Civilinė byla Nr. 3K-3-303-415/2015 (S)

                   Teisminio proceso Nr. 2-03-3-00418-2012-6

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

14.3.17; 24.2; 24.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 22 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Andžej Maciejevski,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl tarnybos stažo skaičiavimo ir priedo priteisimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

Ieškovas 2012 m. sausio 30 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo negauto tarnybinio atlyginimo (priedo) dalį – 19 318,57 Lt (5595,04 Eur) – už laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. ir vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką iki sprendimo įvykdymo dienos. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės 2004 m. liepos 27 d. įsakymu buvo nustatytas 2004 m. rugsėjo 14 d. jo penkerių metų tarnybos Lietuvos valstybei stažas ir mokamas atitinkamo dydžio atlyginimo priedas. Nustatant valstybei ištarnautus metus, į tarnybos stažą neįskaičiuotas 1998 m. birželio 7 d. – 1998 m. spalio 25 d. ir 1999 m. vasario 2 d. – 2002 m. liepos 1 d. laikotarpis, t. y. 3 metai 10 mėnesių ir 23 dienos. Ieškovas paaiškino, kad asistento darbas Lietuvos policijos akademijoje 1995 m. spalio 2 d. – 1998 m. spalio 25 d. ir doktoranto pareigos 1998 m. spalio 26 d. – 1999 m. liepos 29 d. (Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo datos) laikytini valstybės tarnyba. Įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymui iki jo pakeitimo įsigaliojimo (2002 m. liepos 1 d.) ieškovas buvo doktorantas, o pagal vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195 patvirtintą Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinį sąrašą šis laikotarpis taip pat įskaičiuotinas į tarnybos valstybei stažą, todėl visas laikotarpis nuo 1995 m. spalio 2 d. iki 2002 m. liepos 1 d. įskaičiuotinas į tarnybos stažą, jis sudaro 6 metus ir 9 mėnesius. Pradedant dirbti teisėju, priedams gauti į tarnybos valstybei stažą turėjo būti įskaičiuojamas ir teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro pedagoginio darbo stažas (2 metai 1 mėnuo ir 2 dienos). Iš viso 2004 m. rugpjūčio 3 d. tarnybos Lietuvos valstybei stažas buvo 8 metai 10 mėnesių ir 2 dienos (1998 m. spalio 2 d. – 2002 m. sausio 1 d. laikotarpis kaip valstybės tarnyba, 2002 m. liepos 1 d. – 2004 m. rugpjūčio 2 d. kaip asmens, turinčio teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginio darbo stažas). Vilniaus apygardos administracinis teismas pagal netinkamai apskaičiuotą tarnybos stažą 2005 m. spalio 1 d. – 2008 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu skaičiavo mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą.

Ieškovas mano, kad nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie savo pažeistas teises sužinojo vėliau, nei šios buvo pažeistos. Ieškovo teigimu, ieškinio senaties termino eigos pradžia skaičiuotina nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės sudarytos tarnybos stažo nustatymo komisijos 2009 m. gegužės 22 d. išvados. Kadangi atleidžiant 2009 m. liepos 7 d. ieškovą iš Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų nebuvo išmokėta jam priklausančio darbo užmokesčio priedo dalis, tai laikytina, kad ieškovas nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino tokiam ieškiniui pareikšti. Nustačius, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta, dėl tokio uždelsimo nėra darbuotojo kaltės, ieškovui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą uždelstą atsiskaityti laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės 17 172 Lt (4973,35 Eur) nesumokėto darbo užmokesčio, tarp jų ir pajamų mokesčio, privalomojo socialinio draudimo įmokų, 10 000 Lt (2896,20 Eur) kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2013 m. kovo 20 d. ir po 25,71 Lt (7,45 Eur) per dieną, už penkių darbo dienų savaitę, nuo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. rugpjūčio 3 d. dekretu paskirtas Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėju; šiame teisme jis ėjo teisėjo pareigas nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d. iki 2009 m. liepos 7 d.; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 27 d. įsakymu ieškovui buvo nustatytas penkerių metų darbo stažas; su šiuo įsakymu ieškovas supažindintas; 2009 m. balandžio 29 d. jis pateikė prašymą perskaičiuoti darbo stažą priedams gauti; tarnybos stažo nustatymo komisija pasiūlė įskaityti šiuos periodus: 1995 m. spalio 2 d. – 1998 m. spalio 25 d., kai jis buvo statutiniu valstybės tarnautoju ir Lietuvos policijos akademijos Policijos vadybos ir administravimo katedros asistentu; 1998 m. spalio 26 d. – 2002 m. birželio 30 d., kai ėjo Teisingumo ministerijos Teisės departamento vyresniojo specialisto pareigas ir kartu buvo doktorantu, asistentu; visą teisėjo darbo laiką; į ieškovo stažą neįskaitytas 1998 m. birželio 7 d. – 2002 m. birželio 27 d. laikotarpis, kai jis dirbo Lietuvos teisės akademijoje asistentu (1998 m. birželio 7 d. – 1998 m. spalio 25 d.), buvo doktorantu ir asistentu 0,5 etato (1998 m. spalio 26 d. – 2002 m. liepos 27 d.).

