Administracinė byla Nr. eA-2323-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07112-2024-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimo pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 23S233064 (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas skunde nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

2.1.                      Atsakovas Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus. Sprendimas grindžiamas tuo, kad panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas). 

2.2.                      Atsakovas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas neskundė sprendimo, kuriuo buvo panaikintas Leidimas, kadangi ketino dirbti pas kitą darbdavį. Tačiau tai nesudaro pagrindo vertinti, jog jis nesąžiningai siekė leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas gyventi). Situacija, kai visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas leidimas gyventi, automatiškai taikomos tokios ribojančios priemonės, yra neteisinga ir neproporcinga.

2.3.                      Atsakovas nenustatė jokių neteisėtų pareiškėjo veiksmų, kurie sudarytų pagrindą taikyti draudimą atvykti. Sprendimas pažeidžia teisingumo, proporcingumo, teisėtumo, gero administravimo principus bei priimtas pažeidžiant pareigą užtikrinti asmens teisę būti išklausytam. Be to, leidimo panaikinimas ir darbo sutarties nesudarymas savaime negali lemti draudimo atvykti į Šengeno erdvę.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4.       Atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

4.1.                      Pareiškėjui buvo išduotas Leidimas darbo pagrindu, tačiau jis buvo panaikintas, kadangi darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, pateikti duomenys neatitiko tikrovės, šio sprendimo pareiškėjas neskundė. Konstatavęs, kad pareiškėjo pateikta informacija Leidimui gauti buvo melaginga, pareiškėjas į Lietuvą neatvyko, atsakovas pagrįstai priėmė Sprendimą. Pareiškėjo elgesys – neinformavimas apie pasikeitusias aplinkybes, nesikreipimas dėl naujo leidimo gyventi išdavimo, nedeklaruotas išvykimas – patvirtina, kad jis nesilaikė įstatymų, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, o jo deklaruotas tikslas – gyventi ir dirbti Lietuvoje buvo fiktyvus.

4.2.                      Atsakovas gavo pranešimą iš Portugalijos Šengeno informacinės sistemos skyriaus apie pareiškėjo kreipimąsi dėl leidimo gyventi toje valstybėje. Todėl pareiškėjas galėjo naudotis Lietuvos išduotu, bet vėliau panaikintu Leidimu, siekdamas patekti į kitas Šengeno valstybes. Tokie veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas, todėl draudimas atvykti 3 metus atitinka teisinius kriterijus ir yra proporcingas. Šis sprendimas taip pat yra prevencinė priemonė siekiant užkirsti kelią kitiems galimiems piktnaudžiavimams migracijos procedūromis. Lietuva, kaip Šengeno valstybė, turi teisę imtis tokių priemonių siekdama užtikrinti visos zonos saugumą ir kovą su nelegalia migracija. Sprendimas priimtas nešališkai, objektyviai ir laikantis teisės aktų bei teismų praktikos reikalavimų.

II.

5.       Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atmetė.

6.       Teismas nustatė šias aplinkybes:

6.1.                      Atsakovas 2023 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 23S218356 panaikinti pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 29 d. išduotą Leidimą, kadangi duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat su pareiškėju nesudaryta darbo sutartis. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų apskundęs šį sprendimą.

6.2.                      Atsakovas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius ir įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metus). Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjui buvo panaikintas Leidimas.

7.       Teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas; 133 str. 1, 7–8 d.), Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 436, (toliau – ir Taisyklės; 15 p.), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka; 11, 14 p.) nuostatomis.

8.       Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei Sprendimo turinį, sprendė, kad atsakovas, įvertinęs tai, jog pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi yra priimtas sprendimas panaikinti Leidimą, bei tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

9.       Teismas nustatė, kad atsakovas atsižvelgė ne tik į priežastį, dėl kurios pareiškėjui buvo panaikintas Leidimas, bet ir į kitus aktualius aspektus, nenustatė pareiškėjo šeiminių, socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Sprendime taip pat pažymėta, kad pareiškėjo pateikti duomenys, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, neatitiko tikrovės, kadangi pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 25 d. (duomenys neskelbtini) atsiėmęs Leidimą, į Lietuvos Respubliką neatvyko ir su Lietuvos įmone nesudarė darbo sutarties. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas, vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu, nustatė pareiškėjui 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad šis laikotarpis nėra maksimalus ir neviršija Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytos trukmės.

