Civilinė byla Nr. 2A-785-330/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00375-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.7;

2.1.3.2; 2.2.3.1.3; 2.2.3.1.4; 2.2.3.4.

                               (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-769-555/2017 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui G. M. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo G. M. 64 606,98 Eur nuostolių atlyginimą. Nurodė, kad atsakovas G. M. yra jo sūnus. Paaiškino, kad atsakovui G. M. naudojant fizinį ir psichologinį smurtą (2012 m. liepos 12 d. atsakovas ieškovą sumušė ir grasino nužudyti, dėl to atsakovo atžvilgiu Kauno apylinkės teisme yra priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis), ieškovas buvo priverstas atsakovui išduoti įgaliojimus valdyti jam (ieškovui) nuosavybės teise priklausantį turtą: 2009 m. lapkričio 10 d. Kauno 10-ajame notarų biure – įgaliojimą valdyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2012 m. gegužės 14 d. Kauno 18-ajame notarų biure – įgaliojimą valdyti 8,95 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
2. Ieškovas nurodė, kad atsakovas išduotų įgaliojimų pagrindu 2010 m. balandžio 2 d. pardavė jam (ieškovui) nuosavybės teise priklausantį butą, nepateikė jokios ataskaitos apie savo veiklą ir negrąžino gautų 42 574,14 Eur, o 2012 m. gegužės 15 d. pardavė jam (ieškovui) nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, taip pat nepateikė apie savo veiklą ataskaitos ir negrąžino gautų 22 032,84 Eur. Ieškovas nurodė, kad dėl nurodytų įvykių atsakovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje. Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu atsakovą pripažino kaltu, Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 20 d. nuosprendžiu jį išteisino, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 13 d. nutartimi atmetė ieškovo kasacinį skundą, nurodydamas, kad nustatytos aplinkybės yra susijusios su civiliniais teisiniais santykiais. Nepaisant to, kad atsakovas buvo išteisintas dėl jam inkriminuotų kaltinimų, baudžiamojoje byloje buvo nustatytos ginčui reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios, kad atsakovas, veikdamas ieškovo išduotų įgaliojimų pagrindu, pardavęs ieškovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, nepateikė ataskaitų apie savo veiklą ir negrąžino gautų pinigų, o taip pat, kad atsakovas visus gautus pinigus panaudojo savo reikmėms. 
3. Atsakovas G. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad tiek baudžiamoji byla, tiek ir visos kitos bylos buvo pradėtos jo pusseserės D. M. iniciatyva, šiai siekiant praturtėti. Atsakovas tvirtino niekada ieškovo atžvilgiu nenaudojęs smurto, visada juo rūpinosi ir prižiūrėjo. Baudžiamojo proceso metu apklausti notarai patvirtino, kad ieškovas nebuvo įbaugintas ar verčiamas pasirašyti įgaliojimus. Ieškovas, suteikdamas jam įgaliojimą, savo veiksmus, sudaromų sandorių esmę suprato, o jeigu būtų norėjęs nutraukti atstovavimo teisinius santykius, tai padaryti galėjo bet kada, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Atsakovas nurodė, kad, pardavus ieškovui nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovui buvo įrengtas kambarys bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jis taip pat jam pirko drabužius, higienos prekes, tardavosi, kur išleis pinigus, parodydavo sąskaitas, o ataskaitą apie savo veiklą pranešdavo žodžiu.
4. Atsakovas iškėlė klausimą dėl ieškovo psichinės būsenos, nulemtos galimo negalėjimo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti teisme pareiškiant reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apygardos teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį patenkino – iš atsakovo G. M. priteisė 64 606,98 Eur nuostolių atlyginimą ir 150  Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo V. M. naudai bei 1 590,65 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
6. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog atsakovas G. M., išduoto įgaliojimo pagrindu atstovaudamas ieškovą V. M., sudarė 2010 m. balandžio 2 d pirkimo - pardavimo sutartį dėl ieškovui priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo M. M. ir gautų lėšų (42 574,14 Eur) ieškovui neperdavė, ieškovo vardu kito nekilnojamojo turto neįgijo. Taip pat šalių neginčijama aplinkybė, jog atsakovas, jam išduoto įgaliojimo pagrindu 2012 m. gegužės 15 d. sudaręs pirkimo – pardavimo sutartį,  R. M. pardavė ieškovui priklausiusį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau gautų lėšų (22 032,84 Eur) ieškovui neperdavė.
7. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatavo, kad tarp šalių susiklostė pavedimo teisiniai santykiai, o nurodytais pavedimais atsakovui suteiktos teisės (jų ribos) buvo apibrėžtos įgaliojimuose, kurie suteikė jam teisę valdyti ir tvarkyti ieškovui priklausantį butą bei žemės sklypą, sudaryti pirkimo - pardavimo sutartis, gauti pinigus, įgyti kitą turtą įgaliotojo vardu. Teismas pažymėjo, jog įstatyme ir atsakovui išduotų įgaliojimų sąlygose įtvirtinta atstovo pareiga įvykdžius pavedimą atsiskaityti (pateikti ataskaitą) su atstovaujamuoju.
8. Teismas pažymėjo, jog pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, realizavus ieškovui priklausantį turtą ir šiam nurodžius, kad įgaliotinis su įgaliotoju neatsiskaitė, atsakovui kilo pareiga įrodyti, jog jis įvykdė pareigą atstovaujamajam (ieškovui) pateikti ataskaitą apie savo veiklą ir perdavė viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Teismas pažymėjo, kad įrodymų, pagrindžiančių pagal sandorius gautų lėšų perdavimą ieškovui, pateikta nebuvo, o atsakovas pripažino lėšų ieškovui neperdavęs ir kito turto už gautas lėšas ieškovo vardu neįgijęs. Nustatęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog ieškovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo priteisimo yra pagrįstas.
9. Teismas nepagrįstomis pripažino atsakovo išsakytas abejones dėl ieškovo psichinės būsenos, kuri esą lemia tai, kad ieškovas, tikėtina, negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti bylos nagrinėjimo metu. Teismas pažymėjo, jog pagal teisinį reguliavimą asmens neveiksnumas (tam tikroje srityje) turi būti konstatuojamas tik teismo sprendimu. Pažymėjo, kad teismo aktyvumas, siekiant pašalinti abejones dėl galimo civilinėje byloje dalyvaujančio asmens negalėjimo suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, yra būtinas tik išimtiniais atvejais ir yra pagrįstas tiek, kiek jis yra paremtas pakankamais ir objektyviais duomenimis pagrįstomis teismo abejonėmis dėl galimo asmens negalėjimo suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti. Teismo vertinimu, atsakovo nurodyti duomenys nesudaro pagrindo abejoti dėl galimo ieškovo negalėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.
10. Teismo sprendime pažymėta, kad spręsdamas šalių ginčą, teismas išvažiuojamojo teismo posėdžio metu tiesiogiai bendravo su ieškovu. Šio posėdžio metu ieškovas atsakinėjo į jam užduotus klausimus, suvokė apie vykstantį procesą, išdėstė savo poziciją dėl turėto turto masto ir siekio atgauti turtą ar pinigines lėšas. Pažymėjo, kad teisminio proceso metu buvo imtasi papildomų priemonių abejonėms dėl ieškovo psichinės būsenos pašalinti. Tačiau ieškovą gydanti (jo psichinę būseną stebinti) gydytoja nepatvirtino atsakovo keliamų abejonių dėl ieškovo gebėjimo suvokti savo veiksmus, o priešingai, – ji patvirtino, kad pagal savo amžių ieškovas sugeba savimi pasirūpinti, suvokia aplinką. Nelikus pagrįstų abejonių dėl ieškovo psichinės būsenos, teismas nurodė neturįs pagrindo kreiptis į kompetentingas institucijas dėl galimo tolesnio asmens veiksnumo tyrimo.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Atsakovas G. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas neišnaudojo visų procesinių galimybių pašalinti prieštaravimus dėl ieškovo psichinės būsenos. Ieškovas ieškinio pareiškimo metu bei vėliau buvo ir yra veikiamas kitų asmenų valios, o dėl turėtų ligų ir kritikuotino gyvenimo būdo turi senatvinių psichinės būsenos problemų.
2. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ieškovas piktnaudžiaudavo alkoholiu, be to, baudžiamojoje byloje jo parodymai buvo nenuoseklūs. Pateiktas garso įrašas patvirtina, kad ieškovas nesuprato pareiškęs ieškinį savo sūnui dėl didelės sumos priteisimo bei kokias pasekmes ieškinio patenkinimas sukels atsakovui. Teismas nepagrįstai šį įrašą atsisakė pridėti prie bylos. 
3. Po atsakovo motinos (ieškovo sutuoktinės) mirties, atsakovas atsisakė palikimo ieškovo naudai, nors likusį turtą galėjo paveldėti abu. Tokiu būdu buvo susitarta, kad visą turtą po sutuoktinės mirties paveldi ieškovas, o po pastarojo mirties – vienintelis sūnus – atsakovas.  Ieškovas šios aplinkybės, kaip ir to, jog dar turi kito turto, negalėjo paaiškinti. Susitikimo metu ieškovas nepažino jo interesus atstovaujančio advokato.
4. Ieškovas iki šiol neigia suteikęs atsakovui įgaliojimus ir tvirtina, kad atsakovas nuolat naudoja smurtą jo atžvilgiu, nors šios aplinkybės paneigtos baudžiamojoje byloje. Ieškovas tvirtino visą turtą po mirties paliksiąs atsakovui, tačiau nesugebėjo susieti tokios valios su pasekmėmis, jei jo ieškinys būtų patenkintas.
5. Ieškovas nesuvokia, kokia valiuta šiuo metu yra apyvartoje. Abejonių dėl ieškovo psichinės būsenos kilo ir teismui, nusprendusiam apklausti ieškovo gydytoją, kuri patvirtino, kad ieškovo atžvilgiu stebimas atminties sutrikimas, nesugebėjimas disponuoti skaičiais, stebimas kitų asmenų įtakos faktorius, kad ieškovas savarankiškai gyventi negalėtų.
6. Pagal Sveikatos apsaugos ministro 2013 m. birželio 12 d. įsakymo „Dėl teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatas, teismas privalo civilinės bylos procese įvertinti asmenų, dėl kurių veiksnumo sprendžiama, psichikos būklę, taip pat ieškovo arba atsakovo psichikos būklę, gebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę  bei juos valdyti sudarant sandorius. Teismas tokiu atveju turėtų skirti pirminę – ambulatorinę ekspertizę. Nagrinėjamu atveju teismas apsiribojo vien gydytojos apklausa. Teismas nevertino aplinkybės, jog apklausta gydytoja yra susijusi su globos įstaiga, kurioje apgyvendintas ieškovas. Nustačius ieškovui neveiksnumą, būtų pagrindas spręsti dėl jo būklės, buvusios ieškinio pareiškimo metu.
12. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą.
13. Ieškovas V. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, to neneigia ir atsakovas.
2. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, keliančias jam abejonių dėl ieškovo psichinės būsenos. Atsakovas nepagrindė savo abejonių. Teismas išvažiuojamajame posėdyje apklausė ieškovą ir gavo atsakymus į visus esminius klausimus.
3. Teismui nekilo abejonių dėl ieškovo psichinės būsenos netgi atsakovo prašymu apklausus ieškovą stebinčią gydytoją. Gydytojos atsakymai dėl ieškovo gebėjimų buvo kategoriški – ieškovas suvokia save, aplinką, pats save apsitarnauja ir nėra pagrindų konstatuoti jo neveiksnumą. Po tokių gydytojos išvadų nėra pagrindo veiksnumo įvertinimo tikslu skirti ekspertizę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

15. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui.
16. Atsakovas G. M. (apeliantas) kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – 2016 m. birželio 22 d. VšĮ „Senelių rojus“ patalpose įvykusio susitikimo su V. M. garso įrašą išorinėje duomenų laikmenoje (USB). Apelianto nuomone, pateiktas įrodymas yra reikšmingas vertinant abejones dėl ieškovo psichinės būsenos bei jo valios pradėti atsakovo atžvilgiu teisminį procesą tikrumo. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė šį įrodymą priimti.
17. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas šį įrodymą atsisakė priimti nepagrįstai. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo prašymas dėl šio įrodymo priėmimo buvo svarstomas Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. posėdyje (2016 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdžio informacinė pažyma ir garso įrašas). Kolegijos įsitikinimu, prašymas priimti įrodymą buvo atmestas, teismui išsamiai argumentuojant tokį procesinį veiksmą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus dėl šio įrodymo priimtinumo, atsisakydamas priimti įrodymą pagrįstai nurodė, kad pateiktas garso įrašas gali tik sukelti abejonių dėl ieškovo psichinės būsenos (veiksnumo), kai teismo tikslas yra betarpiškai bendraujant su ieškovu nustatyti tiek ginčui reikšmingas aplinkybes, tiek patvirtinti arba pašalinti abejones dėl ieškovo psichinės būsenos, dėl ieškovo suvokimo, dėl valios inicijuoti teismo procesą. Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, jog ieškovas betarpiškai buvo apklaustas išvažiuojamojo teismo posėdžio metu, o klausimus, susijusius su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, kurios esą fiksuotos prašomame priimti įrodyme, galėjo užduoti ne tik teismas, bet ir atsakovas, šalių atstovai. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas atsakovo pateiktą įrodymą (garso įrašą) atsisakė priimti pagrįstai, todėl apeliaciniame teisme pareikštas prašymas dėl to paties įrodymo priėmimo negali būti tekinamas (CPK 314 straipsnis).

Dėl ginčo esmės ir apeliacinio nagrinėjimo ribų

18. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas V. M. 2009 m. lapkričio 20 d. išdavė įgaliojimą, kurio pagrindu atsakovą G. M. įgaliojo valdyti, tvarkyti, o taip pat parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), už įgaliotinio nuožiūra nustatytą kainą ir sąlygas, taip pat nupirkti įgaliotojo vardu bet kokį nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje už kainą ir sąlygas įgaliotinio nuožiūra. 2012 m. gegužės 14 d. išduoto įgaliojimo pagrindu atsakovas G. M. ieškovo buvo įgaliotas tvarkyti, valdyti ir disponuoti ieškovui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), taip pat parduoti už jų bendru sutarimu nustatytą kainą ir sąlygas.
19. Atsakovas išduotų įgaliojimų pagrindu 2010 m. balandžio 2 d. pardavė ieškovui nuosavybės teise priklausantį butą, tačiau nepateikė jokios ataskaitos apie savo veiklą ir ieškovui negrąžino gautų 42 574,14 Eur, o 2012 m. gegužės 15 d. pardavė ieškovui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, taip pat nepateikė apie savo veiklą ataskaitos ir ieškovui negrąžino gautų 22 032,84 Eur. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo G. M. 64 606,98 Eur nuostolių atlyginimą.
20. Kauno apygardos teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį patenkino – iš atsakovo G. M. priteisė 64 606,98 Eur nuostolių atlyginimą. Atsakovas G. M., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neginčija teismo nustatytų aplinkybių dėl ginčo esmės. Apeliacinio skundo argumentai nukreipti į poziciją, jog ieškovas dėl psichinės būsenos nesuvokia savo veiksmų ir nesugeba jų valdyti. Nurodoma, jog ieškovas ieškinio pareiškimo metu bei vėliau buvo ir yra veikiamas kitų asmenų valios, o dėl turėtų ligų ir kritikuotino gyvenimo būdo turi senatvinių psichinės būsenos problemų. Apelianto nuomone, dėl galimų psichikos sutrikimų ieškovas galėjo nesuvokti pareikšto ieškinio esmės ir prasmės, o teismas neišnaudojo visų procesinių galimybių pašalinti prieštaravimus dėl ieškovo psichinės būsenos.
