Civilinė byla Nr. 3K-3-264-1075/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09261-2014-4
Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.4; 2.6.10.5.1; 2.6.10.5.2.4; 2.6.39.2.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretieji asmenys akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“ ir R. Š.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Biuras), sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinį reikalavimą už žalos padarymą atsakingam asmeniui (transporto priemonės valdytojui), aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 4404,50 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d. Vokietijoje dėl R. Š., vairavusio transporto priemonę „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba „Krone SDP 27“, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. R. Š. buvo samdomas atsakovės darbuotojas, eismo įvykis buvo padarytas jam vykdant darbines pareigas.
4. Eismo įvykio metu transporto priemonė „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo drausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl eismo įvykio metu padarytą žalą atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vėliau šiam biurui tą sumą kompensavo ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalies pagrindu. Ieškovas kreipėsi į atsakovę, kaip neįvykdžiusią pareigos apdrausti sau priklausančios transporto priemonės privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, dėl nuotolių atlyginimo, tačiau atsakovė ieškovo prašymo netenkino.
5. Atsakovė, paaiškėjus, kad vilkiko civilinės atsakomybės draudimas neatitinka TPVCAPDĮ nuostatų, bylos nagrinėjimo teisme metu (2014 m. rugsėjo 19 d.) atlygino ieškovui 50 proc. nuostolių (sumokėjo 2202,25 Eur), tačiau nesutinka, jog turi pareigą atlyginti likusią sumą, kurios ieškovas, atsakovės įsitikinimu, turi reikalauti iš priekabos draudikės – ADB „Gjensidige“.
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės 4404,50 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014 m. kovo 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2015 m. gegužės 20 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovės 115,85 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi patikslino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimo rezoliucinę dalį – nurodė, kad ieškovui iš atsakovės priteista 2202,25 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2014 m. kovo 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 304,51 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą sprendimo dalį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. papildomą sprendimą paliko nepakeistą.
8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės kasacinį skundą, 2017 m. kovo 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
9. Kasacinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartyje konstatavo, kad atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytinos teisės klausimas šios bylos kontekste yra aktualus ta prasme, kad Vokietijos nacionalinio draudikų biuro prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą privalomu civilinės atsakomybės draudimu neapsidraudusio asmens, atsiranda Vokietijos teisės pagrindu. Vokietijos teisės pagrindu apibrėžiama ir šios prievolės apimtis. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad krovininio automobilio, kurio valdytojas kaltas dėl žalos padarymo, priekaba buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė). Kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos teismams yra žinomas Vokietijos teisės aiškinimas dėl vilkiko ir priekabos junginio draudikų prievolių apimties išmokant draudimo išmoką, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys. Pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra; transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis. Tačiau šis Vokietijos teisės aiškinimas negali būti taikomas nagrinėjamoje byloje dėl bylų skirtingų faktinių aplinkybių. Tai lemia išvadą, kad Vokietijos teise gali būti kitaip, nei nurodytame Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime pateiktame teisės aiškinime, reglamentuojama vienos iš transporto junginio dalių draudiko prievolių apimtis, kai kita junginio dalis nebuvo drausta.
10. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą ir 2015 m. gegužės 20 d. papildomą sprendimą, bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl vienos iš transporto junginio dalių draudiko prievolių apimties, kai kita junginio dalis nebuvo drausta, aiškinimo pagal Vokietijos teisę. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2017 m. kovo 29 d. nutartyje konstatavus, kad pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės nustatyti ginčui taikytinų Vokietijos teisės normų ir jų turinio, šalims pateikus naujus įrodymus dėl taikytinos Vokietijos teisės ir jos aiškinimo, bylos nagrinėjimas iš naujo apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi, o tai neatitiktų apeliacijos esmės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
12. Teismas atsižvelgė į Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktus išaiškinimus, Vokietijos nacionalinio draudikų biuro („Grune Karte e.V.“) 2014 m. rugsėjo 2 d. rašte pateiktą informaciją, kad: tuo atveju, jei kelių eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir jį sukėlė vilkikas su priekaba, žalos atlyginimas iš esmės nustatytas Vokietijos kelių eismo įstatyme (vok. StVG), pagal kurio 7 straipsnio 1 dalį transporto priemonės valdytojas yra atsakingas, jei eismo įvykis įvyko naudojant transporto priemonę – priekabą ar vilkiką. Jei vilkikas yra su priekaba, abiem junginio dalims taikoma 100 proc. prievolė trečiajai šaliai; tai reiškia, kad ieškovas gali pasirinkti vieną junginio dalį iš dviejų, bet 100 proc. atsakomybės gali reikalauti tik vieną kartą (abi priemonės yra vienodai svarbios ir pagrindinės). Šalis, sumokėjusi kompensaciją ieškovui, gali susigrąžinti 50 proc. atlygintos sumos iš kitos atsakingos šalies; abi atsakingos šalys moka kompensaciją. Prievole dalijamasi, remiantis Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (vok. VVG) 78 straipsniu, Vokietijos civilinio kodekso (vok. BGB) 426 straipsniu ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimu. Bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra apdraustos.
