Civilinė byla Nr.2A-291-619/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03605-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.21 ; 2.5.10.5.2.5.;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 25 d.

Vilnius

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Vilijos Mikuckienės, sekretoriaujant V. Kamašinienei

dalyvaujant apeliantui A. G.

              viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo ir

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, n u s t a t ė :             

1. Ginčo esmė

Ieškovas A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 3 452,80 Lt (1 000 €) neturtinės žalos atlyginimą už ieškovo teisės į teisingą prašymo nagrinėjimą pažeidimą, padarytą Vilniaus pataisos namams 2014 05 16 oficialiame dokumente, rašte Nr. 42-567(1) įrašius melagingą teiginį, esą Komisija susipažino su ieškovo prašymu;

2. Priteisti ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 3 452,80 Lt (l 000 €) neturtinės žalos atlyginimą už ieškovo teisės į lygtinio paleidimo svarstymą pažeidimą, padarytą Vilniaus pataisos namams ieškovo 2014 04 17 prašymo reg. Nr. 29-196(1) neperdavus Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos Komisijai;

3. Priteisti ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 3 452,80 litų (1 000 €) neturtinės žalos atlyginimą už ieškovo konstitucinės teisės gyventi teisinėje valstybėje pažeidimą, padarytą Vilniaus pataisos namams 2014 05 16 raštu Nr. 42-567(1) pareiškus, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas bendrasis teisės principas lex retro non agit ieškovui nebus taikomas;

4. Priteisti ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 3 452,80 litų (1 000 €) neturtinės žalos atlyginimą už ieškovo teisės gauti informaciją apie save iš valstybės institucijos pažeidimą, padarytą Vilniaus pataisos namams 2014 06 13 raštu Nr. 42-631(1) nepateikiant ieškovui susipažinti Komisijos posėdžio protokolo;

5. Priteisti ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų Departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 3 452,80 LT (1 000 €) neturtinės žalos atlyginimą už ieškovo teisės į efektyvią teisinės gynybos priemonę (EŽT Konvencijos 13 str.) pažeidimą, padarytą Kalėjimų Departamentui 2014 06 27 raštu Nr. 2S-3327 atsisakant ginti akivaizdžiai pažeistas ieškovo teises;

6. Priteisti ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų Departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 3 452,80 Lt (1 000 €) neturtinės žalos atlyginimą už ieškovo konstitucinės teisės gyventi teisinėje valstybėje pažeidimą, padarytą Kalėjimų Departamentui 2014 06 27 raštu Nr. 2S-3327 pareiškus, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas bendrasis teisės principas lex retro non agit ieškovui nebus taikomas.

