Civilinė byla Nr. e2A-709-330/2023
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00696-2022-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.8.9; 2.6.8.11.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
Lietuvos respublikos vardu
2023 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Neringos Švedienės ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Avima“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Avima“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Investicijų ir verslo garantijos“ (toliau – ir ieškovė arba INVEGA) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Avima“ 80 826,41 Eur skolą, 3 590,93 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą (84 417,34 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija 2020 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 4-229 patvirtino Skatinamosios finansinės priemonės „Paskolos labiausiai nuo COVID-19 nukentėjusiems verslams“ schemą (toliau – Schema), kuria pavedė ieškovei įgyvendinti paskolų teikimo priemonę. INVEGA, įgyvendindama paskolų teikimo priemonę pagal Schemą, atliko finansų tarpininkų atranką ir dėl paskolų teikimo susitarė su finansų tarpininke UAB „Noviti“ (toliau – paskolos davėja), kuriai suteikė finansines lėšas paskolų teikimui pagal Schemą.
3. Paskolos davėja ir atsakovė 2020 m. birželio 2 d. sudarė Tikslinę kredito sutartį Nr. 2000226 (toliau – Sutartis) dėl 96 300 Eur paskolos suteikimo. Paskolos davėja pervedė atsakovei (paskolos gavėjai) visą paskolos sumą, atskaičius atsakovės mokėtiną administravimo mokestį nuo paskolos sumos (1 300 Eur) pagal Sutarties specialiosios dalies 2 punktą. Atsakovės prašymu paskolos grąžinimas buvo atidėtas papildomiems 6 mėnesiams, vėliau paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 71 mėnesio.
4. Atsakovei vėluojant mokėti Sutartyje numatytas periodines įmokas, paskolos davėja, vadovaudamasi Sutarties bendrosios dalies 9.8 punktu, perleido reikalavimo teises pagal Sutartį ieškovei. Apie reikalavimo teisių pagal Sutartį perleidimą ir įpareigojimą vykdyti mokėjimus į INVEGA sąskaitą atsakovė buvo informuota paskolos davėjos 2022 m. sausio 27 d. pranešimu. INVEGA 2022 m. balandžio 21 d. pranešimu paragino atsakovę padengti visą susidariusį įsiskolinimą bei įspėjo apie ketinimą nutraukti Sutartį, jei įsiskolinimas nebus padengtas iki pranešime nurodytos datos.
5. Atsakovei nepadengus įsiskolinimo, INVEGA 2022 m. gegužės 21 d. vienašališkai nutraukė Sutartį dėl paskolos gavėjos esminio Sutarties pažeidimo, ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės skolą pagal Sutartį, kurią sudaro: negrąžinta paskola – 80 826,41 Eur; delspinigiai – 3 590,93 Eur.
6. Atsakovė UAB „Avima“ su ieškovės reikalavimais nesutiko, prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Jeigu teismas patenkintų ieškinį, atsakovė prašė išdėstyti priteistos sumos sumokėjimą ne trumpesniam kaip 36 mėnesių laikotarpiui.
7. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad, kilus kariniam konfliktui Ukrainoje, ji patyrė finansinius sunkumus (išaugo kuro kainos, atsakovė gavo mažesnį pelną), susidūrė su darbuotojų stygiumi, todėl negalėjo priimti daugiau paslaugų užsakymų. Atsakovė paaiškino, kad teikė krovinių pervežimo paslaugas į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą ir Europos Sąjungos šalis bei iš jų, pas atsakovę dirbo ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir užsieniečiai, be kita ko, ir Ukrainos piliečiai, kurie, prasidėjus kariniam konfliktui Ukrainoje, išvyko į šią šalį, todėl atsakovė uždelsė vykdyti mokėjimo įsipareigojimus pagal Sutartį.
8. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad paskolos davėjos ir atsakovės Sutartyje buvo sulygta, jog šalis atleidžiama nuo atsakomybės už Sutarties nevykdymą dėl nenugalimos jėgos (pranc. force majeure) aplinkybių. Atsakovės vertinimu, susiklostė situacija, kuriai esant, atsakovė turi būti atleista nuo atsakomybės dėl Sutarties nevykdymo, ji nesutinka su ieškovės teiginiais, kad atsakovė pažeidė Sutartį, laikosi nuomonės, jog ieškovė Sutartį nutraukė nepagrįstai ir neteisėtai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Kauno apygardos teismas 2023 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ iš atsakovės UAB „Avima“ 80 826,41 Eur skolą, 3 590,93 Eur delspinigius bei 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą 84 417,34 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas priteisė iš atsakovės valstybei 1 491 Eur žyminį mokestį.
10. Teismas, nustatė, kad atsakovė neginčija fakto, jog netinkamai vykdė Sutartį, tačiau tvirtina, kad ieškovė Sutartį nutraukė neteisėtai ir nepagrįstai, nes atsakovė sutartinių įsipareigojimų negalėjo vykdyti dėl nenugalimos jėgos – Ukrainoje kilusio karinio konflikto ir jo nulemtų finansinių sunkumų.
11. Įvertinęs tai, kad byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė įvykdė įsipareigojimus pagal Sutarties 10.2 punktą, t. y. informavo paskolos davėją ar ieškovę apie force majeure aplinkybių buvimą ir negalėjimą būtent dėl šių aplinkybių vykdyti Sutartį, teismas nusprendė, kad atsakovė negali remtis tomis aplinkybėmis, kaip atleidimo nuo atsakomybės už Sutarties nevykdymą pagrindu, todėl ieškovei vienašališkai nutraukus Sutartį, ieškovei iš atsakovės priteistina negrąžinta paskolos dalis ir delspinigiai.
12. Spręsdamas dėl atsakovės prašymo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, teismas nustatė, kad atsakovė savo turtinę padėtį sieja išimtinai tik su turimomis lėšomis banko sąskaitoje bei prievole atsiskaityti su kitais kreditoriais. Teismas konstatavo, jog atsakovė nepagrindė išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų objektyvų poreikį išdėstyti sprendimo įvykdymą. Be to, teismas nurodė, kad sprendimo įvykdymo išdėstymas pažeistų ieškovės, kaip kreditorės, teises ir teisėtus lūkesčius, todėl netenkino atsakovės prašymo dėl vykdymo išdėstymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovė UAB „Avima“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; netenkinus pirmojo skundo reikalavimo – teismo sprendimo vykdymą išdėstyti 36 mėnesių terminui, atsakovei mokant priteistą sumą lygiomis dalimis; iš ieškovės priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Negalima sutikti su sprendime nurodyta aplinkybe, kad atsakovė esą pripažino faktą, jog netinkamai vykdė Sutartį. Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek triplike atsakovė nurodė, kad ji laiku nemokėjo kredito grąžinimo įmokų dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių, todėl ieškovė Sutartį nutraukė neteisėtai ir nepagrįstai.
13.2. Nepagrįsta ir neteisėta yra teismo išvada, kad atsakovė privalėjo raštu pranešti ieškovei apie visiems žinomą, nors ir iš anksto nenumatytą aplinkybę – karinį konfliktą Ukrainoje, o to nepadariusi, – prarado teisę remtis Sutarties 10.2. punkte suteikta teise kredito įmokas sumokėti vėliau.
13.3. Teismas sprendime nepasisakė dėl esminių atsakovės argumentų, vadinasi, atsakovė nebuvo teisme išklausyta, kaip to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį; toks sprendimas turi būti panaikintas.
13.4. Netenkindamas atsakovės prašymo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, teismas nesilaikė aktualios teismų praktikos suformuluotų taisyklių, nevertino atsakovės pateiktų įrodymų, nemotyvavo sprendimo, nenurodė, kokie dokumentai pagrįstų atsakovės prašymą.
14. Ieškovė UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais atsikirtimais:
14.1. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsakovė atsiliepime į ieškinį pripažino, kad netinkamai vykdė Sutartį, nes nemokėjo įmokų pagal kredito grąžinimo grafiką arba vėlavo jas mokėti. Esant tokiai aplinkybei, teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovė Sutartį nutraukė teisėtai (esant esminiam Sutarties pažeidimui) ir laikydamasi Sutartyje nustatytos tvarkos.
