Administracinė byla Nr. A-1973-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00945-2015-0

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. birželio 9 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. kovo 3-17 d. jis buvo kalintas Kauno TI kamerose Nr. 158 ir 237, kuriose jam tekdavo per mažai gyvenamojo ploto. Kamerose gulima dviaukštėse lovose, todėl ant antro aukšto gulto lipama, statant kojas ant apatiniame gulte gulinčio asmens patalynės, o tai kelia konfliktus, psichologinį diskomfortą. Be to, tualetas įrengtas gyvenamojoje patalpoje ir atskirtas tik neaukšta sienele, todėl patalpoje nuolat tvyrojo nemalonus kvapas. Visa tai sukėlė nepatogumus, išgyvenimus, psichinę-psichologinę įtampą, pyktį, diskomfortą. Pareiškėjas teigė dėl ploto trūkumo kameroje negalėjęs judėti, taigi jo gyvenimo sąlygos kalinimo įstaigoje visą ginčo laikotarpį buvo nežmoniškos, žeminančios, kas sukėlė fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, žemino jo garbę bei orumą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, jog visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į minimalią ploto normą kameroje, todėl jo teiginiai, kad pareigūnai piktnaudžiavo savo teisėmis ir kad kalinimo sąlygos buvo žeminančios ir nežmoniškos, nepagrįsti. Kamera, kurioje laikytas pareiškėjas, įrengta taip, kaip reikalauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Pareiškėjo reikalavimas skaičiuoti vienam asmeniui tenkantį plotą, atmetus kameroje esančių baldų ir kitų įrengimų plotą, nepagrįstas jokiais teisės aktais. Atsakovo vertinimu, trumpas kalinimas, nepažeidžiant ploto normatyvo, negalėjo padaryti poveikio pareiškėjo psichinei sveikatai tokiu mastu, kokį nurodė pareiškėjas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. kovo 3-17 d. buvo laikytas Kauno TI kamerose Nr. 158 ir Nr. 237, kuriose vienam asmeniui teko nuo 3,64 kv. m iki 4,85 kv. m ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus). Teismas pažymėjo, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumatė reikalavimo eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėjo kalinimo sąlygos atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus.

Teismas akcentavo, kad 6 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Dėl sanitarinio mazgo teismas pastebėjo, kad Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte, be kita ko, numatyta, jog sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara. Iš pateiktų nuotraukų teismas nustatė, kad kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atitverti pakankamai aukšta siena, jie uždari (buvo durys, sienos), sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), veidrodžiai, taip pat jame įrengta atskira ventiliacija, sanitarinės patalpos padengtos plytelėmis. Tai atitiko Taisyklių 14.5 punkto ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su nemaloniu kvapu, tačiau nenurodė, kad nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą, todėl šiuo aspektu jo teiginiai pripažintini abstrakčiais ir deklaratyviais.

Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai nenumatė draudimo kamerose įrengti dviaukštes lovas. Teismo vertinimu, dviaukštės lovos pareiškėjui nesukėlė tokių nepatogumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir sukeltų neturtinę žalą. Teismas taip pat akcentavo, kad teisės aktai nereglamentavo pasivaikščiojimo kiemelių, įrengtų tardymo izoliatoriuje, plotų. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtina suimtųjų teisė ne mažiau kaip 1 valandą per parą pasivaikščioti gryname ore. Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kad šis teisinis reglamentavimas buvo pažeistas, todėl ir šioje dalyje pareiškėjo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant vienos iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Be to, pareiškėjas neįrodė ir žalos fakto. Atsižvelgęs į tai, teismas skundą atmetė.

III.

