Civilinė byla Nr. 3K-3-186/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.3; 45.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2009 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininko), Birutės Janavičiūtės ir Sigito
Gurevičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „VST“ kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. gruodžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo Kaišiadorių rajono vyriausiojo prokuroro, ginant viešąjį
interesą, pareikštą ieškinį atsakovui AB „VST“, dalyvaujant tretiesiems
asmenims Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, L. B.,
išvadą teikiančiai institucijai Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai,
dėl įpareigojimo sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2006 m. gegužės 17 d.
Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija sudarė su L. B.
gyvenamosios patalpos Kaišiadorių r., Kruonio sen., Anglininkų k., nuomos
sutartį. L. B. išnuomotame name yra elektros įvadas,
bet visuomeninis elektros energijos tiekėjas – atsakovas AB „VST“ atsisakė
sudaryti su ja elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, nes L. B.
yra tik patalpų nuomininkė, o ne savininkė. Atsakovas siūlė buto
nuomininkei ir savivaldybei sudaryti trišalę elektros energijos
pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią savivaldybė būtų subsidiariai atsakinga
už atsiskaitymą už elektros energiją, tačiau savivaldybė nesutiko su šiuo
reikalavimu.
Ieškovas Kaišiadorių
rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras prašė teismo įpareigoti atsakovą
sudaryti su L. B. elektros energijos pirkimo-pardavimo
sutartį dėl elektros tiekimo į butą Kaišiadorių r., Kruonio sen., Anglininkų k.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino ir
įpareigojo atsakovą AB „VST“ per trisdešimt kalendorinių dienų nuo šio
sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su trečiuoju asmeniu L. B.
energijos pirkimo-pardavimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo į
gyvenamąsias patalpas, esančias Kaišiadorių r., Kruonio sen., Anglininkų k.,
kurias 2006 m. gegužės 17 d. nuomos sutarties
pagrindu Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija perdavė L. B. Teismas nurodė,
kad 2006 m. gegužės 17 d. Kaišiadorių rajono
savivaldybės administracija ir L. B. sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. AB „VST“
atsisako sudaryti elektros pirkimo-pardavimo sutartį su nuomininke, siūlydama pasirašyti
trišalę arba dvišalę sutartį, kurios šalis būtų ir Kaišiadorių
rajono savivaldybės administracija, prisiimanti atsakomybę tuo atveju, jeigu
nuomininkas netinkamai atsiskaitys už suvartotą elektros energiją.
Teismas pažymėjo, kad atsakovas nenurodė, kuo
grindžia teisę atsisakyti sudaryti sutartį su konkrečiu nuomininku, nekonkretizavo, kaip tokios sutarties sudarymas pažeis
atsakovo ar visuomenės interesus. Teismas sutiko su ieškovo argumentais,
kad šioje konkrečioje situacijoje atsakovo reikalavimai,
jog savivaldybė privalo prisiimti įsipareigojimus atsiskaityti už suvartotą
elektros energiją, yra neteisėti (CK 1.5, 6.161, 6.350, 6.383, 6.384
straipsniai). Teismo nuomone, atsakovas piktnaudžiauja savo padėtimi versle ir
neatsižvelgia į esminį dalyką, ar tinkamai įrengti elektros tinklai konkrečiose
gyvenamosiose patalpose ir jais saugiai galima tiekti elektros energiją.
Atsakovas nenurodė jokių techninių priežasčių, dėl kurių nebūtų galima tiekti
elektros energijos. Jis iš esmės diskriminuoja vartotoją, kuris iš savivaldybės
nuomoja gyvenamąsias patalpas, ir priskiria tokius asmenis prie padidintos
rizikos vartotojų. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimu buvo nagrinėjama
poįstatyminių teisės aktų atitiktis įstatymams, nesiejant jų su konkrečiomis
faktinėmis bylos aplinkybėmis.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
2008 m. gruodžio 3 d. nutartimi atsakovo AB „VST“
apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m.