21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo esmės – šalis siejusių pavedimo teisinių santykių ir iš jų keliamo reikalavimo priteisti nuostolius – yra už apeliacinio nagrinėjimo ribų (CPK 320 straipsnis). Todėl šių pirmosios instancijos teismo išvadų ir atitinkamų apskųsto sprendimo dalių apeliacinė kontrolė neatliekama. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, siejamų su ieškovo veiksnumu tam tikroje srityje ir jo valios pareikšti ieškinį tikrumu, teisėtumo ir pagrįstumo. Tokios apeliacinio bylos nagrinėjimo ribos apibrėžiamos atsakovo apeliaciniame skunde. Pagrindo peržengti apeliacinio nagrinėjimo ribas teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl teismo aktyvumo ribų iškėlus abejones dėl asmens (bylos šalies) veiksnumo

22. Kaip minėta, atsakovas G. M. tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame procese iškėlė klausimą dėl ieškovo psichinės būsenos, nulemtos galimo negalėjimo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti pareiškiant ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Atsakovo nuomone, dėl byloje kilusių abejonių ieškovo psichine būsena, pirmosios instancijos teismas, turėdamas pareigą įvertinti ieškovo psichikos būklę, taip pat gebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę ir jų valdyti teisminio proceso metu, pagal galiojantį teisinį reguliavimą turėjo skirti ieškovui pirminę ambulatorinę ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą ir pareikštus  abejojimus dėl ieškovo psichinės būsenos pripažino nepagrįstais. Teismas pažymėjo, jog asmens neveiksnumas tam tikroje srityje gali būti konstatuojamas tik teismo sprendimu, o teismo aktyvumas sprendžiant tokius klausimus yra ribotas. Teismas akcentavo, jog, tiek įvertinus ieškovą prižiūrinčios gydytojos liudijimą, tiek teismui tiesiogiai bendraujant su ieškovu, nekilo abejonių dėl ieškovo psichinės būsenos, kadangi ieškovo duoti paaiškinimai patvirtina teisminio proceso, byloje sprendžiamo ginčo prasmės suvokimą. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendimu nebetęsti ieškovo psichinės būsenos tyrimo, išdėsto iš esmės tapačią poziciją. Jo nuomone, teismas neišnaudojo visų priemonių ieškovo psichikos būsenai įvertinti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apelianto teiginiams.
23. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.10 straipsnio 1 dalimi ir CK 2.11 straipsnio 1 dalimi, asmuo gali būti pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje arba asmens civilinis veiksnumas tam tikroje sityje gali būti apribotas tik teismo tvarka. Iš minėtų įstatymo normų išplaukia vadinamoji asmens civilinio veiksnumo prezumpcija, kuri reiškia, kad teisiškai asmuo laikomas veiksniu tol, kol neįrodyta priešingai. Prašymą teismui pripažinti asmenį neveiksniu tam tikroje srityje arba apriboti asmens civilinį veiksnumą tam tikroje srityje turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras (CK 2.10 straipsnio 4 dalis, 2.11 straipsnio 5 dalis, CPK 463 straipsnio 1 dalis). Įstatymuose nenustatyta teismo teisė savo iniciatyva pradėti civilinę bylą dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ar asmens veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje. Visgi tai nereiškia, kad teismo, kaip ir bet kurios kitos valstybės institucijos, jai priskirtų tiesioginių funkcijų vykdymo metu susidūrus su psichinę negalią galbūt turinčiu ir dėl to valstybės globos galimai reikalaujančiu asmeniu, nesaisto jokios pareigos.
24. CPK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad galėjimas įgyvendinti savo teises teisme ir pavesti atstovui vesti bylą (civilinis procesinis veiksnumas) priklauso juridiniams asmenims ir fiziniams asmenims, kurie yra pasiekę pilnametystę – aštuoniolika metų, nepilnamečiams, įstatymų nustatyta tvarka sudariusiems santuoką, taip pat nepilnamečiams, kurie įstatymų nustatyta tvarka teismo pripažinti visiškai veiksniais (emancipuotais). Remiantis šio straipsnio 2 ir 4 dalimis, fizinių asmenų, pripažintų neveiksniais tam tikroje srityje, ir asmenų, kurių civilinis veiksnumas tam tikroje srityje apribotas, teises ir įstatymų saugomus interesus gina teisme jų atstovai – globėjai arba rūpintojai. CPK 137 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu pareiškimą padavė neveiksnus tam tikroje srityje fizinis asmuo. Jei asmuo netenka veiksnumo tam tikroje srityje po civilinės bylos iškėlimo, CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 166 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu byla sustabdoma iki bus paskirtas neveiksnaus tam tikroje srityje asmens atstovas pagal įstatymą. Remiantis CPK 39 straipsniu, šaliai, kuri neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą, priešingos šalies, kuri siekia atlikti procesinius veiksmus, prašymu teismas gali paskirti kuratorių, kuris konkrečioje byloje veikia kaip atstovas pagal įstatymą.