14.2. Sutarties 10.2 punkte nurodyta, kad atsakovė privalėjo per protingą terminą pranešti ieškovei apie force majeure aplinkybių atsiradimą bei jų įtaką Sutarties vykdymui. Atsakovė informacijos apie force majeure aplinkybių buvimą ir negalėjimą vykdyti Sutarties būtent dėl šių aplinkybių nepateikė nei paskolos davėjai, nei ieškovei, todėl laikytina, kad atsakovė neįrodė objektyvaus negalėjimo vykdyti Sutartį būtent dėl Ukrainoje kilusio karinio konflikto.
14.3. Atsakovė neįrodė sąlygų teismo sprendimo vykdymui išdėstyti, todėl teismas pagrįstai netenkino tokio prašymo.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat sąlygų peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal atsakovės apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas.
Dėl vienašalio sutarties nutraukimo ir nenugalimos jėgos aplinkybių nustatymo
16. Ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti skolą, palūkanas ir delspinigius, kildinamus iš atsakovės prievolių pagal Sutartį nevykdymo. Atsakovė atsikirtimais į ieškinį ginčija ieškovės įvykdytą vienašalį Sutarties nutraukimą. Atsakovės teigimu, remiantis Sutarties nuostatomis, ji turėjo būti atleista nuo Sutarties vykdymo dėl nenugalimos jėgos – Ukrainoje vykstančio karinio konflikto, todėl ieškovės įvykdytas Sutarties nutraukimas ir reikalavimas iš karto įvykdyti visą iš Sutarties kylančią prievolę laikytinas neteisėtu.
17. Sutarties privalomumo principas, išreikštas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalyje, įtvirtina norminę nuostatą, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Pagal CK 6.200 straipsnio 1 dalį šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Jei sutartis vykdoma netinkamai, kita sutarties šalis turi teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. Vienas jų – vienašalis sutarties nutraukimas.
18. Vienašalio sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka apibrėžtos CK 6.217 straipsnyje. Sutartis gali būti nutraukta esant esminiam jos pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes; jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir toks pažeidimas nėra esminis sutarties pažeidimas pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); sutartis gali būti vienašališkai nutraukta konkrečiais joje nustatytais pagrindais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis).
19. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, net kai sutarties pažeidimas nėra esminis, todėl sutartyje nustatyti jos nutraukimo pagrindai pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Šalių susitarimas dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008).
20. Vis dėlto sutarties nutraukimas yra kraštutinė priemonė (lot. ultima ratio), kurios taikymui nepakanka vien formalaus pagrindo. Sutartinių santykių išsaugojimo (lot. favor contractus) principas įpareigoja šalis siekti išsaugoti sutartį, jeigu tik tai yra įmanoma. Viešasis interesas užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą riboja sutarties šalies vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį, todėl nutraukiant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios šalies interesus, taip užtikrinant šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Tačiau šių veiksnių svarba nesuteikia teismui teisės suabsoliutinti favor contractus principo reikšmės sutartiniuose santykiuose, taip paneigiant vienos iš sutarties šalių teisėtų interesų apsaugą. Sutartį pažeidusios šalies iniciatyva teismas gali patikrinti sutartyje nustatytų jos nutraukimo sąlygų ar sutarties nutraukimo teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021 71 punktas).
21. Analizuojamu atveju nustatyta, kad 2020 m. birželio 2 d. tarp UAB „Noviti“ (paskolos davėja) ir atsakovės (paskolos gavėja) buvo pasirašyta paskolos sutartis Nr. 2000226, pagal kurią atsakovei buvo suteikta 96 300 Eur tikslinė paskola. Paskolos davėjos ir atsakovės sudaryta Sutartimi paskolos gavėja (atsakovė) įsipareigojo grąžinti kreditą dalimis ir terminais, nurodytais kredito grąžinimo grafike, iki Sutarties specialiosios dalies 3 punkte nurodyto termino – 2026 m. gegužės 20 d., įmokas pervedant kas mėnesį, įmokų grafike nustatytą mokėjimo dieną (Sutarties specialiosios dalies 5 punktas, bendrosios dalies 2.1 punktas) (ieškinio priedai Nr. 1 ir 1.3).
