Administracinė byla Nr. eI2-1145-283/2021
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00486-2020-9
Procesinių sprendimų kategorijos: 29.7; 55.1.3
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 28 d.
Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Ingridai Petuškinienei,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Darbius“ skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Teismas
n u s t a t ė :
pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Darbius“ (toliau – ir pareiškėja, ir UAB „Darbius“, ir Bendrovė) 2020 m. lapkričio 16 d. elektroninės ryšių priemonėmis paduotu skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė panaikinti atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir atsakovas, ir Panevėžio KAD) 2020 m. spalio 16 d. įsakymo Nr.V1(19.4)-3000 dalį, kuria UAB „Darbius“ įtraukta į sąrašą darbdavių, kuriems nėra skiriama subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu (toliau – Įsakymas), ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą.
UAB „Darbius“, pagrįsdama reikalavimą panaikinti kaip neteisėtą Panevėžio KAD priimtą Įsakymą, paaiškino, kad, atsižvelgus į verslo poreikius ir siekiant lengviau administruoti darbuotojus, Bendrovė 2020 m. kovo 25 d. bei 2020 m. balandžio 27 d. sudarė susitarimus su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis „Audilina“, „Linoteks“ ir „Lino apdaila“ dėl kai kurių darbuotojų perkėlimo bei sutartis dėl laikinojo įdarbinimo paslaugų teikimo. Be to, 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. Bendrovė, nurodytos įmonės bei perkeliami darbuotojai sudarė trišalius susitarimus dėl darbuotojų perkėlimo sąlygų ir susitarė, kad darbuotojų darbo sutartys su įmonėmis šalių susitarimu bus nutrauktos ir sudarytos naujos laikinojo darbo sutartys. Prie šių susitarimų buvo pridėtos laikinojo darbo sutartys, kuriose buvo nurodyti konkretūs laikinojo darbo naudotojai, kuriems perkeliami darbuotojai dirbs, t. y. nurodytas jų buvęs darbdavys, bei darbo užmokestis, kuris buvo toks pats, kokį darbuotojai gaudavo dirbdami buvusiam darbdaviui. Be to, Bendrovė, remdamasi sudarytais susitarimais, sudarė laikinojo darbo sutartis su perkeliamais darbuotojais, kuriose buvo nurodyta, kad jų pirma darbo diena UAB „Darbius“ yra 2020 m. kovo 31 d. (pagal 2020 m. kovo 25 d. sudarytus susitarimus) ir 2020 m. balandžio 30 d. (pagal 2020 m. balandžio 27 d. susitarimus) bei pirmoji darbo diena pas laikinojo darbo naudotoją, nurodytą jų darbo sutarčių 3-ajame punkte. Perkelti darbuotojai 2020 m. kovo 31 d. bei 2020 m. balandžio 30 d. pradėjo, o pareiškėjos vertinimu – faktiškai tęsė, darbą pas laikinojo darbo naudotojus.
Bendrovė nurodė, kad, gavusi iš laikinųjų darbo naudotojų pranešimus apie sumažėjusias darbų apimtis Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino metu, paskelbė prastovas darbuotojams, o 2020 m. liepos 15 d. pateikė Panevėžio KAD prašymą skirti subsidiją. Panevėžio KAD, remdamasi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 41 straipsnio 21 dalimi, Įsakymu atsisakė skirti subsidiją. Pareiškėja kaip nepagrįstus, neteisėtus ir prieštaraujančius subsidijų skyrimo tvarkai bei jos tikslui vertino Įsakymo motyvus, jog UAB „Darbius“ neatitinka Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies reikalavimų, nes prašyme nurodyti darbuotojai Bendrovėje įdarbinti po karantino paskelbimo dienos, todėl subsidija darbo užmokesčiui negali būti apskaičiuota, neturint duomenų, koks buvo nustatytas darbo užmokestis darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dienos, o pateikti duomenys neatitinka tikrovės.