25. Pirmiau nurodytos CPK normos yra susijusios išimtinai su teisiniu asmens veiksnumu, t. y. jose reglamentuojami santykiai, susiklostantys įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinus asmenį neveiksniu arba ribotai veiksniu tam tikroje srityje. Kartu pažymėtina, kad teisinę reikšmę turi ne tik teisinis, bet ir faktinis asmens veiksnumas, pavyzdžiui, fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį (CK 1.89 straipsnio 1 dalis); asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų (BK 17 straipsnis), ir kt.
26. CPK įtvirtinta, kad civiliniame procese vadovaujamasi rungimosi principu, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis), ir dispozityvumo principu, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Tai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas CPK nuostatas, reglamentuojančias civilinį procesinį veiksnumą, kuris siejamas išimtinai su teisiniu asmens veiksnumu, reiškia, kad gali susidaryti tokia situacija, kai asmuo, būdamas teisiškai visiškai veiksnus, tačiau dėl psichinės negalios faktiškai negalintis suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, savarankiškai priima sprendimus dėl civilinės bylos inicijavimo, vedimo ir baigimo. Tokia situacija netoleruotina tiek paties asmens, tiek ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisių ir interesų apsaugos požiūriu.
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas esminėmis faktinėmis aplinkybėmis (kiek tai susiję su asmens valios inicijuoti teisminį procesą išraiška) panašią civilinę bylą, suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: civilinėje byloje esant pakankamai objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad byloje dalyvaujantis asmuo galimai negali suprasti arba iš dalies negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, teismas turi motyvuota rašytine nutartimi (CPK 290 straipsnio 1 dalis) sustabdyti bylos nagrinėjimą (CPK 164 straipsnio 4 punktas) ir kreiptis į globos (rūpybos) instituciją arba prokurorą, prašydamas per teismo nustatytą protingą terminą įvertinti, ar nėra pagrindo inicijuoti minėto asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje (CK 2.10 straipsnis) arba civilinio veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje (CK 2.11 straipsnis) procedūrą. Tuo atveju, jei nurodytos institucijos tokią procedūrą inicijuoja CPK nustatyta tvarka pateikdamos pareiškimą dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje arba dėl civilinio veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje, civilinė byla sustabdoma iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas toje byloje (CPK 163 straipsnio 3 punktas). Minėtoms institucijoms per teismo nustatytą terminą atitinkamos procedūros neinicijavus, civilinės bylos nagrinėjimas atnaujinamas. Tokiu būdu ne tik įgyvendinama bendroji valstybės funkcija globoti psichinę negalią turinčius žmonės, bet ir užtikrinamos kitos ne mažiau svarbios vertybės: byloje dalyvaujančių asmenų teisių apsauga, teisinių santykių apibrėžtumas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-138-969/2016).
28. Nurodytoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje taip pat išaiškinta, jog teismo aktyvumas siekiant pašalinti abejones dėl galimo civilinėje byloje dalyvaujančio asmens negalėjimo arba dalinio negalėjimo suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti yra būtinas tik išimtiniais atvejais ir yra pagrįstas tiek, kiek jis yra paremtas pakankamais ir objektyviais duomenimis pagrįstomis teismo abejonėmis dėl galimo asmens negalėjimo arba dalinio negalėjimo suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti. Todėl tik pakankamais ir objektyviais duomenimis pagrįsta teismo abejonė gali būti laikoma pagrindu teismui sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingas institucijas, siekiant įvertinti, ar nėra pagrindo inicijuoti procedūrą dėl byloje dalyvaujančio asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje arba civilinio veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje. Tokiais duomenimis laikytini, pvz., byloje esantys medicininiai duomenys apie asmens psichinę sveikatą, akivaizdžiai neadekvatus asmens elgesys teismo posėdžio metu, ir kt.
29. Nurodytoje kasacinio teismo byloje taip pat akcentuota, kad pagrindas šiems veiksmams atlikti yra išimtinai pačiam bylą nagrinėjančiam teismui, o ne byloje dalyvaujantiems ar kitiems asmenims kilusi abejonė dėl galimo byloje dalyvaujančio asmens galimo negalėjimo suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti. Tai reiškia, kad byloje dalyvaujančių ar kitų asmenų prašymai, paaiškinimai dėl byloje dalyvaujančio asmens tariamo ar galimo negalėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti nesaisto bylą nagrinėjančio teismo. Kiekvienu atveju spręsti, ar yra pakankamai objektyvių duomenų apie byloje dalyvaujančio asmens galimą negalėjimą suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, yra teismo teisė ir pareiga. Duomenų pakankamumas aptariamu aspektu reiškia tokį pirmiau nurodytų objektyvių duomenų kiekį, kuris atidžiam, apdairiam ir rūpestingam žmogui sudaro pagrindą abejoti byloje dalyvaujančio asmens galėjimu suprasti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti.