13. Teismas vertino Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos 2018 m. gegužės 28 d. rašte (atsakyme) nurodytą informaciją apie ginčui aktualią Vokietijos teisę, kad: tuo atveju, jeigu vilkikas su priekaba sukelia eismo įvykį, pagal Vokietijos kelių eismo įstatymo (StVG) 7 straipsnio 1 dalį ir vilkiko laikytojas, ir priekabos, kuri taip pat turi būti apdrausta, laikytojas įpareigojami atlyginti žalą. Jeigu vilkiko ir priekabos laikytojai yra du skirtingi asmenys, tuomet jie pagal Vokietijos civilinį kodekso (BGB) 421 straipsnio 1 dalį atsako solidariai. Teismas nurodė, kad šios normos reiškia, jog, pagal Vokietijos teisę (Vokietijos kelių eismo įstatymo (vok. StVG) 7 straipsnio 1 dalį, Vokietijos civilinio kodekso (vok. BGB) 421, 249, 823, 840 straipsnių nuostatas), kai žala padaroma transporto priemonių junginiu, vairuojamu vilkiko vairuotojo, pareiga atlyginti žalą tenka tiek už vilkiko, tiek už priekabos valdytojų civilinę atsakomybę atsakingiems subjektams solidariai. Teismas atsižvelgė į 2018 m. gegužės 28 d. rašte nurodytą informaciją, kad nors Vokietijos Aukščiausiojo Teismo pateikti išaiškinimai tokiam atvejui, kai apdrausti ir vilkikas, ir priekaba, tačiau tuos pačius 2010 m. spalio 27 d. nutartyje įvardytus principus galima taikyti ir tuo atveju, kai apdrausta tik viena transporto priemonių junginio dalis, o reikalavimų dėl žalos atlyginimo sureguliavimą vykdo Vokietijos nacionalinis draudikų biuras.
14. Teismas įvertino ir 2018 m. spalio 31 d. Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos rašte nurodytą informaciją, kad įvykus nelaimingam atsitikimui pagal Draudimo sutarčių įstatymo 78 straipsnio 1 dalį žalos atlyginimas paskirstomas tarp vilkiko bei priekabos draudikų. Kai vilkikas nedraustas civilinės atsakomybės draudimu, jo savininko atsakomybei taikytinos bendrosios Vokietijos civilinio kodekso nuostatos. Ar Draudimo sutarčių įstatymo 78 straipsnio 1 dalies nuostatos galėtų būti analogiškai taikomos, turėtų atsakyti tai sprendžiantis teismas, nes Vokietijos teismų sprendimų šiuo klausimu nėra.
15. Teismas, remdamasis Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. rašte pateiktu aiškinimu, pažymėjo, kad tuo atveju, kai tinkamai nevykdoma už užsienyje registruotos transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę atsakingo asmens pareiga apdrausti savo civilinę atsakomybę, Biuras tokiuose santykiuose veikia kaip draudikas. Šia prasme Lietuvos Respublikoje registruotas vilkikas, kurio valdytojo (atsakovės) civilinei atsakomybei taikoma Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro apsauga, Vokietijos teisės prasme laikomas apdraustu. Taigi Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. nutartyje pateiktas išaiškinimas apie transporto priemonių junginio atskirų dalių draudikų atsakomybės apimtis aktualus ir šioje byloje (kai viena iš junginio dalių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu nedrausta), o Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (vok. VVG) 78 straipsnio nuostatos tokiai faktinei situacijai taikytinos vadovaujantis įstatymo analogija. Nenustatyta, kad Vokietijos teisėje būtų nuostatų, skirtingai reglamentuojančių subjektų, atsakingų už transporto priemonės junginio valdytojo padarytą žalą, atsakomybės apimčių pasiskirstymą tais atvejais, kai abi junginio dalys draustos privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir tais atvejais, kai vienos iš dalių valdytojas tokios pareigos nėra tinkamai įvykdęs. Kad tokių nuostatų Vokietijos teisėje nėra, iš esmės patvirtino ir Vokietijos teisingumo ir vartotojų teisių apsaugos ministerija.
16. Teismas konstatavo, kad Vokietijos teisės analizė sudaro pagrindą spręsti, jog už žalą, padarytą transporto priemonių junginio, solidariai atsakingi vilkiko ir priekabos valdytojai ar, jeigu tokie yra, jų civilinės atsakomybės draudikai. Nagrinėjamu atveju už nukentėjusiajam Vokietijoje padarytą žalą solidariai atsakingi atsakovė ir trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“.
17. Nurodęs, kad pagal Vokietijos civilinio kodekso (vok. BGB) 426 straipsnio 1 dalį bendraskoliai vienas kito atžvilgiu įpareigojami žalą atlyginti lygiomis dalimis, teismas priėjo išvadą, kad pagal Vokietijos teisę šioje byloje nagrinėjamu atveju už transporto priemonių junginio vairuotojo padarytą žalą atsakovė ir trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“ atsakingi lygiomis dalimis.