Ieškovas nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose atlieka 6 m. ir 7 mėn. laisvės atėmimo bausmę. Ieškovo nuomone, jam turi būti taikomas lex retro non agit principas ir jis turi teisę į lygtinio paleidimo svarstymą būdamas atlikęs 1/3 dalį bausmės, kadangi jam inkriminuotų veikų įvykdymo metu galiojo 2004 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. IX-2338 redakcijos LR BVK 157 str. Formalus lygtinio paleidimo pagrindas yra nuo 2014 m. sausio 25 d., tačiau ieškovui 2014 m. balandžio 17 d. kreipusis su prašymu taikyti lygtinį paleidimą Vilniaus PN administracija privalėjo per 10 d. prašymą pateikti Lygtinio paleidimo komisijai, tačiau šios pareigos neatliko. Komisija nutarimo dėl ieškovo prašymo nepriėmė ir jo nesvarstė, o teiginys neva komisija susipažino su ieškovo prašymu kelia abejonių ir neatitinka tikrovės. Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojas A. L. 2014 m. birželio 13 d. raštu informavo ieškovą, kad teisės aktai nedraudžia komisijos primininkui, kuris yra pataisos namų direktoriaus pavaduotojas, pasirašyti nurodant savo pareigas. Ieškovas dėl šio rašto pateikė skundą LR BVK 183 str. tvarka Kalėjimų departamento direktoriui, kuris 2014 m. birželio 27 d. raštu į ieškovo skundą atsakė formaliai, nurodė, kad Vilniaus PN administracijos direktoriaus veiksmai yra teisėti, minėtame rašte išdėstytas subtilus teisės suvokimas, neva bendrasis teisės principas lex retro non agit Lietuvos Respublikoje negalioja. Tokia tezė ieškovo nuomone daro Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo 2014 m. birželio 27 d. raštą niekiniu. Vien tai, kad ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimų yra pakankamas pagrindas tam, kad būtų konstatuotas neturtinės žalos padarymo faktas. Institucijų atsakymai į ieškovo raštus jam sukėlė  psichologinį šoką, iššaukė depresiją, todėl 1000 EUR neturtinė žala už kiekvieną ieškovo teisių pažeidimą, laikytina simboline.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas Kalėjimų departamentas su juo nesutiko ir prašė atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas nereikalauja panaikinti nei Vilniaus PN 2014 m. gegužės 16 d. rašto Nr. 42-567(1), nei Kalėjimų departamento 2014 m. birželio 27 d. rašto Nr. 2S-3327, o tik samprotauja, kad jie tariamai neteisėti. Pareiškėjui 2014 m. birželio 27 d. raštu paaiškinta, kad nėra pagrindo naikinti Vilniaus PN atsakymą, nes pareiškėjui negali būti taikomos LR BPK 157 str. normos, galiojusios iki 2012 m. liepos 1 d. Kalėjimų departamento sprendimas priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, jame nurodyta apskundimo tvarka ir jis atitinka LR Viešojo administravimo įstatymo 8 str. įtvirtintus reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjui negali būti taikomas lygtinis paleidimas, nes nėra formalaus pagrindo, t.y. neatlikta minimali laisvės atėmimo bausmės dalis (BVK 2 d. 2 p.), todėl pataisos namų administracija neturėjo jokio pagrindo rengti dokumentus dėl lygtinio paleidimo ir perduoti juos kartu su prašymu nagrinėti komisijai, kadangi komisijai perduodami prašymai tik tų asmenų, kuriems lygtinis paleidimas galimas pagal galiojančius teisės aktus. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra įstatyme numatytų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą.

Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojo A. L. 2014 m. gegužės 16 d. atsakymas Nr. 42-567 (1) dėl jo pateikto prašymo yra informacinio paaiškinamojo pobūdžio dokumentas savaime teisinių pasekmių nesukeliantis ieškovui. Minėtame rašte pateikta informacija atitinka teisės aktų nuostatas bei galiojančią teismų praktiką, yra išsami, objektyvi ir konkreti. Taikyti pareiškėjui iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusias LR BVK nuostatas, susijusias su lygtinio paleidimo taikymu nėra teisinės galimybės, nes lygtinio paleidimo procesas galiojęs iki 2012 m. liepos 1 d. jau nėra taikomas. Lygtinio paleidimo komisija nesvarstė atsakovo lygtinio paleidimo klausimo, todėl prašymas dėl protokolo įrašo negalėjo būti patenkintas. Ieškovas, reikalaudamas žalos atlyginimo nepateikė jokių įrodymų dėl patirtų neigiamų išgyvenimų.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovo 6,4 EUR bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, teismų praktiką ir Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, nenustatė pagrindų ieškovo neturtinei žalai atlyginti (CK 6.250 str. 2 d.). Konstatavo, jog pagrindas svarstyti ieškovo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą galėjo atsirasti 2015 m. kovo mėn., todėl 2014 m. balandžio 17 d. (prašymo surašymo ir nagrinėjimo metu) nebuvo pagrindo svarstyti ieškovo paleidimo iš pataisos įstaigos klausimo, todėl atsakovas (jam atstovaujančios institucijos) neatliko neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl atsakovui atstovaujančių institucijų veiksmų pablogėjo ar sutriko jo sveikata.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą ir grąžinti bylą naujam nagrinėjimui, kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją bylų rūšinio teismingumo klausimams spręsti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Apelianto nuomone, atsakovo deliktinė atsakomybė už ieškovo teisių pažeidimus galėtų būti nagrinėjama civiline teisena tik tuomet, jei Lietuvos Respublikoje nebūtų specializuotų administracinių teismų. Nesuprantami yra administracinio teismo motyvai, kuriais vadovaudamasis perdavė nagrinėti ieškovo bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Teismo išdėstyti motyvai nesusiję su nagrinėjama byla ir priklauso baudžiamajai teisenai, o bylą teismas perdavė nagrinėti civiline teisena.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas neužtikrino ieškovo dalyvavimo teismo posėdyje, taip pažeisdamas šalių lygiateisiškumo principą. Ieškovas, atliekantis bausmę, į teismo posėdį turėjo būti kviečiamas ne teismo šaukimu, o pristatomas į teismą, pateikiant įkalinimo įstaigai teismo reikalavimą. Kybartų PN administraciją apeliantas informavo, kad pageidauja dalyvauti teisme, tačiau į teismą pristatytas nebuvo, tai laikytina grubiu ieškovo teisių pažeidimu ir absoliučiu skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindu.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas nenagrinėjo ieškovo prašymo apklausti liudininkus. Ieškovo nurodyti liudytojai į teismą nebuvo iškviesti ir nebuvo sudaryta galimybė užduoti pagrindinį byloje klausimą – ar į oficialų dokumentą buvo įrašytas žinomai melagingas teiginys, kad komisija susipažino su ieškovo prašymu.
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas apskritai bylos nenagrinėjo, o tik išsakė savo nuomonę baudžiamosios teisenos klausimais, kurie nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taip buvo pažeista ieškovo teisė įtvirtinta Konstitucijos 30 str.
5. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme turi būti keliamas bylos teismingumo klausimas, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis, pažeidžianti ieškovo teisę įtvirtintą Konstitucijos 30 str., buvo neskundžiama. Deliktus, kylančius iš atsakovo atstovų vykdytų administracinių procedūrų, negali būti mėginama pateisinti nagrinėjant klausimą, ar atsakovo atstovai teisę aiškino teisingai. Atsakovo atstovai, administracinių procedūrų eigoje ėmęsi aiškinti teisę, veikė ultra vires ir laikytina deliktu, o byla grąžintina nagrinėti administraciniam teismui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kalėjimų departamentas prie LR Teisingumo ministerijos su juo nesutiko ir prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad ieškovas apeliaciniame skunde nepateikė nei teisinių, nei faktinių argumentų paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Ieškovas nepateikė jokių jo argumentus ar patirtą žalą pagrindžiančių argumentų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atkreipė dėmesį, jog nebuvo formalaus pagrindo nagrinėti ieškovo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimo, nes jis nebuvo atlikęs minimalios laisvės atėmimo bausmės dalies. Tai išsamiai buvo paaiškinta ieškovui. Vilniaus pataisos namų administracija elgėsi teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra būtinų sąlygų Lietuvos valstybės atsakomybei kilti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Byloje sprendžiamas valstybės civilinės atsakomybės už žalą, kildinamą iš neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, atlyginimo klausimas.

Dėl bylos teismingumo

Apeliantas skundą grindžia tuo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis, kuria pareiškėjo skundas perduotas nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui pažeidžia pareiškėjo teises, įtvirtintas Konstitucijos 30 str. Kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas 2014 m. balandžio 17 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją dėl jo pristatymo Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai svarstyti pareiškėjo lygtinio paleidimo klausimą. Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas 2014 m. gegužės 16 d. atsakyme Nr. 42-567(1) nurodė, kad turi būti taikoma ta teisės norma, kuri galioja bausmės vykdymo metu. Pareiškėjas informuotas, jog jam įstatymų nustatyta tvarka pateikus prašymą, jis bus svarstomas vadovaujantis nuo 2012 m. liepos 1 d. galiojančiomis BVK 157 str. nuostatomis. Kalėjimų departamentas išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, dėl minėto Kalėjimų departamento rašto taip pat konstatavo, kad pagal galiojančias teisės normas Pataisos namams nebuvo teisinio pagrindo nagrinėti ieškovo prašymą dėl lygtinio paleidimo.