Teismas pažymėjo, kad 1998 m. birželio 7 d. – 1999 m. liepos 29 d., galiojant Valdininkų įstatymui, ieškovas buvo Lietuvos teisės akademijos asistentu, o nuo 1998 m. spalio 25 d. – doktorantu ir asistentu. Lietuvos policijos akademija yra valstybinė aukštoji studijų ir mokslo įstaiga, iš dalies finansuojama iš valstybės biudžeto; 1997 m. liepos 17 d. pakeistas institucijos pavadinimas ir patvirtintas universiteto statutas nepakeitė šios nuostatos; akademijos darbuotojams mokamos valstybinės pensijos, taikomos socialinės garantijos ir lengvatos, nustatytos teisės aktuose, reglamentuojančiuose vidaus reikalų įstaigų darbą, taip pat ir valstybės tarnautojams keliami reikalavimai bei veiklos apribojimai. Dėl to ieškovo darbą 1998 m. birželio 7 d. – 1999 m. liepos 29 d. laikotarpiu teismas laikė darbu valstybės tarnyboje.

Teismas konstatavo, kad, sprendžiant dėl ieškovo ištarnautų valstybei metų, turėjo būti vadovaujamasi Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Teismų įstatymo 97 straipsnio 2 dalimi,  Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, ir 1998 m. birželio 7 d. – 2002 m. liepos 1 d. laikotarpis (1998 m. birželio 7 d. –1998 m. spalio 25 d., kai ieškovas buvo Lietuvos teisės akademijos asistentu, ir 1998 m. spalio 26 d. – 2002 m. liepos 1 d., kai buvo šios įstaigos doktorantu ir asistentu 0,5 etato) turėjo būti įskaitytas į tarnybos valstybei stažą. Dėl to teismas pripažino, kad 2004 m. rugpjūčio 3 d. ieškovui pradėjus eiti teisėjo pareigas, turėjo būti nustatytas 8 metų 10 mėnesių jo tarnybos valstybei stažas (nuo 1995 m. spalio 2 d. iki 2004 m. rugpjūčio 2 d.).

Teismai laikė, kad ieškovo teisė gauti jam priklausantį didesnį darbo užmokestį pažeista 2005 m. spalio 3 d., nes nuo šios datos jam turėjo būti nustatytas 10 metų tarnybos Lietuvos valstybei stažas ir mokamas 35 proc. priedas. Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 27 d. įsakyme nurodyti laikotarpiai, kurie įskaityti į stažą, įvertinęs, kad ieškovas neturi buhalterinių žinių, teismas konstatavo, jog pasirašydamas įsakymą jis negalėjo sužinoti apie netinkamai apskaičiuojamą stažą ar procentinę priedo dalį. Teismas labiau tikėtina laikė tai, kad ieškovas savo teisių pažeidimą suvokė, kai 2009 m. balandžio 22 d. kreipėsi į teismo pirmininkę dėl stažo perskaičiavimo. Teismas įvertino ieškovo teisių pažeidimo pobūdį – reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už trejų metų laikotarpį (2005 m. lapkričio 1 d. – 2008 m. spalio 31 d.), kuri nebuvo išmokėta atleidžiant jį iš teisėjo pareigų. Pažeidimą teismas kvalifikavo kaip tęstinį, todėl laikė, kad ieškovas, pateikdamas teismui ieškinį, nepraleido Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino.