UAB „Darbius“ tvirtino, kad joks teisės aktas, įskaitant ir Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalį, nėra numatęs ribojimo nesuteikti subsidijų darbdaviams, įdarbinusiems darbuotojus paskelbto karantino bei ekstremalios situacijos metu. Pareiškėja teigė, kad tam, jog būtų mokama subsidija, jos prašantis subjektas turi atitikti tik tokius kriterijus – dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino, vadovaujantis DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punktu, būtų paskelbęs prastovą ir išlaikęs asmenų, kuriems paskelbta prastova, darbo vietas taip, kaip nurodyta Užimtumo įstatyme. Pareiškėja vertino, kad prašymo teikimo metu galiojusioje Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtintu reguliavimu buvo siekiama užkirsti kelią darbdavio piktnaudžiavimui, t. y. išvengti situacijų, kai bendrovės, siekdamos didesnių subsidijų, nepagrįstai padidina darbo užmokestį, buvusį iki karantino ir ekstremalios situacijos paskelbimo. Tačiau Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostata negali būti suprantama kaip įtvirtinanti draudimą suteikti subsidijas darbdaviui, kuris priėmė į darbą naujus darbuotojus Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremalią situaciją ir karantiną. Bendrovės vertinimu, toks aiškinimas apribotų laisvą verslo subjektų bei darbuotojų pasirinkimą sudaryti darbo teisinius santykius bei paneigtų darbdavio galimybę reaguoti į pasikeitusias aplinkybes rinkoje bei sukurtų situaciją, kad visą karantino bei ekstremalios situacijos laikotarpį darbdavys iš esmės negalėtų priimi naujų darbuotojų, nes sumažėjus darbo krūviui ir paskelbus prastovas, už šiuos darbuotojus jis negautų subsidijų. Pareiškėjo teigimu, įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi siekė, kad sudėtingu laikotarpiu nedidėtų nedarbas, būtų išlaikomos darbo vietos ir nekiltų didžiulių socialinių ir ekonominių padarinių, nebūtų akivaizdžiai įtvirtinama diskriminacija darbdavių nebūtų pažeistas teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių principai. UAB „Darbius“ pabrėžė, kad itin svarbu atsižvelgti į aplinkybę, jog naujai įdarbinti darbuotojai dirba tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir iki sudarant laikinojo darbo sutartis, t. y. nepasikeitė nei asmuo, kuriam jie atlieka darbo funkcijas, nei jų atliekamos funkcijos, nei darbo užmokestis. Pareiškėjos nuomone, net ir taikant Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatytą įpareigojimą, akivaizdu, kad darbuotojų darbo užmokestis išliko tas pats, nes Bendrovė siekė perimti darbuotojus kuo palankesnėmis sąlygomis ir jų nekeičiant. Pareiškėja teigė, kad ji tinkamai užpildė prašymo dalį, kurioje prašoma pateikti informaciją apie darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį, kuris konkrečiu atveju išliko nepakitęs.
Pareiškėja kaip nepagrįstą, nesuprantamą ir nelogišką vertino Panevėžio KAD argumentą, kad neįmanoma apskaičiuoti subsidijos, nes negalima nustatyti darbo užmokesčio iki karantino ir ekstremalios situacijos paskelbimo, kadangi subsidijos suma skaičiuojama nuo darbo užmokesčio, mokamo prastovos metu, konkrečiu atveju - minimalios mėnesinės algos, o ne nuo visos algos. UAB „Darbius“ pažymėjo, kad laikiniesiems darbuotojams prastovos metu buvo mokamas minimalus darbo užmokestis, todėl konkrečioje situacijoje nėra aktualus Užimtumo įstatyme nurodytas draudimas, jog darbo užmokestis prastovos metu negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, nes darbdavys prieš karantino bei ekstremalios situacijos paskelbimą negalėjo mokėti mažiau negu minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Bendrovė tvirtinimu, dėl šios priežasties nėra svarbu, koks darbo užmokestis jiems būtų mokėtas prieš paskelbiant ekstremalią situaciją bei karantiną, nes darbuotojams negalėjo būti mokamas mažesnis darbo užmokestis, kuris būtų specialiai padidintas iki minimalios mėnesinės algos, siekiant gauti didesnio dydžio subsidiją. Pabrėžė, kad prastovos metu darbuotojams buvo mokama minimali mėnesinė alga, mažesnio darbo užmokesčio darbuotojas negalėjo gauti prieš karantino paskelbimą.
UAB „Darbius“ teigė, kad konkrečiu atveju privaloma atsižvelgti į laikinojo darbo specifiką. Nurodė, kad, pagal DK 72 straipsnio 2 dalyje pateiktą laikinojo darbo sutarties sąvoką, laikinasis darbuotojas dirba ir paklusta laikinojo darbo naudojo nustatytoms sąlygoms ir nurodymams. Pareiškėja, remdamasi DK 75 straipsnyje įtvirtintu laikinųjų darbuotojų nediskriminavimo principu, teigė, kad, priėmus Įsakymą, kuriuo buvo atsisakyta suteikti subsidijas, susiklostė diskriminacinė situacija, nes įmonės už darbuotojus, kurie buvo tiesiogiai įdarbinti, gavo subsidijas, o laikinųjų darbuotojų atžvilgiu tokios subsidijos nebuvo skirtos.
UAB „Darbius“, susipažinęs su Panevėžio KAD atsiliepimu į skundą, 2021 m. kovo 30 d. pateikė papildomus paaiškinimus.