Pareiškėjas A. M. apeliaciniu skundu nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimu ir prašo patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas teigia, jog jo laikymo metu buvo pažeista minimalaus kameros ploto norma, taip suvaržant jo judėjimo laisvę ir sukeliant psichologinį diskomfortą. Vienam asmeniui neteko 3,7 kv. m, nes į šį plotą neturi būti įskaičiuotas kameros įrengimų plotas. Be to, kamerose gulima dviaukštėse lovose, kopėtėlės neįrengtos, todėl ant antro aukšto gulto lipama statant kojas ant apatiniame gulte gulinčio asmens patalynės, o tai kelia konfliktus, psichologinį diskomfortą. Tualetas nuo kameros buvo atitvertas iki 2,1 m aukščio metaline pertvara, nors visas aukštis iki lubų – 3 m. Tualetas nebuvo atskiroje patalpoje, dėl šios priežasties kamerose tvyrojo nemalonus kvapas. Pareiškėjo nuomone, Kauno TI nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas nebuvo užsiregistravęs pas sveikatos priežiūros specialistą, ir prašo teismo išreikalauti iš Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos medicininę kortelę, kuri įrodo šį faktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI neužtikrinimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir nurodo, kad jo laikymo sąlygos buvo netinkamos.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos, pirmiausiai nurodo, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno TI administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildina iš to, kad jis buvo kalintas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pastebėtina, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minėtos normos, pastebėtina, jog, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikytas 2015 m. kovo 3-17 d., kamerose Nr. 158 ir Nr. 237. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui visą šį laikotarpį buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į skundą, b. l. 7-10; kameros kortelė, b. l. 11), sutinka su šia nustatyta aplinkybe ir pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,64 kv. m iki 4,85 kv. m ploto. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno TI nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Į šią teismų praktiką dėmesį atkreipė ir pareiškėjas, tačiau jis neteisingai aiškina šias nuostatas, kadangi šis reikalavimas savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo dviaukštės lovos, tačiau neįrengtos kopėtėlės į jas užlipti. Dėl šios priežasties tekdavo lipti ant kitų asmenų lovų, arba, pareiškėjui būnant apatinėje lovoje, kiti asmenys lipdavo ant jo lovos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte numatyta, kad kamerose turi būti, be kita ko, pritvirtintos prie grindų metalinės lovos. Šis teisės aktas nedetalizuoja kitų lovų parametrų, inter alia nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėles. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nurodyta, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti metalinė lova – 1 vnt. vienam asmeniui. Šiame teisės akte taip pat neįtvirtintas draudimas įrengti dviaukštes lovas, nenurodyti lovų parametrai, be kita ko, reikalavimas dviaukštėse lovose įrengti kopėtėles. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015). Pastebėtina, kad pareiškėjas nenurodė, jog lipdamas į viršutinį gultą kada buvo susižalojęs ar jautęs tokią grėsmę, dėl kopėtėlių nebuvimo patyręs fizinių sunkumų. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją su skundu, jog naudojantis dviaukščiais gultais be kopėtėlių kyla jo nurodyti nepatogumai, ir / ar prašymu įrengti užlipimo / nulipimo nuo gultų konstrukcijas. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo aspektu nėra Kauno TI neteisėtų veiksmų ir kad pareiškėjas neįrodė dėl kopėtėlių neįrengimo patyręs neturinę žalą.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad tualetas kamerose nevisiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl, juo naudojantis, pasklinda trumpalaikis nemalonus kvapas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Be to, pastebėtina, kad bylos duomenys patvirtino, jog kamerų, kuriose laikytas pareiškėjas, sanitariniuose mazguose ventiliacijos sistema buvo įrengta (nuotraukos, b. l. 22, 23), pareiškėjas nenurodė ją esant neveikiančią. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu taip pat nėra pagrindo nustatyti neteisėtus Kauno TI veiksmus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Kauno TI nepadarė pareiškėjo nurodytų teisės aktų pažeidimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), darytina išvada, kad valstybei nekilo civilinė atsakomybė ir, atitinkamai, pareiga atlyginti pareiškėjo tariamai patirtą neturtinę žalą. Kadangi valstybės civilinei atsakomybei kilti privalo būti visos CK 6.271 straipsnyje numatytos sąlygos, nustačius vienos iš šių sąlygų neegzistavimą, teisėjų kolegija dėl kitų sąlygų buvimo nepasisakys.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                              Laimutis Alechnavičius

                                                                                                            Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                            Dalia Višinskienė