30. Kasacinis teismas pirmiau paminėtoje civilinėje byloje išaiškino, kad kilus abejonių dėl byloje dalyvaujančio asmens galėjimo suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmę ar juos valdyti, teismas toje pačioje byloje savo iniciatyva ar šalių prašymu negali rinkti įrodymų, kurie šias abejones patvirtintų ar paneigtų, t. y. teismas negali reikalauti asmens psichikos būklę patvirtinančių dokumentų iš sveikatos priežiūros įstaigų, siūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti atitinkamus dokumentus ir pan. Toks tikslingas įrodymų rinkimas reikštų nepagrįstą nagrinėjamos bylos dalyko išplėtimą. Informacija, susijusi su asmens psichikos būkle, yra ypač jautri asmens privataus gyvenimo dalis, todėl negali būti sukuriamos papildomos prielaidos ją išviešinti, laikyti ir kaupti su asmens teisių apsauga nesusijusioje byloje.
31. Šios kasacinio teismo suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės kontekste, įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atlikti procesiniai veiksmai, nukreipti į abejonių dėl ieškovo psichinės būklės, kiek tai susiję su asmens veiksnumu, įvertinimą, visiškai atitinka esminius kasacinio teismo akcentuotus kriterijus. Pažymėtina, jog pagrindas asmens veiksnumo tam tikroje srityje vertinimui inicijuoti (tačiau ne tiesiogiai, o tik kreipiantis į kompetentingas institucijas siūlant tai daryti) yra pakankamais ir objektyviais duomenimis pagrįsta teismo abejonė. Tokia iniciatyva yra ne byloje dalyvaujančių asmenų, o tik teismo teisė ir pareiga. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas, kiek leidžiama nepažeidžiant šalies, dėl kurios veiksnumo (ar suvokimo) abejojama, ir priešingos šalies (atsakovo) teisių pusiausvyros, buvo pakankamai aktyvus. Kaip matyti iš bylos duomenų, teismas įvertino tiek atsakovo argumentus, jo nuomone, leidžiančius abejoti, ar ieškovas suvokia atliekamų (procesinių) veiksmų esmę ir prasmę, tiek rašytinius įrodymus apie ieškovo sveikatos būklę, taip pat apklausė ieškovą dabartinėje buvimo vietoje (VšĮ „Senelių rojus“) prižiūrinčią gydytoją ir organizavo išvažiuojamąjį teismo posėdį, kurio metu tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys betarpiškai bendravo su ieškovu. Pirmosios instancijos teismui iš nurodytų duomenų nekilo abejonių dėl ieškovo psichinės sveikatos būklės, kiek tai reikšminga nustatant asmens suvokimą apie vykstantį teisminį procesą, byloje sprendžiamo šalių ginčo esmę. Todėl pirmosios instancijos teismui nekilo pareiga imtis atitinkamų veiksmų inicijuojant asmens veiksnumo tyrimą įstatymo nustatyta tvarka. 
32. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog teismas nesiėmė visų priemonių abejonėms dėl ieškovo veiksnumo ar vykstančio teisminio proceso suvokimo pašalinti. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal pirmiau paminėtą kasacinio teismo suformuluotą teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, pagrindas asmens veiksnumo tyrimui iniciuoti yra teismui kilusios ir pakankamos abejonės dėl galimo asmens negalėjimo ar dalinio negalėjimo suvokti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ir jų valdyti. Todėl ta aplinkybė, jog teismui tokių abejonių nekilo arba jos proceso metu išnyko, o šalis deklaruoja tokių abejonių tebeturinti, nesudaro pagrindo konstatuoti teismo išvados dėl asmens procesinio veiksnumo neteisingumą ar teismo taikytų priemonių šioms abejonėms pašalinti nepakankamumą.