Pareiškėja, pasisakydama dėl Lietuvos Respublikos Seimui pateikto Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies pakeitimo projekto aiškinamojo rašto, tvirtino, kad šiuo pakeitimu buvo siūloma patikslinti, t. y. aiškiau išdėstyti, šiuo metu galiojantį reguliavimą, taip išvengiant nepagrįstai verslą apribojančių interpretacijų bei geriau atskleisti nuostatos tikslą – išlaikyti ne tik tas darbo vietas, kurios buvo prieš paskelbiant karantiną, tačiau ir tas, kurios atsirado po jo. Pareiškėja pabrėžė, kad ir dabartinėje Užimtumo įstatymo redakcijoje nenurodoma, jog tam, kad būtų galima skirti subsidijas, darbo sutartis turi būti sudaryta su tuo pačiu darbdaviu iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos. UAB „Darbius“ tvirtino, kad perkeltiems darbuotojams jų darbo sąlygos, įskaitant ir darbo užmokestį, nepakito, t. y. darbo užmokestis, nurodytas sutartyje, sudarytoje iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos, išliko toks pats kaip ir su pareiškėja sudarytoje naujoje darbo sutartyje.
Bendrovės tvirtino, kad ta aplinkybė, jog pasikeitė darbdavys, negali būti vertinama formaliai, neatsižvelgiant į faktą, jog darbo užmokestis nepakito. UAB „Darbius“ pažymėjo, kad prašyme nurodytiems darbuotojams prastovų metu buvo mokama minimali mėnesinė alga, t. y. tokia, nuo kurios ir yra skaičiuojamas skirtinos subsidijos dydis. Teigė, kad subsidijos dydis nepriklauso nuo darbo sutartyje nurodytos sumos, jis priklauso nuo darbo užmokesčio, kuris buvo mokėtas prastovos metu. Pareiškėjai mokant minimalią mėnesinę algą, neįmanoma, kad darbo užmokestis prastovos metu būtų didesnis nei nurodyta darbo sutartyje, todėl nesvarbu, ar ji sudaryta prieš, ar po paskelbiant ekstremalią situaciją ir (ar) karantiną). Pareiškėja vertino, kad atsakovas netinkamai aiškina Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodytą darbuotojų išlaikymo sąvoką bei tikslą, kadangi šiuo įstatymu siekiama, jog darbdaviai, paskelbus ekstremalią situaciją ir (ar) karantiną, ne atleistų asmenis, o toliau su jais tęstų darbo santykius išleidžiant juos į valstybės subsidijuojamą prastovą bei užtikrinant, kad ir po prastovų pabaigos būtų nenutrauktos darbo sutartys. Pareiškėjos tvirtinimu, Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia ne reikalavimą išimtinai išlaikyti iki paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dirbusių darbuotojų darbo vietas, tačiau išlaikyti apskritai darbo vietas, ir ypač nuo COVID-19 nukentėjusiems verslams po to, kai, siekiant išlaikyti darbo vietas, yra paskelbta prastova dėl ekstremalios situacijos ir (ar) karantino. Pareiškėja tvirtino, kad akivaizdu, jog valstybės parama turi būti skirta visiems, kurie, nepaisant sudėtingos situacijos, pasirenka ne nutraukti darbo santykius, o juos tęsti, taip išsaugant darbo vietas. Pareiškėja akcentavo, kad jokiame teisės akte nėra įtvirtintas draudimas skirti subsidiją darbuotojų, kurie buvo įdarbinti po ekstremalios situacijos bei (ar) karantino paskelbimo, darbo užmokesčiui kompensuoti. Teigė, kad atsakovo priimtas Įsakymas neteisėtai ir nepagrįstai užkerta kelią gauti valstybės paramą verslo subjektams, kurie sąžiningai siekė išlaikyti darbo vietas nepaisant sunkių verslo sąlygų.
Atsakovas Panevėžio KAD atsiliepimu, nurodęs, kad 2020 m. spalio 16 d. priimtas Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, prašė UAB „Darbius“ skundą atmesti.
Panevėžio KAD nurodė, kad UAB „Darbius“ skundo argumentai iškreipia Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies prasmę, kadangi šioje teisės normoje įtvirtintu reguliavimu siekiama, jog įmonės išlaikytų iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dirbusių darbuotojų darbo vietas, bei iš dalies kompensuoti verslo patirtus nuostolius ir užkirsti kelią darbdavių piktnaudžiavimui valstybės pagalba dirbtinai padidinant darbo užmokestį arba įdarbinant naujus darbuotojus ir tuoj po įdarbinimo išleidžiant į prastovas. Panevėžio KAD tvirtino, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostata, jog subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio, kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, reiškia, kad darbuotojas pas darbdavį jau turėjo dirbti iki ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo, t. y. iki 2020 m. kovo 16 d. Panevėžio KAD teigė, kad DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte aiškiai yra pasakyta, jog prastova skelbiama būtent dėl to, jog darbdavys dėl paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino, negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo.