kovo 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, sutikdama su pirmosios
instancijos teismo išvadomis, rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono
apylinkės vyriausiojo prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-551/2008). Kolegija,
atmesdama apelianto argumentus, kad gyvenamųjų patalpų savininkas gali geriau
negu nuomininkas užtikrinti toje gyvenamojoje patalpoje esančių elektros
įrenginių saugumą ir tinkamą eksploatavimą, nurodė, kad, priešingai, būtent
nuomininkas, gyvenantis bute ir turintis galimybę nuolat stebėti įrenginių
techninę būklę, turi didesnių galimybių operatyviai reaguoti į pastebėtus gedimus
ar sutrikimus energijos tiekimo tinkle.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas AB „VST“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės
teismo 2008 m. kovo 26 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 3 d. nutartį ir
priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1. Dėl
Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio taikymo. Ši teisės norma turi
būti aiškinama atsižvelgiant į Elektros energetikos įstatymo 24 straipsnio 1
dalį, pagal kurią skirstomųjų tinklų įmonė, kai jos turimoje elektros energijos
skirstymo licencijoje nurodytoje teritorijoje kitam asmeniui neišduota
visuomeninio pirkimo-pardavimo licencija, privalo vykdyti ir elektros energijos
visuomeninio pirkimo-pardavimo veiklą. Taip siekiama užtikrinti, kad visi
fiziniai ir juridiniai asmenys galėtų pirkti elektros energiją valstybės
reguliuojamomis kainomis. Šis skirstomųjų tinklų operatorių įpareigojimas,
teisės atsisakyti sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir
sutarties laisvės principo apribojimas pateisinamas visuomenės interesais –
būtinumu užtikrinti visuomenės aprūpinimą elektros energija. Tačiau Elektros
energetikos įstatymo nuostatos negali būti taikomos visiems asmenims,
suteikiant teisę bet kuriam asmeniui bet kada reikalauti visuomeninio tiekėjo
sudaryti su juo visuomeninio elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį.
Kasatoriaus nuomone, elektros energijos skirstymas ir tiekimas yra neatskiriamai
susijęs su turtu, į kurį skirstoma ir tiekiama elektros energija, kuri yra
perduodama ne tiesiogiai ją perkančiam asmeniui skirstomųjų tinklų
operatoriaus verslo vietoje (CK 6.318 straipsnio 2 dalies 3 punktas), o prie
skirstomųjų elektros tinklų prijungtiems elektros energijos vartotojo elektros
įrenginiams (elektros energijos vartotojui priklausančiam vidaus elektros
tinklui) šių elektros įrenginių buvimo vietoje (operatoriaus ir vartotojo
elektros tinklo nuosavybės riboje). Be to, būtina elektros energijos skirstymo
ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlyga – elektros energijos vartotojo
elektros įrenginių (vidaus elektros tinklo) prijungimas prie skirstomųjų
tinklų bei šių vartotojo elektros įrenginių atitiktis teisės aktų nustatytiems
techniniams reikalavimams. Dėl to, vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo
25 straipsniu, reikalauti visuomeninio tiekėjo sudaryti elektros energijos
pirkimo-pardavimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo į konkrečiame turte
esančius elektros įrenginius (vidaus elektros tinklą) turi teisę tik turto,
kuriame esančius elektros įrenginius (vidaus elektros tinklus) turi būti
tiekiama elektros energija, savininkas, turintis teisę reikalauti prijungti
(atjungti) savo įrenginius (vidaus elektros tinklus) prie skirstomųjų tinklų
bei sudaryti (nutraukti) sutartis dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo
(skirstymo) į jo vidaus tinklą (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 35
dalis, CK 6.383 straipsnio 1, 2 dalys, 6.384 straipsnio 1 dalis, 6.390
straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d.
įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių
81-84 punktai, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu
patvirtintų Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų
(elektros tinklų, elektros įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių
energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklių 41 punktas).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu
Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29, 30
punktais visuomeninis tiekėjas turi teisę, o ne pareigą, esant savininko
raštiškam sutikimui, sudaryti visuomeninio elektros energijos pirkimo-pardavimo
sutartį su turtą nuomos, panaudos ar kitais pagrindais valdančiu asmeniu bei
turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku. Visuomeniniam tiekėjui
atsisakius sudaryti visuomeninio elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su
nuomininku ar kitu turtą valdančiu asmeniu, ją visada su visuomeniniu tiekėju
gali sudaryti turto savininkas ir taip išspręsti aprūpinimo elektros energija
klausimą. Kasatoriaus nuomone, trečiųjų asmenų buto nuomos sutartis nesukūrė
teisių ir pareigų visuomeniniam elektros energijos tiekėjui AB „VST“ (CK 6.189
straipsnio 1 dalis). Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio aiškinimas,
įpareigojant visuomeninį tiekėją visais atvejais sudaryti visuomeninio elektros
energijos pirkimo-pardavimo sutartį ne tik su savininkais, bet ir su kitais
asmenimis, nepagrįstai apribotų visuomeninio tiekėjo teises ir sudarytų sąlygas
savininkams nemokėti už patiektą elektros energiją (pvz., patalpas, butus,
gamybinius objektus fiktyviai išnuomojant nemokiems asmenims ir kt.).
Europos Sąjungos
teisės aktuose neįtvirtinta kitokios negu Lietuvos Respublikos nacionalinėje
teisėje elektros energijos vartotojo sąvokos ir nenustatyta elektros tiekėjo
pareigos sudaryti sutartį su gyvenamųjų patalpų nuomininkais. 2003 m.
birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/54/EB dėl
elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą
96/92/EB, įtvirtinta sąvoka „namų ūkio vartotojai“. Tai - elektros energijos
vartotojai, perkantys elektros energiją savo namų ūkio vartojimui, išskyrus
komercinę ar profesinę veiklą. Ši sąvoka neturi būti aiškinama kaip sukurianti
tiekėjui pareigą sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su
kiekvienu asmeniu, kuris turi elektros energijos vartojimo poreikį ir kreipiasi
dėl sutarties sudarymo, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių.
2. Dėl Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo sprendimo reikšmės. Šiaulių miesto
apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kurioje buvo pareikštas
analogiškas reikalavimas AB „VST“, kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį
administracinį teismą, prašydamas ištirti Lietuvos Respublikos ūkio ministro
2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir
naudojimo taisyklių 29 ir 30 punktų atitiktį CK 6.161 straipsnio 2 dalies,
Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių
gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros
energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punkto
nuostatoms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio
19 d. sprendimu nenustatė teisės aktų prieštaravimo. Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d.
įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių
29, 30 punktų teisėtumo klausimą sprendė ne abstrakčiai, o aiškindamasis, ar
operatorius (tiekėjas) turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku, ir
nustatė, kad operatorius (tiekėjas) tokią teisę turi ir tai neprieštarauja CK
6.161 straipsnio 2 daliai, Elektros energetikos įstatymo 25 straipsniui.
Teismai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadas, kad
elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo prioritetas teiktinas
įrenginių savininkui, kuris privalo visiškai užtikrinti aprūpinimo elektros
energija patikimumą ir saugumą bei atsiskaitymą laiku už suvartotą elektros
energiją.
3. Dėl kasatoriaus
sąžiningumo. Kasatorius, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio
7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo
taisyklių 30 punkto pagrindu atsisakydamas sudaryti sutartį su nuomininku,
siekia užtikrinti aprūpinimo elektros energija patikimumą ir saugumą, tinkamą atsiskaitymą
už suvartotą elektros energiją. Šie tikslai pasiekiami sudarant elektros
energijos pirkimo-pardavimo sutartį būtent su gyvenamųjų patalpų savininku.
Kasatorius nuomone, savo teise atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku jis
naudojosi sąžiningai ir ja nepiktnaudžiavo. Pažymėtina, kad ieškovas ieškinio
pagrindu nenurodė ir šioje byloje neįrodinėjo, kad kasatorius savo veiksmais
pažeidė pareigą veikti sąžiningai.
4. Dėl
savivaldybės teises ir pareigas reglamentuojančių teisės normų taikymo.