33. Apeliacinės kontrolės metu apeliacinio skundo argumentų kontekste pakartotinai įvertinusi byloje esančius objektyvius duomenis, pagrindžiančius ieškovo sveikatos būklę, išklausiusi pirmosios instancijos teismo išvažiuojamojo posėdžio, vykusio dabartinėje ieškovo buvimo vietoje, garso įrašą, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovo psichikos sveikatos būklės ar jo elgesio adekvatumo. Nėra pagrindo pritarti skundo argumentui dėl pirmosios instancijos teismo apklaustos ieškovą prižiūrinčios gydytojos galimo šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi. Šis apelianto argumentas grindžiamas deklaratyvia prielaida. Kita vertus, gydytojos liudijimas neprieštarauja kitiems teismo vertintiems duomenims. Įvertinus išvažiuojamojo teismo posėdžio metu ieškovo duotus paaiškinimus, atsakant tiek į teismo, tiek į byloje dalyvaujančių asmenų klausimus, teisėjų kolegijai abejonių dėl ieškovo psichinės sveikatos, kiek tai būtina asmeniui suvokti kilusio ginčo, vykstančio teisminio proceso esmę, nekilo. Atsakovo selektyviai akcentuojamos aplinkybės (pvz., kad ieškovas tam tikrų aplinkybių, asmenų, įvykių neprisimena), atsižvelgiant į ieškovo amžių, bendrą sveikatos būklę, teisėjų kolegijai nesukelia abejonių ieškovo psichinės sveikatos būkle ir neleidžia daryti prielaidos, jog ieškovas gali nesuvokti atliekamų veiksmų prasmės ir jų valdyti (t. y. jog analizuojamu atveju nesuvokia tarp šalių kilusio ginčo esmės ir prasmės, o teisminio proceso inicijavimas neatitinka jo valios ir (ar) būtų nulemtas pašalinių asmenų įtakos). Kita vertus, apelianto prašymas atlikti veiksmus, būtinus inicijuojant asmens veiksnumo tyrimą, jo abejonės ar pastabos bylą nagrinėjančio teismo nesaisto.
34. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teisinį reguliavimą, kuriame numatyta detali šalies veiksnumo tyrimo tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto nurodytas Teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. birželio 12 d. įsakymu, nustato teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo, atlikimo ir ekspertizės rezultatų įforminimo tvarką, ekspertų teises ir pareigas. Aprašas nereguliuoja bylą nagrinėjančio teismo elgesio modelio, kuomet jis turi (ar turi nepakankamai) abejonių dėl byloje dalyvaujančio asmens veiksnumo tam tikroje srityje. Analizuojamu atveju nurodyto aprašo reguliuojami veiksmai nebuvo atliekami. Byloje spręsta dėl teismo veiksmų šalinant abejones, ar asmuo suvokia teisminiame procese atliekamus veiksmus, ar geba šiuos veiksmus valdyti, dėl teismo  teisės ir pareigos kreiptis į atsitinkamas institucijas, turinčias tiesioginę teisę inicijuoti asmens veiksnumo tam tikroje srityje tyrimą. Todėl analizuojamu atveju apelianto cituojamas teisės aktas sprendžiamiems klausimams nėra aktualus.
35. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ėmėsi būtinų ir proporcingų veiksmų abejonėms dėl ieškovo psichinės sveikatos būklės patikrinti. Kadangi tokios abejonės teismo proceso metu išnyko, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismui nekilo pareiga kreiptis į kompetentingas institucijas, prašant įvertinti, ar nėra pagrindo inicijuoti ieškovo pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje procedūros.
36. Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
37. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovo V. M. pateikti įrodymai patvirtina, kad jis apeliacinės instancijos teisme patyrė 150 Eur išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (t. 2, b. l. 7-8).  Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nurodyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl ieškovo naudai priteisiamos iš atsakovo.
39. Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartimi atidėjo atsakovui G. M. 1 343 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo spendimo (nutarties) priėmimo. Atmetus apeliacinį skundą šis mokestis valstybės naudai priteistinas iš atsakovo (CPK 84 straipsnis).

   Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

           Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

           Priteisti iš atsakovo G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

            Priteisti valstybei iš atsakovo G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 343 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                                                            Dalia Kačinskienė

                                                                                                                              Gintaras Pečiulis