Atsakovas kaip nepagrįstą vertino pareiškėjos teiginį, kad, netenkinus jos prašymo skirti subsidijas darbo užmokesčiui, yra diskriminuojami darbdaviai, kadangi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatomis yra siekiama padėti darbdaviams išlaikyti darbo vietas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremalios situacijos ir (ar) karantino. Atsakovo nuomone, pareiškėjos ir uždarųjų akcinių bendrovių „Audilina“, „Linoteks“ ir „Lino apdaila“ veiksmai (darbo sutarčių su įmonėmis nutraukimas, siuntimas darbuotojų pagal laikinojo įdarbinimo sutartis atgal į minėtas įmones ir prastovų paskelbimas) rodo piktnaudžiavimą ir siekį pasipelnyti valstybės subsidijų pagrindu. Panevėžio KAD teigė, kad UAB „Darbius“ bando iškreipti tikrąsias subsidijos neskyrimo priežastis, ir tvirtino, jog subsidijos darbo užmokesčiui už laikinuosius darbuotojus pareiškėjai nebuvo skirtos ne dėl to, jog šie darbuotojai dirba laikinojo įdarbinimo įmonėje. Atsakovas rėmėsi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje išdėstyta sąlyga ir teigė, kad darbdavys, norintis gauti subsidiją darbo užmokesčiui nuo kiekvieno prastovoje esančio užimto asmens, turi atitikti šias sąlygas: darbo sutartis su užimtu asmeniu turi būti sudaryta iki ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; užimto asmens darbo užmokestis negali būti didesnis, negu iki ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos nustatytas darbo užmokestis.
Panevėžio KAD nurodė, kad UAB „Darbius“ 2020 m. liepos 15 d. pateikė Lietuvos darbo biržos prie Socialinės pasaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 „Dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nustatytos formos prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju 2020 m. birželio mėnesį buvo paskelbta prastova. Teigė, kad UAB „Darbius“ prašyme užpildė 4-ąjį stulpelį, kuriame pateikiama informacija apie darbuotojo darbo užmokestį, nurodytą darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbiant ekstremalią situaciją ir karantiną už mėn.
Atsakovas tvirtino, kad bylos duomenys patvirtina, jog prastovoje esantys darbuotojai, nuo kurių priskaičiuoto darbo užmokesčio darbdavys pateikė prašymą gauti subsidijas, į UAB „Darbius“ buvo priimti po Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino, todėl pareiškėja prašyme pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kadangi nesant darbo sutarčių iki ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo negalėjo būti pateikiama prašymo 4-ajame stulpelyje nurodyta informacija apie darbuotojų darbo užmokestį, nurodytą darbo sutartyje iki ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo. Atsižvelgus į šiuos duomenimis, Panevėžio KAD 2020 m. spalio 16 d. priimtu įsakymu Nr. V1(19.4)-3000 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ atsisakė skirti UAB „Darbius“ subsidiją už prastovoje buvusius pareiškėjos darbuotojus.
Panevėžio KAD, aiškindamas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatas, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimui yra pateiktas Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas), kuriame nebelieka reikalavimo, kad užimto asmens, už kurį darbdavys gauna subsidiją, darbo užmokestis negali būti didesnis, negu šio asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Seimo pateiktame Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto 2020 m. spalio 16 d. aiškinamajame rašte (registracijos Nr. XIIIIP-5305) (toliau – Aiškinamasis raštas) nurodoma, jog Įstatymo projekto tikslas yra suteikti galimybę darbdaviui mokėti subsidiją darbo užmokesčiui ir už tuos darbuotojus, kurie buvo įdarbinti po Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos, o Įstatymo projekto uždavinys yra atsisakyti nurodymo, kad užimto asmens, už kurį darbdaviui mokama subsidija darbo užmokesčiui, priskaičiuotas darbo užmokestis negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, tuo pačiu ir nuostatos subsidiją darbo užmokesčiui mokėti tik už tuos užimtus asmenis, kurie pradėję dirbti iki karantino paskelbimo dienos. Atsakovas pažymėjo, kad Aiškinamojo rašto 3 dalyje nurodyta, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 nuostata, jog priskaičiuotas darbo užmokestis negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, t. y. nuostata, suponuojanti, kad subsidija darbo užmokesčiui gali būti mokama tik už tuos užimtus asmenis, kurie pradėję dirbti iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos. Panevėžio KAD tvirtino, kad Aiškinamajame rašte aiškiai išdėstytas įstatymo leidėjo Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies aiškinimas, pagal kurį, tiek tuo metu, kai pareiškėja prašė subsidijos, tiek ir bylos nagrinėjimo metu subsidija darbdaviui galėjo ir gali būti mokama tik už tuos darbuotojus, kurie buvo įdarbinti iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos.
Skundas atmetamas.
Pareiškėjos pateiktais duomenimis, UAB „Darbius“, juridinio asmens kodas 303678870, vykdo laikinojo įdarbinimo veiklą.
Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Darbius“ 2020 m. kovo 25 d. sudarė Laikinojo įdarbinimo sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis „Linoteks“, „Lino apdaila“ ir „Audilina“; 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. pareiškėja sudarė Darbdavių susitarimus su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis „Audilina“, „Lino apdaila“ ir „Linoteks“ dėl konkrečių šių įmonių darbuotojų perkėlimo darbui į UAB „Darbius“ bei 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. - laikinojo darbo sutartis su šiais buvusiais uždarųjų akcinių bendrovių „Linoteks“, „Lino apdaila“ ir „Audilina“ darbuotojais.