18. Spręsdamas dėl tinkamo atsakovo šioje byloje, teismas įvertino Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos 2018 m. gegužės 29 d. atsakyme pateiktą informaciją, kad nukentėjusysis pagal Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (VVG) 115 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Vokietijos civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (PflVG) 1 straipsnį gali priekabos transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikui pareikšti tiesioginį reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Užsieninių transporto priemonių ir transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (AuslPflVG) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tiesioginį reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagal Draudimo sutarčių įstatymo 115 paragrafą galima pareikšti ir užsienio transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikui. Be to, reikalavimus, kylančius iš eismo įvykių, kuriuos sukėlė užsienyje leidimą važinėti gavusi transporto priemonė, galima pareikšti taip pat ir Vokietijos draudimo asociacijai „Verein Deusches Büro Grüne Karte e.V.“ pagal Užsieninių transporto priemonių ir transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (AuslPflVG) 2 straipsnio 1 dalies b punktą, 6 straipsnio 1 dalį ir Draudimo sutarčių įstatymo 115 straipsnį. Egzistuojant tarptautiniams santykiams užsienio transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikas ir Vokietijos draudimo asociacija „Verein Deusches Büro Grüne Karte e.V.“ nukentėjusiajam atsako solidariai visa apimtimi. Tai galioja nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimą turėjo tik viena ar abi transporto priemonės junginio dalys. Teismo vertinimu, tai suponuoja, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras turėjo pareigą atlyginti to reikalaujančiam nukentėjusiajam visą nuostolių sumą, nepriklausomai nuo to, kad dalis transporto priemonių junginio buvo apdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Lietuvoje ir priekabos draudikas buvo žinomas.
19. Teismas pažymėjo, kad savo prievolės delikto pagrindu dalį atsakovė yra įvykdžiusi (sumokėjo pusę nuostolių sumos), nurodė, jog, sprendžiant dėl Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro, patenkinusio Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą, teisės kreiptis į atsakovę su regresiniu reikalavimu visa apimtimi, šiam santykiui taikytina Lietuvos teisė. Kasacinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartyje konstatavo, kad krovininio automobilio, kurio valdytojas kaltas dėl žalos padarymo, priekaba buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė).
20. Teismas vadovavosi TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalies, 23 straipsnio 5, 6 dalių nuostatomis, nurodė, kad Biuro, kaip specifinio civilinės atsakomybės draudimo santykių subjekto, teisės reiškiant regresinius reikalavimus nėra reglamentuotos kitaip, todėl ieškovas taip pat pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta taisyklė, teismo vertinimu, aiškintina taip, kad tuo atveju, kai kaltininko civilinė atsakomybė yra apdrausta privalomuoju draudimu, regreso teisę įgyvendinantis subjektas pirmiausia turi kreiptis į jo draudiką, ir tik jo nesant tiesiogiai į kaltininką. Būtent tokį nurodytos normos aiškinimą lemia specifinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paskirtis. Teismas atsižvelgė ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus 2016 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016.
21. Nurodęs, kad atsakovė Vokietijos teisės pagrindu kylančios civilinės atsakomybės 1/2 dalį, tenkančią jai kaip priekabos valdytojai, yra apdraudusi privalomuoju draudimu ir nėra abejonių, kad draudimo apsaugos apimtis yra pakankama nuostoliams, tenkantiems priekabos valdytojos civilinės atsakomybės daliai, padengti, teismas nusprendė, kad ieškovas dėl šios nuostolių dalies atlyginimo pirmiausia turi pareigą kreiptis į atsakovės civilinės atsakomybės draudiką – trečiąjį asmenį šioje byloje ADB „Gjensidige“.
22. Teismas nurodė, kad pagal Vokietijos teisę šiuo atveju žalą, padarytą eismo įvykio Vokietijoje kaltininko, lygiomis dalimis turi atlyginti atsakovė ir trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“. Atsakovei pusę ieškovo reikalavimo pripažinus ir patenkinus bylos teisminio nagrinėjimo metu, likusios dalies nuostolių, už kurių atlyginimą atsakingas atsakovės priekabos civilinės atsakomybės draudikas, ieškovas negali reikalauti tiesiogiai iš atsakovės. Ši ieškinio dalis atmestina kaip pareikšta netinkamam atsakovui.
23. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė atsakovei iš ieškovo 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
24. Kolegija rėmėsi TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 dalies, 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos nors Biurui, veikiant tarpusavio pasitikėjimo principo pagrindu, nustatyta pareiga atlyginti eismo įvykio vietos draudikų biurui šio eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota, tačiau neapdrausta transporto priemone padarytos žalos, teisė šias sumas susigrąžinti iš transporto priemonės valdytojo pagal TPVCAPDĮ nustatyta tik esant jo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017; 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018).
25. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad nenustatyta, jog Vokietijos teisėje būtų nuostatų, skirtingai reglamentuojančių subjektų, atsakingų už transporto priemonės junginio valdytojo padarytą žalą, atsakomybės apimčių pasiskirstymą tais atvejais, kai abi junginio dalys draustos privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir tais atvejais, kai vienos iš dalių valdytojas tokios pareigos nėra tinkamai įvykdęs.
26. Kolegija laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atlikta Vokietijos teisės analizė sudaro pagrindą spręsti, jog už žalą, padarytą transporto priemonių junginio, solidariai atsakingi vilkiko ir priekabos valdytojai ar, jeigu tokie yra, jų civilinės atsakomybės draudikai. Nagrinėjamu atveju už nukentėjusiajam Vokietijoje padarytą žalą solidariai atsakingi atsakovas ir trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“.
27. Kolegija taip pat laikė pagrįsta ir teismo išvadą dėl netinkamo atsakovo. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras turėjo pareigą atlyginti to reikalaujančiam nukentėjusiajam visą nuostolių sumą, nepriklausomai nuo to, kad dalis transporto priemonių junginio buvo apdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Lietuvoje ir priekabos draudikas buvo žinomas. Tarptautinių santykių ribose užsienio transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikas ir Vokietijos draudimo asociacija „Verein Deusches Büro Grüne Karte e.V.“ nukentėjusiajam atsako solidariai visa apimtimi. Tai galioja nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimą turėjo tik viena ar abi transporto priemonės junginio dalys.
28. Kolegija nurodė, kad krovininio automobilio, kurio valdytojas kaltas dėl žalos padarymo, priekaba buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė). Kolegija vadovavosi TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5, 6 dalimis, 19 straipsnio 10 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais 2016 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 dėl nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisės draudikui ir sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovė Vokietijos teisės pagrindu kylančios civilinės atsakomybės 1/2 dalį, tenkančią jai kaip priekabos valdytojai, yra apdraudusi privalomuoju draudimu, todėl, nesant abejonių dėl to, jog draudimo apsaugos apimtis yra pakankama nuostoliams, tenkantiems priekabos valdytojo civilinės atsakomybės daliai, padengti, ieškovas dėl šios nuostolių dalies atlyginimo pirmiausia turi pareigą kreiptis į atsakovės civilinės atsakomybės draudiką.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
29. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m gruodžio 3 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį (pareikštą atsakovei) tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
29.1. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl Biuro atgręžtinio reikalavimo teisės, netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ nuostatas, t. y. nepagrįstai netaikė TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 17 straipsnio 5 dalyje, 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų nuostatų, o taikė 23 straipsnio 5 dalyje bei 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas nuostatas, taip nukrypdamas nuo kasacinio suformuluotų tokio pobūdžio bylose teisės aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008; 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017). Biuras yra specifinis civilinės atsakomybės draudimo teisinių santykių subjektas. Biuro teisė reikalauti grąžinti, vadovaujantis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 dalies nuostatomis, sumokėtas išmokas nustatyta TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju atsakingi subjektai, į kuriuos gali būti nukreipta Biuro atgręžtinio reikalavimo teisė, identifikuojami remiantis Vokietijos teise. Atsakovė turi solidariąją pareigą grąžinti dėl padarytos žalos Biuro išmokėtą sumą. Teismas, nepagrįstai remdamasis TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalimi (kuri taikytina socialinio draudimo išmokas mokančių subjektų teisei pareikšti atgręžtinį reikalavimą), konstatavo, kad Biuras pirmiausia turi kreiptis į atsakovės civilinės atsakomybės draudiką.
29.2. Pripažindamas, kad šiuo atveju pagal Vokietijos teisės aktus už Vokietijoje padarytą žalą solidariai atsakingi atsakovas ir trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“, vėliau, priešingai tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje egzistuojančios solidariosios pareigos sampratai, teismas konstatavo, kad Biuras dėl nuostolių dalies pirmiausia turi pareigą kreiptis į atsakovo civilinės atsakomybės draudiką – trečiąjį asmenį šioje byloje ADB „Gjensidige“. Taigi teismas netinkamai taikė ne tik Vokietijos teisę, bet ir CK 6.6 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų tokio pobūdžio bylose teisės aiškinimo taisyklių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Bylos duomenys apie Vokietijoje galiojančią teisę suponuoja, kad Biuras turi teisę reikalauti visos sumos iš savo nuožiūra pasirinkto solidariojo skolininko (šiuo atveju atsakovės).
29.3. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais 2016 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016, kurios faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009). Atsakomybės Biuro atžvilgiu apimtis nagrinėjamu atveju nustatytina pagal Vokietijos teisę. Vokietijos įstatymuose nėra nuostatų, kurios paneigtų nukentėjusiųjų teisę viso žalos atlyginimo reikalauti iš pareigos apdrausti vilkiką neįvykdžiusio atsakovo arba ją ribotų, įpareigodamos nukentėjusįjį savo teises ginti reikalavimą reiškiant kitą transporto priemonių junginio dalį apdraudusiam draudikui. Be to, taisyklės, taikytinos draudikams, negali būti taikomos analogiškai ir Biurui.