Savivaldybės civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais
ir lygiomis teisėmis su kitais šių santykių dalyviais (CK 2.36 straipsnio 1
dalis). Sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos ir
kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia ne kaip viešojo
administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose
teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Aplinkybė, kad
socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo, t. y.
savivaldybės vykdomos pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 4 punktą
priskirtosios (ribotai savarankiškos) funkcijos, formų, nekeičia savivaldybės
teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Savivaldybė,
vykdydama socialinio būsto nuomos funkciją, ne tik veikia vienodais pagrindais
su kitais teisinių santykių dalyviais, bet ir negali perkelti atsakomybės ir
rizikos dėl vykdant šią funkciją galinčių atsirasti nuostolių kitiems asmenims
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008
m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“
v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008).
5. Dėl Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje
Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr.
3K-3-551/2008. Išvadą apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką
galima daryti tik išanalizavus pakankamą skaičių nutarčių už atitinkamą
laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2004 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. S. v. A. S.,
bylos Nr. 3K-3-443/2004). Teismo nurodyta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis neformuoja teismų praktikos, nes yra vienintelė
nutartis, kurioje teismas pasisakė dėl Elektros energetikos įstatymo 25
straipsnio aiškinimo ir taikymo. Be to, ši nutartis prieštarauja tiek Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams, nurodytiems 2008 m. sausio 30 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008, tiek Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimui. Remiantis
Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu Konstitucijoje
įtvirtintas teisinės valstybės principas lemia jurisprudencijos tęstinumą.
Pažymėtina ir tai, kad kasatoriaus nesąžiningumas šioje civilinėje byloje
nebuvo įrodinėjamas, priešingai nei civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2008.
Kasatorius pateikė
prašymą perduoti šią civilinę bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų
kolegijai, nurodydamas, kad byloje kilęs sudėtingas teisės aiškinimo ir taikymo
klausimas. Teismų praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių elektros
energijos sutarčių sudarymą, elektros energijos vartotojo sąvoką, yra
prieštaringa.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovas Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras prašo
kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Pagal
Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnį visuomeninis tiekėjas privalėjo
sudaryti sutartį. Elektros energijos vartotoju gali būti ne tik patalpų
savininkas, ką patvirtina CK 6.383 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta vartotojo
sąvoka. Visuomeninis tiekėjas turi galimybę kontroliuoti atsikaitymą už
suvartotą elektros energiją ir esant reikalui jos tiekimą nutraukti (Elektros
energetikos įstatymo 27 straipsnis, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m.
spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir
naudojimo taisyklių 97.1, 100.8 punktai).
2. Pagal CK 6.584 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintą Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašą šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų ir šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatyta tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis arba kita vartojimo ar nuomos sutartyse nustatyta tvarka.
3. Teismai
neprivalėjo vadovautis kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d.
nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus
miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008, nes nurodytoje civilinėje byloje
buvo sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas, kai laiku nebuvo sudaryta šilumos
tiekimo sutartis. Nagrinėjamoje byloje kasatorius nepateikė įrodymų, kad nuomininkė
neatsiskaitė ar neatsiskaitys už tiekiamą elektros energiją. Be to, šilumos ir
elektros energijos tiekimo pobūdis iš esmės skiriasi, nes elektros energija
tiekiama autonominiais tinklais ir ją galima atjungti, nepažeidžiant kitų
vartotojų teisių.
4. Teismai
pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių
rajono apylinkės vyriausiojo prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr.
3K-3-551/2008, nes nurodytos civilinės ir nagrinėjamos civilinės bylos faktinės
aplinkybės analogiškos. Ši kasacinio teismo nutartis neprieštarauja Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d.
sprendimui.