UAB „Darbius“ 2020 m. liepos 14 d. parengė Prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova (toliau – Prašymas išmokėti subsidiją), ir jį 2020 m. liepos 15 d. pateikė Panevėžio KAD. Pareiškėja nurodytame prašyme pateikė duomenis apie 26 darbuotojus ir jiems paskelbtas prastovas, prie Prašymo išmokėti subsidiją pridėjo dokumentus apie prastovų paskelbimą. Panevėžio KAD patvirtino, kad dėl elektroninio pašto dėžutės veiklos sutrikimo UAB „Darbius“ pateikti dokumentai atsakovą pasiekė 2020 m. spalio 13 d
Panevėžio KAD 2020 m. spalio 16 d. priėmė Įsakymą Nr. V1(19.4)-3000, kurio 1-uoju punktu patvirtino Darbdavių, kuriems neskiriama subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiui, sąrašą ir į jį įtraukė UAB „Darbius“.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Užimtumo tarnybos struktūrinio padalinio administracinio akto, priimto subsidijų darbo užmokesčiui, išmokėtam už darbuotojus, kuriems buvo paskelbtos prastovos DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju, t. y. dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 paskelbto karantino, skyrimo klausimais.
Panevėžio KAD veiklą reglamentuoja Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2018 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-190 patvirtinti Panevėžio klientų aptarnavimo departamento nuostatai. Atsižvelgus į šiuose nuostatuose Panevėžio KAD nustatytus uždavinius ir jų vykdymui pavestas funkcijas, daroma išvada, kad atsakovas, spręsdamas dėl darbdavio prašymo išmokėti subsidiją, veikia kaip viešojo administravimo subjektas.
Sprendžiant dėl Panevėžio KAD priimto 2020 m. spalio 16 d. priimto Įsakymo teisėtumo, taikomi jo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymo) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai, nustatantys, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos turi būti aiškiai suformuluotos, bei šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, numatantis, kad viešojo administravimo subjektas savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgusi į nepalankią epideminę COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situaciją, 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2020 m. kovo 16 d. 00 val. paskelbė karantiną.
Panevėžio KAD skundžiamą Įsakymą priėmė dėl UAB „Darbiaus“ prašymo išmokėti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatytą subsidiją už 26 darbuotojus, kuriems 2020 m. birželio mėnesį buvo paskelbtos prastovos.
Užimtumo įstatymo 25 straipsnyje išvardinti darbo rinkoje papildomai remiami užimti asmenys, tarp jų – ir asmenys, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova (14 punktas (2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija)).
Įvertinus UAB „Darbius“ ir Panevėžio KAD procesiniuose dokumentuose išdėstytus paaiškinimus, daroma išvada, kad bylos proceso dalyviai nekelia ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog 2020 m. liepos 14 d. parengtame Prašyme išmokėti subsidiją išvardintiems 26 darbuotojams 2020 m. birželio mėnesį įvairios trukmės prastovos buvo skelbiamos, remiantis DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Šią aplinkybę patvirtina ir prie skundo pridėti UAB „Darbius“ vadovo pasirašyti 2020 m. birželio 4 d. ir birželio 5 d. įsakymai „Dėl prastovos“. Ginčo šalys skirtingai aiškina Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtintų nuostatų turinį.
Atsižvelgus į Įsakymo ir Panevėžio KAD Pasvalio skyriaus 2020 m. spalio 16 d. rašte „Dėl subsidijos darbo užmokesčiui neskyrimo“ nurodytus duomenis, sprendžiama, kad skundžiamas administracinis sprendimas neskirti UAB „Darbius“ subsidijos grindžiamas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi ir faktine aplinkybe, jog DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbtose prastovose buvę pareiškėjos išvardinti darbuotojai, nuo kurių priskaičiuoto darbo užmokesčio pareiškėja pateikė prašymą gauti subsidijas, į UAB „Darbius“ buvo priimti po karantino paskelbimo.
Užimtumo įstatymo 41 straipsnio, reglamentuojančio remiamojo įdarbinimo priemones, 21 dalyje, galiojusioje Prašymo pateikimo ir Įsakymo priėmimo metu, buvo nustatyta, kad darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas, šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims mokama subsidija darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio; subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio, kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, ir darbdavio pasirinkimu, kai užimtas asmuo nėra sukakęs 60 metų, sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, arba 90 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, o kai užimtas asmuo yra sukakęs 60 ir daugiau metų, darbdavio pasirinkimu sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, arba 100 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; jeigu užimtam asmeniui prastova DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta ne visą mėnesio darbo laiką, subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas proporcingai darbdavio paskelbtam užimto asmens prastovos laikui; darbdaviai, kuriems buvo mokama subsidija darbo užmokesčiui šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, turi išlaikyti ne mažiau kaip 50 procentų darbo vietų ne trumpiau kaip 3 mėnesius nuo subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo pabaigos.