29.4. Teismas be pagrindo, nenurodydamas aiškių motyvų, ignoravo apeliacinės instancijos teismo (Kauno apygardos teismo) vykdant analogiškus kaip ir šioje civilinėje byloje kasacinio teismo nurodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017; 2017 gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017; 2017 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-701/2017) surinktus papildomus įrodymus, pagrindžiančius atsakomybę už transporto priemonių junginiu padarytą žalą reglamentuojantį aktualų Vokietijos teisės turinį. Nenurodydamas aiškių motyvų ginčo teisės klausimu teismas pasisakė priešingai nei daugelyje kitų bylų (Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-9-945/2019; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-13-601/2019; 2019 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1-657/2019).
30. Atsakovė atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai.
30.1. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 2009/103/EB įtvirtintas teisinis reglamentavimas reiškia, kad sudarant sutartį su Lietuvos Respublikoje veikiančiu draudiku bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje kiekvienas draudimo polisas užtikrina tokią draudimo apsaugą, kuri yra nustatyta konkrečioje valstybėje narėje pagal jos nacionalinius įstatymus. Tai nulemia kiekvieno Lietuvos Respublikoje esančio draudiko prisiimamos rizikos apimtį, kuri gali skirtis nuo TPVCAPDĮ nustatytos draudiko prisiimamos rizikos apimties. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo ADB ,,Gjensidige“, išduodamas draudimo polisą priekabai, prisiėmė riziką, jei junginu su apdrausta priekaba draudėjas padarys žalą bet kurioje ES valstybėje narėje, šiuo atveju – Vokietijoje. Priekabos draudikas pagal Vokietijos įstatymus (Vokietijos kelių eismo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, Vokietijos civilinio kodekso 421, 249, 823, 840 straipsniai; kai žala padaroma transporto priemonių junginiu, vairuojamu vilkiko vairuotojo, pareiga atlyginti žalą tenka tiek už vilkiko, tiek už priekabos valdytojų civilinę atsakomybę atsakingiems subjektams) tapo įpareigotas dalyvauti atlyginant žalą.
30.2. Teismas, išanalizavęs gautą informaciją apie Vokietijos teisės aktus ir juose esantį nagrinėjamai bylai aktualų reglamentavimą, pagrįstai nusprendė, kad už atsakovei priklausančio transporto priemonių junginio – vilkiko ir priekabos – padarytą žalą nukentėjusiam asmeniui solidariai yra atsakingi vilkiko neapdraudusi atsakovė ir priekabos draudikas – trečiasis asmuo ADB ,,Gjensidige“. Teismas priėjo išvadą, kad egzistuojant tarptautiniams santykiams užsienio transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikas ir Vokietijos draudimo asociacija „Verein Deutshes Buro Grune Karte e. V.“ nukentėjusiajam atsako solidariai visa apimtimi; tai galioja nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimą turėjo tik viena ar abi transporto priemonės junginio dalys. Pirminio teisinio santykio metu tik eismo įvykyje nukentėjęs ir žalą patyręs asmuo turėjo reikalavimo teisę į solidariuosius skolininkus – atsakovę ir priekabos draudiką. Vokietijos draudikų biurui sumokėjus nukentėjusiajam draudimo išmoką ir Biurui ją kompensavus, šis santykis pasibaigė.
30.3. Ginčas šioje byloje kilęs iš antrinio teisinio santykio. Nors priekabos draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, žalos apimtis, kurią pagal draudimo sutartį žalą patyrusiam asmeniui turi atlyginti draudikas, yra nustatoma pagal žalos atsiradimo vietą (šiuo atveju – Vokietijos teisę). Kadangi pagal Vokietijos teisę už transporto priemonių junginio padarytą žalą už atskirų jos vienetų valdytojų civilinę atsakomybę atsakingi asmenys šią atsakomybę dalijasi per pusę ir žalą atlygina lygiomis dalimis (Vokietijos civilinio kodekso 426 straipsnis), atsakingi šiuo atveju buvo atsakovė (už 50 proc. neapdrausto vilkiko padarytą žalą) ir ADB ,,Gjensidige“ (rizika, susijusi su transporto priemonės junginyje buvusios priekabos sukelta žala, kuri yra apdrausta trečiojo asmens, pagal Vokietijos teisę siekia taip pat 50 proc.).