5. 2003 m.
birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/54/EB dėl
elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančioje Direktyvą
96/92/EB, nurodoma, kad direktyvoje svarbu pateikti bendras minimalias normas,
kurių turi laikytis visos valstybės narės, atsižvelgiant į vartotojų apsaugos,
tiekimo saugumo, aplinkos apsaugos ir lygiaverčio konkurencijos laipsnio
užtikrinimo visose valstybėse narėse tikslus. Vartotojai nurodyti kaip
perkantys elektros energiją savo asmeniniam, taip pat savo namų ūkio
vartojimui. Tokie principai ir tikslai įtvirtinti ir nacionaliniuose teisės
aktuose, reglamentuojančiuose elektros energijos tiekimą, juose nenustatyta,
kad sutartis dėl elektros energijos tiekimo privaloma sudaryti tik su
gyvenamųjų patalpų savininkais.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą trečiasis asmuo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija
prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas
tokiais argumentais:
Teismai
neturėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos
Nr. 3K-3-3/2008, išdėstytais išaiškinimais, nes precedento galią turi tik tokie
ankstesni teismų sprendimai, kurie priimti bylose, kurių faktinės aplinkybės
yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos. Kasatoriaus nurodyta kasacinio
teismo nutartis priimta byloje, kurioje kilęs ginčas dėl atsiskaitymo už
šilumos energiją, kur patalpų nuomininkas nesudarė sutarties su šilumos tiekėju
ir nepageidavo jos sudaryti, o nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl elektros
energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, nuomininkė kreipėsi dėl
elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, o tiekėjas atsisakė ją
sudaryti; pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo pradėta tiekti
elektros energija į nuomojamas patalpas ir nuomininkė jau trejus metus laiku
atsiskaito už elektros energiją, ginčo dėl atsiskaitymo nėra. Šilumos energija
ir elektros energija yra skirtingos prekės, kurių teisinis reglamentavimas
skiriasi. Pagal Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnį visuomeninis
tiekėjas privalo sudaryti sutartį ir tiekti elektros energiją visiems jam
išduotoje licencijoje nustatytoje teritorijoje esantiems ir to pareikalavusiems
vartotojams. Jei vartotojas pažeidžia sudarytą sutartį, tiekėjas gali imtis
Elektros energetikos įstatymo 27 straipsnyje nustatytų priemonių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasatoriaus prašymo perduoti bylą
nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai
Bylos
perdavimas nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai galimas konstatavus CPK 357
straipsnio 1 dalyje nustatytą pagrindą–kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas
teisės aiškinimo ar taikymo klausimas. Kiekvienos bylos kontekste tai yra
vertinamojo pobūdžio pagrindas. Teisės normų, reglamentuojančių energijos
pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą, tinkamas bei vienodas aiškinimas ir
taikymas iš tiesų yra svarbus, kaip ir kitų teisės normų vienodas aiškinimas ir
taikymas nagrinėjant bylas. To reikalauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje
įtvirtintas teisinės valstybės principas, suponuojantis jurisprudencijos
tęstinumą – teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų
sudarytos prielaidos vienodai bendrosios kompetencijos teismų praktikai formuotis,
analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat, bendrosios kompetencijos
teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama, o praktika atitinkamų kategorijų
bylose turi būti koreguojama tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai
būtina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Teismų praktika
bylose, kuriose aiškinamos teisės normos, reglamentuojančios energijos
pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą, nėra gausi, dar tik formuojasi, tačiau
nėra prieštaringa. Teisėjų kolegijos nuomone, išplėstinei teisėjų kolegijai
formuoti praktiką, dar nesant pakankamai analizuotinų nutarčių, nenustačius
prieštaravimų, nesant objektyviomis aplinkybėmis pagrįsto koregavimo poreikio,
nėra pagrindo.
Dėl
vartotojo ir elektros energijos vartotojo sampratos
Vadovaujantis
vartotojų apsaugos srityje priimtomis Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės
aktų normomis, sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji
atitinka tam tikrus esminius požymius. Pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis
asmuo. Antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja ne dėl savo
ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio
poreikiams tenkinti. Trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis
ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Toks
teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai
kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis,
yra galutinis prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ar paslaugų
įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus vandenys“, bylos
Nr. 3K-3-579/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. AB
„Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008).