Kadangi nustatant ieškovo tarnybos Lietuvos valstybei stažą neteisingai taikytos materialiosios teisės normos ir nuo 2005 m. spalio 3 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d., kai, įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui, teisėjų atlyginimai buvo perskaičiuoti pagal naują reglamentavimą, ieškovui buvo mokamas mažesnis, negu priklausė, priedas už ištarnautus valstybei metus, tai per nurodytą trejų metų laikotarpį jam nepriskaičiuota 17 172,08 Lt (4973,35 Eur) priedo dalis. Vadovaudamasis DK 141 straipsnio 1 dalimi, 301 straipsniu, nesumokėto darbo užmokesčio dalį už trejų metų laikotarpį teismas priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vyriausybės, o reikalavimą priteisti šią sumą iš Vilniaus apygardos administracinio teismo atmetė.

Teismas nekonstatavo, kad darbo užmokesčio dalis buvo neišmokėta dėl ieškovo kaltės. Pripažinęs, kad ieškovui neišmokėta tik priedo dalis – 536,24 Lt (155,30 Eur) – per mėnesį ir 25,71 Lt (7,45 Eur) už vieną darbo dieną, priteistina kompensacija viršytų skolos dydį, stažas neteisingai apskaičiuotas dėl sudėtingo ir nepakankamai išsamaus teisinio reglamentavimo ginčo laikotarpiu, teismas vadovavosi darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo, proporcingumo principais ir sumažino priteistiną kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką iki 10 000 Lt (2896,20 Eur). Pagal DK 141 straipsnio 3 dalį kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką turi būti mokama iki visiško atsiskaitymo, todėl ieškovui teismas priteisė ir po 25,71 Lt (7,45 Eur) vidutinio neišmokėto užmokesčio kartu su pajamų mokesčiu ir privalomojo socialinio draudimo įmoka per dieną, už penkių darbo dienų savaitę, nuo sprendimo priėmimo dienos iki visiško atsiskaitymo.

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 6 d. sprendimu tenkino atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vyriausybės, apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimą bei ieškinį atmetė. Kolegija sprendime nurodė, kad teisėjų atlyginimų dydis ir jų skaičiavimo tvarka DK nuostatomis nereglamentuojama, tai netaikytinos ir jo normos, reglamentuojančios sutrumpintą ieškinio senatį. Asmens negautos pajamos yra žala, kuriai taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad  Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 27 d. įsakymu atlikus teisėjų darbo stažo apskaičiavimus nuo 2004 m. spalio 1 d. priedams už ištarnautą laiką mokėti, ieškovui nustatytas penkerių metų darbo stažas procentiniam priedui gauti; ieškovas su šiuo įsakymu supažindintas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo teisė gauti jam priklausantį didesnį darbo užmokestį pažeista 2005 m. spalio 3 d., apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas, susipažinęs su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 27 d. įsakymu, neabejotinai sužinojo ir suvokė, jog jam nustatytas tik penkerių metų tarnybos stažas procentiniam priedui gauti ir nuo 2005 m. spalio mėn. 1 d. toks atlyginimo priedas neperskaičiuotas. Nors ieškovas nėra buhalteris, tačiau jam turėjo būti aišku, kad nustatytas būtent penkerių tarnybos metų stažas, į kurį neįskaičiuotas 3 metai 10 mėnesių ir 23 dienų laikotarpis. Aplinkybę, kad ieškovas suprato apie savo teisės pažeidimą, patvirtino liudytoja Ž. V., iki 2008 m. balandžio mėn. ėjusi raštinės vedėjos pareigas, – ji nurodė, jog, priėmus 2004 m. liepos mėn. 27 d. įsakymą, ieškovas žodžiu reiškė pretenzijas dėl neteisingai apskaičiuoto darbo stažo, o 2009 m. gegužės mėn. kreipėsi į teismo pirmininkę dėl kitu įsakymu nustatyto darbo stažo perskaičiavimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės 2008 m. lapkričio 25 d. įsakymu ieškovui patvirtintas septynerių metų darbo stažas valstybei, todėl ieškovas 2009 m. balandžio 22 d. prašymu prašė perskaičiuoti jam darbo stažą nuo 1995 m. spalio 2 d. iki 2002 m. liepos 1 d. ir išmokėti neišmokėtą teisėjų atlyginimo dalį nuo 2008 m. lapkričio 15 d., t. y. už kitą laikotarpį, nei reikalaujama šioje byloje.

Nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai nustatė ieškinio senaties pradžią, ieškovas nenurodė priežasčių, objektyviai kliudžiusių pareikšti ieškinį, kolegija konstatavo pagrindą taikyti ieškinio senaties termino pabaigos teisinius padarinius, nes terminas praleistas.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Kasatorius nurodo, kad, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią (subjektyvųjų momentą). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nustatytas penkerių metų tarnybos stažas tapo žinomas kasatoriui susipažinus su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 1 d. įsakymu, tačiau šis įsakymas priimtas anksčiau, nei kasatorius paskirtas Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėju. Be to, jame konkrečiai nenurodyta, kokie laikotarpiai įskaičiuojami į tarnybos stažą valstybei, todėl tai negali būti vertinama faktiniu sužinojimu apie pažeistas teises CK 1.127 straipsnio 1 dalies prasme. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas senatį, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ieškovo B. D. v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007; kt.). Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai 2009 m. balandžio 22 d. prašymu kreipėsi į teismo pirmininkę dėl tarnybos stažo Lietuvos valstybei perskaičiavimo, o jos sudaryta komisija 2009 m. gegužės 22 d. išvadoje konstatavo, kad nėra pagrindo įskaityti ginčo laikotarpį į laikotarpį procentiniam priedui skaičiuoti. Ši data laikytina sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu (subjektyviuoju momentu). Vertindamas minėtą prašymą apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorius prašė perskaičiuoti jam darbo stažą nuo 1995 m. spalio 2 d. iki 2002 m. liepos 1 d. ir išmokėti neišmokėtą teisėjų atlyginimo dalį nuo 2008 m. lapkričio 15 d., t. y. visai už kitą laikotarpį, nei reikalaujama šioje byloje. Kasatorius pažymi, kad ginčijamas laikotarpis į tarnybos stažą procentiniam priedui gauti nebuvo įskaitytas ir nuo 2008 m. lapkričio 15 d., t. y. įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui.

2. Kasatorius pažymi, kad pažeidimas dėl darbo užmokesčio priedo dalies nemokėjimo kvalifikuotinas kaip tęstinis. Atleidžiant 2009 m. liepos 7 d. kasatorių iš Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, taigi, jo teisių pažeidimas tęsėsi kiekvieną dieną ir nutrūko tik jį atleidus pareigų.  Įvertinus tai, kad ieškovui priklausantis didesnis priedas už tarnybos stažą nebuvo mokamas nuo 2005 m. spalio 3 d., nesumokėta šio priedo dalis neišmokėta ir atleidžiant jį iš pareigų, pripažintina, jog kasatorius, pateikdamas ieškinį, nepraleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino.

3. Kasatorius nurodo, kad jam dirbant 2005 m. spalio 2 d. –   2009 m. liepos 7 d., Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėju, neteisingai buvo skaičiuojamas ir mokamas priedas už ištarnautus metus. Neteisingai skaičiuoto ir mokėto atlyginimo priedo dalies laikotarpis apėmė beveik ketverius metus, o DK 298 straipsnyje nebuvo nustatyta ribojimo dėl darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisimo, todėl kasatorius pareiškė du ieškinius (2011 m. sausio 10 d. ir 2012 m. sausio 30 d.) dėl negauto atlyginimo priedo dalies už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki    2009 m. liepos 7 d. ir nuo 2005 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Šioje byloje prašoma priteisti neišmokėto atlyginimo priedo dalį už laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Kitoje civilinėje byloje (Nr. 2A-1435-450/2014) 2014 m. rugsėjo 12 d. priimtame procesiniame sprendime, kuriame priteista negauto atlyginimo priedo dalis už laikotarpį nuo     2008 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. liepos 7 d. (imtinai), Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas privalo būti skaičiuojamas nuo 2009 m. gegužės 22 d. (išvados dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo priėmimo). Taigi egzistuoja du teismų sprendimai, kuriuose ieškinio senaties termino eigos pradžia ir ieškinio senaties termino pabaiga nustatytos skirtingai.