Sprendžiant dėl įstatymų leidėjo valios, išreikštos Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo Nr. XII-2604 1, 2, 11, 12, 14, 15, 16, 19 straipsnių, III skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo ir įstatymo papildymo 91 straipsniu įstatymo ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 25, 27, 41 ir 42 straipsnių pakeitimo įstatymo projektų aiškinamąjį raštą (toliau – Aiškinamasis raštas).
Aiškinamajame rašte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 paskelbus trečią (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygį ir karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, karantino metu galiojant tokiems apribojimams kaip, pvz., draudžiama prekyba parduotuvėse (išskyrus maisto prekių parduotuves, vaistines, specializuotas veterinarijos vaistines, maisto produktais prekiaujančius turgus), uždraudžiama kavinių, barų veikla, vieši renginiai, draudžiama teikti SPA, reabilitacijos paslaugas, kirpyklų, grožio paslaugas ir panašiai, kyla poreikis kompensuoti darbuotojams jų negautą darbo užmokestį ir darbdaviams sudaryti sąlygas išlaikyti darbo vietas. Įstatymų projektų autorių teigimu, karantinas galimai palies apie 500 tūkstančių darbuotojų, dirbančių viešbučių ir turizmo, maitinimo, transporto, meninėje, pramoginėje ir poilsio organizavimo veikloje, įvairių paslaugų teikimo srityse. Aiškinamajame rašte teigiama, kad įstatymų projektai parengti, siekiant sudaryti prielaidas mažinti verslo subjektams dėl ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo kilusius (galinčius kilti) neigiamus padarinius, taip pat skatinti darbdavius išlaikyti darbuotojų darbo vietas.
Teismas vertina, kad įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 25, 27, 41 ir 42 straipsnių pakeitimo įstatymu siekė nustatyti teisinį reguliavimą, kuris leistų sumažinti žalingus padarinius tiems darbuotojams, kurie jau buvo užimti įvairiose šalies ūkio srityje iki paskelbto karantino, bei skatinti darbdavius išlaikyti iki karantino paskelbimo buvusias darbuotojų darbo vietas.
Įsakymo priėmimo metu galiojusio Aprašo 201 punkte numatyta, kad darbdaviai, pageidaujantys gauti subsidiją darbo užmokesčiui už prastovas, kurie dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbė prastovas ir taip išlaikė darbo vietas Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, pateikia Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir Prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova. Aprašo 202 punkte (2020 m. rugsėjo 17 d. įsakymo redakcija Nr. V-368) nurodyta, kad pirmą kartą kreipiantis dėl subsidijos darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu, darbdaviai pateikia užpildytą Pasiūlymą dėl subsidijos darbo užmokesčiui ir Prašymą išmokėti subsidiją kartu su Aprašo 208 punkte nurodytais dokumentais už praėjusį kalendorinį mėnesį, o vėlesniais mėnesiais teikiamas tik Prašymas išmokėti subsidiją kartu su Aprašo 208 punkte nurodytais dokumentais.
Aprašo 201 punktas išdėstytas V1 skyriuje, kuriuo Aprašas buvo papildytas Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. V-122. Šio įsakymo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi. Prašymo formos, pateiktos Aprašo 82 priede, 4-ajame stulpelyje aiškiai formuluotas nurodymas, kad jame turi būti pateikiami duomenys apie darbuotojo darbo užmokestį, nurodytą darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbiant ekstremalią situaciją ir karantiną už mėnesį (Eur).
Išanalizavus Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtintas nuostatas, daroma išvada, kad įstatymų leidėjas šiomis nuostatomis nustatė, jog subsidija gali būti mokama darbdaviui, kuris dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino prastovą paskelbė tiems užimtiems asmenims, su kuriais darbo sutartys jau buvo sudarytos iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos, nagrinėjamu atveju – dėl šalyje paskelbto karantino. Teismo vertinimu, tokią išvadą patvirtina ir tai, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įstatymų leidėjas aiškiai suformulavo nuostatą, numatančią, jog subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio ir kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis. Aukščiau nurodyta įstatymo nuostata nuosekliai buvo perkelta į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies taikymą įgyvendinantį Aprašą.
Be to, daroma išvada, kad aukščiau aptartą leidėjo valią, patvirtina ir grupės Seimo narių parengto ir nustatyta tvarka 2020 m. spalio 16 d. įregistruoto Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr.XII-2470 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) Aiškinamasis raštas (toliau – Projekto aiškinamasis raštas).