Elektros energetikos
įstatymo 2 straipsnio 35 dalyje vartotoju įvardijamas asmuo, kurio įrenginiai
yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir
kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams. Pagal šio įstatymo 2
straipsnio 3 dalį buitinis vartotojas yra fizinis asmuo, perkantis elektros
energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu
ar profesija, tenkinti, t. y. atitinka vartojimo sutarties šalies - vartotojo
- teisinį statusą.
Nagrinėjamoje byloje elektros energijos
vartotojas yra trečiasis asmuo byloje - socialinio būsto nuomininkė, perkanti
elektros energiją asmeniniams, šeimos poreikiams, nesusijusiems su verslu.
Dėl
prioriteto vartotojo teisėms suteikimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
konstatuota, kad sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai
įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės
padėties. Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu,
gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas,
išskyrus atvejus, kai šios nustatytos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Tele2“ v. IĮ
,,Rogrinta“, bylos Nr. 3K-3-579/2008). Siekiant apginti
silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės
principas gali būti ribojamas įstatymo. Tiek Europos Sąjungos, tiek ir
nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta padidinta vartotojo teisių apsauga ir
nustatyta, kad vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių
taikomos specialios, užtikrinančios didesnę silpnesniosios sutarties šalies –
vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Būtinybę
užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų
interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės
ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio
tvarkymo principas ir Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos
Sąjungos teisės; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai
peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip
viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės
daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A.
A. v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001;
2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S.
v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario
29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo
savininkų bendrija v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2008 m.
spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Ribenos
prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Taigi tuo atveju, kai elektros
energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis – abonentas yra fizinis asmuo,
kuris elektros energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams,
jis yra vartotojas vartotojų apsaugos teisės prasme ir turi gauti įstatyminę
vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą.
Dėl
elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo su socialinio būsto
nuomininku
Spręsdama dėl elektros energijos tiekėjo
reikalavimo sudaryti sutartį ne tik su socialinio būsto nuomininku, bet ir su
savininku (savivaldybe), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB
„VST“, bylos Nr. 3K-3-551/2008, 2009 m. balandžio
14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kaišiadorių rajono
apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos
Nr. 3K-3-185/2009, išaiškino, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis,
remiantis CK 6.383 straipsnio 3 dalimi, yra viešoji sutartis, todėl energijos
tiekėjui taikoma įstatyme nustatyta prievolė sudaryti sutartį su bet kuriuo
asmeniu, kai šis kreipiasi, o atsisakymas sudaryti sutartį gali būti
grindžiamas tik įstatymų nustatyta tvarka patvirtintomis išimtimis (CK 6.161
straipsnio 2 dalis). CK 6.383 straipsnio 2 dalyje apibrėžiamos
elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo su abonentu sąlygos,
CK 6.161 straipsnio 2 dalies taikymo aspektu vertintinos kaip
įstatymų nustatyta tvarka patvirtintos išimtys, kuriomis gali būti grindžiamas
atsisakymas sudaryti elektros energijos tiekimo sutartis. Abonento teisė
sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tiek pagal CK 6.383 straipsnio
2 dalį, tiek pagal Elektros energetikos įstatymą kildinama ne iš nuosavybės
teisės į gyvenamąsias patalpas bei elektros energiją naudojančius įrenginius
(reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus), o iš prekės vartojimo poreikio,
kai vartojimas atitinka CK 6.383 straipsnio 2 dalyje nustatytas
sąlygas, t. y. kai asmuo turi (bet kuriais teisėtais pagrindais) elektros
energiją naudojančius įrenginius (vidaus tinklus), prijungtus prie elektros
energijos tiekimo tinklų, ir yra įrengti energijos apskaitos prietaisai.
Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės),
patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d.