4. Kasatorius mano, kad buvo pažeistos proceso teisės normos, reglamentuojančios netinkamos šalies pakeitimą tinkama procesą (CPK 45 straipsnis), nes apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi jis buvo įpareigotas atsakovu įtraukti Lietuvos valstybę. Tačiau Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje nurodyta teismų praktika, kuria šis rėmėsi, darydamas tokią išvadą, neaktuali nagrinėjamai bylai, nes apeliacinės instancijos teismo nurodytose nutartyse ginčas kilęs dėl valstybės institucijų (Seimo ir Vyriausybės) priimtais teisės aktais, kurie Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, sumažinto teisėjų atlyginimo skirtumo priteisimo. Šiuo atveju ginčas kilo dėl neišmokėtos atlyginimo priedo dalies, kuri susidarė Vilniaus apygardos administraciniam teismui neteisingai skaičiuojant tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir mokant priedą už tarnybos metus Lietuvos valstybei, priteisimo. Šioje situacijoje susiklostė kasatoriaus ir Vilniaus apygardos administracinio teismo materialiniai teisiniai santykiai, todėl negauto atlyginimo priedo dalis turėtų būti priteista iš Vilniaus apygardos administracinio teismo, o ne iš valstybės, atstovaujamos Vyriausybės.

5. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, tiksliai ir aiškiai nenustatydamas ieškinio senaties termino pradžios, pažeidė CK 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalies nuostatas, nukrypo nuo formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Š. G. v. UAB „Ekskontrolierių konsultacijos“, bylos Nr. 3K-3-325/2012; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB „Alvora“, bylos Nr. 3K-3-516/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žalgirio loto“ v. N. J., bylos Nr. 3K-3-112/2010; kt.).

              Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, kad kasatorius praleido senaties terminą, nustatė nepažeisdamas ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančių materialiosios teisės normų. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę (CK 1.127 straipsnio 1 dalis) ir kasacinio teismo praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. UAB „Angura“, bylos Nr. 3K-3-447/2008; 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ieškovo A. S. v. koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009; kt.). Atsakovo manymu, apeliacinės instancijos teismas laikėsi suformuotos teisės aiškinimo praktikos ir, kasatoriui nurodžius, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo vėliau, analizavo, kada protingas ir apdairus žmogus būtų sužinojęs apie savo teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į liudytojos Ž. V. parodymus, kad patvirtinamas faktinis sužinojimas apie nurodomą teisių pažeidimą. Kasatoriaus teiginys, kad apie pažeidimą jis sužinojo 2009 m. balandžio 22 d., kai kreipėsi į teismo pirmininką dėl tarnybos stažo perskaičiavimo, nesudarė pagrindo teismui būtent kasatoriaus nurodomu būdu skaičiuoti ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino šį kreipimąsi: jis pareikštas po to, kai įsigaliojo 2008 m. lapkričio 15 d. Teisėjų atlyginimų įstatymas ir jame nustatytas naujas teisėjų atlyginimų teisinis reglamentavimas, o teismo pirmininkas pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą 2008 m. lapkričio 25 d. įsakymu nustatė priedų už ištarnautą laiką mokėjimą teisėjams, taip pat ir kasatoriui; šiuo prašymu kasatorius prašė teismo pirmininko perskaičiuoti stažą ir išmokėti neišmokėtą teisėjų atlyginimo dalį nuo 2008 m. lapkričio 15 d. ir prašymų dėl ankstesniu laikotarpiu mokėto atlyginimo priedo nereiškė. Atlyginimo priedo mokėjimo ginčo laikotarpiu pagrindas buvo kitas (2004 m. liepos 27 d.) įsakymas, su kuriuo kasatorius tinkamai supažindintas, bet dėl juo nustatyto stažo perskaičiavimo į teismo pirmininką nesikreipė, neprašė perskaičiuoti nuo 2005 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. mokėto atlyginimo.

2. Atsakovas nesutinka dėl pažeidimo dėl darbo užmokesčio priedo dalies nemokėjimo kvalifikavimo kaip tęstinio. Ieškinio senaties terminų eigos pradžia yra kiekviena tęstinio pažeidimo diena – ieškiniams dėl tęstinio pažeidimo pasekmių, t. y. dėl veiksmų arba neveikimo, atliktų konkrečią tęstinio pažeidimo dieną. Kadangi ieškiniu reikalaujama priedo už laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., tai paskutinė ieškinio senaties termino diena yra 2011 m. spalio 31 d. Taigi net ir konstatavus, kad pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, ieškinys paduotas pasibaigus ieškinio senaties terminui.