10.       Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 28 d. gavo informaciją iš Portugalijos Šengeno informacinės sistemos SIRENE skyriaus, jog pareiškėjas šioje valstybėje kreipėsi dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi, išdavimo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar dokumentų, pagrindžiančių jo teisėtą buvimą Europos Sąjungos ar Šengeno zonos valstybėse narėse, taip pat duomenų, kad jis būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką tais pagrindais, kurie buvo deklaruoti jam išduodant Leidimą. Teismo vertinimu, šios aplinkybės vertinamos kartu su faktu, kad pareiškėjui išduotas Leidimas buvo panaikintas. Teismas vertino, kad pareiškėjas neturėjo tikslo integruotis į Lietuvos visuomenę ar dirbti šalyje. Teismas sprendė, kad pareiškėjas sąmoningai naudojosi Leidimu kaip priemone patekti į kitą Šengeno zonos valstybę, kurioje jis iš tiesų siekė gyventi ar gauti naują teisinį statusą. Tokie veiksmai suponuoja prielaidą, kad pareiškėjas galėjo piktnaudžiauti migracijos procedūromis, o Lietuvos Respublikos institucijų išduotas dokumentas buvo naudojamas siekiant lengviau įsitvirtinti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, apeinant toje valstybėje galiojančias teisines sąlygas dėl atvykimo ir buvimo. Toks pareiškėjo elgesys prieštarauja ne tik Lietuvos Respublikos nacionalinėms, bet ir Europos Sąjungos teisės nuostatoms.

11.       Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 3 metų laikotarpis draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką bei į kitas Šengeno erdvės valstybes būtų neproporcingas. Teismas sprendė, kad atsakovas atliko individualų asmens vertinimą ir priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

III.

12.       Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

13.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

13.1.                      Vien aplinkybė, kad pareiškėjui buvo panaikintas Leidimas, negali sudaryti pagrindo Sprendimui priimti. Teismas neįsigilino į bylos esmę, rėmėsi atsakovo sprendimu, kuriuo jis panaikino Leidimą, vien dėl to, kad pareiškėjas jo neskundė. Pareiškėjas minėto sprendimo neskundė, kadangi, pirmiausiai, jis nesupranta lietuvių kalbos, todėl net nesuprato jo turinio, taip pat nemanė, kad tai gali turėti įtakos neteisėto sprendimo dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungos šalis priėmimui. Teismas nepagrįstai nevertino sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas Leidimas, turinio ir teisėtumo. Atsakovo priimami sprendimai neturi tokios teisinės galios, kaip teismo sprendimai, todėl juose nurodomi argumentai teismo gali būti vertinami bylą nagrinėjant teisme. 

13.2.                      Teismo išvados paremtos prielaidomis (pvz., nurodydamas, kad pareiškėjas neatvyko ir  neįsidarbino, teismas neįvertino, kad pats darbdavys su pareiškėju nesudarė darbo sutarties). Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau tokie argumentai yra nelogiški. Pildant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo nurodyta tuo metu aktuali informacija. Pareiškėjas jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o atsakovas neįrodė priešingai. Atsakovas taip pat nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, pagrindžiančių Sprendimo teisėtumą. Pareiškėjas nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų, be to, pareiškėjas buvo įdarbintas ir dirbo. Sprendimas nėra proporcingas, o atsakovas peržengė diskrecijos ribas.

13.3.                      Įstatymo 133 straipsnio nuostatos numato atsakovui tik teisę įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas Europos Sąjungos šalis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas negali būti absoliutus pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus. Ši praktika yra itin aktuali nagrinėjamu atveju ir ja teismas privalo vadovautis.

13.4.                      Sprendimas prieštarauja teisiniams principams, kadangi visiems asmenims taikomos tos pačios poveikio priemonės, neatsižvelgiant į individualias kiekvieno atvejo aplinkybes.

13.5.                      Atsakovas neteisėtai įtraukė perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungoje, kadangi nenustatė pareiškėjo grėsmės ir dėl to nepriėmė atskiro administracinio akto. Teismas šiuo aspektu nesivadavo aktualių teisės aktų nuostatomis, neatsižvelgė į tai, kad įtrauktas perspėjimas į SIS pažeidžia aktualias teisės normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (be kita ko, administracinėje byloje Nr. Nr. eA-1044-789/2024 pateiktus išaiškinimus). Asmeniui neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbdavį, o darbdaviui neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbuotoją, todėl vien darbo santykių nutraukimas negali sukelti asmeniui ginčo padarinių.

14.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio 2025 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15.       Atsakovas nurodo šiuos argumentus:

15.1.                      Sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir proporcingas, ši išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje yra įrodyta, kad pareiškėjas nesilaikė teisės aktų nuostatų, piktnaudžiavo migracijos procedūromis ir neveikė sąžiningai, šių aplinkybių pareiškėjas nepaneigė.

15.2.                      Pareiškėjas neturėjo tikslo gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Neatmestina galimybė, kad pareiškėjas rezidavo kitoje Europos Sąjungos ar Šengeno zonos valstybėje narėje turėdamas Leidimą, kuris buvo panaikintas. Tai patvirtina, kad pareiškėjas sąmoningai naudojosi Leidimu kaip priemone patekti į kitą Šengeno zonos valstybę, kurioje jis iš tiesų siekė gyventi ar gauti naują teisinį statusą. Tokie veiksmai suponuoja pagrįstą prielaidą, kad pareiškėjas galėjo piktnaudžiauti migracijos procedūromis.

