais sprendimais, nesiėmė jokių veiksmų, neteikė jokių dokumentų Tarnybos Palangos skyriui. Bendrovė daro išvadą, kad teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą nėra. Bendrovė atkreipia dėmesį, kad vertinant, ar ginčo sklypas bus priskiriamas valstybės išperkamai žemei, reikia taip pat atsižvelgti į pareiškėjos nurodomą valios išreiškimo atkurti nuosavybės teises datą. Bendrovė remiasi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pažymi, kad ginčo sklypas buvo priskirtas tenkinti gyventojų rekreacinius poreikius, vėliau buvo numatyta tęsti statybas ir jį išnuomoti. Bendrovė pabrėžia, kad ginčo sklypas visada buvo priskiriamas valstybės išperkamai žemei. Palangos miesto savivaldybės administracija 2007 m. gruodžio 5 d. išdavė Bendrovei statybos leidimą Nr. 333 poilsio pastatų ir parduotuvės projekto korektūrai, numatant statyti daugiabutį gyvenamąjį namą ginčo žemės sklype. Šis statybos leidimas yra galiojantis, atitinka detaliojo plano sprendinius, statybos darbai yra vykdomi. Bendrovė atkreipia dėmesį, kad Tarnyba 2012 m. gruodžio 4 d. ir 2013 m. kovo 15 d. raštais išsamiai atsakė į visus pareiškėjos klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra Palangos mieste.

Pareiškėja, nesutikdama su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pozicija, teigė, kad 4,73 aro ploto ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Palangoje yra laisva žemė ir gali būti grąžintas natūra, todėl kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises, grąžinant ginčo žemės sklypą natūra.

Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovo veiksmus teisėtais ir pagrįstais, konstatavęs, jog ginčo žemės sklypas yra  valstybės išperkama žemė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja pradinio skundo argumentus dėl ginčo žemės sklypo atitikimo laisvos valstybinės žemės kriterijams bei išsako pirmosios instancijos teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas nepagrįstai nevertino, ar ginčo žemės sklypas yra būtinas jame esantiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, ar ginčo sklypui yra visuomenės poreikis, be to, teismas nepagrįstai bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose nustatytas aplinkybes laikė turinčiomis prejudicinę reikšmę šioje byloje.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bendrosios konpetencijos teismų sprendimuose nustatytų aplinkybių traktavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.). Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims, pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Pažymėtina, kad prejudiciniais pripažįstami atitinkamomis sąlygomis nustatyti faktai, kurių kitoje byloje nereikia įrodinėti, o ne atitinkami teismo argumentai ar priimamo sprendimo motyvai.

Palangos miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-112-890/2014  ir Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-224-253/2015 nustatė tokius faktus, kurie, atsižvelgus į  šioje byloje ir minėtoje civilinėje byloje dalyvavusius asmenis, turi prejudicinę reikšmę ir šioje byloje : 0,0473 ha ploto ginčo žemės sklypas patenka į Palangos miesto valdybos 1996 m. liepos 25 d. sprendimo Nr.228 1.4 punktu suformuoto 0,2194 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje ribas;  šiame žemės sklype yra viešajame registre registruoti Bendrovei nuosavybės teise priklausantys trys nebaigti statyti statiniai; Bendrovei 2007 m. gruodžio 19 d.  buvo išduotas statybos leidimas Nr. 333 , kuris galioja iki 2017 m. gruodžio 19 d. Pareiškėja  minėtoje civilinėje byloje įrodinėjo sudarytos žemės sklypo nuomos sutarties, išduoto statybos leidimo bei Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų neteisėtumą, šie faktai yra teisiškai reikšmingi abiejose bylose, taigi apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo laikė  anksčiau bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose nustatytus faktus prejudiciniais, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagrindinis byloje kilusio teisinio ginčo aspektas yra tas, ar ginčo žemės sklypas pagrįstai priskiriamas valstybės išperkamai žemei.

Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, valstybės išperkama žemė yra tokia, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybių, kad ginčo žemės sklypas iki 1995 m. birželio 1 d. buvo Palangos miestui nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje ir kad ginčo žemės sklypas patenka į Palangos miesto tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32  patvirtintą ir galiojantį Palangos miesto centrinės dalies detalųjį planą, pagal kurį žemės sklype numatyta mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba. Tam, kad nuspręsti, ar ginčo žemės sklypas gali būti laikomas valstybės išperkama žeme, lieka nustatyti, kokiam tikslui naudojamas ginčo žemės sklypas.

Byloje nėra duomenų, kad ginčo žemės sklypas būtų užimtas infrastruktūros objektų  teritorijų; uostų ir jų įrenginių, būtų reikalingas svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui ar įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus ir pan. Ginčo žemės sklype yra  privačiam juridiniam asmeniui priklausantys statiniai.

Pažymėtina, kad būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarime išdėstytą poziciją, jog  pagal Žemės įstatymo nuostatas esamam statiniui eksploatuoti formuojamas vienas, paprastai natūra nedalijamas žemės sklypas, kurio dydis priklauso nuo statinio Nekilnojamojo turto kadastre įrašytos jo tiesioginės paskirties; jis yra toks, koks yra būtinas statinio eksploatacijai pagal paskirtį užtikrinti; kiekvienu konkrečiu atveju dėl to, kokio dydžio žemės sklypas yra būtinas pastatams, statiniams eksploatuoti, yra sprendžiama individualiai, Taigi sprendžiant aukščiau minėtą klausimą, byloje būtina ištirti ar visas 0,2194 ha ploto žemės sklypas yra reikalingas pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad įstatymų leidėjas žemės sklypo reikalingumą sieja ne tik su pastatytais, bet ir statomais statiniais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju privalu atsižvelgti ne tik į esamus statinius, bet ir į statomus. Statybos įstatymas statybą apibrėžia kaip veiklą, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį. Į šią statybos darbų sąvoką patenka ir statinio griovimo darbai, žemės darbai, naujo statinio statyba, rekonstravimas ir kt. Pagal trečiajam suinteresuotajam asmeniui UAB „Via Maris“  2007 m. gruodžio 19 d. išduotą ir tebegaliojantį statybos leidimą, Bendrovė turėjo teisę tiek nugriauti nereikalingus tolesniam 0,2194 ha ploto žemės sklypo eksploatavimui statinius, tiek juos rekonstruoti ar statyti naujus, tame tarpe ir daugiabutį gyvenamąjį namą, kurio eksploatacijai šis sklypas yra būtinas. Kaip matyti iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, kad įvairūs statinių projektavimo bei statybos darbai žemės sklype su pertrūkiais vykdomi nuo 1987 metų. Esamiems ir būsimam statiniui eksploatuoti suformuotas vienas žemės sklypas, jis neturėtų būti dalomas, o Nekilnojamojo turto registre nustatyta žemės sklypo paskirtis atitinka sklypo dydį, t.y. jis nėra aiškiai per didelis ar neproporcingas mažaaukštei gyvenamajai statybai. Kaip matyti iš pačios pareiškėjos pateiktų įrodymų, ginčo sklype statybos darbai (pastatų griovimas ir statybvietės ruošimas) vykdomi iki šiol, kas leidžia ginčo žemės sklypą galutinai priskirti valstybės išperkamai žemei. Iš Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad tarp žemės sklypo nuomininko UAB „Via Maris“ kaip statybos užsakovo ir statybos rangovo yra kilę teisminiai ginčai, kas taip pat turi įtakos statybos  trukmei, baigtumui ir pareiškėjos subjektyviai nuomonei apie netinkamai naudojamą žemės sklypą.

Apeliacinio skundo argumentai dėl išnykusio visuomenės poreikio į ginčo žemės sklypą neturi šio ginčo išsprendimui teisinės reikšmės, nes įstatymų leidėjas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte pripažindamas valstybės išperkama žeme žemės sklypus, reikalingus statomiems ar pastatytiems statiniams eksploatuoti, to nesieja su visuomenės poreikiais.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl  skundžiamo Tarnybos rašto ir su tuo susijusių Tarnybos veiksmų atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 ir 23 straipsnių reikalavimams.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.