3. Atsakovas nemano, kad skundžiamame sprendime ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1435-450/2014, nevienodai nustatyta ieškinio senaties termino eigos pradžia. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1435-450/2014 išnagrinėtas ginčas savo faktinėmis aplinkybėmis nėra tapatus ar labai panašus į nagrinėjamą, nes joje kasatorius reiškė reikalavimą dėl atlyginimo priedo dalies už kitą laikotarpį (2008 m. lapkričio 1 d. – 2009 m. liepos 7 d.), ieškovas į teismą kreipėsi 2011 m. sausio 10 d., nepraėjus trejų metų terminui nuo jo nurodyto pažeidimo objektyvaus padarymo dienos. Nagrinėjamoje byloje ieškovas tinkamai supažindintas su 2004 m. liepos 27 d. teismo pirmininko įsakymu, kuris buvo atlyginimo priedo mokėjimo pagrindas, dėl stažo ir atlyginimo priedo perskaičiavimo į teismo pirmininką nesikreipė, o į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo nurodomo pažeidimo darymo.

4. Atsakovas nurodo, kad kasatorius iš esmės, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymu, kelia fakto klausimus. Kasatorius, keldamas nukrypimo nuo teismų praktikos klausimą, iš esmės apsiriboja tik kasacinio teismo nutarčių citavimu, tačiau nenurodo, kuo pasireiškė apeliacinės instancijos teismo nukrypimas nuo tokio pobūdžio bylose formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas mano, kad ieškinio senaties pradžia laikytina 2004 m. balandžio 22 d., kada kasatorius buvo supažindintas su Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės įsakymu dėl penkerių metų tarnybos stažo nustatymo. Kasatorius nepagrįstai sužinojimą apie savo teisių pažeidimą sieja su oficialiu kreipimusi į teismo pirmininkę. Byloje neginčijamai nustatyta, kad prieš pradėdamas darbą, jis buvo supažindintas su jam nustatytu stažu. Toks faktas būtų akivaizdus netgi asmeniui, kuriam nekeliami didesni profesionalumo ir atidumo reikalavimai. Šiuo atveju kasatorius yra aukščiausios kvalifikacijos teisininkas, kuriam privalu išmanyti teisės aktus, juolab kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendžia ginčus dėl tarnybos stažo valstybei nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą jis privalėjo sužinoti ne vėliau kaip 2005 m. spalio 3 d. Nagrinėjamu atveju taikytinas sutrumpintas 3 m. ieškinio senaties terminas, nustatytas DK 27 straipsnio 2 dalyje, taigi, terminas baigėsi 2011 m. spalio 31 d, o ieškinys paduotas tik 2012 m. sausio 30 d.

2. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju neaktualus kasacinio skundo argumentas dėl tinkamo atsakovo nagrinėjamoje byloje. Tačiau jis kartu nurodo, kad pasirinkti bylos šalis yra ieškovo teisė. Ginčas byloje kilęs dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo vykdomos vidaus administravimo procedūros, jokie valstybės priimti teisės aktai neginčijami. Vien tai, kad Vyriausybė organizuoja biudžeto vykdymą, negali būti pagrindas taikyti jai atsakomybę dėl galimai neteisėtai paskaičiuoto darbo stažo. Materialiniai teisiniai santykiai šiuo atveju susiklostė tarp kasatoriaus ir Vilniaus apygardos administracinio teismo, todėl atsakovas Lietuvos valstybė į bylą įtraukta nepagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl ieškinio senačiai taikytinos teisės šioje bylose

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti negauto tarnybinio atlyginimo priedo dalį už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir nurodydamas, kad ginčo laikotarpiai, prilyginami valstybės tarnybai ir laikytini pedagoginio darbo stažu, be teisėto pagrindo neįskaityti į ištarnautus Lietuvos valstybei metus, reikšmingus tarnybinio atlyginimo sudedamajai – priedo dydžiui – skaičiuoti, ir vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką iki sprendimo įvykdymo dienos.

