Baudžiamoji byla Nr. 2K-786/2007
Procesinio sprendimo kategorijos
1.2.4.6.8, 2.1.6.2.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Gintaro Godos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant G. Murauskaitei,
dalyvaujant prokurorui P. Jablonskui,
gynėjams advokatams R. Mikliušui, M. Baneliui,
išteisintajam I. P.,
nuteistiesiems V. Ž., A. V.,
vertėjui B. Šakaliui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo - ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 4 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. nuosprendžiu nuteisti:
I. P. (I. P.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;
V. Ž. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;
A. V. (A. V.) pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 4 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. nuosprendžio dalis dėl I. P. panaikinta, o dalis dėl V. Ž. ir A. V. nuteisimo pakeista.
I. P., priėmus naują nuosprendį, išteisintas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių.
V. Ž. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikuota į BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams;
A. V. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikuota į BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams;
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas teiginys, kad V. Ž. ir A. V. nusikalstamą veiką padarė vykdydami I. P. nurodymą.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą patenkinti, išteisintąjį I. P. ir jo gynėją bei nuteistuosius V. Ž., A. V. ir jų gynėją M. Banelį, prašiusius kasacinį skundą atmesti,
n u s t a t ė:
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. nuosprendžiu I. P. nuteistas už tai, kad, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, tiesiogiai kartu su bendrininku V. B. ir asmenimis – V. Ž. bei A. V., kurie V. B. tikslų nežinojo, panaudodamas psichinę prievartą prieš J. B. bei R. J. ir taip padarydamas didelę žalą nukentėjusiųjų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, savavališkai vykdė nerealizuotą ir ginčijamą kito asmens tikrą teisę, o būtent: 2003 metų gegužės–gruodžio mėnesiais Vilniuje, nukentėjusiajai J. B., jos sugyventiniui V. J., motinai J. B. sudarius jungtinės veiklos sutartis su UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujama G. S., ir 2004 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje nukentėjusiajai išreiškus ketinimą vienašališkai nutraukti šias jungtinės veiklos sutartis ir 2004 m. rugsėjo 7 d. jas nutraukus, jis, vykdydamas bendrininko V. B. nurodymus, gautus Vilniuje ne vėliau kaip 2004 m. rugsėjo 7 d. nenustatytomis aplinkybėmis, 2004 m. rugsėjo 7 d., apie 11 val., Vilniuje, Upės gatvėje, prie Universalinės parduotuvės, susitikęs su nukentėjusiosios artimu asmeniu – sugyventiniu V. J. – ir panaudojęs psichinę prievartą – užmaskuotai pagrasindamas, savavališkai vykdė UAB (duomenys neskelbtini) nerealizuotą ir ginčijamą teisę – reikalavo, kad būtų vykdomi sutartyse numatyti įsipareigojimai.
I. P., tęsdamas nusikalstamus veiksmus ir savavališkai vykdydamas UAB (duomenys neskelbtini) nerealizuotą ir ginčijamą teisę – siekdamas, kad J. B. ir V. J. vykdytų jungtinės veiklos sutartyse numatytus įsipareigojimus, nenustatytomis aplinkybėmis Vilniuje ne vėliau kaip 2004 m. spalio 27 d. gavo iš V. B. nurodymą surengti fizinės prievartos panaudojimą prieš J. B. ir V. J. artimą asmenį. Vykdydamas V. B. nurodymą, 2004 m. spalio 20–27 d. laikotarpiu Vilniuje jis nurodė V. Ž. panaudoti fizinę prievartą ir, šiam pasitelkus A. V., 2004 m. spalio 29 d., apie 12.15 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, veikdami kartu, iš chuliganiškų paskatų nukentėjusiosios J. B. artimam asmeniui – jos sugyventinio sūnui R. J. – tyčia nesunkiai sutrikdė sveikatą: A. V. papurškė nukentėjusiajam dujų balionėliu į veidą ir laikė jį už drabužių, o V. Ž. sudavė nukentėjusiajam penkis smūgius laužtuvu į galvos sritį; taip padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. nuosprendžiu V. Ž. ir A. V. nuteisti už tai, kad 2004 m. spalio 20–27 d. laikotarpiu Vilniuje, V. Ž. gavus I. P. nurodymą panaudoti fizinę prievartą prieš R. J., 2004 m. spalio 29 d., apie 12.15 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, veikdami kartu kaip bendrininkai, iš chuliganiškų paskatų, vykdydami I. P. nurodymą, tyčia sužalojo R. J.: A. V. papurškė nukentėjusiajam dujų balionėliu į veidą ir laikė jį už drabužių, o V. Ž. sudavė nukentėjusiajam penkis smūgius laužtuvu į galvos sritį; taip padarė R. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 4 d. nuosprendžiu panaikindamas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. nuosprendžio dalį dėl I. P. pripažinimo kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir dėl šio kaltinimo priimdamas I. P. išteisinamąjį nuosprendį šį sprendimą motyvavo tuo, kad byloje surinktų įrodymų visetas patikimai nepatvirtina I. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš nukentėjusiųjų J. B., R. J., liudytojo V. J. parodymų, pokalbių tarp I. P. ir V. B., I. P. ir V. Ž., V. Ž. ir A. V., kuriais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį I. P. rėmėsi pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, darytinos tik išvados, kad I. P. buvo pažįstamas tiek su V. B., tiek su V. Ž. ir jie dažnai bendravo, taip pat ir telefonu; dėl J. B. ir V. J. iniciatyva nutrauktų jungtinės veiklos sutarčių su UAB (duomenys neskelbtini) tarp jų ir V. B. kilo konfliktas. I. P. ir V. Ž. 2004 m. spalio 27 d. telefoninio pakalbio metu pasakyta frazė, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra pernelyg abstrakti ir neaiškaus pobūdžio, kad iš jos būtų galima teigti, kad I. P. davė nurodymą V. Ž. sužaloti R. J. I. P. ir V. Ž. parodymų dėl šio pokalbio turinio skirtumai nesuteikia pagrindo jų aiškinimus vertinti kritiškai, nes jie logiškai paaiškinami tuo, kad nuo pokalbio iki jų apklausos praėjo gana ilgas laiko tarpas, patys I. P. bei V. Ž. negalėjo tiksliai prisiminti šio pokalbio detalių ir niekada kategoriškai netvirtino, kad šis pokalbis buvo apie vieną ar kitą įvykį. I. P. ir V. Ž. 2004 metų lapkričio 2, 4 ir 5 dienomis įvykusių pokalbių turinys leidžia tik padaryti išvadą, kad I. P. buvo žinomos R. J. sumušimo aplinkybės, tačiau jų nepakanka tam, kad būtų galima teigti, kad I. P. davė nurodymą V. Ž. sužaloti R. J. I. P. susitikimas su V. J. ir pokalbis, kurio metu kalbėta apie su V. B. susijusios UAB (duomenys neskelbtini) interesų užtikrinimą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, negali būti vertinamas kaip psichinė prievarta siekiant užtikrinti nerealizuotos ir ginčijamos UAB (duomenys neskelbtini) teisės vykdymą, nes iš liudytojo V. J. parodymų matyti, kad I. P. jokių grasinimų nei žodžiu, nei veiksmais ar kitokiu būdu neišreiškė, o tai, kad nukentėjusioji J. B. ir V. J. pagal konflikto su V. B. kontekstą tai suprato kaip psichinę prievartą, neturi įtakos I. P. veikos teisiniam vertinimui. Numanomi ryšiai, atsitiktinis įvykių ir datų sutapimas, spėjimai dėl telefoninių pokalbių tikrojo turinio negali būti vertinami kaip įrodymai patikimai patvirtinantys I. P. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Vilniaus apygardos teismas, 2007 m. birželio 4 d. nuosprendžiu pakeisdamas Vilniaus m. 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. nuosprendžio dalį dėl V. Ž. ir A. V. veikų kvalifikavimo, savo sprendimą motyvavo tuo, kad nenustatyta, kad V. Ž. ir A. V. veikas būtų padarę dėl chuliganiškų motyvų. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nukentėjusysis buvo užpultas laiptinėje, dienos metu, kai nebuvo pašalinių asmenų, veika truko trumpai, byloje taip pat nėra įrodymų, kurie rodytų, kad V. Ž. ir A. V. būtų siekę sužaloti R. J. dėl chuliganiškų motyvų, todėl išvados apie V. Ž. ir A. V. chuliganiškus veikos motyvus negalima pagrįsti nei bylos aplinkybėmis, nei byloje surinktais įrodymais. Byloje surinktais įrodymais nepavyko nustatyti V. Ž. ir A. V. veikos motyvų, tačiau tai negali būti pagrindas pripažinti V. Ž. ir A. V. veikas padarytomis dėl chuliganiškų motyvų.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas -ONKT skyriaus vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 4 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. nuosprendį.
