Administracinė byla Nr. I-148-142/2014

Proceso Nr. 3-61-3-01566-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 70.6; 73

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. sausio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo atsakovams Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. B. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 1D-4545(11); 2) priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio taikymo.

Paaiškina, kad pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2001 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 17231 paskirta 430 Lt dydžio valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. ji buvo sumažinta. Valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Remiasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai) ir aiškina, kad jis įgijo teisę į įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, ji jam buvo paskirta, todėl jam priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 44).

Vidaus reikalų ministerija, atstovaudama ir Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka (b. l. 11–13). Paaiškina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis galiojusiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, atsakovės veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti įstatymu, nes tik 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją, ir tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Vidaus reikalų ministerija pagal sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Kadangi ministerija nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų nebetaiko, o pensijos kompensavimo mechanizmas nenustatytas, skundžiamas sprendimas yra teisėtas. Kitu atveju pažymi, kad pareiškėjas dėl reikalavimo priteisti nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio neišmokėtos valstybinės pensijos dalį yra praleidęs įstatymų nustatytą skundo padavimo terminą, nes į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi 2013 m. balandžio mėnesį, todėl jam nepriteistina valstybinė pensija už 2010 m. sausio, vasario ir kovo mėnesius.

Atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į skundą neteikė, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Byla nutrauktina.

Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2001 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 17231 pareiškėjui nuo 2001 m. birželio 11 d. neterminuotai paskirta 356,95 Lt dydžio valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 19). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui buvo mokama sumažinta valstybinė pensija, t. y. perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu (b. l. 22). Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjas su 2013 m. balandžio 19 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 23–24). Vidaus reikalų ministerijos kancleris 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 1D-4545(11) „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies paskaičiavimo bei išmokėjimo“ atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, kad įstatyme nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, valstybinių pensijų atstatymui neskirta lėšų (b. l. 20–21).

Taigi ginčas byloje kilo dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo  teisėtumo ir pagrįstumo ir Vidaus reikalų ministerijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjo valstybinė pensija sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis (b. l. 20–22). Pareiškėjo valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį mažinama nebuvo, nes pensija neviršijo Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto ribinio dydžio – 650 Lt.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį.

Ištyręs nurodytos teisės normos atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek jame nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Paminėtina, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Kalbant apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, pirmiausia reikia pažymėti, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Iš tiesų viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Pažymėtina ir tai, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Nagrinėjamai bylai aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos teisės aiškinimo taisyklės. Šioje nutartyje, spręsdama klausimą dėl terminų reikalavimams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimo, atsižvelgdama į pakitusį teisinį reguliavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktas išvadas, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į procesinės analogijos ribas, turinčias egzistuoti tarp valstybinių pensijų gavėjams ir valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams taikytino teisinio režimo. Remdamasi nusistovėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reziumavo, kad šio pobūdžio bylose pagal analogiją taikomas tik valstybinio socialinio draudimo teisės aktuose nustatytas 3 metų terminas (galiojęs iki 2013 m. sausio 1 d.), kuris valstybinių pensijų bylose tapo svarbiu referenciniu kriterijumi išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti. Tačiau procesinė analogija nėra taikoma sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013).

Iš faktinių aplinkybių matyti, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo. Byloje nėra ir duomenų, kad pareiškėjui buvo įteiktas koks nors pranešimas apie ginčijamus veiksmus. Taigi sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Pasisakydama dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios, išplėstinė teisėjų kolegija aptariamoje nutartyje padarė išvadą, kad objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia, yra pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena. Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte įtvirtinta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį.

Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad, nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.

Pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2013 m. gegužės 11 d. (tą dieną skundą išsiuntė paštu).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi praleidęs 3 metų procesinį terminą.

Remiantis nurodyta teismų praktika, 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.

Nagrinėjamu atveju teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsniu, 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui teisę prašyti atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, nurodyti objektyvias termino praleidimo priežastis, jas pagrįsti įrodymais. Pareiškėjas nurodyta teise nepasinaudojo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir vadovaudamasis aptarta teismų praktika teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, priteisimo teismui buvo pateiktas praleidus jo padavimo terminą. Kadangi pareiškėjas neprašo atnaujinti terminą, ši bylos dalis nutrauktina (Administracinių bylų eisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktas).

Pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 1D-4545(11) yra išvestinis iš pagrindinio skundo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Teismui nutraukus bylą dėl pagrindinio skundo reikalavimo, administracinė byla dėl sprendimo panaikinimo taip pat nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktu, 105–106 straipsniais, 149 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r ė:

Nutraukti administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo atsakovams Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos.

Nutartis per septynias dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                      Raimondas Blauzdžius

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Halina Zaikauskaitė