Byloje nustatyta, kad teisėjų darbo stažo apskaičiavimas nuo 2004 m. spalio 1 d. priedams už ištarnautą laiką mokėti atliktas Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko 2004 m. liepos 27 d. įsakymu, kuriuo ieškovui nustatytas penkerių metų darbo stažas procentiniam priedui gauti. Pagal savo pobūdį ginčas dėl negauto tarnybinio atlyginimo priedo dalies neteisingai skaičiavus tarnybos Lietuvos valstybei stažą priteisimo yra tarnybos ginčas. Teisėjo tarnybinio atlyginimo nustatymo tvarka, taip pat tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiavimo taisyklės nustatytos specialiaisiais teisės aktais. Tačiau nei Teismų, nei kitame specialiajame įstatyme nenustatyta ieškinio senačiai taikytina teisė tokio pobūdžio ginčuose, todėl pagal bendruosius teisės taikymo principus: 1) tuo atveju, kai teisėjo tarnybą reglamentuojančiose teisės normose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, taikomos teisėjo tarnybą reglamentuojančios teisės normos, reglamentuojančios panašų santykį; 2) jeigu negalima pritaikyti teisėjo tarnybą reglamentuojančių teisės aktų analogijos, tai taikomos kitų teisės šakų normos, reglamentuojančios panašius santykius; 3) neleidžiama taikyti pagal analogiją specialiųjų teisės normų, nustatančių išimtis iš bendrųjų taisyklių. Taikydamas šias taisykles, kasacinis teismas prieina prie išvados, kad pagal reglamentuojamų teisinių santykių prigimtį, reglamentavimo dalyką, įstatymų pradmenis ir prasmę teisėjo tarnybos santykių teisiniam reglamentavimui artimiausia teisės šaka yra darbo teisė, todėl ieškinio senačiai šioje byloje taikytinos taisyklės, nustatytos DK. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo teisinius santykius pripažinęs, jog teisėjo negautos pajamos tarnybinio atlyginimo forma yra žala, todėl taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teisėjo negautos pajamos tarnybinio atlyginimo forma, kai mokamas mažesnis, nei priklauso pagal įstatymą, tarnybinis atlyginimas dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo netinkamo skaičiavimo, o būtent toks ginčas pagal ieškinio pagrindą ir dalyką yra kilęs ir nagrinėjamas šioje byloje, yra ne žala, o negautos pajamos už tarnybą (darbą plačiąja prasme), todėl nėra teisinio pagrindo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatą.

Kasacinis teismas, aiškindamas DK nuostatų dėl ieškinio senaties taikymą, paaiškins ir CK įtvirtinto ieškinio senaties teisinio reglamentavimo taikymo apimtis darbo teisinių santykių, taip pat pagal analogiją ir teisėjo tarnybos santykių, atveju.

Ieškinio senaties darbo teisiniuose santykiuose samprata ir teisinis reglamentavimas įtvirtinti DK 27 straipsnio nuostatose. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (teisme). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis). Pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Taigi, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties terminų taikymo, turi būti įvertintos DK įtvirtintos nuostatos bei kompleksiškai atsižvelgiama į CK bei CPK teisės normas, kurios taikomos tais atvejais, kai tam tikriems su ieškinio senatimi susijusiems klausimams spręsti nėra įtvirtinto teisinio reglamentavimo pagal darbo teisės normas.

Kadangi ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklių DK nereglamentuoja, tam taikytina CK 1.127 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pažymima, kad teismas, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. D. v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009; kt.).

Dėl ieškinio senaties termino pabaigos iki ieškinio pareiškimo

Teisėjų kolegija, laikydamasi paminėtų ieškinio senatį reglamentuojančios teisės taikymo taisyklių, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog kasatoriaus teisė buvo pažeista 2004 m. liepos 27 d. įsakymu jam nustačius penkerių metų tarnybos stažą procentiniam priedui gauti. Pažymėtina, kad kasatorius pagal savo išsilavinimą, profesiją ir profesinę patirtį vertintinas kaip kvalifikuotas subjektas, kuriam taikytini aukščiausi teisės žinių (žinojimo, suvokimo ir taikymo) standartai (Teismų įstatymo 41, 43, 66 straipsniai), todėl nepagrįsti yra teiginiai, jog jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo vėliau, kai Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai 2009 m. balandžio 22 d. prašymu kreipėsi į teismo pirmininkę dėl tarnybos stažo Lietuvos valstybei perskaičiavimo ir sudaryta komisija 2009 m. gegužės 22 d. išvadoje konstatavo, kad nėra pagrindo įskaityti ginčo laikotarpį į laikotarpį procentiniam priedui skaičiuoti, todėl ši data ir laikytina sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu (subjektyviuoju momentu).

Taigi yra teisinis pagrindas padaryti išvadą, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje pasibaigė iki ieškinio pareiškimo. Dėl to nenustačius aplinkybių, leidžiančių pripažinti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, yra pagrindas ieškinį atmesti (DK 27 straipsnio 2 ir 5 dalys, CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys).