Kasatoriaus teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas nuosprendį pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl padarytas pažeidimas turėtų būti pripažintas esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu. BPK 20 straipsnis 5 dalis reikalauja, kad teismo vidinis įsitikinimas susiformuotų ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, kaip visumą, o ne atsietai vieną nuo kito, tuo tarpu priimdamas nuosprendį byloje apeliacinės instancijos teismas šios normos nesilaikė.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas telefoninių pokalbių metu užfiksuotus duomenis, neatsižvelgė į tai, kad I. P. ir V. B. siejo ne tik laisvalaikio praleidimas ir pažintis, bet ir bendri verslo reikalai, todėl I. P. ir V. B., turėdami bendrus verslo reikalus, buvo suinteresuoti UAB (duomenys neskelbtini) bei J. B. ir kitų asmenų jungtinės veiklos sutarčių tolesniu vykdymu. Atsižvelgus į tai, I. P. susitikimas su V. J. vertintinas kaip V. B. išsakytų grasinimų tęsinys. Be to, apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas I. P. ir V. Ž. 2004 m. spalio 27 d. telefono metu užfiksuotus duomenis, nesugretino jų su bylos duomenimis apie abonentų buvimo vietą telefoninio skambučio metu. Iš telefoninio pokalbio matyti, kad V. Ž. atsakydamas į I. P. klausimą apie darbą, kurį reikia padaryti iki sekmadienio, atsakė, kad „mes ir taip savaitę tenai“, tuo tarpu byloje yra duomenų, kad V. Ž. ir A. V. sekė nukentėjusįjį R. J., tačiau teismas į juos neatsižvelgė.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas nukentėjusiųjų J. B., R. J. ir liudytojo V. J. parodymus apie tai, kad jiems buvo grasinama, kaip subjektyvius ir perdėtus, padarė deklaratyvią išvadą. Kasatoriaus nuomone, tokią išvadą apie šių asmenų parodymus apeliacinės instancijos teismas galėjo padaryti tik apklausęs juos apeliacinės instancijos teismo teisiamajame posėdyje, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl nebuvo pagrindo nustatyti kitokių faktinių veikos aplinkybių, nei nustatė pirmosios instancijos teismas.
Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad numanomi ryšiai, atsitiktinis datų ir įvykių sutapimas, spėjimai dėl telefoninių pokalbių turinio negali būti vertinami kaip įrodymai, patvirtinantys I. P. kaltę, neatsižvelgė į prieštaringus nuteistųjų parodymus apie veiksmus iki R. J. sumušimo, pokalbių tarp V. Ž. ir I. P. turinį, kitus byloje surinktus įrodymus. Kasatorius atkreipia teismo dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė V. Ž. ir A. V. parodymais, nors pats pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių asmenų parodymus apie veiksmus nukentėjusiojo R. J. sumušimo dieną įvertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą perkvalifikuodamas V. Ž. ir A. V. veikas iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad V. Ž. ir A. V. pradėjo mušti R. J. namo laiptinėje, t. y. vietoje, kur bet kuriuo metu galėjo pasirodyti kiti asmenys, po to persikėlė į daugiabučio namo kiemą, todėl jie veiką padarė viešoje vietoje. V. Ž. ir A. V. sumušė R. J. dėl to, kad to paprašė I. P., todėl dingstis, dėl kurios panaudotas fizinis smurtas, yra menkavertė. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad kaltininkų veiksmais buvo sutrikdyta normali, įprasta gyvensena, pažeistos kitų asmenų teisės į normalią ir ramią aplinką. Visa tai leidžia teigti, kad V. Ž. ir A. V. veikos motyvai buvo chuliganiški, ir tai turėjo būti įvertinta taikant baudžiamąjį įstatymą.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo
Reikalavimai apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui yra išdėstyti BPK 331 straipsnyje. Bendras reikalavimas visiems teismo sprendimams yra tas, kad sprendimai būtų teisėti, pagrįsti ir teisingi. Atitinkantis šiuos reikalavimus sprendimas gali būti priimtas tik tuo atveju, jei išsamiai išaiškinamos reikšmingos bylai aplinkybės. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nuosprendis, kuriuo panaikinta ir pakeista Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. nuosprendžio dalis dėl I. P. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, o V. Ž. ir A. V. - pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nevisiškai atitinka šiuos reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat turi teisę nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Bet kuriuo atveju apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas ar keičiamas, nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Jei kai kurios bylos aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos, apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir jas ištirti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų įstatymų reikalavimų nesilaikė.
Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas I. P., analizavo ir vertino tik telefoninius pokalbius tarp jo ir V. B. bei jo ir V. Ž. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad telefoniniuose pokalbiuose tarp V. B. ir I. P. „nėra užfiksuota duomenų, patvirtinančių jų bendradarbiavimą jiems inkriminuotame savavaldžiavime“, o iš I. P. ir V. Ž. pokalbių turinio galima daryti tik prielaidą dėl jų susitarimo padaryti nukentėjusiajam R. J. sveikatos sutrikdymą.
Padarydamas tokią išvadą, teismas nustatė, kad „iš minėtų asmenų telefoninių pokalbių dažnumo, įrašytų pokalbių turinio matyti, kad jie buvo seniai pažįstami, nuolat bendravo, juos siejo įvairūs reikalai, todėl užfiksuoti jų telefoniniai pokalbiai negali būti paaiškinami tik kaip pokalbiai, susiję su jiems inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis“. Prieštaravimus šių asmenų parodymuose duotuose įvairiose apklausose dėl telefoninių pokalbių turinio, tiriant ir nagrinėjant šią bylą, apeliacinės instancijos teismas įvertino taip: „atsižvelgiant į tai, kad jie dažnai bendravo, sprendė ne vieną reikalą, dažnai bendravo telefonu, todėl visiškai įmanoma, kad jie negalėjo tiksliai po nemažo laiko tarpo atgaminti pokalbio turinio esmės“.
Tačiau byloje yra objektyvūs duomenys, kad V. B. ir I. P. siejo ne tik laisvalaikio asmeniniai santykiai, tačiau jie turėjo ir verslo reikalų (užsiiminėjo žemės verslu, vykdė bendrą verslą UAB „Z“, šios bendrovės akcininkais buvo ir valdymo organuose dalyvavo artimi I. P. giminaičiai, iš dalies liudytojo A. T. parodymai), tačiau būtent šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nebuvo analizuojamos, aptartos, vertinamos ir gretinamos su kitais byloje surinktais įrodymais (su visais užfiksuotais telefoniniais pokalbiais, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais).
Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas I. P. ir V. B., I. P. ir V. Ž. telefoninius pokalbius ir juos analizuodamas (T. 10, b. l. 56-59), nevertino šių asmenų tarpusavio asmeninių ir dalykinių santykių prieš ir po nukentėjusiojo R. J. sveikatos sutrikdymo, visiškai nesiejo jų kartu su telefoniniuose pokalbiuose užfiksuotais duomenimis, ir todėl padarė netinkamas išvadas, kadangi neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog pirmosios instancijos nuosprendyje padarytos netinkamos, faktinėmis bylos aplinkybėmis nepagrįstos išvados (dėl I. P.), taip pat netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas (V. Ž. ir A. V.) ir dėl to nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, bei panaikinęs ir pakeitęs minėtą nuosprendį, naujas išvadas padarė apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikęs įrodymų tyrimą.
Nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas privalo vadovautis pirmosios instancijos teismui nustatytomis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, įskaitant ir BPK 20 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią įrodymus vertinti remiantis išsamiu aplinkybių ištyrimu. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas, savaip įvertinęs byloje surinktus duomenis, pažeidė minėto BPK straipsnio reikalavimus, nes, padarydamas priešingas nei pirmosios instancijos teismas išvadas, tai padarė, neįvertinęs visų reikšmingų bylai aplinkybių. Baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas priimamame nuosprendyje privalo pasisakyti dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir vertinti visus nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas priešingą nei pirmosios instancijos teismo išvadą, jog I. P. nenaudojo psichinės prievartos pokalbyje su V. J., iš esmės analizavo tik I. P. parodymus, tačiau neatkreipė dėmesio, kad į susitikimą liudytojas V. J. buvo pakviestas per tarpininką ( S. M.), nukentėjusieji J. B., R. J. ir liudytojas V. J. visuose savo parodymuose, tiriant ir nagrinėjant bylą, nuosekliai tvirtino, kad iš pokalbio turinio tarp I. P. ir V. J. jie suprato, kad prieš juos naudojama psichinė prievarta.
Teismo išvados turi būti pagrįstos byloje išsamiai išnagrinėtų įrodymų visuma, todėl apeliacinės instancijos teismas savo išvadas privalėjo padaryti tik įvertinus visų įrodymų visumą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė netinkamas išvadas, kadangi neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių. Tik išsamiai įvertinus gautų duomenų visumą, teismas galės priimti teisingą sprendimą.
Šiuos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), ir laiko pakankamu pagrindu panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo
Šioje byloje nustatyta, kad V. Ž. ir A. V. padarė nukentėjusiajam R. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir tinkamai įvertino nuteistųjų V. Ž. ir A. V. kaltumą dėl nukentėjusiajam R. J. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, tačiau nepagristai nustatė, kad jie tai padarė dėl chuliganiškų paskatų. Savo išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad byloje tiktai nustatyta, jog nuteistieji V. Ž. ir A. V. turėjo tikslą sužaloti nukentėjusįjį sunkinančiomis aplinkybėmis, t. y. dėl chuliganiškų paskatų, ir tai rodo jų veiksmų pobūdis – „jie užpuolė nukentėjusįjį įėjime, dienos metu, kur tuo metu nebuvo pašalinių asmenų, savo veiksmais jie nesutrikdė viešosios tvarkos, jų veiksmai truko trumpai, jais nesiekė parodyti aiškaus visuomenės negerbimo ir pan.“. Be to, kaip teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų nusikalstamos veikos prieš nukentėjusįjį motyvus, o jų nebuvimas, teismo nuomone, nėra vada tai vertinti kaip chuliganiškas paskatas.
Tokios apeliacinio teismo išvados nepatvirtina išnagrinėti įrodymai. Byloje neginčytinai nustatyta, kad V. Ž. ir A. V. vidurdienį, apie 12.15 val., gyvenamojo namo laiptinėje, išlipant nukentėjusiajam R. J. iš lifto, užpuolė jį papurkšdami dujų balionėliu į veidą, laikydami už drabužių ir smūgiuodami su laužtuvu į galvą, taip padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o jam ištrūkus į lauką, kur buvo jo draugas B. S., pastarasis nukentėjusiojo prašymu vijosi nuteistuosius per kiemą iki jiems įsėdant į automobilį. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad įvykis vyko viešojoje vietoje – gyvenamojo namo laiptinėje, prie išlipimo iš lifto, t. y. patalpoje atviroje patekti kiekvienam asmeniui, o vėliau jis tęsėsi kieme, buvo panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį, gyvenamojo namo kieme, nuteistuosius vejantis liudytojui B. S., buvo užsimota laužtuvų ir prieš jį, todėl apeliacinės instancijos nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad įvykio nematė pašaliniai asmenys (nukentėjusiojo R. J., liudytojų B. S., J. F. parodymai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika rodo, kad tokia nusikalstama veika traktuojama, kaip padaryta viešoje vietoje: „E. B., S. R. ir L. D. nuteistos už tai, kad 2004 m. gegužės 25 d. viešojoje vietoje - Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) laiptinėje ir lauke ties šia laiptine, konflikto metu su D. B., įžūliais veiksmais demonstruodamos nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamos visuomenės rimtį ir tvarką, neleido D. B. įeiti į liftą, ištempė ją iš laiptinės į lauką, kur L. D. ir S. R. po vieną kartą sudavė delnu bei kumščiu į skruostą nukentėjusiajai padarydamos nežymų sveikatos sutrikdymą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-215/2006).
Iš naujo nagrinėjant bylą, tikrintinas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas pagal byloje paduotus apeliacinius skundus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Gintaras Goda
Rimantas Baumilas