Kurjeriams atvykus į Daugpilį, V. J. mobiliuoju telefonu, veikiančiu TELE 2 tinkle, iš Alytaus pataisos namų paskambindavo į namų telefonus „Lattelecom“ tinkle Daugpilyje ir pakeisdamas savo balsą prisistatinėdavo kaip artimas aukų giminaitis, ir informuodavo, kad įvykdė kelių eismo įvykį bei kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės privalo sumokėti tam tikrą pinigų sumą nukentėjusiajam. Po to V. J. prisistatydavo kaip policijos pareigūnas ir pranešdavo, kokią pinigų sumą reikia atgabenti į nurodytą vietą. Apgaule pranešdamas melagingus duomenis aukoms ir šioms sutikus sumokėti, V. J. susisiekdavo telefonu su kurjeriu Daugpilyje, šis surasdavo vietą, kurioje būdavo nedaug žmonių, ir perduodavo jos adresą V. J. . Tuomet V. J. paskambindavo aukai, nurodydavo vietą ir asmens, kuriam turi būti perduodami pinigai, vardą, užsakydavo aukai taksi. Kurjerio ir aukos susitikimo metu V. J. mobiliuoju telefonu instruktuodavo kurjerį, šis perduodavo telefoną aukai, tuomet V. J. prisistatydavo kaip pareigūnas ir liepdavo perduoti pinigus kurjeriui. Gavęs pinigus kurjeris pasislėpdavo ir apgaulės būdu įgytus pinigus pervesdavo į Lietuvos Respubliką. Iš viso EAO yra nurodytas 31 įtariamo sukčiavimo atvejis, kurie įvyko 2007 m. kovo 6 d. – 2007 birželio 7 dienomis. EAO nurodyta, kad V. J. įtariamas apgaulės būdu pasisavinęs didelės – 21 743 latų (t. y. 107 136,46 litų) – vertės svetimą turtą.
Maksimali laisvės atėmimo bausmė, kuri gali būti paskirta už šį nusikaltimą Latvijos Respublikoje, – 13 metų.
Europos arešto orderis išduotas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/5 84/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų 2 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, Europos arešto orderio e punkto I dalyje šį nusikaltimą nurodant kaip sukčiavimą, įskaitant sukčiavimą, kuris turi poveikio Europos Bendrijų finansiniams interesams, kaip apibrėžta 1995 m. liepos 26 d. Konvencijoje dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos. Kartu veikos, kurių padarymu įtariamas V. J. , atitinka dvigubo baudžiamumo principą, nes yra numatytos Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje
Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijų ieškomam V. J. 2007 m. lapkričio 20 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 (dviem) mėnesiams, suėmimo terminą skaičiuojant nuo 2007 m. lapkričio 20 d.
Užtikrinant perduotino asmens teises, 2007 m. lapkričio 29 d. V. J. , dalyvaujant gynėjui advokatui Romualdui Lelertavičiui, buvo supažindintas su Latvijos Respublikos kompetentingos teisminės institucijos jam išduoto Europos arešto orderio turiniu, taip pat jam buvo išaiškinta supaprastinto perdavimo iš Lietuvos Respublikos tvarka bei teisinės tokio perdavimo pasekmės. V. J. nesutiko būti perduotas Latvijos Respublikai pagal Europos arešto orderį.
Žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė jokių privalomo Europos arešto orderio nevykdymo pagrindų, numatytų 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnio 3 dalyje, kurie neleistų Europos arešto orderį išdavusiai Latvijos Respublikai perduoti V. J. baudžiamajam persekiojimui vykdyti už nusikalstamas veikas, numatytas Latvijos Respublikos BK 177 straipsnio 3 dalyje
2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 4 straipsnio ir Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti fakultatyvūs atsisakymo išduoti pagal Europos arešto orderį pagrindai. Vienas jų – kad Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir teisingumo interesus, gali būti neperduodamas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei, jeigu nusikalstama veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje. Tačiau žemesnysis teismas konstatavo, kad šiuo atveju sukčiavimas, kuriuo įtariamas V. J. , padarytas veikiant bendrininkų grupe. Vieni bendrininkai veikė Lietuvos valstybės teritorijoje, kiti – Latvijos Respublikos teritorijoje. Sukčiavimas apgaule įgyjant savo ir kitų naudai didelės vertės svetimą turtą baigtas Latvijos valstybės teritorijoje. Latvijos Respublikoje dėl šio nusikaltimo yra pradėtas baudžiamasis procesas. Visi nukentėję asmenys gyvena Latvijos Respublikoje, dauguma jų – pagyvenę žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis. Įvertinus visa tai, asmenų, įtariamų bendrininkavus nurodytame nusikaltime, baudžiamasis procesas baigtinas vienoje jį pradėjusioje Latvijos valstybėje, kurios baudžiamojo įstatymo galiojimo erdvėje ir atsirado nusikaltimo padariniai. Būtent tokia tolesnė baudžiamojo proceso eiga geriausiai užtikrintų proceso atitiktį teisingumo reikalavimams, taip pat greito proceso bei rungimosi principų veikimą.
Kitų neprivalomo Europos arešto orderio nevykdymo pagrindų, numatytų 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 4 straipsnio ir Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnio 4 dalyje, patikrinimo metu Vilniaus apygardos teismas nenustatė.
Kadangi Europos arešto orderis išduotas Lietuvos Respublikos piliečio baudžiamojo persekiojimo tikslais, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnio 7 dalyje, Lietuvos Respublikos pilietis V. J. Europos arešto orderį išdavusiai Latvijos Respublikai perduotas su sąlyga, kad jis, jei bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis, bus grąžintas į Lietuvos Respubliką atlikti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę, jeigu to prašytų jis pats arba to pareikalautų Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.
Perduotinas asmuo V. J. skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartį ir neperduoti jo Latvijos Respublikai baudžiamajam persekiojimui.
V. J. skunde nurodo, kad jis nepadarė jokio nusikaltimo Latvijos Respublikoje. Jo manymu, ši baudžiamoji byla gali būti fabrikuojama bei jam gali būti daromas fizinis bei psichologinis spaudimas, nes šioje byloje yra nukentėjusiųjų, susijusių su Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijomis.
Perduotino asmens V. J. skundas atmetamas.
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartis perduoti V. J. Latvijos Respublikai baudžiamajam persekiojimui pagrįsta ir teisėta.
Europos arešto orderis yra Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita ES valstybė narė įpareigojama suimti ir perduoti šiame sprendime nurodytą asmenį siekiant pradėti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir kuris atitinka 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo (2002/584/TVR) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus formos ir turinio reikalavimus (BPK 171 straipsnio 1 dalis).
Šiuo atveju V. J. prašomas suimti ir perduoti siekiant pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą Latvijos Respublikoje dėl nusikalstamų veikų, susijusių su sukčiavimu. Ši veika yra įrašyta į nusikalstamų veikų, išvardintų 2002-06-13 Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų 2 straipsnio 2 dalyje, sąrašą. Tai reiškia, kad dvigubas veikos baudžiamumas netikrinamas, užtenka, kad išduodančioji orderį valstybė įrodytų, jog pagal jos įstatymus veika, dėl kurios prašoma perduoti asmenį, atitinka šią sąraše nurodytą veiką ir už ją numatyta ne mažesnė nei 3 metų laisvės atėmimo bausmė.
Teismas, spręsdamas tokio perdavimo klausimus, patikrina, ar yra laikomasi Europos arešto orderio turiniui ir formai keliamų reikalavimų ir ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo turi būti neperduodamas ar gali būti neperduodamas kitai ES valstybei narei, šiuo atveju Latvijos Respublikai. Tai Vilniaus apygardos teismas atliko ir pagrįstai nenustatė jokių privalomo neperdavimo pagrindų.