              Dėl byloje analizuojamos teisinės situacijos vertinimo kaip tęstinio pažeidimo

              Teisėjų tarnybos teisiniame reglamentavime neapibrėžiama tęstinio pažeidimo samprata, jos nėra ir DK. Suprantama, teisėjų tarnybos santykiams taikomu teisiniu reglamentavimu nenustatoma ir ieškinio senaties skaičiavimo tvarka tokio pažeidimo atveju. Šio reglamentavimo nėra ir DK. Nesant specialaus teisinio reglamentavimo, tęstinio pažeidimo sąvokai taikytina bendroji teisėje žinoma tęstinio pažeidimo definicija – tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas. Esant tokiam pažeidimui, vadovaujantis DK 27 straipsnio 5 dalimi, CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Vertinant teisinę situaciją šios bylos kontekste, pažymėtina, kad teisinis pagrindas skaičiuoti atitinkamo dydžio ieškovo (teisėjo) tarnybinį atlyginimą – jo sudedamąją, t. y. priedą už tarnybą Lietuvos valstybei, buvo Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko 2004 m. liepos 27 d. įsakymas, kuriuo ieškovui buvo nustatytas penkerių metų tarnybos stažas procentiniam priedui gauti. Šis įsakymas nėra pripažintas neteisėtu, nepakeistas ir nepanaikintas, jo teisėtumas nepaneigtas kitokiu būdu. Jeigu taip būtų, būtų teisinis pagrindas pripažinti, kad neteisėto įsakymo taikymo metu vyko tęstinis pažeidimas. Esant dabartinei teisinei situacijai nėra teisinio pagrindo konstatuoti jokio daryto ar daromo teisės pažeidimo, taigi ir taikyti CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatų. 

              Dėl teismų precedentų

Kasatorius nurodo, kad iš esmės analogiškose bylose Vilniaus apygardos teismas skirtingai nustatė ieškinio senaties termino pabaigą ir ieškinio senaties termino eigos pradžią. Kitoje kasatoriaus minimoje byloje Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas privalo būti skaičiuojamas nuo 2009 m. gegužės 22 d. išvados dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo priėmimo.

Šių kasatoriaus argumentų kontekste primintinos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos: „Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.“

              Kasacinis teismas vadovaujasi šiomis oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis ir nagrinėdamas šią kasatoriaus civilinę bylą bei žinodamas, kad antroji kasatoriaus minima civilinė byla taip pat kasacine tvarka nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo

Kasatorius mano, kad teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias procesą dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama (CPK 45 straipsnis). Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi buvo įpareigotas atsakovu įtraukti Lietuvos valstybę. Tačiau Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje nurodyta teismų praktika, kuria šis rėmėsi, darydamas tokią išvadą, neaktuali šiai bylai, nes apeliacinės instancijos teismo nurodytose nutartyse ginčas kilęs dėl valstybės institucijų (Seimo ir Vyriausybės) priimtais teisės aktais, kurie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, sumažinto teisėjų atlyginimo skirtumo priteisimo.

Šioje byloje kasacine tvarka teisės taikymo aspektu yra tikrinamas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimas, todėl kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl nepatenkančios į bylos nagrinėjimo ribas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutarties teisėtumo.

Kita vertus, tinkamo atsakovo parinkimo klausimas yra aktualus ir šioje byloje. Pažymėtina, kad yra teisinis pagrindas sutikti su kasatoriumi, jog byloje ginčas  kilęs dėl neišmokėtos atlyginimo priedo dalies priteisimo, kuris susidarė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kasatoriaus įsitikinimu, neteisingai skaičiuojant jo tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir mokant priedą už tarnybos metus Lietuvos valstybei. Dėl to šioje teisinėje situacijoje yra galimybė pripažinti, kad jeigu būtų teisinis pagrindas ieškinį šioje byloje visiškai ar iš dalies patenkinti, atsakovu turėtų būti Vilniaus apygardos administracinis teismas, kaip ginčo materialinių teisinių santykių subjektas. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas yra vienas iš atsakovų byloje, todėl, esant pagrindui šioje byloje visiškai ar iš dalies patenkinti ieškinį, nebūtų procesinių kliūčių tai padaryti. Ieškinys abiem atsakovams šiuo atveju pagrįstai atmestas, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad tokia procesinė situacija kaip nors pažeidė kasatoriaus teises.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 5,32 Eur. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 5,32 Eur (penkis Eur 32 ct)  bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                        Virgilijus Grabinskas

         Gintaras Kryževičius

         Andžej Maciejevski