Projekto aiškinamojo rašto 1-ajame punkte nurodyta, jog Įstatymo projekto uždavinys yra atsisakyti nurodymo, kad užimto asmens, už kurį darbdaviui mokama subsidija darbo užmokesčiui, priskaičiuotas darbo užmokestis negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, tuo pačiu ir nuostatos subsidiją darbo užmokesčiui mokėti tik už tuos užimtus asmenis, kurie yra pradėję dirbti iki karantino paskelbimo dienos. Iš Projekto aiškinamojo rašto 3-ojo punkto matyti, kad Įstatymo projektą rengę Seimo nariai, aptardami galiojantį teisinių santykių reglamentavimą, aiškiai nurodė, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta nuostata suponuoja, jog subsidija darbo užmokesčiui gali būti mokama tik už tuos užimtus asmenis, kurie yra pradėję dirbti iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos.
Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose UAB „Darbius“ pateikė aiškinimą, kad teikiamu Įstatymo projektu siūloma tik patikslinti ir aiškiau išdėstyti šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, taip išvengiant nepagrįstai verslą apribojančių interpretacijų, bei geriau atskleisti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtintos nuostatos tikslą – išlaikyti ne tik tas darbo vietas, kurios buvo prieš paskelbiant karantiną, tačiau ir tas, kurios buvo sukurtos po jo paskelbimo.
Teismas vertina, kad Projekto aiškinamojo rašto 1-ajame punkte yra aiškiai pasisakoma, jog Užimtumo įstatymo pakeitimų tikslas yra suteikti galimybę mokėti darbdaviui subsidiją darbo užmokesčiui ir už darbuotojus, kurie buvo įdarbinti po Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos, o šiame punkte apibrėždami Įstatymo projekto uždavinį, jo autoriai nurodė, kad šio projekto uždavinys yra atsisakyti nurodymo, kad užimto asmens, už kurį darbdaviui mokama subsidija darbo užmokesčiui, priskaičiuotas darbo užmokestis negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, tuo pačiu ir nuostatos subsidiją darbo užmokesčiui mokėti tik už tuos užimtus asmenis, kurie pradėję dirbti iki karantino paskelbimo dienos. Be to, išanalizavus Projekto aiškinamojo rašto 4-ąjį ir 7-ąjį punktus, akivaizdu, kad Įstatymo projekto rengėjai siūlo, atsisakius nuostatos, kuri suponuoja subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą tik už darbuotojus, kurie buvo įdarbinti iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos, įtvirtinti nuostatą, kad subsidija darbo užmokesčiui bus mokama ir už darbuotojus, kuriems prastova paskelbta DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju, ir jie buvo įdarbinti ekstremaliosios situacijos laikotarpiu, po karantino paskelbimo dienos. Įstatymo projekto rengėjų vertinimu, tokių įstatymo pakeitimų įgyvendinimas verslą ir jo plėtrą paveiks teigiamai, nes, darbdaviams, nukentėjusiems nuo COVID-19 viruso ekonomikai sukeltų padarinių, bus sudaryta galimybė gauti paramą, t. y. subsidiją darbo užmokesčiui už visus darbuotojus, kuriems paskelbta prastova DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju.
Taigi, akivaizdu, jog Įstatymo projekto rengėjai įžvelgė, kad galiojantis teisinis reguliavimas nesuteikia teisės gauti paramą tiems darbdaviams, kurie prastovą DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbė darbuotojams, į darbą priimtiems po karantino paskelbimo.
Apibendrinus tai, kas nurodyta, UAB „Darbius“ papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pateikti argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir jais nesiremiama.
Išanalizavus byloje pateiktus duomenis apie UAB „Darbius sudarytas Laikinojo įdarbinimo sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis „Linoteks“, „Lino apdaila“ ir „Audilina“, UAB „Darbius“ ir darbuotojų 2020 m. kovo 25 d. ir balandžio 27 d. sudarytas laikinojo darbo sutartis, daroma išvada, kad 2020 m. liepos 14 d. parengtame Prašyme išmokėti subsidiją išvardinti darbuotojai, kuriems 2020 m. birželio mėnesį buvo skelbiamos DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos prastovos, pagal sudarytas laikinojo darbo sutartis Bendrovėje pradėjo dirbti 2020 m. kovo 31 d. (1–15 eilutės) ir 2020 m. balandžio 30 d. (16–26 eilutės).
UAB „Darbius“ teigimu, perkėlus darbuotojus pas laikinojo darbo naudotojus, t. y. į uždarąsias akcines bendroves „Linoteks“, „Lino apdaila“ ir „Audilina“, išliko nepasikeitusios darbuotojų darbo sąlygos, įskaitant ir darbo užmokestį, nurodytą iki karantino paskelbimo dienos sudarytose darbo sutartyse, kuris išliko toks pats kaip ir su pareiškėja naujai sudarytose laikinojo darbo sutartyse. Pareiškėjos teigimu, dėl šios priežasties jos pateikti duomenys apie darbo sutartyse nurodytą darbo užmokestį buvo tinkami bei pakankami ir leido apskaičiuoti subsidiją.