įsakymu Nr. 4-350, 29 ir 30 punktuose vartojamos formuluotės:
„operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti
(...) ir su nuomininkais“ ir „operatorius ar tiekėjas turi teisę atsisakyti
sudaryti sutartį su nuomininku“, – operatoriaus (tiekėjo) dispozityvumo aspektu
negali būti suprantamos kaip įstatymų nustatyta tvarka patvirtintos prievolės
sudaryti elektros energijos tiekimo sutartį išimtys (CK 6.161 straipsnio
2 dalis). Elektros energetikos įstatymas įgyvendino 2003 m. birželio
26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/54/EB dėl elektros
energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią Direktyvą 96/92/EB,
kurioje nustatytos bendrosios elektros energijos gamybos, perdavimo,
paskirstymo ir tiekimo taisyklės. Direktyvoje vartotojo, kaip elektros
energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalies, teisinio statuso įgijimui
nekeliami nuosavybės teisės į daiktus reikalavimai, o pateikiamos bendrosios
minimalios normos, kurių turi laikytis visos valstybės narės, atsižvelgiant į
vartotojų apsaugos ir tiekimo saugumo laipsnio užtikrinimo visose valstybėse
narėse tikslus; nacionaliniuose teisės aktuose, kuriais įgyvendinama ES antrinė
teisė, įtvirtinamas teisinis reguliavimas turi būti aiškinamas taip, kad
vartotojų teisių apsaugos minimalieji reikalavimai būtų įgyvendinti taip, kaip
jie apibrėžiami Direktyvoje. Remiantis šiuo požiūriu, galima teigti, kad
elektros energijos tiekėjo galimybė sudaryti ar teisė nesudaryti elektros
energijos pirkimo–pardavimo sutarties su nuomininku, nurodytos Taisyklių 29 ir
30 punktuose, turi būti aiškinama ne kaip absoliuti pasirinkimo laisvė, o
kaip pareigos ir teisės derinys, pagrįstas sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės
praktikos sutartiniuose santykiuose imperatyvais (CK 6.158 straipsnis).
Sąžiningumas, be kita ko, reiškia nepiktnaudžiavimą teise, o atsisakymas
sudaryti viešąją sutartį ne įstatymuose nustatyta tvarka patvirtintais
pagrindais, kai be teisėto pagrindo nuosavybės teisė į daiktus pripažįstama
lemiančiu veiksniu atsisakymui pagrįsti, prieštarauja subjektinių teisių,
kurias siekiama įgyvendinti, paskirčiai, pažeidžia tiek vartotojų kaip abonentų
pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, tiek kaip vartotojų pagal
vartojimo sutartis (CK 1.39 straipsnio 1 dalį) teises.
Taigi kasatoriaus argumentacija, kad
remiantis Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnio nuostatomis reikalauti
visuomeninio tiekėjo sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį dėl
elektros energijos tiekimo į konkrečiame turte esančius elektros įrenginius
(vidaus elektros tinklą) turi teisę tik turto, į kuriame esančius elektros
įrenginius (vidaus elektros tinklus) turi būti tiekiama elektros energija,
savininkas, turintis teisę reikalauti prijungti (atjungti) savo įrenginius
(vidaus elektros tinklus) prie skirstomųjų tinklų bei sudaryti (nutraukti)
sutartis dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo (skirstymo) į jo vidaus
tinklą, atmestina, nes abonento teisė sudaryti elektros energijos
pirkimo-pardavimo sutartį tiek CK 6.383 straipsnio 2 dalyje, tiek Elektros
energetikos įstatyme įtvirtintame teisiniame reguliavime kildinama ne
nuosavybės teisės į gyvenamąsias patalpas bei elektros energiją naudojančius
įrenginius (reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus), o prekės vartojimo
poreikio pagrindu, kai vartojimas atitinka CK 6.383 straipsnio 2 dalyje
nustatytas sąlygas, t. y. kai asmuo turi (bet kuriais teisėtais pagrindais)
elektros energiją naudojančius įrenginius (vidaus tinklus), prijungtus prie
elektros energijos tiekimo tinklų, ir yra įrengti elektros energijos apskaitos prietaisai.
Toks asmuo yra socialinio būsto nuomininkas, teisėtai, sudarytos socialinio
būsto nuomos sutarties pagrindu valdantis ir elektros energiją naudojančius
įrenginius (vidaus tinklus), prijungtus prie elektros energijos tiekimo tinklų,
ir kuriuose yra įrengti elektros energijos apskaitos prietaisai.