22. Sutarties šalys taip pat susitarė, kad „kreditorius turi teisę vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nutraukti šią Sutartį ir reikalauti iš kredito gavėjo nedelsiant (ne vėliau nei per 3 kalendorines dienas) grąžinti kreditą, sumokėti visus mokesčius bei netesybas pagal Sutartį toliau nurodytais atvejais, kurie šalių susitarimu laikomi esminiais Sutarties pažeidimais“ (Sutarties bendrosios dalies 8.1 punktas). Vienas iš Sutartyje numatytų atvejų, suteikiančių kreditorei teisę vienašališkai nutraukti sutartį – paskolos gavėjos vėlavimas 90 kalendorinių dienų mokėti įmoką pagal skolos grąžinimo įmokų mokėjimo grafiką (Sutarties bendrosios dalies 8.1.3 papunktis).
23. Atsakovei vėluojant atlikti mokėjimus pagal Sutartyje nurodytą grafiką, paskolos davėja, vadovaudamasi Sutarties bendrosios dalies 9.8 punktu, 2022 m. sausio 26 d. perleido ieškovei reikalavimo teises pagal Sutartį. Reikalavimo teisių perleidimo metu atsakovė įmokas pagal mokėjimų grafiką vėlavo mokėti 97 dienas (ieškinio priedas Nr. 4).
24. Po reikalavimo teisės perleidimo atsakovė toliau nevykdė sutartinių įsipareigojimų, todėl ieškovė 2022 m. balandžio 21 d. pranešime informavo atsakovę apie susidariusį įmokų įsiskolinimą ir įspėjo, kad, neatlikus skolos mokėjimo per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos, ieškovė vienašališkai nutrauks Sutartį (ieškinio priedas Nr. 6). Atsakovė nepadengė įsiskolinimo nustatytu terminu, todėl INVEGA 2022 m. gegužės 21 d., vadovaudamasi Sutarties bendrosios dalies 8.1 punktu ir 8.1.3 papunkčiu, vienašališkai nutraukė Sutartį dėl paskolos gavėjos esminio Sutarties pažeidimo.
25. Remiantis šalių paaiškinimais ir pateiktais įrodymais nustatyta, kad atsakovė laiku ir tinkamai nevykdė prievolės mokėti įmokas pagal įmokų mokėjimo grafiką (šias aplinkybes patvirtina ne tik paskolos davėjos UAB „Noviti“ pažyma (ieškinio priedas Nr. 4), tačiau ir atsakovės pripažinimas apie tai, kad ji delsė atsiskaityti su paskolos davėja (atsiliepimo į ieškinį 6 puslapio pirma pastraipa, tripliko 7 puslapio pirma pastraipa). Atsakovė neneigia ir tos aplinkybės, kad ieškovės 2022 m. balandžio 21 d. pranešime nurodyta įmokų skola nebuvo sumokėta per ieškovės nustatytą 30 kalendorinių dienų terminą, nežiūrint to, ji mano, kad ieškovė neturėjo teisės vienašališkai nutraukti Sutartį ir reikalauti iš karto įvykdyti visus Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovės įsitikinimu, ji pagal Sutarties 10.2 punkto sąlygas yra atleista nuo atsakomybės už Sutarties nevykdymą.
26. Paskolos sutarties 10.2 punkte nustatyta, kad „šalis atleidžiama nuo atsakomybės už Sutarties nevykdymą, jei Sutartis nevykdoma dėl nenugalimos jėgos (force majeure), t. y. aplinkybių, kurių ta šalis negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti Sutarties sudarymo metu ir negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad šalis neturi reikiamų finansinių išteklių, pasikeitė situacija rinkoje arba šalies kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Apie nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių atsiradimą Sutarties šalys nedelsiant elektroniniu paštu, o po to ir raštu, privalo informuoti viena kitą. Šalis, nepranešusi kitai šaliai apie nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes, negali jomis remtis, kaip atleidimo nuo atsakomybės už Sutarties nevykdymą pagrindu“.
27. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šalių susitarimo nuostatas, į tai, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog informavo ieškovę apie, atsakovės teigimu, egzistuojančias nenugalimos jėgos aplinkybes, konstatavo, kad atsakovė prarado teisę remtis Sutarties 10.2 punkte apibrėžtomis atleidimo nuo Sutarties vykdymo sąlygomis.
28. Apeliantė su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, teigdama, kad karinis konfliktas Ukrainoje yra visiems žinomas faktas, todėl atsakovė neturėjo pareigos apie tokio fakto egzistavimą papildomai informuoti ieškovę.
29. Vertinant apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, akcentuotina, kad už sutarties pažeidimą taikytina sutartinė civilinė atsakomybė, atsirandanti tada, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), bet ir padarytą žalą bei atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.249 straipsnis). Skolininko kaltė, kaip dar viena būtinoji civilinės atsakomybės nustatymo sąlyga, yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Viena jų yra ta, kad skolininkas gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, jei įrodo, kad jis sutartinės prievolės nevykdė dėl nenugalimos jėgos (CK 6.253 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-1075/2020 33 punktas).
30. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui.
31. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nenugalimos jėgos atveju šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą reiškia, kad sutartinių prievolių nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205–6.216 straipsniuose, jai negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius), atitinkamai apribojama kreditoriaus (nukentėjusiosios sutarties šalies) teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2015).
32. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020 34 punktas).
33. Atsakovės teigimu, Sutarties vykdymas tapo neįmanomas dėl karinio konflikto Ukrainoje, tačiau pirmosios instancijos teismas šia aplinkybe paremtą argumentą dėl Sutarties nevykdymo atmetė kaip nepagrįstą. Taigi, byloje iškilo nenugalimos jėgos aplinkybių atsiradimo įrodinėjimo ir jų vertinimo klausimas.
34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojamos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).
35. Sutiktina su apeliante, jog vykstantis karinis konfliktas Ukrainoje yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 punktas), tačiau pažymėtina, kad nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai, kad karinis konfliktas Ukrainoje per se (liet. savaime) reiškia nenugalimos jėgos buvimo faktą, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarčių neįvykdymo teisinių padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012). Byloje nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie tai, kad atsakovė informavo ieškovę apie tai, jog vykstantis karinis konfliktas paveikė jos veiklą taip, kad ji objektyviai negali vykdyti sutartinių įsipareigojimų (Sutarties 10.2 punktas). Atsakovės teiginiai apie bendrovėje dirbusių Ukrainos piliečių išvykimą prasidėjus karui, lėmusį sumažėjusias galimybes vykdyti veiklą, yra abstraktūs. Atsakovė teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių aiškų priežastinį ryšį tarp su nurodytu kariniu konfliktu susijusių aplinkybių bei atsakovės negalėjimo vykdyti sutartinius įsipareigojimus (CPK 178, 314 straipsniai). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal bylos medžiagą nustatyta, jog atsakovė paskolos grąžinimo įmokas delsė (vėlavo) mokėti dar iki prasidedant kariniam konfliktui Ukrainoje (2022 m. sausio 26 d. atsakovė 97 dienas vėlavo mokėti paskolos grąžinimo įmokas) (ieškinio priedas Nr. 4). Priešingai nei siekia įrodyti atsakovė, Sutarties nevykdymas ar netinkamas vykdymas nebuvo nulemtas objektyvių, nuo atsakovės valios nepriklausančių, nenugalimos jėgos aplinkybių, todėl ji nepagrįstai remiasi force majeure įtaka sutartinių įsipareigojimų nevykdymui pateisinti.