30.4. TPVCAPDĮ nustatyti skirtingi teisiniai padariniai susiklosčiusiai teisinei situacijai: 1) pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 23 straipsnio 1 dalį mokėjimo (Vokietijos draudikų biurui) dalies už neapdraustą transporto priemonę (vilkiką) Biuras turi teisę reikalauti iš atsakovės (kaip asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį); 2) už priekabos padarytą žalą (draudimo sutartimi apdraustą riziką) Biuro sumokėta dalis atlyginimo kvalifikuotina kaip draudimo išmokos mokėjimas už draudimo riziką prisiėmusį ir savo pareigos neįvykdžiusį draudiką ir pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 6 dalį Biuras šios dalies turi teisę reikalauti iš trečiojo asmens. Taigi atliktas mokėjimas Vokietijos draudikų biurui suteikia Biurui (kasatoriui) regreso teisę į du skirtingus subjektus po 50 proc. žalos atlyginimo. Atsakovė ir trečiasis asmuo Biuro atžvilgiu nėra solidarieji skolininkai. Mokėdamas dalį išmokos už privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu apdraustą priekabą Biuras įvykdė prievolę už ADB ,,Gjensidige“, kaip civilinę atsakomybę apdraudusį asmenį, turėjusį dalyvauti atlyginant žalą Vokietijoje, bet to nepadariusį. Būtent dėl šio mokėjimo už ADB ,,Gjensidige“ Biuras negalėjo įgyti reikalavimo teisės tuo pačiu pagrindu, kaip įgijo į atsakovę.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
31. Teismai, atsižvelgdami į kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje pateiktus išaiškinimus (šios nutarties 9 punktas), išsiaiškino Vokietijos teisės turinį ir nustatė, kad pagal Vokietijos teisę už žalą, padarytą transporto priemonių junginio, solidariai atsakingi vilkiko ir priekabos valdytojai ar, jeigu tokie yra, jų civilinės atsakomybės draudikai. Nukentėjusysis turi pasirinkimo laisvę pareikšti reikalavimus visa apimtimi tiek vilkiko, tiek transporto priemonės draudikui arba tik vienos kurios nors iš jų draudikui, jei kita dalis nėra apdrausta. Taip pat reikalavimus, kylančius iš eismo įvykių, kuriuos sukėlė užsienyje leidimą važinėti gavusi transporto priemonė, nukentėjusysis gali pareikšti ir Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui („Verein Deusches Büro Grüne Karte e. V.“). Atsižvelgdami į tai, teismai darė išvadą, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras turėjo pareigą atlyginti to reikalaujančiam nukentėjusiajam visą nuostolių sumą, nepriklausomai nuo to, kad dalis transporto priemonių junginio buvo apdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Lietuvoje ir priekabos draudikas buvo žinomas. Teismai nustatė, kad pagal Vokietijos teisę transporto priemonės vilkiko ir priekabos savininkų (valdytojų) tarpusavio atsakomybė yra dalinė; jų tarpusavio prievolės dalys yra lygios. Todėl teismai padarė išvadą, kad už transporto junginio vairuotojo padarytą žalą atsakovė ir trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“, kaip priekabos savininko civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas, atsakingi lygiomis dalimis.
32. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, užsienio teisės turinio nustatymo klausimas nagrinėjamo pobūdžio bylose yra fakto klausimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-391-219/2017 38 punktą). Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniu skundu nėra teikiami argumentai dėl netinkamo šio Vokietijos teisės turinio nustatymo, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako.
Dėl Biuro pareigos pasinaudoti tiesioginio reikalavimo teise draudikui reiškiant reikalavimą grąžinti išmokėtą išmoką
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad kai Vokietijos draudikų biuras nukentėjusiam asmeniui atlygino žalą, žalos atlyginimo prievolė nukentėjusiam asmeniui pasibaigė. Šiuo atveju Biuras, remdamasis Biurų tarybos vidaus nuostatais, priimtais Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai), išmokėjęs Vokietijos draudikų biurui atitinkamo dydžio išmoką, reikalauja, kad atsakingas už žalą asmuo – atsakovė – grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Tokiam Biuro reikalavimui taikoma Lietuvos, ne Vokietijos, teisė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014).
34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė yra tiek transporto priemonės vilkiko, tiek priekabos savininkė, ji yra už žalos padarymą atsakingas asmuo ir kartu asmuo, neįvykęs pareigos dėl vilkiko sudaryti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Nagrinėjamoje byloje nekvestionuojama Biuro teisė pareikšti atgręžtinį reikalavimą atsakovei, tačiau keliamas klausimas, kokia apimtimi toks reikalavimas gali būti reiškiamas atsižvelgiant į aplinkybę, kad atsakovė kaip priekabos savininkė ir valdytoja yra apdraudusi savo civilinę atsakomybę, kitaip tariant, turi būti atsakyta į klausimą, ar Biuras, įgyvendindamas teisę reikalauti savo sumokėtų išmokų, privalo pasinaudoti tiesioginio reikalavimo teise draudikui.
35. TPVCAPDĮ siekiama nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Ši sistema remiasi tuo, kad visos Lietuvos Respublikoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos, todėl transporto priemonių valdytojams – draudėjams – transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymas yra privalomas, jie negali pasirinkti, ar sudaryti šią sutartį.
36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016, 25 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
37. Taigi, TPVCAPDĮ tikslas neapsiriboja tik nukentėjusio trečiojo asmens turtinių interesų apsauga. Įstatymų leidėjas, nustatęs privalomą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymą, kartu siekė užtikrinti ir atsakingo už žalą asmens interesus. Toks tikslas gali būti pasiektas tuomet, jei iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė bus vykdoma pirmiau už deliktinę prievolę.