Iš pateiktos EAO medžiagos matyti, kad sukčiavimas, kuriuo V. J. įtariamas, padarytas bendrininkų grupe veikiant dviejose ES valstybėse-narėse. Vieni bendrininkai veikė Lietuvos Respublikos teritorijoje, kiti – Latvijos Respublikos teritorijoje. Ši nusikalstama veika baigta Latvijos Respublikos teritorijoje, nes būtent šioje valstybėje atsirado šio nusikaltimo pasekmės. Latvijos Respublikoje dėl šio nusikaltimo pradėtas baudžiamasis procesas, pastarojoje valstybėje gyvena ir visi nukentėjusieji, kurių dauguma yra senyvo amžiaus. Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir teisingumo interesus, gali būti neperduodamas EAO išdavusiai valstybei, jeigu nusikalstama veika padaryta Lietuvos Respublikos teritorijoje (teritorinis baudžiamosios jurisdikcijos principas, įtvirtintas BK 91 straipsnio 4 dalies 4 punkte). Skundžiamoje nutartyje žemesnysis teismas išsamiai motyvavo, kodėl nesivadovavo šiuo neprivalomo neperdavimo pagrindu ir kodėl nusikaltimo padarymo vietą (forum delicti commisini) nustatė būtent Latvijos Respublikoje. EAO pateikti faktai rodo, kad pagrindinis persekiojamo sukčiavimo akcentas šiuo atveju yra būtent pavojingi padariniai – apgaule išvilioti nukentėjusiųjų pinigai. Iš nusikalstamos veikos realizavimo mechanizmo matyti, kad sukčiavimu įtariami asmenys, tame tarpe ir perduotinas asmuo, visiškai kontroliavo padarinių kilimą ir norėjo, kad pasekmės atsirastų Latvijos Respublikoje. Pastebėtina ir tai, kad nelogiška, jog organizatoriui, vykdytojams ir padėjėjams darant tą pačią nusikalstamą veiką, tačiau dalį bendrų nusikalstamų veiksmų atliekant skirtingose valstybėse, šios valstybės abi būtų pripažįstamos nusikalstamos veikos padarymo vietomis.
Perduotinas asmuo V. J. skunde nurodo, kad Latvijos Respublikoje nepadarė jokio nusikaltimo. Tačiau iš pateiktos EAO medžiagos matyti, kad V. J. įtariamas Latvijos Respublikoje su bendrininkų grupe apgaule pasisavinęs nukentėjusiųjų turtą net 31 atveju. Aukštesniojo teismo teisėjas atkreipia dėmesį, kad EAO vykdymas yra paremtas valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu, todėl sprendžiant asmens perdavimo klausimą orderyje esančių nusikaltimų aplinkybės nėra tikrinamos ir kaltės įrodymai nėra reikalaujami. Vykdančiosios šalies kompetentinga teisminė institucija pasitiki gauta iš kitos ES valstybės narės kompetentingos institucijos, kuri išdavė EAO, pateikta informacija. Pastebėtina, kad Latvijos Respublikos kompetentingos institucijos išduotame EAO išsamiai išvardintos nusikalstamos veikos, kurias padaręs V. J. įtariamas, bei nurodyta visa kita EAO vykdymui būtina informacija.
Taip pat V. J. skunde teigia, kad jis nepasitiki Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijomis, mano, jog jam gali būti daromas fizinis bei psichologinis spaudimas, nukentėjusieji yra susiję su Latvijos teisėsauga. Tačiau jokių konkrečių faktų, pagrindžiančių šiuos teiginius, perduotinas asmuo nepateikia. Aukštesniojo teismo teisėjo nuomone, tokie skundo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Lietuvos Respublikos teismams, vykdantiems V. J. perdavimą pagal EAO, nėra pagrindo nepasitikėti Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijų atliekamu baudžiamuoju persekiojimu.
Aukštesniojo teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 74 straipsnio 2 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti galioti.
Teisėjas Tomas Šeškauskas