Ieškovo teigimu, netenkinus jo prašymo svarstyti dėl jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, jis patyrė psichologinį šoką, pasijuto pažemintas, bejėgis, neturintis teisių, susirgo depresija, todėl jam atlygintina neturtinė žala. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą iš esmės sieja su Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos namų komisijos atsisakymu svarstyti jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą.

Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Tuo tarpu Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti yra išaiškinusi, jog BVK 183 straipsnyje numatyta galimybė apskųsti apygardos administraciniam teismui terminuoto laisvės atėmimo bausmę vykdančios institucijos veiksmus ar sprendimus nereiškia, jog visais atvejais tokios institucijos veiklos teisminę kontrolę atlieka ir jos veikloje iškylančius klausimus, kuriuos pagal įstatymą turi spręsti teismas, sprendžia apygardos administracinis teismas (2014 m. lapkričio 3 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-104/2014, 2013 m. liepos 16 d. nutartį, priimtą byloje V. U. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos). Administraciniam teismui teismingi tik tie ginčai, kurie susiję su bausmę vykdančios institucijos viešojo administravimo veika, tuo tarpu bendrosios kompetencijos teismui teismingi ginčai, susiję su lygtinio paleidimo vykdymo teisiniais aspektais baudžiamajame procese. Reikalavimai dėl lygtinio paleidimo yra susiję su Baudžiamojo proceso kodekso 360 bei 362 straipsniuose, Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnyje numatytomis procedūromis, todėl tokie ginčai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta byloje V. U. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos; 2013 m. sausio 23 d. nutartis, priimta byloje V. P. v. Vilniaus pataisos namai; 2012 m. spalio 15 d. nutartis, priimta byloje L. L. v. Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimas, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos; 2011 m. birželio 8 d. nutartis, priimta byloje Ž. A. v. Alytaus pataisos namai). Šiuo atveju ieškovas reiškia argumentus dėl, jo nuomone, netinkamai pritaikytos BVK 158 straipsnio redakcijos, dėl ko nepagrįstai konstatuota, jog lygtinis paleidimas jam negali būti taikomas. Ginčijamas Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo 2014 m. gegužės 16 d. rašte Nr. 42-567 (1) išdėstytas sprendimas dėl galimybės taikyti lygtinį paleidimą iš pataisos namų nebuvimo yra priimtas ne viešojo administravimo, bet baudžiamojo proceso teisės reglamentuojamų lygtinio paleidimo vykdymo teisinių santykių srityje, todėl jo teisėtumas ir pagrįstumas negali būti administracinės bylos dalyku, kadangi tai nėra viešojo administravimo subjekto sprendimas, priimtas viešojo administravimo srityje (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis, administracinėje byloje Nr. A-387-442/2016).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog ieškovo reikalaujama priteisti žala šiuo atveju siejama su veiksmais sprendžiant klausimą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, kurie susiję su baudžiamuoju procesu ir bausmės vykdymo baudžiamaisiais teisiniais aspektais. Tokie reikalavimai nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, atlyginimo kategoriją ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme civilinio proceso tvarka. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog bylos teismingumo klausimas šioje byloje jau buvo spręstas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartimi taip pat konstatuota, jog ši byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytus motyvus, atmestini apelianto argumentai dėl bylos teismingumo administraciniam teismui, o kartu ir prašymas kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją.