38. Civilinės atsakomybės draudikas nėra žalą padaręs asmuo, ir nors civilinės draudimo sutartimi jis prisiima pareigą sutartyje nurodytomis sąlygomis atlyginti žalą už žalą padariusį asmenį, ši draudiko prievolė yra sutartinė, kylanti iš draudimo teisinių santykių, o ne iš delikto. Kasacinis teismas suformulavo teisės taikymo taisyklę, kad civilinės atsakomybės draudiko ir žalą padariusio asmens solidarioji prievolė atlyginti žalą pagal TPVCAPDĮ nenustatyta. Tuo atveju, kai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas atlygina tik dalį nukentėjusiojo draudikui jo išmokėtos draudimo išmokos, nes ši viršija kaltininko TPVCAPD sutartyje ir įstatyme nustatytas maksimalias turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ribas, nukentėjusio asmens draudikas įgis teisę reikalauti iš kaltininko atlyginti tik tą draudimo išmokos dalį, kuri viršija draudimo sutartyje ir įstatyme nustatytą draudimo sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016, 64–65 punktai).
39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nukentėjęs asmuo turi tenkinti savo reikalavimą pareikšdamas jį tiesiogiai draudikui, išskyrus TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nurodytus atvejus. Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė draudikui reiškia, kad jis negali atsisakyti šios teisės CK 6.191 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016, 26 punktas). Nors kasacinis teismas tiesioginio reikalavimo teisės draudikui įgyvendinimo privalomumą yra išaiškinęs tik nukentėjusio asmens atžvilgiu, yra pagrindas daryti išvadą, kad atsižvelgiant į TPVCAPDĮ tikslus tokia pat pareiga turėtų būti taikoma ir Biurui. Tokį aiškinimą, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ir kitos TPVCAPDĮ normos.
40. Biuro teisę reikalauti išmokėtų sumų grąžinimo reguliuoja TPVCAPDĮ 23 straipsnis. Tačiau šiame straipsnyje, išvardijant subjektus, iš kurių Biuras turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas, nedetalizuojama, ar Biuras, įgyvendindamas šią savo teisę, privalo pasinaudoti tiesioginio reikalavimo teise draudikui. Kartu šis straipsnis neįtvirtina ir specialaus tik Biurui skirto reguliavimo ar apsaugos, lemiančios Biuro diskreciją spręsti dėl tokios teisės panaudojimo. Taigi, TPVCAPDĮ 23 straipsnis nepaneigia, kad Biurui taip pat taikoma pareiga įgyvendinti tiesioginio reikalavimo teisę draudikui. Atvirkščiai, šio straipsnio 6 dalis, nustatanti, kad Biuras, išmokėjęs draudimo išmoką už vieną iš savo narių, turi teisę susigrąžinti iš šio draudiko sumas, netiesiogiai suponuoja, kad Biurui taip pat turėtų būti taikoma tokia pareiga. Įstatymų leidėjas numatė, kad gali susiklostyti tokia situacija, jog Biurui teks sumokėti draudimo išmokas ir už draudiką, ir jei taip įvyktų, apibrėžė Biuro teisę reikalauti grąžinti už draudiką išmokėtą draudimo išmoką.
41. Nagrinėjamoje byloje teismai nusprendė, kad Biuro pareiga pasinaudoti tiesioginio reikalavimo teise draudikui kyla pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 6 dalį bei 19 straipsnio 10 dalį. Biuras su tokiu teismų vertinimu nesutinka, nurodydamas, kad teismai nepagrįstai taikė TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį, nes šis straipsnis reguliuoja tik draudiko ir Biuro draudimo išmokų mokėjimo tvarką, bet ne regreso teisę. Biuro teisę susigrąžinti išmokėtas išmokas reguliuoja būtent TPVCAPDĮ 23 straipsnis. Biuro teigimu, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis reglamentuoja ne TPVCAPDĮ pagrindu mokančių draudimo išmokas subjektų (Biuro, civilinės atsakomybės draudikų), o kitų subjektų, kurie turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, teisę reikšti pretenzijas tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jeigu tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Tokią poziciją Biuras, be kita ko, grindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016.
42. TPVCAPDĮ 19 straipsnio, reglamentuojančio Biuro ir draudikų mokėtinų išmokų mokėjimo tvarką, 10 dalis nustato, kad asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad sisteminė TPVCAPDĮ 19 straipsnio siejant jį su 22 ir 23 straipsniais analizė leidžia daryti išvadą, kad galimai šio straipsnio 10 dalis yra skirta reguliuoti kitų subjektų, kurie turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, teisę reikšti pretenzijas tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jeigu tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui.