15.3.                      Atmestini pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas neturėjo teisės priimti sprendimo dėl perspėjimo įtraukimo į SIS. Kiekviena Šengeno zonos valstybė turi užtikrinti saugumą, užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir piktnaudžiavimui migracijos procedūromis. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl atsakovas vertino, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Vienas iš draudimo atvykti instituto tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS. Todėl atsakovas turėjo pagrindą nustatyti pareiškėjui papildomas priemones, t. y. perspėjimo įvedimą į SIS, kurį susiejo su 2023 m. gruodžio 5 d. sprendime Nr. 23S218356 nustatytais pagrindais. Pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja jokie ryšiai. Atsižvelgiant į draudimo atvykti į šalį ir perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS pagrindus (Leidimas panaikintas ir dėl to, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; jis apėjo nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje), tiek į galimą bei taikytą draudimo terminą, Sprendimo laikyti neproporcingu ar nepakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, nėra pagrindo.

15.4.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

16.       Bylos dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 23S233064, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus, pagrįstumas ir teisėtumas.

17.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjui išduotas Leidimas dėl darbo Lietuvoje atsakovo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu panaikintas. Šis sprendimas priimtas konstatavus, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė. Nagrinėjamoje byloje Sprendimas priimtas būtent dėl to, kad pareiškėjui išduotas Leidimas buvo panaikintas, nenustatyti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją.

18.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir proporcingas, byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, jog pareiškėjas galėjo piktnaudžiauti migracijos procedūromis, o Lietuvos Respublikos institucijų išduotas dokumentas (Leidimas) buvo naudojamas siekiant lengviau įsitvirtinti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, apeinant toje valstybėje galiojančias teisines sąlygas dėl atvykimo ir buvimo.

19.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su šia išvada ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teismų praktikos ir prieštarauja aktualioms teisės aktų nuostatoms, paremtas prielaidomis, o vien tik aplinkybė, kad panaikintas Leidimas, negali nulemti draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas Šengeno erdvės valstybes. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinis skundas atmestinas.

20.       Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

21.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, jog ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau ši diskrecija yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024; 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; 2025 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1813-492/2025).

22.       Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienus metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

23.       Kaip minėta, nagrinėjamu atveju Sprendimas grindžiamas tuo, kad atsakovo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas Leidimas dėl darbo Lietuvoje. Šis sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, konstatavus, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) atsiėmęs Leidimą, į Lietuvos Respubliką neatvyko ir darbo sutarties su Lietuvos bendrove nesudarė, todėl pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

24.       Vertindama Sprendimo dalies dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog tai, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir neatvyko į Lietuvą, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1869-1047/2025). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su jį kvietusiu darbdaviu, neatvyko į Lietuvos Respubliką dirbti, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo nagrinėjamu klausimu (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1868-789/2025; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1869-1047/2025).

25.       Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, kad per pastaruosius metus iki sprendimo panaikinti Leidimą priėmimo dienos pareiškėjui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Nagrinėjamu atveju Sprendime išdėstyti argumentai nesudaro pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Be to, pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, todėl Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką naikintina.

26.       Sprendimu taip pat buvo nuspręsta į SIS įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS buvo priimtas vadovaujantis 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, taip pat Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu.

27.       Taisyklių 15 punkte nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

28.       SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. SIS II reglamento 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

29.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą. Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 ir joje nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką).

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie priimtą administracinį sprendimą, kuriuo būtų konstatuota, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, sprendžia, kad atsakovas šiuo atveju nepateikė išsamių ir pagrįstų motyvų dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto individualiu vertinimu, kuris apimtų trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius.

31.       Aplinkybė, kad pareiškėjas, galbūt pasinaudodamas išduotu Leidimu, išvyko į kitą Europos Sąjungos valstybę, kurioje kreipėsi dėl leidimo gyventi, nėra pakankama konstatuoti perspėjimo įvedimo į SIS proporcingumą (tokios pozicijos buvo laikomasi taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1701-525/2025). Migracijos departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys imperatyvo administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui priimti įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; kt.). Pažymėtina, kad atsakovo nurodyta teismų praktika yra suformuota bylose, kurių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, be to, kiekvienas atvejis ginčui aktualiais klausimais vertinamas individualiai. Todėl ir Sprendimo dalis dėl perspėjimo įtraukimo į SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta.

32.       Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės aktų normas, nesivadovavo ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (ABTĮ 15 str. 1 d.), todėl yra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Sprendimą panaikinti.

33.       Pareiškėjas byloje yra pateikęs prašymą atlyginti jam jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

34.       Kadangi galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, konstatuotina, kad jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

35.       Pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjas yra sumokėjęs 22,50 Eur žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui ir 11,25 Eur už apeliacinį skundą, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistina 33,75 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 23S233064.

Priteisti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus ir 75 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                Artūras Drigotas

                Ričardas Piličiauskas

                Dalia Višinskienė