Nurodytais argumentais pirmasis ir
trečiasis kasacinio skundo argumentai atmetami.
Dėl Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimo
Administracinių bylų teisenos įstatymo
XVI skirsnyje nustatyta tvarka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007
m. lapkričio 19 d. sprendimu buvo tiriamas norminio administracinio akto –
Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350
patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių atitinkamų
nuostatų teisėtumas; aktas pripažintas teisėtu, todėl Taisyklių 30 punkto
nuostata, suteikianti operatoriui ar tiekėjui teisę atsisakyti sudaryti sutartį
su nuomininku, yra galiojanti. Tačiau nėra nekvestionuojamų civilinių teisių ir
tokia, juridinės technikos prasme absoliuti ir išskirtinai tik nuo operatoriaus
ar tiekėjo subjektyvios valios priklausanti nuostata, nors de iure ir
galiojanti, negali nemotyvuotai, ne įstatyme įtvirtintais argumentais, todėl nepagrįstai
varžyti vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisės pirkti iš tiekėjo
elektros energiją savo buitiniams poreikiams tenkinti. Neneigiant galiojančios
nuostatos teisėtumo, nagrinėjamos bylos kontekste tampa aktualus jos aiškinimas
ir taikymas - ji negali būti traktuojama kaip absoliuti tiekėjo ar operatoriaus
teisė nemotyvuotai, nepagrįstai atsisakyti sutarties su socialinio būsto
nuomininku sudarymo ir taip pažeisti jo, kaip sutarties šalies ir
prioritetiškai ginamo vartotojo, teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į
išdėstytą argumentaciją ir remiantis Elektros energetikos įstatymo 25
straipsnio nuostatomis, teisę reikalauti visuomeninio tiekėjo sudaryti elektros
energijos pirkimo-pardavimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo į konkrečiame
turte esančius elektros įrenginius (vidaus elektros tinklą) turi ne tik turto,
į kuriame esančius elektros įrenginius (vidaus elektros tinklus) turi būti
tiekiama elektros energija, savininkas, bet ir teisėtas socialinio būsto
nuomininkas, kuris teisėtu (socialinio būsto nuomos sutarties) pagrindu turi
elektros energiją naudojančius įrenginius, prijungtus prie elektros energijos
tiekimo tinklų, ir kur yra įrengti energijos apskaitos prietaisai.
Nurodytais motyvais antrasis kasacinio
skundo argumentas atmestinas.
Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikos
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir
taiko teisės normas. Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje,
atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su
taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas
gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes
šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje
byloje ratio decidendi. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles,
suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla,
kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį,
kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja.
Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams
nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią
nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
1998 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus
rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. UAB „Sverida“, bylos Nr.
3K-122/1998; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Albinos
Blažienės personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių
inspekcija, bylos Nr. 3K-3-945/1999; 2000 m. kovo 8 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. G. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-271/
2000; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr.
3K-3-569/2002; ir kt.). Tokiu turiniu konstitucinis jurisprudencijos tęstinumo
principas yra suformuluotas ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d.
nutarime. Kasatoriaus nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr.
3K-3-3/2008, skiriasi faktinėmis aplinkybėmis – prekė ne elektros energija, bet
šilumos energija, kurios tiekimo vartotojui techninės sąlygos dėl tiekimo
tinklų bendrumo yra esmingai skirtingos, kaip ir prekių pardavimo teisinis
reguliavimas, vartotojo valios išraiška, todėl nutartyje suformuluotomis teisės
aiškinimo ir taikymo taisyklėmis nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis.
Nurodytais
motyvais ketvirtasis ir penktasis kasacinio skundo argumentai atmestini.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad CPK 346 straipsnyje įtvirtintų, apeliacinės
instancijos teismo nutarties panaikinimą lemiančių pagrindų nenustatyta.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas
Šerkšnas
Birutė Janavičiūtė
Sigitas
Gurevičius