36. Be to, kaip matyti iš pirmiau išdėstyto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos, tam, kad konkrečios aplinkybės būtų vertinamos kaip nenugalimos jėgos aplinkybės, turi būti nustatyta ne tik tai, jog jų atsiradimas ir kontrolė nepriklauso nuo sutarties šalių valios, tačiau ir tai, jog šalys negalėjo jų protingai numatyti sudarydamos sutartį ir neprisiėmė rizikos dėl jų atsiradimo. Rusijos kariniai veiksmai prieš Ukrainą realiai prasidėjo dar 2014 m., jie tęsėsi iki 2022 m., jų išdavoje 2022 m. vasario 24 d. pradėta plataus masto Rusijos karinė invazija į Ukrainą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2T-107-798/2022). Kiekviena pelno siekianti įmonė, veikdama įprastoje verslo srityje, turi įvertinti rizikos veiksnius ir dėti pastangas, kad minimalizuotų jų poveikį, todėl atsakovė, 2020 m. sudarydama Sutartį ir nesiimdama efektyvių veiksmų siekiant pervežimo veiklą perkelti kitų teritorijų kryptimis (apeliantės teigimu, jos vykdoma veikla buvo orientuota į Ukrainos ir Rusijos Federacijos rinkas), prisiėmė riziką dėl galimų veiklos suvaržymų ar net jos nutrūkimo ekonominiu bei politiniu požiūriu nestabiliose ir (ar) nesaugiose šalyse.
37. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovė neįrodė, kad Sutartis tapo neįvykdoma dėl nenugalimos jėgos poveikio atsakovės veiklai ir kad ji gali force majeure aplinkybėmis remtis teisindama sutartinių prievolių nevykdymą. Nustačius, kad atsakovė pažeidė esmines Sutarties sąlygas, teismas padarė teisingą išvadą, jog ieškovė turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti Sutartį ir dėl pažeistų teisių gynimo kreiptis į teismą su ieškiniu atsakovei.
Dėl asmens teisės būti išklausytam teisme
38. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl esminių atsakovės argumentų, todėl laikytina, jog atsakovė teisme nebuvo išklausyta, kaip to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.
39. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei, priešingai nei teigiame apeliaciniame skunde, buvo sudarytos sąlygos išdėstyti savo poziciją byloje sprendžiamais klausimais ir ji šia teise naudojosi – pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame išdėstė visus nesutikimo su ieškiniu argumentus (b. l. 9-18). Teisme buvo priimti ir vertinami atsakovės triplike (b. l. 41-54) pateikti paaiškinimai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2023 m. gegužės 8 d. paskyrus bylos nagrinėjimo teisme žodinį posėdį, atsakovė prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant posėdyje (b. l. 76). Byloje atsakovę atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas (b. l. 7), tad atsakovei turėjo būti žinoma, kad neatvykus į teismo posėdį ir išreiškus pageidavimą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, teismas turi teisę priimti sprendimą, atsižvelgiant į atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.
40. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad teismas nepasisakė dėl esminių atsakovės argumentų. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnis). Šis reikalavimas taikomas visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susijęs su įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Teismo sprendimo motyvavimo svarba akcentuojama ne tik kasacinio teismo praktikoje, ją yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018 34 punktas).
41. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu aplinkybių vertinimu, atsakovė deklaratyviai teigia, jog teismas neatsakė į visus jos argumentus, ji skunde nenurodė, dėl kokių konkrečių jos argumentų nepasisakė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Susipažinusi su skundžiamo sprendimo turiniu, teisėjų kolegija nurodo, kad teismas įvertino ginčui aktualias Sutarties nuostatas, nustatė teisiškai reikšmingus faktus, pasisakė dėl esminių ieškovės reikalavimų ir atsakovės atsikirtimų pagrindą sudarančių aplinkybių, todėl apeliantės nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nereiškia teismo motyvų nepagrįstumo ar bylos esmės neatskleidimo.
Dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo
42. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo naikinti ir dėl to, kad teismas netinkamai vertino jos prašyme išdėstyti teismo sprendimo vykdymą pateiktus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, nenurodė, kodėl netenkina šio prašymo.
43. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu realizuojamas teismo priimtas sprendimas. CPK 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau.
44. Jeigu tam tikrais atvejais dėl objektyvių susiklosčiusių aplinkybių teismo sprendimas negali būti įvykdytas nedelsiant po jo įsiteisėjimo, suinteresuoti asmenys gali siekti pasinaudoti CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sprendimo vykdymo atidėjimo ar vykdymo išdėstymo institutu. Šioje teisės normoje nurodyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, turi teisę sprendimo įvykdymą atidėti arba išdėstyti, taip pat pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Visgi kasacinio teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad CPK 284 straipsnyje išdėstytų nuostatų įgyvendinimas visuomet reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, todėl teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).
45. Nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra apibrėžta konkrečių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos išimtinėmis ir lemiančiomis teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą. Tokį prašymą nagrinėjantis teismas turi individualiai įvertinti kiekvienoje byloje susiklosčiusią situaciją, o procesinį sprendimą priimti, be kita ko, atsižvelgęs ir į CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės pažeisti kitos šalies lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).
46. Apeliantė prašymą išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą grindė sunkia finansine padėtimi. Prašymui pagrįsti pateikė 2021 m. finansinės atskaitomybės dokumentus, pažymą apie finansinius įsipareigojimus kreditoriams, kurių vykdymo terminai suėję, bei 2023 m. sausio 6 d. banko sąskaitos išrašo kopiją. Be to, apeliantė teigia, kad siekia stabilizuoti veiklą ir plečia veiklos ribas Europos Sąjungos šalyse, kad kuro kainos jau yra nusistovėjusios, todėl atsakovės finansinė padėtis ateityje turėtų gerėti.
47. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantės prašymui pagrįsti nurodytas aplinkybes ir jas patvirtinančius duomenis, prašymo netenkino. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pažymėtina, kad asmeniui, pateikusiam prašymą išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, tenka pareiga ne tik jį pagrįsti, bet ir pateikti įrodymus, patvirtinančius jame dėstomas faktines aplinkybes (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė, prašydama išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, turėjo pateikti teismui ne tik išsamius ir abejonių nekeliančius duomenis apie savo finansinę būklę (aktualius finansinių ataskaitų duomenis, informaciją apie valdomą turtą, lėšas sąskaitose ir jų judėjimą), bet ir įrodyti, kad jos finansinė situacija ateityje pagerės. Apeliantės į bylą pateikti duomenys nėra pakankami, kad iš jų būtų galima neabejotinai spręsti apie sunkią finansinę būklę, dėl kurios apeliantė nėra pajėgi įvykdyti teismo sprendimą, jo neišdėstant. Apeliantė taip pat nepateikė duomenų apie įmonės finansinės padėties perspektyvas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nei prašymo argumentai, nei jam pagrįsti pateikti duomenys nėra pakankami taikyti išimtinį sprendimo vykdymo išdėstymo institutą.
48. Apeliantės nesutikimas su tuo, kaip teismas vertino aplinkybes, kuriomis ji grindė prašymą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai išsprendė prašymą. Apeliantė nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog savaip interpretuoja faktines aplinkybes. Apeliantė iš esmės siekia, kad pagal byloje pateiktus įrodymus būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėjęs teismas. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė nuostatas, kuriomis reglamentuojamas įrodymų vertinimas, kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir (ar) faktinių aplinkybių interpretavimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis.
49. Apeliantė skunde išdėstė savarankišką prašymą (jei nebūtų panaikintas skundžiamas sprendimas) išdėstyti teismo sprendimo vykdymą 36 mėnesių laikotarpiui, atsakovei mokant sprendimu priteistą sumą kas mėnesį lygiomis dalimis.
50. Remdamasi pirmiau nustatytomis aplinkybėmis (konstatuota, kad apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos realią finansinę padėtį, taip pat duomenų apie objektyvią finansinės padėties pagerėjimo perspektyvą) bei atsižvelgdama į tai, kad apeliantė nepateikė papildomų duomenų ir įrodymų, patvirtinančių prašymo išdėstyti sprendimo vykdymą pagrįstumą, teisėjų kolegija tokio prašymo netenkina.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas bei Sutarties sąlygas, reguliuojančias jos nutraukimą, pagrįstai nustatė, kad, atsakovei pažeidus esmines Sutarties sąlygas, ieškovė turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti Sutartį ir tą padarė laikydamasi šalių suderintos nutraukimo tvarkos, kad atsakovė nepagrindė force majeure aplinkybių įtakos sutartinių įsipareigojimų vykdymui. Apeliacinio skundo argumentais nepaneigtas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas.
52. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, netenkinamas jos prašymas atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė neteikė prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Gintaras Pečiulis
Neringa Švedienė
Alma Urbanavičienė