Pagal DK 66 straipsnį, laikinojo darbo sutartis yra viena iš darbo sutarčių rūšių. Laikinojo darbo sutarties sąvoka pateikta DK 72 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje, kad laikinojo darbo sutartis – darbuotojo (laikinasis darbuotojas) ir darbdavio (laikinojo įdarbinimo įmonė) susitarimas, pagal kurį laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens (laikinojo darbo naudotojas) naudai ir jam būdamas pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti. DK 73 straipsnio 1–3 punktai nustato, kad laikinojo darbo sutartyje, be šiame kodekse nustatytų būtinųjų darbo sutarties sąlygų, turi būti susitarta dėl laikinojo darbuotojo siuntimo dirbti laikinojo darbo naudotojui ir atšaukimo iš laikinojo darbo naudotojo formos ir tvarkos, nepažeidžiant šio kodekso 74 straipsnio reikalavimų; laikinojo darbuotojo sutikimo dirbti pagal siuntimą laikinojo darbo naudotojui formos ir tvarkos; darbo užmokesčio už darbą laikinojo darbo naudotojui ir darbo užmokesčio, jeigu jis mokamas už laikotarpius tarp siuntimų dirbti laikinojo darbo naudotojams, dydžių ir mokėjimo tvarkos; darbo laiko normos.
Teismas sprendžia, kad nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, jog darbo santykiai pagal laikinojo darbo sutartis susiklosto tarp laikinojo darbuotojo ir darbdavio, kuriuo yra laikinojo įdarbinimo įmonė (nagrinėjamoje byloje – UAB „Darbius“); pagal sudarytą susitarimą, įtvirtintą laikinojo darbo sutartyje, laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto laikinojo darbo naudotojo naudai ir jam būdamas pavaldus, o įsipareigojimą už tai atlyginti prisiima laikinojo įdarbinimo įmonė.
Išanalizavus Bendrovės ir darbuotojų 2020 m. kovo 25 d. bei balandžio 27 d. sudarytas laikinojo darbo sutartis, darbuotojų su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis „Linoteks“, „Lino apdaila“ ir „Audilina“ (buvusiais darbdaviais) nutrauktas darbo sutartis, trišalius susitarimus dėl darbuotojų perkėlimo, daroma išvada, kad darbuotojai, pradėję atitinkamai dirbti pas pareiškėją 2020 m. kovo 31 d. arba 2020 m. balandžio 30 d., darbo santykius su aukščiau išvardintais buvusiais darbdaviais buvo nutraukę atitinkamai 2020 m. kovo 30 d. arba 2020 m. balandžio 29 d. šalių susitarimu, remiantis DK 54 straipsniu. Atsižvelgus į procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus, sprendžiama, kad dėl nurodytų faktinių aplinkybių tarp bylos proceso dalyvių ginčo nebuvo kilę.
Remiantis laikinojo darbo sutarties sudarymą reguliuojančiomis DK įtvirtintomis teisės normomis, daroma išvada, kad aplinkybė, jog pas laikinojo darbo naudotojus pradėję dirbti darbuotojai, kurių darbdavys buvo UAB „Darbius“, su pastaruoju buvo susitarę dėl darbo sąlygų, įskaitant ir darbo užmokestį, kurios buvo tapačios pas buvusius darbdavius sulygtoms darbo sąlygoms, nesudarė pagrindo pareiškėjai pretenduoti į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatytą valstybės paramą.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Panevėžio KAD, priimdamas Įsakymą, nepažeidė įstatymo viršenybės principo, Įsakymą pagrindė objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis, patvirtinančiais, kad darbuotojų, už kuriuos UAB „Darbius“ prašė išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui, darbo sutartys su šiuo darbdaviu buvo sudarytos po 2020 m. kovo 16 d., t. y. po Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino, o Prašymo išmokėti subsidiją 4-ajame stulpelyje yra nurodyti atlyginimai, kuriuos darbuotojai gavo po Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino, bei pagrįstai rėmėsi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatomis. Teismo vertinimu, Įsakymas, kaip individualus administracinis aktas, atitiko taikomos redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis ginčo teisiniams santykiams taikomu teisiniu reguliavimu, nėra pagrindo tenkinti skundo pagrindinį reikalavimą ir panaikinti Panevėžio KAD 2020 m. spalio 16 d. priimtą Įsakymo 1-ąjį punktą, kuriuo UAB „Darbius“ buvo įtraukta į sąrašą darbdavių, kuriems neskiriama subsidija darbo užmokesčiui prastovų metu. Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo priimti naują sprendimą.
UAB „Darbius“ prašė priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, prašymui pagrįsti pateikė turėtas atstovavimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti patirtų bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidų įgyja proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atmetus UAB „Darbius“ skundą, pareiškėja neįgijo teisės gauti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 2 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Darbius“ skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.
Teisėjos Nijolė Čekanauskienė
Irena Varžinskienė
Dalytė Zlatkuvienė