Dėl ieškovo teisės būti išklausytam teismo procese

Apeliantas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laiko aplinkybę, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo užtikrintas jo dalyvavimas teismo posėdyje, nebuvo nagrinėtas pareikštas prašymas apklausti liudytojus. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas apskritai nenagrinėjo bylos, o tik išsakė savo nuomonę baudžiamosios teisenos klausimais, kurie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisė į teisingą teismo procesą neužtikrinama, jeigu pažeidžiama asmens teisė būti išklausytam. Ši asmens teisė pažeidžiama, jei jam nesuteikiama galimybė asmeniškai arba per atstovą teikti paaiškinimus raštu ar žodžiu. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 12 d. pranešimu, adresuotu ieškovui, atliekančiam bausmę Kybartų pataisos namuose, pranešė, kad tuo atveju, jei ieškovas ketina dalyvauti teismo posėdyje, privalo informuoti teismą likus 14 d. iki parengiamojo teismo posėdžio, kuris paskirtas 2015 m. kovo 23 d. Minėtas pranešimas ieškovui įteiktas 2015 m. vasario 25 d. (b.l. 80, 83). Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog per teismo nustatytą terminą jis neinformavo teismo apie ketinimą dalyvauti teismo posėdyje, tokiu būdu sudarydamas kliūtis savalaikiai užtikrinti jo dalyvavimą teismo posėdyje. Teismo posėdžio dieną, t.y. 2015 m. kovo 23 d., Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas ieškovo prašymas, kuriuo jis pakartojo ieškinyje išdėstytą prašymą apklausti liudytojus. Taip pat nurodė, kokia tvarka laisvės atėmimą atliekantys asmenys pristatomi į teismo posėdį, bei datas, kuriomis ieškovas prašo neskirti teismo posėdžių. Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsižvelgęs į šias bylos faktines aplinkybes, į tai, kad ieškovas palaiko ieškinyje išdėstytą poziciją, vadovaudamasis CPK 231 str. 5 d. sprendė, kad yra pagrindas bylą iškart po parengiamojo posėdžio nagrinėti iš esmės ir bylą iš esmės išnagrinėjo teismo posėdyje. Kolegijos vertinimu, nors ir pavėluotai, tačiau ieškovas išreiškė prašymą dalyvauti teismo posėdyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 232 str. nustatytą bendrą taisyklę, manydamas, kad byla parengta nagrinėti teismo posėdyje, teismas priima nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje nutartyje, be bendrų teismo procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, nurodomas paskirto teismo posėdžio laikas ir vieta, pavedimai išsiųsti šaukimus dalyvaujantiems byloje asmenims ir kt. Tais atvejais, kai parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėja, jog papildomi pasirengimo bylą nagrinėti teisme veiksmai nėra reikalingi, šalių sutikimu teismas turi teisę pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, nepriimdamas CPK 232 straipsnyje nurodytos nutarties. Pagal CPK 234 straipsnį civilinė byla teismo posėdyje nagrinėjama, kai yra pranešta byloje dalyvaujantiems asmenims. Pranešimas šiuo atveju reiškia ne bet kokį informavimą, bet informavimą būtent apie bylos nagrinėjimą teisme. Sisteminis šių procesinės teisės normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad teismas gali išnagrinėti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio (nepriėmęs nutarties) ir priimti teismo sprendimą tik tokiu atveju, kai parengiamajame teismo posėdyje dalyvauja visi byloje dalyvaujantys asmenys arba jų atstovai. Priešingu atveju teismas turi priimti nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje ir informuoti dalyvaujančius byloje asmenis apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Šią bylą pirmosios  instancijos teismas iš karto po parengiamojo teismo posėdžio išnagrinėjo iš esmės ir priėmė sprendimą ieškovui nedalyvaujant, tokiu būdu pažeisdamas procesinės teisės normas. Pagal CPK 329 str. nuostatas procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl jų pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta naujam nagrinėjimui pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Paskyrus žodinį apeliacinio skundo nagrinėjimą, ieškovui buvo sudaryta galimybė būti išklausytam, todėl kolegijos vertinimu dėl nurodyto procesinio teisės pažeidimo nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ieškovo prašymo apklausti liudytojus. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šį prašymą nagrinėjo ir išsprendė atsisakydamas jį tenkinti. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą iškviesti liudytojais Vilniaus pataisos namų komisijos narius, kadangi jų apklausimas neturėtų įtakos teisingam bylos dėl žalos ieškovui atlyginimo, išnagrinėjimui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, nenustatęs būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti sąlygų, ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                               Andrutė Kalinauskienė

                                                                                                                                            Jūra Marija Strumskienė

                                                                                                                                            Vilija Mikuckienė