43. Tačiau net ir toks šios dalies aiškinimas nepaneigia Biuro pareigos pasinaudoti tiesioginio reikalavimo teise draudikui. Priešingai, ji patvirtina, kad TPVCAPDĮ įtvirtinta speciali apdraustojo šia privaloma draudimo rūšimi turtinių interesų apsauga, kuri pasireiškia ir tuo, kad tuo atveju, kai asmenys turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją visų pirma turi pateikti tiesiogiai už žalą atsakingo asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui ir, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Tai, kad tokią pareigą turi socialinio draudimo įstaigos, kasacinis teismas yra išaiškinęs ir ieškovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016 (nutarties 28 punktas). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad Biuras kaip ir socialinės draudimo įstaigos vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją ir šia apimtimi yra horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneris. Taigi, jei Biuras yra to paties lygmens kaip socialinio draudimo įstaigos socialinę apsaugos funkciją vykdantis subjektas, o šioms įstaigoms yra taikoma pareiga pasinaudoti tiesioginio reikalavimo teise draudikui, nėra pagrindo daryti išvadą, kad tokia pati pareiga neturi būti taikoma ir Biurui.
44. Pirmiau nurodytos išvados nepaneigia ir Biuro nurodyti argumentai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino TPVCAPDĮ 23 straipsnio nuostatas ir, spręsdami Biuro reikalavimo klausimą, nepagrįstai rėmėsi TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalimi. Biuro teigimu, teismai turėjo remtis šio straipsnio 1 dalimi.
45. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis nustato, jog Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, be kita ko, nustato, kad Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalis nustato, kad Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas.
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 ir 5 dalių turinio sisteminė analizė kartu su šio įstatymo 17 straipsnio nuostatomis leidžia teigti, kad šios dalys yra taikomos kartu ir viena kitos nepanaikina bei nesusiaurina. Tokią išvadą galima daryti įvertinus ir istorinį šių normų turinio kitimo kontekstą.
47. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad iki 2007 m. birželio 11 d. (2007 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. X-1137 redakcija (Žin., 2007, Nr. 61-2340) TPVCAPDĮ 23 straipsnis skirtingai reguliavo Biuro teisės į išmokėtų sumų grąžinimo klausimą priklausomai nuo to, ar eismo įvykis įvyko Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020, 29–31 punktai). Iki šios datos eismo įvykio, įvykusio Lietuvos Respublikoje, atžvilgiu buvo taikoma TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis, o eismo įvykio, įvykusio kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, atžvilgiu buvo taikoma šio įstatymo 23 straipsnio 5 dalis. 2007 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. X-1137 pakeitus įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (jis buvo papildytas sakiniu, nurodant, kad pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje), į kurį teikiama nuoroda 23 straipsnio 1 dalyje, ir atitinkamai papildžius 23 straipsnio 5 dalį, abi šios dalys gali būti taikomos tuo atveju, kai Biuras įgyvendina atgręžtinio reikalavimo teisę, kai eismo įvykis įvyksta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Kita vertus, kaip nurodyta šios nutarties 40 punkte, TPVCAPDĮ 23 straipsnio nei 1, nei 5 ar kitos dalys nelemia to, ar Biuras, įgyvendindamas šią savo teisę, privalo pasinaudoti tiesioginio reikalavimo teise draudikui.
48. Teisėjų kolegija, remdamasi sistemine TPVCAPDĮ tikslų ir nuostatų analize ir atsižvelgdama į tai, kad, kaip nustatė teismai, pagal Vokietijos teisę transporto priemonės vilkiko ir priekabos savininkų (valdytojų) tarpusavio atsakomybė yra dalinė ir jų tarpusavio prievolės dalys yra lygios, o atsakovė kaip priekabos savininkė ir valdytoja yra apdraudusi savo civilinę atsakomybę, sprendžia, kad dėl tos dalies, kiek atsakovė atsako kaip priekabos savininkė, Biuras savo reikalavimą grąžinti savo sumokėtas išmokas turi tenkinti pareikšdamas jį tiesiogiai priekabos draudikui, t. y. trečiajam asmeniui.
Dėl bylos procesinės baigties
49. Atsižvelgdama į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – Biuro atsakovui pareikštą reikalavimą tenkinti.
50. Ieškovas kasaciniame skunde taip pat argumentuoja dėl netinkamo horizontaliųjų precedentų taisyklių laikymosi (šios nutarties 29.4 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųstos teismo nutarties teisėtumui, todėl plačiau dėl jų nepasisako, tik primena, jog kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs. Kita vertus, kasacinio teismo ne kartą nurodyta ir tai, kad kai apeliacinės instancijos teismas nukrypsta nuo savo sukurtų horizontaliųjų precedentų, kurie niekada nebuvo peržiūrėti kasacine tvarka, tai ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog tik dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas; kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų kaip precedentų, jis gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2017 51 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
52. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovui neatlygintinos.
53. Atsakovė pateikė teismui įrodymus, pagrindžiančius patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į ieškovo kasacinį skundą parengimą – 1815 Eur, jų atlyginimas atsakovei priteistinas iš ieškovo.
54. Kasacinis teismas patyrė 3,98 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei UAB ,,Transtira“ (kodas 122282884) iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (kodas 125709291) 1815 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (kodas 125709291) 3,98 Eur (tris Eur 98 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Danguolė Bublienė
Gražina Davidonienė
Birutė Janavičiūtė